- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-25
- Bylos Nr.
- e2A-654-368/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-09254-2017-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius, Vytautas Kursevičius, Birutė Simonaitienė
- Ieškovas
- UAB „Lagriva“
- Atsakovas
- B. B.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės B. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. liepos 1 d. sprendimo pagal ieškovės UAB „Lagriva“ patikslintą ieškinį atsakovei B. B. dėl žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Lagriva“ patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės B. B., mirusio R. B. teisių perėmėjos, 7996,10 Eur ieškovės patirtą žalą dėl eismo įvykio lokalizavimo, transporto priemonės remonto bei transporto priemonės patikros išlaidų (tiesioginius nuostolius), 4329,37 Eur ieškovės patirtą žalą dėl negauto pelno dalies pagal sutartį su UAB „Šiaulių plentas“ (netiesioginius nuostolius) bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2017 m. gegužės 4 d. tuometinis UAB „Lagriva“ vairuotojas R. B. vykdė krovinio pervežimo darbus ieškovei priklausančiu savivarčiu MAN 27.464, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „Šiaulių plentas“ objekte pagal ieškovės ir UAB „Šiaulių plentas“ sudarytą Krovinių vežimo sutartį. Po darbo valandų, apie 17.45 val., važiuodamas priešinga kryptimi nei yra statybos objektas, R. B. savavališkai išvažiavo į kelią (pavadinimas neskelbtinas), važiuodamas keliu nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė transporto priemonės, nuvažiavo nuo kelio ir apsivertė, tokiu būdu padarė eismo įvykį ir apgadino ieškovei priklausančią transporto priemonę MAN 27.464, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) R. B. buvo pripažintas kaltu dėl sukelto eismo įvykio pagal Lietuvos Respublikos ANK 417 straipsnio 8 dalį. Dėl eismo įvykio patyrė 7996,10 Eur be PVM tiesioginių nuostolių. Dėl apgadintos transporto priemonės ieškovė laikotarpiu nuo 2017-05-05 iki 2017-06-30 negavo 4329,37 Eur pelno dalies pagal ieškovės ir UAB „Šiaulių plentas“ sudarytą 2017 m. gegužės 2 d. krovinių vežimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Kadangi žalą padaręs R. B. mirė, jo turtines ir neturtines teises ir pareigas perėmė mirusiojo palikimą priėmusi B. B. (1 t. 95-100 b. l.).
2. Papildomai paaiškino, kad ieškovės bendrovėje vairuotoju įdarbintas R. B. buvo sveikas, galėjo dirbti vairuotoju. Į darbo objektą ir iš objekto R. B. buvo vežamas su kitais darbuotojais UAB „Šiaulių plentas“ autobusiuku. Darbo laikas objekte buvo nuo 8 iki 17 valandos, darbams objekte vadovavo UAB „Šiaulių plentas“ darbuotojas A. P. Po darbo dienos transporto priemonės paliekamos darbų objekte, kelkraštyje, statybos aikštelėje, perduodami saugoti saugos tarnybai. R. B. vežė gruntą į iškrovimo vietą, esančią apie 400 metrų nuo pakrovos vietos, pakrovimas ir iškrovimas trunka apie 10 – 15 minučių. Dirbant gegužės 4 d. paskutinis krovimas ekskavatoriumi į R. B. vairuojamą savivartį buvo atliktas apie 17 valandą, turėjęs krovinį nuvežti į savivartos vietą, R. B. pasuko važiuoti priešinga kryptimi pro Kelmės miestą, išvažiavo į magistralinį kelią, juo važiuodamas Šiaulių kryptimi išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą, nuvažiavo nuo kelio, apsivertė ir apgadino ieškovei priklausantį savivartį. Pats vairuotojas paaiškino, kad blogai pasijautė. Teigė, kad eismo įvykis nesusijęs su darbo santykiais, įvyko ne darbo metu, ne darbo vietoje, R. B. po nustatyto darbo laiko vairavo savavališkai, ką nustatė įvykio tyrimą atlikusi Darbo inspekcija.
3. Atsakovė B. B. su ieškiniu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą. Nurodė, kad (data neskelbtina) miręs jos sutuoktinis R. B. nuo 2017-05-03 dirbo UAB „Lagriva“ vairuotoju, prieš pradėdamas dirbti nebuvo supažindintas su jokiomis instrukcijomis, dokumentais. Nors Darbo sutartyje nurodytas darbo laikas buvo nuo 8 iki 17 valandos, tačiau paprastai visi darbininkai dirbdavo ilgiau, į darbo objektą (mieste) ir iš jo į (kitą miestą) buvo vežami įmonės autobusiuku, transporto priemonės, darbo įrankiai buvo paliekami objekte. Įvykio dieną 2017-05-04 R. B. nedirbo savavališkai, visi objekte dirbo ir po 17 valandos, savivartis buvo pakrautas apie 17.15 val., o eismo įvykis įvyko po 20 minučių. Pats R. B. pasakojo, kad pravažiavęs viaduką, iš karto pasuko į dešinę, apie 400 metrų ilgio keliuku privažiavo iki magistralinio kelio ir po to nieko nebeatsimena. Nuo įvažiavimo į magistralinį kelią (pavadinimas neskelbtinas) iki eismo įvykio vietos, važiuojant (kito miesto) kryptimi, yra apie 600 metrų. Dėl eismo įvykio nėra vairuotojo kaltės, nes į eismo įvykio vietą atvykę medikai diagnozavo diabetinę komą. Dėl patirtų sužalojimų buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, jog nelaimingas atsitikimas įvyko darbe, kelyje į (iš) darbo. Mano, kad šalių ginčas dėl atsiradusios turtinės atsakomybės turi būti sprendžiamas ne pagal Civilinio kodekso, o pagal Darbo kodekso normas, numatančias darbuotojo materialinę atsakomybę. Ieškovė nevedė darbo laiko apskaitos, o tik formaliai rašė vairuotojui 8 darbo valandas į dieną, netinkamai apskaitydama darbo laiką. Realiai R. B. dirbo ilgiau, iki 17.30 val. Valstybinės darbo inspekcijos atliktas įvykio tyrimas nėra išsamus, įvykis ištirtas netinkamai, neišsamiai. Be to, ieškovė turėjo apdrausti transporto priemonę, vairuotojo sveikatą KASKO draudimu. Prašė palikti patikslintą ieškinį nenagrinėtą, priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
4. Papildomai nurodė, kad ieškovė nepateikė automobilio defektavimo akto, kitų įrodymų, kuriuose būtų nurodyta automobilio vertė iki eismo įvykio, automobilio nusidėvėjimo laipsnis, nepateikė nuotraukų, atliktų remonto darbų sąmatų. Neaišku, kokius mechanizmus, detales reikėjo taisyti ar keisti, kokias medžiagas panaudoti, kokius darbus atlikti, UAB „Departus“. Policijos surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole užfiksuota, kad eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilio priekinis stiklas, priekinis bamperis, dešinės pusės priekinis žibintas, todėl nereikėjo keisti, pavyzdžiui, automobilio kabinos. Kadangi nepateikta nustatytos formos sąmata, nėra galimybės patikrinti, ar už detales, medžiagas, darbus nebuvo permokėta, be to, nėra informacijos, kur atsidūrė pakeistos detalės, kokia jų vertė. Ieškovė, remontuodama apgadintą automobilį, nesilaikė pareigos dėl remonto vertės pagal 2000-04-17 įsakymą dėl kelių transporto vertės nustatymo. Senesnei nei 15 metų transporto priemonei taikomas 70 proc. dydžio nusidėvėjimas. Nesutinka su ieškovės skaičiavimais dėl negauto pelno, neaišku, kokią negautų pajamų dalį sudaro buhalterinės sąnaudos, darbo užmokestis, mokesčiai valstybei, mano, kad reikalavimas nepagrįstas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2019 m. liepos 1 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei UAB „Lagriva“ atsakovės iš B. B. 5996,10 Eur tiesioginių nuostolių atlyginimą, 1000 Eur netiesioginių nuostolių atlyginimą ir 694,71 Eur bylinėjimosi išlaidas. Likusioje dalyje patikslintą ieškinį atmetė.
6. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo vertinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių teritorinio skyriaus (toliau – VDI) atlikto nelaimingo įvykio tyrimo kaip aplaidaus, neišsamaus ar tendencingo. Teismo vertinimu, atsakovė nepateikė į bylą VDI padarytų išvadų paneigiančių įrodymų, jog objekte, įskaitant ir įvykio dieną, buvo dirbami viršvalandžiai, buvo skubama užbaigti, priduoti vertinimui, apžiūrai atitinkamus darbus. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškovės vairuotojas R. B. eismo įvykio metu 2017 m. gegužės 4 d. važiavo ir sukėlė eismo įvykį ne darbo laiku, nevykdydamas darbinės užduoties, išvažiavo ir važiavo magistraliniu keliu be darbdavio žinios, todėl nepripažino, kad šalių ginčas kilo iš darbo teisinių santykių ir turi būti nagrinėjamas Darbo ginčų komisijoje, sprendžiant darbuotojo materialinės atsakomybės klausimą. Priešingai, teismas laikė, kad ieškovė teisėtai ir pagrįstai atsakovės civilinę atsakomybę kildina iš delikto, vadovaudamasi CK 6.245 straipsnio 4 dalies, 6.246 straipsnio, 6.247 straipsnio, 6.249 straipsnio 1 dalies, 6.263 straipsnio nuostatomis.
7. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytus transporto priemonės remonto trūkumus, galėjusius padidinti ieškovei remonto išlaidas, taip pat įvertinęs atliktų darbų, pakeistų detalių turinį, eismo įvykio mechanizmą, jo metu padarytų transporto priemonės apgadinimų specifiką, sprendė, kad transporto priemonės remonto darbai pagrįsti, iš esmės atitinkantys patirtų apgadinimų mastą, lokalizaciją, specifiškumą, tačiau esant akivaizdiems žalos, vertės nustatymo procedūros pažeidimams. Įvertinęs transporto priemonės MAN 27.464, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijimo ir pardavimo kainą, eismo įvykio priežastis bei atsakovės sveikatos būklę ir turtinę padėtį charakterizuojančius duomenis, vadovaujantis sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais, teismas ieškovės prašomą priteisti iš atsakovės tiesioginių nuostolių sumą (patirtas išlaidas), sumažino.
8. Teismas, remiantis sprendimo 31 – 35 punktuose nustatytomis aplinkybėmis padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė patikslintame ieškinyje nurodytos netiesioginių nuostolių sumos, todėl, taip pat įvertinęs 2017 m. gegužės 2 d. krovinių vežimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) egzistavimą, ieškovės suteiktų vežimo paslaugų UAB „Šiaulių plentas“ turinį bei tai, kad ieškovė yra pelno siekiantis juridinis asmuo, turintis teisėtų lūkesčių vykdomame versle, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, ieškovės reikalaujama priteisti netiesioginių nuostolių suma sumažino, ieškovei iš atsakovės priteisiant 1000 Eur netiesioginių nuostolių sumą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Apeliantė B. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. liepos 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį palikti nenagrinėtą arba atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
9.1. Teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus padarydamas išvadą, kad eismo įvykis įvyko ne darbo metu R. B. nevykdant darbo funkcijų, remdamasis prieštaringais įrodymais, kurių nepašalino. Dėl šių priežasčių teismas priėmė sprendimą netinkamai kvalifikavus susiklosčius teisinius santykius tarp ieškovės bei R. B., kas nulėmė, jog teismas nepagrįstai sprendė, kad kilusio ginčo sprendimui nebuvo privaloma ikiteisminė tvarka ir, kad ginčo išsprendimui taikytinos ne Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK), o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos. Teismas nepagrįstai nekonstatavo, jog eismo įvykis vertintinas kaip darbo pareigų, o ne civilinio pobūdžio pareigų pažeidimas, kas lemia materialinės, o ne civilinės atsakomybės taikymą.
9.2. Liudytoju apklaustas R. K., dirbęs minėtame statybos objekte ekskavatorininku, parodė, kad jo paaiškinimas, pateiktas darbo inspekcijai, jog jis 2017 m. gegužės 4 d., 17.10 val., pakrovė R. B. vairuojamą transporto priemonę, yra teisingas, ir, kad darbo laikas buvo iki 17.30 val. Pats R. B. taip pat parodė, kad dirbo po 17 val. Taigi teismo išvada, kad R. B. nedirbo po 17 val. ir eismo įvykį padarė po darbo valandų nevykdant darbo funkcijų, prieštarauja byloje surinktiems duomenims ir yra neteisinga.
9.3. Teismo nustatytos aplinkybės leidžia tvirtinti, jog nėra R. B. kaltės dėl eismo įvykio. Jis negali atsakyti dėl pasekmių, kurias sukėlė liga. Nustačius, kad eismo įvykis įvyko dėl R. B. ligos, dėl to nėra jo kaltės, atitinkamai jam negalėjo kilti materialinė atsakomybė. Be to, teismas nepagrįstai, esant specialių žinių poreikiui, laikė, jog, pablogėjus sveikatai ir prasidėjus diabetiniam priepuoliui, R. B. galėjo sustabdyti transporto priemonę.
9.4. Asmeniui, kuris pragyvena iš samdomo darbo, dargi gauna tik minimalų atlyginimą, turi sveikatos problemų, iš esmės visos ieškovės patirtos tariamos žalos perkėlimas, neatitinka darbdavio bei darbuotojo interesų pusiausvyros, ieškovės vykdomos veikos pobūdžio, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų. Ieškovė, turėjo apdrausti KASKO draudimu transporto priemonę, o to nepadariusi bent jau iš dalies prisiėmė riziką, kad transporto priemonė gali pateikti į eismo įvykį, o dėl to atsiradusi žala negali visa apimtimi tekti darbuotojo prievole darbdaviui.
Atsiliepimas
10. Atsiliepimu į apeliantės apeliacinį skundą, ieškovė UAB „Lagriva“ prašo jį atmesti, o Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:
10.1 Esminis momentas atribojantis darbo teisinius santykius ir civilinę atsakomybę yra paties eismo įvykio įvykimo laikas bei aplinkybės. Nei vienas iš tiek teisme, tiek VDI apklaustų asmenų nenurodė, kad įvykio dieną būtų dirbami viršvalandžiai, kad buvo gamybinė būtinybė dirbti ilgiau nei iki 17:00 val. Apklausti asmenys nurodė, kad dirbo iki 16:30 val., kiti nurodė, kad dirbo iki 17:00 val., tačiau kodėl B. jau po darbo valandų išvažiavo priešinga nei savivartos kryptimi, nei vienas liudytojas negalėjo nurodyti. Teismas pagrįstai, remiantis surinktais įrodymais konstatavo, kad nebuvo tarnybinio būtinumo objekte dirbti viršvalandžius, užbaigti objektą pridavimui, kitos dienos patikrinimui atitinkamus darbus.
10.2 .Atsakovė nurodo, kad UAB „Šiaulių plentas“ paaiškinimas bei UAB „Lagriva“ vidaus dokumentai duoda pagrindo manyti, kad buvo dirbami viršvalandžiai, tačiau akivaizdu, kad tokia galimybė yra vien tik hipotetinė. Kaip jau minėta, nei UAB „Šiaulių plentas“ darbų vadovas, kuris organizavo darbus, nei kiti kartu su R. B. realiai dirbę asmenys nenurodė tokių aplinkybių.
10.3 .Teismas spręsdamas, jog eismo įvykis įvyko ne darbo metu ir nevykdant darbo funkcijų, rėmėsi ir VDI atliktu tyrimu. Šis įvykis buvo detaliai išnagrinėtas VDI, yra priimtas sprendimas, kuriuo ištirta ir konstatuota, kad atsitikimas įvyko ne darbo metu. Atsakovo atstovai du kartus teikė skundus, tačiau VDI nekeitė sprendimo, kuriuo pripažino, kad įvykis įvyko ne darbo metu ir ne darbo laiku. VDI sprendimas šiai dienai nepaneigtas. Be to, teismas VDI sprendimą vertino ir kitų civilinėje byloje surinktų įrodymų kontekste, todėl pagrįstai konstatavo, kad ieškovės vairuotojas R. B. eismo įvykio metu 2017 m. gegužės 4 d. važiavo ir sukėlė eismo įvykį ne darbo laiku, nevykdydamas darbinės užduoties, išvažiavo ir važiavo magistraliniu keliu be darbdavio žinios, dėl ko nėra pagrindo pripažinti, kad šalių ginčas kilo iš darbo teisinių santykių ir turi būti nagrinėjamas Darbo ginčų komisijoje, sprendžiant darbuotojo materialinės atsakomybės klausimą, yra visiškai pagrįsta.
10.4 .Nors atsakovė ir teigia, kad liudytoju apklaustas R. K., dirbęs minėtame statybos objekte ekskavatorininku, parodė, kad jo paaiškinimas, pateiktas darbo inspekcijai, kad jis 2017 m. gegužės 4 d., 17.10 val., pakrovė R. B. vairuojamą transporto priemonę, yra teisingas, ir, kad darbo laikas buvo iki 17.30 val., tačiau minėtas liudytojas nebuvo tikras dėl tikslios darbo laiko pabaigos. Be to, nuo įvykio dienos praėjo daugiau kaip metai. Liudytojas akcentavo, kad praėjo daug laiko ir jis tiksliai kada baigė darbus neprisimena. Natūralu, kad apklausiamas VDI jis turėjo geriau prisiminti įvykius, todėl apeliantės bandymas iš liudytojo apklausos konteksto išryškinti sau naudingą informaciją turėtų būti vertinama kritiškai.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliantės S. B. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
11. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
12. Apeliacijos objektas – teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės (darbdavio) ieškinys dėl nuostolių, atsiradusių iš atsakovo (darbuotojo), padaryto eismo įvykio su darbdavio transporto priemone, atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
13. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą ieškinį tenkinti iš dalies, nustatė tokias teisiškai reikšmingas nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes: tarp ieškovės ir pirminio atsakovo R. B. (šiam mirus, jo teises perėmė B. B.) 2017 m. gegužės 2 d. d. buvo sudaryta darbo sutartis, R. B. priimtas vairuotojo pareigoms terminuotam laikotarpiui, nustatytas darbo laikas nuo 8-17 val., vairuotojas supažindintas su 2013-04-19 transporto priemonės vairuotojo, mechanizatoriaus, kelio darbininko įpareigojimais, kuriuose be kita ko, numatyta, kad draudžiama įmonės transportą naudoti asmeniniais tikslais ir nedarbo metu. 2017 m. gegužės 4 d. R. B. vykdė krovinio pervežimą su ieškovei nuosavybės teise priklausančiu savivarčiu MAN 27.464 UAB „Šiaulių plentas“ objekte (rajone) pradėdamas darbą 8 val. ryto ir tą pačią dieną, 17 val. 45 min., kelyje (pavadinimas neskelbtinas), (rajone), 95,80 kilometre, sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas ieškovei priklausantis savivartis. Kadangi pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog eismo įvykis įvyko ne darbo metu ir nevykdant darbinių funkcijų, atsiradusiems nuostoliams dėl savivarčio apgadinimo taikė iš delikto kilusią civilinę atsakomybę. Teismas, tenkindamas ieškinį iš dalies, rėmėsi VDI išvada, kad eismo įvykis įvyko ne darbo metu, nevykdant darbinių funkcijų, UAB „Šiaulių plentas“ darbo tvarkos taisyklėmis, UAB „Lagriva“ darbo laiko apskaitos žiniaraščio, darbo užmokesčio priskaitymo žiniaraščiu, buhalterine pažyma, liudytojų paaiškinimais apie eismo įvykio dienos darbo laiko aplinkybes bei savo išvadas grindė CK 6.245 straipsnio 4 dalies, 6.246 straipsnio, 6.247 straipsnio, 6.249 straipsnio 1 dalies, 6.263 straipsnio nuostatomis.
14. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantė teigia, jog teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus padarydamas išvadą, kad eismo įvykis įvyko ne darbo metu R. B. nevykdant darbo funkcijų, remdamasis prieštaringais įrodymais, kurių nepašalino dėl ko priėmė sprendimą netinkamai kvalifikavus susiklosčius teisinius santykius tarp ieškovės bei R. B. Apeliantės nuomone, tai nulėmė, jog teismas nepagrįstai sprendė, kad kilusio ginčo sprendimui nebuvo privaloma ikiteisminė tvarka ir, kad ginčo išsprendimui taikytinos ne darbo santykius, o civilinę atsakomybę reglamentuojančios normos. Apeliantės įsitikinimu, eismo įvykis turi būti vertinamas kaip darbo pareigų, o ne civilinio pobūdžio pareigų pažeidimas ir taikoma materialinė, o ne civilinė atsakomybė. Tuo tarpu ieškovė nesutinka su atsakovės pozicija ir teigia, kad esminis momentas atribojantis darbo teisinius santykius ir civilinę atsakomybę yra paties eismo įvykio įvykimo laikas bei aplinkybės bei laiko, jog eismo įvykis įvyko ne darbo laiku, nevykdant darbinių funkcijų, todėl teismas tinkamai kvalifikavo ginčo santykius, taikydamas CK normas.
15. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius.
16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama teismo pareiga tinkamai kvalifikuoti nagrinėjamus teisinius santykius. Teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymų nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamų teisės normų pritaikymui; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius, tam, kad ginčas būtų išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2008; 2012 m. birželio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2012, kt.).
17. Nagrinėjamoje byloje aktualios darbo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos (DK 41 straipsnis, 42 straipsnis, 45 straipsnis, 111 straipsnis, 151 straipsnis, 216-217 straipsniai ir kt.).
18. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, neišsamius, prieštaringus bylos duomenis, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus yra pagrindo manyti, kad eismo įvykis įvyko darbo laiku, tai yra darbo metu ar pakeliui iš/į darbą (DK 111 straipsnis, kuri įgyvendina 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir tarybos Direktyvą 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų) arba pažeidus darbo pareigą. Tokią apeliacinės instancijos teismo nuomonę sąlygoja visų pirma, įstatyminis darbo laiko reglamentavimas įtvirtintas tiek Direktyvoje 2003/88/EB, tiek DK, tiek Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme. Antra, pačios bylos aplinkybės. Atkreiptinas dėmesys, kad į darbo laiko sampratą patenka ne tik darbo funkcijų atlikimas darbdavio pavedimu, esant darbdavio žinioje ir būnant darbo vietoje, kaip teigia atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė, bet taip pat ir laikas, kurį darbuotojas naudoja pasirengimui darbo vietoje bei kelionės iš darbovietės į darbdavio nurodytą darbo funkcijų laikino atlikimo vietą, laikas (vykimas į/iš darbo) (DK 111 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 3 punktas, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 8 dalis).
19. Svarbi pirma bylos aplinkybė - R. B. darbo vieta buvo daugiau nei 40 kilometrų nutolusi nuo ieškovės UAB „Lagriva“ buveinės (adresas: duomenys neskelbtini)) vietos – (rajone), į darbo vietą darbuotojai buvo vežami įmonės autobusu, kas tikėtinai užima, atsižvelgiant į saugų vairavimo greitį, vykstant į vieną pusę, ne mažiau nei 45 minutes laiko. Ieškovė dokumentų ir paaiškinimų apie vykimo į/iš darbo laiką, nepateikė, o pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nenustatinėjo ir nesiaiškino. Nors UAB „Lagriva“ darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose formaliai užfiksuotas darbo laikas nuo 8-17 val., tačiau bylos duomenys patvirtina, jog paskutinis kartą R. B. vairuojamas savivartis buvo pakrautas 17.05-17.10 val., todėl iš esmės, lieka nebeaišku kaip ieškovė traktuoja ir nuo kurio momento skaičiuoja R. B. grįžimo iš/į darbą mažiausiai 45 minutes užimantį laiką. Remiantis paties R. B. paaiškinimais esančiais byloje, darbą pastarasis eismo įvykio dieną pradėjo 8 val., kas reiškia, kad jis išvyko į darbo vietą ženkliai anksčiau (7.15 val.), todėl ir vykimo iš darbo laikas, skaičiuojant jį nuo paskutinio pakrovimo 17.10 val. (pridedant 10-15 min. iškrovimui bei pridedant 10-15 min. susiruošimui vykti į namus) kas siekia 17.40 min. ir skaičiuojant 45 minučių grįžimo iš darbo laiką, turėjo realiai pasibaigti ženkliai vėliau (18.25 val.), nei ieškovė fiksuoja savo žiniaraščiuose. Kita vertus, net ir skaičiuojant 45 minučių grįžimo iš darbo laiką nuo žiniaraščiuose fiksuojamo 17 val. darbo laiko pabaigos ar nuo 17.10 val. (kai buvo pakrautas paskutinį sykį R. B. vairuojamas savivartis), R. B. sukeltas dėl sveikatos sutrikimų eismo įvykis, bet kokiu atveju patenka į darbo (ar vykimo iš jo) (17.45 ar 17.55 val.) laiką. Be kita ko, išduotame R. B. nedarbingumo pažymėjime nurodyta, kad nelaimingas atsitikimas įvyko darbe, kelyje į/iš darbo (I t., 33 b. l.).
20. Antra aplinkybė, kuri teisėjų kolegijai kelia abejonių yra tai, kad ieškovė jokių detalesnių paaiškinimų dėl konkrečios transporto priemonės, su kuria buvo vykstama į/iš darbą, taip pat nepateikė, daugiau akcentuodama tai, kad R. B. 17.45 val. jokių darbdavio nurodymų nevykdė. Eismo įvykio dieną su R. B. dirbę UAB „Šiaulių plentas“ darbuotojai savo paaiškinimuose Valstybinei darbo inspekcijai nurodė, kad jie išvyko iš objekto į namus 16.30 val., R. B. vairuojamas savivartis buvo pakrautas 17.05-17.10 val. (kuris dar turėjo būti iškrautas ir R. B. dar reikėjo laiko susiruošti grįžimui į namus), jau visiems iš objekto išvykus. Iš Valstybinės darbo inspekcijos medžiagos ir kartu su R. B. dirbusių skirtingų įmonių darbuotojų, kurių darbo laikas buvo nevienodas, paaiškinimų matyti, kad kartu R. B. tą dieną objekte dirbo 1 UAB „Šiaulių plentas“, kuri randasi (mieste), darbuotojas A. P., 2 G. M. TPĮ, kuri randasi (mieste) darbuotojai E. D. ir M. M., 1 G. J. įmonės, kuri randasi (mieste) darbuotojas R. K. A. P. ir M. M. nurodo, kad darbą baigė 16.30 val., E. D. 17 val., R. K. – 17 val., tačiau paskutinį kartą savivartį pakrovė 17.10 val. Jeigu, kaip teigia liudytojai, jie 16.30 val. iš objekto jau buvo išvykę namo, ir esant tik 1 likusiam UAB „Lagriva“ darbuotojui R. B., lieka nebeaišku kokiu būdu R. B. turėjo grįžti iš darbo vietos (iš rajono į miestą). Šios abejonės, iš esmės suponuoja prielaidą, kad R. B., atliekant paskutinį reisą po 17.10 val., pablogėjus sveikatai, nesuprasdamas savo veiksmų, ir nesant galimybės grįžti su įmonės autobusu, nes jis jau buvo išvykęs, galimai bandė vykti su darbdavio transporto priemone iš darbo, kas iš esmės patenka į darbo pareigų pažeidimo ir materialinės atsakomybės, kilusios iš darbo santykių taikymo sritį. Tokią apeliacinės instancijos teismo nuomonę sustiprina tai, kad nors ieškovė UAB „Lagriva“ ir nurodė, kad darbo priemonės būdavo paliekamos objekte saugojimui, o vykstama į darbo vietą įmonės autobusu, tačiau byloje nebuvo nustatinėjamos aplinkybės ir keliamas klausimas apie tai, jog kažkas iš kartu dirbusių ir vykusių iš darbo darbuotojų bandė susisiekti su R. B. dėl jo pargabenimo įmonės autobusu namo ir aiškintis, kur pastarasis, turėjęs dirbti iki 17 val. ar iki 17.30 val., kaip pats R. B. nurodė, tuo momentu yra.
21. Kita vertus, nesant byloje jokių įrodymų ir nustatytų aplinkybių dėl darbuotojo galimybės grįžti po darbo į namus įmonės autobusu 40 km, esant liudytojų paaiškinimams, kuriais rėmėsi teismas, kad visi iš objekto jau buvo išvykę, tokiu atveju lieka nepaneigta ir labiau tikėtina paties R. B. versija, jog jis vienas pats po darbo valandų neturėjo galimybės pasilikti objekte ir dirbti savavališkai, buvo dirbama po darbo valandų, o įvykus eismo įvykiui, atvykę greitosios pagalbos medikai objekte rado ne tik R. B., bet ir visus darbuotojus, veikiančias transporto priemones (2 t., 119-120 b. l.). Juo labiau ir pats R. B. nuo pat eismo įvykio dienos nuosekliai laikėsi šios pozicijos, kad buvo dirbama po darbo valandų ir aktyviai gynė savo teises, kreipdamasis į VDI. Šis prieštaravimas teismo liko nepašalintas, kurį galima buvo pašalinti papildomai apklausiant į eismo įvykio vietą iškviestus medikus.
22. Trečia reikšminga bylos aplinkybė, jog byloje ieškovė ir pirmosios instancijos teismas rėmėsi VDI raštu, kuriame padaryta išvada, kad nelaimingas atsitikimas įvyko ne darbo metu, nevykdant darbinių funkcijų (sprendimo 11 punktas), tačiau ši išvada nebuvo ginčyta teismo tvarka, nes R. B. neturėjo galimybės jos ginčyti dėl mirties. VDI raštas Nr. (duomenys neskelbtini) R. B. išsiųstas (data neskelbtina) (II. T., 150-151 b. l.) praėjus daugiau nei mėnesiui, kai pastarasis mirė (data neskelbtina) (I t., 62 b. l.). Pati VDI išvada, teisėjų kolegijos įsitikinimu, paremta skirtingų įmonių darbuotojų (kuriems buvo nustatytas skirtingas darbo pabaigos laikas) paaiškinimais, kurie nepatvirtina fakto, kad nebuvo dirbama po darbo valandų. Kaip antai, E. D. paaiškinime nurodyta, kad baigęs darbus išvyko į garažą apie 17 val., M. M. paaiškinime nurodyta, kad kiekviena dieną dirbdavo nuo 8-16.30 val., R. K., jog 2017-05-04 paskutinį pakrovimą atliko iki 17.10 val., dar viename paaiškinime, jog 17.05 val. A. P. paaiškinime teigiama, jog dirbama buvo nuo 8-16.30 val., UAB „Lagriva“ direktoriaus L. G. paaiškinime, jog statybos objekte darbai vykdomi nuo 8.00 iki 17 val., o R. B. baigė krovimo darbus 17.05 min., nors pastarasis statybos objekte tą dieną nebuvo. Pats R. B. paaiškinime VDI nurodė, kad atvyko į objektą (pavadinimas neskelbtinas) autobusu, 8 val. ryte pradėjo darbą, vežė gruntą į sandėliavimo vietą. Po pietų pertraukos dirbo tą patį darbą, apie 15 val. meistras davė kitą darbą, kuri atliko iki darbo pabaigos ir tą dieną dirbo maždaug iki 17.30 val. (2 t., 143, 165 b. l.). Iš prieštaringų paaiškinimų visumos, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog R. B., sutrikus sveikatai, eismo įvykį sukėlė ne darbo (ar kelyje iš darbo) metu, naudodamasis darbdavio transporto priemone su kroviniu, asmeniniais tikslais.
23. Kaip minėta šios nutarties 19 punkte, analizuojant situaciją dėl darbo laiko, eismo įvykis įvyko su pakrautu ieškovės savivarčiu 17.45 val., byloje esantys įrodymai patvirtina, kad paskutinis pakrovimas įvyko 17.05-17.10 val., R. B. paaiškinimai, kad buvo dirbama iki 17.30 val. byloje liko nepaneigti (nedarbingumo pažymėjime nurodyta, kad nelaimingas atsitikimas darbe, į eismo įvykio vietą vykę medikai, neapklausti). Apeliacinės instancijos teismas, visgi atkreipia dėmesį į tai, kad R. B. ieškovės UAB „Lagriva“ įmonėje dirbo tik antrą dieną ir mažai tikėtina, kad galėjo nevykdyti gautos užduoties (išvežti iškrauti pakrautą sunkvežimį į savivartos vietą) ir naudodamasis transporto priemone asmeniniais tikslais, vykti nežinoma kryptimi. Be viso to, laikytina, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl neatsakingo R. B. elgesio laiku nepavalgant ir nebandant sustabdyti vairuojamos transporto priemonės, nesant byloje medicinos specialisto išvados, ką taip pat teismas galėjo išsireikalauti, siekiant pašalinti visas abejones, pripažintinos kaip nepagrįstos.
24. Taigi, atsižvelgiant į galiojantį teisinį reglamentavimą bei abejonių keliančias iki galo neištirtas, prieštaringas bylos aplinkybes išdėstytas šios nutarties 18-23 punktuose, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimas atlyginti žalą (nuostolius) buvo sprendžiamas per CK normas, visiškai neįvertinant visų darbo laiko sampratos aspektų ginčo situacijos kontekste. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog eismo įvykis įvyko ne darbo metu, nevykdant darbdavio pavestų funkcijų ir ne darbo – objekto vietoje, apsiribodamas tik tuo, jog nebuvo tarnybinio būtinumo objekte dirbti viršvalandžius, užbaigti pridavimui, kitos dienos patikrinimui atitinkamus darbus. Teismas, be kita ko, visiškai neatsižvelgė, kad R. B. darbo funkcijas vykdė 40 km atstumu nuo darbdavio buveinės (jokių byloje duomenų, kad R. B. darbo vieta – konkretus objektas, apibrėžtų kilometrų ribose, nėra), ne nenustatinėjo aplinkybių dėl kelionės iš darbovietės į darbdavio nurodytą darbo funkcijų laikino atlikimo vietą, laiko (kas taip pat patenka į darbo laiko sampratą ir nagrinėjamu atveju užima ne mažiau nei 45 minutes laiko), negretino kartu dirbusių su R. B. darbuotojų paaiškinimų su R. B. 2018-01-15 prašyme VDI nurodytomis aplinkybėmis, jog buvo dirbama ir po darbo valandų, nes kitaip R. B. nebūtų turėjęs galimybės grįžti į (miestą) (2 t., 119-120 b. l.), papildomai savo iniciatyva neapklausė į eismo įvykio vietą atvykusių medikų tam, kad būtų pašalintos abejonės ir prieštaravimai R. B. versijai dėl darbo laiko dirbamo po 17 val. patvirtinti ar paneigti, neužsiklausė medicinos specialistų išvados dėl R. B. ligos bei jos įtakos atliekamam darbui, bei nesvarstė galimo darbuotojo materialinės atsakomybės klausimo. Visgi, akcentuotina, jog eismo įvykis įvyko R. B. vairuojant jam darbdavio - ieškovės patikėtą transporto priemonę, transporto priemonė objekte (statybos objektas (rajone), kur buvo tvarkomas kelias (pavadinimas neskelbtinas)), kur buvo atliekami darbai, buvo pakrauta kroviniu (kas ir įėjo į R. B. darbo funkcijos turinį) ir neužilgo po krovinio pakrovimo. Taip pat, papildomai pažymėtina, jog teismas nevertino ir to fakto, kad ieškovė, praėjus nuo eismo įvykio daugiau nei pusę metų, 2017-11-20 ieškiniu tiesiogiai kreipėsi į teismą, nesilaikydama išankstinės ginčų nagrinėjimo tvarkos darbo ginčų komisijoje (DK 220 straipsnio 1 dalis), neatsižvelgė, kad galimai ieškovė nuslėpdama šį nelaimingą atsitikimą darbe bei laikydama jį „atsitikimu buityje“ (I t., 144 b. l.) (kuris realiai įvyko net 40 km nuo darbdavio buveinės vietos ir R. B. buvo nuvežtas dirbti įmonės autobusu), vėliau kreipėsi į teismą civilinės teisinės atsakomybės teisiniu pagrindu, siekiant išsiieškoti didesnę nuostolių sumą.
25. Šiame kontekste, apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su atsakovės pozicija, jog asmeniui, kuris pragyvena iš samdomo darbo, gauna tik minimalų atlyginimą, turi sveikatos problemų, visos ieškovės patirtos tariamos žalos perkėlimas, neatitinka darbdavio bei darbuotojo interesų pusiausvyros, ieškovės vykdomos veikos pobūdžio, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų. Ieškovė, kaip juridinis pelno siekiantis asmuo ir veikiantis savo riziką, turėjo galimybę, o ir galėjo apdrausti KASKO draudimu transporto priemonę, siekiant išvengti galimų nuostolių įvykus eismo įvykiui.
26. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju, tik įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, bus galima daryti galutinę išvadą ar atsakovui (jo teisių perėmėjai) taikoma materialinė atsakomybė, pažeidus darbo pareigas (galimai naudojo ieškovės transporto priemonę grįžimui namo, neturint kitos galimybės grįžti, galimai nepanešė darbdaviui apie turimą ligą, kurį turėjo įtakos atliekamoms darbo funkcijoms, ypatingai dirbant ilgiau nei numatytas darbo laikas) ar visgi eismo įvykis įvyko darbo laiku (ar pakeliui iš/į darbą, nes buvo dirbama ilgiau nei iki 17 val.), kai darbuotojui aplamai materialinė atsakomybė negali būti taikoma. Tuo pačiu vertintina ir aplinkybė dėl išankstinės darbo ginčo nagrinėjimo procedūros nesilaikymo (šios nutarties 24 punktas).
27. Pažymėtina, kad tam tikri reikšmingi faktai byloje nustatomi, ištyrus ir įvertinus bylos aplinkybes ir įrodymus, kurių pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Neišsamus ar nepakankamas bylos aplinkybių tyrimas vertinamas kaip procesinis pažeidimas, sudarantis pagrindą teismo sprendimui panaikinti. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga. Sprendžiant, ar yra 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo.
28. Esant nurodytoms aplinkybėms, jog tarp šalių buvo sudaryta darbo sutartis ir susiklostė darbo teisiniai santykiai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovo atsakomybei taikytinos deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 330 straipsnis). Ištyrus bylos duomenis, skundžiamą teismo sprendimą bei apeliacinio skundo argumentus yra pagrindas pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino ir nenustatė svarbių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių (nurodytų šios nutarties 18-24 punktuose), netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, taigi neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad išvardytos priežastys yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 330 straipsnis).
29. Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme klausimas nespręstinas, nes visos bylinėjimosi išlaidos, tame tarpe ir už apeliacinio skundo padavimą, bus paskirstytos galutinai išsprendus šalių ginčą.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. liepos 1 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.