Panevėžio apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

mažametės nukentėjusiosios G. V. atstovei pagal įstatymą E. G. ir įgaliotam atstovui advokatui Audriui Leonavičiui,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, (duomenys neskelbtini), išsiskyręs, vidurinio išsilavinimo, dirbantis, gyvenantis ir gyvenamąją vietą deklaravęs adresu (duomenys neskelbtini), neteistas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. 2024 m. kovo 10 d. vakare, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, namų virtuvėje adresu (duomenys neskelbtini), smurtavo prieš savo šeimos narę – mažametę dukrą G. V. ((duomenys neskelbtini)) tai yra suėmė ranka už kaklo ir jį spaudė, taip sukeldamas nukentėjusiajai mažametei G. V. fizinį skausmą.

Kaltinamasis A. V. dėl pareikšto kaltinimo kaltu prisipažino visiškai ir parodė, kad įvykis įvyko 2024 m. kovo 10 d. apie 17-18 val. namie, (duomenys neskelbtini), kur tuo metu jis gyveno. Tarp jo ir jo 12 metų dukros G. V. namuose, virtuvėje įvyko konfliktas, kurį matė ir jo sesuo. Konfliktas įvyko dėl to, kad dukra rūkė, jis rado daug elektroninių cigarečių pas ją, dingdavo pinigai, tad jis paklausė jos, kame reikalas, o ji šoko į akis: „Koks tavo reikalas“. Tada jis supyko ant jos, suėmė jai už sprando ir viskas. Fizinis suėmimas buvo jo emocija ekspromtu, negalvojant. Kai jis dukrai suėmė už sprando, ji neišreiškė jokių garsų. Toks jo veiksmas galėjo sukelti jai šiek tiek fizinio skausmo. Jis įvykio metu ką tik buvo išgėręs kelias taureles brendžio. Mano, kad jei nebūtų buvęs išgėręs, būtų elgęsis taip pat. Alkoholis jo elgesio neįtakojo. Dukros elgesys įvykio metu buvo chamiškas, į jo suėmimą už sprando ji niekaip nereagavo. Įvykio metu ar po įvykio dukra neverkė. Mamos įvykio metu namuose nebuvo, šiai pranešė dukra, jis pats to negirdėjo. Turbūt į savo kambarį nuėjo ir parašė. Po įvykio jis nėjo pas dukrą pasidomėti, kaip ji jaučiasi. Jis nežino, kaip vertina savo poelgį. Dabar tokie įstatymai, kad net priliesti vaiko negali. Jis pats yra gavęs diržo sočiai. Savo poelgį vertina neigiamai, gailisi taip pasielgęs, dukros atsiprašė dukros. Kad dukra priėmė jo atsiprašymą, sprendžia iš to, kad ji parašė „OK“. Iki įvykio jis su dukra bendravo gerai, santykiai buvo draugiški. Tai buvo toks pirmas jų konfliktas, anksčiau smurtas šeimoje nebuvo vartojamas. Žada toliau su dukra bendrauti. Pasibaigus kardomajai priemonei į (duomenys neskelbtini) g. negrįš, gyvens (duomenys neskelbtini). Prie dukros išlaikymo dabar jis neprisideda, nes apribotas jo dalyvavimas ir šiuo metu jis neturi pinigų. Jis neturi kada kreiptis į specialistus, pats išspręs problemas, jam nereikia nei psichologų, nei kažkokių orakulų, jis pats viską išmano.

Proceso dalyviams sutinkant, įvykdžius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 291 straipsnio reikalavimus, įrodymų tyrimas vykdytas sutrumpintai pagal BPK 273 straipsnį.

Be kaltinamojo visiško prisipažinimo, jo kaltė padarius inkriminuojamą nusikalstamą veiką įrodyta ir kitais byloje esančiais įrodymais.

Iš nepilnametės nukentėjusiosios G. V. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolo matyti, jog ji parodė, kad 2024-03-10 jos mama E. G. išvyko pas savo mamą į Pasvalį. Ji liko namuose, darė namų darbus ir tvarkėsi. Tą dieną į svečius atvyko tėčio A. V. sesuo R. su savo dukra. Ji buvo iš savo kambario nuėjusi pas juos į pirmame aukšte esančią virtuvę, truputį pakalbėjo, padarė kavos ir vėl grįžo į savo kambarį. Po kurio laiko ji išgirdo garsų kalbėjimą. Išėjusi iš kambario ji pradėjo klausytis. Pokalbio metu su savo seserimi tėtis lyg ir verkė, o po to pasidarė piktas. Jai nusileidus į virtuvę, tėtis pradėjo ant jos rėkti ir sakyti, kad ji paėmė kažkokius pastarojo pinigus. Ji tėčiui nieko nesakė. Tuo metu ji gal pjaustė apelsiną, ar ėjo prie to stalo, tiksliai nepamena. Tuo metu tėtis ranka stipriai sugriebė jai už kaklo. Ji išsigando, tuo metu kai tėtis sugriebė jai už kaklo, jai skaudėjo, tačiau žymių nebuvo. Tada teta R. nuo jos atitraukė tėtį. Išsigandusi ji užlipo pas save į kambarį, paskambino mamai ir papasakojo, kas nutiko. Tėtis nuolat jai priekaištauja, kad ji pavogė pinigus, tačiau tėtis nelabai rūpinasi savo daiktais, tad gal tuos pinigus pametė. Po to, kai išvyko teta, jau buvo vakaras, tėtis užėjo pas ją į kambarį ir pradėjo ant jos rėkti. Tuo metu tarp jos ir tėčio fizinio kontakto nebuvo, bet pastarasis ją gąsdino lyg norėdamas suduoti ranka. Ji labai verkė ir bijojo. Tą patį vakarą, apie 21.00 val., mama grįžo į namus. Kitą dieną, t. y. 2024-03-11 tėtis vėl pradėjo prie jos kabinėtis dėl tų dingusių pinigų, kilo triukšmas. Šio įvykio metu tėtis prieš ją nesmurtavo (1 t., b. l. 58-61).

Iš liudytoja apklaustos nepilnametės nukentėjusiosios G. V. atstovės pagal įstatymą E. G. apklausos protokolo matyti, jog ji parodė, kad 2024-03-10 apie 18.00 val. ji telefonu paskambino savo nepilnametei dukrai G. V. pasiteirauti kaip sekasi. Mergaitė namuose buvo likusi viena su tėvu A. V.. Dukra jai skundėsi tėvo elgesiu, paaiškindama, kad pastarasis šiuo metu namuose girtauja. Tuo metu namuose svečiavosi E. R. ir A. V. sesuo R. R.. Vėlesnių telefoninių pokalbių metu verkdama dukra jai sakė, jog tėvas šiai grasino sudaužyti, išmušti dantis, sėdint ant lovos buvo užsimojęs ranka, tačiau nesudavė. Iš dukros pokalbių ji suprato, jog dukra labai bijo likti viena su tėvu, todėl ji grįžo į namus. 2024-03-11 buvo kviesti policijos pareigūnai, nes sugyventinis A. V. namuose buvo agresyvus ir konfliktiškas. Su policijos pareigūnais atvyko ir vaikų teisių specialistės, iš kurių ji išgirdo, jog 2024-03-10 A. V. buvo suėmęs dukrai G. V. už kaklo ir šį stipriai spaudė, dėl ko dukra juto stiprų skausmą. Po to dukra nubėgo į savo kambarį ir užsidariusi verkė. Šiuo metu ant dukros G. V. sprando jokių paraudimų ar žymių nesimato (1 t., b. l. 29-30).

Iš liudytojos E. R. apklausos protokolo matyti, jog ji parodė, kad 2024-03-10 apie 16.00 val. ji kartu su mama R. R. atvažiavo pas savo dėdę A. V. į namus pasisvečiuoti. Visą laiką jos mama su A. V. praleido virtuvėje, kur valgė, gėrė alkoholinius gėrimus ir apie kažką diskutavo. Ji visą laiką virtuvėje nebuvo, vis nueidavo į kiemą parūkyti, trumpai pasivaikščioti į terasą už namo ar nueidavo į kitus kambarius, garažą. Namuose taip pat buvo G. V., kuri beveik visą laiką praleido savo kambaryje, esančiame viršutiniame namo aukšte. Vieną kartą G. V. nusileidus į virtuvę, tarp pastarosios ir A. V. kilo žodinis konfliktas dėl buities. Kiek žino, G. V. su A. V. retkarčiais apsižodžiuodavo. Apie 20.00 val. ji kartu su mama išvyko. Per tą laiką, kol buvo svečiuose, ji nematė jokio konflikto, kurio metu būtų naudojamas fizinis smurtas prieš G. V.. Nepastebėjo, kad G. V. verktų, būtų išsigandusi ar kitaip susijaudinusi. G. V. nieko jai nesakė, o ji pati nieko įtartino nepastebėjo, kad būtų kažkas nutikę (1 t., b. l. 33-36).

Iš liudytoja apklaustos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėjos L. K. apklausos protokolo matyti, jog ji parodė, kad 2024-03-11 apie 10.30 val. gautas pranešimas, kad Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), registruotas galimas smurtas artimoje aplinkoje, minėtu adresu yra nepilnamečių vaikų. Atvykus nurodytu adresu, bendrauta su G. V. (gim. (duomenys neskelbtini)). Pokalbio metu G. V. papasakojo, kad 2024-03-10 vakare (tikslaus laiko nenurodė) namuose tėtis A. V. buvo išgėręs. Mergaitės teigimu, nulipus į virtuvę, tėtis pradėjo ant jos rėkti: „kur pinigai?“, ranka suėmė jai už kaklo ir šį suspaudė. G. V. sakė, kad jai tikrai skaudėjo. Po to G. V. verkdama nubėgo į savo kambarį, kuriame visą laiką ir buvo. Mergaitės teigimu, vėliau vakare tėtis A. V. atėjo į jos kambarį ir vėl pradėjo ant jos šaukti, ne kartą buvo užsimojęs ranka, tačiau netrenkė. Tada mergaitė labai verkė, nes jautė didelį stresą ir bijojo tėčio. Tuo metu G. V. mamos namuose nebuvo. G. V. pripažino, kad tėvas dažnai ant jos šaukia, ji bijo tėčio, kai pastarasis būna neblaivus. Tėtis dažnai vienas vartoja alkoholį. G. V. paaiškino, kad ji turi susitaupiusi pinigų, tačiau tėtis rėkia, kad ji vagia. Pokalbio metu mergaitė labai jaudinosi (1 t., b. l. 25-26).

Iš 2024-03-11 įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėtos gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), patalpos. Pro lauko duris patenkama į namo koridorių, kur palipus laiptais kairėje pusėje yra praėjimas link virtuvės, kurioje yra juodas medinis stalas, apvalus baltos spalvos stalas su kėdėmis, buitinė technika ir spintelės. Laiptais užlipus į trečią namo aukštą, kairėje pusėje yra praėjimas link kambario Nr. 1, kuriame yra lova, spintelės, dvi kėdės ir stalas. Virtuvės bei kambario apžiūros metu daiktų, galinčių turėti reikšmės tyrimui, nerasta, iš įvykio vietos nieko nepaimta (1 t., b. l. 13-22).

Iš Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto ir rajono PK Reagavimo skyriaus 2-ojo poskyrio tyrėjo V. M. 2024-03-11 tarnybinio pranešimo matyti, kad 2024-03-11 gautas Panevėžio vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos pranešimas, kad 2024-03-10 vakare, tiksliai nenustatytu laiku, namų, esančių (duomenys neskelbtini), virtuvėje neblaivus A. V. smurtavo prieš savo nepilnametę dukrą G. V. (gim. (duomenys neskelbtini)), tai yra ranka suėmė dukrai už kaklo ir šį spaudė, tokiais savo veiksmais sukeldamas G. V. fizinį skausmą (1 t., b. l. 4-12).

Iš 2024-03-14 specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad apžiūros metu objektyvių duomenų apie G. V. patirtus sužalojimus nenustatyta. Remiantis nurodytomis įvykio aplinkybėmis, G. V. galėjo būti sukeltas fizinis skausmas (1 t., b. l. 66-67).

Iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus 2024-03-14 vaiko situacijos vertinimo anketos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad 2024-03-11 11.13 val. pokalbio metu su vaiko teisių apsaugos skyriaus specialiste G. V. paaiškino, kad būnant virtuvėje tėtis pradėjo priekaištauti, kad ji paėmė pinigus, tačiau ji pinigų neėmė, net nežino, kur yra tėčio piniginė. Kilo konfliktas, kurio metu mama paskambino bendruoju pagalbos telefonu. Mergaitės teigimu, vakar tėtis jai taip pat priekaištavo dėl dingusių pinigų. Tėtis ranka buvo sučiupęs už kaklo, dėl ko jai tikrai skaudėjo. Viską matė tuo metu besisvečiuojanti tėčio sesuo, kuri tėtį nuo jos atitraukė. Mergaitė verkdama nubėgo į savo kambarį. G. V. teigimu, vėliau tėtis atėjo į jos kambarį ir ėmė rėkti, ne kartą buvo užsimojęs ranka, lyg norėdamas ją pagąsdinti, tačiau netrenkė. Tada ji labai verkė, nes jautė labai didelį stresą, bijojo tėvo. Mergaitės teigimu, ji nelabai gerai sutaria su tėčiu, pastarasis dažnai ant jos šaukia. Tėtis dažnai vienas vartoja alkoholį. Taip jau yra kokie trys mėnesiai. Ji bijo tėčio, kai būna neblaivus, mano, kad tėtis turi pykčio problemų. G. V. paaiškino, kad ji turi susitaupiusi pinigų, tačiau tėtis rėkia, kad ji vagia. Mergaitė nežino, kur tėčio pinigai, galbūt pastarasis pinigus pametė ar išleido. Pokalbio metu mergaitė labai jaudinosi, G. V. mintys šokinėjo, sunku buvo suprasti įvykių seką (1 t., b. l. 73-83).

Iš 2024-03-15 pranešimų apie įvykį registre esančių duomenų matyti, kad 2024-03-11 10.16 val. pranešėja E. G. paskambinusi į bendrąjį pagalbos centrą pranešė, kad sugyventinis A. V. puola muštis. Yra vaikų (1 t., b.l. 86-88).

Kaltinamasis A. V. pripažįsta kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, kaltinime nurodytomis aplinkybėmis nukentėjusiosios mažametės dukros G. V. atžvilgiu vartojęs fizinį smurtą, atlikęs kaltinime nurodytus veiksmus prieš ją ir tuo sukėlęs jai fizinį skausmą. Šie jo parodymai iš esmės sutampa su ikiteisminio tyrimo metu duotais nukentėjusiosios G. V., liudytojų E. G., L. K. parodymais, ataskaitų žiūryklės išraše bei vaiko situacijos vertinimo anketoje užfiksuotais duomenimis, apžiūros protokolu, tarnybiniu pranešimu, taipogi – kitais rašytiniais bylos duomenimis. Byloje surinkti įrodymai, patvirtinantys kaltinamojo kaltę, neginčijami. Teismas, ištyręs ir įvertinęs visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtus duomenis, nustatė, kad įrodymai byloje surinkti Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, tai yra teisėtais būdais ir tvarka bei laikantis įstatymo. Byloje esantys įrodymai buvo patikrinti teisiamojo posėdžio metu. Nėra abejonių, kad A. V. atliktieji kaltinime nurodytieji smurtiniai veiksmai, pasireiškę neteisėtu, nepageidaujamu kaltinamojo kontaktiniu poveikiu nukentėjusiosios kūnui – tyčia ranka suėmus dukrai už kaklo, jį spaudžiant, sukėlė nukentėjusiajai G. V. fizinį skausmą. Teismo vertinimu, kaltinamasis sąmoningai atlikdamas kaltinime nurodytus smurtinius veiksmus prieš savo mažametę dukrą, suprato jų pavojingą pobūdį, dėl jo veiksmų galinčius atsirasti pavojingus padarinius ir jų norėjo. Tokie kaltinamojo prieš mažametę dukrą atlikti smurtiniai veiksmai teisingai kvalifikuoti ir atitinka BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį.

Skirdamas bausmę kaltinamajam, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, kitas bausmės skyrimui svarbias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis).

Kaltinamojo A. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra ta, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Nors prokurorė prašė kaltinamojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinti tai, kad A. V. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), teismo manymu, duomenų, konstatuoti kaltinamojo veiksmuose minėtą atsakomybę sunkinančią aplinkybę nepakanka.

BK 60 straipsnio, reglamentuojančio atsakomybę sunkinančias aplinkybes, 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė pripažįstama tuomet, kai veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Pats kaltinamasis teisme parodė, kad įvykio metu jis buvo ką tik išgėręs kelias taureles brendžio, bet alkoholis jo elgesio neįtakojo ir jei nebūtų buvęs išgėręs, būtų elgęsis taip pat. Pati mažametė nukentėjusioji teisme teigė, kad tėtis buvo išgėręs, o detalesnių parodymų apie tai nedavė. Teismas pastebi, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės konstatavimui reikia nustatyti ne tik alkoholio vartojimo faktą bei jo sukeltą apsvaigimą, bet ir tokios būsenos įtaką nusikalstamai veikai. Teismo manymu, nagrinėjamu atveju net ir kaltinamajam iki įvykio vartojus alkoholio, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių padaryti kategorišką išvadą, jog būtent prieš kurį laiką išgertas alkoholis įtakojo neteisėtą A. V. elgesį. Todėl, be kita ko atsižvelgiant į baudžiamojoje teisėje galiojantį teisės principą, kad visi byloje kilę neaiškumai vertinami kaltininko naudai, nėra pagrindo kaltinamojo veiksmuose konstatuoti, kad nusikalstamą veiką kaltinamasis A. V. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Šioje byloje kaltinamasis A. V. padarė vieną baigtą, tyčinę nusikalstamą veiką, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Jis anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, išsiskyręs, dirba, psichikos sveikatos centro ar priklausomybių ligų kabineto įskaitose neregistruotas. Teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis ir nustatytas aplinkybes, kaltinamojo teisme duotus parodymus, sprendžia nesant pagrindo bylos nutraukimui ir esant pagrindui bei būtinybei skirti kaltinamajam už jo įvykdytą nusikaltimą kriminalinę bausmę.

Kaip matyti, kaltinamajam inkriminuotos BK 140 straipsnio 3 dalies sankcija numato sekančias bausmės rūšis: baudą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų.

Teismas pažymi, kad vienas iš fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų baudžiamajame įstatyme, yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-420/2006). Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir 62 straipsnyje. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje bausmės švelninimo pagrindas, numatytas šioje normoje, siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos ir veiką padariusio asmens pavojingumą, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-7-371/2011, 2K-382/2012, 2K-430/2012, 2K-421/2013, 2K-150/2014, 2K-P-89/2014, 2K-186-942/2015 ir kt.).

Atsižvelgiant į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, į kaltinamojo asmenybę bei jo parodymus teisme, į mažametės nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą paaiškinimą teisme, kitus byloje surinktus duomenis apie kaltinamąjį, teismas sprendžia, jog BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos bausmės – baudos – paskyrimas būtų nepakankamai efektyvus ir veiksmingas siekiant bausmės tikslų, o likusių minėto straipsnio sankcijoje numatytų bausmių – arešto ir laisvės atėmimo – paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui bei BK 55 straipsnio nuostatoms. Teismo vertinimu, A. V. atžvilgiu visi BK 41 straipsnio 2 dalyje bausmės tikslai gali būti pasiekti BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu paskiriant jam sankcijoje nenumatytą laisvės apribojimo bausmę, netaikant intensyvios priežiūros, kurios trukmė, atsižvelgiant į veikos pavojingumą, kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nustatytina trumpesnė už galimą vidurkį, kartu skiriant BK 48 straipsnio 4 dalyje numatytus tikslingus į kaltinamojo asmenybę bei elgesio korekciją orientuotus įpareigojimus ir 5 dalyje numatytą draudimą. Teismo manymu, ši bausmė leis įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintas bausmės paskirties nuostatas (bendrąją prevenciją, nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimą, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimą ir bausmės teisingumo principo įgyvendinimą), taipogi palengvins bei sudarys galimybę kaltinamojo ir nukentėjusiosios dukros santykių puoselėjimui.

Atsižvelgiant į tai, kad byloje buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, kaltinamajam paskirta bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, mažintina vienu trečdaliu.

Kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios G. V. ir jos atstovės pagal įstatymą E. G., įpareigojant jį nesiartinti prie jų arčiau nei nustatytu 100 metrų atstumu, nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąja G. V. ir jos atstove pagal įstatymą E. G., bei nesilankyti name, esančiame (duomenys neskelbtini) – iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktina nepakeista, o nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikintina.

Civilinis ieškinys byloje nepareikštas.

Šioje byloje mažametės nukentėjusiosios interesams atstovauti buvo paskirtas įgaliotas atstovas advokatas Audrius Leonavičius, kuris suteikė profesionalią antrinę teisinę pagalbą, kuri buvo būtina. Byloje esanti 2024 m. gegužės 27 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų patvirtina advokato suteiktas paslaugas bei pastarųjų išlaidų dydį – 172,91 eurų (1 t., b.l. 200-201). Teismas sprendžia, kad patirtos išlaidos už mažametei nukentėjusiajai suteiktą teisinę pagalbą BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš A. V. valstybės naudai.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-307 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

A. V. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalį ir, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti jam laisvės apribojimo bausmę 9 (devyniems) mėnesiams, neskiriant intensyvios priežiūros, įpareigojant bausmės laikotarpiu dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, dalyvauti elgesio pataisos programoje bei uždraudžiant bausmės laikotarpiu vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti A. V. galutinę bausmę – laisvės apribojimą 6 (šešiems) mėnesiams, neskiriant intensyvios priežiūros, įpareigojant bausmės laikotarpiu dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, dalyvauti elgesio pataisos programoje bei uždraudžiant bausmės laikotarpiu vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

A. V. paskirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios G. V. ir jos atstovės pagal įstatymą E. G., įpareigojant jį nesiartinti prie jų arčiau nei nustatytu 100 metrų atstumu, nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąja G. V. ir jos atstove pagal įstatymą E. G., bei nesilankyti name, esančiame (duomenys neskelbtini) – palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus – panaikinti.

Išieškoti iš kaltinamojo A. V. valstybei 172,91 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt du eurus 91 centą) antrinės teisinės pagalbos išlaidoms apmokėti.

Išaiškinti A. V., kad įsiteisėjus nuosprendžiui jis privalo: 1) susisiekti su Probacijos tarnyba per penkias darbo dienas nuo teismo nuosprendžio (nutarties), kuriuo paskirta laisvės apribojimo bausmė, įsiteisėjimo dienos, 2) atvykti į Probacijos tarnybą šios tarnybos šaukime nurodytą dieną; 3) laikytis nustatyto draudimo, vykdyti paskirtus įpareigojimus, informuoti Probacijos tarnybą apie jų vykdymą ir (ar) pateikti tai patvirtinančius dokumentus; 4) pranešti Probacijos tarnybai apie savo gyvenamąją, darbo ar mokymosi vietą, išvykimą už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų.

Nuosprendis per 20 (dvidešimt) dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmus.