Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Artūro Ridiko (pirmininkaujantysis), Valdo Meidaus ir Evaldo Vanago,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. G. gynėjo advokato A. K. ir nukentėjusiosios I. M. atstovo advokato J. V. apeliacinius skundus dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015-03-06 nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. – laisvės apribojimu 10 mėnesių; bei pagal BK 145 str. 1 d. – laisvės apribojimu 6 mėnesiams. Šios bausmės, vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 d., subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir G. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams 2 mėnesiams, įpareigojant šios bausmės metu įsidarbinti arba užsiregistruoti darbo biržoje bei per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Taip pat šiuo nuosprendžiu iš G. G. priteista I. M. 724,05 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1415,31 Eur proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

- 2013-12-18, apie 12.25 val., (duomenys neskelbtini), rankomis sugriebęs už plaukų ir krūtinės nukentėjusiąją, buvusią sugyventinę I. M., sėdinčią automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini)priekinėje keleivio sėdynėje, ištempė ją iš automobilio ir tyčia parvertė ant žemės į balą, rankomis suėmęs nukentėjusiosios I. M. galvą, ją tyčia spaudė prie žemės, nukentėjusiajai I. M. sukeldamas fizinį skausmą ir padarydamas jai poodines kraujosruvas dešinio klubo srityje, juosmens kairėje pusėje, tokiais savo veiksmais padarė nežymų sveikatos sutrikdymą;

- tą pačią 2013-12-18, apie 12.30 val., tuoj po I. M. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo (duomenys neskelbtini), G. G. nueidamas nuo nukentėjusiosios I. M. pagrasino ją nužudyti, sakydamas „jei dar čia pamatysiu, užmušiu“, ir automobiliu išvažiavęs iš nusikaltimo padarymo vietos, netrukus kitu automobiliu (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), grįžo atgal prie (duomenys neskelbtini), kur šalikelėje tebebuvo nukentėjusioji I. M. ir jos automobilis (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir tęsdamas savo nusikalstamą veiką pravažiuodamas pro nukentėjusiosios automobilį per atvirą vairuojamo automobilio langą grasino nužudyti nukentėjusiąją I. M. sakydamas „ko dar čia stovi, jei stovėsi, užmušiu“, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Nuteistojo gynėjo apeliaciniu skundu nesutinkama su G. G. nuteisimu pagal BK 140 str. 1 d., 145 str. 1 d., ginčijamas įrodymų vertinimas, teigiama apie baudžiamojo proceso pažeidimus bei prašoma nuteistąjį iš minėtų veikų išteisinti, taip pat nesutinkama su paskirtąja bausme, priteistais neturtinės žalos ir proceso išlaidų dydžiais, teigiant, kad jie per dideli, o nukentėjusiosios atstovo skundu nesutinkama su neturtinės žalos bei proceso išlaidų dydžiais, manant, jog jie – per maži. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi abiejų apeliacinių skundų argumentus nagrinėjamos bylos kontekste, neranda pagrindo tenkinti jų reikalavimus, nes jos vertinimu – apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo G. G. padarytas nusikalstamas veikas, paskyrė teisingas bausmes už jas, taip pat tinkamai išsprendė neturtinės žalos ir proceso išlaidų priteisimo klausimus.

Nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamų veikų aplinkybės, išvardinti įrodymai, pateikti motyvai, kuriais remiantis teismas vienais įrodymais rėmėsi, o kitus atmetė. Nusikalstamų veikų aprašymas atitinka baudžiamųjų įstatymų dispozicijų turinius, atspindi veikų sudėčių elementus ir visa tai, kas reikšminga juridiniam kvalifikavimui. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys iš esmės atitinka BPK 305 straipsnio reikalavimus.

Nuteistajam G. G. inkriminuota BK 140 str. 1 d., kurioje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, bei BK 145 str. 1 d., numatanti atsakomybę tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteisiant G. G. pagal BK 140 str. 1 d. buvo pažeista jo teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, nes teismas nurodė papildomas pasekmes nei buvo nurodyta kaltinamajame akte – fizinio skausmo sukėlimą. Tokie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir konstatuotina, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nepadarė skunde nurodytų BPK pažeidimų. Pažymėtina, kad BPK 255 straipsnyje nurodytos nagrinėjimo teisme ribos, t. y. byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nagrinėjama byla buvo perduota nagrinėti būtent dėl G. G. pareikštų kaltinimų pagal BK 140 str. 1 d. ir 145 str. 1 d. Pagal tuos pačius BK straipsnius ir jų dalis G. G. ir buvo pripažintas kaltu bei nuteistas. Be to, akivaizdu, kad bet kokie smurtiniai veiksmai, kuriais sutrikdoma sveikata, neabejotinai sukelia ir fizinį skausmą, todėl esant sveikatos sutrikdymui papildomas šios aplinkybės nurodymas, priešingai nuteistojo gynėjo subjektyviam manymui – kaltinimo ribų nepraplečia bei teismo neįpareigoja pranešti apie tai kaltinamajam. Be to, G. G. parodymų turinys bei aktyvi jo gynyba nuo pareikštų kaltinimų taip pat patvirtina jo suvokimą apie fizinio skausmo nukentėjusiajai suvokimą. Todėl teigti, kad buvo pažeista kaltinamojo teisė žinoti, kuo jis kaltinamas, nėra jokio pagrindo.

Nuteistojo gynėjas mano, kad ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme pagal BK 140 str. 1 d. buvo atlikti neteisėtai, nes nebuvo tinkamai motyvuoto prokuroro reikalavimo. Šie teiginiai nepagrįsti. Bylos duomenys patvirtina smurto artimoje aplinkoje atvejį – nukentėjusioji ir nuteistasis yra buvę sugyventiniai, turintys bendrą vaiką. Iš Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio, apibrėžiančio įstatymo paskirtį, turinio yra aišku, kad smurtas artimoje aplinkoje priskirtinas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (kasacinė nutartis Nr. 2K-99-507/2015). Atsižvelgiant į tai bei pagal BPK 409 str. 1 d., prokuroras reikalavimu (1 t., 3 b. l.) pradėjo baudžiamąjį procesą. Todėl nėra pagrindo teigti apie neteisėtą pagal BK 140 str. 1 d. atliktą ikiteisminį tyrimą.

Kiti nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai pagrinde yra susiję su tuo, kad, gynėjo manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus. Tačiau apylinkės teismas nuosprendyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka ir pritaria motyvams. Apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios I. M. parodymais, liudytojų: E. P. – J., M. G., J. S. bei dalinai ir paties nuteistojo G. G. parodymais, įvykio vietos bei daikto apžiūrų protokolų duomenimis, specialisto išvada ir kitais bylos duomenimis, kurių pagrindu konstatavo, kad G. G. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 str. 1 d. ir 145 str. 1 d.

Aukščiau nurodyti įrodymai patvirtina, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje G. G. sugriebęs už plaukų ir krūtinės buvusią sugyventinę I. M., ištempė ją iš automobilio ir tyčia parvertė ant žemės į balą, rankomis suėmęs jos galvą, ją tyčia spaudė prie žemės. Prieš nukentėjusiosios valią jėga ištempęs ją iš automobilio pripažino ir G. G. teisminio nagrinėjimo metu. Nors skunde nurodoma, kad nuteistasis nenorėjo nukentėjusiosios sužaloti, susargdinti ar sukelti jai skausmą, nesiekė jos pargriauti, tokie jo teiginiai byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste vertinti kritiškai, kaip deklaratyvūs ir jie nešalina nuteistojo atsakomybės už atliktus veiksmus. Priešingai nuteistojo gynėjo teiginiams, nukentėjusioji I. M. ir liudytoja E. P. – J. davė esminėse detalėse tarpusavyje sutampančius ir kitus įrodymus atitinkančius, nuoseklius parodymus apie įvykio aplinkybes. Nukentėjusioji parodė iš automobilio buvusi ištempta už plaukų ir krūtinės, po ko parversta ant žemės į balą ir joje murkdyta. Dalinai šiuos jos parodymus patvirtino ir liudytojai E. P. – J., M. G., kurie parodė matę nukentėjusiosios ištraukimą iš automobilio. Nors liudytoja E. P. – J. nematė nugriovimo aplinkybių, o pasak M. G., nukentėjusioji nugriuvo jos susistumdymo su nuteistuoju metu, abejonių, kad būtent G. G. veiksmai lėmė nukentėjusiosios nugriuvimą, nėra. Nuteistojo gynėjas pažymi, kad specialistas nenustatė galvos sumušimų, tačiau tai nesudaro pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, nes būtent apie galvos ir nugaros skausmus ji nurodė iš karto po įvykio gydytojui, taip pat vėliau ir sesei J. S.. Iš byloje esančios specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiajai nustatytos poodinės kraujosruvos dešinio klubo srityje, juosmens kairėje pusėje. Specialisto išvadą pateikęs ekspertas E. B. parodė, kad poodinės kraujosruvos dešinio klubo srityje būdingos griūnant ant šono ir atsitrenkiant į kietą paviršių. Abejonių, kad būtent nuteistojo kaltinime nurodyti atlikti veiksmai sukėlė nukentėjusiajai konstatuotus padarinius – sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, nėra. Be to, nuteistasis G. G. teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pripažino, kad įvykio metu jo atliktais veiksmais buvo sukeltas nukentėjusiajai fizinis skausmas, ką patvirtino ir nukentėjusioji bei kiti bylos duomenys. Taigi byloje pakanka įrodymų konstatuoti G. G. kaltę dėl BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo.

Nuteistojo gynėjas ginčija ir nuteistojo nuteisimą už BK 145 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą. Tačiau teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl G. G. kaltės ir konstatuoja, kad jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 145 str. 1 d.

Pažymėtina, kad BK 145 str. 1 d. numatyta tyčine nusikalstama veika siekiama padaryti poveikį nukentėjusiojo asmens psichikai sukeliant jam baimę dėl grėsmės gyvybei ir sveikatai. Teismų praktikoje pažymima, kad grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, jog grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, bet pakanka to, kad nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010). Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.).

Byloje nustatyta, kad nuteistasis nukentėjusiosios atžvilgiu vartojo smurtą. Nukentėjusioji parodė, kad tuoj po smurto pavartojimo G. G., nuneidamas nuo jos link automobilio, pagrasino ją nužudyti, sakydamas „jei dar čia pamatysiu, užmušiu“, po ko išvažiavęs ir vėl netrukus sugrįžęs per atvirą vairuojamo automobilio langą pakartojęs grasinimą nužudyti sakydamas „ko dar čia stovi, jei stovėsi, užmušiu“. Šiuos nukentėjusiosios parodymus visiškai patvirtino įvykio vietoje buvusi liudytoja E. P. – J. Pats nuteistasis neigia grasinęs, tačiau teisme duodamas parodymus pripažino buvęs susinervinęs ir naudojęs nukentėjusiosios atžvilgiu jėgą ištempiant ją iš automobilio. Šias aplinkybes vertinant aukščiau nurodytų nukentėjusiosios ir liudytojos parodymų kontekste, abejonių apie grasinimų išsakymą nekyla. Nukentėjusioji parodė, kad G. G. išsakytus grasinimus ji suvokė kaip realius. Kad nukentėjusioji buvo išsigandusi patvirtino ir grasinimus iš šalies girdėjusi liudytoja E. P. – J. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo G. G. iki grasinimų nukentėjusiosios atžvilgiu atlikti smurtiniai veiksmai sukūrė nukentėjusiąją bauginančią, nerimą keliančią situaciją, todėl po jų sekę grasinimai be abejo sąlygojo baimę ir įtampą dėl savęs bei atitinkamai pagrįstą nukentėjusiosios manymą, kad G. G. grasinimai gali būti realūs ir įvykdyti. Taigi G. G. veiksmuose yra nustatyta BK 145 str. 1 d. sudėtis.

Tokiu būdu skundžiamame nuosprendyje nuteistojo G. G. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 str. 1 d. ir 145 str. 1 d., todėl išteisinti jį iš pastarųjų nėra jokio pagrindo. Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė apie nukentėjusiosios pyktį bei kerštavimą, nuteistojo kaltės dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų nepaneigia.

Teisingai kvalifikavęs nuteistojo G. G. nusikalstamus veiksmus, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė jam bausmes už padarytas nusikalstamas veikas. Skirdamas jam bausmes ir parinkdamas jų rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį bei BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę, ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. G. G. padarė du tyčinius, nesunkius, baigtus smurtinius nusikaltimus, juos padarė būdamas neteistas, administracine tvarka nebaustas, nedirbantis, jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgęs į šias bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apylinkės teismas G. G. parinko švelnesnę sankcijose numatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą bei nustatė bausmės vidurkiui artimus jos dydžius. Už atskirus nusikaltimus paskirtas bausmes teismas subendrino palankesniu dalinio sudėjimo būdu. Tokias už atskirus nusikaltimus paskirtą bei subendrintą bausmę laikyti per griežtomis bei neteisingomis nėra pagrindo. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių apeliantui turėtų būti skiriama švelnesnė bausmės rūšis ar paskirtoji bausmė švelninama, byloje nenustatyta. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės skiriamos bausmės rūšiai ar dydžiui byloje nėra. Todėl labiau švelninti bausmę nuteistajam G. G. nėra pagrindo.

Nuteistojo gynėjas, kritikuodamas teismo atliktą įrodymų vertinimą ir reikšdamas nepasitenkinimą dėl jo ginamajam nepalankaus sprendimo, teigia apie teismo šališkumą, tačiau šie teiginiai nepagrįsti, todėl atmestini. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nuteistajam nepalankus įrodymų vertinimas bei apkaltinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu priėmimas nereiškia, kad buvo pažeista teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą turėjo išankstinę nuomonę dėl nuteistojo G. G. kaltės, byloje nėra. Taip pat nėra duomenų, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad sprendžiant nuteistojo G. G. baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimo ar jam įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, nepadaryta.

Nuteistojo gynėjo bei nukentėjusiosios atstovo manymu, teismas, be kita ko, netinkamai nustatė nukentėjusiajai iš nuteistojo priteistos neturtinės žalos bei proceso išlaidų dydžius, prašo juos kiekvienai pusei palankia linkme pakeisti – atitinkamai sumažinti ar padidinti. Tačiau tokie prašymai nepagrįsti, todėl atmetami. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, neturtinės žalos atlyginimo klausimas skundžiamu teismo nuosprendžiu išspręstas teisingai, neperžengiant civilinio ieškinio ribų, nepažeidžiant procesinių ir materialinių teisės normų, iš nuteistojo priteisiant žalos atlyginimą vadovautasi tai reglamentuojančiais teisės aktais, teismų praktika, kokių tai pažeidimų priteisiant žalą ir nustatant jos dydį nenustatyta, todėl keisti teismo sprendimą šioje dalyje nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad priteistinos neturtinės žalos dydį bylose lemia konkrečios aplinkybės, kurios įvairiose bylose būna skirtingos, todėl ir teismų praktika nustatant neturtinės žalos dydį yra įvairi. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas, atsižvelgęs į nuteistojo smurtinių veiksmų pobūdį, jo kaltę, kaltės formą, turtinę padėtį, nukentėjusiajai padarytus sužalojimus, įvertinęs nukentėjusiosios patirtą baimę, emocinę įtampą, dvasinius išgyvenimus ir kt., taip pat atsižvelgęs į CK 6.260 str. įtvirtintus kriterijus, nukentėjusiajai iš G. G. priteisė 724,05 eurus neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija iš pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių sprendžia, kad nuteistojo gynėjo ir nukentėjusiosios atstovo apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai neduoda pagrindo teigti, jog apylinkės teismas, spręsdamas civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimą, netinkamai taikė materialinės teisės normas ar nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos ir konstatuoja, jog priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra proporcingas ginamoms vertybėms ir atitinka teisingumo, sąžiningumo bei protingumo kriterijus.

Taip pat teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo motyvais skundžiamame nuosprendyje proceso išlaidų išsprendimo klausimu ir konstatuoja, kad apeliaciniuose skunduose nurodyti nesutikimo su iš nuteistojo priteistu proceso išlaidų dydžiu argumentai neleidžia konstatuoti kokių tai pažeidimų bei nesudaro pagrindo keisti nuosprendį šioje dalyje.

Taigi, skundžiamas Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015-03-06 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo G. G. gynėjo advokato A. K. ir nukentėjusiosios I. M. atstovo advokato J. V. apeliacinius skundus atmesti.