Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2018-03-22 · Civilinė byla Nr. 2A-135-516/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-03-22
Bylos Nr.
2A-135-516/2018
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00643-2016-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rasa Gudžiūnienė, Dalia Kačinskienė, Nijolė Piškinaitė
Ieškovas
SIA „Energija 1“
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „E energija“
Trečiasis asmuo
SIA „Vidzemes Energija“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-135-516/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00643-2016-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.1.; 2.6.10.5.1.; 2.6.11.18.; 3.2.4.11. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. kovo 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Nijolės Piškinaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo SIA „Energija 1“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-883-431/2017 pagal ieškovo SIA „Energija 1“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „E energija“ (trečiasis asmuo – SIA „Vidzemes Energija“) dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas SIA „Energija 1“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „E energija“ 141 000 Eur dydžio nuostolius bei 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Ieškovas paaiškino, kad 2013 m. vasario 1 d. jis ir atsakovė sudarė akcijų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 010213 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią ieškovas įsigijo 350 000 vienetų paprastųjų vardinių SIA „Vidzemes Energija“ akcijų, sudarančių 100 proc. visų bendrovės išleistų akcijų už 470 686 Latvijos latų. Ieškovo įsigytos bendrovės SIA „Vidzemes Energija“ (toliau – ir bendrovė) vienintelė vertė ir turtas yra Gulbenės jėgainė, gaminanti šilumos energiją Gulbenės miestui, Latvijos Respublikoje. Po Sutarties užbaigimo, 2013 m. balandžio 6 d., paaiškėjo, kad pagrindinis jėgainės turtas – 6000 Kw, 2009 gamybos, medžio skiedromis kūrenamas šildymo katilas (toliau – ir katilas, šildymo katilas) turi esminių defektų, dėl kurių tolimesnė šio katilo eksploatacija tapo negalima. Pradėjus aiškintis katilo defekto priežastis buvo nustatyta, kad po Sutarties pasirašymo įvyko katilo avarija, kuri ir sukėlė negrįžtamus katilo kūryklos pažeidimus. Ieškovo tvirtinimu, apie šią avariją atsakovė ne tik neinformavo ieškovo, tačiau, bandydama tai nuslėpti, netinkamai ir paskubomis atliko šildymo katilo remontą, o tai taip pat lėmė žalos atsiradimą. Ieškovas kreipėsi į atsakovę, siūlydamas susitarti dėl atsiradusių nuostolių padengimo, tačiau atsakovė nurodė, kad ieškovo reikalavimai yra teisiškai nepagrįsti. Ieškovas paaiškino, kad ruošdamasis kitam šildymo sezonui bei būdamas atsakingas už šilumos energijos tiekimą miestui, jis buvo priverstas savo lėšomis suremontuoti katilą. SIA „Vidzemes Energija“ neturint pakankamai nuosavų lėšų, 2013 m. liepos 18 d. ieškovo ir trečiojo asmens buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią ieškovas suteikė 120 000 Eur paskolą. 2013 m. rugpjūčio 19 d. buvo pradėti šildymo katilo remonto darbai, kurių metu paaiškėjo ir būtinumas atlikti papildomus darbus. Iš viso katilo defektų šalinimo darbai, ieškovo teigimu, kainavo 141 000 Eur, kuriuos ieškovas prašo priteisti iš atsakovės, kaip žalą, atsiradusią dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, tyčia nuslepiant nuo ieškovo informaciją apie šildymo katilo avariją.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovei iš ieškovo 2 438,18 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas nustatė, kad ieškovas, sudarydamas Sutartį, siekė įgyti bendrovės SIA „Vidzemes Energija“, vykdančios užtikrintą veiklą ir generuojančios pastovias prognozuojamas pajamas, kontrolę. Esminiai rodikliai, kuriais remiantis buvo skaičiuojama siūloma bendrovės akcijų kaina, buvo susiję su bendrovės finansiniais rezultatais ir veiklos perspektyvomis.Teismas pažymėjo, kad šalių pasirašytos Sutarties turinys patvirtina, jog būtent ieškovas turėjo pareigą patikrinti esminę informaciją sandoriui sudaryti, o atsakovė suteikė visas sąlygas ieškovui tai atlikti. Ieškovas patikino, kad jis atliko deramą bendrovės teisinį, finansinį, mokestinį, aplinkosauginį bei, svarbiausia, techninį, o taip pat bet kokį kitokį deramą bendrovės patikrinimą, kurio apimtį nurodė pats ieškovas ir kuris buvo atliktas ieškovo nuožiūra, kurį ieškovas, kaip energetikos verslo profesionalas, laikė būtinu bendrovės akcijų įsigijimo tikslais. Teismas pažymėjo ir tai, kad ieškovas aiškiai patvirtino, jog Sutartį sudarė remdamasis savo sprendimu ir profesionaliais patarimais ir nesiremia jokia kita atsakovės, bendrovės arba jų atstovų bei konsultantų garantija, pareiškimu arba nutylėjimu. Ieškovas pats Sutartyje patvirtino, kad veikia vadovaudamasis pagrįstai ir protingai veikiančio investuotojo standartais ir dėl pirkimo kainos su pardavėju susitarė savo rizika po to, kai atliko deramą patikrinimą ir rinkos tyrimą. Sutartis sudaryta „locked-box“ metodu, kuris pasižymi tuo, kad Sutartyje nustatyta akcijų kaina nėra keičiama dėl jokių aplinkybių – tai lemia, jog šalys dar iki Sutarties sudarymo nustato akcijų kainą, kuri įgyvendinant sandorį nesikeičia. Taigi, teismo vertinimu, būtent ieškovas turėjo prisiimti ir prisėmė visą su įsigyjamomis bendrovės akcijomis susijusią riziką.Teismas akcentavo, kad ieškovas atliko katilo techninį auditą 2013 m. vasario 15 d., nors pats nurodė, jog tuo metu nebuvo galimybės stabdyti šildymo katilo veiklą ir patekti į jo vidų, taigi ir įvertinti visus būtinus duomenis. Taigi, teismo įsitikinimu, ieškovas, būdamas patyręs šilumos tiekimo verslo atstovas, privalėjo įvertinti ir įvertino bei prisiėmė visą riziką, nes ieškovas pats pasirinko techninio audito atlikimo laikotarpį. Ieškovas, būdamas patyręs energetikos sektoriaus atstovas, turėjo suprasti ir suprato, kad bendrovės akcijas įsigyja ir su bendrovės veikla susijusią informaciją turi įvertinti šildymo sezono metu, kai bendrovės veikla intensyviausia ir, kad tuo metu, net ir patikrinus šildymo įrenginius, jų techninės savybės gali keistis, tęsiantis šildymo sezonui. Teismas atkreipė dėmesį, kad bendrovė disponavo iš viso 3 šildymo katilais, o sustabdžius vieną šildymo katilą, pajėgumų visiškai pakaktų aprūpinti šiluma Gulbenės vartotojus. Tačiau ieškovas, turėjęs pareigą patikrinti visą informaciją, kuri, jo vertinimu, yra esminė, nereikalavo stabdyti šildymo katilo ir jį apžiūrėti nei prieš sudarant Sutartį, nei po jos įvykdymo. Be to, jau 2010?–2012 buvo žinoma, kad šildymo katilo kūryklos klojinys turi iš esmės tų pačių defektų, kurie buvo šalinami po akcijų įsigijimo. Ieškovas pats nurodė, kad ši informacija jam buvo žinoma, todėl, ja disponuodamas, ieškovas privalėjo įvertinti galimą tolimesnio šildymo katilo klojinio dėvėjimosi riziką.Teismas konstatavo, kad atsakovė Sutartimi neprisiėmė jokių garantijų dėl bendrovės turimo turto, konkrečiai ir dėl šildymo katilo, kokybės, neįsipareigojo teikti jokios informacijos apie bendrovės veiklą, nepažeidė jokių sutartinių nuostatų, taigi jos neteisėti veiksmai, vykdant Sutartį, nenustatyti.Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas taip pat priėjo išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovės elgesys, nepranešus apie įvykusią katilo avariją, yra nesąžiningas, nes atsakovė neprisiėmė jokių garantijų dėl šildymo katilo kokybės, neįsipareigojo teikti jokios informacijos apie SIA „Vidzemes Energija“ rutininę veiklą. Be to, teismas pastebėjo, kad ieškovo nurodoma žala kilo ne dėl 2013 m. vasario 25 d. šildymo katilo avarijos, o dėl po jos padarinių šalinimo galimai įvykusio netinkamo šildymo katilo paleidimo, o tai reiškia, jog nurodomą žalą šildymo katilui sukėlė ne kas kitas, o bendrovės darbuotojai, atsakingi už šildymo katilo eksploatavimą. Teismas pažymėjo, kad šildymo katilo gedimai ir jo veiklos atnaujinimai buvo visiškai įprasti bendrovės SIA „Vidzemes Energija“ veikloje, o pagrindo teigti, kad atsakovė, kuri neturėjo pareigos rinkti informaciją apie bendrovės turto būklę ar jo pasikeitimus Sutarties pasirašymo laikotarpiu ir ją papildomai perduoti ieškovui, tyčia sąmoningai nuslėpė informaciją apie 2013 m. vasario 25 d. avariją, kuri savo reikšme nebuvo išskirtinė nuo kitais šildymo sezonais nutikusių avarijų, nėra.Teismas akcentavo, kad ieškovas katilo nuosavybės teise nevaldė, jo neeksploatavo, todėl ir išlaidų dėl jo remonto objektyviai negalėjo patirti. Šildymo katilo, kuris nuosavybės teise priklauso SIA „Vidzemes Energija“, gedimas ir jo taisymas yra įprasta pastarosios bendrovės veikla ir jos rizika. Atsižvelgdamas į tai, kad išlaidas dėl šildymo katilo remonto patyrė ne ieškovas, o SIA „Vidzemes Energija“, kuri tokių išlaidų atlyginimo iš atsakovės neprašo, teismas konstatavo, jog ieškovas nepatyrė jokių nuostolių, susijusių su šildymo katilo gedimu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas SIA „Energija 1“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas skundžiamą sprendimą, ištyrė ir vertino ne visus byloje pateiktus įrodymus, neatsižvelgė į aplinkybių ir įrodymų visumą, įrodymus tyrė atsietai nuo bylos esmės ir pateiktų įrodymų visumos. Pagal teismų praktiką ir teisinį reguliavimą teismų sprendimuose turi būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Teismas pažeidė šį principą, nes dėl daugelio ieškovo nurodytų aplinkybių nepasisakė, esančius įrodymus vertino su išankstine nuostata, kad ieškovas prisiėmė visą riziką, susijusią su įsigyjamomis bendrovės akcijomis bei, jog tiesioginės žalos dėl paaiškėjusio bendrovės turto defekto ieškovas nepatyrė.Ieškovas siekė įsigyti bendrovės akcijas kaip verslą, o ne kaip vertybinius popierius. Ieškovas aiškiai deklaravo perkantis verslą dar vykstant deryboms su atsakove, be to, po sandorio užbaigimo ieškovas iš karto pakeitė bendrovės vadovus. Ieškovui didesnę reikšmę turėjo ne bendrovės akcijų savybės, o vykdomo verslo rodikliai ir su tuo susijusi informacija, nes ieškovui buvo itin svarbu įsigyti kokybišką įmonę, be objektyvių trūkumų, leidžiančią ir toliau efektyviai vykdyti perimtą verslą. Taigi, ieškovas pagrįstai tikėjosi iš atsakovės sąžiningų veiksmų, kad ši neslėps nuo ieškovo esminės informacijos apie turtinę ir finansinę bendrovės padėtį, taip pat ir apie šildymo katilo avarijos padarinių likvidavimui būtinas investuoti į bendrovės pagrindinį materialųjį turtą lėšas. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovas nepatyrė jokių nuostolių, susijusių su katilo gedimu. Atsižvelgiant į akcijų įsigijimo tikslą bei motyvus, akivaizdu, kad paaiškėjus pagrindinės šilumos gamybos priemonės esminių defektų faktui, žalą patyrė būtent šio verslo pirkėjas, t. y. ieškovas. Ieškovas, pirkdamas akcijas, buvo atlikęs tam tikrus skaičiavimus dėl įsigyjamo verslo atsipirkimo termino, buvo parengtas ir verslo planas, kuris buvo pateiktas bankui, finansavusiam akcijų pirkimą. Kredito grąžinimas buvo numatytas būtent iš bendrovės gaunamų pajamų. Po 2013 m. vasario 25 d. įvykusios katilo avarijos visi prieš tai atlikti skaičiavimai tapo netikslūs, nes iš esmės pasikeitė bendrovės pelningumas. Katilo remonto išlaidų suma kur kas pablogino bendrovės finansinę būklę bei EBITDA, kuris ir buvo vienas iš veiksnių tariantis dėl akcijų kainos. Bendrovės finansinės būklės pablogėjimas, priverstinai skyrus dideles ir visiškai neplanuotas išlaidas katilui remontuoti, lėmė ir pačios bendrovės, kaip ieškovo įsigyto objekto, vertės sumažėjimą.Atsakovės sutartinė civilinė atsakomybė kyla pagal Sutarties 7.8 punktą. Atsakovė tyčia nuo ieškovo nuslėpė esminę informaciją, turinčią neabejotiną reikšmę bendrovės akcijų kainai ir pirkimo–pardavimo sandoriui užbaigti. Be to, buvo pažeista ne tik įstatymu įtvirtinta šalies pareiga elgtis sąžiningai (CK 6.158, 6.189 straipsniai), tačiau ir Sutarties 2.2.6. punkte esantis patvirtinimas dėl pirkimo kainos teisingumo ir pagrįstumo, nes po įvykusios katilo avarijos bendrovės akcijų kaina nebeatitiko kainos, dėl kurios ieškovas ir atsakovė susitarė dar iki avarijos. Šalių sąžiningas elgesys vykdant sutartį yra imperatyvi šalių pareiga. Verslo perleidimo akcijų pirkimo–pardavimo būdu atveju ypač reikšminga yra šalių pareiga atskleisti žinomą informaciją, turinčią esminės reikšmės sutarčiai sudaryti. Be to, ieškovas, kaip bendrovės akcijų savininkas, Latvijos Respublikos įmonių registre buvo įregistruotas ir bendrovę perėmė tik 2013 m. balandžio 5 d. Tai reiškia, kad iki šios datos atsakovė buvo atsakinga už bendrovės turto sugedimo riziką.Atlikus bendrovės auditą (taip pat ir techninį), buvo tęsiami bendrovės akcijų pirkimo–pardavimo sandorio užbaigimo darbai, todėl ieškovas pagrįstai tikėjosi, kad atsakovė neslėps bet kurios esminės sandoriui užbaigti svarbios informacijos. Katilo avarijai įvykus po techninio audito, atsakovė darė viską, kad ieškovas apie avariją nesužinotų ir negalėtų įvertinti atsiradusios žalos bei apsispręsti dėl sandorio užbaigimo: bendrovės darbuotojams nebuvo leista įvertinti avarijos pasekmių, dalyvauti juos šalinant; avarija ir vykdyti remonto darbai nebuvo fiksuoti katilo pase, nors tai privaloma. Atsakovė pažeidė sąžiningumo ir šalių bendradarbiavimo principą, neatsižvelgė į teisėtą ieškovo interesą turėti visą informaciją apie įsigyjamą bendrovę, todėl atsakovė yra atsakinga dėl ieškovo patirtos žalos.Teismas netinkamai vertino aplinkybes ir įrodymus, susijusius su katilo eksploatacija. Ieškovui visiškai pakako techninio audito metu surinktos informacijos katilo būklei ir nusidėvėjimui įvertinti, todėl stabdyti katilo nebuvo reikalaujama, to labiau, kad jei katilas ir būtų sustabdytas, ieškovas nebūtų gavęs jokios naujos esminės informacijos, nes avarija įvyko jau po audito. Ieškovas prisiėmė tam tikrą natūralaus nusidėvėjimo riziką ilguoju laikotarpiu, tačiau ne esminės katilo avarijos riziką, dar net neužbaigus sandorio. Būtent atsižvelgdamas į katilo dėvėjimosi tendencijas 2010-2012 metais, remdamasis atsakovės atstovo SIA „Porta Finance“ nuorodomis, ieškovas padarė išvadą, kad jis yra įprastinio nusidėvėjimo ir nors turi kai kuriuos nedidelius defektus, jo techninė būklė gera ir papildomų reikšmingų remonto ir priežiūros išlaidų nereikės. 2013 m. vasario 25 d. katilo avarijos negalima vertinti, kaip įprastinio eksploatacinio gedimo ar sutrikimo. Energetikoje tokio pobūdžio avarijos laikomos ekstremaliomis avarinėmis situacijomis. Be to, priešingai nei nurodė teismas, SIA „Filter“ išvadoje nėra nurodyta, kad žala kilo ne dėl avarijos, o dėl po jos šalinimo padarinių galimai įvykusio netinkamo katilo paleidimo. Išvadoje nedviprasmiškai nurodoma, kad įvykus avarijai katilas nebuvo laiku sustabdytas, o tai sukėlė negrįžtamus katilo kūryklos mūrijimo pažeidimus. Avarinės būklės katilas dar veikė daugiau nei 24 valandas.Ieškovas nurodė, kad atsakovės civilinė atsakomybė kyla ne tik pagal bendrąsias civilinės atsakomybės normas, bet ir kitu pagrindu – CK šeštosios knygos XXIII skyriaus „pirkimas–pardavimas“ normas. Sutartis visų pirma aiškinama sąžiningai ir neapsiribojant vien pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Nors ieškovas buvo nurodęs ir šį ieškinio pagrindą, teismas iš viso nepasisakė dėl galimybės pripažinti daikto (įmonės) trūkumų normų taikymą ieškovo ir atsakovės susiklosčiusiems teisiniams santykiams bei šiuo atveju taikyti pirkimą–pardavimą reglamentuojančias teisės normas.Atsakovė UAB „E energija“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:Ieškovas apeliaciniame skunde teigdamas, kad teismas nevertino ieškovo nurodyto papildomo teisinio ieškinio pagrindo (CK 6.317, 6.327, 6.333 straipsnių ir 6.334 straipsnio 1 dalies 2 punkto) iš esmės reiškia naują reikalavimą ir taip keičia ieškinio dalyką ir pagrindą, todėl tokie teiginiai nevertintini. Ieškovas apeliaciniame skunde siekia sudaryti įspūdį, kad Vilniaus apygardos teismas tariamai turėjo svarstyti bendrovės akcijų kainos mažinimo klausimą, tačiau ieškovas savo ieškiniu aiškiai ir nedviprasmiškai pareiškė reikalavimą atlyginti jo galimai patirtą žalą. Žalos atlyginimas ir kainos mažinimas pagal CK 6.334 straipsnį yra du visiškai skirtingi civilinės teisės institutai. Taigi, kainos mažinimas yra savarankiškas teisių gynimo būdas, kuris nelaikytinas civiline sutartine atsakomybe. Be to, ieškovo nurodytos teisės normos apskritai nėra taikytinos akcijų pirkimui–pardavimui.Ieškovas neįrodė savo žalos, kaip atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos. Bendrovės SIA „Vidzemes Energija“ išlaidos negali būti laikomos ieškovo patirta žala. Katilo remonto išlaidos yra būtent bendrovės išlaidos, kurias tiesiogiai pati bendrovė sumokėjo už savo, kaip savarankiško juridinio asmens, turto, t. y. katilo, remontą. Teisės aktai nenumato ir bendrovės akcininko teisės reikalauti iš trečiųjų asmenų atlyginti bendrovės patirtas išlaidas. Be to, ieškovas nurodydamas, kad patyrė nuostolių dėl bendrovės, kaip perkamo objekto, neįrodinėjo tokio tipo nuostolių fakto bei dydžio ir nepateikė absoliučiai jokių įrodymų tokiems tariamiems nuostoliams pagrįsti. Ieškovas jokia skaitine išraiška byloje, o taip pat ir apeliaciniame skunde nenurodė, koks tikslus jo nurodyto pobūdžio nuostolių dydis. Nors skunde ieškovas užsimena apie tai, kad dėl katilo avarijos tariamai pasikeitė bendrovės pelningumas, pablogėjo finansinė būklė ir EBITDA rodikliai, ieškovas neįrodė ir net neįrodinėjo tokių aplinkybių – nepateikė absoliučiai jokių skaičiavimų, nenurodė finansinės būklės vertinimo ar kitokių kriterijų ir juos pagrindžiančių argumentų bei įrodymų. Kita vertus, vadovaujantis Sutarties nuostatomis (2.2.1 punktas), akcijų kaina niekaip nebuvo siejama su jokiais finansiniais rodikliais, įskaitant ir EBITDA rodiklius.Teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, pasireiškusių Sutarties, o taip pat ir įstatymų pažeidimu, kurie galėtų sukelti kokius nors nuostolius. Ieškovas apskritai nenurodė, kokią Sutarties nuostatą (-as) atsakovė tariamai pažeidė. Vadovaujantis Sutarties 4.1 punktu, atsakovė suteikė ieškovui konkrečias garantijas susijusias su įsigyjamomis akcijomis, o ne su bendrovės veikla ar turtu. Minėtos garantijos neapima jokių atsakovės garantijų dėl katilo ar jo būklės. Sutartis aiškiai numatė, kad ieškovas turėjo atlikti visa, kas, jo manymu, yra būtina įvertinti sudarant Sutartį. Ieškovas aiškiai patvirtino, kad nesivadovavo atsakovės, bendrovės arba jų atstovų bei konsultantų garantija, pareiškimu arba nutylėjimu (Sutarties 4.2.1 punktas). Tokia nuostata reiškia, kad atsakovė negali būti atsakinga už kokios nors informacijos nesuteikimą ieškovui. Ieškovas patvirtino, kad akcijų pirkimo kaina yra teisinga ir pagrįsta (Sutarties 7.2.1 punktas) bei buvo šalių nustatyta ir sutarta remiantis atliktu deramu patikrinimu. Sutartyje nebuvo nustatytos jokios akcijų kainos korekcijos, atsižvelgiant į šildymo katilo ar kito turto būklę, galimybės. Ieškovas sąmoningai ir neleistinai sutapatina atsakovę ir bendrovę ir siekia Lietuvos apeliaciniam teismui sudaryti klaidingą įspūdį apie tai, kad atsakovė neva žinojo apie katilo gedimą, jo priežastis ir jo remontą. Bendrovės akcininkas neatsako už kasdieninę bendrovės veiklą, jos turtą ir priežiūrą, todėl atsakovė, nors ir iki Sutarties įvykdymo, buvo bendrovės akcininkė, neturėjo jokių teisinių prielaidų kištis į itin specifinę veiklą vykdančios bendrovės kasdieninius, rutininius procesus. Byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad atsakovė iš viso žinojo ar turėjo žinoti apie bendrovės kasdieninę veiklą, įskaitant ir šildymo katilo veiklą, jo sutrikimus ar remontą. Šildymo katilo 2013 m. vasario 25 d. gedimas neturėjo tokio reikšmingumo, sudarančio pareigą atsakovei aktyviai domėtis bendrovės vidaus rutininiais procesais ir apie juos pranešinėti ieškovui. Ieškovo argumentai, kad atsakovė tariamai nutylėjo tam tikrą informaciją, yra nepagrįsti. Bendrovės išlaidos yra nulemtos ne atsakovės veiksmų, o išimtinai bendrovės darbuotojų veiksmų. Paties ieškovo pateiktuose dokumentuose nurodoma, kad katilo remonto poreikis buvo sukeltas per anksti įvykusiu katilo paleidimu po jo avarijos.Ieškovas neįrodė, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp jo nurodytos žalos bei atsakovės veiksmų. Nėra jokio ryšio tarp remonto išlaidų ir to, kad atsakovė tariamai neatskleidė ieškovui informacijos apie katilo gedimą. Sutarties mechanizmas, įpareigojantis ieškovą atlikti viską, kas, jo nuomone, būtina sudarant Sutartį, lemia tai, kad ieškovas, sudarydamas Sutartį, prisiėmė visą riziką, susijusią su įsigyjamomis bendrovės akcijomis. Vienas esminių ieškovo motyvų, kad, jeigu jis būtų žinojęs apie katilo avariją, būtų neva reikalavęs kainos mažinimo arba tiesiog nutraukęs Sutartį, yra visiškai nepagrįstas. Nei viena Sutarties nuostata neleidžia nutraukti Sutarties dėl kokių nors su bendrovės veikla, o ypač jos įrenginių eksploatavimu, susijusių aplinkybių. Ieškovas ir atsakovė nurodė, kad akcijos yra perkamos „locked box“ metodu, t. y. akcijos parduodamos už fiksuotą kainą. Bendrovės akcijų kaina buvo nustatyta Sutarties pasirašymo dieną ir buvo „uždaryta“ (angl. – locked), t. y. nustačius akcijų kainą, ieškovas nebeturi teisės reikalauti perkamų akcijų kainos sumažinimo.Bendrovė veikia reguliuojamoje rinkoje ir turėjo teisines bei technines sąlygas padengti savo veiklos išlaidas (įskaitant ir įrengimų, tokių kaip šildymo katilas, remontui). Patvirtinant šilumos tiekėjo taikytiną kainodarą (šilumos tarifus), yra įtraukiamos ir šilumos tiekėjo įrenginių išlaikymo ir remonto, o taip pat ir kitos įvairios sąnaudos. Jeigu bendrovė patyrė neplanuotų sąnaudų (pavyzdžiui, sąnaudų katilo remontui), ji gali kreiptis į Latvijos Respublikos Viešųjų paslaugų reguliavimo komisiją (toliau – ir VPRK), kad būtų patvirtintas naujas šilumos tarifas, į kurį būti įskaičiuotos papildomos įrenginių remonto ir išlaikymo sąnaudos. Aplinkybė, kad nei bendrovė, nei SIA „E.F. pro“ nesikreipė dėl naujo tarifo nustatymo, kompensuojant sąnaudas katilo remontui, rodo, kad tokios sąnaudos apskritai nebuvo patirtos, arba, jog bendrovė elgiasi nerūpestingai ir aplaidžiai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į byloje nustatytų aplinkybių visumą, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Apelianto tvirtinimu, akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi jis siekė įsigyti ne vertybinius popierius, o verslą, todėl vykdomo verslo rodikliai ir su tuo susijusi informacija turėjo didelę reikšmę ieškovui ir jis pagrįstai tikėjosi, kad atsakovė bus sąžininga sutarties šalis ir neslėps informacijos apie įmonės finansinę padėtį, be kita ko apie šildymo katilo avarijos padariniams likviduoti būtinas investuoti lėšas. Ieškovo tvirtinimu, žalą dėl katilo avarijos patyrė būtent jis, kaip verslo pirkėjas, nes nors katilo remonto išlaidas apmokėjo pati bendrovė SIA „Vidzemes Energija“, šios išlaidos pablogino jos finansinę būklę, sumažino įmonės vertę, į kurią orientavosi ieškovas, pirkdamas akcijas ir skaičiuodamas įsigyjamo verslo atsipirkimo terminus. Apelianto įsitikinimu, atsakovė, tyčia nepranešusi ieškovui apie įvykusią po Sutarties sudarymo katilo avariją, pažeidė tiek įstatymo įtvirtintą pareigą elgtis sąžiningai, tiek Sutarties nuostatas, todėl atsakovė yra atsakinga dėl ieškovo patirtos žalos, nes ieškovas, atlikęs įmonės patikrinimus, inter alia techninį, ir nustatęs, jog katilo techninė būklė yra gera, nereikalaujanti papildomų reikšmingų remonto ir priežiūros išlaidų, prisiėmė tik tam tikrą natūralaus katilo nusidėvėjimo, bet ne esminės katilo avarijos riziką.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reguliavimą, neturi faktinio ir (ar) teisinio pagrindo sutikti su apelianto pozicija.Byloje nustatyta, kad Akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta ir šalių pasirašyta 2013 m. vasario 1 d. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad ieškovas, sudarydamas Sutartį, siekė įsigyti ne akcijas, kaip tokias, bet verslą, t. y. bendrovės SIA „Vidzemes Energija“ kontrolę. Šią aplinkybę skundžiamame sprendime patvirtino ir pirmosios instancijos teismas. Pagal Sutarties 2.2.1 punktą perkamų SIA „Vidzemes Energija“ akcijų kaina – 470 686 latai. Sutarties 2.2.6 punkte šalys sulygo, kad pasirašydamos šią sutartį jos patvirtina, jog pirkimo kaina yra teisinga ir pagrįsta bei buvo šalių nustatyta ir sutarta remiantis atliktu deramu patikrinimu (t. y. nepriklausomu ieškovo atliktu bendrovės teisiniu, finansiniu, mokestiniu, aplinkosauginiu, techniniu ir kitokiu patikrinimu, kurio, paties pirkėjo nuomone, reikėjo). Šiame punkte taip pat įtvirtinta, kad kalbant apie šia sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymą nė viena šalis neturi teisės vienašališkai atsisakyti įsipareigojimo vykdyti šią sutartį dėl neproporcingo vertinimo.Taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, būtent ieškovas prisiėmė pareigą patikrinti visą jam aktualią, reikšmingą informaciją (inter alia verslo rodiklius ir su juo susijusius duomenis) sandoriui sudaryti (akcijų kainai įvertinti), o atsakovė turėjo suteikti sąlygas ieškovo patikrinimams, kuriuos jis mano esant būtina, atlikti. Sutarties 4.2.1 punkte „Pirkėjo garantijos“ ieškovas patvirtino, kad jam buvo suteikta prieiga prie „Duomenų kambario“ dokumentų tam, jog jis galėtų atlikti deramą bendrovės patikrinimą. Deramas patikrinimas, vadovaujantis Sutarties nuostatomis, yra suprantamas kaip nepriklausomas bendrovės teisinis, finansinis, mokestinis, aplinkosauginis, techninis ir (arba) bet koks kitas deramas bendrovės patikrinimas, ieškovo nuožiūra atliekamas prieš sudarant Sutartį, pasitelkus profesionalius konsultantus arba be jų, kurį ieškovo nuožiūra reikia atlikti bendrovės akcijų įsigijimo tikslais. Minėtame punkte ieškovas užtikrino, kad jis atliko deramą bendrovės teisinį, finansinį, mokestinį, aplinkosauginį bei techninį, o taip pat bet kokį kitokį deramą bendrovės patikrinimą, kurio apimtį nurodė pats ieškovas ir kuris buvo atliktas ieškovo nuožiūra, kurį ieškovas, kaip energetikos verslo profesionalas, laikė būtinu bendrovės akcijų įsigijimo tikslais. Kaip pagrįstai akcentavo pirmosios instancijos teismas, ieškovas aiškiai patvirtino, kad Sutartį sudarė remdamasis savo sprendimu ir profesionaliais patarimais ir nesiremia jokia kita atsakovo, bendrovės arba jų atstovų bei konsultantų garantija, pareiškimu arba nutylėjimu. Ieškovas veikia vadovaudamasis pagrįstai ir protingai veikiančio investuotojo standartais ir dėl pirkimo kainos su pardavėju susitarė savo rizika po to, kai atliko deramą patikrinimą ir rinkos tyrimą. Sutarties 4.1 punkte, pavadintame „Pardavėjo garantijos“, jokių garantijų dėl bendrovės turimo ir valdomo turto, jo sudedamųjų dalių būklės, be kita ko šio turto kokybės nekintamumo laikotarpiu nuo Sutarties sudarymo (t. y. po ieškovo atlikto patikrinimo ir akcijų kainos nustatymo) iki jos pabaigos (užbaigimo), atsakovė nedavė.Iš byloje esančių duomenų taip pat nustatyta, kad šildymo katilo avarija įvyko 2013 m. vasario 25 d. Byloje nėra ginčo dėl to, kad avarija įvyko jau po Sutarties pasirašymo, tačiau dar iki Sutarties uždarymo (pabaigimo) ir nuosavybės teisių į perkamas akcijas ieškovui perėjimo, nes pagal Sutarties 2.1.2. punktą nuosavybės teisės į parduodamas akcijas pereina pirkėjui tą dieną, kai pirkėjas kaip parduodamų akcijų savininkas įregistruojamas Latvijos Respublikos įmonių registre ir parduodamų akcijų kaina yra tinkamai sumokėta pirkėjo, tuo tarpu registre ieškovas, kaip įmonės savininkas, įregistruotas tik 2013 m. balandžio 5 d. (1 t., b. l. 186, 190–191).Tačiau, kaip pagrįstai akcentavo pirmosios instancijos teismas ir atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą, iš Sutarties 5 punkto taip pat matyti, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta, taikant „locked box“ akcijų kainos nustatyto mechanizmą, pagal kurį šalims nustačius ir sutarus konkrečią akcijų pirkimo kainą, ją užfiksavus Sutartyje ir pasirašius, vėlesnis kainos keitimas iš esmės tampa nebegalimas. Nors Lietuvos teismų praktikoje bei teisės doktrinoje „locked box“ metodo taikymas, įsigyjant verslą akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, nėra išanalizuotas, užsienio teisės doktrinoje (žr., pvz., R. O'Sullivan, R. McNaughton, P.Hastings and J. Doe, „Pricing Mechanisms: Locked Box v. Completion Accounts“) nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, skirtingai nuo kitų mechanizmų, taikomų tokio pobūdžio sutarčių sudarymo procese, „locked box“ metodas pasižymi įmonės, kurios akcijos įsigyjamos, tikslinės veiklos finansinės rizikos ir naudos (t. y. bet kokių įmonės vykdomos kasdieninės veiklos rezultatų) perėjimu pirkėjui nuo pat akcijų kainos užfiksavimo momento, nepaisant to, kad pirkėjas dar netapo teisėtu verslo savininku (t. y. neįgijo akcijų nuosavybės teisės). Kitaip tariant, pasirinkus sudaryti Sutartį „locked box“ metodu, bet koks įmonės vertės padidėjimas ar sumažėjimas laikotarpiu nuo Sutarties (akcijų) kainos užfiksavimo iki Sutarties pabaigos (užbaigimo) tenka pirkėjui, taigi pirkėjas iš esmės prisiima riziką Sutarties pabaigos dieną faktiškai sumokėti didesnę kainą, nei reali įmonės vertė, atitinkamai pardavėjas prisiima riziką gauti mažesnį atlygį už parduotas akcijas, nei reali įmonės vertė Sutarties užbaigimo dieną. Atsižvelgiant į įmonės veiklos ekonominės rizikos perėjimo momentą, pirkėjas, sutikęs taikyti „locked box“ mechanizmą ir siekdamas sušvelninti jam galinčių kilti neigiamų padarinių laikotarpiu nuo kainos nustatymo iki Sutarties užbaigimo naštą, gali derėtis dėl pirkėjui svarbių papildomų sąlygų ir (ar) pardavėjo garantijų, kurios, pavyzdžiui, neleistų pardavėjui iš bendrovės nutekinti lėšų ar turto šiuo laikotarpiu taip, kad sumažėtų įmonės vertė, įtvirtinimo sutartyje. Būtent tokios, „locked box“ mechanizmo esmę atitinkančios, pardavėjo garantijos pirkėjui, t. y. užtikrinančios tam tikras pirkėjui svarbias aplinkybes laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 30 d. iki sandorio pabaigos, įtvirtintos Sutarties 5.1 punkte, tačiau, kaip matyti iš jų turinio, jokių garantijų, susijusių su tam tikro įmonės SIA „Vidzemes Energija“ valdomo turto, inter alia šildymo katilo, būklės nekintamumo užtikrinimu šiuo laikotarpiu, ieškovas, būdamas energetikos verslo profesionalu, suprantančiu ir turinčiu suprasti, kad šildymo sezono įkarštyje šildymo procese naudojamas turtas toliau dėvėsi ir jo būklė Sutarties užbaigimo metu gali nebeatitikti būklės jo tikrinimo metu, nepareikalavo, o atsakovė ieškovui nesuteikė. Atsakovės atsakomybė už įmonės SIA „Vidzemes Energija“ turto, naudojamo jos kasdieninėje rutininėje veikloje, būklės (po akcijų kainos nustatymo ir Sutarties sudarymo) nekintamumą (ar akcijų kainos korekcijų galimybė, priklausomai nuo šildymo katilo būklės po šildymo sezono pabaigos), nėra įtvirtinta ir kitose šalių sudarytos Sutarties nuostatose, be kita ko ir 7 punkte, kuriame aptariama šalių atsakomybė. Todėl šiuo atveju, sistemiškai įvertinus šalių sudarytos Sutarties nuostatas (CK 6.193 straipsnis), atsižvelgus į kontrahentų pasirinkto ir expressis verbis sutartyje nurodyto „locked box“ metodo esmę, pripažintina, kad ieškovas, sudarydamas tokio pobūdžio Sutartį, prisiėmė visą su įgyjamos įmonės tipine veikla susijusią riziką, atsiradusią po kainos užfiksavimo Sutartyje, taigi ir turto, naudojamo bendrovės kasdieninėje veikloje, atsitiktinio sugedimo ar net žuvimo, galinčio pakeisti įmonės vertę, riziką, o atsakovė, suteikusi ieškovui galimybes patikrinti visus ieškovui svarbius duomenis iki kainos užfiksavimo ir nepateikusi jokių garantijų dėl įmonės turto būklės nekintamumo (inter alia katilo kokybės) laikotarpiu nuo kainos užfiksavimo iki sutarties pabaigos, negali būti atsakinga nei dėl katilo būklės po ieškovo atlikto patikrinimo pablogėjimo (ieškovas neįrodinėja, kad atsakovė sukėlė katilo avariją ar dėl kitokių jos kaltų veiksmų atsirado remonto reikalaujantys katilo kūryklos mūrijimo pažeidimai, bet įrodinėja, jog pačios bendrovės SIA „Vidzemes Energija“ darbuotojai, atsiradus techniniam katilo veikimo defektui (vandens nuotėkiui iš pelenų šachtos), neatkreipė reikiamo dėmesio į problemą ir dar 24 val. eksploatavo katilą), nei dėl informacijos apie įvykusią avariją ieškovui nesuteikimo, nes, priešingai nei interpretuoja ieškovas, atsakovė neprisiėmė pareigos teikti ieškovui informaciją apie SIA „Vidzemes Energija“ kasdieninę veiklą, joje naudojamo turto būklės pasikeitimus, be kita ko ir įvykusią avariją, tuo labiau, kad net ir pranešus apie tokios avarijos buvimo faktą, ieškovas pagal Sutarties nuostatas neįgytų galimybės reikalauti iš atsakovės sutarties kainos mažinimo ar Sutarties nutraukimo, nes, kaip jau minėta, ieškovas prisiėmė įmonės vertės sumažėjimo laikotarpiu nuo kainos užfiksavimo iki Sutarties pabaigos riziką, todėl informacija apie šildymo katilo būklės pasikeitimą po Sutarties sudarymo nevertintina kaip esminė informacija Sutarčiai užbaigti.Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pripažintina, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog atsakovė, nepranešusi ieškovui apie 2013 m. vasario 25 d. įvykusią šildymo katilo avariją, elgėsi nesąžiningai, pažeidė kokią nors įstatyme, inter alia CK 6.158 straipsnio 1 dalyje, ar Sutartyje jai nustatytą pareigą, t. y. padarė kokius nors neteisėtus veiksmus ieškovo atžvilgiu. Savo ruožtu ieškovui neįrodžius vienos iš būtinųjų sąlygų, civilinės atsakomybės atsakovei taikymas nėra galimas.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė ne tik neteisėtų atsakovės veiksmų (nesąžiningumo, tyčinio esminės informacijos nesuteikimo), bet ir žalos fakto bei dydžio. Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, pats ieškovas tiesioginių išlaidų dėl katilo remonto nepatyrė, nes remonto darbus apmokėjo pati bendrovė, t. y. SIA „Vidzemes Energija“, kuriai ir priklauso šildymo katilas. Savo ruožtu apeliaciniame skunde teigdamas, kad jo (ieškovo) žala pasireiškė, kaip bendrovės, kurios akcijas, siekdamas įgyti visą verslą, įgijo apeliantas, finansinės būklės pablogėjimas, bendrovei SIA „Vidzemes Energija“ skyrus dideles ir neplanuotas sumas katilui remontuoti, ieškovas nepateikia absoliučiai jokių skaičiavimų ir (ar) kitokių įrodymų, pagrindžiančių patirtų katilo remonto išlaidų įtakos įmonės finansinei būklei, jos vertei mastą, t. y. leidžiančių įvertinti būtent verslo pirkėjo galimų nuostolių dydį.Įvertinus pirmiau nustatytas teisines ir faktines aplinkybes, inter alia Sutarties objekto (akcijų) specifiką ir šalių pasirinktą šios Sutarties sudarymo mechanizmą, akivaizdu, kad nepagrįstas yra ir ieškovo argumentas dėl pirkimo–pardavimo bendrųjų normų dėl daikto kokybės taikymo, inter alia akcijų kainos sumažinimo pagal CK 6.334 straipsnio 1 dalies 2 punktą galimybės. Viena vertus, Sutarties 7.2.1. punktu šalys susitarė, kad pardavėjas neatsako už jokius dalykus, grindžiamus informacija, kuri jau buvo žinoma arba turėjo būti žinoma pirkėjui arba jo konsultantams prieš sudarant šią Sutartį, o šioje byloje pats ieškovas pripažino, jog jam buvo žinomi katilo kūryklos klojinio defektai, nustatyti dar 2010-2012 metais, todėl, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovas, būdamas šios srities profesionalas, turėjo įvertinti verslo įgijimo pačiame šildymo sezono įkarštyje riziką. Kita vertus, pats ieškovas įrodinėja, kad esminiai katilo defektai, dėl kurių tapo būtinas remonto darbų atlikimas, atsirado ne dėl kokių nors atsakovės neatskleistų prieš avariją buvusių katilo defektų (paslėptų trūkumų), o dėl to, jog įvykus avarijai, katilas bendrovės darbuotojų nebuvo laiku sustabdytas ir būtent tai sukėlė negrįžtamus katilo mūrijimo pažeidimus, t. y. dėl nuo atsakovės valios nepriklausančių įvykių, atsitikusių jau po bendrovės veiklos rizikos perėjimo ieškovui momento, t. y. kai akcijų kainos keitimas, nesant jokių atsakovės garantijų už bendrovės darbuotojų rutininę veiklą ir turto būklės išsaugojimą, nebegalimas.Apibendrindama pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisingą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Papildomai atkreiptinas apelianto dėmesys, kad vien tik ta aplinkybė, jog teismas priėmė ieškovui nepalankų sprendimą savaime nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino įrodymų visumos ar, tuo labiau, vertino aplinkybes su išankstiniu ieškovui nepalankiu nusistatymu. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą jau buvo išaiškinta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain judgments of 9 December 1994; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994; taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Taigi, ta aplinkybė, kad teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje neaptarė absoliučiai kiekvieno ieškovo ieškinyje išdėstyto argumento, teiginio ar teismo posėdžio metu paminėtos aplinkybės, savaime nereiškia, jog sprendimas yra netinkamai motyvuotas ar priimtas neįvertinus aplinkybių visumos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus apeliacinį skundą, atsakovei iš ieškovo priteistinas bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas (CPK 93, 98 straipsniai).Atsakovė pateikė 2 430,47 Eur išlaidų, patirtų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti, faktą bei dydį pagrindžiančius įrodymus. Išlaidos patirtos 2017 m. liepos 28 d., kai advokatui buvo faktiškai pervestas atlygis už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais, taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (aktualios redakcijos) 8.11 punkto nuostata, konstatuoja, kad atsakovės nurodytų išlaidų suma viršija leistinus maksimalius dydžius, todėl ji mažintina, atsakovei iš ieškovo priteisiant 1 063 Eur (817,6 x 1,3) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš Latvijos Respublikos įmonės SIA „Energija 1“ (įmonės registracijos numeris 40103627013) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „E energija“ (juridinio asmens kodas 126240085) 1 063 Eur (tūkstantį šešiasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

TeisėjosRasa GudžiūnienėDalia KačinskienėNijolė Piškinaitė