Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 25 str., 56 str. 4 d., 67 str., 71 str.).

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar atsakovės atstovo (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės požymių, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą, dėl kurios būtų būtina priteisti neturtinę žalą.

Dėl minimalaus gyvenamojo ploto užtikrinimo

Iš bylos duomenų matyti, kad Marijampolės PN direktoriaus 2018-10-30 įsakymu Nr. 7/07-1087 ir 2019-07-16 įsakymu Nr. 7/07-695 ,,Dėl naujai atvykusių, sugrįžusių ir pervedamų nuteistųjų paskyrimo į brigadas“ nuteistasis L. L. buvo paskirtas į 222 brigadą, t. y. apgyvendintas 22 būrio patalpoje Nr. 2. Šią aplinkybę pareiškėjas nurodė skunde. Tačiau teismo posėdžio metu pareiškėjas aiškiai nurodė, kad patalpoje, plane pažymėtoje 3-1 (144,92 kv. m.), jis buvo tik 2 dienas ir jo paties prašymu buvo perkeltas į patalpą, plane pažymėtą 3-3 (28,11 kv. m.). Akcentavo, kad iš esmės visą ginčo laikotarpį jis praleido patalpoje, plane pažymėtoje 3-3.

Ginčo laikotarpiu gyvenamųjų patalpų plotus reglamentavo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės), galiojusios iki 2020-01-21. Galiojusių Taisyklių 111.1 punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, o 111.2 punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.

Kaip minėta, pareiškėjas teismo posėdžio metu aiškiai ir konkrečiai nurodė, kad jo paties prašymu buvo apgyvendintas patalpoje 3-3, kurioje ginčo laikotarpiu buvo 8-9 asmenys (nurodė, kad yra 9 lovos, todėl galėjo būtų daugiausiai 9 asmenys). Iš pateikto 22 būrio plano matyti, kad nurodytos patalpos 3-3 bendras plotas 28,11 kv. m., kas reiškia, kad kiekvienam nuteistajam tenkantis patalpos plotas, net ir esant maksimaliam apgyvendinimui, sudarė 3,12 kv. m. (28,11 kv.m. / 9). Tokiu būdu pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Taisyklių 111.1 punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. (pareiškėjui būnant bendrabučio tipo patalpose) gyvenamojo ploto norma.

Be to, teismo posėdžio metu pareiškėjas pats patvirtino, kad nurodytos patalpos kvadratūra atitiko reikalavimus, dėl trūkstamo ploto teismo posėdžio metu jokių pretenzijų jau nereiškė ir šiuo aspektu ginčo nebekėlė, nurodė, kad skunde netiksliai įvardijo šios patalpos plotą, kurį sužinojo tik gavęs atsakovės atsiliepimą ir patalpų planą.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir pareiškėjo papildomus paaiškinimus, teismas konstatuoja, jog pareiškėjui buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).

Dėl sanitarinio mazgo įrengimo (unitazų ir pisuarų)

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Marijampolės PN 22 būryje per visą buvimo laikotarpį buvo kalinama nuo 55 iki 66 asmenų. Iš viso buvo įrengti 3 unitazai, kurie nebuvo atitverti jokiomis sienelėmis. Be to, buvo įrengti trys pisuarai, kurie buvo be pertvarų ir buvo priešais tualeto unitazus.

Pažymėtina, kad nei skunde, nei posėdžio metu pareiškėjas iš esmės neginčijo unitazų ir/ar pisuarų nepakankamumo. Neturtinės žalos priežastimi jis iš esmės nurodė aplinkybę, kad dėl tualeto patalpos ir unitazų bei pisuarų išdėstymo joje nebuvo užtikrintas jo privatumas, t. y. tarp unitazų buvo pertvaros, tačiau nebuvo jokių užuolaidėlių privatumui užtikrinti, todėl pareiškėjui naudojantis tualetu buvo matomas kitų asmenų. Taip pat nurodė, kad jam naudojantis unitazu matė priešais pisuaru besinaudojančių asmenų nugaras.

Taigi, nagrinėjamu atveju, vertinant, ar buvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, aktualus pareiškėjo teiginių, kad sanitariniame mazge esantys unitazai nebuvo visiškai uždari (nebuvo durų, užuolaidėlių) ir priešais unitazus buvo įrengti pisuarai, vertinimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

LVAT savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 56 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas; žr. pvz. LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi, nagrinėjamu atveju Marijampolės PN teko pareiga paneigti pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge užtikrinimo.

Iš atsiliepimo į skundą turinio aiškiai matyti, kad atsakovė iš esmės dėsto aplinkybes, apie pakankamą unitazų bei pisuarų skaičių, taip pat apie tinkamą dalinių pertvarų tarp unitazų įrengimą, tačiau dėl šių aplinkybių ginčas nekyla, kadangi, kaip minėta, pareiškėjas posėdžio metu patvirtino, kad unitazai vienas nuo kito buvo atitverti sienelėmis, neginčijo unitazų ir pisuarų skaičiaus.

Kaip minėta, pareiškėjas kelia ginčą dėl sanitarinio mazgo netinkamumo tuo aspektu, kad naudojantis unitazu, kuris buvo priešais pisuarus, nebuvo jokių užuolaidėlių privatumui užtikrinti, taip pat tekdavo matyti pisuarais besinaudojančių asmenų nugaras.

Kaip matyti iš atsiliepimo turinio, dėl šių aplinkybių atsakovė iš esmės nenurodė jokių objektyvių argumentų, tik pažymėjo, kad teisės normose nėra numatytas nei durelių, nei užuolaidų įrengimas, tokiu būdu tvirtindama, kad durelių ir užuolaidėlių nebuvimas nėra pažeidimas. Tačiau prie atsiliepimo atsakovė pateikė nuotraukas, iš kurių matyti, kad užuolaidėlės tualete yra pakabintos. Teismo vertinimu atsakovės atsiliepimo argumentai ir pateiktos nuotraukos nepatvirtina fakto, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2018-10-24 iki 2019-09-30, pareiškėjui gyvenant 22 būryje, unitazai buvo ne tik atitverti ribojančiomis sienelės, bet iš priekio turėjo užtraukiamas užuolaidas, nes atsiliepime nėra nurodoma kada šios užuolaidos buvo pakabintos. Atsakovė turėjo teisę, tačiau nedalyvavo teismo posėdyje ir nepaneigė šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl užuolaidų nebuvimo ginčo laikotarpiu. Atsakovė taip pat nepateikė jokių argumentų dėl unitazų ir pisuarų išsidėstymo sanitariniame mazge ir privatumo (ne)užtikrinimo. Priešingai, nurodė tik abstraktaus pobūdžio teiginį, kad pareiškėjas dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniais įrenginiais į Marijampolės PN administraciją, psichologinę tarnybą ar kitus specialistus, nesikreipė. Pažymėtina, kad toks nesikreipimas savaime nepaneigia nei pareiškėjo privatumo galimo pažeidimo, nei jo teisės ir galimybės įrodinėti šį pažeidimą kitais būdais, ką jis ir daro kreipdamasis į teismą.

Pareiškėjas skunde taip pat buvo nurodęs argumentą, kad tarp pisuarų yra per maži tarpai, nėra sienelių, tačiau šio argumento nekonkretizavo, posėdžio metu nenurodė jokių konkrečių atvejų ir situacijų dėl jam naudojantis pisuaru patirtų neigiamų išgyvenimų. Iš esmės pareiškėjas posėdžio metu dėstė aplinkybes dėl naudojimosi unitazu ir užuolaidų nebuvimo patirtų neigiamų emocijų bei nepatogumų, o pisuarų įrengimo aspektai, t. y. per maži tarpai, pertvarų nebuvimas, pateikti tik dėl bendro situacijos vertinimo, tačiau ne iš asmeninių išgyvenimų ir patirties, kuri patvirtintų faktiškai patirtus nepatogumus. Visgi pripažintina, kad pisuarų ir unitazų išdėstymas vieni prieš kitus, kai neįrengtos unitazus atskiriančios užuolaidos iš priekio, neužtikrina tinkamo privatumo, nes unitazu nesinaudojantis nuteistasis gali matyti pisuaru besinaudojančio asmens nugarą, o pastarasis, atsisukęs, gali pamatyti ir unitazu besinaudojantį asmenį.

Taigi, atsakovui nepaneigus pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl unitazų neatskyrimo iš priekio užuolaidomis yra pagrindas konstatuoti pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimą (nepakankamą užtikrinimą) ir pripažinti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiui Marijampolės PN buvo laikomas pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį tuo aspektu, kad tualeto patalpoje nebuvo užtikrintas deramas privatumas ir pareiškėjas nebuvo apsaugotas nuo jo orumą žeminančios situacijos.

Dėl praustuvo ir maišytuvų (vandens kranų) įrengimo

Pareiškėjas skunde, kaip dar vieną neturtinės žalos priežastį, nurodo praustuvo bei maišytuvų (vandens kranų) netinkamą įrengimą. Posėdžio metu iš esmės akcentavo tai, kad prausykloje įrengti kranai yra per arti vienas kito, nurodė, kad realiai vienu metu jais galėjo naudotis tik trys asmenys (t. y. kraštiniais ir viduriniu maišytuvu). Dėl to susidarydavo eilės ir pareiškėjas turėdavo laukti.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Teisingumo ministro 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 (toliau – Norma), 7.4 punkte nurodyta, kad prausykloje, tualete turi būti praustuvė – 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų. Taigi teisinis reglamentavimas aiškiai nustato būtiną užtikrinti vandens maišytuvų (kranų) skaičių.

Iš pateiktų nuotraukų matyti, kad 22 būryje įrengtos 5 praustuvės. Kaip nurodo atsakovė, ginčo laikotarpiu 22 būryje buvo 64 asmenys, kas reiškia, kad viena praustuve naudojosi 12-13 asmenų, kai maksimalus skaičius yra 15 asmenų. Šios aplinkybės neginčija ir pareiškėjas, kad iš viso yra įrengtos 5 praustuvės.

Taigi, nustatyta, kad ginčo laikotarpiu 22 būrio prausykloje buvo 5 praustuvės, o toks praustuvių skaičius yra pakankamas ir nepažeidžiantis teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad vertinant pareiškėjo nusiskundimų pagrįstumą, turi būti atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles ir sprendžiama, ar pareiškėjas pakankamai detalizavo ir pagrindė savo teiginius, o atsakovas juos paneigė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-156-822/2018; 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017). Pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-475-552/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-624-756/2017; 2017 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-108-822/2017).

Įvertinus skundo turinį bei posėdžio metu nurodytas aplinkybes matyti, kad pareiškėjas iš esmės kelia ginčą dėl to, kad dėl per mažų atstumų tarp vandens kranų praustuvu galėjo naudotis tik 3, o ne 5 asmenys. Skunde pareiškėjas nurodė aplinkybes dėl netinkamo praustuvo modelio (t. y. suvirintas vamzdis, vietoje kriauklių patalpintas skardinis lovys). Tačiau teismas tokius pareiškėjo argumentus laiko iš esmės deklaratyviais ir niekuo nepagrįstais. Pareiškėjas tik nurodo aplinkybes dėl per mažų tarpų, tačiau neindividualizuoja konkrečių situacijų, kuriose jam atsidūrus teko patirti nepatogumus, sukėlusius dideles emocines ir dvasines kančias.

Ginčo laikotarpiu galiojusių Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 13.5. punkte buvo numatyta, jog drausmės grupės gyvenamuosiuose kambariuose įrengiama ne mažesnė kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabina. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Minėtų taisyklių 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, buvo numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Taigi, teisės aktai nenumatė nuteistųjų paprastos grupės sanitarinių mazgo įrengimo konstrukcijų, nereglamentavo sanitarinio mazgo ar praustuvės įrengimo specifikos.

Atsižvelgiant į tai, jog teisės aktai nenumatė, kokios konstrukcijos turi būti prausykla ir kiti jos įrenginiai, kokie jos montavimo ir įrengimo reikalavimai, teismas laiko, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamai įrengtos prausyklos (jos modelio) bei maišytuvų (kranų), atmestini kaip nepagrįsti.

Esant nurodytoms aplinkybėms teismas daro išvadą, kad konstatuoti atsakovės neteisėtus veiksmus šioje dalyje nėra jokio pagrindo.

Likusieji skundo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą ( LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013).

Dėl bylos baigties

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kalinimo sąlygos netinkamos, darančios žalą pareiškėjo sveikatai ir psichikai, tačiau teismas pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų apie kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Nėra duomenų apie sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Pareiškėjui nepakanka tik deklaratyviais teiginiais apkaltinti Marijampolės PN dėl netinkamų kalinimo sąlygų sukeltų pasekmių, jis turi įrodyti ir tokį patirtos neturinės žalos pobūdį, kuris sudarytų pagrindą priteisti piniginę kompensaciją. Tačiau pareiškėjas neįrodė kaip konkrečiai, kaip stipriai jį paveikė privatumo neužtikrinimas tualeto patalpose, neįrodė jokių konkrečių pasekmių jo sveikatai ar emocinei būklei.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų sanitarinio mazgo įrengimo (nebuvo užuolaidų, dėl ko nebuvo pakankamai užtikrintas privatumas) teismas daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, papildomą diskomfortą labiau nei būtina atliekant bausmę, kurių jis nebūtų patyręs, jei šio pažeidimo nebūtų ir jis būtų kalinamas privatumo reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, tačiau įvertinus pareiškėjo pateiktus įrodymus teismas pripažįsta, jog pareiškėjas neįrodė tokio šio pažeidimo masto (intensyvumo), kuris reikalautų piniginės kompensacijos priteisimo pareiškėjo pažeistai teisei apginti. Šiuo atveju svarbu pažymėti, kad pareiškėjas naudojosi tualetu, kuriame klozetai vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, o pats tualetas įrengtas ne kameroje, ne gyvenamojoje patalpoje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje atskiroje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Todėl pažeidimo intensyvumas nėra toks pat kaip tais atvejais, kai neužtikrinant pakankamo privatumo tualetu naudojamasi kameroje ar gyvenamojoje patalpoje.

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, tačiau teismų praktikoje laikoma, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 str. kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Tiek EŽTT (2000-10-10 sprendimas (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006-10-10 sprendimas (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek LVAT (2018-10-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2295-442/2018), gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Paprastai tai konstatuojama grubių, ilgai trunkančių, intensyvių pažeidimų atveju.

Šiuo atveju išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgęs į LVAT suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas daro išvadą, kad, nors pareiškėjas buvo kalinamas nepakankamai tinkamomis kalinimo sąlygomis, tačiau nesant įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, įvertinęs, kad konstatuojamas tik vienas pažeidimas iš pareiškėjo nurodytų trijų, teismas sprendžia, kad yra pagrindas šioje byloje nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisės į privatumą pažeidimą. Todėl teismo sprendimu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas, tualeto patalpose privatumą užtikrinančias, bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas pakankamais įrodymais, patvirtinančiais būtinybę kompensuoti pareiškėjo patirtus nepatogumus pinigais.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo L. L. teisė į tinkamas bausmės atlikimo sąlygas naudojantis sanitariniu mazgu Marijampolės pataisos namuose laikotarpiu nuo 2018-10-24 iki 2019-09-30 buvo pažeista.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.