Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-90-175/2015;

Teisėjas Algis Vieraitis Teisminio proceso Nr. 1-56-1-00060-2014-6;

2015 m. vasario 2 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Danguolės Šiugždinytės, Rimo Švirino, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorei Agnei Kubiliūtei, nuteistojo R. B. gynėjui advokatui Vytautui Gineikai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 str. 1 d., 150 str. 1 d. ir nuteistas:

pagal BK 150 str. 1 d. – laisvės atėmimu 3 metams 8 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. bausmes subendrinus apėmimo būdu R. B. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 8 mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. nuteistas už tai, kad grasindamas pasipriešinimo atveju vartoti fizinį smurtą ir tokį smurtą vartodamas bei tuo palaužęs nukentėjusios priešinimąsi, prieš šios norą ir valią atliko su ja lytinius santykius ir tenkino savo lytinę aistrą analiniu ir oraliniu būdu, būtent: 2014-02-07 apie 01.00 val. šeimos namuose (duomenys neskelbtini) siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą su sutuoktine A. B., prieš šios norą ir valią, pasinaudodamas aplinkybe, kad toje pačioje ir gretimoje lovose miega jų vaikai, grasindamas priešinimosi atveju tuojau pat pavartoti fizinį smurtą ir taip palaužęs A. B. valią priešintis, apvertęs nukentėjusią ant pilvo ir prievarta numovęs kelnaites, įvedė savo lytinį organą į jos išeinamąją angą ir tenkinosi kol A. B. jį nustūmė, tuomet sugriebė jai už plaukų, pasodino ant lovos krašto, įvedė savo lytinį organą jai į burną ir laikydamas jos galvą tenkinosi kol nukentėjusi jį nustūmė ir pabėgo laukan į kiemą. Tęsdamas bendrą nusikalstamą sumanymą, sugavęs A. B. lauke, prievarta už rankų ir plaukų parsitempė ją į virtuvę, įvedęs savo lytinį organą į jos lytinius organus, lytiškai santykiavo, po to užvertęs nukentėjusią ant stalo, įvedė savo lytinį organą jai į išeinamąją angą ir tenkinosi kol A. B. vėl jį nustūmė ir išbėgo iš namų į viešą kelią pagalbos. Tęsdamas nusikalstamą sumanymą, sugavo nukentėjusią ant kelio, spyrė jai į veidą, galvą, tampė už plaukų, prievarta parsitempęs atgal į virtuvę ir įvedęs savo lytinį organą į A. B. lytinius organus, lytiškai dar kartą su ja santykiavo prieš jos valią, ją mušdamas nežymiai sutrikdė jos sveikatą.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti. Prokurorė skundą prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, mano, kad įrodymai byloje buvo vertinami nesilaikant BPK reikalavimų, dėl to teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 149 str. 1 d., 150 str. 1 d., kadangi jo veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 140 str. 1 d.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Pažymėtina, kad BPK 20 str. 2 d. nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 d. nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams, yra nepagrįsti, prieštarauja tiek bylos medžiagai, tiek ginčijamo teismo sprendimo turiniui. Priešingai, negu nurodo apeliantas savo skunde, pirmosios instancijos teismo pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi, priešingai nei tvirtina apeliantas, apylinkės teismas įrodymų vertinimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė. Nuteistojo R. B. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai iš esmės yra deklaratyvaus pobūdžio ir perteikia tik jo nuomonę dėl jam nepriimtino įrodymų vertinimo, tačiau esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų nepagrindžia.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. B. kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 149 str. 1 d., 150 str. 1 d., nuosprendyje nuosekliai išdėstė ir įvertino įrodymus, kuriais grindžia savo išvadas, taip pat nurodė, kuriuos įrodymus atmeta kaip nepatikimus. Teismo išvados motyvuotos, pagrįstos, atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis nusikaltimų, dėl kurių yra nuteistas, padaryti negalėjo, kadangi yra praktiškai be rankų, o jo sutuoktinė jį apkalba, teismas tokius apelianto paaiškinimus vertina kritiškai, kaip jo gynybinę taktiką siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų R. B. teiginį, kad jis dėl fizinių trūkumų (kaip nurodo-yra praktiškai be rankų), byloje nėra, tokių duomenų (įrodymų) savo skunde nenurodė ir pats apeliantas. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme R. B. teismo posėdžiuose dalyvavo, teismui abejonių dėl to, kad R. B. prieš savo sutuoktinę naudojo ir fizinį smurtą, nekilo, pats R. B., duodamas parodymus, neteigė, kad dėl fizinių trūkumų jis objektyviai prieš žmoną negalėjo smurtauti. Be to, nei nukentėjusioji, nei kiti šioje byloje liudytojais apklausti asmenys nepatvirtino aplinkybės, kad R. B. turi fizinių trūkumų, iš esmės suvaržančių jo galimybę tam tikrus veiksmus atlikti rankomis. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas laiko, kad R. B. apeliaciniame skunde iškelta versija yra sąlygota nepalankaus jo atžvilgiu sprendimo priėmimu ir vertintina kaip jo siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras pateikė Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014-11-04 nuosprendį, kuriuo R. B. nuteistas už fizinio smurto naudojimą prieš kitus asmenis, t. y. už tai, kad sudavė kumščiu, spyrė, tąsė už plaukų, sudavė rankomis nukentėjusiesiems. Dėl šių kaltinimų R. B. savo kaltę pripažino, nuosprendis įsiteisėjęs. Paminėtos aplinkybės iš esmės paneigia apeliaciniame skunde iškeltą nuteistojo versiją, kad jis dėl neįgalumo praktiškai jokių veiksmų rankomis atlikti negali, todėl ir prieš žmoną smurtauti taip pat negalėjo kaip negalėjo prievarta su ja atlikti lytinius santykius ir tenkinti lytinę aistrą.

Nepagrįstais laikytini ir apelianto skundo teiginiai, kad nukentėjusioji A. B. jį apkalba, dėl ko jos parodymai turėjo būti vertinami kritiškai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teisingai nurodyta, kad abejoti nukentėjusiosios parodymais nėra pagrindo, kadangi parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, išsamūs, neprieštaraujantys tarpusavyje, be to, juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai (teismo medicinos specialistų išvados, policijos pareigūnų rašytiniai paaiškinimai, liudytojos GMP felčerės V. K. parodymai, trumposios žinutės, skambučio policijos komisariatui išklotinė ir kt.), kuriuos pirmosios instancijos teismas taip pat aptarė ir įvertino. Minėtais įrodymais nustatyta, kad 2014-02-07 naktį A. B. skambino į policijos komisariatą dėl jos atžvilgiu naudoto fizinio smurto ir lytinės prievartos, taip pat kaimynui R. D. rašė trumpąsias žinutes skųsdamasi, kad ją sumušė ir išprievartavo vyras, prašydama pagalbos. Aplinkybes dėl panaudoto fizinio smurto ir lytinės prievartos nukentėjusioji patvirtino į namus atvykusiai GMP felčerei, kuri, apklausiama teisme patvirtino, kad nukentėjusioji buvo susijaudinusi, ištisai verkė, jai girdint kalbėjo, kad ją sumušė ir seksualiai prievartavo jos vyras. Aplinkybė, kad nukentėjusioji buvo susijaudinusi, sunkiai tramdė emocijas, nuolatos verkė, dėl išgąsčio sunkiai sugebėjo pasakoti įvykio aplinkybes, medikai jai konstatavo šoką, patvirtinta ir (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato tyrėjos, atvykusios į įvykio vietą, tarnybiniame pranešime.

Paminėtų įrodymų visuma, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, patvirtina nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes ir kartu paneigia apelianto versiją, kad lytiniai santykiai vyko abipusiu sutikimu, o konfliktas, kurio metu buvo panaudotas smurtas, kilo tik dėl to, kad nukentėjusioji neleido nuteistajam išeiti į kaimą išgerti alkoholio. R. B. parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai pažymėdamas, kad R. B. parodymai nenuoseklūs, tam tikrose detalėse net prieštaringi, jų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai ir pagrįstai konstatavo, kad R. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės yra neginčijamai nustatytos byloje surinktų įrodymų visuma, o R. B. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 149 str. 1 d. ir 150 str. 1 d., kadangi R. B. pavojingi ir teisei priešingi veiksmai buvo nukreipti į žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą, o ne į žmogaus sveikatą. Atsižvelgiant į tai, kvalifikuoti veiką pagal BK 140 str. 1 d., kaip to prašo nuteistasis savo apeliaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo.

Nuteistojo skunde nurodyta aplinkybė, kad specialisto išvada nepatvirtina, jog su nukentėjusiąja buvo santykiauta analiniu būdu, teisinio faktinių aplinkybių vertinimo ir R. B. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 149 str. 1 d., 150 str. 1 d. nepaneigia. Nuteistasis specialisto išvadoje nustatytas faktines aplinkybes interpretuoja subjektyviai sau palankia linkme. Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiosios lytiniuose organuose ir išeinamosios angos srityje sužalojimų nerasta, tačiau tai nepaneigia pirmosios instancijos teismo įrodytomis pripažintų aplinkybių, kad su nukentėjusiąja prieš jos valią buvo santykiaujama oraliniu, analiniu ir vaginaliniu būdu.

Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nekartoja pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų dėl atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimo bei faktinių aplinkybių nustatymo ir kartu atkreipia dėmesį į tai, kad vien tai, jog įrodymai įvertinti ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, dar nereiškia jų vertinimo taisyklių pažeidimo ir nerodo teismo šališkumo. Įrodymų vertinimas, kaip jau minėta, yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir įrodymus teismas vertina laikydamasis baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintų reikalavimų. Šioje baudžiamojoje byloje pripažinti, kad įrodymų vertinimo taisyklės ir principai buvo pažeisti, nėra pagrindo. Pats nuteistasis, teigdamas, kad teismas įrodymus vertino šališkai, iš esmės jokių svarių argumentų, rodančių teismo šališkumą, skunde nenurodo. Aplinkybių, rodančių bylą išnagrinėjusio teismo šališkumą, aukštesnysis teismas taip pat nenustatė.

BPK 320 str. 3 d. nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, ypač tuo atveju, kai pirmosios instancijos teismo išvados yra išsamiai motyvuotos. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl nuteistojo kaltės sutinka, jo kaltė yra įrodyta byloje esančių įrodymų visuma, kuriuos pirmosios instancijos teismas įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. įtvirtintų bendrųjų įrodymų vertinimo principų ir taisyklių. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl R. B. kaltės ir nuteistajam savo skunde nenurodžius jokių naujų esminių šiai bylai aplinkybių, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų ir argumentų dar kartą nekartoja.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, iš kurios matyti, kad nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos R. B., išlaidas iki 2015-01-14 sudaro 65,66 Eur dydžio advokato užmokestis.

BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus. BPK 322 str. 1 d. numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, bei vadovaujantis teismine praktika (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-322/2014), antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su būtinu gynėjo dalyvavimu apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 65,66 Eur, iš nuteistojo R. B. nepriteisti.