Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėjas Algimantas Valantinas Baudžiamoji byla Nr. 1A-195-387/2013

Teisėjas Tadeušas Volkovskis Teisminio proceso Nr. 1-05-1-06051-2011-3 Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.7.4.;1.2.19.4.

2014 m. kovo 14 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Valantino,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal K. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-11-26 nuosprendžio, kuriuo K. S. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 228 str. 2 d., ir nubaustas 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

K. S. į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2011-04-21 iki 2011-04-22.

Vadovaujantis BK 3 str., 75 str. 1 d., 2 d. 1), 7) p. (Nr. X-1233, 2007-06-28, Žin., 2007, Nr. 81-3309 (2007-07-21) redakcija) K. S. 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo per vieną mėnesį atlyginti A. M. 23 Lt 95 ct turtinę žalą ir per vienerius metus be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atididėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamos vietos ilgiau nei 7 paroms.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. S. nuteistas už tai, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas turtinės naudos, o būtent:

jis, būdamas valstybės tarnautoju ir dirbdamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Medininkų pasienio kontrolės punkte, esančiame kelio Vilnius – Minskas 33-jame kilometre, Medininkų seniūnijoje, Vilniaus r., tarp Lietuvos Respublikos valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. 1077 ir Nr.1078, sargybų būrio vyresniuoju pasieniečiu, 2011-04-21 apie 18.13 – 18.15 val., šiurkščiai pažeisdamas 2000-10-10 Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo Nr. VIII-1996 19 str. 2 d. reikalavimus, draudžiančius pareigūnui priimti dovanų tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių su jo pareigų atlikimu, nesant kyšininkavimo požymių, siekdamas turtinės naudos, iš Baltarusijos Respublikos piliečio (vairuotojo) A. M. neteisėtai paėmė 10 JAV dolerių kupiūrą Nr. IL54698717 B (pagal Lietuvos banko 2011-04-21 valiutų kursą 1 JAV doleris – 2,395 lito, sudaro 23 Lt 95 ct), kuri buvo įdėta į Baltarusijos Respublikos piliečio A. M. pasą Nr. (duomenys neskelbtini), kurį jis pateikė K. S. kartu su krovininio automobilio Volvo FH12.460, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir puspriekabės S3280TV, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) transporto priemonės registracijos dokumentais Medininkų pasienio kontrolės punkte, tokiu būdu neteisėtai paėmęs pinigus, juos paslėpė Medininkų pasienio kontrolės punkto patalpoje, naudojamoje Vilniaus rinktinės pareigūnų, ant palangės įsuktoje popieriaus skiautėje, tai yra, šiurkščiai pažeidė LR Valstybės tarnybos įstatymo 3 str. 2 d. 2-4 p., 8 p. numatytus teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo ir pavyzdingumo principus, taip pat LR Valstybės tarnybos įstatymo 15 str. 1 d. 1 p., 4 p., 5 p. numatytas pareigūno pareigas – laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, laikytis etikos principų bei taisyklių, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, dėl ko valstybė patyrė didelės žalos, kadangi buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytos valstybės institucijos – Valstybės sienos apsaugos tarnybos – funkcijos ir veiklos principai bei diskredituotas valstybės tarnautojo vardas.

Apeliaciniu skundu K. S. prašo panaikinti 2013-11-26 nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-72-269/2013 ir jį išteisinti. Nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, teismas padarė esminius BPK 20 str. 1, 5 d. d., 301 str. 2 d., 305 str. pažeidimus, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, dalį byloje ištirtų įrodymų visai nevertino, nenurodydamas jokių priežasčių, dėl ko nepagrįstai padarė išvadą, jog K. S. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Apeliaciniame skunde yra cituojami liudytojo A. M. įvairiose baudžiamojo proceso stadijose duoti parodymai, akcentuojant, jog jie yra nenuoseklūs, prieštaringi bei neatitinkantys kitų byloje surinktų įrodymų: 2011-04-21 apžiūros protokolo, 2011-04-21 K. S. asmens kratos protokolo, 2012-06-16 specialisto išvados, liudytojo D. B. parodymų, liudytojų T. Š. ir G. M. parodymų patikrinimo vietoje protokolų ir vaizdo įrašų. K. S. pažymi, jog iš liudytojo A. M. parodymų matyti, kad jis puikiai žinojo tarnybinių patalpų, kur vyko jo dokumentų registracija, išdėstymą. Be to, 10 JAV dolerių kupiūra, suvyniota į tualetinį popierių kartu su kitais pinigais, buvo rasta patalpoje, į kurią galima patekti iš trijų atskirų įėjimų.

K. S. akcentuoja, jog vadovaujantis BPK 301 str. 2 d. apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Tuo tarpu šioje byloje tik nukentėjusysis A. M. parodė, kad jis davė K. S. 10 JAV dolerių, įdėtus į jo pasą, niekas kitas šio fakto nematė. Civilinio ieškinio byloje nėra. Tyrėjai nesugebėjo prijungti prie bylos vaizdo kamerų, esančių K. S. darbo vietoje, įrašų, specialistas nenustatė, kad ant pinigų būtų K. S. pirštų antspaudai, byloje nėra DNR ekspertizės, kitų liudytojų parodymai (T. Š. ir G. M.) yra prieštaringi. Šie asmenys nematė pinigų pateikimo fakto. Byloje nepaneigtas faktas, kad į patalpą, kur buvo rasti pinigai, galėjo patekti bet kas.

K. S. pažymi, kad apylinkės teismo išvados, jog jo kaltė yra įrodyta ne tik A. M. parodymais, bet ir kitais įrodymai, yra tik deklaratyvios. Byloje buvo liudytojais apklausti D. B., A. N., N. Č., bet teismas šių liudytojų parodymų visai nevertino, nepateikė motyvų, dėl ko tai padarė, tuo pažeisdamas BPK 305 str. Tuo tarpu liudytojų I. Z., L. S., L. Grigo parodymais apelianto kaltė apskritai negalėjo būti grindžiama, o specialisto išvada, priešingai nei nurodo teismas, patvirtino, jog K. S. neėmė jokių pinigų iš A. M.. Nuteistojo tarnybos pažymėjimas, VSATIS duomenų bazės išrašas, pasienio tikrinimo posto tarnybinis žiniaraštis patvirtina, kad K. S. dirbo pasienio kontrolės punkte, tačiau nepatvirtina jo kaltės.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmos instancijos teismas šiurkščiai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nuosprendyje nurodydamas ne tą procesinį dokumentą – Asmens parodymų atpažinti pagal nuotrauką protokolą ir nuotraukas. Tuo tarpu kai nuteistasis buvo atpažintas ne iš nuotraukų, o gyvai. Juo labiau, kad pastarojo ikiteisminio tyrimo veiksmo atlikimo metu buvo padarytas procesinis pažeidimas, dėl kurio K. S. gynėjas padarė atitinkamas pastabas. Taigi asmens parodymas atpažinti buvo atliktas neteisėtai ir apskritai nelaikytinas įrodymu.

Pasak apelianto, teismas nurodė, jog jo kaltė yra įrodyta 2011-04-21 įvykio vietos apžiūros protokolu, nepalyginęs pastarojo įrodymo su jo sulaikymo, asmens kratos protokolais bei liudytojo D. B. parodymais. K. S. atkreipia dėmesį į tai, kad jis buvo sulaikytas 2011-04-21 18.30 val. 2011-04-21 nuo 18.55 val. iki 19.10 val. buvo atliekama jo asmens krata. Tuo tarpu įvykio vietos apžiūra buvo atlikta 2011-04-21 nuo 19.15 val. iki 19.30 val. Liudytojas D. B. parodė, kad 2011-04-21 jis buvo pamainos vyresnysis ir per darbo vietoje 13/14 įrengtas dvi vaizdo kameras matė, kaip K. S. sėdėjo savo darbo vietoje, tuomet greitai įlėkė pasienio (užkardos) vadas, kuri mojavo rankomis, uždėjo apeliantui antrankius ir išvedė jį iš patalpos. Taigi liudytojo parodymai patvirtina, jog antrankiai apeliantui buvo uždėti toje patalpoje kur yra įrengtos dvi vaizdo kameros. Esant šioms aplinkybėms, apelianto teigimu, yra neaišku kaip jis būdamas surakintas antrankiais, būnant šalia jo dviems pareigūnams, galėjo padėti ant palangės 10 JAV dolerių kupiūrą, kuri buvo rasta ant palangės praėjus 5 minutėms po jo asmens kratos pabaigos. Apeliantas nurodo, kad liudytojų G. M. bei T. Š. parodymai nesutampa dėl esminių detalių – dėl pinigų aptikimo fakto (kur kas stovėjo, kada buvo pastebėti pinigai, ar G. M. apžiūrėjo tą patalpą iki atvedant K. S. ar jau atvedus). K. S. manymu, apibendrinant darytina išvada, jog šie pinigai buvo palikti nenaudojamose patalpose dar iki to, kol jį surakino antrankiais, ir tai galėjo padaryti bet kas – ar A. M., ar T. Š., ar G. M., nes iš jų parodymų akivaizdu, jog prieš K. S. buvo bandoma atlikti provokaciją, bet ji nepavyko, kadangi jis pinigų nepaėmė. Juos kažkas netinkamai padėjo į nenaudojamas patalpas.

Pasak K. S., apylinkės teismas nevertino liudytojo D. B. parodymų, jo parodymų, kad į šią patalpą nepastebimai buvo įmanoma patekti pašaliniams asmenims kaip iš vienos, taip ir iš kitos namelio pusės, kadangi aplink yra labai didelis triukšmas. Ten su įjungtais varikliais stovi sunkvežimiai. Be to, atstumas nuo apelianto darbo vietos iki tos vietos, kur buvo rasti pinigai, yra ne mažiau 7 metrų ir tas patalpas nuo jo skyrė 3 durys. Į tas patalpas iš lauko pusės galima patekti kaip iš kairės, taip ir iš dešinės per dvejas nerakinamas duris.

Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog pirmos instancijos teismas apsiribojo T. Š. parodymų nukopijavimu iš kaltinamojo akto (parodymai nukopijuoti pažodžiui), neišsamiai atskleidė G. M. parodymus, nurodydamas tik dalį jų, nepalygino tarpusavyje A. M. bei šių liudytojų parodymų, nepasisakė dėl tarp jų esančių prieštaravimų bei jų neatitikimo kitai bylos medžiagai. K. S. atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojas T. Š. buvo apklaustas liudytoju tik 2011-07-08, po 2011-06-20 specialisto išvados, kurioje nurodoma, jog ant pinigų nebuvo rasti apelianto pirštų antspaudai, gavimo. Pasak apelianto, iš jo buvo paimti seilės pavyzdžiai DNR ekspertizei atlikti, tačiau byloje nėra šio ekspertizės išvadų. K. S. manymu, taip yra todėl, kad ekspertizė nustatė, jog ant pinigų ar tualetinio popieriaus nėra jo DNR, ir išvada nebuvo prijungta prie bylos, siekiant surinkti kuo mažiau jį teisinančių įrodymų.

Be to, skunde nurodoma, jog prokuroras apie 2011-04-21 įvykdytą nusikalstamą veiką buvo informuotas tik 2011-04-22, tad visi proceso veiksmai, atlikti 2011-04-21 yra neteisėti ir apskritai nelaikytini įrodymais, kadangi pagal BPK 172 str., ikiteisminio tyrimo pareigūnai turi teisę atlikinėti BPK numatytus veiksmus tik atlikdami ikiteisminį tyrimą. Apelianto manymu, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog T. Š. ir A. M. norėjo išprovokuoti, kad pasienietis (nebūtinai K. S.) padarytų nusikaltimą, bet nevykusiai pakišo pinigus. Taip paaiškinamos aplinkybės, kad A. M. puikiai žinojo pasieniečių patalpų išdėstymą, durys į nenaudojamas patalpas buvo atrakintos, jos yra pakankami toli nuo apelianto darbo vietos, į jas galima buvo laisvai patekti kaip iš kairės, taip ir iš dešinės.

Apelianto teigimu, apylinkės teismas, nepaisydamas to, jog byloje nėra pareikštas civilinis ieškinys, savo iniciatyva įpareigojo jį per vieną mėnesį atlyginti A. M. 23,95 Lt turtinę žalą. Toks teismo sprendimas yra neteisėtas, pažeidžiantis BPK 112 – 115 str. str. Byloje nėra ne tik civilinio ieškinio, bet ir įrodymų, jog 2011-04-21 JAV dolerių kursas Lietuvoje buvo 2,395 Lt.

Teismo posėdyje nuteistasis K. S. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendį priėmė laikydamasis BPK 305 straipsnio reikalavimų, K. S. kaltė, padarius BK 228 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką, pagrįsta tik tiesiogiai teisiamajame posėdyje išnagrinėtais, visapusiškai ir nešališkai įvertintais įrodymais (BPK 20 str. 5 d., 301 str. 1 d.).

Nagrinėjamo skundo kontekste svarbu pažymėti tai, kad vertindamas įrodymus, teismas turi ne tik laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Teismo išvados gali būti grindžiamos ne vien tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog nuteistasis neginčija tos aplinkybės, jog būtent jis savo tarnybos metu Vilniaus rinktinės Medininkų pasienio kontrolės punkte tikrino A. M. pateiktus dokumentus (pasą bei krovininio automobilio dokumentus), tačiau neigia tai, jog minėtų dokumentų tikrinimo metu, pasiėmė A. M. į pasą įdėtą 10 JAV dolerių kupiūrą Nr. IL54698717 B, paslėpdamas pastarąją Medininkų pasienio kontrolės punkto patalpoje, naudojamoje Vilniaus rinktinės pareigūnų, ant palangės įsuktoje tualetinio popieriaus skiautėje. Įvertinusi byloje surinktą medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog, skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pastarąją aplinkybę įrodo nukentėjusiojo A. M., liudytojų T. Š., G. M. parodymai, šių liudytojų parodymų patikrinimo vietoje protokolai, vaizdo įrašo apžiūros protokolas, kita bylos medžiaga. Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl nukentėjusiojo bei liudytojų T. Š. ir G. M. parodymų nenuoseklumo bei prieštaringumo. Bylos medžiaga nustatyta, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu A. M. vienareikšmiškai teigė, jog kartu su dokumentais padavė nuteistajam į pasą įdėtą 10 JAV dolerių kupiūrą, kurios jau nebuvo pase po dokumentų patikrinimo. Pasak A. M., paėmęs dokumentus, pareigūnas (nuteistasis K. S.) buvo trumpam išėjęs į lauką, paskui grįžo į savo darbo vietą, nuskenavo jo pasą, įvedė automobilių numerius į duomenų bazę, o dokumentus grąžino A. M.. Patikrinęs pasą ir neradęs jame pinigų, A. M. iš karto pradėjo skambinti T. Š. (b. t. 1, b. l. 17-18, b. t. 2, b. l. 153-154). Pažymėtina, kad šiuos nukentėjusiojo parodymus visiškai patvirtina vaizdo įrašo apžiūros protokolas (b. t. 1, b. l. 59-60), iš kurio matyti, jog 2011-04-21, 18:13:00 val. prie paskutinio pastato langelio (pasienio pareigūnų darbo vieta Nr. 13, 14) priėjo A. M. ir per langelį perdavė dokumentus, 18:13:18 val. iš pastato išėjo K. S., apsižvalgė ir 18:13:21 val. grįžo į pastatą, o A. M. stovėjo prie langelio, pro kurį pateikė dokumentus. 18:14:47 val. A. M. paėmė iš pasienio pareigūno dokumentus, 18:15:10 val. A. M. dešine ranka išsitraukė iš kelnių mobilaus ryšio telefoną ir nuėjo toliau. Taigi nukentėjusiojo parodymai, susiję su esminėmis bylai reikšmingomis aplinkybėmis, yra nuoseklūs. Tuo tarpu apelianto akcentuojami A. M. parodymų netikslumai dėl lankstinuko su informacija apie kovą su pasienio pareigūnų korupcija gavimo laiko, liudytojui T. Š. pranešimo apie 10 JAV dolerių kupiūros numerį formą, teisėjų kolegijos nuomone, nelaikytini reikšmingais. Be to, vertinant A. M. parodymus reikėtų atsižvelgti ir į tai, jog pirmą kartą jis buvo apklausiamas dar ikiteisminio tyrimo metu, t. y. 2011-04-21, tuo tarpu teisme A. M. parodymus davė tik 2013-08-22, t. y. praėjus daugiau nei 2 metams po veikos padarymo, tad suprantama, jog kai kurių įvykio detalių nukentėjusysis galėjo neprisiminti arba prisiminti netiksliai. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau aptartas vaizdo įrašo apžiūros protokolas paneigia ir apeliacinio skundo argumentą dėl paties A. M. galimybės padėti į tualetinį popierių įvyniotus pinigus ant palangės nenaudojamose patalpose. Kaip jau buvo minėta, pastarasis rašytinis įrodymas patvirtina, jog priėjęs prie pasienio pareigūnų pastato, A. M. iš karto nuėjo prie paskutinio langelio, kur ir buvo visą laiką iki K. S. grąžino jam visus dokumentus. Iš karto po to nukentėjusysis pradėjo skambinti liudytojui T. Š.. Be to, Medininkų pasienio kontrolės punkto patalpoje, naudojamoje Vilniaus rinktinės pareigūnų, ant palangės įsuktoje popieriaus skiautėje rastos 10 JAV dolerių kupiūros numeris sutapo su A. M. liudytojui T. Š. nurodytu numeriu (b. t. 1, b. l. 11-16). Esant šioms aplinkybėms bei nesant byloje kitų objektyvių duomenų dėl A. M. galimo suinteresuotumo bylos baigtimi, darytina išvada, jog abejoti nukentėjusiojo parodymais nėra jokio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismui nenustačius pagrindo leidžiančio abejoti A. M. parodymais, byloje laikytina neginčytinai nustatyta, jog nukentėjusysis kartu su savo dokumentais padavė nuteistajam 10 JAV dolerių kupiūrą, kurios K. S. jam negrąžino. Pastarajam nenurodant asmens, kuriam jis galėtų perduoti minėtą kupiūrą ir kuris savo ruožtu galėtų padėti ją Medininkų pasienio kontrolės punkto patalpoje, naudojamoje Vilniaus rinktinės pareigūnų, ant palangės, laikytina įrodytu, kad ten šią kupiūrą padėjo pats nuteistasis. Tokią teismo išvadą netiesiogiai patvirtina tai, jog ant palangės buvo rasti ne tik minėti 10 JAV doleriai, bet ir kiti smulkūs užsienio valiutos banknotai (Rusijos Federacijos rubliai, eurai). Visi pinigai buvo įvynioti į tualetinį popierių.

Apeliacinio skundo argumentas, kad K. S. fiziškai negalėtų padėti pinigų ant palangės, kadangi, vadovaujantis liudytojo D. B. parodymais, jis iš karto buvo surakintas antrankiais, teismo laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas. Akcentuotina, kad liudytojas D. B. nurodydamas, jog K. S. uždėjo antrankius ir išvedė jį, tuo pačiu pažymėjo, jog neprisimena kur tiksliai nuteistajam buvo uždėti antrankiai (b. t. 2, b.l. 69). Tuo tarpu liudytojai T. Š. bei G. M. vienareikšmiškai teigė, jog jiems kartu su K. S. atėjus į nenaudojamą patalpą, esančią kairėje koridoriaus pusėje, pastarasis nusivilko striukę, kas yra neįmanoma žmogui būnant surakintam antrankiais (b. t. 1, b. l. 30-31, b.t. 2, b. l. 36, 37, b. t. 3, b. l. 31, 41). Šią aplinkybę liudytojai buvo nurodę ir jų parodymų patikrinimo vietoje metu (b. t. 2, b. l. 46-47, 48). Įvertinusi liudytojų T. Š. bei G. M. parodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog jokių esminių prieštaravimų tarp jų nėra. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, abu liudytojai nurodė, jog nuteistojo asmens apžiūra vyko nenaudojamoje patalpoje, esančioje kairėje koridoriaus pusėje. Abiejų liudytojų teigimu, įėjęs į pastarąją patalpą K. S. atsistojo prie lango, esančio dešinėje patalpų pusėje, nugara į langą. Tuomet nuteistasis nusivilko striukę ir ištraukė iš kišenių daiktus. Abu liudytojai patvirtino, kad K. S. leidus apsirengti striukę ir šiam pasisukus išeiti, G. M. pamatė ant palangės gulintį tualetinio popieriaus gniužulą, kuriame buvo pinigai užsienio valiuta. Apžiūrėjus pinigus atidžiau, tarp jų buvo rasta 10 JAV dolerių kupiūrą, kurios numeris sutapo su A. M. nurodytu numeriu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ta aplinkybė, kad G. M. nebuvo apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, neleidžia abejoti jo parodymų teisingumu. Liudytojas buvo apklaustas teisminio bylos nagrinėjimo metu, proceso dalyviai bei teismas galėjo jam užduoti klausimus, liudytojas davė parodymus prieš tai pasirašęs priesaiką, tad apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi jais spręsdamas K. S. kaltės klausimą. Deklaratyviais ir niekuo nepagrįstais laikytini apeliacinio skundo argumentai, susiję su liudytojo T. Š. apklausa ikiteisminio tyrimo metu, t. y. su tuo, jog jis buvo apklaustas vėliau (2011-07-08) siekiant bent kažkaip „pririšti“ K. S. prie nusikaltimo, kadangi byloje nėra kitų duomenų, patvirtinančių nuteistojo kaltę. Tas pats pasakytina ir apie apelianto teiginius dėl to, jog pinigus ant palangės galėjo padėti bet kas, kadangi yra aišku, jog jo atžvilgiu buvo bandoma atlikti provokaciją. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šią nuteistojo versiją. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad paties nuteistojo teigimu, jis pradėjo darbą darbo vietoje 13,14 tik 18.05 val. Nukentėjusysis A. M. prie jo langelio priėjo 18:13:00 val., o 18.30 val. K. S. jau buvo sulaikytas (b. t. 1, b. l. 79, 59-60). Taigi viskas vyko labai greitai, tad visiškai nepagrįstas aiškinimas, jog per tokį trumpą laiko tarpą kažkas kitas galėjo tyčia, siekdamas atlikti provokaciją prieš nuteistąjį, padėti ant palangės pinigus, įvyniotus į tualetinį popierių, tarp kurių buvo ne tik A. M. nurodyta 10 JAV dolerių kupiūrą, bet ir kiti smulkūs užsienio valiutos banknotai. Teisėjų kolegija akcentuoja tą aplinkybę, kad neginčytinai nustatyta, jog savo pasą su jame įdėtais 10 JAV dolerių kupiūra, A. M. padavė būtent nuteistajam K. S.. Po paso grąžinimo – pinigų jame nebebuvo, jokių kitų asmenų patalpoje nebuvo, tad akivaizdu, kad pinigus iš nukentėjusiojo paso galėjo paimti tik nuteistasis K. S.. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kada ir kaip K. S. paimtus pinigus įsuko į tualetinį popierių, tačiau aukščiau aptartais įrodymais nustatyta, kad šis tualetinio popieriaus ryšulėlis su jame buvusiais pinigais buvo aptiktas būtent toje patalpoje ant palangės, prie kurios stovėjo nuteistasis, nusirengdamas ir parodydamas savo turimus daiktus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, jog pirmos instancijos teismas vadovavosi, pasak apelianto, neteisėtai atliktu parodymų atpažinti protokolu, kurį klaidingai pavadino parodymų atpažinti pagal nuotrauką protokolu, neturi įtakos skundžiamo nuosprendžio teisėtumui. Apygardos teismo jau buvo pažymėta, kad K. S. neginčija tos aplinkybės, jog tai būtent jis įvykio dieną bendravo su A. M. ir paėmė iš jo dokumentus, kitais duomenimis nustatyta, kad būtent K. S. tą dieną dirbo paminėtoje darbo vietoje, daugiau jokių žmonių čia nebuvo, tad parodymas atpažinti šiuo atveju laikytinas pertekliniu veiksmu, neturinčiu didelės įrodomosios reikšmės.

Sutiktina su apylinkės teismo argumentacija dėl 2011-04-21 atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų atitikimo BPK 20 str. reikalavimams. Apylinkės teismo teisingai nurodyta, jog ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje buvo pradėtas 2011-04-21 (b. t. 1, b. l. 1, 2), apie 18 val., gavus informaciją apie galimai įvykdytą nusikalstamą veiką. Akcentuotina, kad vadovaujantis BPK 171 str. 1 d. dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ikiteisminio tyrimo įstaiga konsultuotis su prokuroru neprivalo. Tačiau nuspręsti, kad ikiteisminis tyrimas turi būti pradėtas, kaip numatyta BPK 166 str. 3 d., gali tik ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovas ar jo įgaliotas asmuo, kuris užrašo atitinkamą rezoliuciją, kas ir buvo padaryta šiuo atveju. Tuo tarpu pranešimo prokurorui tvarką ir terminus turi nustatyti su atitinkamomis ikiteisminio tyrimo įstaigomis bendradarbiaujantys prokurorai. Apie sunkiausias nusikalstamas veikas turi būti pranešama tą pačią akimirką, kai ikiteisminio tyrimo įstaiga gauna atitinkamą informaciją. Apie kitas nusikalstamas veikas – paprastai ne vėliau kaip per 24 valandas. Šiuo atveju apie pradėtą ikiteisminį tyrimą prokurorui buvo pranešta 2011-04-22. Taigi teisės normų reikalavimai pažeisti nebuvo.

Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, jog apylinkės teismas nepagrįstai įpareigojo K. S. per vieną mėnesį atlyginti A. M. 23,95 Lt turtinę žalą. Bylos medžiaga nustatyta, kad A. M. nebuvo pareiškęs civilinio ieškinio. Jo paties teigimu, 10 JAV dolerių kupiūrą jis įdėjo į pasą savo iniciatyva, elgdamasis tokiu būdu A. M. veikė tyčia, tad konstatuotina, jog tokioje situacijoje jis negali tikėtis šios sumos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms, 2013-11-26 Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendis dalyje dėl K. S. įpareigojimo atlyginti A. M. 23,95 Lt turtinę žalą, keistinas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo K. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti 2013-11-26 Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendį, pašalinant iš rezoliucinės dalies K. S. įpareigojimą per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti A. M. 23,95 Lt turtinę žalą.

Likusioje dalyje 2013-11-26 Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą.