- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-05-18
- Bylos Nr.
- A-2667-1047/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 4-44-3-00088-2022-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Beata Martišienė (pirm.), Artūras Driukas
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie LR VRM
- Advokatai
- Romas Jonuška
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Beatos Martišienės (pranešėja),
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Laurynui Norkūnui,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal (duomenys neskelbtini) pilietės S. Z. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2022 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal (duomenys neskelbtini) pilietės S. Z. S. skundą dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) pilietė S. Z. S. (toliau – ir Užsienietė) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2022 m. vasario 25 d. sprendimo Nr. 22S5220 (toliau – ir Sprendimas) dalį dėl Užsienietės laikinojo apgyvendinimo ir taikyti jai alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinti ją netaikant judėjimo laisvės apribojimų.
2. Pareiškėja nurodė, kad savo elgesiu niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos, nėra padariusi jokių pažeidimų, buvo geranoriška, bendradarbiavo, pateikė išsamų pasakojimą. Jos nuomone, atsakovas daro tik niekuo nepagrįstas prielaidas, kad ji gali bandyti bėgti iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjos įsitikinimu, jos tapatybė nustatyta iš jos pasakojimo. Be to, tai, kad šiuo metu yra sustiprinta Europos Sąjungos šalių narių sienų kontrolė, sustiprinta viešosios tvarkos priežiūra ir visų asmenų kontrolė, pareiškėjai itin apsunkina galimybę neteisėtai išvykti į kitą valstybę ar vengti išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, net ir neapribojus jos judėjimo laisvės.
Atsiliepimas
3. Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėja neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną, o kai buvo sulaikyta pareigūnų, pasiprašė prieglobsčio. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos prieglobsčio prašymą, 2021 m. spalio 23 d. priėmė sprendimą Nr. 21S33971, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio Lietuvoje. Minėtas sprendimas nėra įsiteisėjęs. Migracijos departamentas pažymėjo, kad pareiškėja Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje (MIGRIS) buvo užregistruota 2021 m. rugpjūčio 31 d., galutinis sprendimas dėl jos dar nėra priimtas, todėl Migracijos departamentas turėjo pareigą priimti sprendimą dėl Užsienietės įleidimo ir apgyvendinimo Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas teigė, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, asmenų grupėje, pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, su savimi neturėjo kelionės dokumento, leidžiančio nustatyti jos tapatybę, Užsienietė prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu nepateikė originalių dokumentų, taip pat pareiškėja nebendradarbiavo su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir įstaigų darbuotojais teikdama ribotą, abstrakčią bei bendro pobūdžio informaciją, vengė atsakinėti į patikslinamuosius klausimus. Atsižvelgiant į tai Departamentas pagrįstai priėmė ginčijamą sprendimą apgyvendinti pareiškėją laikinoje apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jai teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, 6 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos.
5. Migracijos departamentas nesutiko su skundo argumentais, kad pareiškėjai turėtų būti pritaikyta alternatyvi sulaikymo priemonė, nustatyta Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 115 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjos atžvilgiu buvo priimtas sprendimas įleisti ją į Lietuvos Respubliką ir ją apgyvendinti, nesuteikiant teisės jai laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje Įstatymo 140⁸ straipsnio 5 ir 6 dalies pagrindu. Kadangi pareiškėja nėra sulaikyta, jai nėra pagrindo taikyti alternatyvią sulaikymo priemonę.
6. Migracijos departamentas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjos tapatybė nėra nustatyta, t. y. pareiškėja nurodė savo anketinius duomenis ir gimimo datą, tačiau jos asmens tapatybė nėra patvirtinta jokiais objektyviais ir patikimais dokumentais. Be to, pareiškėja teisėtai atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau ten neliko ir prieglobsčio neprašė, bet nusprendė neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką. Ši aplinkybė suponuoja realią ir pagrįstą galimybę pareiškėjai pasislėpti, pabėgti į užsienio valstybę.
II.
7. Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmai 2022 m. balandžio 6 d. sprendimu atmetė Užsienietės skundą.
8. Teismas byloje nustatė, kad (duomenys neskelbtini) pilietė S. Z. S. neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną iš (duomenys neskelbtini) pusės.
9. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos prieglobsčio prašymą, 2021 m. spalio 23 d. priėmė sprendimą Nr. 21S33971, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento sprendimas nėra įsiteisėjęs.
10. Migracijos departamentas 2022 m. vasario 25 d. priėmė sprendimą Nr. 22S5220 įleisti (duomenys neskelbtini) pilietę S. Z. S. į Lietuvos Respubliką, kadangi per 6 mėnesius nuo asmens užregistravimo MIGRIS dienos nebuvo priimtas galutinis sprendimas dėl jos teisinės padėties, ir apgyvendinti užsienietę Įstatymo 140⁸ straipsnio 3 dalyje nurodytoje laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jai teisės judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, šešis mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo dienos.
Žemesnės instancijos teismas
11. Valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje dėl masinio užsieniečių antplūdžio buvo paskelbta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. 517, įsigaliojusiu 2021 m. liepos 4 d.
12. Teismas atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamentas 2022 m. vasario 25 d. sprendime Nr. 22S5220 nurodė, kad prašymo suteikti prieglobstį metu arba sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą Užsienietė neturi asmens tapatybę patvirtinančio dokumento (Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 1 punktas) ir nebendradarbiauja, siekiant nustatyti jos tapatybę ir (ar) pilietybę bei nebendradarbiauja su kompetentingų Lietuvos Respublikos institucijų ar Įstaigų valstybės tarnautojais ar darbuotojais (Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 10 punktas).
13. Teismo vertinimu, tai, kad Užsienietė į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, asmenų grupėje, pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje ir prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų, su savimi neturėjo kelionės ar asmens dokumento, leidžiančio nustatyti jos tapatybę, pateikė ribotą, abstrakčią bei bendro pobūdžio informaciją, vengė atsakinėti į patikslinamuosius klausimus, rodo, kad Užsienietė nebendradarbiauja su kompetentingų Lietuvos Respublikos institucijų ar Įstaigų valstybės tarnautojais, siekia vilkinti procedūras, susijusias su asmens teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nustatymu ir jos atžvilgiu priimtų sprendimų įgyvendinimu. Esant tokioms aplinkybėms, teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog egzistuoja Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 1 ir 10 punkte numatyti pagrindai leidžiantys manyti, kad Užsienietė gali pasislėpti ir bandyti išvykti į kitą Europos Sąjungos valstybę, atsisakius suteikti jai prieglobstį. Atitinkamai teismas sprendė, kad sprendimas Užsienietę apgyvendinti laikino apgyvendinimo vietose, nesuteikiant jai teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, yra teisėtas ir pagrįstas.
14. Teismas byloje nenustatė, kad Migracijos departamento sprendimas apgyvendinti užsienietę laikino apgyvendinimo vietose, nesuteikiant jai teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, neproporcingai varžytų jos teises. Užsienietė neturi ekonominių, socialinių, šeimyninių ryšių Lietuvos Respublikoje, todėl yra pagrindas manyti, jog jai prilaikius švelnesnę priemonę, ji gali bandyti išvykti iš Lietuvos Respublikos. Teismo vertinimu, Užsienietės atžvilgiu taikomi judėjimo laisvės suvaržymai yra objektyviai reikalinga ir proporcinga priemonė siekiant teisėtų tikslų, t. y. išsiaiškinti užsieniečio prieglobsčio prašymo motyvus, priimti galutinį sprendimą prieglobsčio procedūroje ir jį įvykdyti.
15. Teismas pažymėjo, kad Užsienietės atžvilgiu nėra priimtas sprendimas dėl sulaikymo, o tik buvo priimtas sprendimas įleisti ją į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinti, nesuteikiant teisės jai laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsižvelgiant i tai, pareiškėjos atžvilgiu nėra pagrindo taikyti Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytą alternatyvią sulaikymo priemonę, kadangi pareiškėja nėra sulaikyta.
III.
16. Užsienietė apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2022 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje A20.-566-880/2022 dalį, t. y. sutrumpinti pareiškėjos apgyvendinimo terminą ir/arba netaikyti judėjimo apribojimo.
17. Pareiškėja mano, kad apgyvendinimo termino pratęsimas suvaržant judėjimo laisvę prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsniui. Apgyvendinimo termino pratęsimas yra neproporcinga sankcija, o judėjimo laisvės apribojimas nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje yra tapatus sulaikymui ir pažeidžia esmines žmogaus teises.
18. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. vasario 5 d. nutarime yra išaiškinęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, jog asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų. Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio (kraštutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais. Įstatymo 112 straipsnis numato, kad užsieniečio judėjimo laisvė Lietuvos Respublikoje gali būti apribota, jeigu tai būtina valstybės saugumui, viešajai tvarkai užtikrinti, žmonių sveikatai ar dorovei apsaugoti, nusikalstamumui sustabdyti arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Pagal Įstatymo 114 straipsnio 5 dalį užsienietis negali būti sulaikomas ilgiau kaip 6 mėnesiams, išskyrus atvejus, kai jis nebendradarbiauja siekiant jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos (atsisako pateikti apie save duomenis, teikia klaidinančią informaciją ir pan.) arba negaunami reikiami dokumentai tokio užsieniečio išsiuntimui iš valstybės teritorijos įvykdyti. Nagrinėjamu atveju nėra Įstatyme nurodytų išimčių, kada jo sulaikymas galėtų būti pratęsiamas. Todėl teismas turėjo atsižvelgti į šį imperatyvų terminą ir netaikyti sulaikymo, kuris yra griežčiausia priemonė, labiausiai ribojanti asmens laisvę.
Šalies argumentai
19. Pareiškėja prašo sutrumpinti apgyvendinimo terminą ir netaikyti judėjimo apribojimų kas būtų proporcinga ir atitiktų tiek Valstybės sienos apsaugos tarnybos, tiek Migracijos departamento, tiek Užsienietės interesus naudotis asmens laisvėmis.
Atsiliepimas
20. Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
21. Migracijos departamentas nurodo, kad 2021 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikoje paskelbta ekstremali padėtis dėl masinio užsieniečių antplūdžio nėra atšaukta, todėl pareiškėjos atžvilgiu yra taikomos Įstatymo X2 skyriuje nustatytas reguliavimas.
22. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad, išnagrinėjęs pareiškėjos prieglobsčio prašymą, 2021 m. spalio 23 d. priėmė sprendimą Nr. 21S33971, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Minėtą sprendimą pareiškėja apskundė Migracijos departamentui, kuris 2021 m. lapkričio 15 d. priėmė Komisijos sprendimą Nr. 6K-1423, kuriuo pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Šiuos sprendimus pareiškėja apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2022 m. gegužės 5 d. priimtu sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – sutrumpino draudimo atvykti terminus, o skundo dalį dėl prieglobsčio nesuteikimo atmetė kaip nepagrįstą. Dėl minėto teismo sprendimo pareiškėjos atstovas pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinio skundo priėmimo klausimas dar nėra išspręstas. Migracijos departamento sprendimas nėra įsiteisėjęs.
23. Migracijos departamentas pabrėžia, kad vadovaudamasis Įstatymo 1408 straipsnio 5 dalimi turėjo pareigą priimti sprendimą dėl pareiškėjos įleidimo ir apgyvendinimo Lietuvos Respublikoje. Atkreipiame dėmesį, kad pagal Įstatymo 1408 straipsnio 6 dalį, prieš priimdamas sprendimą dėl užsieniečio įleidimo ir apgyvendinimo, Migracijos departamentas turi nustatyti, ar yra Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 1, 6–11 punktuose nurodytos aplinkybės, kai priimamas sprendimas dėl prieglobsčio prašytojo apgyvendinimo, nesuteikiant jam teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje.
24. Migracijos departamentas pažymi, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėja kartu su vyru į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, asmenų grupėje, pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje ir prieglobsčio pasiprašė siekdama išvengti atsakomybės, tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų ir pristatyta į užkardą. Pareiškėja su savimi neturėjo kelionės dokumento – prieš neteisėtai kirsdama Lietuvos Respublikos sieną, atsikratė asmens tapatybę patvirtinančio kelionės dokumento, tikėtina, siekdama apsunkinti asmens identifikavimą ir grąžinimą. (duomenys neskelbtini) piliete prisistačiusi pareiškėja prašymo nagrinėjimo metu nebendradarbiavo su kompetentingų Lietuvos Respublikos valstybės institucijų tarnautojais ir įstaigų darbuotojais, siekiant patvirtinti jos tapatybę, originalaus asmens dokumento taip ir nepateikė. Pareiškėja neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, nesistengė atskleisti tikrų ir pagrįstų atvykimo į Lietuvos Respubliką motyvų. Išvykimo iš kilmės šalies priežastis pareiškėja nurodė kaip egzistuojančias individualias grėsmes ir baimes – (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, nes (duomenys neskelbtini). Vykimo tikslas – bet kokia Europos valstybė, kur galėtų gyventi, dirbti ir save išlaikyti. (duomenys neskelbtini) gyvena pareiškėjos vyro tėvai. Pareiškėja nebendradarbiavo su pareigūnais, apklausos metu teikė ribotą, bendro pobūdžio informaciją, vengė tiesioginių atsakymų į klausimus, kalbėjo abstrakčiai. Siekdama pagrįsti prieglobsčio prašymo motyvus nepateikė jokių įrodomąją vertę turinčių įrodymų, neslėpė ekonominių motyvų. Pareiškėjos papasakota istorija galimai sukurta tikslu gauti prieglobstį – nenuosekli ir nepagrįsta, paremta interpretacijomis apie patirtą ir galimą grėsmę jos asmeniui, kai kuriais aspektais prieštaringa kilmės šalies informacijai, nepatikima ir klaidinanti. Vertinant užfiksuotas aplinkybes, atvykimo į Lietuvos Respubliką motyvus, akivaizdu, kad pareiškėja linkusi pažeidinėti įstatymus, nelinkusi bendradarbiauti, nepatikima, o tai pagrįstai leidžia manyti, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, t. y., kad buvo nustatyta Įstatymo 113 straipsnio 5 dalyje nurodytos aplinkybės, kad pareiškėja gali pasislėpti, Migracijos departamentas pagrįstai priėmė ginčijamą sprendimą apgyvendinti pareiškėją laikinoje apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jai teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, 6 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos. Ginčijamas sprendimas priimtas įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, paremtas ne prielaidomis, bet faktiniais ir valingais pareiškėjos veiksmais (neteisėtas sienos kirtimas, asmens dokumento neturėjimas, siekiant apsunkinti pareiškėjos tapatybės nustatytą bei grąžinimą į kilmės valstybę, nenuosekli, nepagrįsta ir klaidinanti informacija), todėl, atsakovo nuomone, jis yra pagrįstas ir jo naikinti nėra pagrindo. Kartu atsakovas pažymėjo, jog ginčijamame sprendime buvo konstatuota, kad yra pagrindas manyti, jog pareiškėja kelia neteisėtos migracijos grėsmę, kadangi tyčia neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną bei, tikėtina, turėjo tikslą per Lietuvos teritoriją neteisėtai vykti į kitą Europos Sąjungos šalį ((duomenys neskelbtini) gyvena pareiškėjos vyro tėvai).
25. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjos atžvilgiu nėra priimtas sprendimas dėl sulaikymo, pareiškėjos atžvilgiu buvo priimtas sprendimas įleisti ją į Lietuvos Respubliką ir ją apgyvendinti, nesuteikiant teisės jai laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2022 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje A20.-566-880/2022, kuriuo atmestas pareiškėjos skundas panaikinti Migracijos departamento 2022 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. 22S5220, kuriuo ji įsileista į Lietuvos Respubliką, kadangi per 6 mėnesius nuo asmens užregistravimo MIGRIS dienos nebuvo priimtas galutinis sprendimas dėl jos teisinės padėties, ir apgyvendinta Įstatymo 140⁸ straipsnio 3 dalyje nurodytoje laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jai teisės judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, 6 mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo dienos.
27. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas patikslino skundo reikalavimą, kad prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2022 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje A20.-566-880/2022 dalį ir netaikyti judėjimo apribojimo pareiškėjai. Migracijos departamento atstovas teismo posėdyje sutiko su šiuo apeliacinio skundo patikslinimu.
28. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos skundo. Teismas pažymėjo, jog Užsienietė į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturi asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, nebendradarbiavo su valstybės tarnautojais ir darbuotojais, todėl siekdama išvengti galimo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, gali pasislėpti. Teismas pabrėžė, kad pareiškėja nėra sulaikyta, o jai tik buvo priimtas sprendimas įleisti ją į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinti, nesuteikiant teisės jai laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje.
29. Apeliaciniame skunde Užsienietė nurodo, jog apgyvendinimo termino pratęsimas yra neproporcinga sankcija ir judėjimo laisvės apribojimas nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje yra tapatus sulaikymui. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Užsienietė nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, gali užsieniečiui skirti švelnesnę sankciją: sutrumpinti apgyvendinimo terminą Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ir netaikyti judėjimo laisvės apribojimų.
30. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2022 m. sausio 1 d. įsigaliojo 2021 m. gruodžio 23 d. priimtas Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties Nr. IX-2206 2, 3, 5, 26, 32, 40, 50, 67, 71, 76, 77, 79, 113, 125, 126, 1301, 136, 138, 139, 140 straipsnių pakeitimo, 69 straipsnio ir IX1 skyriaus pripažinimo netekusiu galios ir įstatymo papildymo X2 skyriumi įstatymas (Nr. XIV-816).
31. Įstatymo 140⁷ straipsnio (X2 skyriaus nuostatų taikymas) 1 dalyje nustatyta, kad šio skyriaus nuostatos taikomos, kai yra įvesta karo padėtis, nepaprastoji padėtis, taip pat paskelbta ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio. Kitos šio įstatymo nuostatos, kai yra įvesta karo padėtis, nepaprastoji padėtis, taip pat paskelbta ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio, taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja Įstatymo X2 skyriaus nuostatos (Įstatymo 140⁷ straipsnio 3 dalis).
32. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje dėl masinio užsieniečių antplūdžio buvo paskelbta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. 517, įsigaliojusiu 2021 m. liepos 4 d. Taigi, nuo 2022 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos Įstatymo 5 straipsnio 2-4, 6-9 dalys, reglamentuojančios užsieniečių atvykimą į Lietuvos Respubliką ne Šengeno sienų kodekso nustatyta tvarka, netaikomos (Įstatymo 140⁸ straipsnio 10 dalis), tačiau taikomos Įstatymo X2 skyriaus nuostatos, reglamentuojančios užsieniečių teisinės padėties klausimus, kai yra įvesta karo padėtis, nepaprastoji padėtis, taip pat paskelbta ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio.
33. Įstatymo 140⁸ straipsnis, reglamentuojantis užsieniečių atvykimą į Lietuvos Respubliką ir laikiną jų apgyvendinimą, be kita ko, nustato, kad prieglobsčio prašytojus, pateikusius prašymus suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar šio Įstatymo 140¹² straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju, iki priimamas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, Valstybės sienos apsaugos tarnyba laikinai apgyvendina pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, Pabėgėlių priėmimo centre ar kituose apgyvendinimo centruose, apgyvendinimo vietose, apgyvendinimo patalpose, laikiname būste ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje (Įstatymo 140⁸ straipsnio 3 dalis).
34. Jeigu per įvestos karo padėties, nepaprastosios padėties, taip pat paskelbtos ekstremaliosios situacijos dėl masinio užsieniečių antplūdžio laikotarpį ir 28 dienas po jo pabaigos, tačiau ne ilgiau kaip per 6 mėnesius nuo užsieniečio užregistravimo Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje dienos, nebuvo priimtas galutinis sprendimas dėl prieglobsčio prašytojo, laikinai apgyvendinto Įstatymo 140⁸ straipsnio 3 dalyje nurodytose laikinojo apgyvendinimo vietose, teisinės padėties, Migracijos departamentas priima sprendimą įleisti tokį prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinti jį Įstatymo 140⁸ straipsnio 3 dalyje nurodytose laikinojo apgyvendinimo vietose (Įstatymo 140⁸ straipsnio 5 dalis).
35. Jeigu Migracijos departamentas, priimdamas Įstatymo 140⁸ straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą įleisti prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respubliką, nustato, kad yra šio Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 1, 6–11 punktuose nurodytų aplinkybių, Migracijos departamentas kartu priima sprendimą prieglobsčio prašytoją apgyvendinti šio straipsnio 3 dalyje nurodytose laikinojo apgyvendinimo vietose, nesuteikiant jam teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Užsieniečio teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje Įstatymo 140⁸ straipsnio 5 dalyje nurodytu atveju ribojimas negali būti taikomas ilgiau kaip 6 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos. Jeigu yra šio Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 3, 4 ar 5 punkte nurodytas sulaikymo pagrindas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba kreipiasi į teismą dėl prieglobsčio prašytojo sulaikymo ar alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo (Įstatymo 140⁸ straipsnio 6 dalis).
36. Jeigu Įstatymo 140⁸ straipsnio 6 dalyje nurodyti prieglobsčio prašytojai teismo nesulaikomi ar jiems alternatyvi sulaikymui priemonė neskiriama, taip pat pasibaigus sulaikymui ar alternatyviai sulaikymui priemonei, prieglobsčio prašytojai Migracijos departamento sprendimu apgyvendinami šio Įstatymo 79 ir 140¹⁶ straipsniuose nustatyta tvarka (Įstatymo 140⁸ straipsnio 8 dalis).
37. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja 2021 m. liepos 5 d. į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje su asmenų grupe ir žodžiu pasiprašė prieglobsčio, kai buvo sulaikyta pareigūnų, su savimi neturėjo kelionės dokumento, leidžiančio nustatyti jos tapatybę. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos prieglobsčio prašymą, 2021 m. spalio 23 d. priėmė sprendimą Nr. 21S33971, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Minėtas sprendimas nėra įsiteisėjęs, nes Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-3870-860/2022 yra apskųstas: Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjamas pareiškėjos 2022 m. gegužės 16 d. priimtas apeliacinis skundas, teismo posėdis dar nėra paskirtas.
38. Migracijos departamentas 2022 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. 22S5220 nusprendė įleisti pareiškėją į Lietuvos Respubliką, nes per 6 mėnesius nuo jos užregistravimo MIGRIS dienos nebuvo priimtas galutinis sprendimas dėl jos teisinės padėties, apgyvendinti ją Įstatymo 140⁸ straipsnio 3 dalyje nurodytoje laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje 6 mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo dienos.
39. Nurodytos bylos aplinkybės bei teisės nuostatos patvirtina, kad pareiškėja šiuo metu turi prieglobsčio prašytojos teisinį statusą (Įstatymo 2 straipsnio 20 dalis).
40. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo teismo sprendimo ir apeliacinio skundo argumentus, byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti, nes Migracijos departamento sprendimu paskirta priemonė atitinka Įstatymo nustatytus tokioms priemonėms skirti pagrindus, taip pat teismų praktiką dėl jų aiškinimo bei taikymo analogiškose bylose.
41. Migracijos departamento pritaikytas apeliantės apgyvendinimas laikino apgyvendinimo vietoje, nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje, yra proporcinga ir būtina priemonė, kad būtų pasiekti Įstatymo keliami tikslai – prašymo dėl prieglobsčio suteikimo motyvų nustatymas, galutinio sprendimo užsieniečio prieglobsčio byloje priėmimas ir įvykdymas.
42. Teisėjų kolegijos nuomone, sutiktina su Migracijos departamento atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, kad pareiškėjai nagrinėjamoje situacijoje paskyrus švelnesnę priemonę (užsieniečio apgyvendinimą tam pritaikytoje vietoje netaikant judėjimo laisvės apribojimų), kiltų rizika nepasiekti minėtų Įstatymo tikslų.
43. Tokios Užsienietės apgyvendinimo priemonės (ribojant judėjimo laisvę) taikymo poreikis susijęs su byloje nustatytomis aplinkybėmis, kad apeliantė neturi asmens tapatybę galinčių patvirtinti asmens dokumentų, nebendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis užsieniečio tapatybei nustatyti, taip pat atsižvelgiama į individualias šiai situacijai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėja neteisėtu būdu atvyko į Lietuvos Respubliką, neturi jokių ryšių (šeiminių, socialinių, ekonominių) su Lietuvos Respublika, priešingai – nurodo turinti giminių (duomenys neskelbtini), nurodo, kad jos kelionės tikslas yra bet Europos Sąjungos valstybė. Apeliantės teisinė padėtis nepasikeitė nuo Migracijos departamento 2021 m. spalio 23 d. sprendimo priėmimo – apeliantė yra prieglobsčio prašytoja, jo prieglobsčio byloje dar nėra priimtas galutinis sprendimas.
44. Pagal Įstatymo 140⁸ straipsnio 5 dalį, Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą įleisti prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respubliką, kartu priima sprendimą prieglobsčio prašytoją apgyvendinti laikinojo apgyvendinimo vietose, būtent nesuteikiant jam teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, jeigu nustatomas Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 1, 6–11 punktuose nurodytų aplinkybių egzistavimas.
45. Migracijos departamentas skundžiamą 2022 m. vasario 25 d. sprendimą pagrindė Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 1 ir 10 punktuose nurodytais rizikos veiksniais (užsienietė neturi asmens tapatybę patvirtinančio dokumento ir nebendradarbiauja siekiant nustatyti jos asmens tapatybę, prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebendradarbiauja su kompetentingų institucijų ar įstaigų valstybės tarnautojais ar darbuotojais), įgalinančiais daryti išvadą, kad Užsienietė, neapribojus jai judėjimo laisvės, gali pasislėpti. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstomis Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kad pareiškėjos nurodyti asmens duomenys objektyviai nepatvirtina jos tapatybės, pareiškėja nebendradarbiavo su Migracijos departamentu dėl jos tapatybės nustatymo.
46. Teismo posėdžio metu apeliantė nurodė, kad dokumentus atėmė (duomenys neskelbtini) autobuse. Taip pat Užsienietė nurodė, kad jos vyras pateikė Migracijos departamentui asmens dokumentų kopijas, tą patvirtino ir Migracijos departamento atstovas. Teismas pabrėžia, kad tai nėra dokumentų originalai.
47. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos argumentus, kad ji bendradarbiavo su Migracijos departamentu, nes per palyginti ilgą buvimo Lietuvoje laikotarpį pareiškėja turėjo realią galimybę, bendradarbiaudama su Lietuvos Respublikos kompetentingomis institucijomis, įvairiais prieinamais būdais (per artimuosius, kurių nurodė turinti ir kilmės valstybėje, ir (duomenys neskelbtini), draugus, paštu, per kurjerius, informacinių technologijų pagalba ir kt.) pateikti jos tapatybę patvirtinančius asmens dokumentų originalus ar patvirtinti dokumentų kopijų autentiškumą. Tokių veiksmų pareiškėja nesiėmė, nors galimybes turėjo.
48. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja Užsienietės geros valios stoką, nebendradarbiavimą, siekiant patvirtinti jos asmens tapatybę, kaip pagrindą neskirti jai apgyvendinimo netaikant judėjimo laisvės apribojimų.
49. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad asmens laisvė yra viena labiausiai saugotinų vertybių ir jos ribojimas galimas tik tais atvejais, kai tai yra būtina ir neišvengiama bei griežtai laikantis įstatymo reikalavimų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos apgyvendinimas, apribojant judėjimo laisvę, apeliantei pritaikytas tiksliai pagal įstatymą, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2493-381/2022 ir kt.).
50. Teisėjų kolegija pažymi, jog, atsižvelgus į byloje esančius duomenis, užsienietei dabartinėje apgyvendinimo vietoje užtikrinamos minimalios būtinos gyvenimo ir higienos sąlygos, teikiamos įvairios paslaugos. Dėl užsienietės argumentų apie prašymų išvykti pateikimą, pažymėtina, kad Įstatymo 140⁸ straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu laikino apgyvendinimo vietose neteikiamos medicinos, socialinės, švietimo, maitinimo ir (ar) kitos paslaugos, psichologinė pagalba, prieglobsčio prašytojams ir užsieniečiams laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimu gali būti leista laikinai išvykti iš laikino apgyvendinimo vietų minėtoms paslaugoms gauti ar maisto produktams įsigyti. Taigi jeigu yra būtina, užsienietė gali kreiptis į laikino apgyvendinimo vietos vadovą dėl leidimo laikinai išvykti, tą ji teismo posėdyje teigė dariusi, šie prašymai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, jie sprendžiami teisės aktų nustatyta tvarka.
51. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė proceso ir materialiosios teisės normas, todėl panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o Užsienietės apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pilietės S. Z. S. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2022 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.