Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Evaldas Vanagas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutarties, kuria buvo netenkintas G. Ž. skundas dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro 2014-08-05 nutarimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro (toliau – Institucijos) 2014-08-05 nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 50N-16326204-14 G. Ž. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 131 str. 4 d. bei jam paskirta nuobauda – 170 Lt bauda.

Administracinio teisės pažeidimo protokolas G. Ž. buvo surašytas už tai, kad jis 2014-07-30 07.55 val. (duomenys neskelbtini) vairuodamas dviratį važiavo šaligatviu, kur nėra pažymėto dviračio tako, privalėjo važiuoti važiuojamąja kelio dalimi bei automobilio ,,Kia Ceed“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojui M. R. atsidarius vairuotojo dureles, kurios buvo į šaligatvio pusę, atsitrenkė į jas. Eismo įvykio metu buvo apgadintas dviratis ir automobilis, susižalojo pats dviračio valdytojas. Turtinė žala neatlyginta. Tuo jis pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 65 p..

G. Ž. tvirtina, kad tyrėja klaidingai teismo posėdžio metu nurodė, jog „Dviračių takas reiškia ženklu pažymėtas takas ir visiškai nesvarbu ženklinimas ant važiuojamosios dalies“, kadangi KET 3 priedo 1.23 p. pažymėta, kad „Dviračio simbolis žymi dviračių eismui skirtą tako dalį arba dviračių taką“. Kelių horizontaliojo ženklinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 3-81, 27 p. taip pat nurodyta, kad „Dviračio simbolis 1.23 žymi dviračių eismui skirtą tako dalį arba dviračių taką“. Šiuose teisės aktuose nėra nurodyta, kad toks ženklinimas privalo būti kartu su kelio ženklu Nr. 411. Anot pažeidėjo, visiškai neteisinga teigti, kad horizontalusis kelio ženklinimas yra visiškai nesvarbus, kadangi horizontalusis kelio ženklinimas yra ne mažiau svarbus, nei kelio ženklai. Kelio ženklinimas yra vienas iš kelio elementų, todėl negali būti traktuojamas, kaip „nesvarbus“, o apylinkės teismo teiginys, kad dviračių takas nebuvo pažymėtas pagal KET reikalavimus, neparemtas jokiais argumentais.

Taip pat teigia, jog apylinkės teismas klaidingai vertino byloje esančius faktus – konstatavo, kad dviračių takas nebuvo atskirtas kelio inžinerinėmis priemonėmis, nors dviračių takas nuo važiuojamosios dalies aiškiai atskirtas žalia veja (eismo įvykio vietoje - išvažinėta apie metro pločio žalios vejos vieta), todėl šis teismo argumentas visiškai neteisingas. Taip pat pažymi, kad dviračių take nėra būtinos ištisinės linijos – jos būtinos tik esant dviračių juostai, kur ji eina lygiagrečiai su automobilių ar pėsčiųjų eismui skirtomis juostomis. Šiuo atveju siauros ištisinės linijos nėra, vadinasi, visas takas, kuriuo važiavo, yra dviračių takas.

Be viso to tvirtina, jog automobilio vairuotojas padarė akivaizdžių kelių eismo taisyklių pažeidimų, kurie ir buvo esminė eismo įvykio priežastis, tačiau į tai atsižvelgta nebuvo. Automobilio vairuotojas, prieš atidarydamas automobilio dureles, neįsitikino, kad nesukels pavojaus kitiems eismo dalyviams (KET 153 p.), nors privalėjo ir objektyviai galėjo tai padaryti: takas, kuriuo važiavo, visiškai tiesus, iki eismo įvykio vietos mažiausiai 250 metrų važiavo tiesiai (nuo sankryžos su Naujamiesčio g.), oras buvo giedras, matomumas geras ir nebuvo jokių kliūčių pamatyti atvažiuojantį dviratininką. Automobilio vairuotojas, jei tik būtų pažiūrėjęs į veidrodėlį, būtų aiškiai jį pamatęs. Atkreipia dėmesį, kad važiuodamas dviračiu minėtu taku nesukėlė pavojaus jokiems kitiems eismo dalyviams. Liudytojo A. G. parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes jis yra M. R. draugas, liudytojas gali būti ir yra suinteresuotas bylos baigtimi. A. G. nebuvo sukeltas joks pavojus, kadangi eismo įvykio metu tvirtina važiavęs dešine dviračių tako puse, o liudytojas stovėjo kairėje jo pusėje. Tako pločio visiškai užteko saugiai prasilenkti, todėl visiškai nepagrįsti jo teiginiai, kad būtų ir jį kliudęs. Pažymi, kad jeigu ne M. R. nerūpestingas elgesys ir staiga atidarytos jo automobilio durelės, visi būtų saugiai prasilenkę. Taip pat pažymi, kad apylinkės teismas visiškai netyrė to fakto, kad M. R. automobilis buvo pastatytas neleistinoje vietoje – ant žalios vejos. Nurodo, kad jis niekaip negalėjo išvengti eismo įvykio, nes automobilio dureles jo vairuotojas atidarė staiga ir likus vos keliems metrams iki jų, taigi pavojinga veika, dėl kurios kilo eismo įvykis, buvo būtent neatsargus durelių atidarymas, pažeidžiant KET 153 p. reikalavimus, o šios veikos pavojingumą dar labiau padidino automobilio pastatymas neleistinoje vietoje, pažeidžiant KET 146 p.

Nurodo, kad teismas rėmėsi visiškai bylai neaktualiomis aplinkybėmis – tai, kad dviračio priekyje ir gale nedegė žibintai ir, kad nebuvo dėvima šviesą atspindinti liemenė. Pažymi, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 17 str. įpareigoja dėvėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba dviračio priekyje turi degti baltas šviesos žibintas, o gale – raudonas šviesos žibintas tik dviratininkui važiuojant važiuojamąja kelio dalimi. Taip pat, nurodo, kad jis neturi galiojančių administracinių nuobaudų, todėl teismas neturėjo teisės remtis negaliojančių administracinių nuobaudų buvimu ar nebuvimu kaip asmenybę apibūdinančiu veiksniu.

Atkreipia dėmesį, kad dviračio ir automobilio kontakto vieta yra būtent apatinė dviračio štanga, o ne priekinis ratas. Tai rodo, kad durelės buvo atidaromos jam jau važiuojant pro šalį – jei jos būtų atidarytos anksčiau, būtų trenkęsis priekiniu dviračio ratu, apgadinęs priekinę šakę o šiuo atveju dviračio ir automobilio kontakto vieta ant dviračio rėmo aiškiai parodo, kad durelės atsidarė, kai beveik pusė dviračio jau buvo už kontakto vietos. Tokie apgadinimai judant tiesiai įmanomi tik atidarant dureles tiesiai į jau judantį pro šalį dviratininką.

Be to apylinkės teismas rėmėsi Panevėžio miesto savivaldybės informacija, tačiau nėra aiškus šios informacijos šaltiniai bei ar ji yra aktuali. Pažymi, kad būtent Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorius yra atsakingas ir už dviračių takų, kaip kelių dalies, eismo organizavimą, priežiūrą , infrastruktūrą, taisymą ir rekonstravimą. Jei būtų pripažinta, kad dviračių tako eismo įvykio vietoje nėra, Savivaldybės administracijos direktorius, kaip atsakingas už saugų eismą keliais, turėtų atsakyti už neteisingą, klaidinantį horizontalųjį ženklinimą bei su tuo susijusias pasekmes.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniu skundu G. Ž. pripažįsta eismo įvykio faktines aplinkybes, tačiau tvirtina važiavęs dviračių taku bei mano, kad eismo įvykio kilimo priežastis buvo nukentėjusiojo M. R. padaryti KET pažeidimai. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės aiškinimo apsektu, sprendžia, kad apeliantas G. Ž. pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn už ATPK 131 str. 4 d. numatyto pažeidimo padarymą.

KET 65 p. (redakcija galiojusi nuo 2013-01-19 iki 2014-10-11) įtvirtinta imperatyvi nuostata, jog važiuoti dviračiu leidžiama tik dviračių takais, o kur jų nėra – tam tinkamu (su asfalto arba betono danga) kelkraščiu pagal eismo kryptį. Kai dviračių tako nėra, o kelkraštis netinkamas, leidžiama važiuoti viena eile važiuojamosios dalies kraštine dešine eismo juosta, kuo arčiau jos dešiniojo krašto, išskyrus šių taisyklių 111 punkte numatytus atvejus. Važiuodamas kelkraščiu, dviračio vairuotojas neturi trukdyti ar kelti pavojaus pėstiesiems.

G. Ž. apylinkės teismui pateikė nuotrauką (4 b.l.), kurioje matyti horizontaliojo kelių ženklo, kuriuo ženklinami dviračių takai, kaip nurodo apeliantas, esančio Sietyno g. pradžioje, fragmentai bei šiuos nuotraukos pagrindu grindžia savo teiginius, jog jis važiavo dviračių taku. Tačiau iš administracinio teisės pažeidimo byloje esančių dokumentų – Panevėžio bevariklio transporto trasų, aikštelių, reklamos stendų išdėstymo specialiojo plano (16 b.l.), Panevėžio miesto savivaldybės infrastruktūros objektų žemėlapio (17 b.l.) matyti, kad minimoje vietoje dviračių tako nėra bei nėra planuojama ten jį įrengti. Taigi, šios aplinkybės, taip pat ir kiti administracinio teisės pažeidimo byloje esantys duomenys – eismo įvykio vietos schema, apžiūros protokolo priedas, nuotraukos iš įvykio vietos (vokas su administracinio teisės pažeidimo medžiaga Nr. 50P-16326133-14, 9-10, 11, 16-18 b.l.), leidžia pagrįstai tvirtinti G. Ž. važiavus šaligatviu. Pažymėtina, jog pirminiame paaiškinime, esančiame prie administracinio teisės pažeidimo protokolo, apeliantas taip pat nurodė važiavęs šaligatviu (vokas su administracinio teisės pažeidimo medžiaga Nr. 50P-16326133-14, 6 b.l.), o aplinkybes apie galimai toje vietoje esantį dviračių taką nurodė tik skunde pirmosios instancijos teismui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 3-82 patvirtintų „Kelių horizontaliojo ženklinimo taisyklių“ nuostatomis, dviračių eismo juostos nuo pėsčiųjų tako turi būti atskiriamos siaura ištisine linija (kartu su kelio ženklu Nr. 413 „Pėsčiųjų ir dviračių takas“), nagrinėjamu atveju duomenų, kad Sietyno g. būtų šie pirmiau nurodyti ženklinimai nėra. Taigi, tiek Institucija tiek apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog būtent G. Ž. važiavo dviračiu neleistinoje vietoje – šaligatviu, o ne dviračių taku ar kitomis KET 65 p. numatytomis kelio dalimis ir sukėlė pavojų savo bei iš automobilio išlipančio vairuotojo M. R. saugumui, pastarajam atsidarius automobilio dureles, jas kliudė ir apgadino.

Pažymėtina, kad iš eismo įvykio vietos schemos matyti, kad yra užfiksuota G. Ž. valdyto dviračio stabdymo žymė, kuri tęsiasi 0,7 m. bei baigiasi ties galiniu kairės pusės automobilio ,,Kia Ceed“ žibintu. Taigi, šios aplinkybės patvirtina liudytojo A. G. nurodytas aplinkybes apie buvusį didelį dviratininko greitį bei leidžia daryti išvadą, jog G. Ž. matė pravertas automobilio dureles (dviračio stabdymas dar prieš automobilį), tai yra galimą kliūtį jo kelyje, tačiau, kaip teisingai konstatavo apylinkės teismas, elgėsi nepakankamai atsargiai ir rūpestingai bei nesiėmė visų galimų priemonių, kad nekiltų eismo įvykis bei nebūtų sukeltas pavojus kitiems eismo dalyviams – G. Ž. (įvertinant ir tai, kad šalia nukentėjusiojo M. R. automobilio stovėjo liudytojas A. G., kuris, kaip pats nurodė, pasirodžius dviratininkui „atšoko“ į krūmus, o šaligatvio plotis buvo kiek didesnis nei 1 metras) turėjo dviračiu važiuoti taip, kad turėtų galimybę bet kada jį sustabdyti, išvengti kelyje esančių kliūčių bei pats jų nesudaryti. Apeliantas tvirtina, kad teismas negalėjo remtis liudytojo A. G. parodymais, kadangi šis asmuo, kaip nukentėjusiojo M. R. draugas, yra suinteresuotas bylos baigtimi, tačiau, kaip minėta, liudytojo A. G. parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys, jo nurodomos aplinkybės buvo tapačios ir nuoseklios viso proceso metu, taigi apylinkės teismas pagrįstai juos laikė patikimais. Čia pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl įrodymų vertinimo. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nepriimtinos teismo išvados savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino nepažeisdamas procesinių normų reikalavimų.

Sutiktina su apeliantu, kad teismo nutartyje nurodomos aplinkybės apie tai, kad ant G. Ž. dviračio priekio ir gale nebuvo įrengti žibintai, o pats dviratininkas nedėvėjo šviesą atspindinčios liemenės nagrinėjamoje situacijoje yra neaktualios bei atsižvelgiant į tai, kad pažeidimo kvalifikacijai jos įtakos neturi plačiau šiuo klausimu nėra pasisakoma. Taip pat apeliantas galimam savo elgesio – važiavimo šaligatviu pateisinimui nurodo, kad dviratininkams važiuoti miesto gatvėmis yra pavojinga – automobiliai nepraleidžia, „spaudžia“ prie bortelio, nepastebi, užlenda ir pan., tačiau pastebėtina, kad dviračiu važiuojantis eismo dalyvis privalo laikytis KET reikalavimų ir pasirinkti tokį važiavimo maršrutą, kad jų nepažeistų, o galima kitų eismo dalyvio elgesio kultūra ar jos nebuvimas negali būti pasiteisinimu nevykdyti teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Apeliantas skunde taip pat gana plačiai dėsto aplinkybes apie galimai nukentėjusiojo M. R. padarytą teisės pažeidimą, tai yra automobilio pastatymą neleistinoje vietoje – ant žalios vejos, bei su tuo susijusias neigiamas pasekmes, tačiau pažymėtina, jog šiuo atveju nagrinėjimo dalykas yra ne galimai M. R. padarytas KET pažeidimas – automobilio pastatymas neleistinoje vietoje, o pats eismo įvykis bei jo kilimo priežastys, todėl plačiau ties šiais skundo argumentais nėra pasisakoma. Apibendrinęs išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta. Teismas teisingai taikė teisės normas, išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus, todėl keisti ar naikinti teismo nutartį ar Institucijos 2014-08-05 nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 50N-16326204-14 apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Taip pat pažymėtina, jog jeigu apeliantas jaučiasi patyręs žalą dėl netinkamo horizontaliojo ženklinimo bei dėl jo galimai kilusių pasekmių, savo galimai pažeistas teises gali ginti teisės aktuose nustatytomis priemonėmis.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartį palikti nepakeistą ir G. Ž. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis neskundžiama.