Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2015-11-19 · Civilinė byla Nr. 2A-1364-538/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-11-19
Bylos Nr.
2A-1364-538/2015
Teisminio proceso Nr.
2-33-3-00444-2015-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Almantas Padvelskis (pirm.), Marius Dobrovolskis, Erinija Kazlauskienė
Ieškovas
UAB „Gelvora“
Atsakovas
R. P., E. P.

Pranešėjas Almantas Padvelskis Civilinė byla Nr. 2A-1364-538/2015

Teisėja Aldona Burbienė (Proceso Nr. 2-33-3-00444-2015-1)
Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.5.29.3; 3.3.1.18
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2015 m. lapkričio 19 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Almanto Padvelskio, kolegijos teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Erinijos Kazlauskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės UAB „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovams R. P., E. P. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovų 2157,33 Eur skolos, 1285,99 Eur palūkanų, 1093,96 Eur delspinigių, 111,72 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 9,5 procentų dydžio sutartines palūkanas nuo pagrindinės 2157,33 Eur skolos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas – 139 Eur žyminio mokesčio. Nurodė, kad 2006-06-28 atsakovai su AB SEB banku sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 0350618052462 (toliau – sutartis), pagal kurią AB SEB bankas atsakovams suteikė sutartyje nurodyto dydžio kreditą, o atsakovai įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka kreditą grąžinti bei mokėti palūkanas, delspinigius, kitas sutartyje numatytas sumas AB SEB banko naudai, tačiau atsakovai sutarties tinkamai nevykdė, todėl AB SEB bankas sutartį nutraukė ir įgijo teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti visą likusį kreditą bei pateikti reikalavimus atsakovui dėl atitinkamų palūkanų, delspinigių ir kitų susijusių piniginių sumų sumokėjimo. 2009-11-09 AB SEB bankas ir UAB „Gelvora“ (ieškovė) pasirašė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 11/09-20-83, pagal kurią AB SEB bankas perleido visus reikalavimus atsakovų atžvilgiu pagal sutartį. Ieškovė pranešė atsakovams apie reikalavimo perleidimą, pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus pagal sutartį, tačiau atsakovai reikalavimų nėra įvykdę.

Žemesnės instancijos teismas

Plungės rajono apylinkės teismas 2015-05-26 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė solidariai iš atsakovų 2157,33 Eur skolos, 899,80 Eur delspinigių, 944,18 Eur palūkanų, 9,5 procentų dydžio metines palūkanas nuo negrąžintos 2157,33 Eur kredito sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2015-04-07 iki viso kredito grąžinimo dienos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2015-04-07 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir iš kiekvieno atsakovo po 60 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei UAB „Gelvora“. Kitą ieškinio dalį atmetė. Nurodė, kad atsakovai atsiliepimo į pareikštą ieškinį ar priešpriešinių įrodymų teismui nepateikė, byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina prievolės nevykdymo faktą, duomenų, kad atsakovai būtų įvykdę prievolę AB SEB bankui ar naujajam kreditoriui, t. y., ieškovei, sutartyje nustatyta tvarka ir terminais, byloje nėra, todėl atsakovai laikomi pažeidusiais prievolę ir jų atžvilgiu taikytina civilinė atsakomybė. Konstatavo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, atsakovo su AB SEB banku sulygti sutartimi 0,1 procentų delspinigiai už kiekvieną vėlavimo dieną yra laikomi aiškiai per didelėmis netesybomis, pažeidžia sutarties šalių interesų pusiausvyrą. Konstatavo, kad nors šalys sutartyje susitarė dėl šių netesybų dydžio mokėjimo sutarties pažeidimo atveju, ir byloje nustatyta, kad atsakovas tinkamai neįvykdė šalių sudarytos sutarties, tačiau ši aplinkybė, įvertinus teismo aukščiau išvardintas priežastis, sąžiningumo ir protingumo principų kontekste nėra vertintina kaip objektyviai svarbi ir suteikianti pagrindą ieškovui nepelnytai praturtėti dėl neprotingo dydžio delspinigių, todėl ieškovo priskaičiuotus 0,1 procentų dydžio delspinigius sumažino iki 0,05 procentų normos. Taip pat teismas padarė išvadą, kad ieškovės prašoma priteisti palūkanų suma 1289,99 Eur, atsižvelgiant į tai, kad atsakovai silpnesnė šalis (vartotojai) bei į pagrindinės skolos sumos dydį – 2157,33 Eur, yra aiškiai per didelė, todėl vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, sumažino priteistinas palūkanas iki 700 Eur sumos.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Plungės rajono apylinkės teismo 2015-05-26 sprendimo dalį, kurioje atmestas ieškovo prašymas priteisti 341,81 eurų palūkanų, panaikinti, papildomai priteisti iš atsakovo 341,81 eurus palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nusprendė, kad apeliantė nesiėmė priemonių išieškoti skolą, negynė savo pažeistų teisių bei tai laikė priežastimi mažinti iš atsakovų priteistinas palūkanas, todėl priteistinų palūkanų mažinti nebuvo pagrindo. Tinkamą kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyrą užtikrina CK 1.125 str. nurodyti ieškinio senaties terminai, kurių apeliantė nepraleido, todėl teigti, kad apeliantė negynė savo teisių, nėra pagrindo. Apeliantės nuomone, vartojimo kredito sutartyse numatytos 9,5 sutartinės palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams. Vartotojui buvo leidžiama apsispręsti dėl tikslingumo sudaryti vartojimo kredito sutartį. Šioje byloje metinė kredito grąžinimo norma sudaro 10,48 proc. per metus, tai yra daug mažesnis dydis už numatytą įstatyme, todėl nesant kitų argumentų patvirtinančių jo nepagrįstumą, teismas neturėjo teisinio pagrindo laikyti palūkanas neprotingai didelėmis ir pažeidžiančiomis sąžiningumo bei teisingumo principus. Taip pat nurodo, kad teismo sprendimas yra prieštaringas, nes teismas sumažino ieškovės prašomas priteisti pelno palūkanas, paskaičiuotas iki kreipimosi į teismą, kaip neprotingai dideles, iš kitos pusės, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisė vartojimo kredito sutartyje numatyto dydžio pelno (mokėjimo) palūkanas, nes šį ieškovės reikalavimą laikė teisėtu ir pagrįstu.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

Nagrinėjamas klausimas dėl teismo sprendimo dalies, kuria pirmosios instancijos teismas sumažino priteistinas palūkanas, teisėtumo ir pagrįstumo. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis apeliacine tvarka neapskųsta, dėl to teisėjų kolegija nagrinėja, vertina ir pasisako tik dėl apeliaciniu skundu apskųstos sprendimo dalies teisėtumo bei pagrįstumo.

Nustatyta, kad 2006-06-28 tarp AB SEB banko ir atsakovų sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. 0350618052462-46. Šios sutarties pagrindu AB SEB bankas suteikė atsakovams sutartyje numatyto dydžio kreditą, o atsakovai įsipareigojo sutartyje numatytomis sąlygomis kreditą grąžinti, sumokėti palūkanas ir įvykdyti kitas sutartyje nustatytas prievoles. Atsakovams tinkamai nevykdant įsipareigojimų pagal Vartojimo kredito sutartį, AB SEB bankas nutraukė šią sutartį su atsakovais. Ieškovė UAB „Gelvora“ ir AB SEB bankas 2009-11-09 pasirašė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09 20-83, kuria AB SEB bankas perleido ieškovei visas reikalavimo teises į atsakovus pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. 1150518054651. Ieškovė UAB „Gelvora“ atsakovus informavo apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus pagal Vartojimo kredito sutartį, tačiau atsakovai jų neįvykdė.

Apeliantė nesutinka su teismo sprendimu mažinti priteistinas palūkanas ir argumentuoja, kad Vartojimo kredito sutartyje nustatytos 9,5 procentų sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja įstatymas, protingumo bei sąžiningumo principams, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prašomas priteisti palūkanas laikė neprotingai didelėmis. Su šiais argumentais teisėjų kolegija sutinka.

Nustatyta, kad ieškovės reikalavimas atsakovui dėl palūkanų sumokėjimo kilęs iš kreditavimo teisinių santykių. Pagal CK 6.881 str. 1 d. įtvirtintą kreditavimo sutarties sampratą, kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga įsipareigoja suteikti kredito gavėjui pinigines lėšas, o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Kreditavimo santykiams taikomos paskolos teisinius santykius reglamentuojančios bendrosios normos, neprieštaraujančios kreditavimo sutarties esmei ir CK XLIII skyriaus II skirsnyje įtvirtintoms taisyklėms. CK 6.872 str. 1 d. be kita ko nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Nagrinėjamu atveju 2006-06-28 Vartojimo kredito sutarties Specialiosios dalies 2.4 punkte buvo susitarta dėl 9,5 proc. dydžio palūkanų normos. Tad šios sutarties šalys, įgyvendinusios sutarties laisvės principą, palūkanų dydį nustatė savo susitarimu (CK 6.872 str. 1 d.). Šios palūkanos yra mokėjimo funkciją atliekančios (pelno) palūkanos, kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą.

Vertinant, kad tarp sutarties šalių sudaryta Vartojimo kredito sutartis ir atsakovai, kaip vartotojas, yra silpnesnioji sandorio šalis, minėtos aplinkybės šiuo atveju nelaikytinos pagrindu mažinti sutartyje numatytas palūkanas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vartotojams suteikiama papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 1 d. numato, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo bei jo davėjo interesų pusiausvyros. Preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka minėtoje nuostatoje nurodytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 procentų (Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d.). 2006-06-28 sudarytos Vartojimo kredito sutarties 2.5 punkte nustatyta, kad bendra vartojimo kredito kainos metinė norma yra 10,58. Nors Vartojimo kredito įstatymas įsigaliojo 2011-04-01, o Vartojimo kredito sutartis sudaryta 2006-06-28 ir šiai sutarčiai nurodyti kredito kainą apibrėžiantys kriterijai tiesiogiai netaikytini, tačiau įstatymo nuostatos yra reikšmingos kaip vertinamasis kriterijus, sprendžiant dėl pelno palūkanų dydžio pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Šiuo atveju Vartojimo kredito sutartyje nustatytas vartojimo kredito kainos metinės normos dydis yra ženkliai mažesnis už šiuo metu nustatytąjį įstatyme. Taigi įvertinus suteikto kredito dydį bei bylos duomenis, kad atsakovai prisiimtas prievoles netinkamai vykdo itin ilgą laikotarpį, atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką ir nesant kitų įrodymų dėl palūkanų normos nepagrįstumo, yra pagrindas išvadai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino paskaičiuotas sutartines pelno palūkanas.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovė nesiėmė aktyvių veiksmų skolai išieškoti. Nustatyta, kad 2009-11-19 pranešimu dėl reikalavimo perleidimo ieškovė UAB „Gelvora“ atsakovus informavo apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo padengti įsiskolinimus. Be to, iš byloje esančios ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų išklotinės nustatyta, kad neregistruotu paštu siųsti pranešimai, trumposios SMS žinutės, skambinta telefonu. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad atsakovai nagrinėjant bylą procese aktyviai nedalyvavo, neteikė atsiliepimų ir neginčijo Vartojimo kredito sutarties sąlygų, byloje nėra kitų įrodymų, leidžiančių paskaičiuotų palūkanų sumą pripažinti neteisėta ir nepagrįsta, daro išvadą, kad ieškiniu prašomos priteisti mokėjimo (pelno) palūkanos yra protingos ir pagrįstos.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl netinkamo materialinių teisės normų, reglamentuojančių pelno palūkanų priteisimą, taikymo yra pagrindas pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria sumažinta prašomų priteisti pelno palūkanų suma, ir padidinti priteistą šių palūkanų sumą nuo 944,18 Eur iki 1285,99 Eur (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.). Kita sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Ieškovė UAB „Gelvora“ prašė priteisti iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. CPK 93 str. 5 d. numato, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkinęs ieškovės ieškinį, jai iš atsakovų priteisė po 60 Eur žyminio mokesčio. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Ieškovė pateikė įrodymus apie pirmosios instancijos teisme sumokėtą 482 Lt (139,60 Eur) žyminį mokestį, atsižvelgiant į tai, kad sprendimas keistinas ir patenkinta dalis ieškinio reikalavimų – 4343,12 Eur, iš atsakovų ieškovei priteistina sumokėto žyminio mokesčio dalis sudaro 130,29 eurų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovų ieškovei priteista po 60 eurų žyminio mokesčio, keistina, padidinant priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą iki 65,14 Eur iš kiekvieno atsakovo.

Tenkinus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovei iš atsakovų priteistina po 7,50 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (CPK 93 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės rajono apylinkės teismo 2015-05-26 sprendimą už akių pakeisti.

Padidinti ieškovei UAB „Gelvora“ iš atsakovų R. P. ir E. P. solidariai priteistų palūkanų dydį nuo 944,18 Eur iki 1285,99 Eur, priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą atskirai iš kiekvieno atsakovo – nuo 60 Eur iki 65,14 Eur.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Ieškovei UAB „Gelvora“ iš atsakovų R. P. ir E. P. priteisti po 7,50 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Kolegijos pirmininkas Almantas PadvelskisKolegijos teisėjai Marius DobrovolskisErinija Kazlauskienė