Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovo L. D. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1265-580/2017 pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui L. D. dėl atlyginimo dydžio už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypo dalį nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniame skunde (t. 2, b. l. 140–144) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį tenkinti visiškai, nustatyti atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo dydį, atsižvelgiant į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. rugpjūčio 8 d. įsakyme Nr. 1P-(1.3.)-303 nustatytą vertę – 281 221,04 Eur; nustačius didesnę, nei ieškovės prašoma nustatyti, vertę – išdėstyti vertės skirtumo sumokėjimą vieniems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti iš atsakovo L. D. Vilniaus miesto savivaldybės naudai 2 400 Eur bylinėjimosi išlaidas už ekspertizę. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas iš esmės teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ginčo žemės sklypo dalies vertė nustatytina 2014 m. rugpjūčio 8 d., tačiau nevisapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nepagrįstai nesumažino nustatomo atlyginimo dydžio. Pasisakydamas dėl teismo ekspertizės akto, teismas darė prieštaringas išvadas – vienas eksperto išvadas atmetė, kitomis nepagrįstai vadovavosi visa apimtimi. Akivaizdžiai matyti teismo eksperto K. K. ekspertizės akte nustatomų verčių tendencija ginčo žemės sklypo kainą didinti: 2008 m. balandžio 1 d. daugiau nei du kartus; 2010 m. vasario 10 d. turto vertė taip pat beveik perpus didesnė nei kitų turto vertintojų nustatyta turto vertė. Todėl teismas nepagrįstai vadovavosi išimtinai vien tik eksperto nustatyta ginčo žemės sklypo verte 2014 m. rugpjūčio 8 d., jos nemažindamas ir tinkamai neįvertinęs visų nustatytų aplinkybių kontekste bei protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų aspektu.Teismas nepagrįstai atsisakė išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą. Priešingai nei vertino teismas, nors bylos dėl visuomenės poreikiams paimtų žemės sklypų teisingo atlyginimo nagrinėjamos skirtingose stadijose, pareiga mokėti didesnes atlyginimo sumas ieškovei gali kilti panašiu laikotarpiu – per tuos pačius metus. Be to, ieškovė turi ir kitokio pobūdžio bylų, kuriose jai gali kilti prievolė dėl neplanuotų sumų sumokėjimo. Įvertinus šias aplinkybes, spręstina ir apie tai, kad jau išmokėtą kompensaciją viršijanti 80 600 Eur suma ieškovei yra didelė. Ši suma negalėjo būti iš anksto ieškovės suplanuota. Ieškovės prasta finansinė padėtis yra laikytina visuotinai žinoma aplinkybe.Atsakovas L. D. apeliaciniame skunde (t. 2, b. l. 146–154) prašo: 1) pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą ir nustatyti, kad atlyginimo už ginčo žemės sklypo dalies dydis yra 837 211,50 Eur; 2) iš ieškovės atsakovui priteisti 555 990,46 Eur kompensaciją pinigais už ginčo žemės sklypo dalį (ieškovės sumokėtos ir atsakovo prašomos priteisti sumų skirtumas); 3) priimti kartu su apeliaciniu skundu teikiamą naują įrodymą – 2017 m. kovo 14 d. žemės sklypo 2006 m. gegužės mėnesio–2014 m. rugpjūčio mėnesio laikotarpio kainų pokyčių tyrimą; 4) iš dalies atleisti atsakovą nuo žyminio mokesčio sumokėjimo ir priteisti iš ieškovės atlyginti atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas pagrįstai nustatė laikotarpį, į kurį atsižvelgtina vertinant ginčo žemės sklypo dalies rinkos vertės pokyčius, tačiau nepagrįstai sprendė, kad kainos pokytis šiuo laikotarpiu neturi įtakos atlygintinai žemės sklypo vertei. Teismas, vertindamas kainos pokytį, nepagrįstai vadovavosi 2006 ir 2013 metais masinio turto vertinimo būdu nustatytomis turto vertėmis, esančiomis Nekilnojamojo turto registro išrašuose. Šios vertės, palyginus su realiai rinkoje įvykusiais sandoriais, kurių duomenys yra teismo ekspertizės akte, yra keliskart mažesnės. Teismas nepagrįstai iš palyginamų verčių išbraukė ginčo žemės sklypo vertę 2008 m. balandžio 1 d., dėl ko faktiškai nebuvo paimta domėn žemės sklypo vertė, buvusi ekonominio pakilimo metais. Teismas nenustatė jokių teismo ekspertizės akto trūkumų, todėl nepagrįstai atsisakė remtis jame nustatyta ginčo turto verte, buvusia 2008 m. balandžio 1 d. Teismo ekspertizės akte, palyginus jį su UAB „Ober-haus“ nekilnojamas turtas atliktu vertinimu, pateikiama vertinamo turto analizė yra išsamesnė, todėl buvo pagrindas vadovautis būtent šiame akte nustatyta turto verte 2008 m. balandžio 1 d., o ne atsisakyti remtis tiek teismo ekspertizės aktu, tiek UAB „Ober-haus“ nekilnojamas turtas vertinimu. Atsakovas kreipėsi į teismo ekspertizės aktą parengusį ekspertą K. K., kuris parengė ginčo žemės sklypo 2006 m. gegužės mėnesio–2014 m. rugpjūčio mėnesio kainų pokyčio tyrimą. Šio tyrimo pagrindu darytina išvada, jog atsakovui priklausančios ginčo žemės sklypo dalies vidutinė rinkos vertė nurodytu laikotarpiu, įvertinus kainos pokytį, yra 837 211,50 Eur. Būtent ši suma užtikrintų ieškovės ir atsakovo interesų pusiausvyrą. Atsakovas tokį kainų pokyčio tyrimą siekė pateikti dar pirmosios instancijos teismui, tačiau teismas bylą išnagrinėjo, tai sudaro pagrindą šį naują įrodymą priimti.Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 196–200) atsakovas L. D. prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:Dėl abiejų ieškovės pastabų teismo ekspertizės aktui (to, kad ekspertas palyginimui rinkosi brangesnius žemės sklypus ir suapvalino nustatytą turto rinkos vertę) teismas pasisakė, daugiau jokių pastabų ieškovė neturėjo, nepateikė duomenų, dėl kurių būtų galima abejoti viso teismo ekspertizės akto pagrįstumu. Vien tai, kad teismo ekspertas nustatė didesnes turto vertes, nėra pagrindas nesivadovauti teismo ekspertizės aktu. Turto vertintojas J. L., kurio vertinimu rėmėsi ieškovė, kaip leidžia spręsti vieša informacija, nepasižymi nepriekaištinga reputacija. Ieškovės argumentai deklaratyvūs, ji detaliau nepasisako, kodėl teismo nustatytas atlyginimo dydis prieštarauja protingumo principui ir pažeidžia visuomenės interesus.Konkrečius duomenis, pagrindžiančius sunkią ieškovės turtinę padėtį, ieškovė pateikė tik apeliaciniame skunde. Nors jie vieši, tačiau tai neatleidžia ieškovės nuo įrodinėjimo pareigos vykdymo. Be to, ieškovė neteikia jokių duomenų, kad jos turtinė padėtis ateityje pagerės. Išdėsčius mokėjimus dar vieniems metams, atsižvelgiant į žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams proceso ir bylos nagrinėjimo trukmę, būtų pažeisti atsakovo interesai.Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 208–213) ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:Teisės aktuose nėra nurodyta, jog apskaičiuojant visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo vertę turėtų būti išvedamas per nurodytą laikotarpį buvusių šio žemės sklypo verčių vidurkis (kaip skaičiuoja atsakovas) ir savininkui atlyginama per visą laikotarpį tokiu būdu nustatytina vidutinė sklypo vertė. Atlyginimo dydis nustatomas pagal žemės sklypo vertę, buvusią sprendimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams momentu, atsižvelgus į kainų pokytį. Todėl toks atsakovo pateikiamas aiškinimas ir siūlomas metodas iš esmės prieštarauja teisės normos prasmei ir iškreipia kasacinio teismo suformuluotų taisyklių esmę. Atsakovo prašoma nustatyti 837 211,50 Eur suma sudarytų galimybes jam įsigyti ne analogišką nusavintajam žemės sklypą, o net du tokius sklypus vietoj vieno paimto. Šiuo atveju atsakovas, jau įgydamas žemės sklypą, galėjo tikėtis būsimo žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir su tuo susijusių suvaržymų, per visą tą laikotarpį atsakovas galėjo sklypą naudoti pagal jo tikslinę paskirtį – žemės ūkio. Šios aplinkybės svarba pažymėta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-248/2017. Atsakovas turėjo beveik du mėnesius laiko užsakyti ir pateikti kainų pokyčio tyrimą pirmosios instancijos teismui, todėl teismas pagrįstai teismo posėdžio neatidėjo, o atsakovas teise pateikti naujus įrodymus laiku nepasinaudojo. Be to, tyrimui atlikti pasirinkti ir kitose verčių zonose nei ginčo žemės sklypas esantys sklypai, todėl tokio tyrimo išvadomis remtis negalima (Žemės įstatymo 47 str. 1 d.).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinių skundų teisinis ir faktinis pagrindas.

Dėl naujo įrodymo priėmimo apeliacinės instancijos teisme

Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – 2017 m. kovo 14 d. ginčo žemės sklypo 2006 m. gegužės mėnesio–2014 m. rugpjūčio mėnesio laikotarpio kainų pokyčių tyrimą. Atsakovas nurodo, jog nustatinėjant nusavinamo žemės sklypo vertę, kartu turi būti nustatytas ir kainų pokytis, o pirmosios instancijos teismas, neturėdamas pakankamai duomenų, nepagrįstai vadovavosi tam tikrais laikotarpiais galiojusia masinio vertinimo būdu nustatyta ginčo žemės sklypo verte, todėl teikiamas įrodymas, atsakovo teigimu, yra reikšmingas teisingam ginčo išsprendimui. Ieškovė nurodė, kad atsakovas teise pateikti naujus įrodymus laiku nepasinaudojo, todėl naujas įrodymas nepridėtinas prie bylos.Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Šiuo atveju akivaizdus atsakovo piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis nenustatytas, priešingai, bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas atitinkamus duomenis siekė surinkti ir juos pateikti dar pirmosios instancijos teismui, tačiau jam tokia galimybė nebuvo sudaryta. Ieškovė yra susipažinusi su atsakovo pateiktu nauju įrodymu, dėl jo vertinimo turėjo galimybę pateikti ir pateikė savo poziciją atsiliepime į apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija, siekdama visapusiškai bei išsamiai ištirti ir įvertinti bylos aplinkybes, teisingai išspręsti ginčą, minėtą įrodymą priima ir vertins kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.Byloje iš esmės kilo ginčas dėl visuomenės poreikiams paimto žemės sklypo teisingo atlyginimo dydžio nustatymo ir sprendimo vykdymo išdėstymo. Apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą dydžio nustatymo

Pagal Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalį, kai privačios žemės sklypas paimamas visuomenės poreikiams, žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui turi būti teisingai atlyginama už žemę pinigais pagal rinkos vertę. Paimamo žemės sklypo rinkos vertė apskaičiuojama pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą, nustatytus iki žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo, taikant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytą individualų turto vertinimą, o turto vertinimo metodas parenkamas atsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus kriterijus.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. gruodžio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-478/2014, konstatavo, kad, teisme nagrinėjant ginčą dėl atlyginimo už paimtą visuomenės poreikiams žemės sklypą dydžio nustatymo, tokio žemės sklypo rinkos vertė ir su ja siejamas atlyginimo buvusiam savininkui dydis nustatytini institucijos sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo dieną (nagrinėjamu atveju – 2014 m. rugpjūčio 8 d.). Apeliaciniais skundais šalys iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, jog šiuo atveju kompensacijos dydis nustatytinas pagal ginčo žemės sklypo dalies vertę, buvusią 2014 m. rugpjūčio 8 d., tačiau mano, kad teismas neatsižvelgė į kitas reikšmingas ginčo aplinkybes.Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovės argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi išimtinai vien tik teismo eksperto nustatyta ginčo žemės sklypo verte 2014 m. rugpjūčio 8 d., jos nemažindamas ir tinkamai neįvertinęs kitų byloje nustatytų aplinkybių. Nors tokio pobūdžio bylose ir yra viešojo intereso elementas, o teismas privalo būti aktyvus ir savo iniciatyva tirti reikšmingas bylos aplinkybes (CPK 179 str. 2 d., 320 str. 2 d.), tačiau aktyvus teismo vaidmuo neatleidžia bylos dalyvių nuo pareigos savo poziciją grįsti įrodymais. Ieškovė, nesutikdama su teismo nustatyta kompensacijos verte, nenurodo, kokiais kitais konkrečiais duomenimis pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis, ją nustatydamas. Ginčo turto vertė, buvusi galutinio sprendimo paimti jį visuomenės poreikiams priėmimo dieną, t. y. 2014 m. rugpjūčio 8 d., nustatyta vieninteliame rašytiniame įrodyme – teismo ekspertizės akte. UAB „Ober-hous“ nekilnojamas turtas nustatė ginčo turto vertę, buvusią 2008 m. balandžio 1 d., o VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto Žemės skyrimo ir geodezijos skyriaus vertintojas J. L. nustatė ginčo turto vertę, buvusią 2010 m. vasario 10 d. Ieškovė teigia, kad teismo ekspertas nepagrįstai nustatė didesnes ginčo žemės sklypo vertes nei tikroji rinkos vertė, tačiau šiuos savo teiginius grindžia vien faktu, jog turto rinkos vertė, teismo eksperto nustatyta ginčui neaktualiu metu, skiriasi nuo kitų vertintojų tuo pačiu metu nustatytos vertės. Todėl tokie ieškovės teiginiai laikytini deklaratyvaus pobūdžio, neparemti reikalingais įrodymais. Ieškovė neprašė skirti ir pakartotinės teismo ekspertizės, neteikė kitų duomenų, kurie paneigtų teismo eksperto nustatytas vertes (CPK 178 str.). Eksperto išvada yra viena iš įrodinėjimo priemonių, kuri teismo vertinama pagal CPK įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles (CPK 177 str. 2 d., 185, 218 str.). Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmetami kaip įrodymas, jeigu yra duomenų dėl jų nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo. Sutiktina su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais atsikirtimais, jog ieškovė pirmosios instancijos teisme išreiškė tik dvi pastabas teismo ekspertizės aktui – tai, jog ekspertas palyginimui rinkosi brangesnius žemės sklypus ir nepagrįstai suapvalino nustatytą turto rinkos vertę, ir abi šios pastabos skundžiamame sprendime buvo aptartos ir įvertintos, o ieškovė nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvadomis argumentų. Ieškovė nepateikė duomenų, dėl kurių būtų galima abejoti teismo ekspertizės akto kaip įrodinėjimo priemonės patikimumu, o tokių duomenų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.Ieškovė nesutinka su teismo eksperto pasirinktais palyginamaisiais objektais, tačiau tokių savo argumentų nepagrindžia. Kaip matyti iš teismo ekspertizės išvadų, ekspertas vertinamo žemės sklypo rinkos vertės skaičiavimams naudojo žemės sklypus, kurių pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio, ir nors nurodė pagal galimybę pasirenkantis brangesnius įvykusius pirkimo–pardavimo sandorius, tačiau ir tokiu atveju palyginamųjų žemės sklypų paskirtis atitinka vertinamo žemės sklypo paskirtį (žemės ūkio). Taigi nėra pagrindo vertinti, kad būtų buvęs pažeistas reikalavimas kompensaciją nustatyti pagal paimamo žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą, nustatytus iki žymos Nekilnojamojo turto registre apie pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą padarymo. Teismo ekspertas palyginamųjų objektų pasirinkimą motyvavo teismo ekspertizės akte, nurodė, jog palyginimui naudos brangesnius sandorius su prielaida, kad pasirinkti lyginamieji objektai gali būti panašiose ar alternatyviose vietovėse (teismo ekspertizės akto 21 psl.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų teismo eksperto turimos diskrecijos ribų peržengimą pasirenkant palyginamuosius objektus, bei duomenų, kurie pagrįstų, kad teismo ekspertas lygino nepanašius (nepakankamai panašius) objektus.Vadovaujantis Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalimi, apskaičiuojant visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo, jame esančių statinių ir įrenginių rinkos vertę, turi būti atsižvelgiama į tą pačią žemės verčių zoną žemės verčių žemėlapiuose patenkančių žemės sklypų, statinių ir įrenginių sandoriuose, sudarytuose nuo teritorijų planavimo dokumento, kuriame numatytas konkretus visuomenės poreikis, patvirtinimo iki turto vertinimo ataskaitos parengimo, nurodytų tokių nekilnojamųjų daiktų kainų pokytį. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, jog nuo 2005 m. birželio 22 d., kada buvo patvirtintas teritorijos prie Vilniaus miesto vakarinės greito eismo gatvės detalusis planas, iki 2014 m. rugpjūčio 8 d., t. y. galutinio sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams, ginčo žemės sklypo dalies kainų pokyčiai buvo tiek teigiami, tiek neigiami, t. y. žemės sklypo vertė, palyginti su verte, nustatyta 2014 m. rugpjūčio 8 d., buvo ir mažesnė, ir didesnė. Todėl teismas sprendė, jog nustatant kompensacijos dydį nėra pagrindo nukrypti nuo 2014 m. rugpjūčio 8 d. teismo eksperto nustatytos ginčo žemės sklypo dalies vertės. Su tokiu vertinimu teisėjų kolegija sutinka.Skaičiuojant kompensacijos dydį, nėra teisinio pagrindo vadovautis atsakovo siūlomu metodu – atsakovas, remdamasis apeliacinės instancijos teismui pateiktu kainų pokyčio tyrimu, apskaičiuoja per nurodytą laikotarpį buvusių ginčo žemės sklypo dalies verčių vidurkį ir teigia, jog savininkui turėtų būti atlyginama per visą laikotarpį tokiu būdu nustatytina vidutinė sklypo vertė. Savininkui priklausančios kompensacijos dydį skaičiuojant tokiu būdu, būtų iškreipta minėta kasacinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, jog atlyginimo buvusiam savininkui dydis nustatytinas galutinio institucijos sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo dieną. Teisės aktuose taip pat nėra reglamentuoto ar teisminėje praktikoje taikomo tokio kompensacijos skaičiavimo mechanizmo, kokiu remiasi atsakovas.Pagal byloje nustatytas ir atsakovo apeliaciniame skunde neginčijamas aplinkybes, atsakovas tuo metu, kada įgijo nuosavybės teise ginčo žemės sklypo dalį, žinojo apie ketinimus jam priklausančiame sklype tiesti greito eismo gatvę. Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenys patvirtina, kad atsakovas 2005 m. balandžio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo dalį ginčo žemės sklypo, vėliau papildomą ginčo žemės sklypo dalį paveldėjo (2006 m. lapkričio 27 d. paveldėjimo teisės liudijimas) (t. 2, b. l. 64–69). Todėl pagrįsta pripažintina pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas, įgijęs nuosavybę, negalėjo turėti teisėto lūkesčio ginčo sklypą naudoti kam nors kitam nei žemės ūkio paskirčiai. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas savo žemės sklypo dalį būtų ketinęs perleisti, pertvarkyti, įkeisti ar kitaip suvaržyti daiktines teises į jį žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūros metu ir dėl vykdomos procedūros būtų patyręs realių nepatogumų ar nuostolių. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo nustatyti kitą turto vertinimo momentą nei sprendimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams data arba vadovautis ginčo turto verčių aritmetiniu vidurkiu per laikotarpį nuo 2006 m. gegužės mėnesio iki 2014 m. rugpjūčio mėnesio, kaip skaičiuoja atsakovas.Pritartina pirmosios instancijos teismo argumentams, jog kainų pokytis nuo teritorijų planavimo dokumento, kuriame numatytas konkretus visuomenės poreikis, patvirtinimo iki turto įvertinimo buvo tiek teigiamas, tiek neigiamas, ką iš esmės patvirtina ir atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateiktas kainų pokyčio tyrimas, jeigu juo būtų vadovaujamasi. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė nenukrypti nuo sprendimo paimti ginčo sklypą visuomenės poreikiams priėmimo dieną nustatytos turto vertės, nereiškia, jog jis neatsižvelgė į kainų pokyčius. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į nusavinamo turto kainų pokytį ir nustatyti didesnę atsakovui tenkančios kompensacijos dydį nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.Priešingas aiškinimas paneigtų ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotas teisės taikymo ir aiškinimo taisykles, jog teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principas reiškia, jog savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas savo turto; toks praradimas sietinas su savininko galimybe įsigyti analogišką žemės sklypą, kokį jis prarado dėl sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-478/2014; 2016 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180-684/2016). Apskaičiuojant savininkui mokėtiną kompensaciją atsakovo nurodomu būdu, būtų atlyginama ne už faktiškai atsakovo patirtą praradimą, kurį jis patyrė netekdamas savo turto, o iš esmės pinigų suma, kurią atsakovas potencialiai galėjo gauti, jeigu sklypą būtų realizavęs ekonominio pakilimo metu, nors byloje, kaip minėta, nėra jokių duomenų apie realius atsakovo ketinimus savo turtą realizuoti.Teisėjų kolegija neturi pagrindo vadovautis atsakovo pateiktame kainų pokyčio tyrime apskaičiuotu ginčo sklypo verčių vidurkiu ir dėl tos priežasties, jog šiame darbe buvo tirtas ne visas laikotarpis nuo 2006 m. gegužės iki 2014 m. rugpjūčio mėnesio, o tik tam tikri periodai – laikotarpis nuo 2010 m. vasario mėnesio iki 2011 m. spalio mėnesio visai neaptartas ir nenurodyta to priežasčių. Kai kurie laikotarpiai iš dalies sutampa ir tie patys sandoriai įtraukiami į skaičiavimus kelis kartus. Be to, skaičiavimams naudoti įvykusių pirkimo–pardavimo sandorių duomenys, nevertinant ginčo sklypo ir lyginamųjų objektų (ne)panašumo (neskaičiuojant vertės koregavimo koeficientų ir pan.), o vienintelis nurodomas ginčo sklypo ir dalies lyginamų sklypų panašumas yra jų buvimas toje pačioje verčių zonoje (kita dalis lyginamų objektų yra kitose verčių zonose, taigi neturi ir šio panašumo). Kaip pagrįstai atkreipia dėmesį ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, tyrime nėra paaiškintas sprendimas į vertinimą įtraukti ne tik toje pačioje vertinimo zonoje, kaip numato Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalis, bet ir kitose zonose esančių sklypų pardavimo sandorius. Taigi šis įrodymas, vertinant ir jo turinį, negali patvirtinti bylai reikšmingų aplinkybių (CPK 180 str.).

Dėl sprendimo vykdymo išdėstymo

Apeliantė Vilniaus miesto savivaldybė ieškinyje prašė, jeigu teismas nuspręstų, kad paimamo žemės sklypo vertė yra didesnė nei ieškovės prašoma nustatyti vertė, išdėstyti vertės skirtumo sumokėjimą vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pirmosios instancijos teismui netenkinus šio prašymo, apeliantė nurodo, jog jau išmokėtą kompensaciją viršijanti 80 600 Eur suma ieškovei yra didelė, o ieškovės prasta finansinė padėtis yra laikytina visuotinai žinoma aplinkybe.CPK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog ieškovė, siekdama teismo sprendimo vykdymo išdėstymo, turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius ieškovės turtinę padėtį ir tai, kad ieškovė per dvejus metus trukusį bylinėjimąsi negalėjo suplanuoti papildomai kompensacijai išmokėti skirtų lėšų. Įvertinus turtinės padėties dinamišką prigimtį, ieškovės prasta finansinė padėtis negali būti laikoma visuotinai žinoma aplinkybe ir turi būti kiekvienu konkrečiu atveju įrodinėjama (CPK 12, 178 str.). Ieškovė ir su apeliaciniu skundu nepateikė jokių duomenų, kurie pagrįstų objektyvų jos negalėjimą suplanuoti ir sukaupti papildomos kompensacijos sumą, o ieškovės daroma nuoroda į viešai skelbiamą Vilniaus miesto savivaldybės skolos likutį tam aiškiai nėra pakankama. Tokį vertinimą pagrindžia ir tai, kad nuo skundžiamo sprendimo priėmimo praėjo jau beveik metai, t. y. tiek, kiek ieškovė ir prašė išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą.Dėl to, kas išdėstyta, spręstina, kad apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Nusprendus palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nėra pagrindo perskirstyti pirmosios instancijos teisme šalių patirtas išlaidas, ir kaip apeliaciniame skunde prašo ieškovė, priteisti jai visas už teismo ekspertizę patirtas išlaidas (2 400 Eur). Netenkinus atsakovo apeliacinio skundo, nėra pagrindo jo sumokėtą žyminį mokestį priteisti iš ieškovės. Duomenų apie kitas apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas šalys nepateikė, todėl jų paskirstymo klausimo apeliacinis teismas nesprendžia.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.