Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Gudžiūnienės ir Konstantino Gurino, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo C. I. ir atsakovo S. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo C. I. ieškinį atsakovams S. M. ir A. P. dėl avanso grąžinimo, nuostolių atlyginimo, teisės pripažinimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl pagal preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį sumokėtų pinigų grąžinimo, nuostolių atlyginimo ir teisės neatlygintinai naudotis turtu pripažinimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinių skundų teisinis ir faktinis pagrindas.

Ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas S. M. 2010 m. liepos 8 d. sudarė preliminariąją buto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo už 250 000 EUR parduoti butą, esantį (duomenys neskelbtini) (1 t., 34-38, 39-44 b. l.). Pagrindinė buto pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta per 30 kalendorinių dienų po to, kai ieškovas sumokės atsakovui buto kainos dalį, sudarančią 200 000 EUR (sutarties 3.1 p.), bet ne vėliau kaip iki 2011 m. gegužės 30 d. Likusi 50 000 EUR buto kainos dalis turėjo būti sumokėta atsakovui pagrindinės buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną (sutarties 2.3 p.). Ieškovas 200 000 EUR (pirmąją buto kainos dalį) atsakovui sumokėjo dalimis iki 2011 m. balandžio 18 d. (1 t., 38, 43, 64, 65, 67, 68, 70, 71, 73, 74, 76, 77, 79, 80, 82, 83, 85, 86, 88, 89, 91, 92 b. l.). Pagrindinė sutartis iki preliminariojoje sutartyje nustatyto termino nebuvo sudaryta, tačiau 2011 m. gegužės 18 d. šalys sudarė susitarimą dėl preliminariosios sutarties pratęsimo ir naujų buto nuomos sąlygų kol bus pasirašyta pagrindinė buto pirkimo–pardavimo sutartis (toliau – susitarimas) (1 t., 45-47, 48-50 b. l.). Preliminariosios sutarties terminą šalys pratęsė vieneriems metams iki 2012 m. gegužės 18 d. ir numatė, kad pagrindinė buto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaryta per aštuoniolika mėnesių, t. y. iki 2012 m. spalio 18 d. ( susitarimo 1 ir 8 p.). Susitarimo 6 punktu šalys susitarė, kad ieškovas perves 50 000 EUR į Vilniaus m. 19-ojo notarų biuro depozitinę sąskaitą, o sudarius pagrindinę sutartį ši suma bus įskaityta į buto pirkimo kainą ir pervesta pardavėjui. Susitarimo 7 punktu šalys susitarė, kad pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo dieną visos pirkėjo nesumokėtos sumos, įskaitant, bet neapsiribojant, mokestį už advokatų kontoros teisines paslaugas, sudarantį 1 500 EUR plius PVM, mokestį už nekilnojamojo turto brokerio suteiktas tarpininkavimo paslaugas, sudarantį 2 300 EUR, ir buto nuomos mokestį, sudarantį 1 200 EUR per mėnesį, ir visas kitas išlaidas (jei jų būtų), bus išskaičiuotos iš sutarties 6 punkte numatytos sumos ir pirkėjas papildomai sumokės pardavėjui likusią 50 000 EUR trūkstamą sumą, kad pardavėjas už parduodamą butą vis tiek gautų 50 000 EUR. Susitarimo 8 punktu šalys numatė, kad jeigu šalys nesudarys pagrindinės buto pirkimo–pardavimo sutarties per aštuoniolika mėnesį, sutarties 6 punkte nurodyta suma bus grąžinta pirkėjui, atskaičius visas pardavėjui nesumokėtas sumas. Ieškovas taip pat įsipareigojo sumokėti 6 300 EUR papildomų išlaidų (susitarimo 3, 4 ir 7 p.). Ieškovas 2011 m. gegužės 18 d. ir 2011 m. spalio 24 d. į notaro M. K. sąskaitą įnešė 50 000 EUR ir 4 500 EUR (1 t., 95, 108 b. l.). Šalys 2011 m. gegužės 18 d. sudarė buto nuomos sutartį, kuria preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties objektas buvo išnuomotas ieškovui už 1 200 EUR mėnesinį mokestį vienerių metų terminui (1 t., 52-60 b. l.). Ieškovas iki 2012 m. gegužės 18 d. taip pat yra sumokėjęs atsakovui 43 450 EUR: 900 EUR gyventojų pajamų mokesčio sumą kaip kompensaciją atsakovui ir 2 300 EUR už tarpininkavimą (1 t., 99,100 b. l.); 2011 m. sausio 22 d. 3 000 EUR už papildomus produktus bei už atliktus apdailos darbus (1 7, 79-80 b. l.); 2010 m. vasario 17 d. – 5 000 EUR už papildomus darbus (1 t., 102, 103 b. l.); 2011 m. balandžio 17 d. – 10 000 EUR už du mėnesius ir už baldus, įrangą, pagerinimus; šildymą iki balandžio mėnesio (1 t., 105,106 b. l.); 2011 m. spalio 24 d. – 3 500 EUR už butą, jo šildymą, priežiūrą, elektrą ir kt. paslaugas (1 t., 109, 110 b. l.); 2012 m. vasario 17 d. – 10 000 EUR už papildomus darbus (1 t., 112, 113 b .l.); 2012 m. kovo 5 d. – 8 750 EUR (1 t., 115-117 b. l.). Šalys 2012 m. sausio 2 d. pateikė Vilniaus m. 19-ąjį notarų biurui nurodymą išmokėti ieškovo 2011 m. spalio 24 d. ir 2011 m. gegužės 18 d. pavedimais į notaro depozitinę sąskaitą pervestus 54 500 EUR į UAB „Sermeta“ atsiskaitomąją banko sąskaitą (1 t., 96, 97 b. l.). Ieškovas 2012 m. rugsėjo 10 d. raštu pasiūlė atsakovui atvykti į notarų biurą pagrindinės buto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymui (1 t., 141-143 b. l.). Atsakovas nurodė, kad ieškovas nėra tinkamai įvykdęs susitarime dėl preliminariosios sutarties pakeitimo numatytų įsipareigojimų, todėl pagrindinė sutartis gali būti sudaryta tik pirkėjui tinkamai įvykdžius savo prievoles (laiku mokėti buto nuomos mokestį bei kitus mokesčius, atlyginti išlaidas už teisines paslaugas, tarpininkavimo paslaugas) (1 t., 145-146 b. l.). Atsakovas nurodytą dieną į notarų biurą neatvyko (1 t., 158 b. l.). Ieškovas 2012 m. spalio 5 d. raštu informavo atsakovą, jog neatvykimą sudaryti pagrindinę buto pirkimo–pardavimo sutartį laiko esminiu preliminariosios sutarties pažeidimu bei suteikė atsakovui 30 dienų terminą (iki 2012 m. lapkričio 5 d.) pažeidimo pašalinimui (1 t., 161-162 b. l.). Ieškovas 2012 m. spalio 23 d. gavo iš atsakovo raštą dėl įsiskolinimo, kurį sudaro: 1 600 EUR palūkanos, 1 815 EUR už teisines paslaugas, 2 300 EUR už tarpininkavimo paslaugas, 20 000 EUR bauda dėl preliminariosios sutarties pažeidimo, 27 600 EUR nuomos mokestis nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 15 d.; 5 000 EUR skola už pirmosios buto kainos dalies nesumokėjimą; 4 940 EUR eksploatacinių ir papildomų išlaidų; 20 000 EUR bauda už konfidencialumo įsipareigojimų pažeidimą (1 t., 163-165 b. l.). Ieškovas 2012 m., spalio 29 d. raštu nurodė, kad atsakovo reikalavimai yra nepagrįsti, paragino atsakovą atvykti pasirašyti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį (1 t., 270-273 b. l.). Ieškovas dar sykį paragino atsakovą 2013 m. lapkričio 5 d. atvykti į notarų biurą pasirašyti pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau nurodytu laiku atsakovas į notarų biurą neatvyko (1 t., 190-193, 200 b. l.). Ieškovas 2012 m. gruodžio 21 d. informavo atsakovą, kad preliminariąją sutartį nutraukia ir pareikalavo grąžinti 256 300 EUR bei atlyginti nuostolius (1 t., 203-205 b. l.). Atsakovas 2012 m. gruodžio 27 d. pranešimu informavo ieškovą, kad po trijų mėnesių nuo šio pranešimo įteikimo dienos nutraukia šalių sudarytą buto nuomos sutartį (1 t., 229-230 b. l.). Atsakovas 2013 m. vasario 11 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė ginčo butą atsakovei A. P. už 180 000 EUR (2 t., 43-44, 73-83 b. l.).

Dėl teisinio pagrindo, kuriuo vadovaujantis ieškovui priteisti 200 000 EUR

Ieškovo reikalavimą dėl atsakovui pagal preliminariąją sutartį sumokėtų 200 000 EUR grąžinimo teismas tenkino, vadovaudamasis CK 1.80 straipsnio 2 dalimi ir CK 6. 145 straipsnio 1 dalimi. CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. CK 6.145 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Teismas sprendė, kad ieškovo sumokėti pinigai turėjo mokėjimo ir atsiskaitymo už butą funkciją ir tai yra CK 6.165 straipsnyje įtvirtinto imperatyvo pažeidimas. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, kad teismas nepagrįstai šalių sudarytą preliminariąją sutartį (ar jos dalį) pripažino prieštaraujančia imperatyvioms įstatymo normoms. Nors teismas teisingai nurodė, kad pagal preliminariąją sutartį nesukuriama piniginė prievolė, o pagal preliminarųjį susitarimą perduodami pinigai neatlieka mokėjimo–atsiskaitymo funkcijos, tačiau vien aplinkybė, kad preliminariojoje sutartyje buvo numatyta, kad ieškovas atsakovui sumoka buto kainos dalį, nesudaro pagrindo preliminariąją sutartį pripažinti niekine. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad nors pagal preliminariąją sutartį jokie piniginiai mokėjimai ar atsiskaitymai tarp šalių neatliekami, tačiau šios išvados negalima suabsoliutinti, apskritai neigiant pinigų perdavimo pagal preliminariąją sutartį galimybes. Sutarties laisvės principas, galiojantis ir ikisutartiniuose santykiuose, leidžia šalims susitarti dėl bet kokių sąlygų, neprieštaraujančių imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Susitarimas dėl pinigų perdavimo kitai šaliai bus už preliminariosios sutarties ribų CK 6.165 straipsnio 1 dalyje pateikiama siaurąja jos sampratos reikšme. Tačiau toks perdavimas jokiu būdu nereikš prieštaravimo imperatyvams, įskaitant ir CK 6.165 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2011). CK 6.309 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pinigų sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Pirmosios instancijos teismo cituotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006, kuriame nurodyta, kad pagal preliminarųjį susitarimą perduodami pinigai neatliks mokėjimo–atsiskaitymo funkcijos, svarbus tuomet, kai tarp šalių kyla ginčas dėl preliminariosios sutarties pripažinimo pagrindine. Šiuo atveju ieškovas prašo grąžinti sumokėtas pinigų sumas nesudarius pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties. Atsižvelgdama į aptartą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bei teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą ieškovo sumokėtus 200 000 EUR pripažinti pagal preliminariąją sutartį sumokėtu avansu, o ne sutartį pripažinti prieštaraujančia imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kvalifikavus ginčo sumą kaip avansą, nesudarius pagrindinės sutarties, pardavėjas netenka teisinio pagrindo disponuoti šiais pinigais ir jie turi būti grąžinami arba priteisiami ieškovui kaip be teisinio pagrindo įgytas turtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2011). Kadangi pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą dėl 200 000 EUR ieškovui grąžinimo, tačiau ne tuo teisiniu pagrindu, teismo nurodytas pinigų grąžinimo pagrindas tikslintinas, nurodant, kad nesudarius pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties ieškovui iš atsakovo priteistini 200 000 EUR pagal CK 6.237 straipsnį kaip be pagrindo įgytas turtas.

Dėl ieškovo atsakovui sumokėtų 50 000 EUR paskirties

Ieškovo nuomone, teismas, nustatęs, kad ieškovas pagal preliminariąją sutartį sumokėjo 250 000 EUR, nepagrįstai ieškovui priteisė tik 200 000 EUR, o iš sumokėtų 50 000 EUR išskaičiavo tam tikras atsakovo reikalaujamas sumas, nesant atsakovo priešieškinio. Tokį teismo veikimą ieškovas vertina kaip bylos nagrinėjimo ribų peržengimą. Teisėjų kolegija su šiais ieškovo argumentais nesutinka, kadangi susitarimo 7 ir 8 punktai suteikia galimybę atsakovui į tam tikrų sumų išskaitymą iš ieškovo sumokėtos 50 000 EUR sumos. Preliminariosios sutarties 2.3 punkte buvo numatyta, kad likusią kainos dalį, 50 000 EUR, pirkėjas sumokės pardavėjui pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną. Pagrindinė sutartis iki preliminariojoje sutartyje nustatyto termino sudaryta nebuvo, tačiau 2011 m. gegužės 18 d. šalys sudarė susitarimą dėl preliminariosios sutarties pratęsimo. Pagal preliminariąją sutartį jokio kito mokėjimo iki pagrindinės sutarties sudarymo, išskyrus 200 000 EUR, ieškovas nebuvo įsipareigojęs sumokėti, todėl nėra pagrindo sutikti su ieškovo argumentais, kad jo sumokėtų 50 000 EUR negalima vertinti tik pagal susitarimo nuostatas. Priešingai, 50 000 EUR buvo sumokėti pagal susitarimą dėl preliminariosios sutarties pratęsimo, todėl nurodytos pinigų sumos paskirtis yra vertintina atsižvelgiant į šio susitarimo sąlygas. Susitarimo 6 punktu šalys susitarė, kad sutarties pasirašymo dieną pirkėjas į notarų biuro depozitinę sąskaitą perves 50 000 EUR. Šalims sudarius pagrindinę buto pirkimo–pardavimo sutartį šiame punkte nurodyta suma bus įskaičiuota į buto pirkimo–pardavimo kainą ir pervesta pardavėjui. Iš šio punkto galima daryti išvadą, kad ši suma yra skirta buto kainos likusiai daliai padengti, tačiau svarbu įvertinti ir kitus susitarimo punktus, kuriuos aiškinant kartu, darytina išvada, kad ieškovo sumokėti 50 000 EUR turėjo dvejopą paskirtį – buto kainos dalies sumokėjimo ir ieškovo prievolių įvykdymo atsakovui užtikrinimo. Susitarimo 7 punkte numatyta, kad pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo dieną visos pirkėjo nesumokėtos sumos, įskaitant, bet neapsiribojant, mokestį už advokatų kontoros suteiktas teisines paslaugas, sudarantį 1 500 EUR plius PVM, mokestį už nekilnojamojo turto brokerio suteiktas tarpininkavimo paslaugas, sudarantį 2 300 EUR, ir buto nuomos mokestį, sudarantį 1 200 EUR per mėnesį, ir visas kitas išlaidas (jei jų būtų), bus išskaičiuotos iš sutarties 6 punkte numatytos depozitinėje sąskaitoje esančios sumos ir pirkėjas papildomai sumokės pardavėjui likusią iki 50 000 EUR trūkstamą sumą, kad pardavėjas už parduodamą butą vis tiek gautų iš viso 50 000 EUR. Susitarimo 8 punkte numatyta, kad jeigu pirkėjas perves sutarties 6 punkte numatytą sumą į notarų biuro depozitinę sąskaitą, tačiau neatliks kitų šioje sutartyje arba nuomos sutartyje numatytų mokėjimų arba jeigu šalys nesudarys pagrindinės buto pirkimo–pardavimo sutarties iki 2012 m. spalio 18 d., sutarties 6 punkte nurodyta suma bus grąžinta pirkėjui, atskaičius visas (prieš tai aptartas) pardavėjui nesumokėtas sumas. Aptartos susitarimo nuostatos patvirtina aplinkybę, kad 50 000 EUR buvo skirti ne tik padengti buto kainos dalį, tačiau ir užtikrino ieškovo atsakovui mokėtinų sumų sumokėjimą. Taigi į depozitinę sąskaitą pervestų 50 000 EUR negalima vertinti tik kaip mokėjimo už butą, kuris, nesudarius pagrindinės sutarties, turėtų būti besąlygiškai grąžintas pirkėjui. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo argumentais, kad susitarimas yra preliminariosios sutarties priedas ir negali būti aiškinamas atskirai nuo preliminariosios sutarties, tačiau dėl aukščiau aptartų aplinkybių tai nekeičia išvados dėl ieškovo sumokėtų 50 00 EUR paskirties. Šiuo atveju aktualus susitarimo 8 punktas, kuriame numatyta, jog nesudarius pagrindinės sutarties, sutarties 6 punkte nurodyta suma bus grąžinta pirkėjui, atskaičius visas pardavėjui nesumokėtas sumas. Atkreiptinas dėmesys, kad šio susitarimo nuostata nėra siejama su vienos iš šalių kalte nesudarius pagrindinės sutarties, todėl darytina išvada, kad nesvarbu dėl kieno kaltės nesudaryta pagrindinė sutartis, atsakovas susitarimo 8 punkto pagrindu turi teisę reikalauti tam tikrų ieškovo nesumokėtų sumų išskaitymo iš grąžintinų 50 000 EUR. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, jog teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas; jog nesant atsakovo priešieškinio neturėjo spręsti atsakovo nurodytų sumų išskaitymo pagrįstumo. Šiuo atveju atsakovas, vadovaudamasis laisva šalių valia pasirašyto susitarimo nuostatomis, ginasi nuo ieškovo reikalavimo priteisti jam visus 50 000 EUR, todėl priešieškinio jis neprivalėjo reikšti, o teismas pagrįstai nagrinėjo tokių atsakovo atsikirtimų pagrįstumą.

Negalima sutikti su ieškovo argumentais, kad 50 000 EUR mokėjimo paskirtis 2011 m. spalio 24 d. buvo šalių valia pakeista, kai notarų biurui buvo pateiktas nurodymas, kuris leido ieškovo į notaro depozitinę sąskaitą įmokėtą sumą atsakovui naudoti savo piniginei prievolei įvykdyti. Tai, kad šalių sutarimu depozitinėje sąskaitoje esanti pinigų suma buvo pervesta atsakovo kreditoriui, susitarimo 7, 8 ir 9 punktų nepanaikina. Nesudarius pagrindinės sutarties išlieka atsakovo prievolė grąžinti ieškovui nurodytą pinigų sumą, taip pat lieka nepasikeitusios susitarimo nuostatos, pagal kurias atsakovas turi teisę grąžintiną sumą sumažinti jam mokėtinų sumų dydžiu. Taigi aplinkybė, kad nurodytos sumos notaro depozitinėje sąskaitoje nėra, nekeičia susitarimo 7, 8 ir 9 punktų galiojimo.

Ieškovo nuomone, teismas nepagrįstai nustatė, kad iš ieškovui grąžintinos sumos turi būti išskaičiuotas 8 500 EUR nesumokėtas nuomos mokestis; 13 200 EUR nuomos mokestis nuo 2012 m. gegužės 18 d. iki 2013 m. balandžio 25 d. ir 3 100 EUR atsakovo teisiniams patarėjams ir užmokestis nekilnojamojo turto tarpininkui. Ieškovas neneigia, jog turi prievolę sumokėti atsakovui 14 400 EUR nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 18 d. iki 2012 m. gegužės 18 d., tačiau teigia, kad visą šią sumą yra sumokėjęs ir šią aplinkybę patvirtina 20, 21 ir 23 ieškinio priedai (1 t., 108, 110, 115 b. l.).

Ieškinio priedu Nr. 20 ieškovas į notaro depozitinę sąskaitą įmokėjo 4 500 EUR, kurie vėliau buvo pervesti atsakovo kreditoriui. Atkreiptinas dėmesys, kad nuomos mokestis buvo mokamas atsakovui tiesiogiai, šalys nebuvo susitarusios, kad nuomos mokestis bus pervedamas į notaro depozitinę sąskaitą, todėl ieškovas nepagrįstai nurodo, kad ši suma laikytina nuomos mokesčio sumokėjimu. Pagal preliminarųjį susitarimą į notaro depozitinę sąskaitą buvo pervesta už butą mokėtinos kainos dalis, todėl teismas pagrįstai pripažino šią sumą mokėjimu už butą ir grąžino ją ieškovui. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad 4 500 EUR teismas ieškovui grąžino nepagrįstai, kadangi tai yra mokėjimas atsakovui už buto įrengimo darbus. Šių teiginių atsakovas nepagrindė, todėl nėra pagrindo šios teismo sprendimo dalies naikinti ir konstatuoti atsakovo įrodinėjamą aplinkybę, jog tai yra mokėjimas už buto pagerinimo darbus ar įrangą.

Ieškinio priede Nr. 23 (1 t., 115 b. l.) atsakovui sumokėtos sumos taip pat nėra pagrindo pripažinti mokėjimu už nuomą, kadangi sudėjus visus ieškovo mokėjimo dokumentus, kuriais jis nurodo mokėjęs už nuomą, ir byloje esančius mokėjimo dokumentus, kuriuose aiškiai nurodyta, jog mokama už nuomą, gaunasi, jog ieškovas sumokėjo atsakovui 19 150 EUR nuomos mokesčio, nors pats teigia, jog tokio dydžio prievolės neturėjo. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija turi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad ieškovas yra sumokėjęs atsakovui 5 900 EUR nuomos mokesčio už nuomą laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 18 d. iki 2012 m. gegužės 18 d. (1 t., 106, 110 b. l.). Kadangi už šį laikotarpį ieškovas privalėjo sumokėti 14 400 EUR, nesumokėtą 8 500 EUR nuomos mokestį teismas pagal susitarimo 8 punktą pagrįstai išskaičiavo iš ieškovui grąžintinų 50 000 EUR.

Negalima sutikti su atsakovo argumentais, kad nuomos mokestį teismas turėjo paskaičiuoti nuo 2011 m. sausio 1 d. kaip tai nurodyta preliminariojoje sutartyje. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo ieškovo prievolę nuo 2011 m. gegužės 18 d. mokėti nuomos mokestį už butą. Pasirašant preliminariosios sutarties pratęsimo susitarimą nebuvo numatyta jokia ieškovo skola už nuomą, nors į susitarimą buvo įtrauktas gyventojų pajamų mokesčio kompensavimas, todėl darytina išvada, kad iki 2011 m. gegužės 18 d. ieškovas nebuvo skolingas atsakovui už buto nuomą. Atsakovas nepaneigė teismo konstatuotos aplinkybės, kad dalį nuomos mokesčio, t. y. 5 900 EUR, ieškovas yra sumokėjęs, todėl atsakovas neturi teisės reikalauti išskaičiuoti už visą jo nurodomą laikotarpį mokėtino nuomos mokesčio.

Teismas taip pat konstatavo, jog iš 50 000 EUR turi būti išskaičiuotas mokėtinas 13 200 EUR nuomos mokestis už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 18 d. iki 2013 m. balandžio 25 d. Ieškovas teigia, kad iš į notaro depozitinę sąskaitą įmokėtų 50 000 EUR galėjo būti išskaičiuotos tik tokios ieškovo skolos, kurios susidarė iki pagrindinei pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti nustatyto termino – 2012 m. gegužės 18 d., o po preliminariosios sutarties nutraukimo susidariusioms ieškovo skoloms atsakovas privalo pareikšti reikalavimus. Su šiais ieškovo argumentais teisėjų kolegija iš dalies sutinka. Susitarimo 8 punkte numatyta, jog šalims iki 2012 m. spalio 18 d. nesudarius pagrindinės buto pirkimo–pardavimo sutarties, sutarties 6 punkte nurodyta suma iš notarų biuro depozitinės sąskaitos bus grąžinta pirkėjui, atskaičius visas pardavėjui nesumokėtas sumas. Taigi susitarimo 8 punkto pagrindu atsakovas turi teisę į nuomos mokesčio (ir kitų nesumokėtų mokėjimų), susidariusio iki 2012 m. spalio 18 d., išskaitymą iš ieškovui grąžintinų 50 000 EUR. Tokiu atveju teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas turi teisę į pagal nuomos sutartį ir susitarimą iki 2012 m. spalio 18 d. susidariusias ieškovo skolas. Šalims nesudarius pagrindinės sutarties nustatytu terminu, preliminarioji sutartis pasibaigė, todėl atsakovui atsirado prievolė grąžinti ieškovo sumokėtą avansą, atskaičius iki nurodytos datos susidariusias ieškovo mokėtinas sumas. Dėl šių priežasčių ieškovas teisus, kad po 2012 m. spalio 18 d. susidaręs ieškovo įsiskolinimas negali būti išskaičiuotas iš jam grąžintinų 50 000 EUR, kadangi ši pinigų suma, pasibaigus preliminariajai sutarčiai ir atsiradus atsakovo prievolei grąžinti ieškovui sumokėtą avansą, nebeatlieka ieškovo prievolių atsakovui įvykdymo užtikrinimo. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš ieškovui grąžintinų 50 000 EUR išskaičiavo iki 2013 m. balandžio 25 d. susidariusį nuomos mokestį, o atsakovas nepagrįstai reikalauja išskaičiuoti nuomos mokestį, susidariusį iki 2012 m. gruodžio mėnesio, kadangi toks reikalavimas nebepatenka į šios bylos nagrinėjimo ribas ir galėtų būti patenkintas tik atsakovui pareiškus savarankišką reikalavimą. Tokiu atveju yra pagrindas šią ieškovo apeliacinio skundo reikalavimo dalį tenkinti iš dalies ir teismo iš 50 000 EUR išskaičiuotą 13 200 EUR nuomos mokesčio sumą sumažinti iki 6 000 EUR ieškovo mokėtinu nuomos mokesčiu nuo 2012 m. gegužės 18 d. iki 2012 m. spalio 18 d.

Susitarimo 3, 4 bei 7 punktais ieškovas įsipareigojo kompensuoti atsakovo mokėtiną 900 EUR gyventojų pajamų mokestį, sumokėti 1 600 EUR delspinigius, 1 500 EUR už atsakovui suteiktas teisines paslaugas ir 2 300 EUR už nekilnojamojo turto brokerio teisines paslaugas, t. y. iš viso 6 300 EUR. Teismas teisingai nustatė, kad 900 EUR ir 2 300 EUR ieškovas sumokėjo atsakovui (1 t., 99, 100 b. l.), o nenustatęs likusių 1 600 EUR ir 1 500 EUR sumokėjimo, 3 100 EUR sumažino ieškovui grąžintiną sumą. Ieškovo teiginys, kad šią sumą jis yra sumokėjęs, neįrodytas, todėl nėra pagrindo sutikti su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, kad šia dalimi teismas nepagrįstai sumažino jam iš atsakovo grąžintiną sumą (CPK 178 str.).

Atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad iš ieškovo atsakovui pervestų 50 000 EUR jis turi grąžinti ieškovui 25 200 EUR, kurie susidaro iš 50 000 EUR išskaičiavus 21 700 EUR nuomos mokesčio ir 3 100 EUR iš pagal susitarimą mokėtinų 6 300 EUR. Teigia, kad ieškovas nebuvo sumokėjęs atsakovui 20 000 EUR baudos, 27 600 EUR nuomos mokesčio ir 2 400 EUR eksploatacinių išlaidų. Atsakovo nuomone, nėra teisinio pagrindo priteisti ieškovui iš atsakovo 25 200 EUR, kadangi 50 000 EUR pervedimas atsakovui yra ieškovo prievolių sumokėti 20 000 EUR baudą, 27 600 EUR nuomos mokesčio ir 2 400 EUR eksploatacinių išlaidų tinkamas įvykdymas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, kad 50 000 EUR pervedimo atsakovo kreditoriui metu, ieškovas tokiu būdu tinkamai įvykdė savo prievolę sumokėti atsakovui baudą, nuomos mokestį ir eksploatacines išlaidas. Nei susitarime, nei nurodyme notarui, nei jokiame kitame šalių dokumente nėra numatyta, kad ši suma užskaitoma kaip ieškovo prievolių atsakovui įvykdymas. Visos atsakovui ieškovo mokėtinos sumos buvo nurodytos 2011 m. gegužės 18 d. susitarime. Kitų prievolių nurodytą dieną ieškovas atsakovui neturėjo, todėl laikyti, kad atsakovo kreditoriui pervesdamas 50 000 EUR ieškovas sumokėjo baudą, nuomos mokestį ir padengė eksploatacines išlaidas, nėra teisinio pagrindo. Dėl šių priežasčių teismas pagrįstai įvertino į kokių sumų išskaitymą iš ieškovui grąžintinų 50 000 EUR atsakovas turi reikalavimo teisę. Teismas vertino atsakovo reikalavimų iš ieškovui grąžintinos sumos susitarimo 7-9 punktų pagrindu išskaičiuoti tam tikras mokėtinas sumas pagrįstumą, todėl nustatęs tokią sumą, ja sumažino ieškovui grąžintiną sumą. Atsakovo teiginiai, kad ieškovas neturi teisės į jokios 50 000 EUR dalies grąžinimą, yra nepagrįsti.

Atsakovo manymu, teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas privalėjo pateikti ieškinį dėl baudos ar eksploatacinių išlaidų priteisimo. Atsakovo nurodoma bauda turėtų būti mokama pagal preliminariąją sutartį, o 2 400 EUR eksploatacinių išlaidų – pagal nuomos sutartį, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas privalėjo vertinti tokio atsakovo atsikirtimo į ieškinį pagrįstumą, kadangi tam pagrindą suteikia susitarimo 7, 8 punktai ir dėl šių mokėjimų išskaičiavimo atsakovas neprivalėjo pareikšti priešieškinio. Preliminariosios sutarties 3.5 punkte numatyta, kad jeigu pirkėjas atsisakytų arba vengtų sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį ir pagrindinė buto pirkimo–pardavimo sutartis nebūtų sudaryta ir notariškai patvirtinta per 3.1 punkte nurodytą terminą arba pirkėjas vėluotų sumokėti sutarties 2.2 punkte numatytas mėnesio įmokas ilgiau kaip vieną mėnesį, tai būtų laikoma esminiu sutarties pažeidimu, kuris suteikia pardavėjui teisę vienašališkai nutraukti sutartį, o pirkėjas privalo sumokėti pardavėjui 20 000 EUR baudą ir atlyginti visus kitus baudos sumą viršijančius nuostolius. Preliminariosios sutarties 6.3 punkte taip pat įtvirtinta atsakovo teisė reikalauti 20 000 EUR baudos, jei sutartis būtų nutraukta dėl pirkėjo įvykdyto esminio sutarties pažeidimo. Ši nuostata buvo pakartota ir susitarimo dėl pirkimo–pardavimo sutarties pratęsimo 13 punkte, kuriame nurodyta, jog šalys patvirtina, kad jos neatsisako savo teisių pagal preliminariąją sutartį ir pirkėjas patvirtina, kad preliminariojoje sutartyje numatyta pardavėjo teisė reikalauti, kad pirkėjas sumokėtų 20 000 EUR baudą ir atlygintų visus kitus baudos sumą viršijančius nuostolius, galioja toliau. Pažymėtina, kad teisę į 20 000 EUR baudą pagal minėtą preliminariosios sutarties 3.5 punktą atsakovas būtų įgijęs tuo atveju, jei dėl ieškovo vėlavimo ilgiau nei vieną mėnesį sumokėti įmoką atsakovas būtų nutraukęs preliminariąją sutartį. Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad preliminarioji sutartis nebuvo nutraukta dėl esminio sutarties pažeidimo. Ji buvo pratęsta dėl to, kad nurodytu terminu atsakovas neturėjo galimybės perleisti turto ieškovui, kadangi nebuvo atsiskaitęs už jam priklausantį turtą su ankstesniu buto savininku. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas neturi teisės į 20 000 EUR baudą, todėl šia suma sumažinti ieškovui iš atsakovo priteistinus 50 000 EUR nėra pagrindo. Atsakovo reikalavimas, kad iš 50 000 EUR turi būti išskaičiuoti ir 2 400 EUR eksploatacinių išlaidų, nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais, o paremtas tik deklaratyviu teiginiu, kad ieškovas šią sumą yra skolingas. Pagal nuomos sutarties 2.3 punktą į nuomos mokestį įskaičiuojamos visos eksploatacinės ir papildomos išlaidos, todėl darytina išvada, kad atskirai nuo mokėtino nuomos mokesčio ieškovas neprivalėjo mokėti atsakovui už eksploatacines ar kokias kitas papildomas išlaidas.

Tokiu atveju yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nutarta iš ieškovui grąžintinų 50 000 EUR išskaičiuoti 3 100 EUR ir 21 700 EUR nuomos mokestį, nurodant, kad iš 50 000 EUR išskaičiuotini 3 100 EUR ir 14 500 EUR nesumokėto nuomos mokesčio ir iš 50 000 EUR ieškovui grąžintini 32 400 EUR (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Teismo sprendimo dalis, kuria ieškovui iš atsakovo grąžinti 4 500 EUR, paliktina nepakeista aukščiu aptartais motyvais.

Dėl nuostolių atlyginimo

Teisėjų kolegija turi pagrindo sutikti su ieškovo apeliacinio skundo argumentais dėl teismo išvados, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas nebuvo visiškai sąžiningi ikisutartiniuose santykiuose, nepagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas nurodo, jog aplinkybė, kad ieškovas į atsakovą dėl pagrindinės sutarties sudarymo kreipėsi tik 2012 m. rugsėjo mėnesį, o ne iškarto po tai, kai buvo panaikinti apribojimai atsakovui disponuoti butu, bei tai, kad pasirinko reikalauti grąžinti pagal preliminariąją sutartį sumokėtus pinigus, o ne sutartį pripažinti pagrindine, sudaro pagrindą ieškovą laikytina nesąžiningu ikisutartiniuose santykiuose. Tokie teismo motyvai, kuriais grindžiamas ieškovo nesąžiningumas, negali būti pripažinti pagrįstais. Atkreiptinas dėmesys, kad pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta iki 2012 m. spalio 18 d. Nesuėjus šiam terminui ieškovas kelis kartus ragino atsakovą atvykti į notarų biurą ir sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau atsakovas pradėjo reikšti ieškovui reikalavimus, kad pastarasis nėra sumokėjęs visos už butą reikalaujamos sumos. Tokių atsakovo reikalavimų negalima pripažinti sąžiningais ir pagrįstais, kadangi atsiskaitymai pagal pirkimo–pardavimo sutartį vykdomi jos sudarymo dieną. Tai, kad iki pagrindinės sutarties sudarymo ieškovas nėra sumokėjęs visos buto kainos dalies, negalėjo sąlygoti atsakovo atsisakymo sudaryti sutartį. Kad ieškovas nebuvo praradęs suinteresuotumo įsigyti butą, įrodo tai, kad buvo sumokėjęs didelę buto kainos dalį, už savo lėšas įrengęs ir pritaikęs butą savo poreikiams, artėjant terminui kreipėsi į atsakovą dėl sutarties sudarymo, todėl ieškovą pripažinti nesąžiningu ikisutartiniuose santykiuose nėra pagrindo. Teisėjų kolegija mano, kad nagrinėjamu atveju pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nesudaryta dėl atsakovo kaltės, kadangi pastarasis pradėjo ieškovo reikalauti dar iki pagrindinės sutarties sudarymo sumokėti visą turto kainą.

Pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Kadangi pagrindinė sutartis nesudaryta dėl atsakovo kaltės, ieškovas CK 6.165 straipsnio 4 dalies pagrindu turi teisę į nuostolių atlyginimą, tačiau privalo įrodyti šių nuostolių faktą ir dydį bei priežastinį ryšį tarp atsiradusių nuostolių ir pagrindinės sutarties nesudarymo.

Savo patirtais nuostoliais ieškovas laiko 900 EUR už atsakovą sumokėtą gyventojų pajamų mokestį, 1 500 EUR už atsakovui suteiktas teisines paslaugas, 2 300 EUR už tarpininkavimą dėl buto bei 1 600 EUR delspinigių. Ieškovas teigia, kad šie mokėjimai padaryti pagal preliminariąją sutartį, egzistuojant ieškovo teisėtiems lūkesčiams sudaryti pagrindinę sutartį, todėl jos nesudarius laikytini ieškovo nuostoliais. Pažymėtina, kad 900 EUR ieškovas sumokėjo atsakovui kompensuodamas atsakovo mokėtiną gyventojų pajamų mokestį. Šį mokėjimą ieškovas įsipareigojo sumokėti ne preliminariosios sutarties pagrindu, o atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių sudaryta buto nuomos sutartis. Ieškovas neneigia, kad iš atsakovo nuomojosi butą, todėl susitarimo 3 punktu ieškovo įsipareigojimas kompensuoti atsakovo gyventojų pajamų mokestį negali būtų pripažintinas ieškovo nuostoliais preliminariosios sutarties kontekste. Kitus, 5 400 EUR bendros sumos mokėjimus (mokėtinos netesybos, kompensuotinos atsakovo teisinių paslaugų ir tarpininkavimo paslaugos išlaidos) galima pripažinti ieškovo nuostoliais, t. y. patirtomis išlaidomis, kadangi šiuos mokėjimus sąlygojo preliminarioji sutartis. Jeigu tarp šalių nebūtų susiklostę ikisutartiniai santykiai, tokių išlaidų ieškovas nebūtų patyręs. Tai, kad šie mokėjimai numatyti preliminariosios sutarties pratęsime, nesudaro pagrindo jų nepripažinti ieškovo nuostoliais. Šias sumas ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovui tik dėl to, jog ketino su juo sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, todėl tokio sandorio nesudarius yra pagrindas šią, 5 400 EUR, sumą laikyti ieškovo nuostoliais. Byloje įrodyta ir teismo konstatuota, kad ieškovas sumokėjo 2 300 EUR už tarpininkavimo paslaugą. Nesant įrodymų dėl 1 600 EUR už atsakovui suteiktas teisines paslaugas ir 1 500 EUR delspinigių mokėjimo, bendra šių mokėjimų suma (3 100 EUR) teismo išskaičiuota iš ieškovui grąžintino 50 000 EUR avanso. Tokio pobūdžio išlaidos priežastiniu ryšiu pakankamai susijusios su atsakovo veiksmais, t. y. sutarties nesudarymu, todėl yra pagrindas jas priteisti ieškovui iš atsakovo.

Ieškovas teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė jo reikalavimą dėl 12 129 EUR nuostolių negautų pajamų forma priteisimo. Ieškovas nurodo, jog šias pajamas būtų gavęs, jeigu atsakovui pervestus 250 000 EUR būtų investavęs į Lietuvos Respublikos vertybinius popierius; faktas, jog atsakovas ilgą laiką neatlygintinai naudojosi ieškovui priklausančiais 250 000 EUR sukėlė ieškovo nuostolius. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį nuostoliais yra laikomos ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad negautos pajamos turi atitikti realumo kriterijų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis. Apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2007). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo nurodyta aplinkybė, kad 250 000 EUR būtų investavęs į vertybinius popierius, nėra pakankamas įrodymas 12 129 EUR negautų pajamų faktui patvirtinti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šio reikalavimo ieškovas neįrodė. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad nuo tada, kai pasibaigė terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti (2012-10-19) atsakovas nebeteko teisės naudotis ieškovui priklausančia pinigų suma, todėl už šį laikotarpį ieškovas gali reikalauti palūkanų už naudojimąsi pinigais.

CK 6.261 straipsnyje numatyta, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Pagrindinė sutartis pagal susitarimo 8 punktą turėjo būti sudaryta iki 2012 m. spalio 18 d., tačiau iki nurodyto termino nebuvo sudaryta, todėl vadovaujantis CK 6.165 straipsnio 5 dalimi, prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigė. Atsakovas nuo 2012 m. spalio 19 d. nebeturi teisėto pagrindo naudotis ieškovui priklausančia pinigų suma, todėl ieškovas turi teisę į 5 procentų metines palūkanas nuo jam grąžintino 236 900 EUR avanso, skaičiuotinas nuo 2012 m. spalio 19 d. iki 2013 m. vasario 10 d., t. y. už 115 kalendorinių dienų. Todėl yra pagrindas tenkinti ieškinio reikalavimo dalį dėl palūkanų priteisimo ir priteisti ieškovui iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo ieškovui grąžintinų 236 900 EUR, susidariusias laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 19 iki 2013 m. vasario 10 d., kurių suma yra 3 732 EUR ir kurios laikytinos minimaliais ieškovo nuostoliais.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija tenkina ieškovo apeliacinio skundo dalį dėl nuostolių atlyginimo ir sprendžia, jog yra pagrindas priteisti ieškovui iš atsakovo 9 132 EUR (5 400 EUR + 3 732 EUR) nuostolių. Tokiu būdu keistina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovo reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo yra atmestas, šį reikalavimą tenkinant iš dalies (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Ieškovo manymu teismas nepagrįstai atmetė jo reikalavimą dėl 27 250 EUR nuostolių, kurie susidarė šią sumą investavus į buto remonto ir jo pagerinimo darbus, atlyginimo. Nuomos sutarties 5.3 punkte numatyta, jog nuomininkas, raštu suderinęs su nuomotoju, savo lėšomis turi teisę atlikti nuomojamo buto einamąjį remontą. Taigi buto remonto ir pagerinimo darbai buvo numatyti nuomos sutartyje, todėl negali būti siejami su preliminariąja sutartimi ir dėl pagrindinės sutarties nesudarymo atsiradusiais nuostoliais. Ieškovas butu naudojosi beveik dvejus metus, todėl atliktais pagerinimais naudojosi pats. Nuomos sutarties 5.3 punktu nuomininkas pareiškė, kad nereikalaus iš nuomotojo kompensacijos už buto perplanavimą, pertvarkymą ar pagerinimą, o 5.5 punktu susitarė, kad visi buto išplanavimo ar įrangos pagerinimai, kurie negali būti pašalinti iš buto be žalos padarymo, lieka nuomotojui, bet tik tuo atveju, jeigu nuomotojas sutinka, kad pagerinimai jam liktų. Šios nuomos sutarties nuostatos patvirtina, kad ieškovas buto pagerinimus atliko savo sąskaita bei prisiėmė riziką, jog nesudarius pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties, negalės iš atsakovo prašyti šiems pagerinimams skirtų išlaidų atlyginimo. Ieškovas teigia, kad iki nuomos sutarties sudarymo atlikti buto pagerinimai už 18 000 EUR laikytini jo nuostoliais, kadangi preliminariojoje sutartyje nebuvo numatyta, jog atlikti pagerinimai daromi nuomininko sąskaita. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra svarbu mokėjimų už buto pagerinimo darbus data, kadangi nuomos sutartimi aiškiai susitarta, kad už buto pagerinimą nuomininkas iš nuomotojo nereikalaus kompensacijos. Taigi ieškovo argumentai, kad dalis pagerinimų atlikti iki nuomos sutarties pasirašymo, nepaneigia aptartų nuomos sutarties nuostatų galiojimo. Atsižvelgiant į nuomos sutarties sąlygas, darytina išvada, kad ieškovo reikalavimas pripažinti buto pagerinimui skirtas lėšas jo patirtais nuostoliais yra nepagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą šį ieškovo reikalavimą atmesti.

Dėl ieškovo teisės neatlygintinai naudotis butu

Teismas atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti jo teisę neatlygintinai naudotis butu nuo 2012 m. gegužės 18 d. iki 2013 m. balandžio 25 d. Ieškovas apeliaciniu skundu kvestionuoja teismo išvadų dėl šio reikalavimo pagrįstumą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovo apeliacinio skundo argumentais. Aplinkybė, kad iki nustatyto termino nebuvo sudaryta pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis, nesuteikia ieškovui teisės naudotis butu neatlygintinai. Tarp šalių buvo sudaryta buto nuomos sutartis. Teisę neatlygintinai naudotis daiktu suteikia panaudos sutartis, tačiau butu ieškovas naudojosi nuomos sutarties pagrindu, pagal kurios sąlygas per mėnesį turėjo mokėti 1 200 EUR nuomos mokestį. Ieškovas negalėjo turėti jokių pagrįstų lūkesčių, jog kažkurį laikotarpį nuomojamu butu galės naudotis neatlygintinai. Ieškovo argumentas, kad pripažinus jo teisę nurodytą laikotarpį butu naudotis neatlygintinai, būtų apgintas jo interesas ir tai būtų padaryta ekonomiškiau, nei prašant priteisti nuostolių atlyginimą, nesudaro pagrindo tenkinti šį ieškovo reikalavimą. Minėta, kad butas ieškovui perduotas atlygintinai pagal nuomos sutartį, o norėdamas prisiteisti nuostolius, kurie atsirado nesudarius pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties dėl atsakovo kaltės, ieškovas privalo įrodyti atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas - nuostolių faktą, jų dydį bei priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovo patirtų nuostolių (CK 6.246-6.249 str.). Aplinkybė, kad ieškovas informavo atsakovą, jog po 2012 m. gegužės 18 d. butu naudojasi neatlygintinai, tarp šalių panaudos teisinių santykių nesukūrė ir nepaneigia nuomos sutarties sąlygų galiojimo. Už buto nuomą ieškovo mokėtinas mokestis negali būti pripažintas ieškovo nuostoliais, kadangi visą šį laiką jis (ar jo šeimos nariai) butu naudojosi. Tai, kad teisės pripažinimas yra paprastesnis ir pigesnis gynybos būdas nei nuostolių atlyginimas ar restitucijos taikymas, savaime nesudaro pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo, nes toks reikalavimas privalo būti įrodytas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl jo teisės nuo 2012 m. gegužės 18 d. iki 2013 m. balandžio 25 d. neatlygintinai naudotis butu.

Argumentų dėl ieškinio reikalavimo actio Pauliana pagrindu pripažinti sandorį negaliojančiu atmetimo bei teismų praktikoje procesinėmis vadinamų palūkanų priteisimo apeliaciniuose skunduose nepateikta, todėl teisėjų kolegija šiais bylos aspektais nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Negalima sutikti su ieškovo argumentais, jog teismas neteisingai nustatė ieškovo patenkinto ieškinio dalies proporcijas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovas buvo pareiškęs reikalavimą ne tik dėl sumų priteisimo, bet ir dėl sandorio nuginčijimo actio Pauliana pagrindu. Bendra ieškovo pareikštų reikalavimų suma, atsižvelgiant į tai kad actio Pauliana reikalavimas laikytinas turtiniu, buvo 480 456 EUR, teismas reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu atmetė, ir priteisė ieškovui iš atsakovo 229 700 EUR, todėl pagrįstai sprendė, jog patenkinti 48 procentai ieškovo reikalavimų.

Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Minėta, ieškovas buvo pareiškęs 480 456 EUR reikalavimą, ieškovo apeliacinį skundą patenkinus iš dalies, t. y. ieškovui priteistiną sumą padidinus iki 246 032 EUR, darytina išvada, kad patenkintas 51 procentas ieškinio reikalavimų, todėl yra pagrindas perskaičiuoti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Ieškovas už ieškinį sumokėjo 24 733 Lt žyminį mokestį, už turtinį reikalavimą – 24 589 Lt. todėl 51 procentas nuo šios dalies yra 12 540 Lt.

Negalima sutikti su atsakovo argumentais, kad ieškovui nėra pagrindo priteisti išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, kadangi jis tokių išlaidų neapmokėjo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovui atstovavo advokatų kontora, kad šioje byloje jam buvo teikiamos teisinės paslaugos. Tai, kad šias paslaugas apmokėjo trečiasis asmuo, nėra pagrindo daryti išvados, kad ieškovas neturi teisės į tokių išlaidų atlyginimą. Tačiau negalima pritarti ir ieškovo teiginiams, kad teismas nepagrįstai sumažino ieškovo prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą, ir priteisti visas jo patirtas 59 630 Lt bylinėjimosi išlaidas. Teismas vadovavosi CPK 98 straipsnio 2 dalimi bei LR teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose nurodytais maksimaliais dydžiais už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas, todėl teisingai nustatė, kad pagrįstomis išlaidomis už teisines paslaugas šioje byloje pripažintina 4 310 Lt. Tokiu atveju ieškovui iš atsakovo priteistinas 51 procentas nuo nurodytos sumos, kas sudaro 2 198 Lt atstovavimo išlaidų. Bendra ieškovui iš atsakovo pirmosios instancijos teisme patirtų ir priteistinų bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 14 738 Lt (CPK 93 str.).

Teismas nustatė, jog procesinių dokumentų vertimo paslaugos sudarė 363 Lt teismo išlaidų. Tokiu atveju Vilniaus apygardos teismui iš ieškovo priteistina 178 Lt, o iš atsakovo – 185 Lt išlaidų, susijusių su vertimo paslaugomis (CPK 93 str.).

Pirmosios instancijos teismas paskaičiavo, kad išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 52,55 Lt. Vadovaujantis CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 96 straipsniu, valstybei iš ieškovo priteistina 25,75 Lt, o iš atsakovo – 26,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ieškovas už apeliacinį skundą sumokėjo 5 656,25 Lt žyminį mokestį (4 t., 2 b. l.) Ieškovo apeliaciniu skundu ginčijama suma buvo 65 979 EUR (227 811,84 Lt), todėl už apeliacinį skundą mokėtinas žyminis mokestis yra 5 556 Lt (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 4 d.). Teismas padidino ieškovui priteistina sumą iki 246 032 EUR, t. y. patenkino 25 procentus ieškovo apeliacinio skundo reikalavimų, todėl, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies 2 punktu, yra pagrindas proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteisti ieškovui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas – 1 389 Lt žyminio mokesčio.

Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 8 836,99 EUR atstovavimo išlaidų. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte nurodyti rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai. Nurodytų Rekomendacijų 8.9 punkte nustatytas rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis už apeliacinį skundą skaičiuotinas numatytą koeficientą (nagrinėjamu atveju – 3) dauginant iš teisinių paslaugų suteikimo metu galiojusios valstybės institucijų nustatytos 1 000 Lt minimalios mėnesinės algos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos viršija rekomenduojamą maksimalų užmokestį už procesinio dokumento surašymą, todėl sprendžia, kad ieškovui iš atsakovo priteistino užmokesčio dydis mažintinas iki rekomenduojamos maksimalios 3 000 Lt sumos ir nuo šios sumos priteisiant 25 procentus atstovavimo išlaidų – 750 Lt. Bendra ieškovui iš atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų suma yra 2 139 Lt.

Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 str.).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Ieškovo nuomone, teismas nepagrįstai sprendimui įsiteisėjus panaikino Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 22 d. nutartimi pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę – atsakovei A. P. priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), areštą. Ieškovas teigia, kad teismas nepagrįstai vadovavosi CPK 150 straipsnio 2 dalimi, nors turėjo vadovautis CPK 150 straipsnio 3 dalimi, kuri numato, kad patenkinus ieškinį laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

CPK 150 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas panaikino 2013 m. vasario 22 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę, kuri buvo pritaikyta ieškovo reikalavimo, kuriuo jis actio Pauliana pagrindu ginčijo atsakovo ir A. P. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, įvykdymui užtikrinti. Teismas šį ieškovo reikalavimą atmetė, todėl pagrįstai vadovavosi CPK 150 straipsnio 2 dalimi ir pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę panaikino sprendimui įsiteisėjus.

Pirmosios instancijos teismas 2013 m. vasario 11 d. nutartimi taikė laikinąją apsaugos priemonę – areštavo atsakovui priklausantį 295 679 EUR (1 020 920,40 Lt) vertės turtą, esantį pas atsakovą ar trečiuosius asmenis. Ieškovo piniginis reikalavimas didžiąja dalimi yra patenkintas, todėl šios laikinosios apsaugos priemonės, vadovaujantis CPK 150 straipsnio 3 dalimi, paliekamos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 23 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui C. I. (gim. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo S. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) 236 900 (du šimtus trisdešimt šešis tūkstančius devynis šimtus) EUR avanso, 9 132 (devynis tūkstančius vieną šimtą trisdešimt du) EUR nuostolių, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistų 246 032 (dviejų šimtų keturiasdešimt šešių tūkstančių trisdešimt dviejų) EUR nuo bylos iškėlimo teisme 2013 m. vasario 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 14 738 (keturiolika tūkstančių septynis šimtus trisdešimt aštuonis) Lt bylinėjimosi išlaidų.

Kitas ieškinio dalis atmesti.

Priteisti valstybei iš ieškovo C. I. (gim. (duomenys neskelbtini)) 25,75 Lt (dvidešimt penkis litus 75 ct), o iš atsakovo S. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) – 26,80 Lt (dvidešimt šešis litus 80 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Priteisti Vilniaus apygardos teismui iš ieškovo C. I. (gim. (duomenys neskelbtini)) 178 (vieną šimtą septyniasdešimt aštuonis) Lt, o iš atsakovo S. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) – 185 (vieną šimtą aštuoniasdešimt penkis) Lt bylinėjimosi išlaidų (gavėjo Nr. (duomenys neskelbtini); gavėjo pavadinimas: Vilniaus apygardos teismas; mokėjimo paskirtis - „už vertimą“; mokėjimo paskirtyje būtinai nurodant civilinės bylos Nr. 2-62-803/2014).

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 22 d. nutartimi pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę – atsakovei A. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) priklausančio buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), areštą, sprendimui įsiteisėjus.

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – 295 679 EUR (1 020 920,40 Lt) vertės atsakovui S. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) priklausančio turto areštą – palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.“

Priteisti ieškovui C. I. (gim. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo S. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) 2 139 (du tūkstančius vieną šimtą trisdešimt devynis) Lt apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.