- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-30
- Bylos Nr.
- A-261-2291-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01947-2010-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Dainius Raižys
- Pareiškėjas
- A. Č.
- Atsakovas
- Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovui Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. Č. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Įmonių bankroto ir valdymo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos(toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 21 d. įsakymą Nr. V-35 (toliau – ir Įsakymas), kuriuo už Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą bankroto administratoriui A. Č. paskirtas – įspėjimas.
Šalies argumentai
Skunde (b.l. 1-4) pareiškėjas nurodė, kad skundžiamas Įsakymas priimtas iš esmės vadovaujantis uždarosios akcinės bendrovės ,,Raimartas“ (toliau – ir Bendrovė), kurio bankroto administratoriumi 2005 m. sausio 19 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi paskirtas pareiškėjas, buvusio direktoriaus A. M. atstovo advokato A. B. skundu ir jame išdėstytais argumentais, kad pareiškėjas būdamas UAB „Raimartas“ administratoriumi reikalavimo perleidimo sutartimi sau asmeniškai perleido 237 077,56 Lt ir tokiais veiksmais pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareiškėjo teigimu, šie skundo teiginiai bei argumentai, kuriais jie grindžiami, yra teisiškai nepagrįsti, kadangi klausimą, dėl reikalavimo teisių perleidimo į atsakovą A. M. Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje svarstė ir šiuo klausimu priėmė sprendimą BUAB „Raimartas“ kreditorių susirinkimas, todėl pareiškėjas negalėjo ir neperleido sau reikalavimo teisės, taigi netapo UAB „Raimartas“ kreditoriumi. Reikalavimo perleidimo sutartys buvo sudarytos griežtai vykdant kreditorių susirinkimo nutarimą. Sutartys buvo pasirašytos 2007 m. lapkričio 16 d., o 2007 m. lapkričio 19 d. Panevėžio apygardos teismas priėmė sprendimą dėl bendrovės pabaigos. Kadangi Bendrovės likvidavimui skirtas 24 mėn. laikotarpis jau buvo suėjęs, todėl tai, kaip panaudoti neparduotą bendrovės turtą sprendžia tik kreditoriai, šiuo atveju vienintelis kreditorius AB Turto bankas, kuris atsisakė dalies reikalavimo teisės į A. M.. Nepagrįstas ir skunde nurodytas teiginys, kad administratorius privalėjo atstatinėti A. M. sunaikintus bendrovės dokumentus, kadangi būtent A. M. privalėjo perduoti administratoriui bendrovės dokumentus bei turtą, tačiau to nepadarė, dėl to teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl Bendrovės buhalterinių dokumentų neišsaugojimo ir/ar sunaikinimo, apgaulingos apskaitos tvarkymo bei dokumentų klastojimo.
Pareiškėjo teigimu, nuobauda jam skirta nepagrįstai, kadangi Departamentas netinkamai atliko bankroto administratoriaus veiklos patikrinimą, netinkamai vertino faktines aplinkybes, neteisingai išaiškino ir taikė įstatymą. Buvo pažeistos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-377 patvirtintų Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11 punkto nuostatos, kadangi pareiškėjui nebuvo įteiktas Departamento direktoriaus rašytinis pavedimas, todėl A. Č. negalėjo pateikti paaiškinimų, taip pat nebuvo informuotas ar kviečiamas į Departamentą. Pareiškėjui taip pat nebuvo pateiktas įsakymo skirti nuobaudą nuorašas. Pagal Taisyklių 11 punktą, numatantį, kad administratoriaus veikla gali būti tikrinama administruojamoje įmonėje, apskritai nebuvo galimas bankroto administratoriaus veiklos kontrolė, kadangi UAB „Raimartas“ išregistruota 2008 m. sausio 3 d.
Pareiškėjas pažymėjo, kad teikime nepagrįstai nurodyta, jog administravimo išlaidos buvo apmokėtos bankrutuojančios įmonės reikalavimo teise ir todėl manytina, kad administratorius pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 1 dalį, kadangi sprendimą dėl reikalavimo teisės perleidimo priėmė kreditorių susirinkimas, o faktiškai administravimo išlaidos apmokėtos nebuvo. Pats reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymas, nesudaro pagrindo išvadai, jog administravimo išlaidos buvo apmokėtos, taip pat nėra pagrindo remtis Aukščiausiojo Teismo nutartimi, kadangi minėta sutartis nebuvo pripažinta niekine ir/ar negaliojančia.
Pareiškėjas nurodė, kad sprendimą dėl reikalavimo teisės perleidimo priėmė ne jis, o kreditorių susirinkimas, be to, priešingai, nei nurodoma teikime, faktiškai administravimo išlaidos apmokėtos nebuvo. Pats reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymas, nesudaro pagrindo išvadai, jog administravimo išlaidos buvo apmokėtos, be to, remtis Aukščiausiojo Teismo nutartimi taip pat nėra pagrindo, kadangi minėta sutartis nebuvo pripažinta niekine ir/ar negaliojančia. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio nuostatas kreditorių susirinkimas turi teisę sudaryti su bankroto administratoriumi bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės perleidimo sutartį ir tokiu būdu sumokėti administravimo išlaidų atlyginimą.
Atsakovas Įmonių bankroto ir valdymo departamentas su skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b.l. 22-24) nurodė, kad atlikus A. Č. veiklos patikrinimą buvo nustatyta, jog 2007 m. lapkričio 15 d. vykęs Bendrovės kreditorių susirinkimas, nutarė Bendrovės reikalavimo teisę lygią 237077,56 litų sumai perleisti pareiškėjui, o likusią sumos dalį – AB ,,Turto bankas“. Šio kreditorių susirinkimo nutarimo pagrindu, 2007 m. lapkričio 16 d. su A. Č. buvo pasirašyta reikalavimo teisių perleidimo sutartis. Kasacine tvarka negrinėtoje civilinėje byloje pagal ieškovų A. Č. ir AB ,,Turto bankas“ ieškinį atsakovui A. M. Lietuvos Aukščiausias teismas 2008 m. gegužės 13 d. sprendimu bylą perdavė iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui, nurodydamas, kad administravimo išlaidos turi būti apmokamos iš pačios bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės lėšų. Nagrinėjamu atveju, administravimo išlaidos buvo apmokėtos bankrutuojančios įmonės reikalavimo teise, t. y. ne iš įmonės lėšų.
Atsakovas pabrėžė, kad administratoriaus veikla buvo tikrinama nagrinėjant ir vertinant ne tik prašymą, bet taip pat ir administratoriaus pateiktą informaciją ir ją pagrindžiančius dokumentus, kurie pateikti 2010 m. balandžio 30 d. pareiškėjo raštu Nr. 1. Taigi A. Č. teiginiai apie rašytinio pavedimo nebuvimą yra nepagrįsti. Taisyklių 11 punkte nurodoma, kad tik „tikrinant administratoriaus veiklą administruojamoje įmonėje ar administratoriaus buveinėje, tarnautojai ar komisijos nariai privalo administratoriui pateikti Departamento direktoriaus rašytinį pavedimą“. Taisyklių 2 punkte numatyta, kad administratorių veiklos kontrolės objektas yra bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras vykdančio ir (ar) vykdžiusio administratoriaus veikla, susijusi su įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, teismo priimtų procesinių dokumentų (rezoliucijų, nutarčių, sprendimų ir t.t.), kreditorių susirinkimo ir kreditorių komiteto nutarimų vykdymu, kai įmonės bankroto procesas vyksta ir (ar) vyko teismo ir ne teismo tvarka.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimu pareiškėjo A. Č. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas analizavo Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 3, 14 punktas ir 23 punkto nuostatas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad Panevėžio apygardos teismo 2005 m. sausio 19 d. nutartimi UAB „Raimartas“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskiriant A. Č.. Panevėžio apygardos teismo 2005 m. balandžio 11 d. nutartimi UAB ,,Raimartas“ pripažinta bankrutavusia ir likviduota, įmonės administratoriui suteikiant Įmonių bankroto įstatymo 31 straipsnyje nustatytas teises ir pareigas, pavedant atlikti veiksmus, numatytus 32 straipsnio 2 dalyje ir likviduoti bankrutavusią bendrovę, parduodant jos turtą bei reikalavimo teises įstatymo 32-33 straipsniuose nustatyta tvarka, atsiskaityti su kreditoriais 34-35 straipsnyje nustatyta tvarka. Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs bankroto administratoriaus prašymą įtraukti AB ,,Turto bankas“ į UAB ,,Raimartas“ kreditorių sąrašą, išbraukiant iš jo Panevėžio apskrities valstybinę mokesčių inspekciją, 2006 m. gegužės 29 d. nutartimi šį prašymą tenkino ir patvirtino UAB ,,Raimartas“ kreditoriaus Panevėžio apskrities valstybinę mokesčių inspekciją kreditorinio reikalavimo, sumoje 933376,24 Lt perleidimą naujam kreditoriui AB ,,Turto bankas“, įrašant jį į kreditorių sąrašą. 2007 m. vasario 29 d. Panevėžio apygardos teisme UAB „Raimartas“ administratorius A. Č., gindamas kreditorių bei bendrovės interesus atsakovui A. M. pareiškė civilinį ieškinį dėl 933376,24 1 Lt. nuostolių atlyginimo. Įvykęs 2007 m. lapkričio 15 d. UAB ,,Raimartas“ kreditorių susirinkimas nutarė už 30000,00 Lt Bendrovės reikalavimo teisės dalį, lygią 237077,56 litų sumai, perleisti administratoriui A. Č., o likusią reikalavimo dalį, lygią 696298,68 Lt sumai, už 88000,00 Lt - kreditoriui AB „Turto bankas“. 2007 m. lapkričio 16 d. tarp BUAB ,,Raimartas“ bei A. Č. buvo sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartis, kurioje konstatuota, kad sutarties pasirašymo dieną Pradinis kreditorius, t. y. UAB ,,Raimartas“, naujajam kreditoriui, t. y. A. Č., yra skolingas 30000 Lt kaip UAB ,,Raimartas“ administratoriui už suteiktas administravimo paslaugas (1 p.), taip pat nurodant, kad perleidus pagal šią sutartį reikalavimo teises, bus laikoma, kad Pradinio kreditoriaus 30000 Lt dydžio skola Naujam kreditoriui bus laikoma padengta (3 p.). Panevėžio apygardos teismo 2007 m. lapkričio 19 d. sprendimu, atsižvelgiant į tai, kad Bendrovės reikalavimo teisės perleistos, pajamų negauta, kreditorių reikalavimams tenkinti lėšų nėra, pripažinta, kad UAB ,,Raimartas“ veikla pasibaigė dėl bankroto. Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs Pareiškėjo ieškinį atsakovui A. M. dėl 933376,24 1 Lt. nuostolių atlyginimo, 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs A. Č. ir AB ,,Turto bankas“ apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimo, 2008 m. gegužės 13 d. sprendimu Panevėžio apygardos teismo sprendimą panaikino, priteisdamas A. Č. iš atsakovo A. M. 70098,55 Lt, o AB ,,Turto bankas“ - 205879,99 Lt. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2008 m. lapkričio 4 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 13 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Teismas, vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 1, 4, 5 dalių nuostatomis nurodė, kad Įmonių bankroto įstatymu įmonės bankroto administravimo išlaidų apmokėjimo teisinius santykius reglamentuoja visa apimtimi, detaliai nustatant apmokėjimo šaltinius. Kadangi pagal Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 1 dalies nuostatas administravimo išlaidos turi būti apmokamos iš pačios bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės lėšų, teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad už 30000 Lt administravimo išlaidų perleidžiant dalį įmonės reikalavimo teisių, nebuvo pažeistos Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 1 dalies nuostatos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad įmonės administratorius A. Č. įgijo jo administruojamos bankrutavusios įmonės turtinę teisę, nors Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 4 dalis imperatyviai nustato, kad administratorius negali turėti teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Todėl šiuo atveju ne atsakovas, o pats pareiškėjas netinkamai aiškina Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 1 dalies nuostatas bei nepagrįstai remiasi Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartimi, kadangi vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo ((toliau – ir ABTĮ) 20 str. 3 d., 13 str. 1 d.). Teismas pažymėjo, kad Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas draudžia administravimo išlaidas apmokėti bankrutavusios įmonės turtine teise pripažino ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas civilinėje byloje pagal AB Turto bankas ir A. Č. ieškinį atsakovui A. M. dėl nuostolių atlyginimo, kas sudarė vieną iš pagrindų 2008 m. lapkričio 4 d. nutartimi perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą (LR CPK 362 str.2d.).
Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad esant tokioms faktinėms bylos aplinkybėms šio pažeidimo padarymas atitinka teisės aktų pažeidimo, už kuriuos gali būti bankroto administratoriui skirtos nuobaudos, sąlygas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 1 d. nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui; nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo, išskyrus Atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatymo nustatytus atvejus.
Teismas analizavo Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-377 patvirtintų Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2, 7, 8.1, 8.2, 8.3, 11, 14.1, 17.1, 17.2, 18 ir 19 punktų nuostatas.
Teismas nustatė, kad Departamento direktoriaus rašytinis pavedimas administratoriui pateikiamas tikrinant administratoriaus veiklą administruojamoje įmonėje ar administratoriaus buveinėje, o nagrinėjamu atveju administratoriaus veikla buvo tikrinama Taisyklių 8.1.punkte nurodytu būdu, todėl teismas atmetė pareikėjo argumentus dėl Taisyklių 11 punkto pažeidimo. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo informuotas apie gautą skundą, kurio pagrindu pradėtas administratoriaus veiklos tikrinimas, taip pat nustatyta, kad pareiškėjas A. Č. 2010 m. gegužės 3 d. pateikė Departamentui paaiškinimus dėl advokato A. B. 2010 m. kovo 30 d. skundo, todėl nepagrįstai pareiškėjas nurodo, kad negalėjo pateikti paaiškinimų, taip pat nebuvo informuotas ar kviečiamas į Departamentą.
Teismas pažymėjo, kad administratorių veiklos kontrolę reglamentuojančiose taisyklėse nėra nustatyta priimtų sprendimų įteikimo tvarka, todėl šiuo atveju taikytinos LR Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalies nuostatos. Pareiškėjas buvo informuotas apie priimtą sprendimą. Atsižvelgiant į tai teismas padarė išvadą, kad atsakovo veiksmai informuojant pareiškėją apie priimtą sprendimą atitiko nustatytą teisinį reglamentavimą.
Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktą ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas.
III.
Pareiškėjas A. Č. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.
Apeliacinis skundas (b. l. 111-114) grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas apsiribojo tik Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 1, 4 ir 5 dalių nuostatų aiškinimu, tačiau nepasisakė dėl šio įstatymo 36 straipsnio 2 dalies reglamentavimo ir jos taikymo galimybės. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 2 dalį administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo, keitimo ir disponavimo administravimo lėšomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Šiuo klausimu yra pasisakęs ir Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. balandžio 16 d. nutartyje (Civilinė byla Nr. B2-76-253/2010), kuris konstatavo, kad kreditorių susirinkimas turi teisę sudaryti su bankroto administratoriumi bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės perleidimo sutartį ir tokiu būdu sumokėti administravimo išlaidų atlyginimą.
2. Sprendimą dėl reikalavimo teisės perleidimo priėmė ne pareiškėjas, kaip bendrovės administratorius, o BUAB „Raimartas“ kreditorių susirinkimas 2007 m. lapkričio 15 d. nutarimo (protokolas Nr. 6) pagrindu, kuris įstatymo nustatyta tvarka nėra nuginčytas.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartimi, kadangi minėta reikalavimo teisės perleidimo sutartis nebuvo pripažinta niekine ir/ar negaliojančia, o buvo tik panaikintas Lietuvos Apeliacinio Teismo sprendimas ir byla perduota nagrinėti iš naujo.
4. Teismas nevertino skundo argumentų, kad Panevėžio apygardos teismas 2007 m. spalio 9 d. nutartimi įpareigojo bendrovės administratorių pateikti dokumentus, kad būtų priimtas sprendimas dėl bendrovės pabaigos. Apie tai pareiškėjas informavo BUAB „Raimartas“ vienintelį kreditorių AB Turto banką, kuris 2007 m. lapkričio 15 d. nutarimu priėmė sprendimą reikalavimo teisę civ. byloje Nr. 2-225-338-2007 pagal UAB „Raimartas“ ieškinį atsakovui A. M. perleisti A. Č. ir AB Turto bankui. 2007 m. lapkričio 16 d. buvo pasirašyta reikalavimo teisių perleidimo sutartis, o 2007 m. lapkričio 19 d. Panevėžio apygardos teismas priėmė sprendimą dėl UAB „Raimartas“ pabaigos.
Šalies argumentai
Atsakovas Įmonių bankroto valdymo departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 118-120) nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodė, kad:
1. Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kreditorių teisė tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, ją keisti ir nustatyti disponavimo tvarką, negali paneigti ar pakeisti Įmonių bankroto įstyramo 36 straipsnio 1 dalyje nustatyto administravimo išlaidų šaltinio – „bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų)“.
2. Pareiškėjas nepagrįstai bando sutapatinti dvi skirtingas sąvokas – „reikalavimo teisė“ ir „proceso metu gautos lėšos“.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.
Šalies argumentai
Atsakovo atstovas paaiškino, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašė apeliacinio skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Bylos ginčas yra dėl drausminės nuobaudos paskyrimo bankroto administratoriui teisėtumo.
Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nuobauda yra paskirta teisėtai.
Apeliantas skundą grindžia tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus taikytinus ginčo santykiams.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.
Byloje yra nustatyta, kad 2007 m. lapkričio 15 d. UAB ,,Raimartas“ kreditorių susirinkimas nutarė už 30000,00 Lt Bendrovės reikalavimo teisės dalį, lygią 237077,56 litų sumai, už suteiktas administravimo paslaugas perleisti bankroto administratoriui – pareiškėjui, ir pasirašė su pareiškėju reikalavimo teisų perleidimo sutartį (b. l. 62).
Ši faktinė aplinkybė yra įrodyta ir nepaneigta, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes nustatė tinkamai ir jų vertinimą pagrindė surinktais įrodymais.
Nurodytas faktines aplinkybes atsakovas kvalifikavo kaip Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą ir pareiškėjui kaip vykdžiusiam UAB „Raimartas“ bankroto administratoriaus funkcijas paskyrė įspėjimą (b. l. 19).
Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 36 straipsniu yra nustatytos administravimo išlaidos ir jų šaltiniai. Šio straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų). Kai įmonės neturi lėšų arba jų nepakanka bankroto administravimo išlaidoms apmokėti, jos apmokamos Vyriausybės nustatyta tvarka.
Ši norma nenumato galimybės atlyginti administratoriui už suteiktas administravimo paslaugas reikalavimo teisės perleidimo forma. Todėl pareiškėjas, 2007 m. lapkričio 16 d. pasirašydamas reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. 1 (b. l. 62), pažeidė Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies reikalavimą, todėl nuobauda jam paskirta pagrįstai. Šiuo atveju pareiškėjo atsakomybei nėra reikšminga, kad sprendimą dėl atlyginimo už suteiktas administravimo paslaugas priėmė kreditorių susirinkimas, nes pareiškėjas, teikdamas bankroto administravimo paslaugas, galėjo nepasirašyti neteisėtos 2007 m. lapkričio 16 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. 1.
Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
A. Č. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.