- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-05
- Bylos Nr.
- P-552-178-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01132-2011-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- A. P.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. P. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-591-624/2013 pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. P. skundu ir patikslintais skundais kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Valdyba) Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2011 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. 15-5-186 dalyje dėl nemokamos senatvės pensijos dėl turimų draudžiamųjų pajamų; 2) panaikinti Valdybos 2011 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2629; 3) įpareigoti Valdybos Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių mokėti jam pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas) neišmokėtą pensijos dalį; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės ir Valdybos Vilniaus skyriaus 11 427 Lt žalos bei nuostolių ir 3 000 Lt neturtinę žalą; 5) priteisti 5 procentų palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo.
Pareiškėjas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimą, pažymėjo, kad 2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinas įstatymas (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kurio 5 straipsnio 1 dalis bei 8 straipsnio 1 dalis, pareiškėjo manymu, numatė neproporcingai didelį papildomą dalies jau sumažintos senatvės pensijos konfiskavimą, jeigu pensiją gaunantis asmuo turi draudžiamųjų pajamų, bet nenumatė senatvės pensijos dalies kompensavimo. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimą, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą ir darė išvadą, kad dėl akivaizdžiai prieštaraujančių Konstitucijai Laikinojo įstatymo normų priėmimo ir taikymo bei pareiškėjo, kaip senatvės pensijos gavėjo, turinčio draudžiamųjų pajamų, diskriminavimo, papildomai ir neproporcingai daug mažinant jau sumažintą senatvės pensiją, jis nuo 2010 m. sausio 1 d., t. y. nuo Laikinojo įstatymo įsigaliojimo dienos, buvo priverstas darbo atsisakyti. Dėl to jam buvo padaryta didelė turtinė ir neturtinė žala. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsniu ir darė išvadą, kad turtinė žala šiuo atveju pasireiškė ir negautomis pajamomis, kurių pareiškėjas negavo dėl neteisėtų teisėkūros institucijų bei Valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų. Pareiškėjas nurodė, kad iki 2010 m. sausio 31 d. gaudamas senatvės pensiją ir dirbdamas Vilniaus verslo teisės akademijoje docento pareigose jis vidutiniškai kas mėnesį gaudavo 1 280 Lt atlyginimą. Taikant Laikinojo įstatymo 5 ir 8 straipsnių nuostatas dėl papildomai mažinamos senatvės pensijos, pareiškėjas buvo priverstas darbo atsisakyti ir dėl to nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 5 d. neteko 5 120 Lt pajamų. A. P. atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. nutarimą ir nurodė, kad vėl įsidarbino, tačiau tik 1/4 etato (iki tol dėstytiems dalykams dėstyti buvo priimtas kitas dėstytojas) turėdamas teisiškai pagrįstą lūkestį, kad iš jo senatvės gaunamos pensijos nebus papildomai konfiskuojama turto dalis priklausomai nuo gaunamų draudžiamųjų pajamų dydžio. Pareiškėjas darė išvadą, kad nuo 2010 m. gegužės 5 d. kiekvieną mėnesį iki 2011 m. sausio 31 d. gaudavo vidutinį mėnesinį atlyginimą 1 033 Lt, t. y. kiekvieną mėnesį 247 Lt mažiau nei gaudavo iki prieštaraujančių Konstitucijai Laikinojo įstatymo normų taikymo, taigi nuo 2010 m. gegužės 5 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jam buvo padaryta papildomai 1 976 Lt turtinė žala, iš viso buvo padaryta 11 427 Lt materialinė žala, kurią prašė išieškoti iš Lietuvos valstybės ir Valdybos Vilniaus skyriaus. Pareiškėjas pažymėjo, kad be padarytos turtinės žalos jam yra daroma neturtinė žala, nes jis buvo diskriminuojamas dėl socialinės padėties kaip asmuo gaunantis pensiją ir turintis draudžiamųjų pajamų. Tai apribojo jo, kaip žmogaus, socialines-ekonomines teises, saviraiškos galimybes moksliniame-pedagoginiame darbe, sukėlė neigiamų emocijų, pergyvenimų, išprovokavo somatines ligas, hipertenziją. Pareiškėjas nurodė, kad 2010 m. birželio 22 d. dėl ūmaus kairės akies glaukomos priepuolio buvo hospitalizuotas, ne kartą operuotas, pablogėjo rega. Tai sukėlė stresą, neigiamas emocijas ir pergyvenimus dėl regos būklės. Kasdien turi vartoti daug įvairių vaistų, o 2010 m. gruodžio 8 d. jam buvo atlikta sudėtinga kairės akies glaukomos operacija bei akies ragenos transplantacija, tačiau ir po operacijų buvo komplikacijų, uždegimų. Dėl šių priežasčių, patirtų fizinių skausmų, sveikatos pablogėjimo, streso, padidėjusio kraujospūdžio bei kitokių neigiamų sveikatai padarinių, neteko galimybės gyventi visavertį gyvenimą ir dirbti mėgstamą darbą. Padarytą neturtinę žalą pareiškėjas vertino 3 000 Lt, t. y. dviejų gaunamų senatvės pensijų dydžio suma. Teismui vertinant padarytą neturtinę žalą pareiškėjas prašė atsižvelgti, kad ji susijusi su sveikatos pažeidimais, truko ilgą laiką, t. y. nuo 2010 m. gegužės mėn. iki šiol, taip pat atsižvelgti į jo amžių. Pareiškėjas, remdamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, 6.261 straipsniu, prašė priteisti iš atsakovų dėl delikto padarytos turtinės ir neturtinės žalos 5 procentų metinio dydžio palūkanas, kadangi Laikinojo įstatymo 16 straipsnio nuostata dėl sumažintų pensijų kompensavimo tvarkos nevykdoma.
Atsiliepimas
Atsakovai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovai paaiškino, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, kuris nustatė ir senatvės pensijų perskaičiavimo tvarką. Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu pareiškėjas dirbo ir nuo 2010 m. gegužės 5 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, senatvės pensija jam buvo mokama atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. Skirtumas tarp perskaičiuotos pagal Laikinąjį įstatymą ir mokėtos atsižvelgiant į draudžiamąsias pajamas senatvės pensijos yra 4 351,60 Lt. Senatvės pensija A. P. laikotarpiais nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 31 d. ir nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, bet nemažinama dėl draudžiamųjų pajamų, nes asmuo jų neturėjo. Atsakovas pabrėžė, kad teritoriniams skyriams jokie teisės aktai nesuteikia reikšti abejones dėl įstatymo konstitucingumo ir remiantis tuo įstatymo nevykdyti. Atsakovas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo nuspręsta dėl atitinkamų Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl darė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą pensijos dalį. Atsakovas atkreipė dėmesį į Konstitucijos 48 straipsnį ir kritiškai vertino pareiškėjo teiginį, kad Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu jis buvo priverstas darbo atsisakyti ir dėl to jam buvo padaryta turtinė žala. Atsakovas pabrėžė, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik esant neteisėtais veiksmais padarytai žalai, o pareiškėjui senatvės pensija pagal Laikinojo įstatymo nuostatas nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota teisėtai, todėl Valdybos Vilniaus skyriaus darbuotojų veiksmai laikytini teisėtais. Atsakovas rėmėsi Konstitucijos 30 straipsniu ir pažymėjo, kad galiojantys įstatymai specialiose normose valstybės atsakomybės už įstatymo leidėjo padarytą žalą, jei tokia asmeniui būtų nustatyta dėl priimto įstatymo taikymo, nenumato. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti palūkanas yra nepagrįstas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Valdyba paaiškino, kad pareiškėjui paskirta senatvės pensija (1 759,56 Lt) viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, todėl pensija buvo perskaičiuota šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pareiškėjas nuo 2010 m. gegužės 5 d. dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl Valdybos Vilniaus skyriaus 4 pensijų skyrius nuo 2010 m. birželio mėnesio (pareiškėjas įsidarbino 2010 m. gegužės 5 d.) iki 2011 m. gruodžio 31 d., vadovaudamasis minėtomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, pagrįstai ir teisėtai mokėjo pareiškėjui pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę apskaičiuotą pensijos dalį. Valdyba pažymėjo, kad po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo dienos pareiškėjui pensija nebuvo mažinama, nes Laikinojo įstatymo nuostatų taikymas galiojo iki 2011 m. gruodžio 31 dienos. Valdyba pabrėžė, kad įstatymas, nustatantis Valdybos teritoriniams skyriams išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą pensiją, nėra priimtas. Vadyba rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir darė išvadą, kad šiuo atveju yra laikoma, jog sprendimas pareiškėjo atžvilgiu yra įvykdytas, todėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostata bei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas neišmokėtai pareiškėjo pensijos daliai negali būti taikomi. Valdyba pabrėžė, kad tik konstatavus valdžios institucijos darbuotojų veiksmų neteisėtumą, galima civilinė atsakomybė, todėl nagrinėjamu atveju nėra būtinos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtumo. Valdyba taip pat pažymėjo, kad galimybė išieškoti įstatymų leidėjo padarytą žalą Lietuvos Respublikos įstatymuose nenustatyta. Civilinis kodeksas taip pat nenumato galimybės priteisti atlyginti žalą dėl Seimo priimto įstatymo, galiojantys įstatymai specialiose normose valstybės atsakomybės už įstatymų leidėjo padarytą žalą jei tokia asmeniui būtų nustatyta dėl priimto įstatymo taikymo, nenumato. Valdyba, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taip pat nesutiko su pareiškėjo reikalavimu priteisti palūkanas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Valdybos Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2011 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. 15-5-186 ir Valdybos 2011 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. (6.5) I-2629 dalis, kuriose atsisakyta A. P. senatvės pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Valdybos Vilniaus skyriaus 4351,60 Lt senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 5 d. iki 2011 m. lapkričio 30 dienos. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą teismas atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas vadovavosi Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1, 2 dalimis, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir konstatavo, kad pensija pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį galėjo būti perskaičiuojama.
Teismas rėmėsi Konstitucijos 72, 107 straipsniais ir darė išvadą, kad aplinkybė, jog tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Teismas konstatavo, kad Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažinus Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalis tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaraujančiomis Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 5 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d., t. y. laikotarpiu, kai jis turėjo draudžiamųjų pajamų, nepagrįstai buvo neišmokėta senatvės pensijos dalis, todėl ji priteisiama iš Valdybos Vilniaus skyriaus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad Valdybos Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2011 m. sausio 11 d. sprendime Nr. 15-5-186 bei Valdybos 2011 m. balandžio 27 d. sprendime Nr. (6.5)I-2629 išreikšta atsakovų valia atsisakyti mokėti pareiškėjui susidariusią senatvės pensijos nepriemoką taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, todėl darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas panaikinti tas ginčijamų sprendimų dalis, kuriose atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų.
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsnio 1, 3, 4 dalimis, pažymėjo, kad pareiškėjui pensija buvo mokama pagal tuo metu galiojančius teisės aktus, jis nenurodė jokių Valdybos Vilniaus skyriaus (jų darbuotojų) veiksmų, kuriuos jie atliko pažeisdami galiojančius įstatymus, bei veiksmų, kuriuos minėtos institucijos ar jų darbuotojai neatliko, nors pagal įstatymus turėjo atlikti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, jog nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 4 d. jis nedirbo dėl Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, o nuo 2010 m. gegužės 5 d. dirbo tik ¼ etato dėl to, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. jo atliekamą darbą jau dirbo kitas asmuo. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo darbo sutartis 2009 m. gruodžio 31 d. galėjo pasibaigti ir dėl ja nustatyto termino, sutarties šalių valia dėl kitų objektyvių ar subjektyvių priežasčių. Teismas pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo tolesnis galiojimas nebuvo kliūtis pareiškėjui vėl įsidarbinti nuo 2010 m. gegužės 5 d., t. y. esant tiek jo valiai dirbti, tiek objektyviam darbdavio poreikiui darbo sutartyje nurodyta apimtimi naudotis jo paslaugoms. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nuo 2010 m. gegužės 5 d. iki 2011 m. sausio 31 d. buvo priimtas pagal terminuotą darbo sutartį antraeilėms docento pareigoms 0,15 etato, mokant 700 Lt atlyginimą per mėnesį, darbo sutartis nuo 2011 m. vasario 1 d. buvo pratęsta, darbo santykiai tęsėsi iki 2011 m. lapkričio mėn.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų, kurie sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjo nurodomos turtinės žalos priežastis – neteisėti atsakovų veiksmai. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui glaukoma yra diagnozuota prieš 3 metus, o antiglaukominė operacija numatyta planinė, iš 2010 m. rugpjūčio 29 d. epikrizės matyti, kad pareiškėjui regėjimas pablogėjo prieš metus, o glaukoma diagnozuota 2009 m. rugsėjo mėnesį. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nurodyti sveikatos sutrikimai atsirado žymiai anksčiau nei teigiama skunde, todėl nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. priežastinio ryšio tarp nustatytų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, nėra pagrindo tenkinti reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo ir atsakovo mokant senatvės pensiją nesiejo sutartiniai santykiai, todėl darė išvadą, kad nėra pagrindo taikyti CK 6.210 straipsnį, numatantį, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato kitokio palūkanų dydžio. Teismas pabrėžė, kad teisės aktai nenustato, jog tokiais atvejais asmuo, kuriam tam tikra pensijos suma buvo neišmokėta dėl ją skiriančios įstaigos kaltės, galėtų pretenduoti ne tik į šią sumą, bet ir nuo jos skaičiuojamas palūkanas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymo priteisti 5 procentų metines palūkanas teismas netenkino.
III.
Pareiškėjas A. P. prašymu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas atnaujinti procesą administracinėje byloje.
Pareiškėjo teigimu, teismas neteisingai aiškino materialinės teisės normą, t. y. CK 6.271 straipsnį, nes ši norma, A. P. manymu, turėtų būti taikoma Lietuvos valstybei, o ne ją atstovaujančiam Valdybos Vilniaus skyriui. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teismas neteisingai aiškino CK 6.37 straipsnio 2 dalį, 6.210 straipsnio 1 dalį, pažymi, kad tarp jo ir Valdybos Vilniaus skyriaus buvo prievoliniai, o ne sutartiniai teisiniai santykiai. Pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai ir neteisėtai teigė, kad ginčas kilo tik dėl atsakovų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. A. P. atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimą, 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimą, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą ir daro išvadą, kad valstybės teisėkūros institucijos privalo už jam padarytą žalą atsakyti. Pareiškėjas nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1519/2010 ir pažymėjo, kad laisvės pasirinkti darbą suvaržymu laikytinas senatvės pensijos dalies nemokėjimas dėl darbinės veiklos nėra paneigiamas prezumpcija, todėl įrodinėjimo našta, norint ją paneigti, tenka ne jam. A. P. nurodo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-212-437/2010 ir tvirtina, kad teismas turėjo taikyti Civilinio kodekso 6.210 straipsnį. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepasisakė dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnio pažeidimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.
Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimas nėra įprastinė teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kuriai esant teismo procesinio sprendimo peržiūrėjimui pakanka asmens nesutikimo dėl tokio procesinio sprendimo (pvz., apeliacija). Proceso atnaujinimas yra ekstraordinarinė proceso stadija, kurios metu peržiūrimi įsiteisėję teismo sprendimai, kreiptis dėl proceso atnaujinimo galima tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams. Proceso atnaujinimas galimas bylose užbaigtose nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Atnaujinti procesą galima tik įstatymo nustatyta tvarka ir terminais.
Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris yra išaiškinęs, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (pvz., EŽTT sprendimai bylose Nr. 14385/04, 98 pastraipa; Nr. 6267/02, 24 pastraipa; Nr. 69529/01, 25 pastraipa; Nr. 52854/99, 52 pastraipa).
Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).
Iš pareiškėjo prašymo matyti, kad procesą administracinėje byloje prašoma atnaujinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais. Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą, jei teismo sprendimas yra be motyvų, pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, o pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tuomet, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-61/2010, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011). Pabrėžtina, jog minėta nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime neaptarė arba kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-221/2011).
Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad apygardos administracinis teismas nepasisakė dėl Konvencijos 14 straipsnio pažeidimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas turi motyvuojamąją dalį, iš kurios turinio aišku, kuo vadovaudamasis teismas darė išvadas, nurodytas sprendimo rezoliucinėje dalyje. Nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas be motyvų ir šioje byloje atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atnaujinamas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (pvz., 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).
Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą matyti, kad, jo manymu, netinkamas teismo CK 6.271 straipsnio nuostatų aiškinimas lėmė turtinės ir neturtinės žalos bei delspinigių nepriteisimą. A. P. nuomone, teismas turėjo vertinti valstybės neteisėtus veiksmus, spręsdamas dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį būtinas ne tik neteisėtų veiksmų nustatymas, bet ir kitos sąlygos: priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.) bei teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su jo darbo santykiais bei sveikatos būkle, tačiau priežastinio ryšio tarp atsiradusios žalos ir pareiškėjo nurodomų neteisėtų veiksmų nenustatė. Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nenurodė jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti procesą būtent dėl šios apygardos administracinio teismo sprendimo dalies. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytas materialinės teisės normos pažeidimas nėra esminis, kadangi net ir nustačius pareiškėjo norimas aplinkybes dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, tačiau konstatavus priežastinio ryšio tarp jų ir padarytos žalos nebuvimą, civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį neatsiras.
Pareiškėjas tvirtina, kad teismas iš esmės pažeidė Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalį, 6.210 straipsnio 1 dalį, 6.261 straipsnį dėl ko neteisėtai nepriteisė pareiškėjo prašomų palūkanų, tačiau nepateikė pakankamai argumentų, pagrindžiančių jo poziciją dėl nurodytų nuostatų taikymo. Kaip matyti, nagrinėjamas ginčas dėl Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalies taikymo iš esmės kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, todėl jam spręsti turėjo būti pritaikytos pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos. Įvertinusi pareiškėjo prašymą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jame nėra pateikta argumentų, patvirtinančių, jog pirmosios instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. pareiškėjas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo.
Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-2/2010).
Pareiškėjo nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-1519/2010 aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamai bylai, o prašyme nurodomas apygardos administracinio teismo sprendimas nelaikytinas formuojančiu administracinių teismų praktiką. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodytas aplinkybes, neturi pagrindo teigti, kad administracinėje byloje ginčą nagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinis teismas nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos, formuojamos analogiško pobūdžio administracinėse bylose, arba kad teismų praktika buvo formuojama klaidinga linkme. Įvertinus tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą taip pat negali būti pripažintas pagrįstu, todėl netenkintinas.
Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl netenkintinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. P. prašymo atnaujinti procesą netenkinti.
Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. I-591-624/2013 pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo.
Nutartis neskundžiama.