- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-03-29
- Bylos Nr.
- Ik-591-624/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01132-2011-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas, Rosita Patackienė, Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- A. P.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos
- Kategorijos
- 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Miliuvienės ir Rositos Patackienės, dalyvaujant pareiškėjui A. P., atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, atstovei Jūratei Uptienei, nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos atstovui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. P. skunde, kurį patikslino 2011-05-27 ir 2013-01-30, prašo teismo: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2011-01-11 sprendimą Nr. 15-5-186 dalyje dėl nemokamos senatvės pensijos dėl turimų draudžiamųjų pajamų; 2) panaikinti VSDFV 2011-04-27 sprendimą Nr. (6.5) I-2629; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių mokėti jam pagal Laikinąjį įstatymą neišmokėtą pensijos dalį; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės ir VSDFV Vilniaus skyriaus 11 427 Lt žalos bei nuostolių ir 3000 Lt neturtinę žalą; 5) priteisti 5 procentų palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo. Nurodo, kad Konstitucinis Teismas dar 2002-11-25 nutarime nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 str. prieštarauja Konstitucijos 23 , 48 str. 1 d. bei 92 str. Vėliau buvo priimtas įstatymas, kuris numatė neišmokėtų pensijų gražinimą. Nepaisant šių Konstitucinio Teismo precedentinių nuostatų, 2009-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinas įstatymas (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kurio 5 str. 1 d. bei 8 str. 1 d. numatė neproporcingai didelį papildomą dalies jau sumažintos senatvės pensijos konfiskavimą, jeigu pensiją gaunantis asmuo turi draudžiamųjų pajamų, bet nenumatė senatvės pensijos dalies kompensavimo. Pažymėjo, kad dar 2007-09-26 Konstitucinis Teismas nutarime konstatavo, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmeniui, kuriam yra paskirta mokama senatvės pensija, dėl to būtų suvaržyta galimybė laisvai pasirinkti darbą. Galimybės laisvai pasirinkti verslą, ar darbą suvaržymu laikytinas ir toks teisinis reguliavimas, kai asmuo negali darbo bei verslo laisvai pasirinkti dėl to, kad įgyvendinus šią teisę jam būtų nemokama paskirta ir iki tol mokėta senatvės pensija arba jos dalis. Konstitucinis Teismas 2010-04-20 sprendime nurodė, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą, ar užsiima tam tikru verslu paskirta ir mokama senatvės, ar invalidumo pensija dėl to būtų sumažinta didesniu mastu nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Dėl šių akivaizdžiai prieštaraujančių Konstitucijai Laikino įstatymo normų priėmimo ir taikymo bei pareiškėjo, kaip senatvės pensijos gavėjo, turinčio draudžiamųjų pajamų, diskriminavimo, papildomai ir neproporcingai daug mažinant jau sumažintą senatvės pensiją, jis nuo 2010-01-01, t. y. nuo Laikinojo įstatymo įsigaliojimo dienos, buvo priverstas darbo atsisakyti. Dėl to jam buvo padaryta didelė turtinė ir neturtinė žala. Pagal CK 6.249 str. turtinė žala, tai ne tik turto netekimas, bet ir negautos pajamos, kurių negavo dėl neteisėtų teisėkūros institucijų, bei VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų. Iki 2010-01-31 gaudamas senatvės pensiją ir dirbdamas Vilniaus verslo teisės akademijoje docento pareigose jis vidutiniškai kas mėnesį gaudavo 1280 Lt atlyginimą (14 496.27 : 12). Taikant Laikino įstatymo 5 str. ir 8 str. normas dėl papildomai mažinamos senatvės pensijos, pareiškėjas buvo priverstas darbo atsisakyti ir dėl to nuo 2010-01-01 iki 2010-05-05 neteko 5120 Lt pajamų. Konstitucinis Teismas 2010-04-20 nutarime išaiškino, kad Konstitucinio Teismo 2002-11-25, 2003-12-03, 2006-01 -06, 2007-09-26, 2007-10-22, 2008-12-24, 2009-01-15 nutarimų atitinkamos nuostatos galioja ir tada, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės ir kt.) valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis ir todėl negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą, ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu, nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Dėl to jis vėl įsidarbino, tačiau tik 1/4 docento etato, turėdamas teisiškai pagrįstą lūkestį, kad iš jo senatvės gaunamos pensijos nebus papildomai konfiskuojama turto dalis priklausomai nuo gaunamų draudžiamųjų pajamų dydžio. Tačiau VSDFV bei VSDFV Vilniaus skyrius nuo 2010-04-20 neteisėtai taikė prieštaraujančias Konstitucijai Laikinojo įstatymo normas ir nuo 2010-05-05 iki 2012-01-01 iš jo pensijos neteisėtai konfiskavo 4351 Lt, tokiu būdu padarydami turtinę žalą. Nuo 2010-05-05 galėjo įsidarbinti docento pareigose, bet tik 1/4 etato, nes nuo 2010-01-01 jo iki tol dėstytiems dalykams dėstyti buvo priimtas kitas dėstytojas. Todėl nuo 2010-05-05 kiekvieną mėnesį iki 2011-01-31 gaudavo vidutinį mėnesinį atlyginimą 1033 Lt, t. y. kiekvieną mėnesį 247 Lt mažiau nei gaudavo iki prieštaraujančių Konstitucijai Laikinojo įstatymo normų taikymo. Tokiu būdu nuo 2010-05-05 iki 2011-12-31 jam buvo padaryta papildomai 1976 Lt turtinė žala. Iš viso buvo padaryta 11 427 Lt (5120+1976+4351) materialinė žala, kurią prašo išieškoti iš Lietuvos valstybės ir VSDFV Vilniaus skyriaus. Be to, taikant Laikinojo įstatymo 5, 8 str. nuostatas, nuo 2010-01-01 iki šiol be padarytos turtinės žalos, jam yra daroma neturtinė žala. Ir po Konstitucinio Teismo sprendimų ir išaiškinimų iš senatvės pensijos buvo išskaičiuojamos atitinkamos sumos būtent dėl jo teisėtos mokslinės pedagoginės veiklos, kadangi dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų. Taigi, jis buvo diskriminuojamas dėl socialinės padėties, kaip asmuo gaunantis pensiją ir turintis draudžiamųjų pajamų. Tai apribojo jo, kaip žmogaus, socialines-ekonomines teises, saviraiškos galimybes moksliniame-pedagoginiame darbe, sukėlė neigiamų emocijų, pergyvenimų, išprovokavo somatines ligas, hipertenziją. 2010-06-22 dėl ūmaus kairės akies glaukomos priepuolio buvo hospitalizuotas, ne kartą operuotas, esminiai pablogėjo rega. Tai sukėlė stresą, neigiamas emocijas ir pergyvenimus dėl regos būklės. Kasdien turi vartoti daug įvairių vaistų, o 2010-12-08 buvo atlikta sudėtinga kairės akies glaukomos operacija bei akies ragenos transplantacija. Tačiau ir po operacijų buvo komplikacijų, transplanto atmetimo reakcija, uždegimai. Dėl šių priežasčių, patirtų fizinių skausmų, sveikatos - regos esminio pablogėjimo, streso, padidėjusio kraujospūdžio bei kitokių neigiamų sveikatai padarinių, neteko galimybės gyventi visavertį gyvenimą ir dirbti mėgiamą darbą. Jis įrašytas į padidintos rizikos sveikatai asmenų grupę. Padarytą neturtinę žalą vertina 3000 Lt, t. y. dviejų gaunamų senatvės pensijų dydžio suma. Teismui vertinant padarytą neturtinę žalą, prašo atsižvelgti, kad ji susijusi su sveikatos pažeidimais, truko ilgą laiką, t. y. nuo 2010 m. gegužės mėn. iki šiol, taip pat atsižvelgti į jo amžių (2013-05-06 sueis 74 metai). Dėl pablogėjusios sveikatos būklės kasdien turi vartoti daug vaistų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010 pažymėjo, kad vyresnio amžiaus asmens sveikata silpnesnė ir yra objektyvi aplinkybė didinti priteisiamos žalos dydį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo sprendimuose asmens sveikatą vertina remdamasis Sveikatos sistemos įstatymo 2 str. nuostatomis bei Pasaulio Sveikatos Organizacijos numatytais standartais, kaip asmens fizinę, dvasinę ir socialinę gerovę, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Taip pat prašo, remdamasis CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d., 6.261 str., priteisti iš atsakovų dėl delikto padarytos turtinės ir neturtinės žalos 5 procentų metinio dydžio palūkanas, kadangi Laikinojo įstatymo 16 str. nuostata dėl sumažintų pensijų kompensavimo tvarkos nevykdoma. Pažymėjo, kad pažeidžiant Konstitucijos 7, 23, 48 ir 107 str. nuostatas, nevykdant Konstitucinio Teisino atitinkamų nutarimų buvo esminiai pažeistos pareiškėjo konstitucinės teisės. Be to, jį diskriminuojant dėl socialinės padėties, kaip dirbantį senatvės pensininką bei dėl to neteisėtai konfiskuojant turto (nuosavybės) pensijos dalį, taip pat buvo pažeistos Tarptautinės bei Europinės Konvencinės teisės, numatytos Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijos 14 str., Konvencijos 1 Protokolo 1 str. (EŽTT 2009-02-19 sprendimas byloje Kazacioglu prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 2334/03) taip pat Europos Socialinės Chartijos 2 d. 1 str. 2 p., bei Tarptautinės Konvencijos dėl diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje 1 str. 1 d. nuostatos. Be to, Laikinojo įstatymo atitinkamos normos, pagal kurias konfiskuojama senatvės pensijos dalis dėl to, kad jis dirba, pažeidžia tarptautinės Pagrindinių teisingumo principų nusikaltimų ir piktnaudžiavimo valdžia aukoms deklaracijos 18 bei 21 str. nuostatas. Taip pat nurodo, kad VSDFV į 2011-03-28 skundą 2011-04-27 rašte-sprendime Nr. 6.51-2629 išdėstė nepagrįstus įstatymais argumentus. Mano, kad VSDFV išaiškinimai ir sprendimas dėl Laikino įstatymo taikymo akivaizdžiai prieštarauja minėtiems Konstitucinio Teismo nutarimams ir išaiškinimams. Konstitucinio Teismo 2002-11-25 nutarimas, draudžiantis mažinti senatvės pensiją dėl darbinės veiklos, negalėjo būti įveiktas pakartotinai priimant bei taikant analogiškas, prieštaraujančias Konstitucijai 2009-12-08 Laikinojo įstatymo normas. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra suformulavęs plačią oficialią konstitucinę pensinio aprūpinimo doktriną dar iki priimant Laikinojo įstatymo antikonstitucines normas (2007-09-26, 2008-12-24 ir kt. nutarimai), be to ne kartą yra akcentavęs, kad Konstitucija yra vientisas aktas ir nei vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos Konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso Konstitucinio reguliavimo esmė. Mažinant pareiškėjui, kaip turinčiam draudžiamųjų pajamų, pensiją, taip pat buvo pažeistas konstitucinis proporcingumo principas (b. l. 14-17, 140-144).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir ir prašė jį tenkinti remdamasis jame išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovai su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad nuo 2010-01-01 įsigaliojo Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kuris nustatė ir senatvės pensijų perskaičiavimo tvarką. Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu pareiškėjas dirbo ir nuo 2010-05-05 iki 2011-11-30 turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, remiantis Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatomis, senatvės pensija jam buvo mokama atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. Skirtumas tarp perskaičiuotos pagal Laikinąjį įstatymą ir mokėtos atsižvelgiant į draudžiamąsias pajamas senatvės pensijos yra 4351.60 Lt. Senatvės pensija A. P. laikotarpiais nuo 2010-01-01 iki 2010-05-31 ir nuo 2011-12-01 iki 2011-12-31 buvo mokama taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, bet nemažinama dėl draudžiamųjų pajamų, nes asmuo jų neturėjo. VSDFV teritoriniams skyriams jokie teisės aktai nesuteikia reikšti abejones dėl įstatymo konstitucingumo ir remiantis tuo įstatymo nevykdyti. Konstitucijos 102 str. ir Konstitucinio Teismo įstatymas išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai, suteikia Konstituciniam Teismui. Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas, kuriuo nuspręsta dėl atitinkamų Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbtas 2012-09-21. Lietuvos teisėje galioja teisėtumo prezumpcija, kuri reiškia, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Konstitucijos 107 str. nustatyta, kad įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas tik nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas įstatymas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo nutarimas dėl atitinkamų Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, taikytinas į ateitį, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą pensijos dalį. Taip pat nurodo, kad nesutinka ir su pareiškėjo reikalavimu priteisti iš Lietuvos valstybės ir VSDFV Vilniaus skyriaus 5120 Lt negautų pajamų, 1976 Lt turtinę žalą ir 3000 Lt neturtinę žalą. Konstitucijos 48 str. nustatyta kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą, todėl pareiškėjo teiginys, kad Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu jis buvo priverstas darbo atsisakyti ir dėl to jam buvo padaryta 5120 Lt ir 1976 Lt turtinė žala, nepagrįstas. Civilinė atsakomybė atsiranda tik esant neteisėtais veiksmais padarytai žalai. Pareiškėjui senatvės pensija pagal Laikinojo įstatymo nuostatas nuo 2010-01-01 perskaičiuota teisėtai, todėl VSDFV Vilniaus skyriaus darbuotojų veiksmai laikytini teisėtais. Galimybė išieškoti įstatymo leidėjo padarytą žalą Lietuvos Respublikos įstatymuose nenustatyta. Lietuvos Respublikoje įstatymų leidėjo valdžią įgyvendina Seimas, kurį sudaro tautos išrinkti atstovai ir kurių dėl specialaus mandato turėjimo negalima laikyti ( ir pagal įstatymus jie nėra laikomi) valstybės tarnautojais. Jų atliekamą veiklą - įstatymų leidybą - nėra pagrindo laikyti viešuoju administravimu ir pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 str. 2 d. nei Prezidento, nei Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), nei Seimo, nei Seimo narių veiklos tyrimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Konstitucijos 30 str. įtvirtinta nuostata, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Tačiau galiojantys įstatymai specialiose normose valstybės atsakomybės už įstatymo leidėjo padarytą žalą, jei tokia asmeniui būtų nustatyta dėl priimto įstatymo taikymo, nenumato, o Laikinąjį įstatymą taikiusios institucijos - VSDFV Vilniaus skyriaus 4 pensijų skyriaus - veiksmai vykdant tinkamai paskelbtą galiojantį įstatymą, kurį ši institucija, vykdydama viešojo administravimo funkciją, privalėjo vykdyti, yra teisėti. Taip pat pažymėjo, kad reikalavimas priteisti palūkanas yra nepagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose, kuriose buvo nagrinėjami pareiškėjų - pensijų gavėjų skundai atsakovams - VSDFV teritoriniams skyriams dėl palūkanų pagal CK 6.210 str. 1 d. nuostatas priteisimo, ne kartą yra išaiškinęs, kad pareiškėjo ir atsakovo mokant pensiją nesiejo sutartiniai santykiai, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.210 str. (2008-09-12 nutartis adm. byloje Nr. A-575-1565-08) ir tai, kad CK 6.210 str. 1 d. nuostata nagrinėjamu atveju netaikytina, nes nei Pensijų įstatymas, nei Pensijų nuostatai nenumato, kad tokiais atvejais asmuo, kuriam tam tikra pensijos suma buvo neišmokėta dėl ją skiriančios įstaigos kaltės, galėtų pretenduoti ne tik į šią sumą, bet ir nuo jos skaičiuojamas palūkanas (2010-12-02 nutartis adm. byloje Nr. A-502-1627/2010), todėl A. P. reikalavimas dėl palūkanų priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas (b. l. 38-41, 148-151).
Teismo posėdyje atsakovių atstovė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti remdamasi atsiliepime išdėstytais argumentais.
Pateiktame atsileipime trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad A. P., 2011-03-28 su skundu kreipėsi į VSDFV, kuri 2011-04-27 sprendimu Nr. (6.5)1-2629 nustatė, jog pareiškėjo senatvės pensija pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuota bei mokama teisėtai ir pagrįstai, paaiškino, jog Laikinasis įstatymas yra galiojantis ir jo vykdymas yra privalomas. Pareiškėjui paskirta senatvės pensija (1759.56 Lt) viršijo Laikinojo įstatymo 3 str. 1 d. nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, todėl pensija buvo perskaičiuota šio įstatymo 6 str. 1 d. nustatyta tvarka. Pareiškėjas nuo 2010-05-05 dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, remdamasis Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatomis, VSDFV Vilniaus skyriaus 4 pensijų skyrius nuo 2010 m. birželio mėnesio (pareiškėjas įsidarbino 2010-05-05) iki 2011-12-31, vadovaudamasis minėtomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, pagrįstai ir teisėtai mokėjo pareiškėjui pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę apskaičiuotą pensijos dalį. Pažymėjo, kad po Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo dienos pareiškėjui pensija nebuvo mažinama, nes Laikinojo įstatymo nuostatų taikymas galiojo iki 2011-12-31. VSDFV Vilniaus skyriaus 4 pensijų skyrius Laikinojo įstatymo galiojimo metu pagrįstai pareiškėjui mokėjo pensiją taip, kaip buvo nustatyta šio įstatymo, o po Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo įsigaliojimo, įstatymas, nustatantis VSDFV teritoriniams skyriams išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą pensiją, nėra priimtas. Todėl VSDFV Vilniaus skyrius neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui 2010-06-01 - 2011-12-31 laikotarpiu negautą pensijos dalį. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (2003-06-27 nutartis adm. byloje Nr. A5-264/2003) šiuo atveju yra laikoma, kad sprendimas pareiškėjo atžvilgiu yra įvykdytas, todėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. nuostata bei Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas neišmokėtai pareiškėjo pensijos daliai negali būti taikomi. Pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo nuostatas dėl draudžiamųjų pajamų sumažinta pensija išmokėta iki Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo, taigi sprendimai mokėti ne visą jam paskirtą senatvės pensiją įvykdyti iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo. Sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės bei netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymas nėra priimtas, VSDFV Vilniaus skyriaus 4 pensijų skyrius net ir po Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo įsigaliojimo neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui reikalaujamą senatvės pensijos dalį dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatų taikymo. Nesutinka ir su pareiškėjo reikalavimu priteisti iš Lietuvos valstybės ir VSDFV Vilniaus skyriaus 11 427 Lt dydžio turtinės žalos ir nuostolių bei 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Tik konstatavus valdžios institucijos darbuotojų veiksmų neteisėtumą, galima civilinė atsakomybė. VSDFV Vilniaus skyriaus 4 pensijų skyrius privalėjo vadovautis Laikinojo įstatymo nuostatomis, todėl pareiškėjui senatvės pensija pagal Laikinojo įstatymo nuostatas nuo 2010-01-01 perskaičiuota ir mokama teisėtai ir teisingai, VSDFV Vilniaus skyriaus 4 pensijų skyriaus darbuotojų veiksmai laikytini teisėtais, t. y. nėra būtinos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos - neteisėtumo. Taip pat pažymėjo, kad galimybė išieškoti įstatymų leidėjo padarytą žalą Lietuvos Respublikos įstatymuose nenustatyta. Civilinis kodeksas taip pat nenumato galimybės priteisti atlyginti žalą dėl Seimo priimto įstatymo. Konstitucijos 30 str. įtvirtinta nuostata, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Tačiau galiojantys įstatymai specialiose normose valstybės atsakomybės už įstatymų leidėjo padarytą žalą jei tokia asmeniui būtų nustatyta dėl priimto įstatymo taikymo, nenumato, o Laikinąjį įstatymą taikiusios institucijos - VSDFV Vilniaus skyriaus 4 pensijų skyriaus - veiksmai vykdant tinkamai paskelbtą galiojantį įstatymą kurį ši institucija, vykdydama viešojo administravimo funkciją privalėjo vykdyti, yra teisėti. Dėl palūkanų priteisimo nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose, kuriose buvo nagrinėjami pareiškėjų - pensijų gavėjų - skundai dėl palūkanų pagal CK 6.210 str. 1 d. nuostatas priteisimo, ne kartą yra išaiškinęs, kad pareiškėjo ir atsakovo mokant pensiją nesiejo sutartiniai santykiai, todėl pagrindo taikyti CK 6.210 str. nėra. Be to, Pensijų įstatyme ir Pensijų nuostatuose palūkanų priskaičiavimas ir mokėjimas nėra numatytas, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti 5 procentų metines palūkanas atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėjo, kad Pensijų įstatymo 44 str. 1 d. nustatyta, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ir mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu, palūkanų priskaičiavimas ir mokėjimas nenumatytas (b. l. 45-49, 158-163).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Pareiškėjo ir atsakovų atstovės paaiškinimais ir byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas A. P. 2011-01-03 su prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 4 pensijų skyrių su prašymu paskaičiuoti kiek nuo 2010 m. gegužės mėn., jam pradėjus gauti draudžiamųjų pajamų, iki 2011-01-01 neteisėtai buvo neišmokėta senatvės pensijos dalis (b. l. 5). VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius 2011-01-11 sprendimu Nr. 15-5-186, atsakydamas į pareiškėjo 2011-01-03 prašymą, nurodė, kad nuo 2010-01-01 įsigaliojus Laikinojo įstatymo nuostatoms, valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos perskaičiuojamos. Pensijų gavėjams, turintiems draudžiamųjų pajamų, yra mokama perskaičiuota pagal Laikinąjį įstatymą pensijos dalis, apskaičiuota atsižvelgiant į asmens praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį, todėl pareiškėjo senatvės pensija nuo 2010-01-01 iki 2010 m. gegužės mėn. buvo 1538.78 Lt. Kadangi pareiškėjas nuo 2010-05-05 įsidarbino ir turėjo draudžiamųjų pajamų, senatvės pensija buvo perskaičiuota ir mokama 633.33 Lt dydžio senatvės pensija (b. l. 42-43). Pareiškėjas 2011-03-30 su skundu dėl neišsamaus atsakymo į jo 2011-01-03 skundą, kreipėsi į VSDFV Vilniaus m. 4 pensijų skyrių (b. l. 8), kuris 2011-04-04 raštu Nr. 15-5-3150 informavo, kad į pareiškėjo paklausimą jam buvo atsakyta 2011-01-11 raštu Nr. 15-5-186 (b. l. 9). Pareiškėjas 2011-03-28 su skundu kreipėsi į VSDFV dėl jo manymu nepagrįstų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo (b. l. 10). VSDFV 2011-04-27 sprendime Nr. (6.5) I-2629 nurodė, kad senatvės pensija pareiškėjui perskaičiuota remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis. Kadangi pareiškėjo pensija viršija ribinį dydį, ji buvo perskaičiuota ir mokama atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Konstitucinis Teismas Laikinojo įstatymo 6, 7 ir 8 str. nuostatų atitikties Konstitucijai nenagrinėjo, jos yra galiojančios, todėl pareiškėjui pagrįstai buvo perskaičiuota senatvės pensija. Kadangi skyriaus veiksmai yra teisėti, reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą yra nepagrįstas (b. l. 51).
Ginčas byloje kilo dėl minėtų VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2011-01-01 ir VSDFV 2011-04-27 sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti jam senatvės pensijos nepriemoką, kuri susidarė nuo 2010-05-05 iki 2011-11-30 nepagrįstai pritaikius Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatas, taip pat priteisti nuostolius, turtinę ir neturtinę žalą bei 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – ir Pensijų įstatymas) bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (toliau – ir Nuostatai), o nuo 2010-01-01 ir Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kurio 1 str. 2 d. 5 p. nustatyta, kad šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą <...>.
Laikinojo įstatymo 15 str. 1 d. (2009-12-09, 2010-07-02 redakcijos) buvo nustatyta, kad įstatymas galioja iki 2011-12-31. Taigi, Laikinojo įstatymo 15 str. buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas, t. y. tai, kad šiuo įstatymu nustatyta socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponuojanti šių išmokų sumažinimą, taikoma nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31, o kai kurioms socialinėms išmokoms Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas iki 2013-12-31.
Pareiškėjui A. P. buvo paskirta 1759.56 Lt valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (toliau – ir senatvės pensija). Kadangi pareiškėjo pensija viršijo Laikinojo įstatymo 3 str. 1 d. nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, ji buvo perskaičiuota šio įstatymo 6 str. 1 d. nustatyta tvarka ir sudarė 1538 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nuo 2010-05-05 iki 2011-11-30 dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, remiantis Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatomis, jam mokėta pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Dėl to per minėtą laikotarpį susidarė 4351.60 Lt senatvės pensijos nepriemoka. Nuo 2012-01-01 pareiškėjui mokama paskirto dydžio – 1873.99 Lt senatvės pensija (b. l. 138-139).
Nuo 2010-01-01 įsigaliojus Laikinajam įstatymui, jo 6 str. 1 d. nustatyta, kad valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, paskirta iki šio įstatymo įsigaliojimo, perskaičiuojama padidinant pagrindinę senatvės pensijos dalį iki 120 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos, kai asmuo turi būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, ir taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą šio įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį.
Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. (ginčo laikotarpiu galiojusi redakcija) nustatyta, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 str., ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, išskyrus draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 str. 1 d. 8 ir 9 p. asmenis, ir turi draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį.
Laikinojo įstatymo 8 str. 2 d. (2010-10-26 redakcija) įtvirtinta, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams (toliau šiame straipsnyje – pensijų gavėjai), kurie po pensijos paskyrimo yra arba buvo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus ir praėjusį kalendorinį mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. Laikinojo įstatymo 8 str. 2012-07-13 neteko galios.
Minėta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius pareiškėjo valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją perskaičiavo remdamasis Laikinojo įstatymo 6 str. 1 d. bei 8 str. 1 d.
Konstitucinis Teismas, tirdamas Laikinojo įstatymo 6 str. 1 d. tiek, kiek joje nustatytas iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtų valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų perskaičiavimas (sumažinimas), atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui pažymėjo, kad pagal Laikinojo įstatymo nuostatas negalėjo būti perskaičiuojamos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, kurios neviršijo ribinio valstybinės socialinio draudimo pensijos dydžio – 650 Lt, o šį dydį viršijusios senatvės pensijos jas perskaičiuojant negalėjo būti mažinamos daugiau nei iki 650 Lt. Taigi Laikinojo įstatymo 6 str. 1 d. įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustačius, kad šio įstatymo taikymui Vyriausybė turi patvirtinti einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį (kurį ji sumažino nuo 1 488 Lt iki 1 170 Lt), naudojamą senatvės pensijos papildomai daliai apskaičiuoti, buvo nustatyta senatvės pensijų perskaičiavimo tvarka, kuria sudarytos prielaidos sumažinti iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtas senatvės pensijas visiems jas gaunantiems asmenims, išskyrus tuos, kurių gaunamos pensijos neviršijo 650 Lt. Konstatuota, kad pagal Laikinojo įstatymo 6 str. 1 d. visiems taikant tą patį Vyriausybės patvirtintą einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, senatvės pensijos papildoma dalis, kartu ir visa senatvės pensija, buvo mažinama proporcingai, tolygiai ir vienodai visiems, išskyrus tuos asmenis, kurių gaunamos senatvės pensijos neviršijo nustatytos 650 Lt ribos, ir tuos, kurių gaunamos senatvės pensijos po perskaičiavimo tapo mažesnės nei 650 Lt (jiems senatvės pensijos sumažintos mažiau). Atsižvelgiant į tai, kad Laikinojo įstatymo 6 str. 1 d. įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo sudarytos prielaidos perskaičiuojant paskirtas senatvės pensijas jas sumažinti, buvo nustatytas valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, taip pat į tai, kad jis nustatytas laikantis iš konstitucinių proporcingumo, lygiateisiškumo principų kylančių reikalavimų ir taikytas laikinai, be to, numačius kompensuoti dėl šių pensijų sumažinimo atsiradusius praradimus, konstatuota, kad nėra konstitucinių argumentų teigti, jog toks reguliavimas prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalyse buvo nustatyta, jog tam tikrą darbą dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems asmenims, draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, senatvės pensijos buvos sumažintos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kai asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą senatvės pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią senatvės pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu senatvės pensijų gavėjams senatvės pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta senatvės pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams.
Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012-09-21.
Kadangi Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 6 str. 1 d. tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai, pensija pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 6 str. 1 d. galėjo būti perskaičiuojama.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 str. numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. nustatyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį. Taigi, Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus pripažinti kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų – Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės – teisės aktus prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, pirmiausiai Konstitucijai, tai reiškia šių aktų teisinės galios panaikinimą bei jų pašalinimą visam laikui iš Lietuvos teisės sistemos.
Aplinkybė, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Konstituciniam Teismui 2012-02-06 nutarime pripažinus Laikinojo įstatymo 8 str. 1 ir 2 d. tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaraujančiomis Konstitucijos 48 str. 1 d., pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010-05-05 iki 2011-11-30, t. y. laikotarpiu, kai jis turėjo draudžiamųjų pajamų, nepagrįstai buvo neišmokėta senatvės pensijos dalis, kuri, kaip nurodyta VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013-01-17 pažymoje Nr. (10.1)-3-6121, yra 4351.60 Lt (b. l. 138-139), todėl ji priteisiama iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus.
Pareiškėjas taip pat prašo panaikinti atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2011-01-11 sprendimą Nr. 15-5-186 bei VSDFV, kuri pareiškėjo skundą nagrinėjo privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, 2011-04-27 sprendimą Nr. (6.5)I-2629, kuriuose atsakovas nurodė, kad pareiškėjui senatvės pensija perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo nuostatas ir mokėti visą paskirtą senatvės pensiją nėra teisinio pagrindo. Taip pat nurodė kokiais teisės aktais vadovaujantis senatvės pensija buvo perskaičiuota (b. l. 42-43, 51). Pažymėtina, kad šiuose sprendimuose išreikšta atsakovų valia atsisakyti mokėti pareiškėjui susidariusią senatvės pensijos nepriemoką taikant Laikinojo įstatymo 8 str. nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. ABTĮ 88 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p. nustato, kad skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Minėta nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti. Remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius ir VSDFV, priimdami ginčijamus sprendimus, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Šiuo atveju pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems senatvės pensijų gavėjams sumažinta senatvės pensija, taikymo, todėl yra pagrindas panaikinti tik tas ginčijamų sprendimų dalis, kuriose atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatų. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2013-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 5120 Lt turtinę žalą, kuri susidarė per laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2010-05-05 dėl to, kad jis buvo priverstas atsisakyti darbo dėl pensijos ribojimo asmenims, kurie turi draudžiamųjų pajamų, t. y. iš esmės dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. taikymo ir 1976 Lt turtinę žalą, kuri susidarė per laikotarpį nuo 2010-05-05 iki 2011-12-31 dėl to, kad jis įsidarbino tik ¼ etato ir negavo dalies pajamų. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovų 3000 Lt neturtinę žalą, kurią kildina iš Lietuvos valstybės bei VSDFV Vilniaus skyriaus nepagrįstų sprendimų ir veiksmų, neteisėtai taikant Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatas ir nemokant pareiškėjui visos senatvės pensijos. Tai jam sukėlė neigiamų emocijų, stresą, pergyvenimų, išprovokavo somatines ligas, hipertenziją, pablogėjo rega, 2010-06-22 dėl glaukomos priepuolio buvo hospitalizuotas, ne kartą operuotas. Kasdien turi vartoti daug įvairių vaistų, o 2010-12-08 buvo atlikta sudėtinga kairės akies glaukomos operacija bei akies ragenos transplantacija. Po operacijų buvo komplikacijų, transplanto atmetimo reakcija, uždegimai. Dėl šių priežasčių, patirtų fizinių skausmų, sveikatos - regos esminio pablogėjimo, streso, padidėjusio kraujospūdžio bei kitokių neigiamų sveikatai padarinių, neteko galimybės gyventi visavertį gyvenimą ir dirbti mėgiamą darbą. Jis įrašytas į padidintos rizikos sveikatai asmenų grupę. Taigi, pareiškėjas tiek turtinės, tiek ir neturtinės žalos atsiradimą sieja su neteisėtais atsakovų veiksmais, t. y. nepagrįstai taikant Laikinojo įstatymo, kuriuo remiantis jam buvo perskaičiuojama senatvės pensija, taikymu.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 str. 1 d. nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.250 str. 1 d. numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. CK 6.271 str. 3 d. numato, kad šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).
Pareiškėjui pensija buvo mokama pagal tuo metu galiojančius teisės aktus, jis nenurodė jokių VSDFV Vilniaus skyriaus (jų darbuotojų) veiksmų, kuriuos jie atliko pažeisdami galiojančius įstatymus, bei veiksmų, kuriuos minėtos institucijos ar jų darbuotojai neatliko, nors pagal įstatymus turėjo atlikti.
Nors pareiškėjas teigia, kad nuo 2010-01-01 iki 2010-05-05 buvo priverstas atsisakyti darbo UAB „Kazimiero Simonavičiaus universitetas“ dėl pensijos ribojimo asmenims, kurie turi draudžiamųjų pajamų, t. y. iš esmės dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. taikymo, dėl ko patyrė 5120 Lt žalą, taip pat 1976 Lt turtinę žalą, atsiradusią nuo 2010-05-05 iki 2011-12-31 dėl to, kad nuo 2011-05-05 UAB „Kazimiero Simonavičiaus universitetas“ galėjo įsidarbinti tik ¼ etato ir negavo dalies turėtų pajamų, įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, kad nuo 2010-01-01 iki 2010-05-04 nedirbo dėl Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, o nuo 2010-05-05 dirbo tik ¼ etato dėl to, kad nuo 2010-01-01 jo atliekamą darbą jau dirbo kitas asmuo, nepateikė: pareiškėjo darbo sutartis 2009-12-31 galėjo pasibaigti ir dėl ja nustatyto termino, sutarties šalių valia dėl kitų objektyvių ar subjektyvių priežasčių ir t. t. Pažymėtina Laikinojo įstatymo tolesnis galiojimas nebuvo kliūtis pareiškėjui vėl įsidarbinti nuo 2010-05-05, t. y. esant tiek jo valiai dirbti, tiek objektyviam UAB „Kazimiero Simonavičiaus universitetas“ poreikiui darbo sutartyje nurodyta apimtimi naudotis jo paslaugoms. Pažymėtina, kad, kaip matyti iš byloje esančios pareiškėjo su VšĮ Vilniaus verslo teisės akademija 2010-05-04 sudarytos darbo sutarties Nr. 222, jis nuo 2010-05-05 iki 2011-01-31 buvo priimtas pagal terminuotą darbo sutartį antraeilėms docento pareigoms 0.15 etato, mokant 700 Lt atlyginimą per mėnesį (b. l. 14). Nors pareiškėjas ir nepateikė teismui įrodymų, kad darbo sutartis nuo 2011-02-01 buvo pratęsta, tačiau, kaip matyti iš UAB „Kazimiero Simonavičiaus universitetas“ pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 126-129), darbo santykiai tęsėsi iki 2011 m. lapkričio mėn.
Pareiškėjas nurodo, kad dėl neteisėto pensijos sumažinimo, jis patyrė neigiamų emocijų, stresą, pergyvenimų, hipertenziją, pablogėjo rega, 2010-06-22 dėl glaukomos priepuolio buvo hospitalizuotas, ne kartą operuotas, dėl ko patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 3000 Lt, tačiau įrodymų, kurie sudarytų pagrindą teigti, kad minėtos turtinės žalos priežastis – neteisėti atsakovų veiksmai – nenurodė ir nepateikė: kaip matyti iš VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos 2010-06-22 epikrizės, pareiškėjui glaukoma yra diagnozuota prieš 3 metus, o antiglaukominė operacija numatyta planinė (b. l. 17), iš 2010-08-29 epikrizės matyti, kad pareiškėjui regėjimas pablogėjo prieš metus, o glaukoma diagnozuota 2009 m. rugsėjo mėn. (b. l. 20). Pareiškėjo nurodyti sveikatos sutrikimai atsirado žymiai anksčiau nei skunde teigia pareiškėjas, todėl nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. priežastinio ryšio tarp nustatytų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, nėra pagrindo tenkinti reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas taip pat prašo iš Lietuvos valstybės ir VSDFV Vilniaus skyriaus jo naudai priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo prašomos priteisti sumos. Šį reikalavimą jis grindžia CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d. nuostatomis, tačiau pareiškėjo ir atsakovo mokant senatvės pensiją nesiejo sutartiniai santykiai, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.210 str., numatantį, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato kitokio palūkanų dydžio. Nei Pensijų įstatymas, nei Pensijų nuostatai nenustato, kad tokiais atvejais asmuo, kuriam tam tikra pensijos suma buvo neišmokėta dėl ją skiriančios įstaigos kaltės, galėtų pretenduoti ne tik į šią sumą, bet ir nuo jos skaičiuojamas palūkanas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas priteisti 5 procentų metines palūkanas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1, 4 p., 127 str., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. P. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2011-01-11 sprendimo Nr. 15-5-186 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2011-04-27 sprendimo Nr. (6.5) I-2629 dalis, kuriose atsisakyta A. P. senatvės pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų.
Priteisti pareiškėjui A. P. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4351.60 Lt (keturis tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt vieną litą 60 centų) senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 5 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d.
Kitoje dalyje pareiškėjo A. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.