Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėja V. M. (toliau – pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Panevėžio AVMI ar Inspekcija) 2022 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. (42.59 MR) FR0682 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM ar atsakovė) 2022 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 68-48 „Dėl V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2022-04-15 skundo“ (toliau – Sprendimas) ir VMI prie FM 2022 m. birželio 8 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08)492-870. Pareiškėja taip pat prašo priteisti jos naudai iš atsakovės visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde paaiškina, kad remiantis 2021 m. birželio 9 d. pavedimu, Inspekcijos Gyventojų patikrinimų skyriaus vyriausioji specialistė atliko jos laikotarpio nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) mokestinį patikrinimą ir 2022 m. sausio 6 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (42.59 Mr) FR0680-4 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo jai buvo apskaičiuota papildoma 19 361,31 Eur GPM suma. Pareiškėja Panevėžio AVMI 2022 m. vasario 10 d. pateikė rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto. Išnagrinėjusi pastabas, Panevėžio AVMI 2022 m. kovo 21 d. priėmė sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (42.59 MR) FR0682-51, kuriuo pakeitė Patikrinimo aktą ir patvirtino apskaičiuotą mokėtiną 18 916,86 Eur GPM, 1 282,79 Eur delspinigius bei skyrė 7 566,74 Eur (40 procentų GPM) dydžio baudą. Ginčijamu VMI prie FM sprendimu Panevėžio AVMI 2022 m. kovo 21 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (42.59 MR) FR0682-51 patvirtintas.

Pareiškėja skunde nurodo, kad mokestinis patikrinimas negalėjo apimti 2016 ir 2017 metus, kadangi nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo bendrasis mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminas, kuris buvo sutrumpintas nuo einamųjų metų ir 5 praėjusių kalendorinių metų iki einamųjų metų ir 3 praėjusių kalendorinių metų (Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 68 straipsnio 1 dalis). Kadangi mokestinis patikrinimas pradėtas 2021 m. birželio 9 d., mano, kad būtent šia atitinkamo įstatymo redakcija su pakeitimais mokesčių administratoriui ir reikėjo vadovautis.

Ginčijamame VMI prie FM sprendime nurodyta, jog Inspekcija, apskaičiuodama mokesčio bazę, vadovavosi išlaidų metodu, t. y. patikrinimo metu vertinimas buvo atliktas lyginant jos patirtas asmenines išlaidas su faktiškai turėtomis (gautomis) pajamomis. Pareiškėja teigia, kad tiek Patikrinimo akte, tiek ginčijamame atsakovės Sprendime yra neaiškiai, prieštaringai ir painiai aprašoma jos pajamų ir išlaidų analizė. Konstatuota tik, kad 2016-2018 m. laikotarpiu ji gavo 13 534 Eur apmokestinamųjų pajamų, kurių nedeklaravo, tačiau nėra aišku, kurias konkrečiai jos gautas lėšas atskirais laikotarpiais mokesčių administratorius laiko jos pajamomis ir kokiai papildomai apskaičiuotos mokesčio sumos daliai nustatyti buvo taikomas nurodomas išlaidų metodas. Be to, pareiškėjai nėra suprantama ir Patikrinimo akto rezoliucinė dalis, kurioje nurodyta, jog dalis mokesčių sumos jai apskaičiuota taikant GPM įstatymo nuostatas, o kita dalis – pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

Dėl 57 555,39 Eur (2019 m. – 41 575 Eur, 2020 m. – 15 680,39 Eur) piniginių lėšų, gautų iš D. K. bendrovės „(duomenys neskelbtini)” (toliau – Bendrovė) į asmeninę sąskaitą, pareiškėja skunde paaiškina, kad ji su minėta Bendrove nėra ir nebuvo susijusi jokiais ryšiais, joje niekada nedirbo, jokia veikla neužsiėmė. Minėtos piniginės lėšos nėra jos asmeninės pajamos, jos pervestos sugyventiniui R. R. Teigia, kad mokesčių administratorius visiškai nepagrįstai šias pinigines lėšas pripažino jos gautomis pajamomis.

Taip pat nurodo, kad Inspekcijai paprašius pateikti Bendrovės įmonės kodą, buveinės adresą ir/ar kitus rekvizitus bei turimus papildomus dokumentus, ji tokio įpareigojimo padaryti negalėjo, kadangi pati asmeniškai nieko bendro su šia Bendrove neturi ir neturėjo. Pareiškėja pažymi, kad visus dokumentus, kuriuos ji turėjo ir kurie jai buvo prieinami, ji VMI pateikė, kaip antai 2019 m. gegužės 15 d. susitarimą, pasirašytą tarp Bendrovės ir R. R., patvirtinantį būtent jo ryšius su Bendrove.

Akcentuoja, kad atsakovė iš esmės neginčija fakto, jog gautos piniginės lėšos yra ne jos, o jos sugyventinio, tačiau vertina tai kaip jos disponavimą šiomis lėšomis, kurios nebuvo deklaruotos. Mano, kad Inspekcija visiškai nepagrįstai pripažino gautas lėšas jos gautomis pajamomis. Pabrėžia ir tai, kad šiuo atveju vyrauja tarptautinis santykis tarp D. K. ir Lietuvos Respublikos, kuriose mokesčių sistema yra skirtinga. Įgyvendinus ir palikus galioti tokį atsakovės sprendimą bei kitus su tuo susijusius sprendimus, galimai susidarys situacija, jog ji ir jos sugyventinis R. R. bus apmokestinti dvigubai: R. R. už šias gautas pajamas sumokės mokesčius D. K., o ji pagal atsakovės pateiktus reikalavimus – Lietuvoje. Tačiau tai draudžia įstatymai. Pareiškėja akcentuoja ir tai, kad jos sugyventinis R. R. buvo D. K. rezidentas, šioje šalyje deklaravo gyvenamąją vietą ir dirbo, todėl, jos nuomone, mokesčiai turėjo būti apskaičiuoti D. K., o ne Lietuvoje.

Remdamasi tuo, kas aukščiau išdėstyta, pareiškėja prašo teismo panaikinti priimtus sprendimus dalyje dėl piniginių lėšų, gautų iš Bendrovės, priskyrimo apmokestinamosioms pajamoms Lietuvoje ir GPM apskaičiavimo, kaip visiškai nepagrįstus ir neteisėtus.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, pareiškėja prašo teismo panaikinti priimtus sprendimus ir dalyje dėl piniginių lėšų, gautų iš P. R. J. ir O. T., priskyrimo jos gautomis apmokestinamosiomis pajamomis ir GPM apskaičiavimo, kaip visiškai nepagrįstą ir neteisėtą.

Atkreipia dėmesį į tai, kad, kadangi jai iškilo klausimų, susijusių su delspinigių apskaičiavimo metodika, atsakovė kartu su sprendimu pateikė detalizuotą delspinigių ataskaitą. Pastebi, kad pagal minėtą ataskaitą, jai apskaičiuotas delspinigių dydis pakito, t. y. atsakovės Sprendime yra 1 282,79 Eur, o delspinigių ataskaitoje – 1 283,55 Eur. Taigi, delspinigių dydžiai akivaizdžiai nesutampa ir nėra aišku, kuri suma yra tiksli. Be to, iš pateiktos ataskaitos matyti, jog delspinigiai buvo skaičiuojami nuo 2017 m. gegužės 3 d. iki 2022 m. sausio 31 d., beveik už penkerius metus. Mano, kad toks delspinigių skaičiavimas yra neteisingas, neadekvatus ir prieštarauja teisės aktų nuostatoms.

Pareiškėjai taip pat nurodo, kad Inspekcija jai nepagrįstai skyrė 40 proc. dydžio GPM baudą. Vadovaudamasi MAĮ 139 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teigia, kad nebuvo atsižvelgta į tai, jog ji su Inspekcija visapusiškai bendradarbiavo bei teikė visus turimus duomenis ir dokumentus, jokių tyčinių veiksmų, susijusių su mokesčių įstatymų pažeidimu ji neatliko, niekada nevengė mokėti mokesčių, tokio pobūdžio pažeidimų nėra padariusi. Taip pat teigia, kad visiškai nepagrįstai buvo laikoma atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad ji „deklaravo ne visas gautas pajamas, apskaičiuojant GPM buvo taikytas MAĮ 70 straipsnis“. Pažymi, kad tokios nurodytos sunkinančios aplinkybės įstatyme nėra apibrėžtos, todėl tokie atsakovės veiksmai yra neteisėti.

Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovė neperžiūrėjo ir išsamiai neįsigilino į Inspekcijos sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, o tiesiog jį patvirtino nieko nekeisdama. Mano, kad atsakovė nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dėl baudos sumažinimo. Toks atsakovės sprendimas turi būti panaikintas, kadangi atsakovės pritaikyta sunkinanti aplinkybė, jog pareiškėja padarė pažeidimą, yra neadekvati ir neatitinka jokių protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principų.

Pareiškėja taip pat prašo panaikinti VMI prie FM 2022 m. birželio 8 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08)492-870 (toliau – Turto arešto aktas), priimtą jos atžvilgiu kaip visiškai nepagrįstą. Pareiškėja pažymi, kad Turto arešto aktas yra priimtas nepagrįstai, kadangi pateikus teismui skundą, atsakovės Sprendimas nebus vykdomas (bus atitinkamai sustabdytas), dėl ko nėra tikslinga šiuo metu apriboti jos nuosavybės teisių, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje. Taigi, atsakovės atliktas mokestinis patikrinimas bei paskaičiavimai su nurodytomis sumomis šiuo konkrečiu metu neturi jokios prasmės, iki kol nebus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas.

Pareiškėja skunde nesutinka ir su šio dokumento turiniu, jo priėmimo tikslais, areštuoto turto vertėmis. Anot pareiškėjos, VMI prie FM veiksmų (turto arešto) ėmėsi visiškai nepagrįstai, nepateikdama jokių aiškių motyvų, taigi, nesant jokio pagrindo. Turto arešto akte nenurodyti jokie faktiniai pagrindai ir motyvai, kurių pagrindu paskirta mokestinės prievolės užtikrinimo priemonė, nenurodyti jokie argumentai, pagrindžiantys, jog yra pagrįsta rizika, kad ji jai priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti. Pareiškėja teigia, kad Turto arešto akte nurodyto turto vertė neatitinka tikrosios turto vertės, kuri iš tiesų yra ženkliai didesnė. Pasak pareiškėjos, tai reiškia, kad atsakovė ėmėsi neproporcingų priemonių ir jos nuosavybės teises laisvai disponuoti, valdyti bei naudotis turimu turtu apribojo bei suvaržė daugiau, nei apskaičiuota mokėtina suma.

Dėl piniginių lėšų gautų iš D. K. bendrovės „(duomenys neskelbtini)” atsakovė paaiškina, kad mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog į pareiškėjos sąskaitą, esančią AB Swedbank, minėta (duomenys neskelbtini) bendrovė pervedė 57 555,39 Eur, iš jų 2019 metais – 41 875 Eur, 2020 metais – 15 680,39 Eur. Pareiškėja Inspekcijai pateikė 2020 m. liepos 8 d. paaiškinimą, kuriame nurodė, kad piniginių lėšų, gautų iš (duomenys neskelbtini) Bendrovės, savininkė yra ne ji, o jos draugas R. R. Nurodo, kad Mano VMI patalpintame 2021 m. birželio 9 d. Pranešime apie mokestinį patikrinimą Nr. (42.59 Mr) FR0663-139 pareiškėjos paprašyta pateikti (duomenys neskelbtini) Bendrovės įmonės kodą, buveinės adresą ir/ar kitus rekvizitus ir/ar turimus papildomus dokumentus, kurie nebuvo pateikti mokestinio tyrimo metu. Pareiškėja 2021 m. liepos 11 d. Inspekcijai pateikė 2019 m. gegužės 15 d. R. R. ir bendrovės „(duomenys neskelbtini)” pasirašytą sutartį dėl piniginių lėšų pervedimo į pareiškėjos sąskaitą. Dokumentas surašytas ne valstybine kalba. Pareiškėja su skundu pateikė šio dokumento vertimą į valstybinę kalbą. Iš minėto dokumento matyti, kad sutartis yra sudaryta tarp įmonės „(duomenys neskelbtini)” ir R. R., laisvai samdomo darbuotojo. Sutartyje nurodyta: „Visi statybos darbai. Valandinis atlyginimas 350 DKK/val. Mokamas kas savaitę“. Kadangi R. R. neturi sąskaitos (duomenys neskelbtini) banke, jo prašymu dalis pinigų mokama jam į rankas, kiti pervedami į jo žmonos – pareiškėjos sąskaitą Lietuvoje. Pažymi, kad minėtame dokumente nenurodyti jokie įmonės rekvizitai, nenurodytos piniginių lėšų sumos.

Dėl piniginių lėšų, gautų iš O. T. ir P. R. J., VMI prie FM paaiškina, kad pareiškėja pateikė Inspekcijai 2020 m. liepos 8 d. paaiškinimą, kuriame nurodė, jog piniginės lėšos, gautos iš O. T., yra kompensacija už kelionės/viešnagės išlaidas bei piniginių lėšų, gautų iš P. R. J., savininkė yra ne ji, o jos draugas R. R..

Nurodo, kad Mano VMI patalpintame 2021 m. birželio 9 d. Pranešime apie mokestinį patikrinimą Nr. (42.59 Mr) FR0663-139 pareiškėjos buvo paprašyta pateikti P. R. J. asmens kodą, gyvenamosios vietos adresą, O. T. asmens kodą, gyvenamosios vietos adresą ir/ar kitus rekvizitus ir/ar turimus papildomus dokumentus, kurie nebuvo pateikti mokestinio tyrimo metu. Pareiškėja Inspekcijai 2021 m. liepos 11 d. pateikė O. T. ir R. R. 2019 m. spalio 6 d. pasirašytą sutartį bei P. R. J. ir R. R. 2018 m. spalio 15 d. pasirašytą sutartį. Iš šių dokumentų matyti, kad O. T. ir R. R. 2019 m. spalio 6 d. sutartimi susitarė, jog R. R. padės atlikti keletą darbų statybose. Šioje sutartyje nurodyta, kad O. T. apmokės R. R. šeimos apsilankymą D. O. T. perveda pinigus į jo žmonos – pareiškėjos sąskaitą Lietuvoje. P. R. (duomenys neskelbtini) ir R. R. 2018 m. spalio 15 d. sutartimi susitarė, kad R. R. dirbs pas jį laisvai samdomu darbuotoju ir padės jam atlikti statybos darbus vasarnamyje. Valandinis atlyginimas 300 DKK/val., mokamas kas savaitę. Kadangi R. R. neturi sąskaitos (duomenys neskelbtini) banke, dalį pinigų jam moka į rankas, dalį perveda į jo žmonos – pareiškėjos sąskaitą Lietuvoje. Atsakovė atkreipia dėmesį, kad šiuose dokumentuose nenurodyti jokie susitarimus surašančių asmenų rekvizitai, nenurodytos piniginių lėšų sumos.

Paaiškina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog Inspekcija, pagal įvertinimą apskaičiuodama pareiškėjos GPM bazę, naudojosi informacija iš komercinių bankų apie pareiškėjos gautas pajamas ir patirtas išlaidas, VMI informacinės duomenų bazės duomenimis (gautas pajamas, turimą VĮ „Registrų centras“ informaciją apie registruotą nekilnojamą turtą, turimą VĮ „Regitra“ informaciją apie transporto priemones), bei įvertinusi kitą patikrinimo metu surinktą informaciją, apskaičiavo pareiškėjos 2016–2020 metais gautas pajamas bei patirtas išlaidas.

Pažymi, kad mokesčių administratoriaus įvertinimo rezultatai turi būti pagrįsti atliktais palyginimais, skaičiavimais, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu buvo apskaičiuotas mokestis. Pažymi, kad LVAT 2011 m. vasario 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-438-201/2011 nurodė, jog nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį remtis (vadovautis) papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais mokestiniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui). Tokios pačios nuostatos LVAT laikėsi ir administracinėse bylose Nr. A8-693/2007, A442-206/2009, A556-1073/2010. Todėl atsakovė daro išvadą, kad mokesčių administratorius savo kontrolės veiksmų atlikimo metu turi teisę naudotis ir vertinti atitinkamą įrodomąją medžiagą, susijusią su ankstesniais mokestiniais laikotarpiais, kiek tai susiję su tikrinamojo laikotarpio mokestinių prievolių teisingu apskaičiavimu.

Remdamasi bylos medžiaga, VMI prie FM nurodo, jog buvo nustatyta, kad pareiškėja 2008 m. gegužės 27 d. – 2011 m. gruodžio 7 d. buvo ištekėjusi. Tikrinamuoju laikotarpiu santuokos nebuvo įregistravusi. Pareiškėja augina (duomenys neskelbtini) gimusį sūnų. Pareiškėja nuo 2014 m. liepos 28 d. iki 2020 m. kovo 21 d. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini) ”, nuo 2020 m. liepos 1 d. dirba (duomenys neskelbtini). Pareigos – darbuotoja. Duomenys apie pareiškėjos įsigytus/parduotus automobilius pateikti Patikrinimo akto 1 lentelėje. Duomenys apie pareiškėjos tikrinamuoju laikotarpiu įsigytą nekilnojamąjį turtą pateikti Patikrinimo akto 2 lentelėje.

Paaiškina ir tai, kad Inspekcija, siekdama nustatyti pareiškėjos piniginių lėšų likutį tikrinamojo laikotarpio pradžiai, atliko jos pajamų išlaidų analizę už 2005–2015 metų laikotarpį. Piniginių lėšų likutis ne banke tikrinamojo laikotarpio pradžioje nenustatytas. Taip pat nustatyta, kad pareiškėja 2016 metais gavo 8 160 Eur pajamų, iš jų darbo užmokesčio – 3 242,70 Eur, iš Sodros – 2 936,27 Eur, automobilių pardavimo – 1 665 Eur, kitų pajamų – 316,50 Eur, patyrė 16 816 Eur išlaidų, iš jų avansinio mokėjimo už gyvenamąjį namą adresu: (duomenys neskelbtini) – 6 000 Eur, nekilnojamojo turto įsigijimo – 2 000 Eur, automobilių įsigijimo – 2 945,10 Eur, Big bank filialui – 1 954,63 Eur, vartojimo išlaidų – 1 912,58 Eur, kitų išlaidų – 2 003,49 Eur. Piniginių lėšų likutis banke 2016 m. pradžioje sudarė 707 Eur, ne banke – 0 Eur, pabaigoje banke – 108 Eur. Pareiškėjos 2016 m. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 8 056 Eur (707 Eur + 8 160 Eur – 108 Eur – 16 816 Eur).

Nustatyta ir tai, kad pareiškėja 2017 metais gavo 13 059 Eur pajamų, iš jų iš Sodros – 4 844,15 Eur, iš L. J. už kioską – 4 000 Eur, iš T. P. paskolos – 1 000 Eur, iš automobilių pardavimo – 700 Eur, iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ – 1 260 Eur, pašalpos – 418 Eur, kitų pajamų – 837,28 Eur. Patyrė 16 449 Eur išlaidų, iš jų galutinio atsiskaitymo už namą adresu: (duomenys neskelbtini) – 5 000 Eur, (duomenys neskelbtini) – 1 981,32 Eur, vartojimo išlaidų – 2 440,08 Eur, automobilių įsigijimo išlaidų – 1 550 Eur, kitų išlaidų – 5 478,06 Eur. Piniginių lėšų likutis banke 2017 m. pradžioje sudarė 108 Eur, pabaigoje banke – 979 Eur. Pareiškėjos 2017 m. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 4 261 Eur (108 Eur + 13 059 Eur – 979 Eur – 16 449 Eur).

Nustatyta, kad pareiškėja 2018 metais gavo 42 066 Eur pajamų, iš jų automobilių pardavimo – 5 500 Eur, iš Sodros – 3 716,07 Eur, iš P. R. (duomenys neskelbtini) – 15 150 Eur, iš R. R. – 11 413,35 Eur, iš V. B. – 4 000 Eur, kitų pajamų – 2 286,16 Eur. Patyrė 33 718 Eur išlaidų, iš jų nekilnojamojo turto įsigijimo – 7 000 Eur, automobilių įsigijimo – 4 708,65 Eur, (duomenys neskelbtini) filialui – 1 981 Eur, kitų išlaidų (skolos grąžinimas, pirkiniai ir kt.) – 20 028,51 Eur. Piniginių lėšų likutis banke 2018 m. pradžioje sudarė 979 Eur, pabaigoje banke – 10 543 Eur. Pareiškėjos 2018 m. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 1 217 Eur (979 Eur + 42 066 Eur – 10 543 Eur – 33 718 Eur).

Dėl delspinigių skaičiavimo atsakovė paaiškina, kad delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje) (MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nurodo, kad MAĮ 97 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, o nesumokėjus mokesčio per MAĮ 81 straipsnio 2 dalies nustatytą terminą, delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo. Todėl mano, jog pareiškėjos teiginys, kad delspinigių skaičiavimas negali būti ilgesnis kaip 180 kalendorinių dienų, yra nepagrįstas ir atmestinas. Pažymi, kad delspinigių apskaičiavimas detalizuotas prie atsiliepimo pridedamoje ataskaitoje.

Dėl atleidimo nuo delspinigių ar jų sumažinimo atsakovė atkreipia dėmesį, kad vien santykinai didelės apskaičiuotų delspinigių ir paskirtų baudų sumos savaime nesudaro pagrindo sumažinti delspinigius ar atleisti nuo jų mokėjimo (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis adm. byloje Nr. A575-1470/2013). Taip pat VMI prie FM mano, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo (ar sumažinti jų dydį), vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais. Ginčo situacijoje jokios išskirtinės aplinkybės nėra nustatytos. Jokių išskirtinių aplinkybių nenurodė bei nepagrindė ir pati pareiškėja.

Atsakydama į skundo argumentus dėl areštuoto turto vertės, VMI prie FM pažymi, kad areštuodama nekilnojamąjį turtą bei transporto priemones, VMI prie FM rėmėsi VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro ir VŠĮ „Emprekis“ duomenimis, pagal kuriuos areštuoto turto vidutinė rinkos vertė iš viso buvo 19 337,50 Eur. Teigia, kad VMI prie FM 2022 m. birželio 10 d. raštu Nr. (23.31-08)RNA-23077 išsiuntė pareiškėjai suformuotą Turto arešto aktą, kuriame nurodyta teisinga turto arešto masto suma. Mano, kad mokesčių administratoriaus pritaikytas turto arešto mastas 19337,50 Eur sumai (priskaičiuota nepriemokos suma – 27766,39 Eur) yra tinkama, būtina ir proporcinga priemonė, siekiant užkirsti kelią pareiškėjai išvengti mokestinės nepriemokos sumokėjimo, ji atitinka protingumo, teisingumo ir gero administravimo principus. Paaiškina ir tai, kad pareiškėja, turėdama objektyvių įrodymų, pagrindžiančių naujas aplinkybes, kurios neegzistavo turto arešto akto priėmimo metu ir kurios galėtų daryti realią įtaką iš naujo sprendžiant klausimą dėl turto arešto panaikinimo (pakeitimo), turi teisę kreiptis į VMI prie FM dėl turto arešto panaikinimo (pakeitimo) pasikeitus turto arešto akto priėmimo metu egzistavusioms aplinkybėms.

Apibendrindama tai, kas aukščiau išdėstyta, atsakovė mano, kad Inspekcija ir VMI prie FM išsamiai ir motyvuotai išdėstė savo sprendimus, todėl pareiškėjos skundas yra atmestinas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio AVMI atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.

Panevėžio AVMI Kontrolės departamento Gyventojų patikrinimų skyriaus (toliau – Inspekcija) vyriausioji specialistė, vykdydama 2021 m. birželio 9 d. pavedimą tikrinti Nr.(42.59)FR0773-956, patikrino pareiškėjos GPM apskaičiavimo teisingumą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. Patikrinimo metu, nustačius, kad pareiškėjos išlaidos 2016 m.– 8056 Eur, 2017 m. – 4261 Eur, 2018 m. – 1217 Eur viršijo gautas pajamas, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 70 straipsnio nuostatomis, suteikiančiomis teisę mokesčių administratoriui mokėtojo mokesčių bazę nustatyti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą bei vadovaujantis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 įsakymu Nr. VA-103 patvirtintomis Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėmis (toliau – Taisyklės), papildomai už 2016 m. apskaičiavo sumokėti į biudžetą 1 380 Eur GPM, už 2017 m. – 959 Eur, už 2018 m. – 183 Eur.

Patikrinimo metu nustačius, kad pareiškėja 2018 m. pateiktoje Metinėje pajamų deklaracijoje GPM308 (toliau – deklaracija) nedeklaravo 15 150 Eur gautų pajamų iš P. R. (duomenys neskelbtini); už 2019 m. pateiktoje deklaracijoje GPM311 nedeklaravo 41875 Eur pajamų gautų iš (duomenys neskelbtini) bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, 25731 Eur pajamų gautų iš P. R. (duomenys neskelbtini), 4 728,30 Eur gautų pajamų iš O. T.; už 2020 m. pateiktoje deklaracijoje GPM311 nedeklaravo 15 680,39 Eur pajamų gautų iš (duomenys neskelbtini) bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) įstatymo 6 straipsnio nuostatomis už 2018 m. pareiškėjai papildomai apskaičiuota 3 231 Eur GPM, už 2019 m. – 10 953,99 Eur GPM, už 2020 m. - 2654,32 Eur. Iš viso pareiškėjai už 2016-2020 m. papildomai apskaičiuota 19 361,31 Eur GPM.

Pareiškėja 2022 m. vasario 18 d. pateikė pastabas dėl Inspekcijos patikrinimo akto.

Pareiškėja, nesutikdama su Inspekcijos 2022 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. (42.59 Mr)-FR0682-51 pateikė skundą VMI prie FM.

Pareiškėja , nesutikdama su Inspekcijos, VMI prie FM sprendimais ir Turto arešto aktu, pateikė skundą teismui.

GPM įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pajamų mokestį nuo pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, šio įstatymo nustatyta tvarka deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pats nuolatinis Lietuvos gyventojas arba jo įgaliotas asmuo. To paties įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų tiek A klasės, tiek B klasės pajamoms, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos (jeigu šio įstatymo 28 straipsnyje nenustatyta kitaip) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip.

Pareiškėja teigia, kad mokestinis patikrinimas negalėjo apimti 2016-2017 metų laikotarpio, kadangi buvo pasibaigęs MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendras mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Inspekcija, vykdydama 2021 m. birželio 9 d. pavedimą tikrinti Nr. (42.59 Mr) FR0773-956, atliko pareiškėjos GPM apskaičiavimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d.

MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1897 redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad, jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.

Pareiškėja skunde taip pat teigia, kad atlikto mokesčio apskaičiavimo duomenys nėra aiškūs ir konkretūs, yra pateiktas tik mokesčių administratoriaus įvertinimas, tad akivaizdu, kad nėra atlikta jokio 2016-2017 metų laikotarpio mokesčių apskaičiavimo pagrindimo. Su tokia pozicija teismas nesutinka.

Nustatyta, kad Inspekcija mokestinio patikrinimo metu pareiškėjos 2016-2018 m. GPM bazę nustatė pagal jos atliktą įvertinimą, pritaikiusi išlaidų metodą.

MAĮ 40 straipsnio 1, 4 punktai nustato, kad mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais. Pagal MAĮ 66 straipsnio 2 dalį, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais.

MAĮ 70 straipsnis nustato vieną iš specialių mokesčių apskaičiavimo būdų – kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių, patvirtintų Inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 (toliau – Taisyklės) 4 punkte detalizuoti faktai ir aplinkybės, dėl kurių mokesčių administratorius gali priimti sprendimą mokestį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius: nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir/ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais (4.1 punktas).

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi teisės aiškinimo, kad atvejai, kai mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir/ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas, patenka į MAĮ 70 straipsnio 1 dalies teisinio reguliavimo sritį (pvz., žr. 2013 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1032-13, 2014 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-554-14, kt.).

Pažymėtina, kad mokesčių administratoriaus pareiga pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas turi būti vykdoma ypatingai atidžiai pajamų, kurių šaltiniai nėra žinomi, apmokestinimo atvejais. Iš tiesų tokie atvejai skiriasi nuo gyventojo deklaruotų arba mokesčių administratoriaus nurodomų mokėti mokesčių nuo pajamų, kurių gavimo šaltiniai yra žinomi, o jų paskaičiavimo būdai yra tikslūs ir dažniausiai paremti mokesčio mokėtojo ir (ar) mokesčių administratoriaus turimais objektyviais duomenimis.

Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 27 d. iki 2011 m. gruodžio 7 d. buvo ištekėjusi. Tikrinamuoju laikotarpiu santuokos nebuvo įregistravusi. Pareiškėja augina sūnų, gimusį (duomenys neskelbtini) m. Taip pat nustatyta, kad nuo 2014 m. liepos 28 d. iki 2020 m. kovo 21 d. pareiškėja dirbo UAB „(duomenys neskelbtini) ”, nuo 2020 m. liepos 1 d. dirba (duomenys neskelbtini). Patikrinimo metu taip pat surinkta ir įvertinta informacija apie pareiškėjos įsigytus/parduotus automobilius, tikrinamuoju laikotarpiu įsigytą nekilnojamąjį turtą, kuri pateikta Patikrinimo akto lentelėse.

Iš Patikrinimo akto duomenų matyti, kad Inspekcija, siekdama nustatyti pareiškėjos piniginių lėšų likutį tikrinamojo laikotarpio pradžiai, atliko pareiškėjos 2005–2015 metų laikotarpio pajamų/ išlaidų analizę (Patikrinimo akto 3 lentelė). Mokestinio patikrinimo metu atlikus už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. pajamų-išlaidų analizę pareiškėjos grynų pinigų likutis ne banke 2016 m. sausio 1 d. nenustatytas.

Patikrinimo akte taip pat detalizuota, kiek ir iš kokių šaltinių pareiškėja gavo pajamų, kiek patyrė išlaidų (vartojimo, nekilnojamojo turto įsigijimo ir kitų). Pareiškėjos pajamų–išlaidų balansas nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. pateiktas Patikrinimo akto 4 lentelėje.

Kaip matyti, pareiškėjos šeimos vartojimo išlaidos apskaičiuotos pagal pateiktus kredito įstaigų duomenis. Taip pat Patikrinimo akto tvirtinimo metu, atsižvelgiant į pareiškėjos pateiktas pastabas, įvertinta pareiškėjos pateikta 2015 m. gruodžio 22 d. vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini).

Patikrinimo metu surinktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos 2016 m. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 8 056 Eur, 2017 m. – 4 261 Eur, 2018 m. – 1217 Eur. 2019-2020 metų laikotarpiu pareiškėjos patirtos išlaidos neviršijo gautų pajamų.

Įvertinus visą turimą informaciją apie pareiškėjos gautas pajamas bei patirtas išlaidas, darytina išvada, jog mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, kad pareiškėja 2016 m. disponavo 8 056 Eur, 2017 m. – 4 261 Eur, 2018 m. – 1 217 Eur piniginėmis lėšomis, gautomis iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių, kurios nebuvo deklaruotos GPMĮ nustatyta tvarka. Pareiškėja šių išvadų objektyviais įrodymais mokestinio ginčo nagrinėjimo metu nepaneigė.

Pareiškėja tiek paaiškinimuose Inspekcijai, tiek skunde teismui laikosi pozicijos, kad nurodytos piniginės lėšos buvo skirtos ne jai, o jos sugyventiniui R. R., kuris jas gavo už minėtai bendrovei atliktus darbus. Šiai aplinkybei pagrįsti pareiškėja Inspekcijai pateikė 2019 m. gegužės 15 d. R. R. (samdomo darbuotojo) ir įmonės „(duomenys neskelbtini)“ pasirašytą sutartį, kurioje nurodyta: „Visi statybos darbai. Valandinis atlyginimas 350 DKK/val. Mokamas kas savaitę“. Kadangi R. R. neturi sąskaitos (duomenys neskelbtini) banke, jo prašymu, dalis pinigų mokama jam į rankas, kiti pervedami į jo žmonos – Pareiškėjos sąskaitą Lietuvoje.

Nustatyta ir tai, kad siekdama patikrinti pareiškėjos nurodytas aplinkybes, Inspekcija 2021 m. liepos 23 d. D. K. mokesčių administratoriui išsiuntė paklausimą, prašydama pateikti informaciją, ar R. R. gavo su darbo santykiais susijusių ar kitų pajamų D. K. ir ar šios pajamos buvo apmokestintos D. K. nustatyta tvarka, taip pat buvo prašoma pateikti informaciją, kokiu pagrindu įmonė „(duomenys neskelbtini)“ pervedinėjo pinigines lėšas į Pareiškėjos sąskaitą. D. K. mokesčių administratorius pateiktame atsakyme nurodė, kad R. R. 2017 m. vasario 13 d. D. įregistravo įmonę (duomenys neskelbtini), kuri atliko tam tikrus darbus (duomenys neskelbtini) bendrovei „(duomenys neskelbtini)“. (duomenys neskelbtini) bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ su (duomenys neskelbtini) žodžiu susitarė (rašytinis susitarimas nebuvo surašytas) dėl piniginių lėšų pervedimo pareiškėjai. Už atliktus darbus įmonei (duomenys neskelbtini) buvo išrašytos sąskaitos faktūros, pagal kurias, piniginės lėšos pervestos pareiškėjai. D. K. mokesčių administratorius taip pat nurodė, kad įmonė (duomenys neskelbtini) deklaracijų mokesčių administratoriui nepateikė ir mokesčių į D. K. biudžetą nesumokėjo.

Pareiškėjos pateikta 2019 m. gegužės 15 d. tarp R. R. (samdomo darbuotojo) ir įmonės „(duomenys neskelbtini)“ pasirašyta sutartis yra neinformatyvi, kyla abejonių dėl jos tikrumo, kadangi nurodytame dokumente nenurodyti jokie įmonės rekvizitai, nenurodytos piniginių lėšų sumos. Abejonių šio dokumento tikrumu kelia ir tai, kad D. K. mokesčių administratorius nurodė Inspekcijai, kad tarp R. R. įmonės ir (duomenys neskelbtini) bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ buvo žodinis, o ne rašytinis susitarimas dėl pinigų pervedimo. Pareiškėja šios bendrovės rekvizitų Inspekcijai nenurodė.

Patikrinimo metu mokesčių administratorius, remdamasis AB Swedbank pateiktų pareiškėjos sąskaitų išrašų duomenimis nustatė, kad pareiškėja pervestomis piniginėmis lėšomis disponavo pati, ir panaudojo jas savo reikmėms – atsiskaitinėjo už pirkinius, mokėjo mokesčius, grynino bei skolino fiziniams asmenims. Duomenų, kad pareiškėja į savo sąskaitą iš (duomenys neskelbtini) bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ gautas pinigines lėšas perdavė R. R., byloje nėra.

Taigi, įvertinus nustatytų aplinkybių visumą, darytina išvada, kad mokesčių administratorius padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėja 2019–2020 metais disponavo 57 555,39 Eur (2019 metais – 41 875 Eur, 2020 metais – 15 680,39 Eur) piniginėmis lėšomis, kurių nedeklaravo GPMĮ nustatyta tvarka. Todėl pareiškėjai nuo šių sumų pagrįstai apskaičiuota papildomai mokėtino GPM.

Pareiškėjos nurodyti argumentai dėl dvigubo apmokestinimo yra nepagrįsti. Kaip minėta, D. K. mokesčių administratorius pateikė informaciją, kad įmonė (duomenys neskelbtini) deklaracijų mokesčių administratoriui nepateikė ir mokesčių į D. K. biudžetą nesumokėjo. Duomenų, kad D. K. vyksta mokesčių išieškojimo procesas R. R. ar jo įmonės atžvilgiu, byloje nėra.

Pareiškėja ginčija ir mokestinio patikrinimo metu nustatytą aplinkybę, kad ji disponavo iš P. R. (duomenys neskelbtini) gautomis piniginėmis lėšomis (2018 metais – 15 150 Eur, 2019 metais – 25 731 Eur) ir iš O. T. gautomis piniginėmis lėšomis (2019 metais – 4 728,3 Eur), kurių nedeklaravo GPMĮ nustatyta tvarka.

Remiantis mokestinio ginčo medžiaga nustatyta ir dėl to ginčo nėra, kad į pareiškėjos sąskaitą, esančią AB Swedbank, P. R. (duomenys neskelbtini) pervedė 40 881 Eur, iš jų 2018 metais – 15 150 Eur, 2019 metais – 25 731 Eur, bei O. T. 2019 metais pervedė 4 728,3 Eur.

Pareiškėja tiek 2020 m. liepos 8 d. paaiškinime Inspekcijai, tiek skunde teismui tvirtina, kad piniginės lėšos, gautos iš O. T., yra kompensacija už kelionės/viešnagės išlaidas, o piniginių lėšų, gautų iš P. R. (duomenys neskelbtini), savininkė yra ne ji, o jos draugas R. R., kuris atliko P. R. (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo įrengimo darbus.

Nustatyta, kad mokestinio patikrinimo metu, siekiant patvirtinti ar paneigti pareiškėjos paaiškinime nurodytas aplinkybes, Inspekcija paprašė pareiškėjos pateikti šių asmenų asmens kodą, gyvenamosios vietos adresą ir/ar kitus rekvizitus, ir/ar turimus papildomus dokumentus, kurie nebuvo pateikti mokestinio tyrimo metu. Pareiškėja Inspekcijai 2021 m. liepos 11 d. pateikė O. T. ir R. R. 2019 m. spalio 6 d. pasirašytą sutartį bei P. R. (duomenys neskelbtini) ir R. R. 2018 m. spalio 15 d. pasirašytą sutartį.

Pareiškėja skunde teismui taip pat nurodo, kad O. T. pervestų į jos sąskaitą piniginių lėšų paskirtį įrodo jos banko sąskaitos išrašo, kuriame nurodyta operacijos data – 2019 m. lapkričio 8 d., atliktas pavedimas – 36 110,00 DKK ((duomenys neskelbtini) kronų), operacijos turinys – už skrydį ir viešbutį (Flight and hotel). Pareiškėja taip pat pažymi, kad visa ši konkreti pinigų suma buvo nuimta 2019 m. lapkričio 11 d. ir panaudota būtent šioms išlaidoms padengti, t. y. kelionei, nakvynei ir maitinimui.

Išanalizavus šių dokumentų turinį, nustatyta, kad O. T. ir R. R. 2019 m. spalio 6 d. sutartimi susitarė, kad R. R. padės atlikti keletą darbų statybose. Šioje sutartyje nurodyta, kad O. T. apmokės R. R. šeimos apsilankymą D. O. T. perveda pinigus į jo žmonos – pareiškėjos sąskaitą Lietuvoje.

Išanalizavus P. R. (duomenys neskelbtini) ir R. R. 2018 m. spalio 15 d. sudarytos sutarties turinį, matyti, kad šia sutartimi šalys susitarė, jog R. R. dirbs pas jį laisvai samdomu darbuotoju ir padės jam atlikti statybos darbus vasarnamyje. Valandinis atlygis 300 DKK/val. Mokamas kas savaitę. Kadangi R. R. neturi sąskaitos (duomenys neskelbtini) banke, dalį pinigų jam moka į rankas, dalį perveda į jo žmonos – pareiškėjos sąskaitą Lietuvoje.

Pareiškėja Inspekcijos nurodymo pateikti O. T. ir P. R. (duomenys neskelbtini) asmens kodus, kontaktinius duomenis neįvykdė. Pateiktose sutartyse nenurodyti jokie šiuos susitarimus sudarančių asmenų rekvizitai, nenurodytos piniginių lėšų sumos. Byloje jokių objektyvių įrodymų, kad pavedimuose nurodytos kelionės, apgyvendinimo ir statybinių reikmenų (medžiagų, įrankių ir t. t.) įsigijimo išlaidos buvo realiai patirtos, nėra. Tai, kad, pareiškėjos teigimu, pinigai, pervesti kelionės išlaidoms, buvo išgryninti, dar nereiškia, kad jie buvo panaudoti pagal paskirtį. Taip pat, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjos pateiktuose P. R. (duomenys neskelbtini) banko mokėjimuose jų paskirtis (už medžiagas; už įrankius, nuomą; už buitinę techniką; už indus; už siuntinį; už siuntinį, vonios kambarių inventorių; už sudarytus sąrašus, projektus; už sąrašus; už siuntinį) įrašyta ranka. Piniginių lėšų, gautų iš P. R. (duomenys neskelbtini), perdavimo R. R. darbo reikmėms faktas niekur nefiksuotas. Priešingai, iš AB „Swedbank“ gauti pareiškėjos sąskaitų išrašų duomenys patvirtina, kad pareiškėja minėtų fizinių asmenų pervestomis piniginėmis lėšomis disponavo pati ir panaudojo jas savo reikmėms – atsiskaitinėjo už pirkinius, mokėjo mokesčius, grynino bei skolino fiziniams asmenims.

Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad Inspekcija pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja disponavo iš P. R. (duomenys neskelbtini) gautomis piniginėmis lėšomis (2018 metais – 15 150 Eur, 2019 metais – 25 731 Eur) ir iš O. T. gautomis piniginėmis lėšomis (2019 metais – 4 728,3 Eur), kurių nedeklaravo GPMĮ nustatyta tvarka. Pareiškėjai nepateikus tai paneigiančių įrodymų, teismas neturi pagrindo kitaip vertinti šių aplinkybių, nei tai padarė Inspekcija.

Pareiškėja nesutinka su jai apskaičiuotų GPM delspinigių dydžiu, skunde nurodo, kad delspinigiai turėjo būti skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų.

Vadovaujantis GPMĮ 36 straipsnio 2 dalimi ir MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 97 straipsnio 2 dalies nuostatomis, delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį. Šiuo pagrindu pradėti skaičiuoti delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos.

MAĮ 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad 180 dienų delspinigių skaičiavimo termino pradžia siejama su diena, nuo kurios mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką.

LVAT, aiškindamas MAĮ 96 straipsnyje 1 dalyje 2 punkte, 97 straipsnyje 2 dalyje, 98 straipsnio 2 dalyje nuostatas, yra nurodęs, kad galima išskirti tokius delspinigių skaičiavimo laikotarpius: pirma, už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu pagal tuo metu galiojančio dokumento surašymo dienos; antra, nesumokėjus per MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo ir tęsiasi iki teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos. 180 dienų delspinigių skaičiavimo laikotarpis prasideda tik tada, kai įgyja teisinę galią sprendimas dėl mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo ir nėra taikomas už ankstesnius laikotarpius iki pastarojo laikotarpio (LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-636/2010).

Nagrinėjamu atveju 180 dienų terminas bus pradėtas skaičiuoti tik nuo to momento, kai bus priimtas galutinis teismo sprendimas mokestinio ginčo byloje.

Iš Inspekcijos sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo matyti, kad vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, už 2016-2020 m. nuo patikrinimo metu papildomai apskaičiuoto 18 916,86 Eur GPM, už laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 2 d. iki 2022 m. sausio 6 d. apskaičiuota 1 282,79 Eur GPM delspinigių. Detali delspinigių apskaičiavimo lentelė, kurioje yra nurodytas ir delspinigių skaičiavimo laikotarpis, yra pateikta byloje. Dėl to, kad nesutampa Inspekcijos sprendime apskaičiuota delspinigių suma su lentelėje apskaičiuota, atsakovės atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad joje įtraukti ir delspinigiai, apskaičiuoti pareiškėjai nesumokėjus žemės mokesčio. Abejoti delspinigių apskaičiavimo teisingumu teismas neturi pagrindo. Pareiškėja įrodymų, paneigiančių delspinigių sumos teisingumą, nepateikė.

GPMĮ 36 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog už GPMĮ pažeidimus skiriamos baudos ir (arba) skaičiuojami delspinigiai Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jei mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą.

MAĮ 140 straipsnyje įtvirtintos baudų skyrimo taisyklės, pagal kurias mokesčių administratorius už mokesčių įstatymų pažeidimus skiria asmenims baudas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais ir neviršydamas šio Įstatymo 139 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų skirtinos baudos dydžių, o jeigu skirtinos baudos dydžiai nustatyti specialiajame mokesčio įstatyme, – neviršydamas jame nustatytų skirtinos baudos dydžių, atsižvelgdamas į: 1) pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą; 2) kaltę (kaltės formą ir rūšį); 3) dėl padaryto pažeidimo atsiradusią žalą; 4) atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (MAĮ 140 str. 2 d.).

Asmens atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra šios: 1) asmuo pripažino mokesčio įstatymo pažeidimą ir bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi šio pažeidimo tyrimo metu (sudarė sąlygas tinkamai mokesčių administratoriaus veiklai tiriant pažeidimą, pateikė mokesčių administratoriui prašomą informaciją, padėjo mokesčių administratoriui išaiškinti šį pažeidimą ir jame dalyvavusius asmenis); 2) asmuo savo noru atlygino arba pašalino dėl pažeidimo padarymo atsiradusią žalą; 3) pažeidimas padarytas dėl sunkios fizinio asmens ekonominės ir (ar) socialinės padėties; 4) pažeidimas padarytas dėl psichinės ir (ar) fizinės prievartos; 5) pažeidimas padarytas kitomis svarbiomis aplinkybėmis, kurias mokesčių administratorius pripažįsta lengvinančiomis aplinkybėmis (MAĮ 140 str. 3 d.).

Asmens atsakomybę sunkinančios aplinkybės yra šios: 1) pažeidimas padarytas asmeniui siekiant gauti mokestinę naudą, kaip ji suprantama pagal šio Įstatymo 69 straipsnio 1 dalį, ir mokesčiai apskaičiuoti mokesčių administratoriui taikant turinio viršenybės prieš formą principą; 2) mokesčių mokėtojas nevykdo ar netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokestį, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius neturi galimybių apskaičiuoti mokėtinų mokesčių įprastine, t. y. specialiojo mokesčio įstatymo nustatyta, tvarka; 3) kai mokesčių mokėtojas mokesčių administratoriaus nurodytu laiku nepateikia mokesčių administratoriui tinkamų dokumentų apie sandorių ar ūkinių operacijų vertę arba pateikia netinkamus dokumentus ir mokesčių administratorius koreguoja sandorių ar ūkinių operacijų vertę, taikydamas Pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnį arba Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 15 straipsnį; 4) mokesčių mokėtojas, vykdydamas mokestines prievoles, vengia bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi ir teikti jam aktualią informaciją ar paaiškinimus; 5) dėl mokesčių mokėtojo tyčinių veiksmų ar neveikimo padaryta didelė žala valstybės biudžetui, kai nesumokėtų mokesčių dydis viršija 500 bazinių socialinių išmokų; 6) į buhalterinę apskaitą įtraukti juridinės galios neturintys apskaitos dokumentai, kuriuose nurodytomis sąlygomis užfiksuotos ūkinės operacijos realiai neįvyko (MAĮ 140 str. 4 d.).

Kaip matyti iš Inspekcijos sprendimo, pareiškėjos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, apibrėžta MAĮ 140 straipsnio 4 dalies 2 punkte, t. y. pareiškėja deklaravo ne visas gautas pajamas, apskaičiuojant GPM buvo taikytas MAĮ 70 straipsnis, todėl, vadovaujantis MAĮ 139 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjai nuo apskaičiuoto 18 916,86 Eur GPM skirta 40 procentų dydžio 7 566,74 Eur (18 916,86 Eur x 40 proc.) GPM bauda.

Byloje nustatyta ir dėl to ginčo nėra, kad Turto arešto aktas surašytas atsižvelgiant į šioje byloje skundžiamą Inspekcijos sprendimą, kuris patvirtintas VMI prie FM sprendimu. Minėta, kad VMI prie FM Sprendimu patvirtino Inspekcijos sprendimą, kuriuo pareiškėjai V. M. nurodyta sumokėti į biudžetą 18916,86 Eur GPM, 1282,79 Eur GPM delspinigių, 7566,74 Eur GPM baudos. Iš viso – 27766,39 Eur.

Pagal MAĮ 101 straipsnio 3 dalį, mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui iš naujo apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto registre.

Nustatyta, kad VMI prie FM areštuoto turto vertę nustatė remdamasi VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro ir VŠĮ „Emprekis“ duomenimis. Pareiškėja šių duomenų teisingumo objektyviais įrodymais nepaneigė.

Šiuo atveju, kaip jau minėta, pareiškėjai papildomai priskaičiuota ir nurodyta sumokėti į valstybės biudžetą iš viso 27766,39 Eur. Turto arešto akte nurodyta, kad Inspekcijos sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo nurodyta sumokėti suma nėra mažareikšmė, patikrinimo metu ir tuojau po patikrinimo buvo parduota dalis nekilnojamojo turto, todėl yra pavojus, jog mokesčių mokėtoja gali parduoti, paslėpti ar kitu būdu netekti jai priklausančio turto, todėl gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokestinės nepriemokos.

Pagal šios kategorijos bylose formuojamą LVAT praktiką, „teisiniu požiūriu reikšmingas ne registruojamo turto kiekis, kuriuo disponuoja mokesčių mokėtojas, o pagrįstos rizikos, jog pareiškėjas, siekdamas išvengti mokesčių sumokėjimo, paslėps, parduos ar kitaip neteks savo turto ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų, faktas“. Sąvoka „pavojus“, kad mokesčių mokėtojas savo turtą gali paslėpti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku ar neįmanoma išieškoti mokestinę nepriemoką suprantama kaip aplinkybių, faktų bei mokesčių administratoriaus turimos informacijos apie mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių įvykdymą, turtinę padėtį ir pan. informacijos visuma, iš ko galima daryti prielaidą, jog tokiu atveju tikėtina, kad mokesčių mokėtojas gali laiku nevykdyti mokestinių prievolių ir išieškojimo veiksmų taikymas bus apsunkintas ar (ir) visai neįmanomas (MAĮ 101 straipsnio komentaras).