- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-12-18
- Bylos Nr.
- PK-847-718/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-3-00035-2013-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Laimutė Venckuvienė
- Nukentėjusysis
- J. S.
- Kaltinamasis
- A. D.
sekretoriaujant Vitai Šimkienei, Daivai Kaminskienei, Renatai Garuolienei, Renatai Safinai, Rasai Legenzovaitei,
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. D. (A. D.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Rusijoje, Rusijos Federacijos pilietis, rusas, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, nedirbantis, pensininkas, turintis neįgalumą, neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. D. kaltinamas tuo, kad paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo: 2013 m. balandžio 19 d., Klaipėdos miesto apylinkės teisme, Daukanto 8, Klaipėda, nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr.PK-192-201/2013, teismo posėdžio metu A. D. teismui pateikė 2011-01-17 raštą, adresuotą Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai, kuriame A. D. paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie J. S., ir šmeižė J. S., nes šiame rašte nurodė, kad jo žmoną M. Z. į kelio važiuojamąją dalį išstūmė J. S., J. S. grasino fiziškai susidoroti, ir tokiu būdu A. D. paskleidė apie kitą žmogų – J. S., tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią pažeminti J. S., pakirsti pasitikėjimą juo, taip apšmeižė jį.
Kaltinamasis A. D. kaltu neprisipažino ir parodė, kad neskleidė apie J. S. tikrovės neatitinkančios informacijos. 2013-04-19 teisiamojo posėdžio metu dalyvavo nagrinėjant bylą Nr. PK-192-201/2013 jis sėdėjo salėje, viską matė. Jokio dokumento teismui nepateikė, nebuvo apklaustas kaip liudytojas. Visus dokumentus teismui teikė M. Z., kadangi ji ruošėsi gynybai. M. Z. pateikė daug dokumentų, kurių teisėja teisiamojo posėdžio metu negarsino. Teigia, kad raštas, adresuotas Generaliniam prokurorui, gautas Generalinėje prokuratūroje 2011-01-18, esantis byloje (t.1, b.l. 186-187), yra jo rašytas ir pasirašytas. Kaip galėjo atsirasti raštas pas J. S., negali pasakyti. Negali atsiminti, ką rašė 2011-01-17 Generaliniam prokurorui. Neneigia, kad yra rašęs ne vieną laišką į Generalinę prokuratūrą. Tuo metu, kai tarp jo J. S. buvo geri santykiai, jis leido J. S. dirbti savo bute I. Kanto g. 6, įgijo jo pasitikėjimą, J. S. turėjo visus dokumentus ir galėjo paimti tą raštą iš jo buto. Teigė, kad J. S. ne kartą yra išstūmęs M. Z. į gatvę. M. Z. rašė paaiškinimus policijoje, jie yra baudžiamojoje byloje Nr.1-122-549/2013. Asmeniškai matė ir žino kada J. S. į gatvę išstūmė M. Z.. Policijos pareigūnai matė kaip J. S. stūmė nuo laiptų M. Z., buvo daug kraujo. Jis neneigia, kad jų santykiai su J. S. yra konfliktiški, jie sprendžia įvairius tarpusavio ginčus teismuose.
Privatus kaltintojas ir nukentėjusysis J. S. parodė, kad 2013-04-19 buvo nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. PK-192-201/2013, kurioje jis buvo kaltinamas pasikėsinus į M. Z. gyvybę. M. Z. kartu su A. D. atvyko į teisiamąjį posėdį ir pateikė teismui daug papildomų dokumentų, kurie nebuvo susiję su byla. Teisiamajame posėdyje buvo nustatyta, kad M. Z. jis nestūmė. Buvo užklausta policijos įstaiga, ir nepasitvirtino faktas dėl stūmimo. 2013-04-19 teisiamojo posėdžio metu teisėja A. Simaitienė perskaitė M. Z. pateiktus raštus, tarp kurių buvo ir 2011-01-17 A. D. raštas. Neprisimina, ar teisėja A. Simaitienė gautą 2011-01-17 raštą prijungė prie bylos, tačiau minėtas raštas buvo baudžiamojoje byloje Nr. PK-192-201/2013. Teigė, kad jis nieko gyvenime nėra pastūmęs. A. D. negalėjo matyti M. Z. pastūmimo, nes buvo kitoje vietoje, todėl jis viską prasimanė. Jis nestūmė M. Z., nes tuo metu jo toje vietoje nebuvo. Jis dalyvavo baudžiamosios bylos Nr. 1-122-549/2012 nagrinėjime. Nurodo, kad jokių dokumentų jam į rankas po 2013-04-19 teisiamojo posėdžio teisėja A.Simaitienė nedavė. 2011-01-17 A. D. rašto kopiją iš teismo gavo būdamas ligoninėje pagal pareikštą prašymą.
L. M. Z. parodė, kad 2010 m. kovo 22 ėjo su A. D. į Klaipėdos miesto apylinkės teismą, buvo liudytoja Moisejenkos byloje, labai skubėjo. Ėjo nuo autobuso stotelės Manto gatve. Ji ėjo priekyje, A. D. atsilikęs. J. S. bėgdamas ant perėjos pastūmė ją į petį, ir ji suklupo, o J. S. nubėgo. A. D. pasakė, kad J. S. sudavė ir nubėgo. Tą dieną po teismo grįžus namo J. S. užpuolė vėl iš nugaros, trenkė A. D. į galvą. A. D. buvo sužeista galva, ranka, kvietė greitąją medicinos pagalbą, policiją. Bėgdami su S. S. sudavė jai į petį, norėjo pabėgti. A. D. atgavo sąmonę ir atsikėlė, šaukėsi pagalbos. Policija sulaikė abu S., A. D. išvežė į ligoninę, ją su Sinkevičiais nuvežė į policiją. O įvykį sankryžoje ji užmiršo, kai pamatė kruviną A. D., parašė pareiškimą policijai dėl A. D. sumušimo, o dėl jos pastūmimo sankryžoje ji policijoje pareiškimo nerašė. Dėl A. D. sumušimo byla yra išnagrinėta ir šiuo metu yra Aukščiausiame Teisme. J. S. pripažintas kaltu už triukšmavimą koridoriuje. Daug kartų J. S. jai grasino. Viskas vyksta dėl to, kad jie norėjo J. S. iškeldinti, dėl to vyko konfliktai. Buvo su A. D. sumušti, užpulti, rašė pareiškimus policijai.
Iš 2011-01-17 spausdinto rašto vertimo į rusų kalbą Rusijos piliečio A. D. Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai, registracijos Nr. 5.6-67, 2011-01-06, matyti, kad jame nurodyta, jog „.. Jo žmoną M. Z. į kelio važiuojamąją dalį išstūmė vienas ir tas pats vykdytojas, žinomas ne tik D. ir Zaikienei (J. S.). D. jau kreipėsi į Klaipėdos m. policiją dėl J. S. grasinimų fiziškai susidoroti...“. Raštas nepasirašytas. To paties rašto apačioje ranka padarytas įrašas „Gauta: 2013-04-19 Klaipėdos m. ap. teisme, PK-192-201/2013“ (t.1, b.l. 4).
Iš 2013-10-21 Klaipėdos apygardos teismo rašto Nr. 1A-694-255/2013 matyti, kad teismas siunčia 2013-04-19 teisiamojo posėdžio protokolą iš baudžiamosios bylos Nr.PK192-201/2013 ir informuoja, kad A. D. 2011-01-06 rašto Nr. 5.6-67 ar jo vertimo minėtoje baudžiamojoje byloje nėra (t. 1, b.l. 166). Iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-04-19 teisiamojo posėdžio protokolo kopijos baudžiamojoje byloje Nr. PK-192-201/2013 matyti, kad kaltinamoji M. Z. teisiamojo posėdžio metu pateikė dokumentus, apie tai, kad kreipėsi į aukštesnes instancijas dėl J. S. veiksmų. Nukentėjusysis J. S. nurodė, kad tai nesusiję su šia byla, nes dokumentas yra nuo A. D., todėl prašė neprijungti šio dokumento. Teismas nutarė pateiktą M. Z. dokumentą neprijungti prie bylos (t.1, b.l.167-170).
Iš 2013-10-23 Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros rašto Nr. 17.2.-19258 matyti, kad Generalinės prokuratūros prokuroras Ž.Radišauskas atsiuntė Generalinėje prokuratūroje gautą A. D. 2011-01-06 skundą (reg. Nr. 5.6-67) bei priedus prie skundo (reg. Nr. 5.6-202; 2011-01-17 reg. Nr. 5.6-252) su vertimais ir atsakymais pareiškėjui į jo skundus (t. 1, b.l. 171-188). Iš A. D. 2011-01-06 skundo, kuris gautas Generalinėje prokuratūroje 2011-01-18, reg. Nr. 5.6.-252, ir jo vertimo iš rusų kalbos matyti, kad šiame skunde yra tokio turinio teiginiai : „..Jo žmoną M. Z. į važiuojamąją kelio dalį išstūmė vienas ir tas pats vykdytojas, žinomas ne tik D. ir Zaikienei (J. S.). D. jau kreipėsi į Klaipėdos m. policiją dėl J. S. grasinimų fiziškai susidoroti...“ ( t.1, b.l. 186-187, t.2, b.l. 24). 2011-02-01 šį skundą Generalinės prokuratūros prokuroras persiuntė Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiajai prokurorei D. P. ( t.1, b.l. 188). Iš 2013-10-31 Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiosios prokurorės D. P. rašto matyti, kad minėtas A. D. skundas prijungtas prie baudžiamosios bylos Nr. 30-2-00130-10 ( t.2, b.l. 2).
Iš 2012-09-28 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-122/549/2012 kopijos ( teisminio proceso Nr. 30-1-00130-2010-3), matyti, kad šioje byloje J. S. nuteistas pagal LR BK 284 str. 1d. už tai, kad 2010-03-22 apie 11 val., I.Kanto g. 6 namo laiptinėje tyčia dėl chuliganiškų paskatų sudavė A. D. į galvos sritį, bėgdamas laiptais žemyn tyčia pastūmė M. Z., sukeldamas jai fizinį skausmą. Nuosprendis įsiteisėjęs, byla šiuo metu yra Lietuvos Aukščiausiame teisme ( 2 t., b.l.4-15).
Kaltinamasis A. D. savo kaltę neigia, nurodė teismui, kad jis apšmeižti J. S. nenorėjo, pripažino, kad kreipėsi į Generalinę prokuratūrą. Teisiamojo posėdžio metu parodžius byloje esantį 2011-01-17 raštą patvirtino, kad jis jį surašė ir pasirašė. Nurodė, kad 2013-04-19 teisiamojo posėdžio metu teismui jis nepateikė jokių dokumentų.
Motyvuojamoji dalis
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šios veikos objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją. Būtinas veikos objektyvusis požymis yra tas, kad paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės. Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Paskleidimu pripažįstamas tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui privataus pokalbio metu, viešame pasisakyme, laiške, oficialiame rašte ar panašiai. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei bei žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis Nr. 2A-3/2012).Taigi, svarbu tai, kad kaltininkas suvoktų jo skleidžiamos informacijos neatitikimą tikrovei ir norėtų taip veikti. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas.
Kaltinamasis A. D. teisiamojo posėdžio metu teigė, kad jis 2011-01-17 rašte Generalinei prokuratūrai nurodė žinią apie matytą incidentą. Tuo atveju, kai atitinkamos informacijos turinys tampa žinomu pareigūnams dėl jų tarnybinių pareigų, reglamentuotų teisės aktais, vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešama tretiesiems (nesusijusiems su skundo, pareiškimo tyrimu, žinojimu) asmenims. Iš 2011-01-17 rašto matyti, kad jis buvo rašytas Rusijos piliečio A. D. Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai – valstybės institucijai. Kaltinamasis negalėjo prisiminti rašto turinio, bet pripažino, kad jo rašytas ir pasirašytas šis raštas. Be to, teigė, jog jis ne kartą kreipėsi raštu į Generalinę prokuratūrą dėl informacijos suteikimo.
Teismas pažymi, kad asmens duomenų, faktų vertinimas, požiūris į juos baudžiamosios teisės prasme nelaikytina žinia, atvirkščiai, traktuotina išimtinai tik kaip nuomonė apie tam tikrą informaciją bei tam tikrus turimus duomenis. Tokiu būdu išdėstyta visuma pagrįstai suponuoja išvadą, jog A. D. 2011-01-17 rašte, adresuotame Generalinei prokuratūrai, išdėstė subjektyvius duomenis apie matytą įvykį. Kaip matyti, 2011-01-17 rašto, adresuoto Generalinei prokuratūrai, 2013-04-19 teisiamojo posėdžio metu, nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. Nr.PK192-201/2013, A. D. nepateikė, ir teismas, suprantama, neprijungė prie bylos.
Įvertinus kaltinamojo A. D., privatus kaltintojo ir nukentėjusiojo J. S., liudytojos M. Z. parodymus bei byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas daro išvadą, kad A. D. parašytame 2011-01-17 rašte, kuris buvo adresuotas Generalinei prokuratūrai, išsakyta nuomonė raštu, vertinimai apie jam žinomas (matytas) aplinkybes. Byloje nėra duomenų, kad A. D. 2013-04-19 teisiamojo posėdžio metu pateikė 2011-01-17 raštą, ir būtų siekęs paniekinti ar pažeminti J. S.. Bylos nagrinėjimo metu A. D. teigė, kad matė, kaip M. Z. pastūmė J. S., todėl buvo pakankamas pagrindas rašte pateikti jam žinomų faktų vertinimus Generalinei prokuratūrai. A. D. parodymus patvirtino teisme apklausta liudytoja M. Z.. Tyčios paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri būtų galėjusi pažeminti ar pakirsti pasitikėjimą J. S., A. D. 2011-01-17 rašte, adresuotame Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai, neturėjo. J. S. teigia, kad Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai siųstas ir 2013-04-19 teisiamojo posėdžio metu pateiktas 2011-01-17 raštas jį šmeižia, nes jo turinys neatitinka tikrovės, tačiau teismas atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes daro išvadą, kad J. S. skundo argumentų nepatvirtina byloje esantys įrodymai. Nukentėjusysis J. S. negalėjo teismui nurodyti, iš kur jis gavo šį A. D. raštą. Nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl 2011-01-17 rašte esančios informacijos, jis buvo šmeižiamas, paskleidžiant tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri būtų galėjusi pažeminti ar pakirsti pasitikėjimą J. S.. Iš bylos duomenų matyti, kad tarp A. D. ir J. S. susiklostę priešiški santykiai, konfliktai tarp A. D. ir J. S. kyla seniai.
A. D. veiksmuose nėra būtino nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 1d. subjektyviosios pusės elemento – tiesioginės tyčios, todėl nėra nusikaltimo sudėties. A. D. kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, tai yra į teisėsaugos instituciją, tai negali būti vertinama, kad A. D., pateikdamas informaciją apie J. S. siekė pažeminti J. S. ar kitaip jį paniekinti, todėl konstatuotina, kad A. D. teiginiuose nėra šio nusikalstamos veikos požymio- tyčios pažeminti, apšmeižti J. S., paniekinti jį ar pakirsti pasitikėjimą juo. Liudytoja M. Z. nurodė, kad 2010 m. kovo 22 d. jai su A. D. einant į Klaipėdos miesto apylinkės teismą, J. S. bėgdamas ant perėjos pastūmė ją į petį, ir ji suklupo. Po teismo grįžus namo J. S. užpuolė iš nugaros, trenkė A. D. į galvą. A. D. buvo sužeista galva, ranka, kvietė greitąją medicinos pagalbą, policiją. Būdama susijaudinusi dėl įvykio, įvykį sankryžoje ji užmiršo ir dėl jos pastūmimo ties perėja policijai pareiškimo nerašė. Kad policijoje neužregistruotas šis faktas, nesudaro pagrindo manyti, kad tokio įvykio iš viso nebuvo. Faktų vertinimas, požiūris į juos baudžiamosios teisės prasme traktuotina išimtinai tik kaip nuomonė apie tam tikrą informaciją bei tam tikrus turimus duomenis. Darytina išvada, kad A. D. rašte prokuratūrai išdėstė savo subjektyvų tam tikrų faktų vertinimą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad A. D., dėstydamas savo subjektyviąją nuomonę, kuriai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, neperžengė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje numatytos teisės reikšti savo nuomonę ribų. Dėl paminėtų priežasčių A. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį išteisintinas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 -308 straipsniais teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
A. D. (A. D.) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui skundą paduodant per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.