- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-08-26
- Bylos Nr.
- P-492-173-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02163-2010-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Centro filialo
- Atsakovas
- Valstybinei medicininio audito inspekcijai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos
- Kategorijos
- 80.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Įžanginė dalis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Z. N. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-3008-244/2010 pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Centro filialo skundą atsakovei Valstybinei medicininio audito inspekcijai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
pareiškėjas viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Centro filialas (toliau – ir pareiškėjas, Filialas) kreipėsi su skundu (b. l. 1-4) į teismą ir prašė panaikinti Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės sprendimą Nr. 4A-121 (NK-189) (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjas skunde paaiškino, kad nesutinka, kad gydytojas A. V. padarė Sprendime nurodytus pažeidimus. Pareiškėjas mano, kad Sprendimas yra pagrįstas tik bendro pobūdžio teisės aktais, nustatančiais bendras gydytojų pareigas, tuo tarpu konstatuojant gydytojų pažeidimus turėtų būti nurodomos imperatyvios teisės normos, kurios aiškiai įpareigoja gydytoją ar sveikatos priežiūros įstaigą elgtis vienaip ar kitaip. Pareiškėjo manymu, Sprendimas nepagrįstas faktais, nes jame nenurodyta, kokios indikacijos buvo kraujo tyrimo atlikimui, kokios indikacijos hospitalizavimui ir chirurginei operacijai, pagal kokius požymius gydytojas privalėjo įtarti kitą ligą. Visos Sprendime nurodytos išvados pagrįstos tik vieno chirurgijos gydytojo neargumentuota nuomone, pagrįsta retrospektyviu įvykio vertinimu.
Dėl diagnozės V. N. nustatymo paaiškino, kad 2009 m. rugpjūčio 12 d. A. V. nustatė jam paraanalinės (išangės) fistulės ir proktalgijos diagnozę. Pareiškėjas nurodo, kad pagrindo nustatyti ūmaus paraproktito diagnozę nebuvo, nes gydytojas apžiūros ir digitalinio tyrimo per tiesiąją žarną metu nenustatė ūmaus uždegimo požymių. Pacientui nebuvo ir bendrų infekcijos požymių (jis nekarščiavo, bendra būklė buvo patenkinama). Ūmaus uždegimo požymiai pacientui nustatyti tik 2009 m. rugpjūčio 16 d., kai jis kreipėsi į viešąją įstaigą Vilniaus miesto universitetinę ligoninę (toliau – ir Universitetinė ligoninė). Pareiškėjas pažymi, kad paciento sveikatos būklė neblogėjo per keturias paras, nes pacientas pas gydytojus kreipėsi tik 2009 m. rugpjūčio 16 d. Tai įrodo, kad 2009 m. rugpjūčio 12 d. ūminio paraproktito pacientui nebuvo. Sprendimo teiginiai dėl netinkamo V. N. gydymo taip pat pagrįsti tik konsultavusio gydytojo neargumentuota nuomone. Gydytojo A. V. paskirtas gydymas atitiko nustatytą diagnozę. Pacientui paskirtas plataus veikimo spektro antibiotikas (ciprinolis) ir sėdimos vonelės. Atsakovas teigdamas, kad pacientą reikėjo skubiai stacionarizuoti ir operuoti, nenurodo jokių tokį teiginį pagrindžiančių argumentų. A. V. apžiūros ir digitalinio tyrimo metu nenustačius ūmaus uždegimo bei pūlių susikaupimo požymių aplink fistulę, taip pat nesant bendrų ūminės infekcijos požymių, nebuvo indikacijų skubiam stacionarizavimui ir/ar operacijai. Gydytojas A. V. pacientui rekomendavo būklei negerėjant kreiptis į chirurgą pakartotinai. Lietuvoje nėra teisės aktų, kurie reglamentuotų, kaip ir kokioje apimtyje turi būti renkama anamnezė, kiekvienu atveju tai sprendžia pats gydytojas. Sprendime išvardintos kontrolės priemonės neatitinka Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo nustatytų, todėl jos pritaikytos neteisėtai. Sprendimo 4.1.1. ir 4.1.2. punktuose nurodytos priemonės neigiamų teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia, tačiau Sprendime šios priemonės įvardijamos kaip kontrolės priemonės, be to, pačiame Sprendime nurodoma, kad jis gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, taigi jo negalima vertinti kaip rekomendacinio pobūdžio. Pareiškėjas mano, kad Sprendimas, sukeliantis teisinius neaiškumus, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 2 dalies reikalavimo, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos.
Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 19-21) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad gydytojas A. V. nustatydamas diagnozę nesiaiškino nusiskundimų trukmės, buvusio karščiavimo intensyvumo ir trukmės, nepaskyrė atlikti kraujo tyrimo uždegimo procesui įvertinti, nustatė neteisingą diagnozę, paskyrė netinkamą gydymą, nestacionarizavo paciento ir nenumatė operacinio gydymo – abscesotomijos, revizijos, pūlių pašalinimo, nekrozektomijos ir drenavimo ar/ir puraus tamponavimo, kaip minimalios procedūros, netiksliai užpildė Išrašą iš medicininių dokumentų. Atsakovas pažymi, kad 2009 m. rugpjūčio 16 d., t. y. po 4 dienų, pacientas buvo stacionarizuotas Universitetinėje ligoninėje, kur jam nustatyta klinikinė diagnozė – ūmus nekrotinis paraproktitas, aplinkinių audinių abscesas ir flegmona, nekrotinis fascijitas, kardiopulmoninis nepakankamumas, hipovoleminis šokas, aterosklerozė, koronarinė širdies liga, ūmus koronarinis nepakankamumas. Stacionarizavimo dieną pacientas buvo operuotas, po operacijos gydytas Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje, kur 2009 m. rugpjūčio 23 d. mirė.
Atsižvelgiant į tai, kad buvo nagrinėtas sudėtingas klinikinis atvejis, buvo kreiptasi į medicinos specialistą konsultantą abdominalinės chirurgijos gydytoją prof. habil. dr. R. L., kuriam užduoti atitinkami klausimai dėl pacientui taikyto gydymo tinkamumo. Medicinos specialistas konsultantas pateikė konkrečius atsakymus, kad gydytojas A. V. nustatė neteisingą diagnozę bei taikė netinkamą gydymą. Paciento 2009 m. rugpjūčio 16 d. dienos būklė (audinių nekrozė) įrodo, kad 2009 m. rugpjūčio 12 d. paciento būklė nebuvo pakankamai įvertinta ir suteiktas adekvatus (tinkamas) gydymas. Atsakovo manymu, Inspekcijos įpareigojimas įstaigos vadovui supažindinti gydytoją su kontrolės išvadomis bei susirinkimo metu apsvarstyti nagrinėtą klinikinį atvejį yra teisėtas ir atitinka anksčiau minėtų teisės aktų reikalavimus, tuo labiau, kad šios priemonės tiesiogiai įstaigos teisių nepažeidžia (nesuvaržo jų), o jomis siekiama prevencinių tikslų, t. y. kad pasikartojus panašiam klinikiniam atvejui, būtų išvengta analogiškų klaidų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Sprendimą ir įpareigojo Inspekciją priimti naują sprendimą. Teismas nustatė, jog 2010 m. birželio 16 d. buvo priimtas Sprendimas, kurio 3.1.1 punkte nurodyta, kad 2009 m. rugpjūčio 12 d. gydytojas A. V. netiksliai surinko anamnezę – neišsiaiškino nusiskundimų trukmės, buvusio karščiavimo intensyvumo ir trukmės, nepaskyrė atlikti kraujo tyrimo uždegimo procesui įvertinti, nustatė neteisingą diagnozę, paskyrė netinkamą gydymą, nestacionarizavo paciento ir nenumatė operacinio gydymo, netiksliai užpildė Išrašą iš medicininių dokumentų, tuo pažeidė: Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – ir Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies reikalavimą – kiekvienam pacientui turi būti suteikta kokybiška sveikatos priežiūra. 2006 m. spalio 18 d. Filialo direktoriaus patvirtintos III Pilvo chirurgijos skyriaus abdominalinės chirurgijos gydytojo pareigų instrukcijos 2.1 punkto reikalavimą – skyriaus gydytojas yra tiesiogiai atsakingas už tinkamą jam patikėtų pacientų priežiūrą, ištyrimą, gydymą bei 2.2 punkto reikalavimą – skyriaus gydytojas yra tiesiogiai atsakingas už tinkamą ir savalaikį medicininės dokumentacijos pildymą, savalaikį diagnozės nustatymą ir tikslų jos formulavimą, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. V-838 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 86:2004 „Abdominalinės chirurgijos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 13.3.87 punkto reikalavimą – abdominalinės chirurgijos gydytojas turi mokėti diagnozuoti ir gydyti išangės ir tiesiosios žarnos srities abscesus.
Skundžiamu Sprendimu pareiškėjo vadovas buvo įspėtas dėl Sprendimo 3.1.1 punkte nustatyto pažeidimo ir buvo pavesta įvykdyti privalomus nurodymus: įstaigos viduje apsvarstyti nagrinėtą klinikinį atvejį priimant prevencinius sprendimus, supažindinti gydytoją A. V. su Sprendimo 3.1.1 punkte nustatytu pažeidimu bei užtikrinti minėtame punkte nurodytų pažeistų teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumento nuostatų tinkamą vykdymą, pareiškėjo vadovas įpareigojamas iki 2010 m. liepos 30 d. informuoti Inspekciją apie Sprendimo įvykdymą pridedant patvirtintas dokumentų kopijas (b. l. 10-11).
Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo (toliau – ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas) 53 straipsnio 3 dalies nuostatos ne tik suteikia teisę, bet ir įpareigoja Inspekcijos pareigūną pateikti tikrinimo aktą, išvadas ir rekomendacijas patikrinimą paskyrusios įstaigos vadovui ir tikrintos įstaigos vadovui. Teismo nuomone, atsakovas priimdamas Sprendimą, jam teisės aktais suteiktų įgalinimų neviršijo.
Teismas konstatavo, jog Inspekcija turi laikytis VAĮ nuostatų, tačiau ginčijamo Sprendimo 3.1.1 punkte nenurodyti teisės aktai, kurie įpareigotų gydytoją, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, paskirti operacinį gydymą ir transportuoti pacientą į stacionarą. Kitaip tariant, turi būti nurodytas teisės aktas, kuris pagrįstų Inspekcijos Sprendimo 3.1.1 punkte padarytą išvadą, kad pacientui V. N. teiktos chirurgijos profilio asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo netinkamos ir teiktos pažeidžiant teisės aktų bei įstaigos vidaus dokumentų reikalavimus. Skundžiamo Sprendimo 3.1.1 punkte atsakovas nurodė gydytojo A. V. pažeistų teisės aktų nuostatas, kurie yra bendro pobūdžio. Tačiau Sprendime nėra konkrečiai nurodytas teisės aktas, kuris, esant tokioms aplinkybėms, būtų įpareigojęs gydytoją paskirtį operacinį gydymą ir transportuoti pacientą į stacionarą. Teismas paaiškino, jog skundžiamo Sprendimo 3.1.1 punkte taip pat nurodyta, kad gydytojas A. V. netiksliai surinko anamnezę – neišsiaiškino nusiskundimų trukmės, buvusio karščiavimo intensyvumo ir trukmės, nepaskyrė atlikti kraujo tyrimo uždegimo procesui įvertinti, nustatė neteisingą diagnozę, paskyrė netinkamą gydymą. Teismas nurodė, jog asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaita paremta medicinos specialisto konsultanto prof. habil. dr. R. L. išvada (b. l. 38-44), tačiau per teismo posėdį apklaustas kitas specialistas prof. habil. dr. N. E. S. paaiškino, kad pacientui V. N. gydytojo A. V. parinkta gydymo ir diagnostikos taktika buvo tinkama. Sprendžiant iš pirminių medicininių dokumentų, antibiotikų skyrimas nebuvo būtinas. Numatyti infekcijos atsiradimą yra sudėtinga, liga pasikeitė ir progresavo, pacientas mirė nuo infarkto.
Teismas nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad byloje yra dvi skirtingos specialistų nuomonės, bei į tai, kad Sprendime padaryta išvada nepagrįsta teisės aktų nuostatomis, Inspekcijos Sprendimas yra naikintinas ir Inspekcija įpareigotina priimti naują sprendimą.
III.
Z. N. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo (b. l. 93-96), kuriame prašo atnaujinti procesą byloje įtraukiant ją suinteresuotu asmeniu. Prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodoma, jog Z. N., mirusio V. N. žmona, yra tiesiogiai ir labiausiai iš visų juridinių bei fizinių asmenų suinteresuota savo sutuoktinio mirties priežasčių išsiaiškinimu. Be to, ji yra patyrusi didžiausią neturtinę ir turtinę žalą iš visų juridinių bei fizinių asmenų dėl savo sutuoktinio mirties. Pažymima, jog būtent Z. N. skundo pagrindu Inspekcija atliko tyrimą ir pateikė asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaitą bei priėmė administracinėje byloje Nr. I-3008-244/2010 skundžiamą Sprendimą. Nurodoma, kad Sprendimas buvo esminis pagrindas Z. N. kreiptis į atsakovą su prašymu dėl turinės ir neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų jos sutuoktiniui V. N., atlyginimo. Teigiama, jog Vilniaus apygardos administraciniam teismui sprendžiant klausimą dėl Sprendimo galiojimo/panaikinimo buvo tiesiogiai sprendžiama ir dėl Z. N. teisių ir pareigų, kadangi Vilniaus apygardos administraciniam teismui priėmus sprendimą panaikinti aptariamą Sprendimą Z. N. prarado galimybę realiai reikalauti žalos atlyginimo. Šią aplinkybę patvirtina 2011 m. kovo 23 d. Filialo atsakymas Nr. V7-244 į Z. N. prašymą dėl žalos atlyginimo, kuriame tiesiogiai nurodoma, kad prašoma atlyginti žala nebus atlyginama, nes, Filialo nuomone, gydytojas A. V. suteikė tinkamas sveikatos priežiūros paslaugas, ir tai patvirtina ta aplinkybė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 26 d. panaikino Sprendimą, kuriuo buvo grindžiamas Z. N. prašymas dėl žalos atlyginimo, o kitų įrodymų įrodančių gydytojo A. V. kaltę nėra. Todėl teigtina, jog teismas nagrinėdamas ir išspręsdamas administracinę bylą Nr. I-3008-244/2010 nusprendė ir dėl Z. N. teisių ir pareigų, nors Z. N. į administracinės bylos Nr. I-3008-244/2010 nagrinėjimą įtraukta nebuvo. Remiantis šiuo ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punktu laiko, kad yra neabejotinas pagrindas atnaujinti administracinės bylos Nr. I-3008-244/2010 nagrinėjimo procesą įtraukiant suinteresuotu asmeniu Z. N.. Teigiama, jog neįtraukus Z. N. į administracinės bylos nagrinėjimą buvo pažeistos jos, kaip proceso šalies, teisės ir įstatymų saugomi interesai. Nurodoma, jog Z. N. apie teismo priimtą nutartį sužinojo tik kreipusis į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas dėl žalos atlyginimo ir gavusi 2011 m. kovo 23 d. atsakymą Nr. V7-244, todėl ATBĮ 156 straipsnyje numatytas trijų mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo praleistas nėra.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV.
Procesas neatnaujintinas.
Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.
Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos turi būti taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį.
Pagal ABTĮ 154 straipsnio 1 dalį prašymą atnaujinti procesą turi teisę paduoti bylos šalys bei jų atstovai pagal įstatymą, neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys, jeigu įsiteisėjęs sprendimas, nutarimas ar nutartis pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus, taip pat prokuroras bei viešojo administravimo subjektai, kad būtų apgintas viešasis interesas ar apgintos valstybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.
Byloje prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikė neįrauktas į procesą asmuo Z. N., mirusio V. N. žmona, kuri proceso atnaujinimą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punktu, kuris numato, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų. Taigi, tam, kad procesas galėtų būti atnaujintas nurodytu pagrindu, paprastai būtina nustatyti, kad priimtas sprendimas pažeidžia pareiškėjo teises ar įstatymų saugomus interesus, t. y. sprendime tiesiogiai pasisakyta dėl tokio asmens teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-129/2009). Pabrėžtina, jog įsiteisėjusio teismo sprendimo įtaka į bylą neįtraukto ir joje nedalyvavusio asmens teisėms ir pareigoms nustatytina atsižvelgiant į konkrečių ginčijamų teisinių santykių turinį. Taip pat remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, kokią įtaką atitinkamo asmens įtraukimas į bylos nagrinėjimą galėjo turėti teismo sprendime nurodomų materialinės ir proceso teisės normų aiškinimui ir taikymui, kartu ir teismo spendimo teisėtumui ir pagrįstumui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. P6-88/2006).
Z. N. prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, jog byloje ginčytas Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės sprendimas Nr. 4A-121 (NK-189) (toliau – ir Sprendimas) buvo esminis pagrindas jai kreiptis į atsakovą su prašymu dėl turinės ir neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų jos sutuoktiniui V. N., atlyginimo, todėl Vilniaus apygardos administraciniam teismui sprendžiant klausimą dėl Sprendimo galiojimo/panaikinimo buvo tiesiogiai sprendžiama ir dėl Z. N. teisių ir pareigų, kadangi teismui priėmus sprendimą panaikinti Sprendimą Z. N. prarado galimybę realiai reikalauti žalos atlyginimo (b. l. 93-96). Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu Z. N. argumentu ir nurodo, jog teismas sprendė bylą dėl Sprendimo, kuriame Inspekcija numatė įpareigojimus Filialui, teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. šioje byloje ginčo santykiai buvo kilę iš administracinių teisinių santykių (b. l. 10-11). Be to, pabrėžtina, jog, įvertinus teismo sprendimą, matyti, jog jame nėra pasisakyta dėl asmens, padavusio prašymą dėl proceso atnaujinimo, teisių ir pareigų, t. y. teismo sprendime Z. N. atžvilgiu tiesiogiai nėra išdėstyta jokių jos teises galinčių apriboti nurodymų, taip pat nenustatyta jokių papildomų įpareigojimų. Pabrėžtina, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas neužkerta kelio Z. N. dėl žalos atlyginimo kreiptis į Filialą ar į bendrosios kompetencijos teismą įstatymų nustatyta tvarka. Inspekcijos spendimas nebūtų byloje vienintelis įrodymas, kuriuo remiantis būtų sprendžiama dėl žalos atlyginimo, kadangi, sprendžiant dėl gydytojų veiksmų teisėtumo, reikšmingi įrodymai yra teismo medicinos ekspertizės išvada, taip pat rašytiniai įrodymai, kuriuose pateikiami duomenys, gauti atlikus reikalingus tyrimus ir pritaikius specialias žinias, atitinkamos srities specialistų paaiškinimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2011).
Atsižvelgiant į tai, kad Z. N. nenurodė jokių pagrįstų priežasčių, leidžiančių teigti, jog yra pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnyje 2 dalies 7 punktą, darytina išvada, kad jos pateiktas prašymas nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, dėl ko jis netenkintinas ir procesas šioje byloje neatnaujintinas.
Vadovaudamasi ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Z. N. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti. Proceso administracinėje byloje Nr. I-3008-244/2010 neatnaujinti.
TeisėjaiAntanas AblingisRičardas PiličiauskasVirginija Volskienė