- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-27
- Bylos Nr.
- A-146-1396-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00459-2009-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Pravieniškių
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Pravieniškių 2-iesiems pataisos namams – atvirtajai kolonijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl nutarimo panaikinimo, moralinės žalos atlyginimo ir kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 5-7,14) į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė:
1. kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 75, 86 straipsnių, 129 straipsnio 2 dalies, 142 ir 143 straipsnių prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai;
2. panaikinti Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atviros kolonijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 17 d. nutarimą Nr. 67-1196 (toliau – ir Nutarimas Nr. 67-1196);
3. priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atviros kolonijos, 1 000 000 litų neturtinei žalai atlyginti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde paaiškino, kad jis Pravieniškių 2-se pataisos namuose – atviroje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių 2-ji PN, atsakovas) atlieka terminuotą laisvės atėmimo bausmę. Pravieniškių 2-ji PN direktoriaus nutarimu Nr. 67-1196 jam buvo paskirta nuobauda perkėlimas į kamerų tipo patalpas keturiems mėnesiams motyvuojant tuo, kad jis atsisakė dirbti pasiūlytą darbą. Paskyrus nuobaudą jis buvo neteisėtai izoliuotas nuo šeimos, atimta teisė laisvai judėti.
Pravieniškių 2-jų PN administracija nenurodė jam darbo užmokesčio, darbo valandų, draudimo ir kitų sąlygų. Teigė prašęs įstaigos direktorių suteikti darbą atsižvelgiant į sveikatos būklę (dėl nugaros traumos negali dirbti fizinio darbo) ir individualius sugebėjimus (yra meniška, kūrybiška asmenybė), tačiau atsakovas nesuteikė jam teisės pasirinkti darbą su jį tenkinančiu atlyginimu, verčia dirbti be atlygio už darbą ir socialinės apsaugos. Tokius atsakovo veiksmus vertina kaip nuteisto asmens išnaudojimą ir savo teisių, kurias nustato Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis, pažeidimą. Pareiškėjo nuomone, nuteisto asmens teisių pažeidimą patvirtina Bausmių vykdymo kodekso 129 straipsnio 3 dalies nuostata, kad nuteistųjų darbo atliekant bausmę laikas neįskaitomas į valstybinio socialinio draudimo stažą.
Teigė, kad atsakovo neteisėtais veiksmais jam padaryta 1 000 000 Lt neturtinė žala.
Šalies argumentai
Atsakovas Pravieniškių 2-ieji pataisos namai – atviroji kolonija, taip pat atsakovo Lietuvos valstybės atstovas, su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą ir prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą atmesti kaip nepagrįstus.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 42-45) dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Bausmių vykdymo kodekso 75, 86 straipsnių, 129 straipsnio 2 dalies, 142 ir 143 straipsnių galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teigė, kad pareiškėjas šių savo argumentų nepagrindė.
Paaiškino, kad Nutarimu Nr. 68-1196 drausminio poveikio priemonė taikyta už tai, kad nuteistasis V. K. pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 125 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pareiškėjo teisė apsiginti nebuvo pažeista, nes jis turėjo galimybę pasiaiškinti raštu, tačiau atsisakė, dalyvavo Drausmės komisijos posėdyje ir galėjo pasiaiškinti žodžiu, su Nutarimu Nr. 68-1196 turėjo teisę susipažinti pasirašytinai, tačiau atsisakė, siūlant su Nutarimu Nr. 68-1196 susipažinti kitą dieną, taip pat atsisakė. Nuobauda paskirta įgalioto pareigūno atsižvelgiant į pažeidimo padarymo aplinkybes, atitinka pažeidimo sunkumą, anksčiau paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jam buvo atsisakyta suteikti pagalbą ar informaciją, nepateikė jokių įrodymų bei faktų, kurie įrodytų pataisos įstaigos pareigūnų piktybinius veiksmus.
Atsakovo teigimu, pareiškėjo prašymas priteisti 1 000 000 litų neturtinės žalos yra nemotyvuotas, nepagrįstas jokia faktine medžiaga ir negali būti tenkinamas, kadangi nėra CK 6.271 straipsnyje nustatytų sąlygų, kurioms esant kyla atsakomybė dėl valdžios institucijų neteisėtus veiksmus.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 10 d. sprendimu (b. l. 153-156) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos direktorius 2009 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 68-1196 nuteistajam V. K. skyrė nuobaudą - perkėlimą į kamerų tipo patalpas keturiems mėnesiams už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 17 d. pareiškėjas pažeidė bausmės atlikimo režimo reikalavimus – 09 val. 25 min. drausmės komisijos posėdžio metu įstaigos direktoriui pakartotinai pasiūlius tvarkinio darbą 18-ame būryje, arogantiškai ir pašaipiai elgdamasis pareiškė, kad jis nedirbo ir nedirbs.
Teismas rėmėsi Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos. Kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija (BVK 125 str. 1 d.). Tokia pareiga numatyta ne tik nuteistajam, tačiau įstatymas nustato ir pataisos įstaigos administracijos privalomus veiksmus, užtikrinant nuteistųjų įtraukimą į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę (BVK 125 str. 1d.). Vykdant teisės aktų reikalavimą dėl nuteistųjų įtraukimo į darbą įstaigos direktorius 2009 m. rugpjūčio 11 d. 9.40 val. pirmą kartą, administracijos atstovų pokalbio metu su 18-ojo būrio nuteistaisiais pasiūlė tvarkinio darbą. Dėl to buvo surašytas aktas (b.l.89). Nuteistasis pareiškė, kad atsakymą dėl siūlomo darbo pateiks raštu kitą dieną. 2009 m. rugpjūčio 12 d. 11 val. administracijos atstovams lankantis drausmės zonos, pokalbio tarnybinėje patalpoje metu V. K. atsakymo raštu nepateikė, siūlomo darbo atsisakė žodžiu, motyvų nenurodė. Dėl nuteistojo atsisakymo pasiaiškinti raštu buvo surašytas protokolas (b.l.92).
Dėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad tvarkinio darbo negali dirbti dėl sveikatos būklės, teismas pažymėjo, kad Bausmių vykdymo kodekso 125 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, jog nuteistieji invalidai, pensijinio amžiaus ir ribotai pakaltinami asmenys į darbą gali būti įtraukiami tik rašytiniu jų sutikimu, kai yra neprieštaraujanti gydytojų išvada. Tai reiškia, kad kiti nuteistieji, kurie nepatenka į šioje nuostatoje išskirtąją asmenų grupę, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 125 straipsnio 1 dalimi, privalo dirbti. Atkreipė dėmesį, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai, t. y. gydytojų išvados, nepatvirtina, jog dėl fizinės būklės pareiškėjas negali dirbti, specialių gydymo nurodymų dėl fizinio krūvio apribojimo nėra. Priešingai nė teigia pareiškėjas, gydytojai siūlė gydomąją mankštą bei nurodė lengvo fizinio darbo teigiamą poveikį (b.l.91,96). Tuo atveju, kai asmuo turi sveikatos sutrikimų, jo darbingumo lygį turi įvertinti Komisija pagal Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytą tvarką (BVK 125 str. 2 d.), tačiau speciali medicinos komisija nenustatė, jog V. K. yra nedarbingas ar jo darbingumo lygis yra sumažėjęs, todėl teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo sveikatos būklė leido jam dirbti.
Žemesnės instancijos teismas
Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėjas yra kreipęsis su prašymais į įstaigos direktorių dėl įdarbinimo, nurodydamas, kad gali dirbti protinį darbą (b.l.68,72). Pasak pareiškėjo, jis yra meniška, kūrybiška asmenybė ir šias aplinkybes pagrindžia įrodymais (b.l.5,113-116). Teismas akcentavo, kad nuteistojo padėtis yra specifinė, t. y. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintomis žmogaus prigimtinėmis teisėmis ir laisvėmis, tarp jų ir teise laisvai pasirinkti darbą, jis gali naudotis tiek, kiek šių teisių ir laisvių nevaržo kiti teisės aktai. Tuo tarpu Bausmių vykdymo kodekso, kuris yra pagrindinis teisės aktas, apibrėžiantis nuteistojo teisinę padėtį, bausmės atklikimo tvarką bei kitus dalykus, susijusius su asmens, kuriam įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra apribota laivė, statusu, 125 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog nuteistiesiems darbą parenka pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į laisvas pareigas ir darbo vietas. Pravieniškių 2-ųjų PN direktorius 2009 m. vasario 5 d. įsakymu Nr.8/57 yra nustatęs Ūkio skyriuje dirbančių nuteistųjų etatus (b.l.132). Atsilaisvinus tvarkinio etatui šis darbas buvo pasiūlytas V. K. vykdant Bausmių vykdymo kodekso 125 straipsnio reikalavimus. Bausmių vykdymo kodekso 126 straipsnyje yra nustatyta nuteistojo teisė užsiimti individualia darbine ar kūrybine veikla laisvu nuo darbo pataisos įstaigoje metu ar vietoj darbo, tačiau tokia teisė galima tik lengvos grupės laikymo sąlygomis nuteistiesiems. Kadangi Bausmių vykdymo kodeksas darbo pasirinkimo galimybės nuteistiesiems nenumato, pareiškėjas šiuo aspektu taip pat nepagrįstai atsisakė dirbti.
Nuteistas asmuo privalo laikytis pataisos įstaigų režimo, kuris reiškia diferencijuotų laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygų ir šią bausmę atliekančių nuteistųjų elgesio taisyklių visumą (BVK 112 str.1 d.). Nustatytų pareigų ir draudimų nesilaikantys nuteistieji atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (BVK 110 str.3 d.). Nuteistųjų darbas yra laikoma ne tik šių subjektų pareiga, tačiau ir viena iš pataisos priemonių (BVK 125 str. 1 d., 111 str.). Todėl privalomo darbo pataisos įstaigose negalima tapatinti su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto priverčiamo darbo draudimu. Be to, nuteistasis, kaip asmuo išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų, turi ne tik vykdyti įstatyme įtvirtintą pareigą dirbti, tačiau ir pats, būdamas visuomenės nariu, privalo jausti ir moralinę atsakomybę dėl savo išlaikymo ir pagal galimybes prie to prisidėti. Tačiau pareiškėjas ne tik nesutiko dirbti administracijos nurodyto darbo, tačiau, kaip viena iš darbo santykių šalių, reiškė nepasitenkinimą darbo užmokesčiu, nurodė, jog nebuvo aptartos darbo sąlygos, nesutiko su tuo, jog toks darbas nėra draudžiamas socialiniu draudimu. Pareiškėjui buvo pasiūlytas tvarkinio darbas. Tvarkinio pareigos yra patvirtintos Pravieniškių 2-ųjų PN direktorius 2009 m. sausio 19 d. įsakymu Nr.65-6 (b.l.131). Nuteistųjų darbas apmokamas pagal jo kiekį ir kokybę Vyriausybės nustatyta tvarka (BVK 131 str.1 d.). Taigi šios esminės darbo sąlygos yra reglamentuotos poįstatyminiais aktais ir tai negali būti darbo santykių derybų objektu, priešingai nei tai gali būti aptariama laisvėje, įgyvendinant asmens teisę pasirinkti darbą. Be to, Bausmių vykdymo kodekso 129 straipsnio 1 dalis nustato, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji valstybiniu socialiniu draudimu nedraudžiami.
Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamos nuobaudos. V. K. už režimo pažeidimą paskirta įgalioto pareigūno nutarimu Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta nuobauda - pataisos namuose drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas, skiriant mažesnį (4 mėn.) nei šiame straipsnyje nustatytą maksimalų terminą. Pareiškėjui paskirtos drausminės nuobaudos negalima tapatinti su kriminaline bausme, kurią skiria teismas. Akcentavo, kad prieš skiriant nuobaudą pažeidimas apsvarstytas drausmės komisijoje ir surašytas atsisakymo dirbti aktas (b.l.87), kaip to reikalauja Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 7 dalis.
Remdamasis išdėstytais argumentais teismas konstatavo, kad atsakovo 2009 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas Nr. 68-1196, kuriuo pareiškėjui skirta nuobauda, pagrįstas ir teisėtas.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, teimas nurodė, kad atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, reguliuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis, kuriame numatyti teisiniai pagrindai, kuriems esant, galimas žalos atlyginimas. Žalą atsiradusią dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų (veikimo, neveikimo), privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. CK 6.250 straipsnyje yra numatyti teisiniai pagrindai, kuriems esant, galimas moralinės žalos atlyginimas. Teismas pažymėjo, kad viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms, t. y. neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Teismas akcentavo, jog iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareigūnai teisėtai siekė pareiškėją įtraukti į darbą ir laukė motyvuoto atsakymo, tačiau pareiškėjas šio reikalavimo nevykdė ir atsisakė vykdyti privalomą pareigą – dirbti. Kadangi ši nuteistojo pareiga yra nustatyta Bausmių vykdymo kodekso 125 straipsnyje bei pareigą vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus numato šio Kodekso 110 straipsnio 2 dalis, teismas padarė išvadą, jog pareigūnų veiksmuose neteisėtų veiksmų, kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, nėra, o dėl teisėtų veiksmų neturtinė žala, reglamentuota CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, neatsirado. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės 1 000 000 litų žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.
Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, jog, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl nurodyto įstatymo ar kito teisės akto atitikimo Konstitucijai. Minėto prašymo turinį reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio nuostatos. Kolegija, išanalizavusi pareiškėjo išvardytų teisės aktų ir Konstitucijos normų turinį, konstatavo, kad teismui nekyla pagrįsta abejonė dėl minėtų teisės aktų prieštaravimo Konstitucijai, kaip vientisam ir tiesiogiai taikomam teisės aktui. Be to, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo prašymo nepagrindė iš esmės jokiais teisiniais argumentais.
III.
Apeliaciniu skundu (b. l. 163-164) pareiškėjas V. K. (toliau – ir apeliantas) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą patenkinti.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo pateikęs pareigūnams klausimus, kokios jų manymu Lietuvos Respublikos darbo kodekse numatytos jam siūlomo darbo sąlygos, garantijos ir pan., tačiau nė vienas pareigūnas to nenurodė.
Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo prašė teismo posėdžio metu jam sudaryti sąlygas naudotis visomis įstatymo nustatytomis garantijomis įrodymams fiksuoti, kadangi remiantis Bausmių vykdymo kodekso 1-ju priedu jam yra uždrausta naudotis techninėmis priemonėmis, o valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsisakė teikti teisinę pagalbą.
Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 2 d., 2006 m. sausio 6 d., 1994 m. sausio 19 d., 1997 m. liepos 10 d., 1997 m. spalio 1 d., 1998 m. vasario 5 d., 2003 m. kovo 24 d., 2003 m. birželio 10 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2000 m. vasario 10 d., 1998 m. gruodžio 9 d. ir 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimais.
Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1 ir 3 straipsnius, 4 straipsnio 1,2 dalis, 5 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnio 1, 2 dalis bei 3 dalies c punktą, 7 straipsnio 1 dalį, 8 straipsnio 1 dalį, 13, 14, 17 bei straipsnius.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą (b. l. 180-183) atsakovas Pravieniškių 2-ieji pataisos namai – atviroji kolonija (kartu ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai, visapusiškai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Nesutikdamas su apeliaciniu skundu atsakovas remiasi argumentais, kuriais savo poziciją grindė pirmosios instancijos teisme. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių argumentų ir prieštaravimų dėl pirmosios instancijos teismo sprendime išvardytų šio sprendimo priėmimo teisinių pagrindų, nebeginčija Nutarimu Nr. 68-1196 jam paskirtos nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo. Apelianto argumentai neva pirmosios instancijos teismo posėdžio metu negalėjo pasinaudoti visomis įstatymų numatytomis garantijomis, negali būti pagrindas pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimą neteisėtu. Apeliaciniame skunde išvardyti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos straipsniai bei jų dalys taip pat negali būti pagrindu naikinti teismo sprendimą, kadangi apeliantas net nenurodo, kaip šie teisės aktai yra susiję su pirmosios instancijos teismo sprendimu bei jo pirminiais reikalavimais teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bausmių vykdymo teisinius santykius reglamentuoja Bausmių vykdymo kodeksas ir jo nuostatas įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai.
Pareiškėjas prašo panaikinti Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atviros kolonijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 17 d. nutarimo Nr. 67-1196, kuriuo jam už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą buvo paskirta Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta pataisos namuose drausmės grupės sąlygomis laikomiems nuteistiesiems skiriama nuobauda - perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki šešių mėnesių (pareiškėją buvo nutarta perkelti keturiems mėnesiams). Nutarime Nr.67-1196 nurodyta, kad nuteistasis pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriuo nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę vykdantys nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus, ir šio Kodekso 125 straipsnio 1 dalį, kuria nustatyta, kad „Kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę. Nutarime skirti nuobaudą pagal minėtus Bausmių vykdymo kodekso straipsnius buvo kvalifikuotos šios pareiškėjo veikos: 1) 2009 m. rugpjūčio 12 d. 11 val. žodinis nemotyvuotas pareiškimas 2-ųjų PN administracijos atstovams, kad atsisako dirbti tvarkinio darbą, kurį 2009 m. rugpjūčio 11 d. 9.40 val. buvo pasiūlęs įstaigos direktorius pokalbio su 18-ojo būrio nuteistaisiais metu, o V. K. buvo pareiškęs, jog atsakymą dėl siūlomo darbo pateiks kitą dieną; 2) 2009 m. rugpjūčio 17 d. 09. 25 val. žodinis arogantiškas ir pašaipus pareiškimas drausmės komisijos posėdyje į įstaigos direktoriaus pakartotiną siūlymą dirbti tvarkiniu 18-ame būryje, kad jis nedirbo ir nedirbs.
Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia argumentais, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nesudarė jam sąlygų naudotis visomis įstatymų numatytomis garantijomis įrodymams fiksuoti, pažeidė Konvencijos 1 ir 3 straipsnius, 4 straipsnio 1,2 dalis, 5 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnio 1, 2 dalis bei 3 dalies c punktą, 7 straipsnio 1 dalį, 8 straipsnio 1 dalį, 13, 14, 17 bei straipsnius.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija bylą patikrino atsižvelgdama į šias įstatymo nuostata.
Iš skundo pirmosios instancijos teismui, pirmosios instancijos teismo bei apeliacinės instancijos posėdžiuose pateiktų paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjas skundžia nuobaudą draudimo dirbti priverčiamąjį darbą kontekste.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas priverčiamojo darbo draudimas. Šio Konstitucijos straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad priverčiamuoju darbu nelaikomas ir įstatymo reguliuojamas teismo nuteistųjų darbas.
Konvencijos 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti verčiamas dirbti priverstinį ar privalomąjį darbą. Aptariamo Konvencijos straipsnio 3 dalyje išaiškinta, kad šiame straipsnyje sąvoka „priverstinis ar privalomasis darbas“ negali reikšti: a) kokio nors darbo, kurį paprastai reikalaujama atlikti kalinimo metu, taikant šios Konvencijos 5 straipsnio nuostatas, ir darbo lygtinio atleidimo nuo tokio kalinimo laikotarpiu.
Taigi nei Lietuvos Respublikos Konstitucija, nei Konvencija nuteistųjų darbo nelaiko privalomu ar priverstiniu, todėl šių teisės aktų kontekste galima daryti išvadą, kad nuteistųjų darbas gali būti ne tik teisė, bet ir pareiga. Europos kalėjimų taisyklių 26 punkte, be kita ko, nurodoma, kad darbą kalėjime apskritai reikėtų vertinti kaip pozityvų kalinimo režimo elementą.
Pagal Bausmių vykdymo kodekso 125 straipsnio 1 dalį kiekvienam laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam yra nustatyta pareiga dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Įstatymų leidėjas šiam reikalavimui įtvirtinti pasirinko imperatyvą „privalo“.
Pagal Bausmių vykdymo kodekso 125 straipsnio 2 dalį nuteistieji invalidai, pensinio amžiaus ir ribotai pakaltinami asmenys į darbą gali būti įtraukiami tik rašytiniu jų sutikimu, kai yra tam neprieštaraujanti gydytojų išvada ir laisvų darbo vietų. Šių asmenų darbingumo įvertinimo tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija. Pareiga dirbti negalioja laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekantiems nuteistiesiems, kurie gali dirbti, jei patys to pageidauja, kalėjimo arba pataisos namų administracijos parinktą darbą (BVK 167 str. 3 d.).
Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą apelianto argumentai esą atsakovas suvaržė jo teisę pasirinkti darbą pagal jį tenkinantį atlyginimą negali būti pripažinti pagrįstais, nes kol pareiškėjas atlieka terminuotą laisvės atėmimo bausmę jam taikomi įstatymų numatyti laikini suvaržymai ir apribojimai. Bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Taigi terminuotą laisvės atėmimo bausmę atliekančio asmens galimybė dirbti šios bausmės atlikimo laikotarpiu gali būti realizuojama ta tvarka, kurią numato Bausmių vykdymo kodekso 125 straipsnis.
Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, pareiškėjas nubaustas už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą. Režimas Bausmių vykdymo kodekso prasme - tai diferencijuotų laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygų ir šią bausmę atliekančių nuteistųjų elgesio taisyklių visuma (BVK 112 str.1 d.). Pagrindiniai pataisos įstaigų režimo reikalavimai yra šie: būtinas nuteistųjų izoliavimas ir nuolatinė jų priežiūra; reikalavimas nuteistiesiems tiksliai ir nenukrypstamai atlikti savo pareigas; skirtingų laikymo sąlygų sudarymas atsižvelgiant į nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo asmenybę ir elgesį bausmės atlikimo metu (BVK 112 str.2 d.). Pagal Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnį, laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam bausmės atlikimo režimo reikalavimų nevykdymas yra pakankamas pagrindas jam skirti šioje teisės normoje nustatytas nuobaudas. Minėta, kad nuteistųjų darbas yra jų pareiga (BVK 125 str. 1 d.). Remiantis aptartomis įstatymo normomis traktuotina, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis (išskyrus BVK 125 str.2 d., 167 str.3 d.) atsisakydamas dirbti pataisos įstaigos administracijos pasiūlytą darbą pažeidžia bausmės atlikimo režimo reikalavimą tiksliai ir nenukrypstamai atlikti savo pareigas (BVK 112 str. 2 d.). Atsižvelgus į minėtą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad įstatymu nustatytos pareigos dirbti nevykdymas yra pagrindas skirti Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnyje numatytą nuobaudą.
Pagal Bausmių vykdymo kodeksą darbas yra nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, viena iš jų pataisos priemonių (BVK 111 str.). Šios pataisos priemonės pagrindinis tikslas – paruoši asmenį integracijai į visuomenę. Aptariamo Kodekso 125 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad pataisos įstaigų ir valstybės įmonių prie pataisos įstaigų gamybinė ūkinė veikla privalo tarnauti tik pagrindiniam tikslui – išmokyti nuteistąjį gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis. Taigi pareigos dirbti nustatymu turi būti siekiama teisėtų įstatymu apibrėžtų tikslų. Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad į bylą nepateikta įrodymų, jog atsakovas, pasiūlydamas pareiškėjui tvarkinio darbą siekė neteisėtų tikslų (nubausti, pažeminti, kt.), diskriminavo, ar kitaip pažeidė įstatymus, ar pareiškėjo teises.
Dėl Bausmių vykdymo kodekso 125 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę, patikrinusi bylą teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Aptariamo Kodekso 125 straipsnio 3 dalis nustato, jog nuteistiesiems darbą parenka pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į laisvas pareigas ir darbo vietas. Kaip matyti iš Kalėjimų departamento direktoriaus 2008 m. gruodžio 17 d. įsakymo Nr.V-346, 2009 metams Pravieniškių 2-iems PN buvo patvirtinti 72 nuteistųjų, dirbančių ūkio darbus, etatai. Remdamasis šiuo įsakymu Pravieniškių 2-ųjų PN direktorius 2009 m. vasario 5 d. įsakymu Nr.8/57 nustatė Ūkio skyriuje dirbančių nuteistųjų etatus nuo 2009 m. sausio 1 d. (iš viso -72), tarp jų - tvarkinio etatą (1.5). Remiantis šiuo įsakymu nuteistiesiems, tarp jų – pareiškėjui, įstaigos administracija galėjo pasiūlyti tik tokius darbus Ūkio skyriuje, kokie numatyti pagal minėtu įsakymu patvirtintą etatų sąrašą. Byloje esantys duomenys apie pareiškėją patvirtina, kad jis yra vidurinio išsilavinimo, specialybės neturi. Todėl įstaigos administracija neturėjo pagrindo siūlyti pareiškėjui darbų, kurie reikalauja specialių žinių bei įgūdžių. Iš Ūkio skyriaus tvarkinio pareigybės aprašymo matyti, kad į šias pareigas užimančio asmens pareigas įeina būrio gyvenamųjų patalpų ir būriui priskirtos teritorijos tvarkymas. Vertinti, kad šis darbas yra nepagrįstai sunkus, pažeidžiantis darbo ir poilsio režimo, darbų saugos ar kitus reikalavimus, taikomus įprastam darbui, pagrindo nėra. Apelianto argumentus, kad jam diagnozuotas stuburo susirgimas patvirtina 2008 m. rugpjūčio 1 d. išrašas iš medicininių dokumentų, tačiau jokių rekomendacijų nepateikta. 2009 m. rugpjūčio 13 d. medicininiame pažymėjime pateikta išvada, kad V. K. gali dirbti lengvą fizinį darbą (nurodyta, kad lengvas fizinis darbas stiprina juosmens raumenis ir gali pagerinti nuteistojo ligos eigą). Šią pažymą paneigiančių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Esant minėtoms aplinkybėms nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjui buvo pasiūlytas darbas, kurio jis negalėtų dirbti pagal savo sveikatą. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo sveikatos būklę nėra pagrindo laikyti kliūtimi dirbti administracijos pasiūlytą tvarkinio darbą, laikytina pagrįsta.
Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, apeliantas nepateikė jokių argumentų, nors prašo panaikinti visą sprendimą.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Kadangi nagrinėjamu atveju neteisėti valdžios institucijos veiksmai byloje nenustatyti, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė pagrįstai.
Dėl apeliacinio skundo argumento, esą pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas, nes pažeisti Konvencijos 1 ir 3 straipsniai, 4 straipsnio 1,2 dalys, 5 straipsnio 1 dalis, 6 straipsnio 1, 2 dalys bei 3 dalies c punktas, 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 1 dalis, 13, 14, 17 bei straipsniai, teisėjų kolegija pažymi, kad šio savo teiginio pareiškėjas nepagrindė jokiais konkrečiais argumentais, susietais su atitinkamomis Konvencijos nuostatomis, o tik išvardijo atitinkamus Konvencijos straipsnius. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Konvencijos straipsnių (dalių, punktų) išvardijimas negali būti pagrindu konstatuoti teismo padarytus procesinius pažeidimus, nes klausimą dėl Konvencijos pažeidimo keliantis bylos proceso dalyvis (šiuo atveju - apeliantas) turi konkrečiai nurodyti, kokiais veiksmais (neveikimu) buvo padaryti teisės aktų pažeidimai ar pažeistos jo teisės. Dėl Konvencijos 4 straipsnio 2 dalies pasisakyta pirmiau.
Dėl pareiškėjo argumento, esą pirmosios instancijos teismas nesudarė jam sąlygų naudotis visomis įstatymų numatytomis garantijomis įrodymams fiksuoti teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis argumentas nepagrįstas jokiomis konkrečiomis administracinių bylų teiseną reglamentuojančio Administracinių bylų teisenos įstatymo normomis. Pagal ABTĮ 11 straipsnio 2 dalies nuostatas proceso dalyviai gali daryti garso įrašą, kurio paskirtis yra teismo posėdžio eigos fiksavimas. Pažymėtina, kad pagal galiojantis įstatymą teismo posėdžio eigai fiksuoti yra rašomas posėdžio protokolas ir proceso dalyviai gali su juos susipažinti, pareikšti pastabas, jei jų turi. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas 2010 m. balandžio 29 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas atsiųsti šioje byloje vykusių dviejų teismo posėdžių protokolų kopijas (b.l.157) ir šie protokolai 2010 m. gegužės 12 d. raštu pareiškėjui buvo išsiųsti (b.l.160). Kad juos gavo pareiškėjas nurodo savo apeliaciniame skunde (b.l.163-164). Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 1 dalis nustato, jog procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl procesinės teisės normų pažeidimų galėtų būti panaikintas tik tuo atveju, jei būtų nustatyti pažeidimai dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str.1 d.), arba būtų nustatyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalyje numatyti sprendimo negaliojimo pagrindai. Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija procesinių pažeidimų, o tuo pačiu ir pagrindo taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnį nenustatė.
Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.