Kauno apygardos teismo nuosprendis, 1A-451-594/2021

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2021-10-27
Bylos Nr.: 1A-451-594/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-39245-2019-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Daiva Jankauskienė, Albinas Antanaitis, Giedrius Endriukaitis
Nuteistasis: L. J., V. J.
Nukentėjusysis: E. S.
Kaltinamasis: L. J., V. J.
Advokatai: Danius Svirinavičius

Kategorijos

1.2.4.4.2.1Nesunkus mažamečio sveikatos sutrikdymas (BK 138 str. 2 d. 1 p.)
1.2.4.4.2.3Nesunkus savo artimojo giminaičio ar šeimos nario sveikatos sutrikdymas (BK 138 str. 2 d. 3 p.)
2.3.6.4.1Nuosprendžių rūšys (BPK 303 str.)
2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-451-594/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-39245-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.2.1; 1.2.4.4.2.3; 2.3.6.4.1; 2.4.6.5.1 (S)

Kauno apygardos teismasN u O S P R E N D I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. spalio 27 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedriaus Endriukaičio ir Daivos Jankauskienės,

sekretoriaujant Tomui Žukauskui,dalyvaujant prokurorei Linai Zakarauskaitei,nuteistosioms L. J., V. J.,nuteistųjų gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui,nukentėjusiojo E. S. įstatyminiam atstovui N. S.,

viešame teismo posėdyje, apeliacine žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. J. ir V. J. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 11 d. nuosprendžio, kuriuo

L. J. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktą ir nuteista 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1, 5, 6, 7 ir 8 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant L. J. per 1 mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiojo E. S., per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, viso laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

V. J. pripažinta kalta pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktą ir nuteista 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1, 5, 6, 7 ir 8 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant V. J. per 1 mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiojo E. S., per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, viso laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymas dėl suteiktos teisinės pagalbos nukentėjusiajam išlaidų priteisimo patenkintas ir nuspręsta išieškoti solidariai iš kaltinamųjų L. J. ir V. J. 657,66 eurų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo išlaidų valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. L. J. (buvusi L. S.) nuteista už tai, kad 2019 m. rugsėjo 9 d., apie 6.30 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), veikdama bendrininkų grupe su V. J., suduodant smūgius ir kitaip smurtaujant prieš mažametį sūnų E. S., bendrais veiksmais sukėlė mažamečiui nesunkų sveikatos sutrikdymą, o būtent: jai, tai yra L. J. keliant mažametį sūnų E. S. į mokyklą bei įvykus konfliktui, bandydama sugirdyti sūnui ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus vaistus, tuo metu V. J. laikant E. S. už kojų, vaikui pasipriešinus, L. J. ranka sudavė ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių smūgių mažamečiui sūnui E. S. per galvą, užpakalį, kairę šlaunį bei nagu įdrėskė į nugarą, tuo padarydama E. S. odos nubrozdinimą nugaroje bei poodinę kraujosruvą kairės šlaunies srityje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, o mažamečiui E. S. toliau priešinantis, V. J. vieną kartą ranka sudavė E. S. per veidą, dėl ko sukėlė jam fizinį skausmą, ir tokiais bendrais veiksmais sukėlė mažamečiui E. S. kitas reakcijas į stiprų stresą (F43,8), tai yra, padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

2. V. J. nuteista už tai, kad ji 2019 m. rugsėjo 9 d., apie 06.30 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) veikdama bendrininkų grupe su L. J. (L. S.), suduodant smūgius ir kitaip smurtaujant prieš mažametį anūką E. S., bendrais veiksmais sukėlė mažamečiui nesunkų sveikatos sutrikdymą, o būtent: L. J. keliant mažametį sūnų E. S. į mokyklą bei įvykus konfliktui, bandydama L. J. sugirdyti ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus vaistus, tuo metu jai, tai yra V. J., laikant E. S. už kojų, vaikui pasipriešinus, L. J. ranka sudavė ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių smūgių mažamečiui sūnui E. S. per galvą, užpakalį, kairę šlaunį bei nagu įdrėskė į nugarą, tuo padarydama E. S. odos nubrozdinimą nugaroje bei poodinę kraujosruvą kairės šlaunies srityje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, o mažamečiui E. S. toliau priešinantis, ji, tai yra V. J., vieną kartą ranka sudavė E. S. per veidą, tuo sukėlė jam fizinį skausmą, ir tokiais bendrais veiksmais sukėlė mažamečiui E. S. kitas reakcijas į stiprų stresą (F43,8), tai yra, padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Šalies argumentai

3. Apeliaciniame skunde nuteistųjų L. J. ir V. J. gynėjas advokatas D. Svirinavičius prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 11 d. nuosprendį ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, vadovaujantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Teisėjų kolegijai nenustačius pagrindo perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, gynėjas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 11 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo V. J. ir L. J. išteisinti. Jeigu apeliacinės instancijos teismas nenustatys nei vieno iš aukščiau nurodytųjų apeliacijos pagrindų, prašoma pakeisti Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 11 d. nuosprendį ir panaikinti nuosprendžio dalį dėl įpareigojimų V. J. ir L. J. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

3.1. Skunde keliamas klausimas dėl 2021 m. gegužės 11 d. apylinkės teismo nuosprendį priėmusios teisėjos šališkumo. Apeliantės teikė nušalinimą teisėjai nagrinėjant bylą apylinkės teisme, motyvuodamos tuo, kad teisėja atmetė jų gynėjo pateiktus motyvuotus prašymus apklausti psichologę ir ekspertę ir tokiu būdu pažeidė jų teises. Nors vėliau teisėja vis tik apklausė psichologę V. G., tačiau ekspertė E. K. liko neapklausta. Šios aplinkybės kelia pagrįstas abejones teisėjos nešališkumu. Skunde pažymima, kad teisėja šios bylos procese vengė atlikti ir nukentėjusiojo mažamečio E. S. apklausą, ir ją atliko tik po kaltinamųjų gynybos primygtinių prašymų. Toks teisėjos procesinis elgesys sudaro pagrindą manyti, jog teisėja neturėjo siekio išsamiai išnagrinėti bylą, nes turėjo išankstinį šališką požiūrį. Tuo tarpu teisė į nešališką teismą yra viena pagrindinių žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, sprendžiant teisės į nešališkų teismą pažeidimo klausimus, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situaciją ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui (2000 m. birželio 22 d sprendimas, priimtas byloje (Coeme ir kt. v. Belgija, pareiškimo Nr. 32492/96; 2005 m. rusėjo 6 d. sprendimas, priimtas byloje Salov v. Ukraina, pareiškimo Nr. 65518/01).

3.2. Skunde pabrėžiama, kad kaltinimai L. J. ir V. J. nepasitvirtino, ir nebuvo įrodyti. Byloje nenustatytas net nuteistosioms inkriminuotame kaltinime tariamas nusikalstamos veikos, kurią abi kaltinamosios esą įvykdė bendrininkų grupėje, įvykis. Apeliantės viso proceso metu nuosekliai teigė, kad nei kiekviena atskirai, nei abi kartu nepadarė jokio nusikaltimo mažamečio E. S. atžvilgiu. L. J. parodė, kad ji 2019 metų pabaigoje išsituokė su sūnaus E. S. tėvu N. S., su kuriuo turi dar vieną bendrą mažametį vaiką – J. S.. Tarp apeliantės ir N. S. ilgą laiką vyko teisminiai procesai dėl skyrybų ir vaikų globos, išlaikymo klausimų, taip pat įvairūs nesutarimai ir minėta baudžiamoji byla yra inicijuota būtent N. S., pasinaudojant mažamečio sūnaus tam tikrais psichologiniais ypatumais. N. S. ne kartą apeliantei yra minėjęs, kad ją sužlugdys, atims vaikus, atiduos antstoliams ir panašiai, kadangi ji su juo išsiskyrė. Apeliančių kaltė iš esmės yra grindžiama remiantis vien išimtinai suinteresuotų šios bylos baigtimi, itin priešiškai jų atžvilgiu nusiteikusių asmenų parodymais. Tuo tarpu remiantis baudžiamojo proceso paskirtimi teismas privalo išnagrinėti bylą taip, kad nei vienas nekaltas asmuo nebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, ir tokio asmens atžvilgiu nebūtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Teismas apkaltinamajame nuosprendyje turi išdėstyti ir įrodyti pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. nurodyti jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Tuo tarpu visi šioje byloje surinkti ir teisme išnagrinėti įrodymai nesudaro pagrindo priimti apkaltinamąjį nuosprendį nei vienos iš apeliančių atžvilgiu.

3.3. Skunde nurodoma, kad kelios dienos prieš įvykį jokio konflikto tarp apeliančių ir mažamečio E. S. nebuvo kilę. Jie kartu atšventė gimtadienį, kitą dieną mažametis išvažiavo susitikti su N. S. (tėvu), parsivežė iš jo dovanų. 2019 m. rugsėjo 9 d. apeliantės prikėlė mažametį E. S. į mokyklą, tačiau jis prabudo piktas ir nervuotas, konfliktavo su mama ir močiute, nenorėjo eiti į mokyklą. L. J. jį įkalbinėjo apsirengti, jis buvo pabėgęs į verandą ir ten užsidaręs. Prikalbinusi išeiti, V. J. anūkui padavė raminančių vaistų, užlašintų ant cukraus, kuriuos vaistinėje parduoda be recepto. Tokie pykčio priepuoliai mažamečiui buvo prasidėję ir anksčiau, todėl jam ne kartą buvo duota raminančių vaistų. Pirmą kartą kai V. J. pabandė sugirdyti vaistus, anūkas išmušė juos iš rankų, antrą kartą mažametis E. S. nors ir piktai, tačiau sutiko juos išgerti pats. Jis nieko neverčiamas pasiėmė šaukštelį su cukrumi ir vaistais su valerijono lašeliais, ir išgėrė. Po kurio laiko E. S. nusiramino, apsirengė, papusryčiavo, po ko L. J. jį nuvežė į mokyklą. Šio žodinio konflikto metu nei ji, nei vaiko močiutė V. J. prieš E. S. jokio smurto nenaudojo. Vaistų gerti jo tikrai nevertė ir per prievartą negirdė. V. J. dukrai L. J. pasakojo, kad dieną prieš, būdamas namų kieme, E. S. važinėjosi riedžiu, laikydamas rankas kišenėse ir neišlaikęs lygsvaros nuo jo nukrito ant šono. Toje vietoje kieme buvo žvyras, įvairaus dydžio akmenys, akmeniukai. L. J. paklausė vaiko ar nesusižalojo, tai pats vaikas jai parodė į savo kairės šlaunies sritį, bet pasakė, kad nieko baisaus. Po to ji asmeniškai vaiko atidžiau neapžiūrinėjo, todėl nematė ar ant jo kūno buvo kažkokių tai žymių. Įvykio dieną su apeliante susisiekė socialinė darbuotoja, pokalbio metu ji pasakė, kad E. S. vėl užėjo nervinis priepuolis ir patarė vaiką kurį laiką išleisti laikinai pabūti su tėčiu, kol vaikas nusiramins. Kadangi jau anksčiau panaši situacija buvo kilusi, kuomet E. S. apkaltino N. S. (tėvą), smurtu, apeliantė, norėdama išvengti panašios situacijos, sutiko su socialinės darbuotojos pasiūlymu. Tik po kurio laiko sužinojo, kad šį kartą sūnus E. S. apkaltino smurtu apeliantes. Tačiau apeliantės ne kartą pabrėžė, kad nei įvykio dieną, nei anksčiau nėra smurtavę prieš mažametį. E. S. nuolatos supyksta, jei kažkas jam nepatinka ir jam reikia elgtis taip, kaip jis tuo metu nenori, jis linkęs meluoti ir manipuliuoti kitais žmonėmis. Be to, taip pasielgti E. S. galėjo įkalbėti ir jo tėvas N. S., tokiu būdu keršydamas buvusiai sutuoktinei.

3.4. Skunde nurodoma, kad sužalojimai ant mažamečio kūno galėjo atsirasti jam važinėjantis riedžiu ir nuo jo nukritus bei atsitrenkus į automobilį, kai apeliantės net nematė. Be to, sužalojimai galėjo būti padaryti ir E. S. švenčiant gimtadienį pas tėvą, kai jis važinėjosi keturračiais, be to, pats vaikas pasakojo, kad gimtadienio šventėje buvo mergaitė, kuri užmetė ant jo katiną, kuris apdraskė jam šoną. Įdrėskimas ant E. S. kūno galėjo atsirasti ir nuo tuo metu L. J. namuose buvusio šuniuko, su kuriuo E. S. žaisdavo.

3.5. Skunde teigiama, kad E. S. ir N. S. apklausų protokoluose pateikta ir daug įvairios L. J. motiną ir ypač L. J. šmeižiančios neteisybės, kuri yra net ir nesusijusi su byloje nagrinėjamais konkrečiais kaltinimais. Nors apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje ir nurodė, kad apeliančių parodymai nėra patikimi įrodymai, tačiau remiantis baudžiamojo proceso nuostatomis kaltinamieji apskritai neprivalo duoti parodymų, o jų kaltę turi įrodyti prokuroras. Šios bylos atveju kaltinamosios itin detaliai pasisakė dėl joms pareikšto kaltinimo nepagrįstumo ir tą savo poziciją išdėstė kiekviena jų atskirai raštu bei pateikė atitinkamus savuosius pareiškimus teismui. Tokio pobūdžio duomenys pagal BPK normas neabejotinai yra įrodymų šaltiniai ir turi būti vertinami, kaip pilnaverčiai įrodymų šaltiniai šalia visų kitų byloje surinktų įrodymų. Teismo posėdyje, nagrinėjant šią baudžiamąją bylą, apeliantės atsisakė dalyvauti taip vadinamose teisminėse kvotose, nes nepasitikėjo teismo, nagrinėjusio šią bylą, nešališkumu. Skunde pabrėžiama ir tai, kad apeliančių parodymai šioje byloje nėra nuginčyti kitais joje surinktais įrodymais.

3.6. Skunde teigiama, kad nors E. S. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, jog jo atžvilgiu kaltinamosios vartojo prievartą, tame tarpe fizinio pobūdžio prievartą, tačiau vaikui duodant šiuos parodymus nei viena iš apeliančių ar jų gynėjai nedalyvavo, todėl minėtasis įrodymų šaltinis (vaiko apklausos duomenys) yra ydingas. Kaltinimas grindžiamas iš esmės tik atskiromis vaiko parodymų dalimis (paėmė už rankų močiutė abi rankas ir jį mušė; mama jį išvertė iš lovos, paėmė už kojos; mama pradėjo girdyti kažkokius vaistus; norėjo su diržu jį mušti; norėjo sugirdyti kažkokius valerijonus, jis nenorėjo gerti; močiutė pražiodino jį, burnytę laikė močiutė, mama laikė rankas; diržą paėmė iš lentynos spintoje mamos kambaryje; iš sandėliuko mama sugrąžino jį į savo kambarį, pasodino ant sofos ir bandė įkišti vaistus, mama laikė jam rankas; mama buvo atsistojusi, o jis sėdėjo; močiutė buvo atsiklaupusi ir jį žiodino, laikė rankas; bandė antrą kartą vaistus sugirdyti, nepavyko; jį mušė; mušė per koją, per užpakalį su ranka; norėjo mušti su diržu mama, bet nemušė; mušė su ranka; jam sudavė; matėsi sužalojimai; jam labai skaudėjo; ilgai skaudėjo; kaip mama jį mušė, ji ryte buvo parvažiavusi girta; tas mėlynes pastebėjo ryte; sudavė per ranką, užpakalį ir įdrėskė; kaip mama jam trenkė, močiutė laikė jį už kojos; jis buvo ant lovos, kur močiutė miegojo, ir močiutė jį laikė už kojų; jis stovėjo, o močiutė laikė už kojų; močiutė jam dėjo per veidą; močiutė su rankomis jį laikė, ji stovėjo ir laikė jam kojas; močiutė trenkė per veidą). Be to, neatsižvelgta ne tik į mažamečio amžių (jam buvo 11 metų), bet ir į kitas jo psichologinio pobūdžio savybes, kas įpareigoja tokio asmens parodymus vertinti itin atidžiai bei kritiškai, o jais remtis galima tik esant neginčijamai nustatytiems kitiems duomenimis, kurie patvirtintų tokio asmens parodymus. Be to, tokio amžiaus vaikų elgesiui, o taip pat ir jų pasakojimams, parodymams tiesioginės ir esminės įtakos turi suaugusiųjų žmonių elgesys, kalbos, poveikis. Nagrinėjamu atveju mažametis E. S. buvo savo tėvų konfliktinių santykių dalyvis (jų santuoka nutraukta 2019 m. gruodžio 10 d.). Santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimo metu N. S. reikalavo vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su juo ir priteisti iš apeliantės išlaikymą, tuo tarpu apeliantė reiškė priešpriešinius reikalavimus. Būtent šios nagrinėjamos baudžiamosios bylos procesas ir nulėmė tai, kad teismas nutraukdamas santuoką vaikų, tame tarpe ir E. S., gyvenamąją vietą nustatė su N. S. (tėvu) ir priteisė išlaikymą iš apeliantės. Taigi, mažamečio E. S. parodymai turėjo būti vertinami visame konfliktinių santykių tarp apeliantės ir jos sutuoktinio kontekste.

3.7. Skunde nurodoma, kad mažamečio E. S. parodymai 2021 m. kovo 30 d. teismo posėdyje patvirtina apie neteisėtą bei nepagrįstą poveikį mažamečiam vaikui, dirbtinai bei nepagrįstai pastarąjį nuteikiant prieš jo motiną L. J. ir močiutę V. J., dėl ko vaikas gali apkalbėti mamą ir močiutę. Iš vaiko duodamų atsakymų, elgsenos posėdyje buvo akivaizdu, jog jis pilnai tikėjo N. S. motinos, kuri beje ir atvežė vaiką į minėtą teismo posėdį, neigiamo pobūdžio pasakojimais apie savo motiną L. J.. Pagrįstai tikėtina, kad atitinkamas neteisėtas poveikis tam vaikui galėjo būti padarytas taip pat ir visame šios bylos procese, tame tarpe prieš E. S. apklausas ikiteisminiame tyrime. Be to, apklausos protokole ikiteisminiame tyrime užfiksuoti mažamečio parodymai yra gana prieštaringi, neįtikinami, o likusioje dalyje gana abstraktūs, bendro pobūdžio. Štai, vaikas parodė: „paėmė už rankų močiutė abi rankas ir jį mušė“, kai tuo tarpu visiškai neįtikėtina, kaip galima ir paimti už rankų, ir šalia to mušti. Nors vaikas parodė, kad: ,Jį mušė; mušė per koją, per užpakalį su ranka“, „sudavė per ranką, užpakalį ir įdrėskė“, „močiutė jam dėjo per veidą“, „ močiutė trenkė per veidą“, tačiau vaikui objektyviai nenustatyti jokie požymiai, kad jis būtų patyręs bent kokį fizinį poveikį į sėdmenų ir veido sritis. Vaiką apžiūrėjus gana greitai po tariamų įvykių, jam objektyviai buvo konstatuoti fizinio poveikio požymiai visai kitose kūno dalyse - odos nubrozdinimas nugaroje ir poodinė kraujosrūva kairės šlaunies srityje, o teismo medicinos specialistė negalėjo kategoriškai atskirti – tai nuo mušimo, ar nuo nugriuvimo, atsitrenkimo į kietus daiktus (apeliantės nurodė, kad vaikas neatsargiai elgėsi važinėdamas riedžiu, buvo nukritęs, taip pat galimai buvo apdraskytas katino tėvo namuose). Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad apklausiamas apylinkės teisme E. S. negalėjo konkretizuoti įvykio aplinkybių, pradžioje net atsisakė apie tai pasakoti ir tik pagarsinus jo parodymus ikiteisminio tyrimo metu duotus, lakoniškai nurodė, kad juos palaiko. Proceso dalyviams uždavus konkrečius klausimus, E. S. vėl negalėjo konkrečiai nurodyti į kurias kūno vietas buvo mušamas mamos. Jis taip pat nurodė, kad praeityje jo niekas nemušė, nors remiantis kitos baudžiamosios bylos duomenimis, apklausiamas E. S. yra nurodęs, kad jį mušė tėvas. Taip pat į tiksliai pateiktus kaltinamųjų gynybos klausimus mažametis pripažino, jog: „Būna, kad kartais pameluoju, nes nenoriu bausmės. „Kartais brolį dangstau, dėl to pameluoju. „Draugams kartais pameluoju, nežinau, dėl ko“. Visos šios aplinkybės kelia pagrįstų abejonių vaiko parodymų patikimumu. Apylinkės teismas nuosprendį motyvavo akivaizdžiai formaliai, pasikartojančiai išvardijant nuosprendyje vaiko paaiškinimus, parodymus, duotus kitiems asmenims, duotus šios bylos procese, išvardijant kitus byloje surinktus įrodymus, pagrįstus išimtinai tik to paties vaiko parodymais, o tuo tarpu į bylos esmę niekaip neįsigilino, t. y. neatsižvelgė į tai, kad vaiko tėvo interesuose buvo laimėti civilinę bylą dėl vaikų gyvenamosios vietos, išlaikymo vaikams priteisimo.

3.8. Skunde taip pat pabrėžiama, kad apeliančių kaltės nepatvirtina ir byloje esanti specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbini) bei 2020 m. kovo 13 d. Valstybės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus ekspertizės aktas, kuriame nurodyta, kad E. S. konstatuojamos kitos reakcijos į stiprų stresą (F43.8), tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradę dėl tiriamų L. S. (L. J.) ir V. J. veiksmų. Dėl nežymių sveikatos sužalojimų, kurie buvo nustatyti E. S., apeliantės nurodė galimas jų atsiradimo priežastis (neatsargus važiavimas riedžiu, keturračiai, katino apdraskymas ir pan.). Tokius jų parodymus iš esmės patvirtino ir R. Š. parodymai. Toliau apeliaciniame skunde cituojami minėtos liudytojos parodymai. Nors apklausiama praėjus daug laiko po nagrinėjamo įvykio ši liudytoja netiksliai prisiminė patį jos liudijamų įvykių tikslų laiką, tačiau ji paliudijo būtent tuos įvykius, kurie tiesiogiai aktualūs nagrinėjant šią bylą. Tuo tarpu apylinkės teismas visiškai nepagrįstai atmetė šios liudytojos parodymus, motyvuojant, jog ji gerai pažinojo apeliantes, pas jas kurį laiką gyveno, todėl siekė joms padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės šioje byloje. Be to, apklausiama minėta liudytoja buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Nors liudytoja ir netiksliai nurodė įvykio datą, tačiau tai tik patvirtina jos parodymų atvirumą, nuoširdumą, o taip pat tas aplinkybes, jog jokie kiti asmenys su ja nederino jos teismui duotų parodymų.

3.9. Skunde taip pat teigiama, kad apklausiama teismo posėdyje teismo medicinos ekspertė neatmetė galimybės, jog nustatyti nežymūs kūno sužalojimai (odos nubrozdinimas nugaroje, poodinė kraujosruva kairės šlaunies srityje) mažamečiui E. S. galėjo atsirasti nugriūnant, atsitrenkiant į kietus bukus daiktus, o taip pat ir tai, kad tokiu būdu tuos sužalojimus jis galėjo patirti ir nagrinėjamo įvykio išvakarėse, t. y. 2019 m. rugsėjo 8 d. Nors nuosprendyje remiamasi ekspertės paaiškinimu apie tai, kad nustatyti vaikui odos nubrozdinimas nugaroje, poodinė kraujosruva kairės šlaunies srityje esą yra nebūdingi griuvimui, tačiau ekspertė taip ir nemotyvavo, o kodėl jie „nebūdingi griuvimui“. Tuo tarpu Valstybės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ekspertų išvada, gynėjo teigimu, yra formali, itin tikimybinio pobūdžio, formaliai bei deklaratyviai išvestinė iš kitų bylos duomenų, kurie reikalingi būtent teismo, o ne teismo psichiatrų ar psichologų vertinimo ir įvertinimo. Gynėjas pabrėžia, kad nors nuosprendyje gana daug dėmesio skiriama šiai ekspertizei, tačiau ji nesudaro pagrindo priimti apkaltinamąjį nuosprendį apeliančių atžvilgiu jau vien dėl tos priežasties, kad ji paremta išimtinai būtent to paties mažamečio E. S. parodymais, paaiškinimais ekspertams. Atkreipiamas dėmesys, kad minėtoje ekspertų išvadoje taip ir nepaaiškinta itin svarbi aplinkybė, jog byloje nustatyta, kad ankstesnės baudžiamosios bylos ikiteisminiame tyrime jau buvo atmesti mažamečio E. S. parodymai. Tame ikiteisminiame tyrime apklausta liudytoja V. G. (vaikų psichologė) patvirtino, kad mažametis E. S. linkęs meluoti, apkalbėti kitus asmenis, manipuliuoti kitais žmonėmis, tačiau tai nebuvo įvertinta šioje baudžiamojoje byloje. Gynėjo vertinimu svarbu ir tai, kad ekspertai psichiatrai, psichologai, rengdami savo išvadą, neturėjo tokių reikšmingų duomenų, kaip minėtos liudytojos R. Š. parodymai, taip pat ir kitos liudytojos V. G. parodymų. Minėta liudytoja apklausta šioje baudžiamojoje byloje nurodė, kad dirbo su E. S., jis yra linkęs meluoti, naudotis suaugusiais, turi elgesio, emocijų problemų, yra buvę atvejų kai jis pats trenkėsi į stalą, tačiau grasino teigsiąs, kad buvo sumuštas, buvo gauta informacija ir iš mokyklos, kad negavęs telefono vaikas grasino pranešęs, kad prieš jį smurtavo, pasimatymuose su savo tėvais, kai jam būdavo neduodamas telefonas, jį ištikdavo isterijos priepuoliai, vaikas paprastai likdavo su tuo iš tėvų, kuris tenkindavo jo norus.

3.10. Skunde apeliančių gynėjas taip pat nurodo, kad visi rašytiniai bylos duomenys, byloje apklaustų liudytojų, tame tarpe ir socialinių darbuotojų bei psichiatrų/psichologų parodymai, t. y. įrodymai, kuriais rėmėsi apylinkės teismas nuteisdamas apeliantes, yra išvestiniai iš mažamečio E. S. parodymų, o jų laikyti patikimais, kaip jau minėta, nėra pagrindo. Gynėjo vertinimu, apylinkės teismas nepagrįstai minėto mažamečio parodymus vertino kaip nuoseklius, nors E. S. dėl esminių nagrinėjamo įvykio aplinkybių (t. y., apie tariamo fizinio smurto pavartojimo prieš jį mechanizmą ir pan.) nedavė nuoseklių parodymų, jo parodymai prieštaringi, neįtikinami bei abstraktūs. Be to, teismas vertindamas pagrindinio įrodymų šaltinio šioje byloje, mažamečio E. S. parodymų pagrįstumą, visiškai neatsižvelgė, kad jis linkęs meluoti ir tai patvirtina ne tik apeliančių parodymai, bet ir nutarimas nutraukti ankstesnįjį ikiteisminį tyrimą pradėtą prieš mažamečio tėvą dėl smurto panaudojimo bei liudytojų R. Š., V. G. parodymai, taip pat ir pats vaikas 2021 m. kovo 30 d. apklausoje nurodė, kad kartais pameluoja. Vertinant šias aplinkybes, gynėjo nuomone visos abejonės šioje baudžiamojoje byloje turėjo būti vertinamos apeliančių naudai ir teismas turėjo vadovautis in dubio pro reo principu.

3.11. Skunde gynėjas kelia ir netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo klausimą, nurodydamas, kad apylinkės teismas, atidėdamas bausmės vykdymą apeliantėms, nepagrįstai paskyrė įpareigojimą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu. Teismas ne tik neįvertino veikos faktinių aplinkybių, tačiau tinkamai neatsižvelgė ir į teigiamai apeliantes charakterizuojančius duomenis. Byloje nėra absoliučiai jokių duomenų apie tai, kad apeliantės būtų linkę daryti nusikalstamas veikas, pažeidinėti viešąją tvarką bei pan. Priešingai, apeliantės dirba (V. J. iki šiol tebedirba, o L. J. ilgą laiką dirbo pagal darbo sutartį, o dabar registruota Užimtumo tarnyboje), rūpinasi atitinkamai savo vaikais, anūkais, todėl akivaizdu, kad minėtas įpareigojimas neatitinka BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių tokio pobūdžio įpareigojimų skyrimą.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistosios ir jų gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų L. J. ir V. J. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus apeliacinis skundas tenkinamas.

Žemesnės instancijos teismas

5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniais skundais (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuteistųjų gynėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl L. J. ir V. J. kaltės, padarius joms inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose.

6. Apeliaciniame skunde keliamas ir pirmosios instancijos teismo šališkumo klausimas, tačiau ir šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pvz. kasacinės nutartys Nr. 2K-340/2008, Nr. 2K-414/2010, Nr. 2K‑187/2011). Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (pvz. kasacinė nutartis Nr. 2K-243/2009). Pažymėtina, jog nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą.

7. Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktos bylos duomenis, nuosprendžio motyvus ir apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo konstatuoti teisėjos, nagrinėjusios bylą pirmosios instancijos teisme, asmeninį tendencingumą ar nešališkumo principo pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius duomenis. Nesutikimas su pirmosios instancijos teismo pateiktu bylos duomenų vertinimu ir jo pagrindu padarytomis teismo išvadomis, įrodymų pripažinimo ir tyrimo tvarka, nesietinas su teismo šališkumu. Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio galima teismo šališkumo, motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑243/2009, 2K-122/2010, 2K-425/2012, 2K-359/2014, 2K-269-719/2019 ir kt.). Konstatuotina, kad jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nenustatyta, o teismo įrodymų vertinimas, neatitinkantis nuteistųjų norų, negali būti laikomas šališkumu.

8. Teismo nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kuriais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Šių duomenų kontekste akcentuotina, kad įrodymų vertinimas įstatymo leidėjo yra siejamas su teismo (teisėjo) vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu bei sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.

Žemesnės instancijos teismas

9. Skundžiamu nuosprendžiu L. J. ir V. J. nuteistos pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus, už tai, kad šio nuosprendžio 1-2 punkte nurodytomis aplinkybėmis ir laiku, veikdamos bendrininkų grupe, suduodant smūgius ir kitaip smurtaujant prieš mažametį E. S., bendrais veiksmais sukėlė mažamečiui nesunkų sveikatos sutrikdymą.

10. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus atsako tas, kas sužalojo ar susargdino mažametį, savo artimą giminaitį ar šeimos narį, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.

11. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, L. J. ir V. J. kaltę grindė nukentėjusiojo E. S., nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymą N. S., liudytojų A. R., I. B., L. Č., L. B., V. G. parodymais, specialistų išvadomis ir jų paaiškinimais teismo posėdyje, medicininiuose dokumentuose užfiksuotomis aplinkybėmis, įvykio vietos apžiūros protokolu bei kitais rašytiniais bylos duomenimis ir jų visumoje konstatavo, kad baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų duomenų pakanka L. J. ir V. J. kaltei pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus pagrįsti. Tačiau, teisėjų kolegija dar kartą įvertinusi bylos medžiagą, apylinkės teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus bei atlikusi įrodymų tyrimą, sutikti su tokia apylinkės teismo išvada negali. Akivaizdu, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas netinkamai ir fragmentiškai vertino byloje esančius įrodymus, kas neabejotinai turėjo esminės įtakos teismo išvadoms dėl L. J. ir V. J. kaltės. Nustačius, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK reikalavimų, sprendžiant, kad apylinkės teismo išvados padarytos neatsižvelgus ir tinkamai neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui, skundžiamas Kauno apylinkės teismo nuosprendis naikintinas, L. J. ir V. J. atžvilgiu priimant naują išteisinamąjį nuosprendį, nustačius, kad vertinamu atveju nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

12. Nuteistoji L. J. viso proceso metu savo kaltės nepripažino ir raštu pateiktuose bei teisiamojo posėdžio metu perskaitytuose parodymuose teigė, kad E. S. yra jos sūnus. 2019 metų pabaigoje ji išsituokė su N. S., nors šeima iširo daug anksčiau. Tarp jos ir N. S. ilgokai vyko teisminiai procesai dėl skyrybų ir vaikų globos bei išlaikymo klausimų, įvairūs tarpusavio nesutarimai. Ši baudžiamoji byla, vienaip ar kitaip, tačiau buvo inspiruota iš buvusio sutuoktinio pusės, pasinaudojant dar ir mažamečio jos sūnaus E. S. atskirais psichikos ypatumais. Tariamų įvykių metu, ji kartu su sūnumi gyveno savo motinos V. J. namuose adresu (duomenys neskelbtini). Po 2019 m. rugsėjo 9 d. E. S. namo nebegrįžo ir liko tuo metu gyventi su savo tėčiu N. S.. Tokį sprendimą priėmė Vaiko teisių apsaugos specialistai, patikėję šio vaiko pasakojimais, antrinant jo tėvui, apie vaiko atžvilgiu esą pavartotą jos su V. J. smurtą. 2019 m. rugsėjo 6 d. buvo jos sūnaus E. S. gimtadienis, jam padovanojo pinigų. 2019 m. rugsėjo 7 d., tai yra šeštadienį, ji su abiem vaikais išvažiavo į miestą pirkti E. S. riedžio. Namo grįžo apie pietus. Riedis E. S. labai patiko, vaikas juo labai džiaugėsi. Tą pačią dieną pamažu juo pradėjo važinėti po namus. Prašė jo būti atsargiu ir nenukristi nuo riedžio. Tą pačią dieną namuose vakare atšventė E. S. gimtadienį, suvalgydami tortą, visų tarpusavio santykiai buvo gana geri, visi buvo geros nuotaikos, tarpusavyje nesipyko, jokie barniai tą dieną nebuvo kilę. Kitą dieną, tai yra 2019 m. rugsėjo 8 d., sekmadienį, dienos bėgyje jai paskambino N. S. ir paklausė, ar jis gali pasiimti abu vaikus pas save. Ji suprato, kad jis taip pat norėjo E. S. pasveikinti su gimtadieniu ir šią šventę paminėti kartu. Ji su tuo sutiko ir N. S. abu vaikus išsivežė pas save. Po kurio laiko, praėjus kelioms valandoms, E. S. namo ji parsivežė pati, nes N. S. jo namo neparvežė. Su savimi E. S. parsivežė iš tėvo dovanų gautus kompiuterį ir rankinį laikrodį. Tą dieną vaiko paklausė, ar jis neprieštarauja, ir ar pabus namuose su močiute. E. S. sutiko ir neprieštaravo, kad ji išvažiuotų. Kuomet ji sugrįžo, jos motina pasakojo, kad jai išvažiavus, mama išėjo į kiemą dirbti kiemo darbų, o E. S. liko kambaryje. Jai sugrįžus namo, E. S. buvo jau atsigulęs, tačiau dar nemiegojo. Namo ji sugrįžo būdama blaivi, juo labiau, kad iš namų buvo išvažiavusi savo automobiliu. Kuomet ji sugrįžo, jie visi nuėjo miegoti. Tą dieną namuose jokie konfliktai nekilo, su E. S. ji nesipyko. 2019 m. rugsėjo 9 d. rytą, apie 06.50 val. pradėjo žadinti E. S.. Jis buvo labai piktas ir nervingas, pradėjo ožiuotis dėl to, kad jam reikia eiti į mokyklą, jis pradėjo sakyti, kad į mokyklą eiti nenori, nes jam nepatinka jo auklėtoja ir klasiokai. Ji gražiuoju sūnui bandė paaiškinti, kad nei ji, nei jos mama su juo namuose pasilikti negali, kadangi abi turi savus darbus. E. S. apsimovė kelnes ir pabėgo į namų verandą, kurios durys be skląsčių, be rankenos. Būdamas ten, jis pasakė, kad į mokyklą tikrai neis. Pamažu ji su vaiko močiute prisikalbino, kad E. S. pareitų į namus. Kai vaikas parėjo į kambarį, jis buvo labai susinervinęs, įsiaudrinęs ir piktas. Tokie nervų ir pykčio priepuoliai E. S. užeina gana dažnai. Jie kyla dėl to, kad jam kažkas nepatinka ar kažkas nesielgia taip, kaip jis nori. Kadangi jos motina, vaiko močiutė, prieš tai jau kelis kartus buvo tokiais atvejais davusi vaikui valerijono lašelių, taip pasielgti ji nusprendė ir tą kartą. Paėmusi arbatinį šaukštelį, ji pasėmė cukraus ir užlašino kelis lašelius raminančių vaistų „Neuro Sedavit“, kurių sudėtyje yra valerijono ir kurie parduodami vaistinėse be receptų. Pamatęs tai, E. S. močiutei trenkė savo rankomis per jos ranką, kurioje ji laikė tą šaukštelį, dėl ko šis nukrito ant žemės, tačiau močiutė vaikui nenusileido ir dar kartą ant cukraus užlašino tų vaistų. Antrą kartą E. S. pats savo noru vaistus išgėrė, piktu balsu pasakė močiutei: „Padėk, jį pats išgersiu“ ir po tokių žodžių, nieko neverčiamas jis pasiėmė šaukštelį su cukrumi ir vaistais su valerijono lašeliais, ir pats išgėrė. Po kurio laiko E. S. nusiramino, apsirengė, papusryčiavo, nuvežė jį į mokyklą. Šio žodinio konflikto metu nei ji, nei jos motina, prieš E. S. jokio smurto nenaudojo, vaistų gerti jo tikrai nevertė ir per prievartą negirdė. Jos motina jai pasakojo, kad 2019 m. rugsėjo 8 d., būdamas namų kieme, E. S. važinėjosi riedžiu, laikydamas rankas kišenėse ir, neišlaikęs lygsvaros, nuo jo nukrito ant šono. Toje vietoje kieme buvo žvyras, įvairaus dydžio akmenys, akmeniukai. Motina dar matė, kad jis bevažinėdamas tuo riedžiu buvo ir į paliktą stovėti automobilį atsitrenkęs. Ji paklausė vaiko ar nesusižalojo, pats vaikas jai parodė savo kairės šlaunies sritį bei pasakė, kad nieko baisaus. Po to, ji asmeniškai vaiko atidžiau neapžiūrinėjo, todėl nematė ar ant jo kūno buvo kažkokių tai žymių. 2019 m. rugsėjo 9 d. jai paskambino socialinė darbuotoja ir pokalbio metu pasakė, kad E. S. vėl užėjo nervinis priepuolis. Socialinė darbuotoja patarė E. S. kuriam laikui išleisti laikinai pabūti su tėčiu, kol vaikas nusiramins. Kadangi jau anksčiau buvo kilusi panaši situacija, kuomet E. S. apkaltino savo tėvą N. S. smurtu, ji norėjo išvengti panašios situacijos ir sutiko su socialinės darbuotojos pasiūlymu. Tik po kurio laiko ji su motina sužinojo, kad šį kartą E. S. apkaltino smurtu jau jas. Kaip yra ne kartą patyrusi, E. S. yra linkęs meluoti ir manipuliuoti kitais žmonėmis, jis dažnai išsigalvoja įvairius dalykus. E. S. nuolatos supyksta, jei kažkas jam nepatinka ir jam reikia elgtis taip, kaip jis tuo metu nenori. Be to, kaip jau minėjo, taip pasielgti E. S. galėjo įkalbėti ir jo tėvas N. S., tokiu būdu keršydamas jai. Pastebėjo ir tai, kad N. S. sūnų E. S. papirkinėja pastarajam pirkdamas įvairius daiktus ir žaislus. Jeigu iš tiesų E. S. kūne buvo aptikti ir nustatyti kokie tai sužalojimai, tai pastarieji ant E. S. kūno galėjo atsirasti jau jos minėtomis aplinkybėmis vaikui nukritus nuo riedžio ar, kad ir atsitrenkus į stovėjimui paliktą automobilį, o gal dar nukritus nuo to riedžio ir tuo metu, kuomet nei ji, nei jos motina nematė. Kuomet 2019 m. rugsėjo 8 d. E. S. grįžo iš savo tėčio namų, jis jai su motina pasakojo, kad ir tame gimtadienyje jis važinėjosi keturračiu, be to, gimtadienyje dalyvavusi mergaitė esą yra „kvaila“, nes ant jo užmetė katiną, kuris jį, E. S., apdraskė. Įdrėskimas ant E. S. kūno galėjo atsirasti ir nuo tuo metu jų namuose buvusio šuniuko, su kuriuo E. S. žaisdavo. Dar kartą pabrėžia, kad ji su jos motina neatliko kaltinime nurodytų nusikalstamų veiksmų. Savo vaikus ji augino tinkamai, nei ji, nei jos motina - vaikų močiutė, jų niekaip neskriaudė. Nenustatyta, kad kaltinime nurodytuose laiku ir vietoje E. S. atžvilgiu būtų buvusi padaryta kokia nors nusikalstama veika.

13. Apklausiama apeliacinės instancijos teisme L. J. parodė, kad ši byla yra dėl to, kad vaikas melavo, jis buvo sukurstytas, jam daug kas buvo žadama. Tuo metu byla dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo dar nebuvo pasibaigus, ji dar vyko. Toje byloje buvo karštas ginčas. Ryšys tarp šių bylų yra, ir tai pagrindinė priežastis kodėl vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su vaikų tėvu, o ne su ja. Šiuo metu E. S. negali matyti dėl teismo procesų, o su mažuoju (J. S.) bendrauja kaip nustatyta. Vaikus augina buvusio sutuoktinio mama, su ja daugiausiai tenka dėl vaikų bendrauti. Problemos su E. S. prasidėjo nuo mažens, dar kai gyveno pas buvusio sutuoktinio tėvus. N. S. mama užtardavo sūnų kai šis kažką padarydavo, pykdavo ant jos, todėl tai išugdė nepagarbą tėvams ir buvo tuo manipuliuojama. Pas psichologus vaikas pradėjo lankytis kai atsidūrė vaikų namuose, su juo nėjo susikalbėti. Į vaikų namus vaikas papuolė dėl tėvų nesutarimų, buvo prasidėję skyrybos, vaikas nenorėdavo pas tėvą būti. Pas ją vaikas būdavo savaitgaliais. Kai vieną savaitgalį vežė jį pas tėvą, N. S. buvo neblaivus. Vaikų teisės jai buvo sakę su neblaiviu tėvu vaiko nepalikti. Tada ji prašė mokyklai reikmenų, drabužių, tačiau jai niekas nedavė. Aprengė jį kuo turėjo ir nuvežė į mokyklą, papasakojo kokia situacija auklėtojai. Kai tėvas su savo mama atvežė tuos daiktus, vaikas pradėjo bėgioti nuo jų, rėkė, kad jų bijo, jų nenori ir su jais nevažiuos. Galiausiai po pamokų, kai jie vėl atvažiavo jo pasiimti, vaikas nuo jų bėgo, tada iškvietė vaikų teises. Jai paskambino ir pasakė, kad vaikų teisės paims vaiką. Mažesnis sūnus gyveno su ja, o vyresnis E. S. – pas tėvą, bet vaikų teisės paėmė abu vaikus. Jis sugebėjo įrodyti, kad neturi problemų su alkoholiu. Tą dieną vaiką turėjo parsivežti pati iš tėvo, nes tėvas buvo išgėręs ir nevairavo. Ji buvo su drauge ir sakė, kad išvažiuoja porai valandų. Apie 18 val. išvažiavo, grįžo apie 21.00 – 21.30 val., pati vairavo. Vaiką irgi pasiėmė automobiliu. Grįžo blaivi. Nematė kaip vaikas krito nuo riedžio, bet jis parėjęs sakė, kad krito, kad skauda, mėlynės nebuvo, tik buvo raudona. Jis buvo užsigavęs dešinėje pusėje. Jis patraukė kelnių vieną šoną ir buvo raudona. Su riedžiu jis važinėjo visą dieną prieš išvažiuojant pas tėtį. Skundėsi prieš tėvui jį pasiimant, kad jam skauda. Vaiką parsivežė vakarop sekmadienį. Su riedžiu jis važinėjo tos dienos metu. Vaikas jau nukritęs nuo riedžio kai važiavo pas tėtį. Jai vaikas pats pasakė, kad nukrito nuo riedžio. Kai apžiūrinėjo E. S., buvo ir jos draugė, tačiau jai vaikas nerodė savo sužalojimo, liepė jai nusisukti ir nežiūrėti. Šunį turėjo, bet jis buvo 3-4 mėn., nelabai didelis šuo. Vaikas su šuniu žaisdavo.

14. Iš esmės tapačias aplinkybes nurodė ir V. J. apklausiama apylinkės teisme, kai ji raštu perskaitė savo parodymus. Ji nepadarė ir nedarė savo anūko E. S. atžvilgiu jokio nusikaltimo. Nedarė jokio nusikaltimo nei kartu su savo dukra L. J., nei pati viena atskirai. Būdama nekalta, ji savuosius parodymus davė ir ikiteisminiame tyrime. E. S., gimęs (duomenys neskelbtini), yra jos dukters L. J. sūnus, jos anūkas. Jos dukra L. J. 2019 metų pabaigoje oficialiai išsituokė su N. S.. Jie turi dar vieną bendrą sūnų – J. S.. Tarp L. J. ir N. S. ilgokai vyko teisminiai procesai dėl skyrybų ir vaikų globos bei išlaikymo klausimų. Mano, kad ir ši baudžiamoji byla, vienaip ar kitaip, tačiau buvo inspiruota iš N. S. pusės, pasinaudojant dar ir mažamečio jos anūko E. S. tam tikrais psichikos ypatumais. N. S. pyko, o ir tebepyksta ant jos dukters L. J. už tai, kad ji su juo išsiskyrė. Jis buvo L. J. pareiškęs, kad „Tu vaikų nematysi, aš tave patrauksiu iš jų gyvenimo, tave sužlugdysiu, tu nieko neturėsi, perduosiu antstoliams“. Byloje nagrinėjamų įvykių metu jos dukra L. J. gyveno pas ją namuose, adresu (duomenys neskelbtini). Minėtu adresu kartu su jomis gyveno ir jos dukters augintas jos anūkas E. S., tačiau po 2019 m. rugsėjo 9 d. jis namo nebegrįžo ir liko tuo metu gyventi su savo tėčiu. Tokį sprendimą priėmė Vaiko teisių apsaugos specialistai, patikėję anūko pasakojimais, antrinant jo tėvui, apie anūko atžvilgiu esą pavartotą jos ir jos dukters L. J. smurtą. 2019 m. rugsėjo 6 d. buvo jos anūko E. S. gimtadienis. Prieš tai jos su dukra L. J. buvo nusprendusios E. S. jo gimtadienio proga padovanoti pinigų, kad jis pats sau galėtų nusipirkti gimtadienio dovaną. Anksčiau su E. S. buvo kalbėjusios, kad jis nori kompiuterio, tačiau vaiko motina L. J. pamažu jį atkalbėjo nuo tos minties ir įkalbino, kad jis nusipirktų riedį. Su dukra pastebėjo, kad, jų nuomone, vaikas E. S. turėjo tam tikrą priklausomybę telefonui ir kompiuteriui, būtent dėl to jos jį ir prikalbino, kad jis pirktų riedį. Taigi, E. S. gimtadienio dieną, pinigėlių jam ir padovanojo. 2019 m. rugsėjo 6 d., tai yra penktadienį, E. S. gimtadienio jie nešventė, kadangi buvo po darbų. Kiek prisimena, L. J. taip pat tą dieną namo parsivežė ir sūnų J. S.. Prisimena, kad 2019 m. rugsėjo 7 d., tai yra šeštadienį, L. J. su abiem vaikais išvažiavo į miestą pirkti E. S. riedžio. Namo jie grįžo apie pietus. Su savimi E. S. parsivežė ir riedį. Kiek pamena, tas riedis E. S. labai patiko, vaikas juo labai džiaugėsi. Tą pačią dieną pamažu pradėjo juo važinėti po namus. Prisimena, kad abi su L. J. jo ne kartą prašė būti atsargiu ir nenukristi nuo riedžio. Tą pačią dieną visi būdami namuose vakare atšventė E. S. gimtadienį, suvalgydami tortą, kurį buvo nupirkę. Tą dieną jų visų tarpusavio santykiai buvo gana geri, buvo visi geros nuotaikos, tarpusavyje nesipyko, jokie barniai tą dieną nebuvo kilę. Po vakarienės nuėjo miegoti. Kitą dieną, tai yra 2019 m. rugsėjo 8 d., sekmadienį, dienos bėgyje L. J. paskambino N. S. ir paklausė, ar jis gali pasiimti abu vaikus pas save. Kiek suprato, jis taip pat norėjo E. S. pasveikinti su gimtadieniu ir šią šventę paminėti kartu. L. J. sutiko ir N. S. abu vaikus išsivežė pas save. Prisimena, kad po kurio laiko, praėjus kelioms valandoms, E. S. namo parsivežė pati L. J., kadangi N. S. jo namo neparvežė. Matė, kad su savimi E. S. parsivežė iš tėvo dovanų gautus kompiuterį ir rankinį laikrodį. E. S. pats jai pasigyrė gautomis dovanomis. Matė, kad vaikas labai džiaugėsi gavęs kompiuterį. Tą dieną jai būnant namuose, dukra L. J. savo sūnaus E. S. paklausė, ar ji gali kuriam laikui išvažiuoti iš namų. L. J. jo paklausė ar jis neprieštarauja, ir ar pabus namuose su ja. Pati girdėjo, kad E. S. sutiko ir neprieštaravo, kad jo mama išvažiuotų. Jos dukrai išvažiavus, ji liko su E. S. namuose dviese. Ji tuo metu išėjo į kiemą dirbti kiemo darbų, o E. S. liko kambaryje. Po kurio laiko, parėjusi į namus pamatė, kad E. S. buvo įsijungęs kompiuterį, bet prie jo nebuvo, o žaidė su telefonu. Pamačiusi tai, ji E. S. sudrausmino ir pasakė, kad išjungtų kompiuterį, jeigu žaidžia su telefonu, kadangi už elektrą tenka mokėti jai. Pradžioje E. S. tai nepatiko, tačiau šiek tiek pasipiktinęs jis išjungė kompiuterį ir toliau žaidė su telefonu. Prisimena, kad po kurio laiko E. S. pasakė, jog jau laikas eiti miegoti, nes kitą dieną teks anksti keltis į mokyklą. Pasakė, kad jis eitų klotis savo lovą, kad jis galės miegoti su mama, kadangi jis visuomet nori su ja miegoti. Pamena, kad anūkas piktai atsakė, jog su mama jis nemiegos. Jai tai pasirodė labai keista, kadangi E. S. nuolatos pešdavosi su broliuku J. S., kuomet šis pas juos būdavo, dėl to, kuris jų miegos su mama. Prisimena, kad E. S. atsigulė, tačiau jam dar nespėjus užmigti namo grįžo jos dukra L. J.. Namo ji grįžo būdama blaivi, kadangi iš namų ji buvo išvažiavusi su savo automobiliu. L. J. grįžus, visi nuėjo miegoti. Tą dieną namuose jokie konfliktai nekilo, L. J. su E. S. nesipyko. Miegoti E. S. nuėjo linksmas. Prisimena, kad 2019 m. rugsėjo 9 d. ryte apie 06:30 valandą, ji prabudo, tuo metu taip pat prabudo ir jos dukra L. J.. Atsikėlusi L. J. pasidarė sau ir E. S. arbatos. Po kurio laiko L. J. nuėjo žadinti E. S.. Ji jį pakėlė apie 06:50 valandą. Prisimena, kad prabudęs E. S. buvo labai piktas ir nervingas. Jai pasirodė labai keista, kad miegoti jis nuėjo laimingas, o pabudo būdamas labai piktas. E. S. pradėjo ožiuotis dėl to, kad jam reikia eiti į mokyklą. Jis pradėjo sakyti, kad į mokyklą eiti jis nenori, nes jam nepatinka jo auklėtoja ir klasiokai. Vaikas sakė, kad jam viskas toje mokykloje nepatinka. Prisimena, kad tuo metu L. J. gražiuoju sūnui E. S. bandė paaiškinti, kad nei ji, nei močiutė su juo namuose pasilikti negali, kadangi abi turi savus darbus. L. J. vaiką kalbino gražiuoju apsirengti ir eiti į mokyklą. Prisimena, kad E. S. apsimovė kelnes ir pabėgo į namų verandą, kurios durys be skląsčių, be rankenos. Būdamas ten jis pasakė, kad į mokyklą tikrai neis. Pamažu jos su L. J. prisikalbino, kad E. S. pareitų į namus. Kai jis parėjo į kambarį, matė, kad jis buvo labai susinervinęs, įsiaudrinęs ir piktas. Tokie nervų ir pykčio priepuoliai E. S. užeina gana dažnai. Jie kyla dėl to, kad jam kažkas nepatinka ar kažkas nesielgia taip, kaip jis nori. Kadangi prieš tai jau kelis kartus ji buvo tokiais atvejais davusi šiam vaikui valerijono lašelių, taip pasielgti nusprendė ir tą kartą. Paėmusi arbatinį šaukštelį ji pasėmė cukraus ir užlašino kelis lašelius raminančių vaistų – Neuro sirupo vaikams, kurių sudėtyje yra valerijono ir kurie parduodami vaistinėse be receptų. Pamatęs tai, E. S. jai trenkė su savo rankomis per ranką kurioje laikė šaukštelį, dėl ko šis nukrito ant žemės, tačiau vaikui nenusileido ir dar kartą ant cukraus užlašino valerijono. Antrą kartą E. S. pats savo noru vaistus išgėrė. Piktu balsu pasakė jai: „Padėk, jį pats išgersiu“. Po tokių žodžių, nieko neverčiamas jis pasiėmė tą šaukštelį su cukrumi ir valerijono lašeliais ir išgėrė. Po kurio laiko E. S. nusiramino, apsirengė, papusryčiavo, po ko L. J. jį nuvežė į mokyklą. Šio žodinio konflikto metu nei L. J., nei ji prieš E. S. jokio smurto nenaudojo, vaistų gerti jo tikrai nevertė ir per prievartą negirdė. 2019 m. rugsėjo 8 d., būdamas namų kieme, E. S. važinėjosi riedžiu laikydamas rankas kišenėse ir neišlaikęs lygsvaros nuo jo nukrito ant šono. Toje vietoje kieme buvo žvyras, įvairaus dydžio akmenys, akmeniukai. Tai, kad vaikas nukrito nuo riedžio ji matė pati asmeniškai. Dar matė, kad jis bevažinėdamas riedžiu buvo ir į paliktą stovėti automobilį atsitrenkęs. Po to, bent jau ji asmeniškai vaiko atidžiau neapžiūrinėjo, todėl nematė ar ant jo kūno liko kažkokių žymių. 2019 m. rugsėjo 9 d. apie 15:00 val. po darbo ji grįžo namo ir prie namų vartų susitiko E. S.. Matė, kad prie namų stovėjo ir jo tėvo N. S. automobilis. Ją pamatęs E. S. pasakė, kad važiuoja pas tėtį ir, kad mama jį išleido. Daugiau jis jai nieko neaiškino ir išvažiavo su tėčiu. Tuo metu jis buvo laimingas. Žino, kad tą dieną socialinė darbuotoja L. J. buvo skambinusi, pokalbio metu ji pasakė, kad E. S. vėl užėjo nervinis priepuolis. L. J. jai pasakojo, kad socialinė darbuotojai patarė E. S. kuriam laikui išleisti laikinai pabūti su tėčiu, kol vaikas nusiramins. Kadangi jau anksčiau panaši situacija buvo kilusi, kuomet E. S. apkaltino savo tėvą N. S., smurtu, L. J. norėjo išvengti panašios situacijos ir sutiko su socialinės darbuotojos pasiūlymu. Tik po kurio laiko su dukra L. J. sužinojo, kad šį kartą E. S. jas apkaltino smurtu. Dar kartą akcentuoja, kad nei jos dukra L. J., nei ji, E. S. močiutė, 2019 m. rugsėjo 9 d. prieš šį vaiką nesmurtavo, kaip nesmurtavo ir bet kuriuo kitu laiku. Kaip yra ne kartą patyrusi, E. S. yra linkęs meluoti ir manipuliuoti kitais žmonėmis, jis dažnai išsigalvoja įvairius dalykus. E. S. nuolatos supyksta, jei kažkas jam nepatinka ir jam reikia elgtis taip, kaip jis tuo metu nenori. Be to, kaip jau minėjo, taip pasielgti E. S. galėjo įkalbėti ir jo tėvas N. S., tokiu būdu keršydamas L. J.. Pastebėjo ir tai, kad N. S. savo vaiką E. S. papirkinėja pastarajam pirkdamas įvairius daiktus ir žaislus. Jeigu iš tiesų E. S. kūne buvo aptikti ir nustatyti kokie tai sužalojimai, tai pastarieji ant E. S. kūno galėjo atsirasti jau jos minėtomis aplinkybėmis būtent vaikui nukritus nuo riedžio ar, kad ir atsitrenkus į stovėjimui paliktą automobilį, o gal dar nukritus nuo to riedžio ir tuo metu, kuomet ji nematė. Taip pat, kuomet 2019 m. rugsėjo 8 d. E. S. grįžo iš savo tėčio namų, jis jai pasakė, kad tame gimtadienyje jis važinėjosi keturračiu, be to gimtadienyje dalyvavusi mergaitė esą yra „kvaila“, ji ant jo užmetė katiną, kuris jį, E. S., apdraskė. Įdrėskimas ant E. S. kūno galėjo atsirasti ir nuo tuo metu jų namuose buvusio šuniuko, su kuriuo E. S. žaisdavo. Būdama jau vyresnio amžiaus žmogumi ne kartą buvo pastebėjusi, jog jos anūkas E. S. yra linkęs pameluoti, savanaudiškai manipuliuoti kitais žmonėmis. Ji nebijo atsakomybės, jeigu būtų kalta, taip ir pasakytų.

Žemesnės instancijos teismas

15. Apeliacinės instancijos teisme V. J. parodė, kad kai vaikas buvo pas jas sekmadienį, jis važinėjosi su riedžiu, o kieme yra smulkaus žvyro. Vaikas važiavo ir griuvo, kieme stovėjo mašina į kurią jis atsitrenkė. Į mašiną atsitrenkė ir griuvo ne vienu metu. Kiek buvo mėlynių ji nežino. Matė kaip jis krito nuo riedžio bent du kartus. Tai įvyko 2019 m. rugsėjo 8 d., prieš išvažiuojant vaikui pas tėvą. Po kritimų ji asmeniškai vaiko neapžiūrėjo, nes buvo jo mama ir jos draugė. Vaikas tik pasizulino ranką ir šoną, vieną kartą vieną šoną, kitą kartą kitą šoną kai nukrito. Vaikas nelabai leidžiasi apžiūrimas, nes turi problemų su oda ir todėl varžosi. Nežino ar vaiko mama jį apžiūrėjo po kritimo. Vaiko tėvas norėjo, kad E. S. sudalyvautų gimtadienyje ir pas jį. Grįžęs namo vaikas pasakojo, kad važinėjosi keturračiu, dar buvo mergaitės atėję. Jis sakė, kad mergaitė jam kačiuką ant nugaros užmetė, o tą dieną buvo šilta ir vaikai vaikščiojo su marškinėliais. Dėl telefono, tai vaikas su ja telefoną išsimainė, ne R. S. jam davė telefoną. Kai paklausė jo kiek valandų, jis turėjo laikrodį ant rankos, bet pažiūrėjo į telefoną. Jos dukra L. J. išvažiavo su drauge susitikti ir kai grįžo buvo gal 21.00 – 21.30 val., vaikas dar tikrai nemiegojo ir girdėjo kaip mama vaikščiojo, po to jis atsigulė ir miegojo. Vaikas meluoja, kad mama grįžo paryčiais ir girta. Tikrai niekas jo nemušė, jis tik keltis nenorėjo. Buvo 6.45 – 6.50 val., o dukra 7.30 val. turėjo būti darbe ir turėjo nuvežti jį į mokyklą, o ji taip pat 8.00 val. turėjo būti darbe. Siūlė jam eiti į močiutės darbą pabūti tą dieną, o jis sakė, kad nori likti namuose. Ji paaiškino vaikui, kad jis negali likti vienas namuose, nes jis dar mažas, o nei ji, nei mama negali su juo likti kartu dėl darbo. Tada įkalbėjo, kad eitų į mokyklą, bet vaikas nesirengė mokykliniais rūbais, apsirengė tuo ką turėjo iš vakaro ir jos nesiginčijo su juo, kad tik jis eitų į mokyklą. Jokio smurto prieš jį nenaudojo nei ji, nei vaiko mama. Jos bandė visaip jį kalbinti.

16. Apklausiamas apylinkės teisme nukentėjusysis E. S. parodė, kad jį mušė mama ir močiutė, vardu V. J., mušė kaime pas mamą (duomenys neskelbtini) miestelyje, dėl ko mušė pasakoti nenori. Kadangi mažametis sutiko duoti parodymus, bet nenori pasakoti apie tai, kaip jį mama ir močiutė V. J. mušė, teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti nukentėjusiojo E. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, nukentėjusysis E. S. parodė, kad jam yra 11 metų. Apie mamą viską pasakys. Mama jį mušė. Nenorėjo vieną rytą keltis, išlipti iš lovos, paėmė už rankų močiutė abi rankas ir jį mušė. Jo lova yra pas mamą. Turi savo kambarį, tame pačiame kambaryje miega močiutė. Jo lovoje miega močiutė, o jis miega ant grindų. Neatsimena kuri diena buvo. Šį mėn. jis jau buvo pradėjęs eiti į mokyklą kai mama atėjo į kambarį ir jį prikėlė, buvo 5 val. ryto. Mama sakė kelkis greitai, nes pavėluosi į mokyklą. Jis atsakė dar nori pagulėti, nes vakar nepailsėjo, nes mama viduryje nakties išvažiavo. Kaip mama išvažiavo, namuose liko močiutė. Tada mama jį išvertė iš lovos, paėmė už kojos (vaikas parodo ant žaisliuko, kaip jį mama išvertė ir jis gulėjo ant žemės) mama norėjo pati jį aprengti. Užvakar jį įžeidinėjo mokykloje, jis nenorėjo eiti į mokyklą, apie tai kalbėjo su mama. Mama sakė reikia eiti į mokyklą. Jis nesirengė, norėjo gulėti ant žemės. Jis nubėgo į sandėliuką ir užsidarė. Mama ištempė jį už rankos iš ten. Mama pradėjo girdyti kažkokius vaistus, nes jis nervavosi. Norėjo su diržu jį mušti. Norėjo sugirdyti kažkokius valerijonus, jis nenorėjo gerti. Močiutė pražiodino jį, burnytę laikė močiutė, mama laikė rankas, jis išspjovė ant močiutės, nes jos nekenčia. Antrą kartą bandė girdyti vaistus, juos iš kur paėmė nežino. Buvo skysti valerijonai su cukrumi. Kaip mamos neklausai duoda jam tuos vaistus. Diržą paėmė iš lentynos spintoje mamos kambaryje, jie tada buvo mamos kambaryje. Iš sandėliuko mama sugrąžino jį į savo kambarį, pasodino ant sofos ir bandė įkišti vaistus, mama laikė jam rankas. Mama buvo atsistojusi, o jis sėdėjo. Močiutė buvo atsiklaupusi ir jį žiodino, laikė rankas. Jis spjovė ant močiutės. Bandė antrą kartą vaistus sugirdyti, nepavyko. Jį mušė. (Vaikas parodo kaip jį mušė). Mušė per koją, per užpakalį su ranka. Rankose nieko neturėjo. Norėjo mušti su diržu. Pasiėmė mama diržą iš spintos jos kambaryje. Diržas buvo juodas su raidėmis. Mama su diržu norėjo jį mušti, bet nemušė. Mušė su ranka. Jam sudavė (vaikas parodo ant savo kūno kur jį mušė mama ir kaip jam perplėšė su nagu) matėsi sužalojimai. Jam labai skaudėjo. Ilgai skaudėjo. Sakė, kad jis pavėluos į autobusą. Dar namuose buvo močiutė, jis ir mama. Kaip mama jį mušė, ji ryte buvo parvažiavusi girta. Neaiškiai kalbėjo. Yra skirtumas kada mama būna pavartojusi alkoholio ir ne. Iš veido matosi. Kai mama jį žadino močiutė jau nemiegojo. Apie tai papasakojo socialinei. Savo sužalojimų nerodė. Daugiau tokių įvykių nėra buvę. Blogai su mama sutaria, neleidžia telefono, atima. Jam blogai, nes neduoda telefono. Tik kiaušinius duoda valgyti, negamina valgyti. Po to įvykio su mama nelabai gerai jautėsi. Dabar gyvena pas tėtį, jam labai gerai sekasi. Kad tėčio namuose jį kas nors skriaustų nebuvo. Kita močiutė sakydavo, kad jis blogas. Pas tėtį geresnis gyvenimas. Pas tėtį močiutė daro valgyti, kartais tėtis padaro karštą sumuštinį. Su broliuku gerai sutaria, kartais kartu miega. Prieš tą įvykį su mama niekur nebuvo nukritęs, ar užsigavęs. Tas mėlynes pastebėjo ryte. Sudavė per ranką, užpakalį ir čia įdrėskė (vaikas parodo kur įdrėskė). Jis nieko nedarė, priešinosi. Spjovė ant močiutės kaip girdė vaistus. Į teisėjos klausimus per psichologę nukentėjusysis: kai mama jam trenkė, močiutė laikė jį už kojos. Jis buvo ant lovos, kur močiutė miegojo, ir močiutė jį laikė už kojų. (Vaikas parodo kaip jis sėdėjo ir kaip močiutė jį laikė) jis stovėjo, o močiutė laikė už kojų (Vaikas parodo kaip buvo jo rankos). Močiutė jam dėjo per veidą kaip norėjo pabėgti. Močiutė su rankomis jį laikė, ji stovėjo ir laikė per šias vietas jam kojas. Močiutė trenkė per veidą, jis įkando močiutei ir mamai į ranką prieš vaistų girdymą. Viskas vyko kur jis miegojo. Jis miegojo ant grindų. Iš viso neklausys mamos. Tėtis sakė, kad močiutė tik linki visiems blogo (t.1, b. l. 74-76). Apklaustas teisiamajame posėdyje su psichologo pagalba, nukentėjusysis E. S. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, parodė, kad jis girdėjo ką skaitė teisėja, viską skaitė teisingai, jis nieko nenori pataisyti. Tvirtina, kad jis niekur nebuvo užsigavęs. Tomis dienomis nebuvo jo gimtadienis, neprisimena, kad būtų gavęs dovanų. Riedį nusipirko prieš įvykį, gavęs 50 eurų. Prieš tai su riedžiu nebuvo važiavęs, prieš tą įvykį jis jau buvo išmokęs važiuoti riedžiu. Jis niekada nebuvo nugriuvęs nuo riedžio, važiuodamas nuo riedžio nušokdavo, nes bijojo nukristi. Jis nebuvo nukritęs nuo riedžio, nebuvo užsigavęs, niekam nėra pasakęs, nes nebuvo nukritęs, nebuvo užsigavęs. Mamos draugę vardu R. Š. jis žino, ta draugė kartais pas juos nakvodavo, kartais nakvodavo kelis kartus iš eilės. (duomenys neskelbtini) mokykloje, kurioje tuo metu mokėsi, pamokos prasidėdavo 8 valandą, autobusiukas važiuodavo 7 valandą, iki mokyklos reikėjo važiuoti apie pusę valandos, atvažiavus reikėdavo 15 – 20 minučių palaukti koridoriuje. Mama jį keldavo vėliau, kodėl tą rytą jį mama kėlė 7 valandą jis nežino. Parodė, kad jis nežinojo kur važiuoja, nežinojo, kad važiuoja į teismą, atvažiavo su tėčiu ir močiute. Automobilyje kalbėjo tėtis su močiute, kurie sėdėjo priekyje, jis sėdėjo galinėje automobilio sėdynėje. Jam niekas nėra sakęs, kad jis ko nors nepasakotų, niekas nėra jam sakęs ką nors papasakoti ar ko nors nepasakoti. Be to atvejo, apie kurį pasakojo apklausos metu, jis neprisimena, kad kas nors jį būtų mušęs. Prieš tą įvykį jo niekas nemušė. Tą rytą mama jį mušė todėl, kad jis nesikėlė. Kartais būna, kad jis pameluoja, kartais dangsto brolį, bet tėtis jį pričiumpa. Jis nėra pamelavęs, kad jį muštų, tėtis jo niekada nemuša. Tėtis atima telefoną, o už dvejetą neleidžia dvi savaites naudotis telefonu. Jis nėra melavęs, kad jį mušė mama ir močiutė, jis nemelavo. Po šito įvykio jo daugiau niekas niekada nemušė. Jis nenori bendrauti su mama. Po šio įvykio mamos nemėgsta. Mama močiutei, tėčio mamai, buvo sakiusi, kad jis, tai yra E. S., jo nekenčia ir, kad jis jai yra miręs. Įvykio metu mamos mama gyveno (duomenys neskelbtini), o jis su mama gyveno (duomenys neskelbtini), močiutė kartais atvažiuodavo. Tuo metu, kada ji svečiuodavosi, kaip ir gyvendavo, tada ji miegodavo jo lovoje, o jis miegodavo ant grindų. Kur ir kuo mama sudavė neprisimena, neprisimena į kurias vietas sudavė su rankom ir su diržu, vieną kartą su diržu davė. O su rankom kiek kartų neprisimena, į kurią vietą davė neprisimena.

17. Nukentėjusiojo E. S. atstovas pagal įstatymą N. S. parodė, kad su L. J., buvusia L. S., gyveno apie dešimt metų, iš jų santuokoje gyveno porą metų, 2019 m. gruodžio 10 d. jų santuoka buvo nutraukta. Jie augino du sūnus: E. S., gimusį (duomenys neskelbtini) ir J. S., gimusį (duomenys neskelbtini), jie gyveno jo tėvų namuose (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno r. Prieš porą metų jo tuometinė sutuoktinė L. S. su vaikais išėjo gyventi pas savo mamą V. J.. Abu vaikai gyveno su mama, vasarą, savaitgaliais ir per atostogas vaikai gyvendavo pas jį. Nagrinėjant santuokos nutraukimo bylą, dėl jo ir buvusios sutuoktinės L. J. tarpusavio konfliktų, galimai 2018 metais, po to, kada jo buvusi sutuoktinė su abiem vaikais išėjo iš jo, abu vaikai buvo atsidūrę vaikų globos namuose „(duomenys neskelbtini(“, kur išbuvo keturis mėnesius. Vaikai atsidūrė vaikų namuose dėl E. S.. Po pas mamą pabuvimo, jis nuėjo į mokyklą ir sakė, kad nenori pas tėvą gyventi, taip ir gavosi. Jis labai maištavo tuo metu. 2019 m. pavasarį vaikai buvo gražinti motinai. Nuo 2020 m. pavasario vėl buvo pakeista tvarka, sūnus E. S. gyveno su juo, sūnus J. S. gyveno su motina. Po santuokos nutraukimo teismo sprendimu abu vaikai gyvena su juo. Sūnus E. S. gyvena su juo nuo 2019 m. rugsėjo mėnesio pradžios, nors visą 2019 metų vasarą abu vaikai gyveno su juo jo tėvų namuose. Ankščiau buvo taip, kad kai jis nuperka kažką, pas jį geriau, kai mama kažką nuperka, pas mamą geriau. 2019 m. rugsėjo mėnesio pradžioje, dienos neprisimena, jam paskambino mokyklos socialinė darbuotoja ir pasakė, kad jo sūnus E. S. verkia ir neina į pamokas. Jis tuo metu dirbo kitame mieste, todėl jo mama R. S., su kuria jis gyvena, ir kuri padeda jam auginti vaikus, nuvažiavo į mokyklą ir parsivežė E. S. į savo namus. Grįžęs iš darbo jis matė, kad sūnus E. S. yra susinervinęs. Vaikas papasakojo jam, kad jo motina sugrįžo į namus rytą, jis laukė motinos visą naktį, grįžusi motina jį kėlė iš lovos, jis nenorėjo keltis, tada jo močiutė, mamos motina, jį laikė ir davė jam vaistų, kad jis nusiramintų. Sūnus parodė nugarą, kuri buvo perdrėksta nagais. Kai paėmė sūnų iš mokyklos daugiau jokių žymių nebuvo. Nuo to laiko E. S. reikia psichologo pagalbos, jis iki šiol nuolat lankosi pas psichologus. Jis vedė sūnų pas psichiatrą, kuris nusprendė, kad sūnui reikalinga nuolatinė psichologo pagalba, todėl nuo to laiko, kada E. S. pas jį gyvena, kartą per savaitę sūnus lankosi pas psichologą. Pas psichologą vaikui teko lankytis ir anksčiau, kada jis susinervindavo, jei kas nepatikdavo. Sūnus E. S. nesimatė su savo mama ir jos motina apie metus laiko. Ikiteisminio tyrimo metu jis davė teisingus parodymus, galimai apklausoje buvo sumaišytas laikas. Patvirtino, kad jis pats matė įbrėžimus ir mėlynę ant vaiko kūno, vaikas sakė, kad įbrėžimai ir mėlynė padaryti mamos. Kada jis paskambino buvusiai sutuoktinei dėl sužalojimu, ji pasakė, kad vaikas nukrito nuo riedžio. Kai buvo su L. J. išsiskyrę, negyveno beveik metus laiko, tada sūnus E. S. gyveno su mama ir prasidėjo jo netinkamas elgesys. Esminė priežastis yra tėvų nesutarimai. Kai gyveno pas mamą E. S. nuolatos priešgyniavo, nenorėjo eiti į mokyklą. Motina E. S. anksti atveždavo į mokyklą, jam reikėdavo laukti, vaikas susinervuodavo, apsiverkdavo. Nuo to laiko, kada E. S. gyvena su juo, to nebūna, jis susitvarko su vaiku. Vaikui pablogėdavo tada, kada paaštrėdavo šeimoje konfliktai. Jis buvo su sūnumi E. S. pas psichologą, kuris sakė, kad vaikui stresas dėl tėvų skyrybų. Vaikas susinervuodavo, apsiverkdavo, taip būdavo iki 2019 m. rugsėjo 9 d., dabar tokių dalykų nebūna. E. S. ėjo į (duomenys neskelbtini) mokyklą. Po to jį perkėlė į (duomenys neskelbtini) gimnaziją, dabar vaikas lanko (duomenys neskelbtini) mokyklą. Jis visose mokyklose lankėsi pas psichologus. Kiek žino, E. S. 2019 m. rugsėjo mėnesį gavo dovanų riedį, kuris šiuo metu yra jų namuose, E. S. juo nesinaudoja. E. S. gimtadienis (duomenys neskelbtini) dieną, tą savaitgalį abu vaikai buvo jo namuose, jokių sužalojimų ant E. S. kūno nebuvo. Jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas taip pat pagal E. S. parodymus, kad jis neva mušė jį ranka ir diržu, tačiau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Jokių mėlynių nebuvo nustatyta. E. S. jam yra sakęs, kad mama jam liepė sakyti, kad esą jis, tai yra vaiko tėvas, mušė E. S., mama aiškino, kad jei taip sakys, jie abu su broliu galės kartu su mama gyventi. Po to įvykio vaikas į mokyklą ėjo, tačiau mokslai jam sekėsi sunkokai, mokslai suprastėjo. Psichologai sakė, kad su vaiku reikia elgtis gražiai, ant jo nerėkti ir viskas bus gerai. Dabar vaiko mokslai pagerėjo. Jis patikėjo sūnaus E. S. žodžiais, kad mama ir jos motina prieš sūnų smurtavo. 2019 m. rugsėjo mėnesį dar vyko ginčas civilinėje byloje dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo. Po 2019 m. rugsėjo įvykio tas įdrėskimas po kokios savaitės praėjo. Vaikas ėjo į mokyklą visomis dienomis. Nebuvo, kad vaikas nenori į mokyklą. Nebuvo moksluose nei pagerėjimo, nei pablogėjimo. Dabar mokymasis yra pagerėjęs. Po įvykio mokėsi prastokai. Prieš įvykį pablogėjo. Pažyma jokia dėl nelankymo nebuvo išrašyta. Dėl šitų įvykių nieko vaiko jis neprašė, kad sakytų.

18. Apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas N. S. parodė, kad sūnus gyvena su juo. Nagrinėjamame įvykyje jis pats nedalyvavo. 2019 m. (duomenys neskelbtini) buvo sūnaus (E. S.) gimtadienis. Tuo metu vaikas gyveno pas mamą. E. S. buvo vaikų namuose, kol teismas priėmė sprendimą ir padalino vaikus, kad vienas gyvens pas mamą, kitas pas jį. Jis nėra matęs, kad mama ar močiutė būtų smurtavusios vaikų atžvilgiu. Rugsėjo 1 d. šventėje jis dalyvavo, E. S. niekuo nesiskundė. Kai pasiėmė sūnų, berods buvo sekmadienis. E. S. sakė, kad mama jam padovanojo riedį. Kai atvažiavo parodė tą riedį jam ir broliui. Jam būnant E. S. su riedžiu nevažiavo. Jis gyvena sodyboje, todėl ten nelabai yra kur su juo važinėti. Tikriausiai jis bandė juo važiuoti kai jį padovanojo, tačiau jam to nesakė, nesiskundė, kad krito nuo riedžio, tik sakė, kad bandė kristi vieną kartą ir nušoko. Jis sūnui padovanojo kompiuterį ir keturratį. Telefoną jam padovanojo močiutė (liudytojo mama). E. S. buvo apkaltinęs jį smurtu, bet jis buvo išteisintas, nes tai buvo kalbos, vaikas sakė netiesą, kad jis mušė jį diržu ne mažiau kaip 10 kartų. Jis taip sakė, nes mama buvo jį prikursčiusi. Jis negali atsakyti kodėl toje byloje vaikas kaltino ir mamą. Buvusi sutuoktinė kurstė vaiką, kad jis liktų pas ją, todėl E. S. ir susimaišė. Kai vaikas buvo vaikų namuose, ji vis tiek ten važiuodavo, nors negalima būdavo. Kai kaltino jį (liudytoją), jokių smurto žymių nebuvo, o dabar buvo apdraskymai, mėlynė. E. S. gimtadienį šventė pas jį namuose. Šventėje buvo mergaitė ir katinas, tačiau, kad katinas per rūbus galėjo įdrėksti, tai taip tikrai negalėjo būti. Jis pats matė žymes ant E. S. nugaros ir tai tikrai ne katino įdrėskimai. Įbrėžimus matė kai ėjo maudytis vakare, kitą dieną. Jam paskambino iš mokyklos socialinė darbuotoja, tačiau jis tuo metu buvo išvažiavęs, todėl į mokyklą nuvažiavo jo mama. Jis grįžo po kokių trijų valandų ir tada jie nuėjo pas socialinę darbuotoją. Vaikas pasakojo, kad mama jį ryte kėlė, vaistų jam kažkokių davė, jis nenorėjo keltis. Sakė, kad tempė jį iš lovos, per galvą davė. Jis pats to nematė, jam pasakojo sūnus. Jis pats matė nugarą, ji kaip nagais buvo perdrėksta. Matėsi trys perdrėskimai. Dar buvo mėlynė ant kojos. Vaikas sakė, kad mėlynė nuo mamos. Mėlynę pamatė kitą dieną, praėjus parai. Mėlynė buvo gelsva, melsva. Matėsi sumušimas, šonuose buvo geltonos spalvos. E. S. buvo problematiškas, tai prasidėjo nuo mokyklos, kai jie su sutuoktine pradėjo skirtis. Iki įvykio yra tekę lankytis pas psichologus su sūnumi. Kai E. S. gyveno pas mamą, jis tai eidavo į mokyklą, tai neidavo. Kad vaikas manipuliuodavo suaugusiais gali būti, tačiau prie jo to nėra buvę, nebuvo ir kad žalotųsi. Mokykloje nebuvo nusiskundimų, dabar viskas normaliai. 2019 m. sūnus naudojosi kompiuteriu ir telefonu kiek norėjo, tai buvo kai jis buvo pas mamą, o pas jį ir dabar nustatytas laikas – 2 val. per dieną. 2019 m., kai atėjo pas jį gyventi, vaikas susitaikė su tuo, kad gali naudotis kompiuteriu 2 val. per dieną. Jis dėl to nebandė protestuoti, ant mamos pyko. Dabar su mama nebendrauja. Netiesa, kad jo mama nuteikinėjo vaiką prieš vaiko mamą. Į apklausą teisme E. S. vežė jis kartu su vaiko močiute, kuri domėjosi civilinėmis bylomis.

19. Liudytoja A. R. (buvusi A. S.) parodė, kad ji dirba Kauno rajono socialinių paslaugų centro (duomenys neskelbtini) seniūnijoje socialine darbuotoja, dirba socialinį darbą su šeimomis. Su S. šeima ji dirbo nuo 2018 metų spalio mėnesio, tuo metu L. S. gyveno su trejų metų sūnumi J. S., o E. S. gyveno su savo tėvu N. S.. Šeima turėjo problemų dėl priklausomybės nuo alkoholio. Dokumentuose buvo parašyta, kad lyg abu šeimos nariai turėjo šią problemą, nors dirbdama su L. S., ji šios problemos nepastebėjo. Didžiausia šios šeimos problema buvo konfliktiniai tėvų santykiai, tai ji pastebėjo ir šeimos atvejo peržiūros metu, per posėdžius tėvai tarpusavyje konfliktuodavo. 2019 m. rugsėjo 9 d. jai paskambino kolegė L. Č. ir pasakė, kad E. S. nenori eiti į pamokas, verkia, nenori eiti į klasę, reikalauja, kad tėtis jį pasiimtų, kodėl jis taip elgėsi kolegė nesakė. Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie buvo pagarsinti BPK 276 straipsnio 1 ir 4 dalių tvarka, kai parodė, kad ji dirba Kauno rajono socialinių paslaugų centre. Jos pareigos yra socialinė darbuotoja dirbanti su šeimomis. Jos žinioje yra L. S. šeima, kurioje augo du vaikai: E. S. ir J. S.. Su šia šeima ji dirba nuo 2018 metų spalio mėnesio. 2019 m. rugsėjo 5 d. rytą, telefonu jai paskambino N. S. socialinė darbuotoja L. Č., kuri pasakė, kad E. S. skambina savo tėčiui, prašo, kad jį pasiimtų iš mokyklos, nurodė, kad E. S. verkė. Socialinė darbuotoja paaiškino, kad N. S. jo pasiimti šiuo metu negali. Pokalbio metu ji pati pasisiūlė pasiimti vaiką iš mokyklos ir atsivežti jį į seniūniją. Taip pat paaiškino, kad vakare jį namo parsiveš pati L. J.. Tačiau E. S. iš jos pasiimti atvažiavo L. J. mama. L. J. tuo metu nesutiko, kad vaikas namo važiuotų su tėvu. Kol su E. S. laukė kol jį kas nors pasiims, E. S. buvo labai piktas ant mamos, berniukas teigė, jog mama ilgai negrįžta namo, o jeigu grįžta, tai vėlai vakare su nepažįstamu vyru. Berniukas teigė, jog būti pas mamą šiandien nenori, nes vėl nežinia kada grįš mama. E. S. pokalbio metu jai nurodė, kad jam patiktų važiuoti pas tėtį, ten galėtų pasivažinėti keturračiu. Pasiteiravus pas ką labiau jam patinka, berniukas teigė, jog negerai nei ten, nei ten, bet pas tėtį labiau yra ką veikti. Paklausus kur tada jis nori būti, jeigu negerai, sakė, kad nežino. 2019 m. rugsėjo 9 d. rytą telefonu jai vėl paskambino N. S. socialinė darbuotoja, kuri nurodė, kad tą pačią dieną ryte tarp L. S. ir sūnaus E. S. įvyko konfliktas, dėl ko vaikas nenorėjo eiti į mokyklą, skambino tėvui N. S. prašė, kad jį pasiimtų pas save. N. S. nuramino sūnų, susitarė, kad jis nueitų į mokyklą, po pamokų pažadėjo vaiką pasiimti. Po minėto socialinės darbuotojos skambučio, ji susisiekė su L. S. siekiant išsiaiškinti situaciją. Moters teigimu, ryte su sūnumi E. S. ji susipyko, tačiau vaiką nuramino ir susitarė, jog jis eitų į mokyklą. Pasiteiravus ar N. S. su ja susisiekė, L. S. teigė, jog apie sūnaus pasiėmimą ji nieko nežino ir nesutinka vaiką išleisti pas tėvą. Tą pačią dieną apie 11:00 val. telefonu jai paskambino pats N. S., kuris pasakė, kad jis yra mokykloje, nes E. S. sakė, jog mokytojai nori pasikalbėti su juo, tačiau atvykęs klasės auklėtojos nerado. Jis stengėsi nuraminti sūnų, norėjo vykti namo, tačiau E. S. kategoriškai atsisakė eiti į mokyklą. E. S. teigimu, jeigu jis dabar nueis į mokyklą, mokytojos po pamokų lieps eiti į mokyklinį autobusą ir važiuoti pas mamą. N. S. jai pasakė, kad nežino ką daryti ir paprašė, jog ji pati pasišnekėtų su E. S. ir pabandytų jį nuraminti. Maždaug po pusvalandžio pas ją į seniūniją atvyko N. S. su sūnumi E. S.. Tik atėjęs į kabinetą, berniukas atsisėdo ir pradėjo pasikūkčiodamas verkti, aiškino, jog jis nenori gyventi su mama, kuri jį muša. Pasiteiravus berniuko dėl ko susipyko šiandien su mama, berniukas pradėjo dar labiau verkti, sėdėjo nulenkęs galvą ir krapštė telefoną. Šiek tiek patylėjęs E. S. tęsė, kad mamos dažnai nebūna namuose, vakarais išvažiuoja ir negrįžta, jį palieka su močiute. Berniukas teigė, jog mama ir vakar išvažiavo apie 22.00 val. ir grįžo tik šiandien 6.00 val. Jai paklausus kas buvo tada, E. S. teigė, jog jis labai supyko ant mamos, kad tik ryte grįžo ir pasakė, jog nenori eiti į mokyklą, todėl šiandien neis. Berniukas teigė, kad mama labai supyko, pradėjo rėkti ant jo. Dar pridėjo, kad kai mama išgeria, ji dažnai jį muša. Ji E. S. paklausė ar dažnai jis pykstasi su mama, E. S. atsakė, kad visko būna. Paklausus kaip mama jį muša, jis jai atsakė, kad delnu daužo per galvą, tuo metu jis pakėlė savo kairę ranką ir tai parodė gestais. Kadangi E. S. buvo labai įsiaudrinęs, tik nusiraminęs vėl pradėdavo verkti, ji stengėsi nuraminti berniuką, pagyrė jį, jog jis gerai padarė, kad papasakojo kas nutiko. Paaiškino, jog pasistengs padaryti viską, kad daugiau tai nepasikartotų. Su E. S. sutarta, kad jis nueis į likusias pamokas, po pamokų, jei mama išleis, galės važiuoti pas tėtį. Po pokalbio su E. S. ji susisiekė su Kauno (duomenys neskelbtini) gimnazijos socialine darbuotoja L. B., kuri jai paaiškino, kad mokykloje E. S. nuo ryto verkė, nėjo į pirmą pamoką, visų mokytojų prašė paskambinti tėčiui, kad atvažiuotų ir jį pasiimtų, taip pat teigė, jog mama jį muša. Po visko ji telefonu susisiekė su L. S. ir informavo ją apie situaciją. L. S. teigė, kad sūnus daug ką išsigalvoja, meluoja, tačiau sutiko vaiką po pamokų išleisti pas tėvą. Nori paminėti, kad pokalbio su E. S. metu ji ant jo kūno jokių akivaizdžiai matomų sužalojimų nematė. Po šio įvykio ji dar kelis kartus telefonu bendravo su L. S.. Pradžioje ji labai pergyveno, nuolatos klausinėjo kas ją paskundė, tačiau vėliau ji pradėjo visiškai ignoruoti susiklosčiusią situaciją (1 t., b. l. 92-95). Papildomai nurodė, kad 2019 m. rugsėjo 5 d. ir 2019 m. rugsėjo 9 d. buvo vieni pirmųjų atvejų, kada E. S. su ja kalbėjo atvirai, apie šio vaiko sumušimus ji sužinojo kada pats E. S. jai apie tai papasakojo. Vaikas yra labai uždaras ir labai jautrus, jai nepavyko su juo užmegzti stipraus kontakto. Tiksliai nepamena, bet L. S. apie šį įvykį lyg sakė, kad E. S. linkęs išsigalvoti daug ką. Ant veido sumušimo žymių nesimatė, dėvėjo kelnes ir megztinį. Jos nebuvo pasiekusi informacija dėl V. J. netinkamų veiksmų savo anūko atžvilgiu. Jai susidarė įspūdis, kad L. S. pergyvena ir dėl to, kad vaikas nenori su ja gyventi ir dėl to, kad vaikas ją paskundė. Pokalbio metu jos kolegė, N. S. socialinė darbuotoja L. Č. nesakė jai nieko apie vaiko sumušimą. Apie vaiko sumušimą sužinojo, kai pats vaikas pasakė jai apie sumušimą. Kai paskambino N. S. socialinė darbuotoja, tuo metu ji vaiko nematė.

20. Liudytoja I. B. parodė, kad ji dirba Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose psichologe, ji dalyvavo apklausiant E. S. ikiteisminio tyrimo metu. Apklausos metu pas vaiką vyravo liūdna nuotaika, atitinkanti situacijos sudėtingumą. Vaiko neverbalinę kalbą sustiprino jo verbalinė kalba, tai vaiko žvilgsniai, judesiai, visa tai atitiko tai, apie ką vaikas kalba. Vaikas buvo susirūpinęs, susigūžęs, vienu metu vaikas pasidėjo galvą ant kelių ir pradėjo verkti, tai liudija vaiką kamuojančias patirtis. Pagal amžių ir socialinę brandą vaikas atitiko savo amžiaus ir brandos tarpsnį. Vaiko pasakojimas buvo apsunkintas, tačiau jo kalba apie įvykių eigą buvo nuosekli, jo veiksmai buvo labai nuoseklūs. Vaikas ant žaislų sumodeliavo įvykius ir atliktus veiksmus, vyravo pojūtis ir emocija, buvo pojūtis, kad tai, ką jis pasakoja, tikrai vyko, vaikas rodė veiksmą tarp savęs, močiutės ir mamos. Tikėtina, kad prieš vaiką tikrai buvo naudota prievarta. Vaikas aiškiai nurodė ir pademonstravo kokia jo kūno poza buvo, kaip močiutė buvo pasisodinusi jį, rodė, kaip buvo žiodinamas su savo rankytėmis, suraukė kaktą, tai reiškia, kad vaikas tai tikrai išgyvenęs, tai tikėtina, kad tai tikrai buvo. Vaikas kelis kartus per projekciją nurodė tas pačias aplinkybes. Nuoseklus pasakojimas rodo apie įvykių patikimumą. Nurodė, kad klausinėjimas vyksta per projekciją, tas pats klausimas užduodamas iš įvairių pusių, kitaip, tačiau vaikas į tą patį klausimą atsakė taip pat. Vaikas turėjo lentelę su rašikliu, jis piešė labai stipriai, net gūžėsi, tai reiškia, kad vaikas išgyveno nerimą. Vaikas pradėjo verkti, tai reiškia, kad tai jam labai skausminga. Vaikas įvardino vaistus „valerijonas“, kurie buvo lašinami ant cukraus, tai rodo, kad, kad tai buvo daroma ne vieną kartą, siekiant palaužti jo valią. Vaikas labai aiškiai nurodė, kad močiutei jaučia neapykantą, sakė, kad močiutė jį skriaudžia ir muša. Vaikas sakė, kad močiutė visiems žmonėms jaučia neapykantą, ji apie visus žmones blogai kalba, o mama blogai kalba apie tėtį, tokiu būdu formuojamas vaiko atstūmimo procesas, o tai irgi neigiamai veikia vaiką. Kada ji paklausė vaiką apie tėtį, vaiko verbalika buvo labai gera, ji parodė, kad jis gyvendamas su tėvu yra laimingas. Vaikas nurodė, kad pas mamą namuose naktimis miega ant žemės, tai ji patikrino per projekcijas. Vaikas rodė, kaip jį mama ištempė, tai rodo apie parodymų patikimumą ir apie vaiko išgyventus jausmus. Vaikui duodami vaistai, palaužiant vaiko valią, pražiodinant burną, laikant jį per prievartą, su vaiku reikia tartis kitaip. Vaikui yra skausminga, kad mama nakčiai išvažiuoja, palieka vaiką vieną, vaikas negalėjo užmigti, mama grįžo girta. Vaikas sakė, kad mamos elgesys skiriasi, kai ji būna girta, ir kada būna blaiva. Tai yra labai traumuojančios patirtys, kurios tolygios fiziniam smurtui. Vaikas pasakė, kad jam niekada neišnyks tas sužalojimas. Nors vaikui buvo padarytas fizinis skausmas, bet per projekcijas vaikas kalbėjo apie moralinius išgyvenimus, tai pasireiškė kaip psichologinis smurtas. Abi smurto formos yra sudėtingi, tiek psichologinis, tiek fizinis. Jai susidarė įspūdis, kad vaikas patyrė traumą. Ji klausė vaiko ar prieš tą įvykį jam buvo padaryti kažkokie sužalojimai, vaikas atsakė, kad nebuvo.

21. Liudytoja L. B. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie buvo pagarsinti BPK 276 straipsnio 1 ir 4 dalių tvarka. Liudytoja ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ji dirba Kauno (duomenys neskelbtini) gimnazijoje. Jos pareigos yra socialinė pedagogė. Jų mokykloje nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. mokosi E. S.. E. S. mokosi (duomenys neskelbtini) klasėje. E. S. ji gali apibūdinti kaip labai jautrų vaiką, emociškai nestabilų. Mano, kad jis turi bendravimo problemų dėl savo reiškiamų emocijų. Kiek pastebėjo, E. S. su klasės draugais sutaria gana gerai, tačiau dėl tam tikrų emocinių problemų tarp jo ir klasiokų kyla nesutarimų. Pastebėjo tai, kad E. S. labai jautriai reaguoja į tokias situacijas į kurias kitas eilinis vaikas visiškai nekreipia dėmesio. E. S. nuolatos verkia, taip reikšdamas savo emocijas. Pastebėjo, kad E. S. nuolatos jaučiasi nesaugus, tačiau dėl kokių priežasčių nepasakoja. Kiek jai yra žinoma, E. S. šeimai yra teikiamos socialinės paslaugos. Prisimena, kad 2019 m. rugsėjo 9 d. jai būnant darbe, iš kitų savo kolegų sužinojo, kad E. S. jiems skundėsi, kad jam būnant namuose, ryte, mama jį mušė. Norėdama išsiaiškinti kas tiksliai nutiko ji mokykloje susirado E. S.. Suradusi E. S. pradėjo su juo kalbėti kas nutiko jo namuose tarp jo ir mamos. Būdamas kabinete, E. S. pradėjo jai pasakoti, kad naktį iš sekmadienio į pirmadienį, jo mama grįžo vėlai naktį ar labai anksti ryte ir pradėjo triukšmauti, taip sutrukdydama jam miegoti. Vaikas skundėsi, kad 2019 m. rugsėjo 9 d. dienos anksti ryte, apie 05:00 val. jo mama pradėjo jį kelti į mokyklą. E. S. nurodė, kad jis dėl to buvo labai piktas, nenorėjo keltis, ką mamai ir pasakė. E. S. jai paaiškino, kad po tokių jo žodžių mama pradėjo jį mušti su ranka. E. S. sakė, kad mama jį mušė per kojas, rankas ir galvą. E. S. paminėjo, kad tuo metu jų namuose buvo jo močiutė, tai yra jo mamos mama ir jį laikė. Kuriuo momentu ji jį laikė E. S. nekonkretizavo. E. S. jai taip pat pasakė, kad kažkas jam namuose dar norėjo sugirdyti kažkokių vaistų. Vaikas sakė, kad jam tie vaistai labai smirdėjo, taip pat paminėjo, kad tų vaistų jam užlašėjo ant kelnių. Ar jis tuos vaistus išgėrė ar ne, jis nepasakė. Kaip jų konfliktas baigėsi vaikas jai nepasakojo. Nori pasakyti tai, kad po jų pokalbio E. S. su savo tėčiu išvažiavo. Kiek jai yra žinoma jie nuvyko pas (duomenys neskelbtini) seniūnijoje dirbančią socialinę darbuotoją. Kiek jai yra žinoma, šiuo metu E. S. gyvena su tėčiu. Po šio įvykio pokalbių su E. S. metu jis jai daugiau nė karto nesiskundė apie prieš jį naudojamą smurtą (t. 1, b. l. 99-100). Papildomai nurodė, kad perpasakojo tai, ką jai buvo sakęs vaikas.

22. Liudytoja L. Č. parodė, kad dirba Kauno rajono savivaldybės socialinių paslaugų centro (duomenys neskelbtini) apylinkių seniūnijos socialine darbuotoja, dirba su šeimomis. Su L. S. jai dirbti neteko, ji dirba su N. S., nes jai priklauso pagal jo gyvenamąją vietą. N. S. augina du vaikus: E. S. ir J. S., šiai šeimai trūksta socialinių įgūdžių auginant vaikus. N. S. yra tas žmogus, kuris girdi kas jam yra sakoma, stengiasi, domisi kaip sureaguoti tinkamai dėl tam tikro vaikų elgesio, gilinasi į pozityvios tėvystės įgūdžius. Jo santykiai su vaikais geresni nei geri, šilti. Jo sūnus E. S. yra pažeistas visokių skriaudų vaikas, tačiau santykiuose su tėvu atstūmimo nesimato, jų santykiai visada šilti, tėvo vengimo ar baimės nėra. N. S. stengiasi nubrėžti ribas, jis labai dirba, kad vaikas nebūtų priklausomas nuo kompiuterio, telefono ir žaidimų. Kai tik E. S. atvyko gyventi pas tėvą, jis buvo įnikęs į kompiuterį. N. S. stengėsi paskirstyti, kad jis žaistų lauke, žaistų ir su broliu. Jos darbo su šeima metu, E. S. labai trūko mamos dėmesio, dabar jam jau tapo įprasta, kad mama domisi tik jo broliu J. S., o juo nesirūpina. Net atvykusi mama su juo ne visada pasisveikina. E. S. sakydavo, kad mama negrįžta naktimis, o jei grįžta, ji nenori su juo miegoti, nes miega su nauju draugu. Parodė, kad 2019 m. rugsėjo 9 d. jai paskambino N. S. ir pasakė, kad jis kalbėjo telefonu su sūnumi E. S., kuris verkė ir guodėsi, kad mama prieš jį smurtavo. Tą dieną ji lankėsi jų namuose, vaikas piešė, ji jo nieko neklausinėjo. Eigoje E. S. papasakojo, kodėl jis yra liūdnas, sakė, kad jį mama mušė delnais per galvą, po to per visą kūną, sakė, kad močiutė darė tą patį, plėšė nuo jo antklodę ir jį mušė todėl, kad jis nesikėlė, nes jis naktį laukė grįžtančios mamos, kuri negrįžo visą naktį. E. S. sakė, kad jo mušti nereikėjo, jis pats būtų atsikėlęs. Vaikas dėl šios situacijos kaltino save, jautė priekaištus sau dėl to, kad nesikėlė, buvo labai įsiskaudinęs, tai rodo, kad vaikas patyrė ne tik fizinį, bet ir psichologinį smurtą. Pažymėjo, kad tą dieną buvo apie trisdešimt laipsnių šilumos, o vaikas buvo aprengtas ne pagal sezoną, buvo su žieminėmis iš vidaus pašiltintomis kelnėmis, vaikas sakė, kad tokius drabužius jam davė mama. E. S. nagai buvo nenukarpyti, panagės nešvarios. Vaikas sakė, kad labai seniai maudėsi, kad nagų nusikarpyti nemoka, jo mama nemokė. Pažymėjo, kad ji pati vaiko neklausinėjo, vaikas pats apie tai pasakojo. Vaiko nuotaika buvo labai slogi, tai buvo prislėgtas vaikas liūdnomis akimis, užsidaręs, ne visada kalbėdavo, piešiant kalbėdavo, o paskui vėl užsiverdavo. Buvo akivaizdu, kad vaikas kažką blogo patyrė, jis jautėsi neįprastai. Anksčiau, iki įvykio, vaiko nuotaika būdavo kitokia, jis buvo bendraujantis, mielai įsitraukiantis į veiklas, žaidimus. Po įvykio ji su E. S. nuolat bendravo. 2019 m. rugsėjo 10 d. jai paskambino N. S. ir pasakė, kad jis maudė E. S. ir pamatė ant vaiko kūno sudraskymus ir mėlynes, sakė, kad juos užfiksavo telefonu. E. S. sakė, kad nuo 2019 m. rugsėjo 9 d. iki 15 d. mama juo nesidomėjo, o 2019 m. rugsėjo 15 d jie kalbėjo telefonu, mama sakė, kad gailisi dėl tų savo veiksmų, be ji nei karto jo neatsiprašė, nepaklausė kaip jis jaučiasi. Po to E. S. atsigavo, jis labai laukdavo susitikimo su mama, ryšys su motina jam buvo labai svarbus. Vaikas sakė, kad mama labiau myli jo brolį, o juo visai nesidomi, jo nepasiima, su juo net nepasisveikina. Dabar susitikimai baigėsi, anksčiau mama jų norėjo, vėliau jie retėjo, o dabar visai išnyko. Pagal vaiką galima spręsti, kad mama vaiku visai nesidomi, su juo net nepasisveikina. Dabar vaikas yra atsigavęs. N. S. irgi labai atsigavęs, jis vedė, jo dabartinė žmona irgi rūpinasi vaikais, bet labiausiai rūpinasi N. S. mama, vaikų močiutė. Pats N. S. labai stengiasi ir rūpinasi vaikais, labai domisi pozityvia tėvyste, jam labai padeda mama ir antroji žmona. Abu vaikai auga pas N. S.. Po įvykio iš karto matėsi, kad E. S. susigūžęs, vien jo žvilgsnis sakė, kad jis nelaimingas, jis kaltino save, kad nesikėlė. Jei vaikai tokius įvykius fantazuoja, jų kūno kalba būna atsipalaidavusi, jis nebūna įsitempęs. Jei E. S. būtų melavęs, jis nebūtų susigūžęs. Ji pasakojo E. S., kad jo mamai teisėsaugos institucijų uždrausta su juo bendrauti. 2019 m. spalio 18 d. kardomoji priemonė draudimas bendrauti su vaiku buvo panaikinta, kadangi E. S. buvo labai svarbus ryšys su mama, kad nenutrūktų ryšys su mama. Mama pati inicijavo to draudimo panaikinimą. Pradžioje su vaiku susitikdavo, buvo apie šešis kartus susitikę, susitikimai vykdavo kartą per savaitę, truko apie du mėnesius, o vėliau susitikimai nutrūko. Mama N. S. sakė, kad jeigu toks procesas vyksta ir E. S. taip jai daro, tada kada užaugs, kada jam sukaks 18 metų, jis pats nuspręs, bendrauti su mama ar ne. Bendravimas nutrūko, kada prasidėjo karantinas, mama neberodė noro susitikti su sūnumi E. S.. Tiek N. S., tiek jo sūnus E. S. sakė, kad mama net nepasisveikina su E. S., su juo visai nebendrauja, kada atvažiuoja paimti jaunesnio sūnaus J. S.. Kada apie tai jai sakė E. S., jis dėl to ir apgailestavo, ir pyko, matėsi, kad jam labai svarbu, kad mama su juo bendrautų, tai akivaizdžiai matėsi.

23. Liudytoja R. Š. nurodė, kad ji yra L. J. ir V. J. draugė, apie šią bylą jai pasakė jos draugė L. J.. Ji žino apie 2019 m. rugsėjo 8 įvykį. Tą dieną ji buvo atvykusi pas L. J. į svečius ir matė, kaip L. J. sūnus E. S. važinėjo riedžiu, grįžęs iš lauko skundėsi, kad jis kelis kartus nuo jo nukrito, kad užsigavo kairę šlaunį, kad jam skauda, jis buvo užsiėmęs už tos vietos. Nurodė, kad jos laba gera atmintis, ji labai gerai atsimena datas. Gali pasakyti, kad ji prižiūrėdavo E. S., kada jo mama dirbdavo, vaikas nuolat žaisdavo telefonu, kada mama norėdavo paimti telefoną, jis negražiai kalbėdavo su mama, pradėdavo daužytis, muštis, sakė, kad paskųs, jog mama jį muša, nors mama jo nemušdavo, tai ji matė daugiau nei dešimt kartų. Nurodė, kad ji su savo sūnumi gyveno pas L. J. nuo 2019 m. birželio mėnesio iki 2019 m. rugpjūčio pabaigos, galimai rugpjūčio 27 dienos. Ten yra dviejų kambarių butas, gyveno ji su sūnumi ir L. J. su sūnumi E. S.. L. J. mama V. J. tuo metu gyveno Garliavoje, ji tik kartais atvažiuodavo. Mano, kad E. S. po gyvenimo globos namuose buvo traumuotas, išgyveno dėl tėvų skyrybų, jis išmoko manipuliuoti, žinojo, kad jei ko mama neduos, jis pasakys tėčiui ir viską gaus, jei su tėčiu bus blogai, jis pasiskųs mamai. Vaikas linkęs sakyti netiesą, fantazuoti. Jis nuolat žiūrėdavo kompiuterinių žaidimų video, pasakodavo visokias istorijas iš Youtube. Apie mamą nepasakodavo, kad jį muša. Jis sakydavo, kad jį skriaudžia, nes atima telefoną. Jis sakydavo, kad pasiskųs, kad muša. Jis nenorėdavo eiti į lauką žaisti, ruošti pamokų. L. J. yra sakiusi, kad vaikas jos neklauso. Žino, kad buvo pradėtas tyrimas dėl to, kad E. S. pasakė, jog jo tėvas jį mušė. Ji prisiminė, kad vaikas susižeidė, nukritęs nuo riedžio. Ateiti į teismą liudyti jos paprašė draugė L. J.. Jos parodymų niekas neįtakojo. Jai paskambino L. J. apsiverkusi, kad tėvas pasiėmė vaiką, kai vaikas pasakė mokykloje, kad jį mama muša. Ji pasakojo, kad yra byla užvesta dėl smurto. E. S. nenorėjo eiti į mokyklą, jį tiesiog reikėdavo versti eit į mokyklą. Kai nukrito nuo riedžio skundėsi tik šlaunies skausmu, jokių nubrozdinimų ir mėlynių ji nematė. Įvykio dieną ji atvažiavo pas L. J. gal apie 15.00 val. E. S. jau buvo namuose. Tą dieną namuose buvo E. S., jo mama, V. J., liudytoja ir jos mažas vaikas. Ji svečiuodavosi pas L. J., buvo laikas kai gyveno pas ją, kadangi dirbdavo pamainomis, tai viena kitos vaikus prižiūrėdavo. Vaiką L. J. keldavo apie 7 val. ryto į mokyklą, tačiau jis sunkiai keldavosi. Dažniausiai miegodavo su mama kambaryje.

24. Liudytoja V. G. parodė, kad ji dirba Vaiko gerovės centre „(duomenys neskelbtini)“ psichologe nuo 2018 m. lapkričio 18 d. 2018 m. lapkričio 28 d. pradėjo dirbti su gerovės centro globotiniais E. S. ir J. S., iki to laiko vaikai globos namuose gyveno apie mėnesį, dirbo su vaikais iki 2019 m. balandžio 11 d., tuo metu jos psichologės stažas buvo apie pusantrų metų. E. S. pasižymėjo emocijų ir elgesio sunkumais, buvo ganėtinai sunku užmegzti kontaktą, nebuvo linkęs prisileisti suaugusių, vaikų. Gaudavo pranešimų iš mokyklos dėl jo elgesio, buvo pabėgęs iš mokyklos. Ne visur laikėsi elgesio taisyklių ir gerovės centre nesilaikė, su juo buvo sudėtinga, bet susitardavo. Buvo pykčių priepuolių, manipuliuodavo suaugusių elgesiu, norint pasiekti tikslą, pavyzdžiui gauti telefoną. Yra buvę, kad jis pradėdavo trankytis galvą į stalą, ir sakė, kad apkaltins juos jeigu negaus to ko prašo. Yra sakęs jai ir socialinei darbuotojai, ir mokykloje savo mokytojai. Buvo į „Tamo“ dienyną atsiųstas pranešimas ir skambinta socialinei darbuotojai, kad jai neduos telefono, jis apskųs, kad jį muša, tai buvo mokykloje ir pas juos toks vienas atvejis. Jo mokykloje nemušė, bet jis sakė, kad apkaltins. Ją pasiekė tokia informacija. Jis trenkė galvą į stalą ir mušėsi į stalą, todėl po pamokų buvo atvestas į kabinetą, kad ji jam padėtų nusiraminti ir išsiaiškinti kas ten nutiko. Ir tada jis sakė, kad įpratęs gauti viską. Nepastebėjo tada įbrėžimų ant jo nuo trankymusi. Turėjo vieną sudėtingą situaciją, kai po pykčio epizodo parvežė, ir tą dieną buvo atvykę tėvai, ir jis kabinete buvo po pamokų, jis pyko, trenkė, nes norėjo su tėvais susitikti, bet buvo susitarimas, kad jis turi tinkamai elgtis. Jis bėgdavo iš pamokų kai atvažiuodavo tėvai. Ji stebėdavo susitikimus su tėvais, matė, kaip tėvai nedavė telefono, E. S. labai supyko. E. S. sakė, kad jis taip įpratęs, kad jeigu rėks ir daužysis, gaus to ko nori. Parodė, kad ji su E. S. dirbo keturis mėnesius. Jai asmeniškai E. S. jokių ultimatumų iškėlęs nebuvo. Pas ją E. S. ateidavo kartą per savaitę, viso pas ją lankėsi apie 19 kartų, įskaitant konsultacijas pasiruošimui grįžti namo. Pradžioje tarp E. S. ir tėvų buvo sudėtingas kontaktas, labiau bendravo su mama, bet pasimatymų metu ryšys užsimezgė. E. S. nebuvo priešiškas, jis buvo atsargus, vėliau santykiai pagerėjo. Atvejo vadybos posėdžio metu buvo nutarta, kad tėvai gali matytis su vaiku tik stebimuose pasimatymuose, tik prie specialistų, tačiau buvo epizodų, kada mama susitikdavo su E. S. viena, kas jiems apsunkino darbą. Grįžęs iš mokyklos E. S. skųsdavosi socialinėms darbuotojoms, bet jos greitai tarpusavyje išsiaiškindavo. E. S. nėra pasiskundęs, kad prieš jį smurtavo pedagogas ar socialinis darbuotojas. Nuo jos bendravimo su E. S. pradžios, vaikas keitėsi. Per tą laiką sumažėjo jo maištavimas, jis pradėjo laikytis vidaus tvarkos taisyklių, išbūdavo pamokas, pasidarė drausmingesnis. Maištavimas, tai atsiradimo globos įstaigoje ir naujų taisyklių pasekmė. E. S. ir jo brolis labai norėjo namo. Pas E. S. buvo labai daug nerimo, jis jautėsi kaltas dėl šeimoje susiklosčiusios situacijos. Dirbant su E. S. situacija keitėsi, per pusmetį po to situacija tikrai galėjo labai pasikeisti. E. S. sakė, kad tėtis išgerdavo, namuose kildavo konfliktai, atvažiuodavo policija, tas vaikus labai gąsdino. E. S. nekaltino vieno iš tėvų, jis kalbėjo apie savo mamą, apie tėtį, jam įstrigo išdaužyti langai, tėvų barniai, tuo metu tėvų santykiai buvo labai komplikuoti. Dėl tų barnių jo emocinė būsena buvo stipriai susijusi, vaikas ilgą laiką jautė vidinę įtampą. Vaikas meluodavo, mėgindamas nuslėpti netinkamą elgesį ar neparuoštus namų darbus, sakydavo, kad jį išleido į lauką, nors socialinis darbuotojas nebuvo išleidęs. E. S. nebuvo išskirtinis melagis, tai nėra labai keista, nėra ypatingas atvejis ar stebinantis dalykas, kadangi turi įtaką aplinka. Vaikai atėjo iš tokios aplinkos, kur jautė vidinę įtampą. Vaikas sakydavo, kad nori gyventi su vienu iš tėvų, po to sakydavo, kad nori gyventi su kitu. Abu tėvai rūpinosi vaikais, abu vaikus lankė, stengėsi ir dėjo pastangas. Tarp tėvų buvo konkurencija ir įtampa, abu siekė auginti vaikus.

25. Apklausima ekspertė A. Š. paaiškino, kad 2020 m. vasario 6 d. – 2020 m. kovo 5 d. ji tyrė nukentėjusįjį E. S.. Į įstaigą tiriamasis E. S. atvyko lydimas tėvo ir Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovo, su vaiku individualiai bendravo teismo vaikų ir paauglių psichologai. Vertinimo metu E. S. bendraudamas jautėsi drąsiai, nežinojo dėl ko atvyko. Buvo atliekami psichodiagnostiniai testai, ištirti vaiko intelektualiai gebėjimai, jo asmenybė, jo suvokimo žinios apie fizinį smurtą, apie šeimos situaciją ir byloje tiriamą įvykį. Kontaktas pradžioje buvo drąsus, tačiau jo nuotaika ir savijauta priklausė nuo pokalbio temos. Tema apie įvykį jį labai jaudino, pas psichiatrą vaikas verkė. Jo emocinė būsena rodė, kad jis jaučia traumuojamą įvykio poveikį, tai nerimas, verkimas. Psichologinio tyrimo metu, tiriamasis iš esmės patvirtino tuos pačius savo anksčiau duotus parodymus. Nuosekliai ir kitiems specialistams pasakojo ir ekspertizės metu tai pakartojo, ne tiek detaliai, kiek sugebėjo suvaldyti emocijas, tiek papasakojo ir įvardino, kad tas įvykis jį paveikė, pakeitė, sakė, kad po to jis pasidarė jautresnis, kad dar daugiau emocijų ir liūdesio. Tiriamasis išsakė vaizdžiai apibūdinantį santykį su mama, kad yra tam tikrų jos veiksmų, kad mama jo nemyli ir akivaizdu, kad vaikas patiria emocinį skausmą dėl motinos nemeilės. Tema vis grįždavo prie mamos, sakė, kad jam trūksta mamos meilės, jis norėtų jos dėmesio ir jam skauda, kad mama jį atstumia. Ekspertams pateikti klausimai buvo tokie, kad iš esmės, pagrindinis uždavinys dėl vaiko parodymų davimo. Tai jiems abejonių nekėlė, vaikas galėjo ir gali duoti parodymus, viskas pasakojama nuosekliai, jis parodymų nekeičia, naujų detalių negauta, jokio daromo poveikio parodymų turiniui negauta. Dėl priešinimosi, tai jis negalėjo aktyviai priešintis, kad būtų išvengęs tam tikrų veiksmų iš mamos ir močiutės. Jis mėgino, tačiau jo pastangos nedavė to, ko jis norėtų, fizinio sulaikymo ir kitų veiksmų, jis fiziškai silpnesnis ir psichologiškai priklausomas nuo suaugusiųjų, tai asmenys kurie reikšmingi emociškai ir ant kurių jis pyksta. Viduje daug jausmų ir jie labai stipriai išreikšti: „Nekenčiu močiutės, pykstu ant mamos“. Vaikas turi didelį emocinį krūvį, kurį sunku išlaikyti savyje. Buvo tiriama situacija dėl melavimo, kadangi yra daug veiksnių, kuriuos reikia atidžiai įvertinti ir nepraleisti, pradedant nuo tėvų skyrybų, nes tokiose bylose gali būti daromas poveikis. Jie tiesiogiai melavimo nevertino, tai buvo psichologinis komponentas. Tiriamasis pakartojo savo parodymus, naujų detalių apie visas aplinkybes neatsirado, vaikas yra nuoseklus, jo parodymai nuoširdūs, realistiški, jis nevartoja suaugusiems būdingų išsireiškimų, išreiškia emocinį skausmą, kuris yra akivaizdus ir neabejotinas. Vaikas iki šiol verkia dėl šio įvykio. Ekspertizės metu konstatuojant ar jis galėjo ar ne duoti parodymus, tai jo parodymai vertinami kaip nuoširdūs, realistiška, žodynas atitinkantis jam būdingą žodyną. Tai buvo kūno kalba, jo elgesys nekintantis, akivaizdus. Vaikas elgėsi taip, kaip jam yra būdinga, tai jai, kaip ekspertei, abejonių nekelia, ji rekomenduoja remtis vaiko parodymais. Buvo įvertinti vaiko emociniai išgyvenimai, kurie yra svarbus komponentas, ar gali tiriamasis duoti parodymus. Tą emocinį skausmą, kurį jis nešiojasi, tai akivaizdus ir nekeliantis abejonių. E. S. iki šiol nešiojasi savyje didelį skausmą, net praėjus pusmečiui, jis iki šiol verkia dėl konkretaus byloje tiriamo įvykio. Tai emocijos, kurių nesukontroliuosi, tai kūno kalba, kuri papildo parodymų turinį. Buvo analizuota kiek įmanoma, ir kiek gauta medžiagos, tai jo gyvenimiška patirtis, kas vyko tuo metu ir kas vyko po to, vykstant ikiteisminiam tyrimui. Jo elgesys nekintantis ir akivaizdus. Analizuojant parodymus matosi, kad jis reagavo taip, kaip jam būdinga, jis išgyveno tokias emocijas kokios jam būdingos. Jis rodė emocinį skausmą, kurį patiria, jo parodymai pagal formą ir turinį nesikeičia, todėl rekomenduoja teismui remtis tais parodymais. Nenustatyta jokių kriterijų, kad jo parodymais nebūtų galima remtis. Jeigu vaikas būtų prisigalvojęs, prisifantazavęs, ar vaikui būtų daromas poveikis, tai jis negalėtų nuosekliai atkartoti, tai, ką yra pasakojęs, neatkartotų tų pačių detalių, jo kūno kalba nerodytų skaudžios patirties, jis pyktų, jei tikslintų apie detales, apie kurias jis negali parodyti, nes nežino ką pasakyti. Matytų jo parodymus skurdžius, tai būtų mechaniškai pakartotos tos pačios frazės. Dabar susipažinus su parodymais, galima atkurti situaciją, kas vyko. Ekspertizės metu buvo daug emocijos, vaikas paaiškino kodėl jam sunku keltis iš ryto ir kas ten įvyko, nes jis gyvena mamos laukimu. Jeigu mama ilgai negrįžta, jis negali ramiai miegoti, tuo metu žaidžia kompiuterinius žaidimus, virtualūs žaidimai jam vienintelis teigiamų emocijų šaltinis. Jis nesiadaptuoja nei mokykloje, nei turi socialinių įgūdžių, jis neturi artimo asmens, kuriam galėtų pasiguosti. Telefonas yra vienintelis jį palaikantis objektas. Ir jis laukia mamos, išvargsta, paryčiais užmiega, po to žadinamas yra piktas, neišsimiegojęs, pavargęs dėl ilgo laukimo. Visa įvykių eiga yra nuosekli ir aiški, įvykio esmė logiškai susidėlioja. Jeigu būtų buvęs poveikis ar jo paties išgalvotas, tai nebūtų gautas pilnavertis vaizdas, nes vaikai to negeba ir parodymai netenka natūralumo, kūno kalba nerodo tos patirties. Pateikti duomenys rodo, kad tai buvo tiesa. Tyrimo metu nebuvo gauta jokių duomenų, kad galėtų sakyti teismui, kad vaiko parodymais netikėti, tokiu duomenų nėra. Tyrimas vyko 2020 m. vasario 6 d., su E. S. kalbėjo psichiatrė ir ji, tai yra psichologė, tyrimas truko maždaug tris valandas. Tyrimus jos atliko atskirai. Pas psichologą dažniausiai konsultacija užtrunka ilgiau, ne mažiau kaip pusantros valandos. Atvykus 10:00 val., psichiatras turėjo valandą laiko bendrauti su tiriamuoju, tada pertrauka 5-10 min. ir toliau kviečiasi psichologas, pas kurį būna nemažiau 1,5 val. ir dirba. Tai priklauso nuo tiriamojo emocinės būsenos. Kaip matyt iš akto, E. S. išgyveno didelę emocinę įtampą, ji keitė veiklą į žaidybinę, kol vaikas atsipalaiduodavo, tada vėl tęsė darbą, nors tas pokalbis vyksta be pertraukos. Diagnozes ar konkretų sutrikimą, susijusį su tiriamu įvykiu, gali nustatyti tik psichiatras. Į ekspertizės 3 ir 5 klausimus atsakė psichiatrė, ji atsakė į 1, 2 ir 4 klausimus. Dėl atsakymo į trečią klausimą atsakė ir iš psichologinės pusės, kadangi buvo atlikta kompleksinė ekspertizė. Su bylos medžiaga susipažįsta tiek, kiek, kam, ką ir kokios būsenos vaikas papasakojo apie tiriamą įvykį. Byloje yra tik vieni parodymai, jis apklaustas byloje tik vieną kartą 2019 m. rugsėjo 26 d., tą patį mėnesį, kada įvyko byloje nagrinėjamas įvykis, tai gerai, nes kuo anksčiau duoda parodymus, tuo įvykio aplinkybes apibūdina tiksliau ir pagal savo galimybes. Vaikas davė parodymus 40 minučių, parodymai yra išsamūs, pasikartoja kelios aplinkybės kelis kartus. Jie atkreipė dėmesį į tai, kiek ir kokios būsenos vaikas pasakojo kitiems žmonėms. Pasakodamas vaikas neretai verkė pasikūkčiodamas. Kiek tuo metu tiriamasis gali nurodyti aplinkybių, tiek nurodė, bet jos neprieštarauja viena kitoms. Atliekant tyrimą buvo įvertinta viskas, visa medžiaga. Ši situacija yra iš sudėtingesnių. Jie matė, kad buvo nutrauktas tyrimas, kad vyksta tėvų skyrybos, visas aplinkybes atidžiai vertino. Iš parodymų į aktą įdėjo A. S. parodymus, bet tai nereiškia, kad nesusipažino su visa bylos medžiaga. Visi duomenys liudija, kad vaikas jau buvo iki tol sutrikęs, tą turėjo įvertinti. Vaiko parodymai ankstesnėje byloje, jų neanalizavo ir ekspertizės neatliko, kokie būtų buvę atsakymai, tačiau neabejoja dėl savo išvados šiuo etapu. Jie žinojo vaiko gyvenimišką patirtį, kas buvo iki įvykio, jis turėjęs daug psicho patirčių, todėl jis turi elgesio problemų, yra emocijų nevaldantis vaikas. Jų pareiga nustatyti ar konkretus įvykis turi pasekmes jo psichikai. Šiuo atveju, yra daug liudytojų parodymų, ir VTAS, ir tėvo, ir paties E. S. parodymai, viskas gretinama ir analizuojama, ar galima sudaryti psichologinį portretą, ir ar galima nustatyti konkretų poveikį jo psichikai – tai jie ir nustatė, kad vaikas davė išsamius parodymus ir, kad jie geba atkurti konkretų įvykį jame nedalyvavę. Tai yra rodmuo, kad E. S., kaip liudytojas, yra patikimas, tai jie ir nustatė. Duomenų, kad tiriamasis yra nepatikimas, negauta. Visas vaiko psichologinis portretas, visa ankstesnė patirtis, atsispindėjo konkretaus tiriamo įvykio, dėl to vertina, kad teismui galima tikėti jo parodymais. Jeigu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, tai nereiškia, kad jis sakė netiesą. Tai pasitvirtina, kai skiriama ekspertizė jau dėl kitų įvykių. Vaikui nustatyta F93.8 diagnozė, buvo nustatyti emocijų sutrikimai vaikystėje, priežastys – tėvų nesutarimai šeimoje, tai teismo psichiatro diagnozė. Psichologiniu požiūriu, gali atsakyti, kad su psichiatre vieningai sutarė, kad E. S. iki tiriamo įvykio buvo emociškai sutrikdytas vaikas, turėjo dar iki įvykio elgesio problemų. Nagrinėjamo įvykio dieną, sutrikimai nebuvo išnykę, bet turi ryškias emocijas į psichotraumuojamą įvykį, kuris nurodytas nutartyje. Jeigu yra elgesio ir emocijų problemos, tame fone yra aišku ir byloje tiriamas įvykis. Matėsi itin skaudus reagavimas į byloje tiriamą įvykį, diagnozė išryškina byloje tiriamą įvykį. Kad E. S. mokėsi, ši aplinkybė buvo vertinama, vaikai privalo eiti į mokyklą. Depresiškumas reiškiasi kitais būdais – per blogą prieštaraujantį elgesį. Elgesys atkreipia į save dėmesį. Iš bylos medžiagos matėsi jo itin jautrus reagavimas į mamos ir močiutės tam tikrus veiksmus byloje, tiriamus įvykius. Tą dieną jis nesugebėjo mokytis, kas matėsi. Jeigu vaikas pasakoja apie įvykį verkdamas, pasikūkčiodamas, tai stipriai išreikštas emocinis reagavimas. Vaikas vos nurimsta ir vėl pradeda verkti, skausmas įsisenėjęs, tai galimai paskutinis lašas taurėje, ir galimai visos emocijos tą dieną pratrūko ir dėl to negalėjo valdyti tų emocijų, nes mama jam reikalinga. Analizuojant charakteristiką ir atmetant įvykį, matėsi jo ryškios emocijų ir elgesio problemos. Jam, kaip sūnui, meilės nepakako. Išvadų pranešimais apie įtarimus savo akto nepagrindė, pranešimai apie įtarimą akte atsiranda, nes tokia susiklosčiusi praktika, kadangi konkreti veika nurodyta konkrečiai, o nutartyje labai aptakiai. Pranešime yra detalus aprašymas, svarbios datos, ir psichiatras turi vertinti, kas vyko iki datos, ar vėliau. Į teisinius klausimus ekspertai neturi teisės kištis ir vertinti, ekspertai atlieka ekspertams pavestas užduotis, vertinimų nedaro. Ji ekspertizės aktą tvirtina, jai nėra abejonių, kad kas nors būtų praleista ar neįvertinta. To vaiko iki to laiko nepažinojo, vaiką vienintelį kartą matė 2020 m. vasario 6 d. Vaiko santykio su močiute detalizuoti negali, nes E. S. išsireiškimas buvo emociškai vaizdus, ir tai konkretaus asmens. Jie negalėjo susieti vien tik su mamos veiksmais, kadangi įvykyje dalyvavo ir močiutė. Mato močiutės įtaką vaiko būsenai. Mama yra pats artimiausias žmogus, kaip ir tėtis, visi kiti yra tolėliau, už šeimos rato. Meilės poreikis didelis, fokusuojamas dėmesys į mamą. Matosi ir močiutės įtaka, ji neatsiejama nuo konkretaus įvykio. Vaikas sakė, kad kyla toks pyktis, kad net galėtų išdaužti langą. Įvykyje buvo du vaiką laikantys žmonės, jis neturėjo jėgų priešintis, jis kaip įmanydamas bandė atsilaikyti prieš veiksmus, spjovė, aktyviai mėgino priešintis, bet jis buvo vienas, jam neužteko jėgų. Močiutė jį laikė, girdė vaistus jos abi su mama. Psichiatrė konstatavo, kad viskas yra kartu ir veikiama išvien. Psichologinis įvertinimas 10-12 akto lape, konkrečiai apie duotus jo parodymus buvo klausta, nes kaip taisyklė, nukentėjusieji to vengia, bet jie skatina tai prisiminti, atgaminti ir papasakoti. Buvo jo paties paklausta apie jo apklausą, ką jis mano apie tą apklausą, vaikas atsakė, kad jis sakė tiesą ir papildė ekspertizės metu, jis atsakė į užduotą klausimą.

26. Ekspertė Z. M. paaiškino, kad ji atliko mažamečio E. S. tyrimą ir pateikė specialisto išvadą, kurią davė objektyvaus tyrimo duomenimis 2019 m. rugsėjo 12 d. pati apžiūrėjusi vaiką. Specialisto išvadoje nurodė, kad E. S. konstatuota odos nubrozdinimas nugaroje, poodinė kraujosruva kairės šlaunies srityje, sužalojimai padaryti kietu buku ir bukabriauniu daiktu paveikus nurodytas sritis, sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, jie galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, tai yra 2019 m. rugsėjo 9 d., galėjo būti padaryti dviejų ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje, sužalojimai nebūdingi griuvimui ir atsitrenkimui į kietus bukus daiktus. Tiriamasis pasakė, kad jam į nugarą įdrėskė jo mama. Vienkartinio griuvimo metu tokie sužalojimai negalėjo nutikti, nebent vaikas būtų nugriuvęs ne mažiau kaip du kartus, tokiu atveju ji negalėtų atmesti, kad vaikas galėjo susižaloti nugriuvęs, nors tokie sužalojimai griuvimui nebūdingi. Įdrėskimas nugaroje galėjo būti ir įdrėskimo metu, ir atsitrenkus. Dešiniąja kūno puse vaikas galėjo atsitrenkti į kitą bukabriaunį daiktą. Dėl sužalojimo kairės šlaunies srityje neatmeta galimybės, kad sužalojimas galėjo atsirasti atsitrenkus į kietą buką daiktą, tai galėjo atsirasti ir spiriant koja. Negali atmesti, kad tokie sužalojimai galėjo būti padaryti iš vakaro. Atsitrenkimas į kietą buką daiktą būdingas išvadoje nurodytam sužalojimui ant šlaunies.

27. 2019 m. rugsėjo 11 d. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad jų skyriuje 2019 m. rugsėjo 10 d. gautas savivaldybės biudžetinės įstaigos Kauno rajono socialinių paslaugų centro raštas apie L. S. galimai naudojamą smurtą nepilnamečio vaiko E. S. atžvilgiu (1 t., b. l. 7).

28. 2019 m. rugsėjo 10 d. Savivaldybės biudžetinės įstaigos Kauno rajono socialinių paslaugų centro, rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad L. S., ir N. S. šeimoje, kurioje auga nepilnamečiai vaikai E. S., gim. (duomenys neskelbtini), ir J. S., gim. (duomenys neskelbtini), šiuo metu sudėtinga situacija. Socialinė darbuotoja, dirbanti su L. S. šeima, A. S. 2019 m. rugsėjo 9 d., 8.00 val. gavo pranešimą iš socialinės darbuotojos, dirbančios su N. S. šeima, L. Č., jog ryte tarp L. S. ir sūnaus E. S. įvyko konfliktas, dėl ko vaikas nenorėjo eiti į mokyklą, skambino tėvui N. S. prašė, kad jį pasiimtų pas save. Pokalbio metu N. S. nuramino sūnų, susitarė, kad jis nueitų į mokyklą, po pamokų pažadėjo vaiką pasiimti. Su L. S. susisiekta telefonu, siekiant išsiaiškinti situaciją. Moters teigimu, ryte su sūnumi E. S. susipyko, tačiau vaiką nuramino ir susitarė, jog jis eitų į mokyklą. Pasiteiravus ar N. S. su ja susisiekė, L. S. teigė, jog apie sūnaus pasiėmimą ji nieko nežino ir nesutinka vaiką išleisti pas tėvą. N. S. apie 11.30 val. susisiekė su socialine darbuotoja A. S. ir pranešė, kad jis atvyko į (duomenys neskelbtini) gimnaziją, kadangi paskambino sūnus E. S. ir verkdamas prašė pasiimti, taip pat teigė, jog mokytojos nori pasikalbėti su tėvu. N. S. nuramino sūnų, norėjo vykti namo, tačiau E. S. kategoriškai atsisakė eiti į mokyklą. E. S. teigimu, jeigu jis dabar nueis į mokyklą, mokytojos po pamokų lieps eiti į mokyklinį autobusą ir važiuoti pas mamą. N. S. vėl susisiekė su socialine darbuotoja A. S., teigė, jog nežino ką daryti, paprašė pagalbos. N. S. kartu su sūnumi atvyko į (duomenys neskelbtini) seniūniją pasikalbėti su socialine darbuotoja A. S.. Pokalbio metu E. S. pasakojo, jog mamos dažnai nebūna namuose, vakarais išvažiuoja ir negrįžta, jį palieka su močiute. Berniukas teigė, jog mama vakar išvažiavo apie 22.00 val. ir grįžo tik šiandien 6.00 val., jis dėl to supyko ir pasakė, jog neis į mokyklą, už tai gavo kelis kartus per galvą su delnu. E. S. teigė, jog kai mama išgeria, jį muša. Socialinė darbuotoju A. S. nuramino berniuką, paaiškino, jog jis privalo lankyti mokyklą ir mokytis. Su E. S. sutarta, kad jis nueis į likusias pamokas. Su socialine darbuotoja A. S. susisiekė (duomenys neskelbtini) gimnazijos socialinė pedagogė. Specialistės teigimu, mokykloje E. S. nuo ryto verkė, nėjo į pirmą pamoką, visų mokytojų prašė paskambinti tėčiui, kad atvažiuotų ir jį pasiimtų, taip pat teigė, jog mama jį muša. Socialinė darbuotoja A. S. pakartotinai susisiekė su L. S. ir informavo apie situaciją. L. S. teigė, kad sūnus daug ką išsigalvoja, meluoja, tačiau sutiko vaiką po pamokų išleisti pas tėvą. Socialinė darbuotoja L. Č. apie 15.00 val. apsilankė N. S. namuose, juose rastas N. S. su sūnumi E. S., tėvas vaiką parsivežė pasibaigus pamokoms. Tėvo teigimu, berniukas į mokyklą iš motinos namų buvo išleistas aprengtas ne pagal oro sąlygas (žieminėmis kelnėmis), nemaudytas, nekarpytais nagais, todėl tėvas ruošėsi sūnų išmaudyti (1 t., b. l. 8-9).

29. 2020 m. birželio 3 d. įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad atvykus adresu (duomenys neskelbtini) matomas dviejų aukštų, baltų plytų, mūrinis gyvenamas namas. Žemės sklypas, kuriame stovi minėtas namas, aptvertas metalinio tinklo tvora. Namas stovi greta viešojo transporto sustojimo stotelės. Įėjus į butą Nr. (duomenys neskelbtini), dešinėje virtuvės pusėje matomos durys, pro kurias patenkama į vaikų kambarį. Vaikų kambaryje matomas lova su čiužiniu ir patalyne, stalas, nešiojamas kompiuteris, knygos, įvairūs vaikiški žaislai. Svetainėje matomi įvairūs daiktai, du mediniai stalai, spintelių komplektas, televizorius, sofa, sėdimas krėslas. Išėjus iš svetainės patalpos, rytinėje virtuvės patalpos pusėje matomos dar vienos medinės durys aptrauktos rudos spalvos medžiaga. Pro jas patenkama į sandėliuko patalpą. Sandėliuke sudėti įvairūs buities daiktai, šaldytuvas, spintelės, dulkių siurblys, šildytuvas, kartoninės dėžės. Tyrimui reikšmingų pėdsakų nerasta (t. 1, b. l. 32 - 41).

30. 2019 m. rugsėjo 12 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad E. S. konstatuotas odos nubrozdinimas nugaroje, poodinė kraujosruva kairės šlaunies srityje. Sužalojimai padaryti kietu buku ir bukabriauniu daiktu paveikus nurodytas sritis. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, galėjo būti padaryti 2019 m. rugsėjo 9 d., suduodant kumščiu, spiriant koja ar kitu kietu, panašias savybes turinčiu daiktu. Sužalojimai galėjo būti padaryti dviejų ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje. Sužalojimai nebūdingi griuvimui ir atsitrenkimui į kietus bukus daiktus (t. 1, b. l. 82).

31. 2019 m. rugsėjo 9 d. E. S. pasiaiškinime Kauno (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktoriui nurodė, kad tą dieną ryte, jį mušė jo mama, trenkė jam per kojas, rankas ir galvą, kišo jam į burną vaistus, nes jis norėjo pagulėti, kėlė 5 valandą, išvežė 6 valandą (t. 1, b. l. 102).

32. 2020 m. kovo 13 d. Valstybės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus ekspertizės akte nurodyta, kad E. S. konstatuojamos kitos reakcijos į stiprų stresą (F43.8), tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradę dėl tiriamų įtariamosios L. S. (dabar L. J.) ir spec. liudytojos V. J. veiksmų. Remiantis LR sveikatos apsaugos, LR teisingumo ir LR socialinės apsaugos ir darbo ministrų 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A 1-86 patvirtintomis „Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis“ E. S. sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nesunkus, tai atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo punktą 7.1, nes po byloje nagrinėjamo įvykio E. S. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų. E. S. toliau dalyvauti (iki)teisminio tyrimo procesiniuose veiksmuose nerekomenduojama. Atsakymai į nutartyje pateiktus klausimus (teismo vaikų ir paauglių psichiatrė ekspertė pagal savo kompetenciją atsakė į klausimus Nr. 3, 5 teismo vaikų ir paauglių psichologė ekspertė pagal savo kompetenciją atsakė į klausimus Nr. 1-2,4): nusikalstamos veikos darymo jo atžvilgiu metu galėjo suprasti su juo atliekamų veiksmų pobūdį, tačiau pilnai įvertinti šių veiksmų reikšmės negalėjo (nepilnas esmės suvokimas). E. S. galėjo suprasti konkrečias faktines byloje nagrinėjamas aplinkybes bei duoti apie tai parodymus. Šiuo metu E. S. konstatuojamos kitos reakcijos į stiprų stresą (F43.8), tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradę dėl tiriamų įtariamosios L. S. ir spec. liudytojos V. J. veiksmų. E. S. sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nesunkus. Šiuo metu jokių duomenų apie galimai E. S. daromą poveikį jo duodamiems parodymams negauta. E. S. toliau dalyvauti (iki)teisminio tyrimo veiksmuose bei teismo posėdyje nerekomenduojama dėl jam nustatyto psichikos sutrikimo kitų reakcijų į stiprų stresą (F43.8) bei emocijų sutrikimo vaikystėje (F93.8) (t. 2, b. l. 14 - 25).

33. Įvertinus aukščiau aptartus įrodymus, jų kontekste sprendžiant L. J. ir V. J. kaltės klausimą joms inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, aprašytos šio nuosprendžio 1-2 punkte, padaryme, vertinant skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, visų pirma pažymėtina, kad tiek L. J., tiek ir V. J. apklausiamos pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek ir duodamos parodymus bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, savo kaltės dėl E. S. nesunkaus sveikatos sutrikdymo nepripažino, nurodydamos, jog jokio smurto E. S. atžvilgiu analizuojamo įvykio metu nenaudojo ir jo nemušė, vaikas užsigavo važiuodamas riedžiu ir griūdamas. Šie L. J. ir V. J. parodymai, tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismuose buvo nuoseklūs ir neprieštaringi. Jie iš esmės sutapo ir su V. J. ikiteisminio tyrimo metu išdėstytomis aplinkybėmis (t. 1, b. l. 108-111, t. 2, b. l. 175-178). Tai, kad smurtas nukentėjusiojo E. S. atžvilgiu nebuvo naudojamas, L. J. nurodė ir su ja įvykio dieną susisiekusiai socialinei darbuotojai A. R. (buvusiai A. S.). Minėta liudytoja nurodė, kad susisiekus su L. J. (buvusi L. S.), ji paaiškino, kad įvykio rytą susipyko su sūnumi, tačiau vaiką nuramino ir susitarė, jog jis eitų į mokyklą. Sūnus daug ką išsigalvoja, meluoja (t. 1, b. l. 92-95). Liudytoja R. Š. taip pat patvirtino, kad ji buvo atvykusi pas L. J. į svečius ir matė, kaip L. J. sūnus E. S. važinėjo riedžiu, grįžęs iš lauko skundėsi, kad jis kelis kartus nuo jo nukrito, kad užsigavo kairę šlaunį, kad jam skauda, jis buvo užsiėmęs už tos vietos. Aplinkybę, kad nukentėjusysis gavo dovanų riedį patvirtino ir jo įstatyminis atstovas N. S., apklausiamas apeliacinės instancijos teisme (vaikas rodė riedį jam ir broliui, sakė, kad vieną kartą bandė kristi, tačiau nušoko). Apklausiamas apylinkės teisme jis taip pat nurodė, kad pasiteiravus apie sužalojimus ant E. S. kūno, L. J. jam pasakė, jog vaikas nukrito nuo riedžio.

34. Nors skundžiamu nuosprendžiu ši L. J. ir V. J. versija buvo atmesta, remiantis nukentėjusiojo E. S., jo atstovo pagal įstatymą N. S., liudytojų A. R., I. B., L. Č., L. B., V. G. parodymais, specialistų išvadomis ir jų paaiškinimais, tačiau, įvertinusi aukščiau aptartų įrodymų visumą, sugretinusi juos tarpusavyje, su tokia apylinkės teismo išvada teisėjų kolegija nesutinka. Atmesdamas L. J. ir V. J. parodymus, pirmosios instancijos teismas nevertino jų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų kontekste, neabejotinai didesnę reikšmę suteikė aukščiau aptartų nukentėjusiojo E. S. ir liudytojų, tiesiogiai nemačiusių paties įvykio, parodymų visumai.

Žemesnės instancijos teismas

35. Nors 2020 m. kovo 13 d. Valstybės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus ekspertizės akte nurodyta, kad nenustatyta jokių kriterijų, kad E. S. parodymais nebūtų galima remtis (t. 2, b. l. 14-25), tačiau vis dėlto, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo E. S. nurodytas aplinkybes dėl nuteistųjų veiksmų 2019 m. rugsėjo 9 d., apie 6.30 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), o paties nukentėjusiojo parodymų patikimumas ir teisingumas kelia pagrįstų abejonių.

36. Nors mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai, tačiau mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje, mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti vieninteliu ir absoliučiu kaltės įrodymu, jei jų nepatvirtina ar paneigia kiti bylos duomenys. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo E. S. parodymų teisingumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos įrodymų visetą, analizuojant liudytojų parodymus, kitus išvestinius įrodymus, taip pat būtina atsižvelgti ir į susiklosčiusius santykius šeimoje, nesutarimus tarp suaugusių asmenų, kokioje aplinkoje auga vaikas.

Žemesnės instancijos teismas

37. Visų pirma pažymėtina, kad liudytoja apklausta psichologė V. G., kuri dirbo su nukentėjusiuoju, kai jis gyveno Vaiko gerovės centre „(duomenys neskelbtini)“, parodė, kad E. S. pasižymėjo emocijų ir elgesio sunkumais, su juo buvo gana sunku užmegzti kontaktą, jis neprisileido nei suaugusių nei vaikų. E. S. ne visada laikėsi elgesio taisyklių, buvo pabėgęs iš mokyklos, buvo pykčio priepuolių, su juo buvo sudėtinga. Norėdamas pasiekti tikslą, E. S. manipuliavo suaugusiųjų elgesiu, pavyzdžiui, kada norėdavo gauti telefoną. Jis yra trankęs galvą į stalą sakydamas, kad apkaltins juos, jeigu negaus ko nori, taip yra sakęs mokytojai ir socialinei darbuotojai. Kartą po pykčio priepuolio pas E. S. atvažiavo tėvai, jis buvo pas ją kabinete ir pyko, nes buvo susitarimas, kad jis turi tinkamai elgtis. Ji stebėdavo susitikimus su tėvais, matė, kaip tėvai nedavė telefono, E. S. labai supyko. E. S. sakė, kad jis taip įpratęs, kad jeigu rėks ir daužysis, gaus tai ką nori. Vaikas meluodavo, mėgindamas nuslėpti netinkamą elgesį ar neparuoštus namų darbus, sakydavo, kad jį išleido į lauką, nors socialinis darbuotojas nebuvo išleidęs. Vaikas sakydavo, kad nori gyventi su vienu iš tėvų, po to sakydavo, kad nori gyventi su kitu. Šias aplinkybes dėl nukentėjusiojo manipuliavimo aplinkiniais siekiant savo tikslų, apklausiamas teisme nurodė ir jo įstatyminis atstovas N. S. (būdavo tai, jog jei jis nuperka kažką, pas jį geriau, kai mama kažką nuperka, pas mamą geriau, gali būti, kad jis manipuliuoja suaugusiais).

38. Nukentėjusiojo parodymų nepatikimumą patvirtina ir tai, kad apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją jis nurodė, kad „daugiau tokių įvykių nėra buvę“, tačiau pokalbio su socialine darbuotoja A. S. metu nurodė, kad kai mama išgeria, jį muša. Kaip jau minėta, įstatyminis nukentėjusiojo atstovas N. S. apeliacinės instancijos teisme taip pat nurodė, kad gali būti, jog nukentėjusysis manipuliuoja suaugusiais. Apklausimas apylinkės teisme jis taip pat nurodė, kad remiantis sūnaus E. S. parodymais, kad jį tėtis mušė su diržu 10 kartų, anksčiau taip pat buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir N. S. atžvilgiu dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui ar jo sumušimo, tačiau jis buvo nutrauktas, nes vaikas melavo. Byloje esantis 2019 m. liepos 29 d. prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą (t. 2, b. l. 83-101) patvirtina šias N. S. nurodytas aplinkybes, kad ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo pradėtas dėl E. S. parodymų, kad jo atžvilgiu yra vartojamas smurtas, tačiau atlikus būtinus procesinius veiksmus ikiteisminis buvo nutrauktas nesant jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių, kad buvo padaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pažymėtina, kad praėjus vos keliems mėnesiams po to, kai buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas N. S. (nukentėjusiojo tėvui) dėl smurto naudojimo E. S. atžvilgiu, nes nebuvo surinkta jokių objektyvių duomenų, kad tėvas jį mušė, pradedamas naujas ikiteisminis tyrimas pagal E. S. parodymus, tik šį kartą jau mamos ir močiutės atžvilgiu. Aplinkybę, kad nukentėjusysis linkęs manipuliuoti, siekdamas gauti tai, ko nori patvirtino, tiek abi nuteistosios, tiek ir liudytoja R. Š.. Šių aplinkybių visumoje nėra pagrindo besąlygiškai tikėti nukentėjusiojo parodymais.

39. Apklausti liudytojai, kurie bendravo su nukentėjusiuoju po tiriamo įvykio – A. R. (buvusi A. S.) patvirtino, kad anksčiau E. S. nėra jiems pasakojęs apie patiriamą smurtą iš mamos ar močiutės. Kalbėdama su E. S. po tiriamo įvykio ant jo kūno nepastebėjo jokių sumušimų. Liudytoja L. B. taip pat nenurodė, kad pokalbio su E. S. metu būtų mačiusi kokius nors sužalojimus, ar vaikas pats būtų rodęs mėlynes ar įdrėskimus. Tokių aplinkybių nenurodė ir liudytoja L. Č., bendravusi su nukentėjusiuoju įvykio dieną. Nors minėti liudytojai nurodė, kad nukentėjusysis E. S. po įvykio jiems pasakojo, kad jį ryte mušė mama L. J. ir močiutė V. J., nes jis naktį laukė sugrįžtančios mamos, negalėjo užmigti, mama grįžo apie 5 valandą, ėmė jį kelti, o jis išvargęs nuo mamos laukimo, nenorėjo keltis, todėl mama ranka jį mušė per rankas, kojas ir galvą, o močiutė V. J. vieną kartą ranka sudavė per veidą, laikė jį, abi per prievartą girdė vaistus, tačiau šių liudytojų parodymai, kaip ir 2019 m. rugsėjo 10 d. Savivaldybės biudžetinės įstaigos Kauno rajono socialinių paslaugų centro, raštas Nr. (duomenys neskelbtini), 2019 m. rugsėjo 11 d. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus raštas Nr. (duomenys neskelbtini)ir juose išdėstyti duomenys, yra išvestiniai, paremti nukentėjusiojo E. S. pasakojimu. Minėtos liudytojos nedalyvavo pačiame įvykyje ir tiesiogiai smurto prieš vaiką nematė, nematė jokių smurto požymių ant nukentėjusiojo kūno, perpasakojo tik tai, ką joms buvo pasakojęs nukentėjusysis. Tos pačios aplinkybės nurodytos ir minėtuose rašytiniuose dokumentuose, todėl remtis šiais liudytojų parodymais ir rašytiniais dokumentais, kaip neabejotinai patvirtinančiais nuteistųjų kaltę, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo parodymai yra nepatikimi, nėra jokio pagrindo. Pažymėtina ir tai, jog kaip matyti iš byloje esančių duomenų, byloje nėra ir jokių įrodymų, patvirtinančių, kad L. J. namo grįžo ryte ir būdama neblaivi, juolab, kad iš namų ji buvo išvažiavusi automobiliu, iš vakaro E. S. iš N. S. vėlgi parsivežė automobiliu, tuo tarpu nukentėjusysis teigė jog mama buvo neblaivi. Nėra nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai ir dėl tariamo įvykio laiko.

Žemesnės instancijos teismas

40. Pirmosios instancijos teismas kaip patvirtinančius nuteistųjų kaltę taip pat laikė nukentėjusiojo E. S. atstovo pagal įstatymą N. S. parodymus apie tai, ką jam papasakojo vaikas, t. y., kad vaiko motina sugrįžo į namus rytą, jis laukė jos visą naktį, grįžusi motina jį kėlė iš lovos, jis nenorėjo keltis, tada jo močiutė jį laikė ir davė jam vaistų, kad jis nusiramintų. Jis taip pat nurodė, kad matė perdrėskimus ant sūnaus nugaros ir mėlynę ant kojos, tačiau tai niekaip nepaneigia galimybės, kad šie sužalojimai galėjo atsirasti kitomis aplinkybėmis – krentant su riedžiu, važiuojant keturračiu, įdreskiant katinui ar šuniukui. Be to, pažymėtina, kad N. S. yra nuteistosios L. J. buvęs sutuoktinis, jų tarpusavio santykiai konfliktiški, todėl besalygiškai tikėti jo parodymais ir nuomone apie stebėtų sužalojimų kilmę nėra pagrindo. Aptariamo įvykio dėl tariamo smurto vaiko atžvilgiu jis betarpiškai nematė, nurodė tik tai, ką jam pasakojo vaikas. Įvertinus šias aplinkybes, pagrindo išvadai, kad N. S. parodymai neabejotinai patvirtina nuteistųjų kaltę, nėra.

41. Pažymėtina, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje didelę reikšmę turi tai, kad santuoka tarp nuteistosios L. J. ir N. S. buvo nutraukta 2019 m. gruodžio 10 d. ir abiejų nepilnamečių vaikų, tame tarpe ir nukentėjusiojo N. S., gyvenamoji vieta buvo nustatyta su nuteistosios buvusiu sutuoktiniu. Minėtos civilinės bylos procesas, kurio metu buvo sprendžiamas ir klausimas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, vyko tuo metu, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir dėl šioje byloje nagrinėjamo įvykio. Tiek L. J., tiek ir N. S. apklausiami apylinkės teisme ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje tvirtino, kad jų santykiai buvo konfliktiški, vyko aršūs ginčai dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo. Kaip matyti iš byloje esančios Valstybės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus ekspertizės akto duomenų, nukentėjusiajam dar iki nagrinėjamo įvykio nustatyti emocijų sutrikimai vaikystėje (F93.8), kurie susiję su abiejų tėvų veiksmais, jų piktnaudžiavimu alkoholiu, tarpusavio konfliktais, agresijos apraiškomis vienas kito atžvilgiu, tėvų nepriežiūra, emocinio artumo stoka, dėl ko sutriko kasdienis vaiko emocinis vystymasis ir adaptacija. Nuo 2018 m. birželio 14 d. prasidėjo skyrybų procesas, kurio metu tarp tėvų kildavo nuolatinių nesutarimų, kaltinimų vienas kito girtavimu, vaikų nepriežiūra, jie skambindavo ir skųsdavo vienas kitą įvairioms institucijoms, vaikus įtraukdavo į tarpusavio santykių aiškinimąsi. Nuo 2018 m. lapkričio 19 d. nukentėjusiajam E. S. buvo nustatyta laikinoji globa ir jis apgyvendintas globos namuose. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta psichologė – ekspertė A. Š. patvirtino, kad vaikas jau buvo iki įvykio sutrikęs, jis turėjęs daug psicho patirčių, todėl jis turi elgesio problemų, yra emocijų nevaldantis vaikas. Taip pat parodė, kad pokalbio su E. S. metu labai išryškėjo, kad jis labai pergyvena dėl tėvų sutrikusių santykių, jam sunku laikytis ribų, taisyklių. Apklausiamas atliekamos ekspertizės metu nukentėjusysis nurodė, kad įvykio rytą supyko ant mamos, kad ji ilgai negrįžo, jis jos laukė, tada tik paryčiais užmigo ir nenorėjo keltis anksti į mokyklą, mama supyko. Jo vertinimu mama jo nemyli, jį myli tik tėtis ir močiutė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į tarp motinos L. J. ir sūnaus E. S. susiklosčiusius santykius, į tai, kad viso teisminio nagrinėjimo metu tėvai akcentavo vienas kito atžvilgiu subjektyvų neigiamą požiūrį į vienas kitą, yra pagrindas manyti, jog nukentėjusysis E. S. galėjo sakyti netiesą dėl jo atžvilgiu vartojamo fizinio smurto, todėl besąlygiškai tikėti nepilnamečio nukentėjusiojo duotais parodymais nėra pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad apklausiamas pirmos instancijos teisme nukentėjusysis nors ir patvirtino, jog jį mušė mama ir močiutė, tačiau detalių parodymų dėl smurto vartojimo jo atžvilgiu aplinkybių nedavė („negalėčiau papasakoti kas atsitiko su mama, nežinau dėl ko negalėčiau. Nenoriu pasakoti. Man skaudu. Nenoriu pasakoti dėl ko mane mušė“), tik patvirtino jam perskaitytus ankstesnius jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei tai, kad riedį nusipirko prieš įvykį, prieš tai juo važiavęs nebuvo ir teigė, kad nuo riedžio nukritęs nebuvo, nuo jo nušokdavo (kas kaip minėta prieštarauja ne tik nuteistųjų, bet ir liudytojos R. Š. parodymams, kuriais, atsižvelgiant į tai, jog ji buvo įspėta už melagingų parodymų davimą, ją pažinojęs neneigė ir E. S., teismas neturi jokio pagrįsto pagrindo abejoti).

42. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio apylinkės teismas, grįsdamas L. J. ir V. J. kaltę rėmėsi ir 2020 m. kovo 13 d. Valstybės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus ekspertizės aktu, kuriame užfiksuota, kad E. S. įvykio metu galėjo suprasti su juo atliekamų veiksmų pobūdį, tačiau pilnai įvertinti šių veiksmų reikšmės negalėjo. E. S. galėjo suprasti konkrečias faktines byloje nagrinėjamas aplinkybes bei duoti apie tai parodymus. Šiuo metu E. S. konstatuojamos kitos reakcijos į stiprų stresą (F43.8), tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradę dėl tiriamų tiesioginių įtariamosios L. S. (dabar L. J.) ir spec. liudytojos V. J. veiksmų. E. S. sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nesunkus. Šiuo metu jokių duomenų apie galimai E. S. daromą poveikį jo duodamiems parodymams negauta. E. S. toliau dalyvauti (iki)teisminio tyrimo veiksmuose bei teismo posėdyje nerekomenduojama dėl jam nustatyto psichikos sutrikimo kitų reakcijų į stiprų stresą (F43.8) bei emocijų sutrikimo vaikystėje (F93.8) (2 t., b. l. 14–25). Teisėjų kolegijos vertinimu, nors ekspertizės akte nurodoma, kad nukentėjusiajam E. S. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su L. J. ir V. J. inkriminuotais veiksmais, tačiau besąlygiškai tikėti šia išvada, kad nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlė būtent aptariami nuteistųjų veiksmai (kaip matyti iš ekspertizės akto, ekspertams buvo žinomas įtarimų turinys) pagrindo nėra, kadangi liko nepaneigti kiti nukentėjusįjį supančios aplinkos galimi poveikiai tokiam nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo mastui, kurie jau buvo įvykę anksčiau. Be to, kaip matyti iš ekspertizės išvados, vertinant E. S. parodymų patikimumą, nebuvo tinkamai atsižvelgta ir į tai, jog jis anksčiau analogiškų veiksmų padarymu buvo apkaltinęs tėtį N. S., tačiau įtarimai nepasitvirtino, į tai, jog E. S. apibūdinamas kaip linkęs meluoti ir manipuliuoti suaugusiais, kad jis, pasak liudytojos V. G. nurodytų aplinkybių, buvo ir kitiems asmenims sakęs, kad apkaltins smurtu. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju negalima neginčijamai teigti, jog nukentėjusiajam E. S. konstatuotas sveikatos sutrikdymo mastas yra susijęs su 2019 m. rugsėjo 9 d. ryto įvykiais jį keliant į mokyklą (bet ne su smurtu, kadangi šią aplinkybę patikimai patvirtinančių įrodymų nėra).

43. Nuteistųjų kaltės nepatvirtina ir E. S. nustatytų sužalojimų pobūdis bei mechanizmas. Kaip nustatyta 2019 m. rugsėjo 12 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje, E. S. konstatuota odos nubrozdinimas nugaroje, poodinė kraujosruva kairės šlaunies srityje. Sužalojimai padaryti kietu buku ir bukabriauniu daiktu paveikus nurodytas sritis. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą ir galėjo būti padaryti 2019 m. rugsėjo 9 d., suduodant kumščiu, spiriant koja, ar kitu kietu, panašias savybes turinčiu daiktu. Sužalojimai galėjo būti padaryti dviejų ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje. Sužalojimai nebūdingi griuvimui ir atsitrenkimui į kietus bukus daiktus (t. 1, b. l. 82). Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklausta išvadą pateikusi specialistė Z. M. patvirtino savo išvadą ir taip pat parodė, kad nustatyti nukentėjusiajam sužalojimai galėjo būti padaryti dviejų ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje, sužalojimai nebūdingi griuvimui ir atsitrenkimui į kietus bukus daiktus. Vienkartinio griuvimo metu tokie sužalojimai negalėjo nutikti, nebent vaikas būtų nugriuvęs ne mažiau kaip du kartus, tokiu atveju ji negalėtų atmesti, kad vaikas galėjo susižaloti nugriuvęs. Dėl sužalojimo kairės šlaunies srityje, neatmeta galimybės, kad sužalojimas galėjo atsirasti atsitrenkus į kietą buką daiktą, tai galėjo atsirasti ir spiriant koja. Negali atmesti, kad tokie sužalojimai galėjo būti padaryti iš vakaro. Sužalojimas atsitrenkus į kietą buką daiktą būdingas sužalojimui ant šlaunies.

44. Vertinant aukščiau išdėstytus specialistės paaiškinimus L. J. ir V. J. bei liudytojos R. Š. bei iš dalies įstatyminio atstovo N. S. parodymų visumoje, kad dieną prieš nagrinėjamo įvykio rytą nukentėjusysis gavo dovanų riedį, su kuriuo važinėjosi grįžęs namo ir kelis kartus buvo nugriuvęs ant žvyro, vieną kartą buvo atsitrenkęs į stovėjusią mašiną, buvo paraudęs šonas, nukentėjusysis sakė, kad jam skauda, daryti vienareikšmę ir neabejotiną išvadą, kad E. S. sužalojimai atsirado dėl L. J. ir V. J. bendrų ir neteisėtų veiksmų (smurto) negalima. Neatmetama galimybė, kad nustatyti sužalojimai nukentėjusiajam galėjo atsirasti ir nuteistųjų nurodytomis aplinkybėmis. Kaip jau buvo minėta, V. J. parodė, kad kelis kartus matė vaiką nugriuvusį, tuo tarpu apklausiama ekspertė apylinkės teisme parodė, kad tokie sužalojimai galėjo nutikti „<...> nebent vaikas būtų nugriuvęs ne mažiau, kaip du kartus, tokiu atveju ji negalėtų atmesti, kad vaikas galėjo susižaloti nugriuvęs“. Dėl sužalojimo kairės šlaunies srityje ekspertė nurodė, kad „<...> neatmeta galimybės, kad sužalojimas galėjo atsirasti atsitrenkus į kietą buką daiktą.“ Tuo tarpu V. J. buvo nurodžiusi, kad nukentėjusysis griūdamas nuo riedlentės atsitrenkė į stovintį automobilį. Nors apklausiamas apylinkės teisme nukentėjusysis nurodė, kad nuo riedžio nebuvo nugriuvęs ir jokie sužalojimai jam iki nagrinėjamo įvykio nebuvo padaryti, tačiau šių jo parodymų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys. Pažymėtina ir tai, kad E. S. teigė, jog tuo metu nebuvo jo gimtadienis, jis nepamena, jog būtų gavęs dovanų, nors tai ir vėl prieštarauja objektyviai nustatytoms aplinkybėms.

45. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, nuteistosioms inkriminuotuose kaltinimuose aptartų aplinkybių, kad jos bendrais veiksmais, suduodant smūgius ir kitaip smurtaujant prieš mažametį šeimos narį E. S., sukėlė mažamečiui nesunkų sveikatos sutrikdymą, išskyrus paties nepilnamečio nukentėjusiojo parodymus, kurie nėra patikimi, neabejotinai nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti duomenys.

46. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑532/2012, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018, 2K-7-97-895/2019 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96).

47. Įvertinus nurodytą teismų praktiką ir visus aukščiau aptartus įrodymus bei išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pakankamų ir patikimų įrodymų, kurių pagrindu galima būtų daryti neabejotiną išvadą, kad nuteistosios L. J. ir V. J. 2019 m. rugsėjo 9 d. apie 06 val. 30 min., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), veikdamos bendrininkų grupe, suduodant smūgius ir kitaip smurtaujant prieš mažametį šeimos narį E. S., bendrais kaltinime nurodytais veiksmais ir aplinkybėmis sukėlė mažamečiui nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nesurinkus neginčytinų įrodymų bei nepavykus pašalinti abejonių ir prieštaravimų dėl L. J. ir V. J. veiksmų prieš nukentėjusįjį, nepašalintos abejonės vertintinos L. J. ir V. J. naudai ir jos išteisintinos dėl kaltinimų pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

48. Pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų patvirtina, kad išlaidos už antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajam E. S. sudaro 657,66 Eur (t. 4, b. l. 68). Baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir BPK) 106 straipsnio 2 dalis numato, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Iš šios teisės normos seka, kad nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti gali būti išieškotos tik iš asmenų, kuriuos bylą išnagrinėjęs teismas pripažįsta kaltais jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų padaryme. Kadangi L. J. ir V. J. išteisinamos, išlaidos turėtos advokato pagalbai apmokėti (valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos), iš jų nepriteistinos (BPK 103 – 106 straipsniai).

49. L. J. ir V. J. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti naikintinos (BPK 119 straipsnis, 139 straipsnio 1, 3 dalys, 307 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistųjų L. J. ir V. J. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 11 d. nuosprendį, kuriuo L. J. ir V. J. pripažintos kaltomis ir nuteistos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

L. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

V. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

L. J. ir V. J. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš L. J. ir V. J. nepriteisti.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.

Teisėjai Albinas AntanaitisGiedrius EndriukaitisDaiva Jankauskienė