- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-09
- Bylos Nr.
- 1A-361-354-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-41-1-01161-2011-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolė Matuzevičienė (pirm.), Boleslovas Kalainis, Virginija Žindulienė
- Nukentėjusysis
- J. Ž., G. O. Ž.
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo O. S. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.
Nukentėjusiųjų J. Ž. ir G. O. Ž. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
O. S. išteisintas dėl to, kad 2011-06-12 J. Ž. pažadėdamas pastatyti židinį ir 2011 metų birželio 15-16 dienomis name, adresu: (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, iš G. O. Ž. per du kartus paimdamas 4600 Lt statybinių medžiagų ir židinio pirkimui, tačiau nupirkdamas prekių už 2688,22 Lt, ir nepabaigęs pradėtų darbų, tokiu būdu apgaule, savo naudai įgijo nukentėjusiajai J. Ž. priklausančius 1800 Lt.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė prašo panaikinti 2014 m. sausio 23 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: O. S. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 1 d., ir nuteisti laisvės atėmimu 1 metams; vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su 2013 m. kovo 7 d. Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 90 parų arešto bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, pritaikius LR BK 65 str. 1 d. l p. a papunkčiu numatytas bausmių keitimo taisykles, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 1 mėnesiui; į atliktą bausmę įskaityti laikinojo sulaikymo bei suėmimo laiką nuo 2013-01-30 iki 2013-04-10 bei pagal 2013 m. kovo 7 d. Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendį atliktą bausmę; vadovaujantis LR BK 75 str. 1, 2 d., laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigojant O. S. per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti 1800 Lt turtinę žalą, neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, per 1 mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo užsiregistruoti darbo biržoje, o pradėjus dirbti be teismo sutikimo nekeisti darbo; priteisti iš O. S. nukentėjusiajai J. Ž. 1800 Lt turtinei žalai atlyginti, dėl 4300 Lt civilinio ieškinio dalies nukentėjusiajai J. Ž. palikti teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka; iš dalies tenkinti nukentėjusiųjų J. Ž. ir G. O. Ž. civilinius ieškinius neturtinei žalai atlyginti; daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir bylai nagrinėti, – kompaktinę plokštelę su telefono skambučių išklotinėmis palikti saugoti byloje, voką, kuriame yra prekių pirkimo kvitai, sąskaita faktūra, popieriaus lapelis su rankraštiniais įrašais palikti neribotai J. Ž. nuosavybei.
Skunde teigiama, kad sukčiavimo elementus O. S. veiksmuose rodo ne tik tai, kad jis raštelyje, kurį paliko G. O. Ž., nurodė ne savo vardą, pavardę bei asmens kodą, o nurodė išgalvoto asmens E. A. vardą ir pavardę, bei asmens kodą, bet ir tai, kad kaltinamasis O. S. tuo metu prisistatydavo ne savo, o E. S. vardu. Šią aplinkybę teisme patvirtino liudytoja L. T., kuri nuo 2011 metų birželio iki lapkričio mėnesio buvo kaltinamojo sugyventinė.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad kaltinamojo parodymus, jog jis pirmą kartą paėmęs 3000 Lt nupirko dalį prekių, tačiau pritrūko pinigų ir gavo antrą dalį, paneigia byloje esantys prekių pirkimo kvitai, nes prekes jis pirko dvi dienas – birželio 15 ir 16 dienomis, už 2688,22 Lt, tai yra jis nepanaudojęs visos 3000 Lt sumos, kurią gavo pirmą kartą, vėl paėmė 1600 Lt prekių pirkimui, tačiau daugiau jokių prekių nenupirko. Be to, prokurorė pažymi, kad pats O. S. pripažino, jog žinojo, kokia yra skirta pinigų sumą medžiagoms ir darbams, todėl nepanaudojęs visos gautos 3000 Lt sumos, nukentėjusios dukters vėl paprašė pinigų prekių pirkimui. Kad raštelyje nurodyta pinigų suma buvo skirta prekėms supirkti, o ne kaip apmokėjimas už darbus, patvirtina rankraštinis įrašas, kurio O. S. neginčija.
Skunde atkreipiamas dėmesys, kad O. S. SIM kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), kurios nurodytu numeriu jis bendravo su nukentėjusiomis J. Ž. ir G. O. Ž., skambučių ir SMS žinučių analizė rodo, jog ši kortelė telefono aparate, kurio IMEI (duomenys neskelbtini), buvo naudojama iki 2011 m. birželio 21 d. 9.35 val., būtent tada buvo užfiksuotas paskutinis skambutis iš G. O. Ž. naudojamo numerio (duomenys neskelbtini). Tą pačią dieną 12.57 val. į šį telefono aparatą buvo įdėta nauja SIM kortelė (duomenys neskelbtini), tačiau šio numerio skambučių išklotinėse užfiksuoti kontaktai su numeriais, kurie buvo iki naujos SIM kortelės įdėjimo, kas, prokurorės nuomone, rodo, jog O. S. sąmoningai pakeitė SIM kortelę, kad nebūtų surastas.
Taip pat skunde pažymima, kad O. S. realiai nebandė pinigų grąžinti nukentėjusiajai, nors tvirtino priešingai, pinigų negrąžino nei vykstant ikiteisminiam tyrimui, nei bylos nagrinėjimui teisme.
Prokurorė teigia, kad O. S. apgaulė pasireiškė tuo, kad jis nukentėjusiajai G. O. Ž. parašydamas raštelį, jog prekių pirkimui paėmė 4600 Lt, prisistatė svetimu vardu, ir šis nežinojimas turėjo reikšmės nukentėjusiosios apsisprendimui paimti raštelį, kuriame buvo nurodytas asmuo – E. A., nors tokio asmens nebuvo. G. O. Ž., paimdama raštelį, kuriame buvo nurodyta, jog E. A. gavo 4600 Lt, buvo O. S. apgauta, kadangi pagrįstai manė, jog būtent E. A. turėjo teisę gauti šią pinigų sumą. Pasak prokurorės, nors O. S. veiksmai paimant pinigus išoriškai atrodė teisėti, tačiau tolimesni jo veiksmai, su jam patikėtais pinigais buvo neteisėti tiek forma, tiek turiniu, nes jis nepanaudojęs pagal paskirtį visų jam perduotų pinigų, pinigų gavėju nurodė išgalvotą asmenį bei už visus gautus pinigus nenupirko medžiagų. Prokurorės nuomone, kaltinamasis O. S. sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusioji J. Ž. negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės, be teisėsaugos institucijų pagalbos nebūtų galėjusi identifikuoti ir surasti prievolės vengiančio asmens, kadangi toks asmuo E. A. neegzistavo. Apibendrindama prokurorė teigia, kad O. S. padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 str. 1 d.
Be to, skunde pažymima, kad nukentėjusioji J. Ž. pareiškė 6100 Lt civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti ir 5000 Lt – neturtinei žalai atlyginti, bei prašė priteisti nukentėjusiajai G. O. Ž. 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Prokurorė nurodo, kad nukentėjusioji J. Ž. pažymėjo, jog savo ir dukters patirtą neturtinę žalą įvertino po 5000 Lt, nes dėl kaltinamojo O. S. veiksmų patyrė stresą, tuo metu jos penkiolikmetei dukrai sutriko sveikata, ši kreipėsi į gydytojus dėl širdies veiklos pablogėjimo, dukra prarado pasitikėjimą aplinkiniais, o ji pati turėjo papildomų nepatogumų, turėjo neplanuotai grįžti iš užsienio, rūpintis, kad būtų ištaisytas kaltinamojo padarytas brokas, pergyveno dėl dukters sveikatos. Todėl prokurorė mano, kad civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo tenkintinas iš dalies. Taip pat nurodo, kad civilinis ieškinys dėl turtinės 6100 Lt žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies, iš kaltinamojo O. S. priteisiant kaltinime nurodytą 1800 Lt sumą, dėl kitos civilinio ieškinio dalies nukentėjusiajai paliekant teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka.
Dėl skirtinos O. S. bausmės prokurorė pažymi, kad nusikaltimą jis padarė būdamas neteistas, tačiau 2010-04-28 buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą, vadovaujantis BK 38 str., bei šį nusikaltimą padarė po to, kai jam buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai Telšių rajono policijos komisariate, dėl nusikalstamų veikų, padarytų 2008 metų balandžio mėnesį ir 2009 metų sausio mėnesį. Pasak prokurorės, toks kaltinamojo elgesys rodo, jog jis yra linkęs nusikalsti. Be to, skunde nurodoma, kad O. S. baustas administracine tvarka, nedirbantis, darbo biržoje neregistruotas, padarė nesunkų nusikaltimą, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta, todėl jam skirtina laisvės atėmimo bausmės, jos vykdymą atidedant.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintojo O. S. gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis padarė teisingas išvadas, kad O. S. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 1 d., kuria buvo kaltinamas. Su tokiu apylinkės teismo sprendimu nesutinka prokurorė, apeliaciniame skunde pateikdama savitą byloje surinktų įrodymų vertinimą, kuriam pritarti, kolegijos nuomone, nėra pagrindo.
Byloje yra nustatyta, kad O. S., žadėdamas nukentėjusiajai J. Ž. atlikti tam tikrus darbus – pastatyti židinį ir nupirkti tam reikalui tinkamas medžiagas. O. S. viso baudžiamojo proceso metu neneigė, kad iš nukentėjusios J. Ž. dukters (nukentėjusiosios G. O. Ž.) medžiagoms pirkti vieną kartą paėmė 3000 Lt, nupirko dalį statybinių medžiagų, atliko dalį darbų pagal susitarimą su nukentėjusiąja J. Ž. (išgriovė spintą, pasiruošė vietą židiniui, pastatė židinio kapsulę), o vėliau, kitą dieną, paėmė dar 1600 Lt, nes trūko pinigų medžiagų pirkimui. O. S. neneigė nei to, kad paprašytas vėliau parašė raštelį, jog prekėms pirkti paėmė 4600 Lt, kuriame nurodė ne savo vardą, pavardę ir asmens kodą. Tiesa, kodėl taip pasielgė, O. S. logiškų paaiškinimų nepateikė. Šios aplinkybės yra detaliai aptartos skundžiamame nuosprendyje, įrodytos objektyvios kilmės įrodymais – kasos čekiais, apžiūrų protokolais, daiktų dokumentų pateikimo protokolais (1 t., 11–21 b. l.), jų neneigia nei O. S., neginčija prokurorė, tokias faktines aplinkybes patvirtino teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustos nukentėjusiosios, todėl dar sykį nuosekliai aptarinėti tas pačias aplinkybes šioje nutartyje yra netikslinga.
Apylinkės teismas, išteisindamas O. S., konstatavo, kad pastarojo veikoje nėra būtino sukčiavimo sudėties požymio – apgaulės, veikimo tyčia (subjektyvinė pusė), tačiau prokurorė skunde teigia priešingai, tvirtindama, kad O. S. veikimą sąlygojo iš anksto susiformavęs jo apsisprendimas apgaulės būdu užvaldyti svetimą turtą.
Šios bylos kontekste pirmiausia pažymėtina, kad veikos, kurios padarymu buvo kaltinamas O. S., formuluotėje apgaulės požymis tik įvardytas, tačiau aiškiai nebuvo nurodyta, kuo ir kaip pasireiškė nukentėjusiųjų suklaidinimas, apsisprendžiant perduoti turtą išteisintojo dispozicijon. Kaltinamajame akte apgaulės požymis apibūdinamas taip – O. S. paėmė iš G. O. Ž. pinigus (4600 Lt) statybinių medžiagų ir židinio pirkimui, bet nupirko prekių tik už dalį pinigų (2688,22 Lt) ir nepabaigė pradėtų darbų, savo naudai įgydamas nukentėjusiajai J. Ž. priklausančius 1800 Lt. Kolegijos nuomone, tokie veiksmai neatitinka BK 182 str. 1 d. dispozicijoje nurodyto apgaulės turinio. Keisti kaltinimą pirmosios instancijos teisme proceso dalyviai neprašė, todėl apylinkės teismas bylą pagrįstai išnagrinėjo pagal pareikštą kaltinimą. Kaltinimas nebuvo keičiamas ir apeliacinės instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija patikrino skundžiamo nuosprendžio teisingumą ir pagrįstumą pagal suformuluotą kaltinimą (1 t., 186–189 b. l.).
Kolegija pažymi, kad svetimo turto užvaldymas įmanomas įvairiais teisėtais (pvz., sudarant sandorį; susitarus – šalims išreiškus savo tikrąją valią) ir neteisėtais (pvz., pavagiant; atimant) būdais. Esminis požymis, skiriantis turto įgijimą sukčiavimo būdu nuo kitų būdų yra apgaulė. Baudžiamoji apgaulė pasireiškia tuo, kad kaltininkas iškreipia objektyviąją tiesą, dėl ko nukentėjusiojo sąmonėje susiformuoja klaidingas įspūdis apie objektyviuosius faktus ir tai paskatina nukentėjusį asmenį nenaudingai elgtis su savo turtu. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo būdas, ir būtent iš to seka, kad turtas įgyjamas neteisėtai. Nukentėjusiojo suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką jo apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Tokie požymiai pagal suformuluotą kaltinimą šioje byloje nenustatyti.
Apeliaciniu skundu prokurorė tikina, kad apgaulė O. S. veikime pasireiškė tuo, jog jis nukentėjusiajai G. O. Ž. parašė raštelį, jog prekių pirkimui paėmė 4600 Lt, raštelyje nurodė ne savo vardą ir pavardę, asmens kodą. Šiuo atveju būtina atkreipti dėmesį, kad O. S. tokio turinio raštelį parašė ir pats G. O. Ž. vakare atvežęs pateikė jau po to, kai pinigai jam buvo perduoti, kai dalį sutartų darbų jis buvo atlikęs, nupirkęs dalį žininio įrengimui reikalingų medžiagų. Tokio turinio rankraštinį raštelį O. S. pateikė G. O. Ž. tik dėl to, kad nukentėjusioji J. Ž. paskambino O. S. ir paprašė, kad pastarasis atvežtų raštelį, jog paėmė pinigus medžiagų pirkimui. Taigi O. S. jau turėjo pinigus savo dispozicijoje, dalį pinigų buvo išleidęs ir atlikęs dalį darbų, kai paprašytas pateikė atitinkamo turinio raštelį G. O. Ž.. Tai, kad G. O. Ž. nežinojo tikrosios O. S. pavardės ir vardo bei asmens kodo ir raštelį su neteisingai nurodytais anketiniais duomenimis iš O. S. paėmė, nepatvirtina to, kad išteisintasis panaudojo apgaulę kaip priemonę tam, kad užvaldyti svetimą turtą. Skunde prokurorė mėgina tikinti, kad O. S. neketino vykdyti visų savo įsipareigojimų ir dėl jo apgaulės pažeistos teisės atstatymas objektyviai tapo problemiškas. Jau savaime tokie skundo argumentai dviprasmiški. Iš vienos pusės sutinkama su tuo, kad išteisintasis visgi dalį savo įsipareigojimų įvykdė, o kita vertus, teigiama, kad nukentėjusiosios J. Ž. praradimų atstatymas tapo sunkiai įgyvendinamas dėl apgaulės. Iš tokių apeliantės teiginių tampa neaišku, kada, jos nuomone, susiformavo O. S. nusikalstamas sumanymas užvaldyti svetimą turtą – tada, kai išteisintasis telefonu tarėsi su J. Ž. dėl atitinkamų darbų atlikimo, tada, kai nukentėjusioji G. O. Ž. padavė O. S. 3000 Lt ar tada, kai pastarasis nupirko prekių už 2688,22 Lt ir neišleidęs visų pinigų (3000 Lt–2688,22?311,78 Lt) paprašė dar 1600 Lt, ar tada, kai po to pateikė G. O. Ž. raštelį su nurodytais kito arba neegzistuojančio asmens anketiniais duomenimis. Būtina atkreipti dėmesį ne tik į raštelį, kurį savo skunde itin akcentuoja prokurorė, bet ir pačių nukentėjusiųjų atitinkamą elgesį, dėl kurio vienaip ar kitaip jų galbūt pažeistos teisės būtų sudėtingiau atstatomos. Šioje byloje nustatyta, kad nukentėjusioji J. Ž., pati būdama užsienyje, telefonu susitarė su išteisintuoju dėl tam tikrų darbų atlikimo, pastarojo nepažinodama, net nemačiusi, nurodė savo namų adresą ir nepilnametės dukros – nukentėjusiosios G. O. Ž., telefono numerį, liepė dukrai paduoti pinigus meistrui (nustatyta, kad juo buvo O. S.), prižiūrėti darbų procesą. Nei J. Ž., nei G. O. Ž. neįsitikino dėl O. S. asmenybės, todėl pastarasis galėjo prisistatyti bet kuo. Nepaisant to, O. S., paimdamas pinigus (3000 Lt) iš G. O. Ž., apgaulės nenaudojo, kaip minėta, nupirko medžiagų už 2688,22 Lt, atliko tam tikrus su J. Ž. suderintus darbus, o pritrūkus pinigų medžiagų pirkimui, pasakė G. O. Ž., kad reikia pirkti vamzdžius, todėl pastaroji davė išteisintajam dar 1600 Lt. Kolegijos nuomone, toks nukentėjusiųjų pasirinktas elgesio variantas ne mažiau lemia galimą jų pažeistų teisių ir interesų gynimą ateities požiūriu.
Prokurorė, iš esmės remdamasi tik savo subjektyviais išmąstymais, skunde teigia, kad O. S. net neketino pirkti sutartiems darbams atlikti reikalingų medžiagų ir priemonių, atlikti darbų. Tačiau bylos duomenys patvirtina ne tik tai, kad dalį medžiagų išteisintasis nupirko ir dalį sutartų darbų atliko, bet ir tai, kad po to, kai pinigai buvo jo dispozicijoje, paprašytas jis atvežė raštelį nukentėjusiajai, nors tai daryti siekiant užvaldyti svetimą turtą nebuvo būtina. Teisiamajame posėdyje apklaustas O. S. nuosekliai tvirtino, kad jis tikrai ketino nupirkti medžiagas ir atlikti sutartus darbus, tačiau dėl prisiimtų darbų kituose objektuose, su J. Ž. aptartus darbus atlikti vėlavo, medžiagų nebenupirko, viskas užsitęsė, nukentėjusiųjų reiškiamą nepasitenkinimą supranta, su dalimi prašomos atlyginti turtinės bei neturtinės žalos sutinka, savo kaltės dėl susiklosčiusių aplinkybių neneigia. Byloje nėra objektyviai nustatyta, ar išteisintasis tikrai dirbo darbus kituose statybos objektuose, kai tuo pačiu metu turėjo įrenginėti židinį J. Ž. namuose, ar tikrai O. S. buvo nuvykęs į namus pas nukentėjusiąsias, norėdamas grąžinti pinigus, tačiau nieko namuose nerado, todėl pinigų negrąžino. Kita vertus, nei byloje surinkti įrodymai, nei apeliacinio skundo argumentai tokių išteisintojo parodymų nepaneigia, todėl vertinti juos kitaip, nei aiškino O. S., nėra pagrindo. Aptartos aplinkybės rodo, kad O. S. atliko tam tikrą veikimą, logiškai sietiną su susitarimo įgyvendinimu. Taigi apeliantės kategoriškas tvirtinimas, kad išteisintasis net neketino pirkti jokių medžiagų, sąmoningai apgaudinėjo nukentėjusiąsias, tikslu užvaldyti pinigus, yra nepagrįstas neabejotinais įrodymais.
Priešingai, nei tikina prokurorė, O. S. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką nepatvirtina ir aplinkybė, kad jis ne O. (O. S.), o E., t. y. kitu vardu, prisistatinėjo savo sugyventinei. Tai, kaip O. S. prisistatinėjo savo sugyventinei, niekaip nėra susiję su nagrinėjama baudžiamąja byla ir tiriamu įvykiu. Byloje nėra vienareikšmiškai nustatyta, ar O. S. savo mobilųjį telefoną su nukentėjusiųjų telefonų numeriais buvo pametęs, kaip teigia jis pats, ar telefono jis nebuvo pametęs, kaip mano prokurorė. Nepaisant to, pastaroji aplinkybė nagrinėjamos situacijos kontekste savaime nei patvirtintų, nei paneigtų, kad O. S. apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, nurodytą kaltinime. Kaip minėta, O. S. su nukentėjusiąja J. Ž. telefonu bendravo ir su G. O. Ž. buvo susitikęs po to, kai pinigai buvo išteisintojo dispozicijoje, todėl vėlesnis O. S. mobiliojo ryšio telefono likimas nagrinėjamu atveju nėra aktualus.
Nagrinėjamos situacijos kontekste dar sykį pažymėtina, kad visos anksčiau aptartos aplinkybės (raštelio turinys ir jo pateikimas, prisistatymas kitu vardu savo sugyventinei, mobiliojo ryšio telefono pametimas/nepametimas), kuriomis prokurorė grindžia savo skundą, O. S. nebuvo inkriminuojamos, todėl apylinkės teismas bylą išnagrinėjo pagal pareikštą kaltinimą.
Iš atkurtos situacijos, paminėtų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų aišku, kad O. S., įgydamas J. Ž. pinigus, nemėgino iškraipyti objektyvios tiesos apie save, iš pradžių vykdė savo prisiimtus įsipareigojimus, ir visuma aptartų, teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų nepaneigia to, kad O. S. elgesys, kai jis ne už visus nukentėjusiosios J. Ž. pinigus nupirko medžiagų ir likusių pinigų negrąžino, yra tik pažado nukentėjusiajai netesėjimas. Byloje nustatytos aplinkybės ir atkurta įvykių raida nepatvirtina to, kad O. S. būtų suklaidinęs nukentėjusiąsias dėl ketinimų nupirkti reikiamas medžiagas ir atlikti atitinkamus darbus tikslu apgaule įgyti svetimą turtą. Taigi, nenustačius O. S. veikoje apgaulės požymio, nurodyto suformuluotame kaltinime, nėra pagrindo išvadai, kad jis įvykdė sukčiavimą pagal BK 182 str. 1 d., dėl kurio prokurorė prašo jį pripažinti kaltu.
Kolegija, remdamasi tuo, kas aptarta, konstatuoja, kad naikinti išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir pripažinti O. S. kaltu dėl sukčiavimo, kaip apeliaciniu skundu prašo prokurorė, nėra teisinio pagrindo. Taip pat nėra pagrindo keisti nuosprendį ir civilinio ieškinio klausimo išsprendimo dalyje, nes pirmosios instancijos teismo sprendimas neužkerta kelio nukentėjusiosioms ginti savo interesus civilinio proceso tvarka.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.