- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-05-25
- Bylos Nr.
- I-2342-554/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- V. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui Albinui Algimantui Pliaugai,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 11000 EUR neturtinės žalos atlyginimui dėl netinkamų įkalinimo sąlygų sudarymą už laikotarpį nuo 2013-04-19 iki 2014-12-26.
Pareiškėjas skunde (b.l. 5) nurodė, taip pat paaiškino teismo posėdžio metu, kad jam būnant Kauno tardymo izoliatoriuje, kamerose vienu metu buvo laikoma nuo 4 iki 8 suimtųjų. Kameroje pareiškėjui turėjo suteiktas ne mažesnis kaip 5 kv.m. individualus plotas, neįskaitant baldų, lovų užimamo ploto, tačiau dėl didelio suimtųjų skaičiaus tekdavo mažesnis plotas ir tai yra prilyginama asmens kankinimui. Be to, kamerose buvo šalta ir drėgna. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pasivaikščiojimų kiemelių plotas apie 12 kv.m., o vienu metu išvesdavo pasivaikščioti 5 – 6 asmenis, todėl vienam asmeniui pasivaikščiojimui tekdavo apie 2 kv.m. ploto. Dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą - dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą.
Atsiliepimas
Atsakovas ir atsakovo atstovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l.7-10) nurodė, taip pat atsakovo atstovas paaiškino teismo posėdžio metu, kad pareiškėjas Kauno TI kamerose buvo laikomas pilnas 609 paras. Po pusę paros jis buvo laikomas atvykimo ir išvykimo dienomis bei perkeliant į kitą kamerą. Pareiškėjas, teikdamas apie 5 kv.m. jam turinčio tekti ploto, remiasi jau negaliojančia Higienos norma HN 76:1999. Šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas įpareigoja Kauno TI pareiškėjui užtikrinti 3,6 kv.m. ploto. Išskaičiuoti baldų plotą nenumato teisės aktų reikalavimai. Apie 70 procentų laiko, praleisto Kauno TI, pareiškėjui buvo užtikrintas didesnis negu 3,6 kv.m. plotas, o atskirais laikotarpiais buvo užtikrintas didesnis negu 4 kv.m. plotas. Atsakovas ir jo atstovas pabrėžė, kad suimtųjų skaičius Kauno TI nepriklauso nuo administracijos valios, nes privalo priimti visus etapuotus asmenis. Pareiškėjui 3,6 kv.m. plotas nebuvo užtikrintas tik epizodiškai, todėl negalėjo turėti jokios įtakos jo sveikatai bei neturtinės žalos atsiradimui. Didesnę įtaką jo būsenai turėjo narkotikų vartojimas ir tai pažymėta pareiškėjo sveikatos istorijoje. Pareiškėjui kasdien buvo užtikrinta teisė po 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Ilginti pasivaikščiojimo laiką Kauno TI administracija neturi teisinio pagrindo. Kauno TI įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotas nuo 11,22 kv.m. iki 17,43 kv.m.. Teisės aktai iš viso nereglamentuoja pasivaikščiojimų kiemelių ploto. Pareiškėjas dėl įkalinimo sąlygų neatitikimo teisės aktų reikalavimams ar jų pagerinimo į Kauno TI administraciją niekada nesikreipė.
Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.
Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Priimdamas procesinį sprendimą šioje byloje teismas taip pat atsižvelgia ir į tai, kad pareiškėjas iki kreipimosi į Kauno apygardos administracinį teismą ir anksčiau buvo kalinamas areštinėse, tardymo izoliatoriuje, pataisos namuose, kadangi nuo 1992 metų sistemingai daro tyčinius nusikaltimus (TIS Liteko duomenys – Kauno apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. I-84-923/2014), todėl jam objektyviai iš anksčiau turėjo būti žinomos pagrindinės teisės aktų (įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų), reglamentuojančių įkalinimo sąlygas, nuostatos (apribojimai) bei realios sąlygos, egzistuojančios tardymo izoliatoriuje (ABTĮ 57 str.).
Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad į Kauno TI pareiškėjas buvo patalpintas viso 609 paras laikotarpyje nuo 2013-04-19 iki 2014-12-26 (b.l. 12-26, Kauno apylinkės teismo b/bylos Nr. I-84-923/2014 nuosprendžio duomenys). Pareiškėjas Kauno TI atskirais laikotarpiais buvo patalpintas į kameras Nr. 165, 212, 217, 222, 346 (b.l. 12-26). Atsakovo pateikti duomenys (pareiškėjas šiems argumentams paneigti įrodymų nepateikė), kad atskirais laikotarpiais pareiškėjui teko iš dalies mažesnė minimalaus ploto norma (nuo 2,7 kv.m. iki 3,6 kv.m.), negu teisės aktais numatyta minimali (3,6 kv.m.). Didesnę termino dalį pareiškėjui Kauno TI užtikrino 3,6 kv.m. ir didesnį plotą (nuo 3,6 kv.m. iki 6,9 kv.m.). Be to, teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad į Kauno apygardos administracinį teismą pareiškėjas dėl minimalios ploto normos pažeidimo per ginčo laikotarpį nesikreipė, o tik 2015-02-09 pateikė skundą teismui (b.l. 6). – t.y. praėjus beveik 2 metams nuo pirmo patalpinimo į Kauno TI, kai minimalaus gyvenamojo ploto norma neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Nuo 2009-04-01 įsigaliojusioje Suėmimo vykdymo įstatymo redakcijoje plotas, tenkantis vienam asmeniui nebuvo iš viso reglamentuotas. Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau - Higienos norma), patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr. 461 (su vėlesniais pakeitimais bei papildymais), 6.15 p. (2 lentelė) buvo nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus kameros ploto norma turi būti ne mažiau kaip 5 kv.m. vienam žmogui. 2010-03-30 Sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr. V-241 2.2 p. ši Higienos norma buvo pripažinta netekusi galios, o minimalus plotas minėtu įsakymu nebuvo nustatytas. Iki 2009-06-10 galiojusių Kardomojo kalinimo taisyklių 11.1 p. buvo nustatyta, kad tardymo izoliatorių kameros gyvenamojo ploto norma asmeniui turi būti ne mažiau kaip 5 kv.m.. Nuo 2009-06-10 galiojančiose Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse šis dydis nebuvo taip detaliai reglamentuotas. 2010-05-11 Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas maksimalus suimtųjų skaičius - 336 asmenys (1.1.2 p.), kurie gali būti laikomi Kauno TI. Minėto įsakymo 1.3.1 p. buvo numatyta minimali ploto, tenkančio vienam suimtajam, norma – 3,6 kv.m.. Atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2010-04-30 įsigaliojo 2010-04-26 Teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo". Šių Taisyklių 11-1.1 p. nustatė minimalų 3,1 kv.m. gyvenamosios patalpos plotą vienam pataisos namuose atliekančiam bausmę nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv.m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Kaip jau buvo paminėta, (šių aplinkybių neneigia pareiškėjas ir atsakovo atstovas), kad tik apie 1/3 dalį laiko, praleisto Kauno TI, pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv.m. kameros plotas (ABTĮ 57 str.). Darant šią išvadą teismas pabrėžia, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nenumato imperatyvios pareigos iš gyvenamosios patalpos ploto išminusuoti baldų užimamą plotą.
Apibendrinant aukščiau išdėstytus teiginius, teismas pabrėžia, kad ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia ir bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 1 d. yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam būnant Kauno TI. Teismas atkreipia dėmesį, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 1 str. 2 d. įstatymų leidėjas deklaravo, jog šis įstatymas neprieštarauja Europos Sąjungos atskirų teisės aktų nuostatoms. LVAT yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu (ABTĮ 13 str., 20 str.). Pareiškėjas jokių duomenų, patvirtinančių neturtinės žalos atsiradimą teismui nepateikė, o Ligos istorijos (b.l. 41-56) patvirtina, jog jokių sveikatos sutrikimų dėl mažo kameros ploto nėra užfiksuota, išskyrus tai, kad pareiškėjas rūko ir turi priklausomybę nuo narkotinių medžiagų. Iš to seka, kad vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kuriuos pareiškėjas išdėstė savo skunde teismui, sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias, kurios prilyginamos kankinimui, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Atsižvelgiant į CK 6.250 str. 1 d. prasmę, teismas pabrėžia, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kaip jau buvo paminėta, kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 str. 2 d., o jų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju yra pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas privalo spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis bei vertindamas individualias administracinei bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, kurie reikšmingi nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis bei bendrieji teisės principai. Atsižvelgdamas į Teismų įstatymo 33 str., Konstitucinio teismo 2006-03-28 nutarimo imperatyvias nuostatas, teismas pabrėžia, kad LAT 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 suformavo praktiką (Teismų įstatymo 33 str.), jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Akcentuotina ir tai, kad bylų nagrinėjimo procese vyrauja proceso šalių rungtyniškumo, lygiateisiškumo principai, kurių realų įgyvendinimą proceso metu privalo garantuoti teismas. Nežiūrint to, teismas, būdamas aktyvus, savo iniciatyva ABTĮ 10 str. nuostatų pagrindu padėjo pareiškėjui ginti jo teigimu pažeistas jo subjektines teises ir to pasėkoje iš atsakovo savo iniciatyva išreikalavo visą eilę įrodymų, kuriuos ABTĮ iš esmės įpareigojo pateikti patį pareiškėją (ABTĮ 23-24 str., b.l. 3, 11-56). Pats pareiškėjas, visiškai nesirūpindamas savo skundo teiginių pagrindimu faktiniais duomenimis, tik deklaratyviai nurodė, jog jo paminėtos faktinės aplinkybės (taip pat atsakovo veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, be to, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai - t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Ši argumentacija taikytina ir pareiškėjo skundo argumentams dėl jo sveikatos būklės bendro pablogėjimo, bendravimo galimybių sumažėjimui, įtampai, depresijai ir pan. (ABTĮ 57 str.). Ginčo situacijoje taip pat būtina įvertinti neteisėtų veiksmų pobūdį, jų mastą ir įtaką pareiškėjui ta prasme, ar tokie (neteisėti) veiksmai Konvencijos 3 str., Konstitucijos 21 str. taikymo prasme galėtų būti laikomi asmens kankinimu, žiauriu, nežmonišku ar žeminančiu asmens orumą elgesiu. Įvertinęs nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes teismas konstatuoja, kad pareiškėjui atsiradusių neigiamų pasekmių nėra pagrindo vertinti kaip kankinimą, žiaurų, nežmonišką ar žeminantį asmens orumą elgesį Konvencijos 3 str. kontekste. Konstitucijos 22 str. 4 d. numato, kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, daro išvadą, kad byloje nėra pakankamo pagrindo įrodymų išvadai, jog atsakovo veiksmais tiesiogiai buvo pažeistos paminėtose konstitucinėse normose įtvirtintos vertybės pilnoje Konvencijos 3 str. turinio apimtyje (ABTĮ 57 str.). Pagal nusistovėjusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 str. nustatyta susitariančiųjų šalių pareiga kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoti konvencijoje numatytas teises ir laisves, taikoma kartu su Konvencijos 3 str., lemia reikalavimą, kad valstybės imtųsi priemonių užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausantys asmenys nepatirtų kankinimų ar nežmoniško arba žeminančio elgesio ar baudimo, įskaitant ir tokį privačių asmenų elgesį (EŽTT 2011-05-01 sprendimas Ebcin v. Turkija (pareiškimas Nr. 19506/05), 2001-05-10 sprendimas Z. ir kt. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 29392/95), 1998-09-23 sprendimas A. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 25599/94)). Ginčo situacijoje svarbu ir tai, kad nėra įrodymų, jog pareiškėjas jo laikymo Kauno TI metu būtų kreipęsis į administraciją ar kitas institucijas su skundais dėl blogų kalinimo sąlygų. Tokios aplinkybės pareiškėjas nenurodė ir teismo posėdžio metu. Atsakovui ir jo atstovui nurodžius, kad skundų dėl kalinimo sąlygų iš pareiškėjo nebuvo gauta, šių argumentų pareiškėjas neginčijo. Kitų įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl kalinimo sąlygų, teismui nepateikta. Teismas taip pat pabrėžia, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 str. 4 p. numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 str. kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.), bet CK 1.138 str. 8 p. taip pat numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT, tiek ir LVAT, gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, konstatavo, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006-10-10 sprendimas byloje L.L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2003-11-06 sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, LVAT 2007-07-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007 ir t.t.). Iš to seka, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str.). Teismas pabrėžia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Teismas, įvertinęs visas šios administracinės bylos aplinkybes (konkrečiai kamerų ploto normą bei pareiškėjo skundo argumentus dėl neturtinės žalos), daro išvadą, kad šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (minimalų kameros plotą) pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (LVAT 2013-07-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013 ir kt.). To pasėkoje konstatuojama, kad teismas šiuo procesiniu sprendimu pripažįsta, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas (minimalią kameros ploto normą vienam asmeniui), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 13 str., 20 str., TĮ 33 str., LAT 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, LVAT 2008-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2015-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-651-575/2015 ir kt.). Darydamas šią išvadą teismas ima domėn ir tai, kad pareiškėjas, nuo 1992 metų tyčia darydamas nusikaltimus, objektyviai turėjo galimybę ir privalėjo suvokti ateityje kilsiančias neigiamas pasekmes – patalpinimą į tardymo izoliatorių, kuriame buvimo sąlygos pareiškėjui jau žinomos dėl anksčiau jo atžvilgiu taikytų analogiškų procesinių prievartos priemonių (TIS Liteko duomenys) – t.y. iš dalies ir jo sąmoningi neteisėti veiksmai buvo priežastiniame ryšyje dėl netinkamų įkalinimo sąlygų (CK 6.282 str. 1 d.). Be to, pareiškėjui minimalus plotas nebuvo užtikrintas pakankamai trumpą laikotarpį, jis ilgą laiką teisės aktų nustatyta tvarka net nebandė ginti savo teisių, nepateikė pakankamo pagrindo įrodymų, kurie pagrįstų realios 11000 EUR turtinės žalos atsiradimą (ABTĮ 57 str.).
Dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų (išskyrus kamerų minimalaus ploto normą) – t.y. dėl kamerų oro temperatūros, drėgmės, pasivaikščiojimų kiemelių ploto teismas pabrėžia, kad 2009-06-01 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Vidaus tvarkos taisyklių 92 - 94 p., 2010-12-10 Kauno TI Direktoriaus įsakymu Nr. 1-114 patvirtinto Aprašo 13 p. pareiškėjui užtikrinta teisė į 1 valandos trukmės pasivaikščiojimus gryname ore. Minėto Aprašo III skyrius numato galimybę pasivaikščiojimų metu net ir nemokamai sportuoti (b.l. 27-29). Akcentuotina tai, kad jokie teisės aktai nereguliuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui pasivaikščiojimo ploto normos. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos 2009-07-10 Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176, nereguliuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui tenkančios ploto normos. Apie jokius šio teisinio reglamentavimo pažeidimus teismui nebuvo pateikta įrodymų. Teismas taip pat atkreipia dėmesį ir į Suėmimo vykdymo įstatymo 1 str. 2 d. nuostatas. Dėl oro temperatūros kamerose, oro drėgmės pareiškėjas nei į Kauno TI, nei Kauno visuomenės sveikatos centrą nesikreipė, taip pat teismui jokių įrodymų, patvirtinančių šių parametrų neatitikimą Higienos normai nepateikė. Kauno TI taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas nesilaikė teisės aktų reikalavimų dėl temperatūros bei drėgmės gyvenamosiose patalpose normų užtikrinimo. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas šioje skundo neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto (ABTĮ 57 str.). Aktualu ir tai, kad Į Kauno TI pareiškėjas buvo patalpintas dėl tyčinių nusikaltimų padarymo. Pareiškėjo niekas nevertė pažeidinėti BK imperatyvių nuostatų, todėl sąmoningais veiksmais (darydamas tyčinius nusikaltimus) jis iš esmės sąmoningai siekė savo teisių suvaržymų ir, tuo pačiu, savo padėties (gyvenimo kokybės) pablogėjimo. Pareiškėjas, pateikdamas tik deklaratyvius teiginius ir nepateikdamas jokių konkrečių įrodymų, šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir pačio neturtinės žalos egzistavimo fakto, minėtų ir kitų byloje esančių įrodymų analizė nesudaro pagrindo išvadai, jog Kauno TI pareigūnai būtų atlikę neteisėtus veiksmus (pažeidę teisės aktų nuostatas) organizuojant suimtųjų (nuteistųjų) pasivaikščiojimą gryname ore, užtikrinant kamerų mikroklimatą, todėl jo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo bei jo atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p., 4 p.,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. M. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo V. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas (minimalų kameros plotą) buvo pažeista.
Pareiškėjo V. M. reikalavimą dėl 11000 EUR neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.