- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-29
- Bylos Nr.
- A-4215-1062/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00551-2017-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Ramutė Ruškytė (pran.)
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės skyrius, VSDFV Marijampolės skyrius
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės skyrius) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas:
1.1. panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2017 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. (6.5)I-604 (toliau – ir Sprendimas);
1.2. įpareigoti Valdybą išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. lapkričio 7 d. prašymą dėl sumažintos kompensacijos dalies grąžinimo.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad šiuo metu yra pensininkas ir kad 25 metus dirbo ypatingomis (kenksmingomis) sąlygomis, ėjo mechaniko ir cecho viršininko pareigas galvanikos ceche Marijampolės pataisos namuose. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1995 metais patvirtino kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką (1995 m. vasario 20 d. nutarimas Nr. 267). Laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnį paskirtos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dydis buvo sumažintas, viso: 6 177,29 Lt (1789,07 Eur).
3. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. lapkričio 7 d. raštu kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo Marijampolės skyrių (toliau – ir VSDFV Marijampolės skyrius), kurio prašė grąžinti sumažintos kompensacijos dydžius. VSDFV Marijampolės skyrius 2016 m. lapkričio 8 d. raštu informavo, kad pareiškėjo prašymas persiunčiamas nagrinėti Valdybai pagal kompetenciją. Valdyba 2016 m. gruodžio 7 d. rašte nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi praleidęs tam numatytą terminą bei prašė iki nurodyto laikotarpio pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad pareiškėjas terminą praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą. Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 28 d. pateikė atsakymą Valdybai, kuri 2017 m. sausio 31 d. priėmė sprendimą. Valdyba Sprendime nurodė, kad pareiškėjas praleido įstatymo numatytą terminą skųsti VSDFV Marijampolės skyriaus sprendimą mokėti sumažintą kompensaciją ir nėra objektyvių priežasčių jį atnaujinti.
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad tiek Laikinajame įstatyme aiškiai įtvirtintas išmokų sumažinimo laikinumas, tiek Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog pagal Konstituciją sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija. Taigi, pareiškėjas solidarizavosi su valstybe ir sutiko, kad jam skirta išmoka laikinai sumažinama bei laukė, kol valstybė atsigaus po ekonominės krizės ir atlygins patirtą žalą. Tačiau per tiek metų nesulaukęs valstybės pareigūnų geranoriškumo, pareiškėjas kreipėsi į Valdybą su prašymu grąžinti jam minėtu laikotarpiu sumažintos išmokos dydžius. Pareiškėjas neginčija nei Laikinojo įstatymo normų, nei VSDFV Marijampolės skyriaus sprendimo dėl mokėtos kompensacijos sumažinimo, o prašo grąžinti sumažintą kompensacijos dalį, kaip ir buvo numatyta ją sumažinus. Tačiau Valdyba nevertino ir nepaisė pareiškėjo prašymo esmės.
5. Pareiškėjas teismui pateikė 2019 m. vasario 22 d. papildomus paaiškinimus, kuriuose pažymėjo, kad dabar yra susiklosčiusi tokia situacija, jog Laikinojo įstatymo pagrindu laikinai sumažinus konkrečiai grupei asmenų socialines išmokas, daliai jų sumažinti dydžiai grąžinti, kitai daliai – tarp kurių ir pareiškėjui – toks mechanizmas įstatymų leidėjo nenumatytas, nors tokia pareigą nurodęs pats Konstitucinis Teismas. Taigi, pareiškėjas yra traktuojamas nelygiateisiškai kitų socialinių išmokų gavėjų atžvilgiu. Pareiškėjas 2017 m. balandžio 14 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrą L. K., kurio prašė išaiškinti, kodėl vienoms asmenų grupėms kompensavimo mechanizmas yra nustatytas dar 2014 ir 2015 m., o kitoms ne, ir kada bus grąžintos sumažintos kompensacijos už darbą kenksmingomis sąlygomis. Lietuvos Respublikos socialinės ir darbo apsaugos ministerija, atsakydama į pareiškėjo prašymą, 2017 m. balandžio 28 d. rašte Nr. (8.6-74)SD-2524, be kita ko, nurodė, kad daugelio kitų nuo 2010 metų mažintų išmokų, tarp jų ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas, kompensavimas nenumatytas. Pareiškėjas taip pat 2017 m. gegužės 8 d. prašymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininką V. S., Seimo narį D. G., atstovaujantį pareiškėjo vienmandatėje apygardoje, nurodydamas tokią situaciją ir prašydamas jų kompetencijos ribose inicijuoti kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas, t. y. tokių išmokų, kurioms nenumatytas kompensavimo mechanizmas, grąžinimą. Tačiau Seimo nariams iniciavus įstatymo Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, ligos, profesinės reabilitacijos, ligos socialinio draudimo pašalpų ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas kompensavimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-311 dar 2017 m., šiai dienai, praėjus dvejiems metams, jokių realių veiksmų nėra padaryta, įstatymo projektas nėra priimtas, neaišku, kada baigsis svarstymai komitetuose, apskritai, kada bus projektas pateiktas balsavimui.
Atsiliepimas
6. Atsakovas Valdyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
7. Atsakovas nurodė, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus faktines aplinkybes ir pareiškėjo pateiktus argumentus bei dokumentus, tinkamai pritaikius norminių teisės aktų, reglamentuojančias skundų nagrinėjimo Valdyboje išankstinio ginčų nagrinėjimo tvarką, nuostatas ir atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatų reikalavimus.
8. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas VSDFV Marijampolės skyriui pateikė 2016 m. lapkričio 7 d. prašymą grąžinti jam laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo sumažintą kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalį – 1 789,07 Eur. VSDFV Marijampolės skyrius šį pareiškėjo prašymą persiuntė Valdybai, kuri nustatė, kad pareiškėjo 2016 m. lapkričio 7 d. prašymo esmė yra nesutikimas su sumažintos pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas mokėjimu nuo 2010 m. sausio 1 d., t. y. su Marijampolės skyriaus 2010 metų sausio mėnesį priimto sprendimo (kaip valinio akto, veiksmo) pradėti mokėti jam perskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas teisinėmis pasekmėmis.
9. Atsakovas pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas ne tik valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų, bet ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas perskaičiavimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-847-822/2016; 2016 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-637-552/2016; 2015 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-168-143/2015 ir kt.), išnagrinėjęs pareiškėjų skundus dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalies išmokėjimo, išaiškino, kad tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (iš esmės ir ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu neišmokėtos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatos. Kadangi pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta kompensacija už ypatingas darbo sąlygas pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, apie Marijampolės skyriaus sprendimą mokėti jam ne viso dydžio paskirtą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 metų sausio mėnesį. Pareiškėjo 2016 m. lapkričio 7 d. prašymas VSDFV Marijampolės skyriuje gautas praėjus iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytam 3 metų terminui. Todėl Valdyba 2016 m. gruodžio 17 d. sprendime Nr. (6.5)I-6867 konstatavo, kad pareiškėjas terminą skundui dėl Marijampolės skyriaus 2010 m. sausio mėnesio sprendimo nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėti pareiškėjui sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas (kaip valinio akto, veiksmo) apskundimo terminą praleido. Valdyba pareiškėjui paaiškino, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) yra nustatyta, kad skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas ir pasiūlė iki 2017 m. sausio 3 d. Valdybai pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą Marijampolės skyriaus sprendimui nuo 2010 m. sausio 1 d. pradėti mokėti jam pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuotą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą. Valdyba, įvertinusi pareiškėjo 2016 m. gruodžio 28 d. prašyme nurodytus argumentus ir pateiktus dokumentus bei registro duomenis (pareiškėjas iki 2012 m. spalio 8 d. dirbo, laikinai nedarbingas buvo tik 2010 m. kovo 18 d. – 2010 m. kovo 31 d. (13 dienų)), padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės negalėjo jam objektyviai užkirsti kelio po pirmosios sumažintos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas gavimo (2010 m. sausio mėnesį) per pakankamai ilgą 3 metų laikotarpį pateikti prašymą (skundą) Valdybai. Valdyba pareiškėją taip pat informavo, kad šiuo metu yra priimti du įstatymai, nustatantys sumažintų dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo išmokų kompensavimą, t. y. 2014 m. gegužės 15 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymas ir 2015 m. birželio 30 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas. Pareiškėjui taip pat nurodė, kad šiuose įstatymuose kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas kompensavimas nėra numatytas. Taigi, kitiems asmenims, kuriems Laikinojo įstatymo pagrindu išmokos buvo sumažintos, sukurtas konkretus kompensavimo mechanizmas ir tikėtina, jog jau šiai dienai atstatytas teisingumas tuos sumažinimus grąžinant. Tačiau pareiškėjo gautos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas minėti teisės aktai nenumato.
10. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Marijampolės skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. VSDFV Marijampolės skyriaus atsiliepime nurodyti iš esmės analogiški argumentai kaip ir Valdybos atsiliepime.
11. VSDFV Marijampolės skyriaus manymu, Valdyba Sprendime pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo sveikatos būklė objektyviai negalėjo sutrikdyti pareiškėjui kreiptis dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo negautos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas išmokėjimo, todėl pagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą terminą. Tai leidžia daryti išvadą, kad Valdyba (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjo paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 20 ir 31 punktuose. Pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija, jog Valdyba nepagrįstai neatnaujino termino skundui paduoti, o tik pažymi, kad Valdyba jo prašymo pagrindu sprendimo nepriėmė ir todėl užkirto kelią pareiškėjui pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Dėl šio skundo argumento VSDFV Marijampolės skyrius paaiškino, kad pagal teisinį reglamentavimą, kol nėra išspręstas termino atnaujinimo klausimas, tol negali būti nagrinėjamas skundas iš esmės.
II.
12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 29 d. kreipėsi į VSDFV Marijampolės skyrių su prašymu nurodyti, kokio dydžio suma jam buvo sumažinta kompensacija už ypatingas darbo sąlygas ir VSDFV Marijampolės skyrius 2016 m. spalio 10 d. raštu Nr. (10.7) S-18162 pateikė pareiškėjui informaciją apie jam paskirtos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas bei mokėtos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dydžius. Pareiškėjas 2016 m. lapkričio 7 d. kreipėsi į VSDFV Marijampolės skyrių su prašymu grąžinti jam laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumažintą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas (1 789,07 Eur). VSDFV Marijampolės skyrius šį pareiškėjo prašymą kartu su 2016 m. lapkričio 8 d. raštu Nr. (10.44) S-20102 persiuntė nagrinėti Valdybai. Valdyba 2016 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. (6.5) I-6867 pareiškėją informavo, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta kompensacija už ypatingas darbo sąlygas pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio 1 d., todėl apie VSDFV Marijampolės skyriaus sprendimą mokėti ne viso dydžio paskirtą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėnesį. Paaiškino, kad pareiškėjo prašymas grąžinti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumažintą kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalį, gautas praėjus Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) 45 straipsniu nustatytam 3 metų terminui. Taip pat nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, gali būti atnaujintas. Pareiškėjui buvo pasiūlyta iki 2017 m. sausio 3 d. pateikti Valdybai įrodymus, galinčius patvirtinti, kad jis terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjas Valdybai pateikė 2016 m. gruodžio 28 d. atsakymą, kuriame nurodė, kad ilgametis darbas kenksmingomis sąlygomis paliko žymę jo sveikatoje, nepaisant nuolatinių viršutinių kvėpavimo takų susirgimų, uždegimų, nuo 2011 m. gydosi astmą, dėl ko privalo reguliariai lankytis pas gydytojus. Be to, pažymėjo, kad solidarizavosi su valstybe ir sutiko, jog jam skirta išmoka laikinai sumažinama bei laukė, kol valstybė atsigaus po ekonominės krizės ir atlygins patirtą žalą, tačiau sumažintų išmokų grąžinimo nesulaukė. Valdybos prašė pripažinti, kad nurodytą terminą praleido dėl objektyvių aplinkybių ir prašė išnagrinėti prašymą iš esmės, t. y. spręsti, ar grąžinti jam kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas sumažinimą. Valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjo 2016 m. lapkričio 7 d. ir 2016 m. gruodžio 28 d. prašymus, priėmė 2017 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. (6.5)I-604, kuriame nurodė, kad pareiškėjo pateiktos aplinkybės negalėjo objektyviai sutrukdyti jam per pakankamai ilgą 3 metų laikotarpį (nuo pirmosios sumažintos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas gavimo dienos) pateikti prašymą (skundą) Valdybai, todėl Valdyba nusprendė neatnaujinti praleisto termino ir atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2016 m. lapkričio 7 d. ir 2016 m. gruodžio 28 d. prašymus grąžinti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumažintą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, kaip paduotus praleidus Pensijų įstatymo (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusi redakcija) 45 straipsnyje nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą. Taip pat nurodė, kad kompensavimo už ypatingas darbo sąlygas mechanizmas nėra numatytas. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT), išnagrinėjęs administracinę bylą, 2017 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pareiškėjo apeliacinį skundą dėl VAAT 2017 m. balandžio 26 d. sprendimo, nustatęs, kad VAAT neatskleidė bylos esmės ir neįvertino keliamų reikalavimų pagrįstumo, 2019 m. vasario 7 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, VAAT 2017 m. balandžio 26 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
14. Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl Valdybos Sprendimo dalies, kuria pareiškėjui atsisakyta kompensuoti už ypatingas darbo sąlygas. Taigi, šioje byloje nėra ginčo dėl Valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimų, kuriais pareiškėjui buvo sumažintos išmokų už ypatingas darbo sąlygas sumos, teisėtumo, nes pareiškėjas pabrėžia, kad jis solidarizavosi su valstybe, todėl sutiko ir neprieštaravo, kad minėtas išmokas galima buvo sumažinti, t. y., pasak pareiškėjo, dėl valstybės ekonominės būklės išmokos buvo mažinamos pagrįstai. Todėl jis ir nereikalauja atnaujinti termino minėtiems sprendimams skųsti. Tačiau pareiškėjas kelia klausimą, kad, pagerėjus ekonominei Lietuvos būklei, jam turėtų būti kompensuojami praradimai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-158-756/2019 aiškiai pabrėžė, kad „prašymas išmokėti nepagrįstai sumažintą išmokų sumą ir prašymas grąžinti (kompensuoti) dėl prastos ekonominės valstybės būklės patirtus praradimus akivaizdžiai skiriasi savo esme“.
15. Teismas pabrėžė, kad Valdyba pagrįstai Sprendime nurodė, jog kompensavimo už ypatingas darbo sąlygas mechanizmas nėra numatytas. Šiuo metu yra priimti du įstatymai, nustatantys sumažintų dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo išmokų kompensavimą, t. y. 2014 m. gegužės 15 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymas ir 2015 m. birželio 30 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas: šiuose įstatymuose kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas kompensavimas nėra numatytas. Pats pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad Seimo nariams inicijavus įstatymo Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, ligos, profesinės reabilitacijos, ligos socialinio draudimo pašalpų ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas kompensavimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-311 dar 2017 m., šiai dienai, praėjus dvejiems metams, jokių realių veiksmų nėra padaryta, įstatymo projektas nėra priimtas, neaišku, kada baigsis svarstymai komitetuose, apskritai, kada bus projektas pateiktas balsavimui. Vadinasi, nesant įstatymų leidėjo priimto įstatymo, numatančio kompensuoti praradimus, nėra jokio pagrindo naikinti skundžiamo Sprendimo, nes jame Valdyba pagrįstai pareiškėjui atsakė, jog nėra pagrindo kompensuoti už ypatingas darbo sąlygas, nes nėra numatytas kompensavimo mechanizmas. Pareiškėjo reikalavimai panaikinti Sprendimą bei įpareigoti Valdybą išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. lapkričio 7 d. prašymą dėl sumažintos kompensacijos dalies grąžinimo, kai jam tiksliai atsakyta, jog nėra kompensavimo mechanizmo, negali būti tenkinami. Teismas pabrėžė, kad socialinės apsaugos teisė yra įstatyminė teisė, todėl teismai, be kita ko, administraciniai, negali ginti pareiškėjų teisių, nesant atitinkamų įstatymų, numatančių kompensavimo mechanizmą. Pareiškėjas, manydamas, kad įstatymų leidėjas nepagrįstai delsia priimti tokį įstatymą, turi galimybę inicijuoti teismo procesą prieš įstatymų leidėją, tačiau šioje administracinėje byloje pareiškėjo reikalavimų tenkinti nėra jokio teisinio pagrindo. Teismas neabejoja, kad kompensavimo mechanizmo numatymas reikalauja protingai ilgo apsvarstymo, todėl šioje byloje teismas nemato įstatymų leidėjo nepagrįsto delsimo.
III.
16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: panaikinti Sprendimą ir įpareigoti Valdybą grąžinti pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumažintą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, viso 1 789,07 Eur.
17. Pareiškėjas nurodo, kad pradiniame skunde pareiškėjo reikalavimas buvo įpareigoti Valdybą grąžinti pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumažintą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, viso 1 789,07 Eur, tačiau teismas pasiūlė pareiškėjui patikslinti skundo reikalavimą. Tiek pačiame Laikinajame įstatyme aiškiai įtvirtintas išmokų sumažinimo laikinumas, tiek Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog pagal Konstituciją sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, mažindamas senatvės pensijas, privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą. Pažymi, jog minėto Laikinojo įstatymo pagrindu sumažintos išmokos jau grąžintos daliai asmenų: 2014 m. gegužės 15 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinių draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymas ir 2015 m. birželio 30 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų draudžiamųjų pajamų turėjimo, įstatymas. Tačiau pareiškėjo sumažintos kompensacijos minėti teisės aktai neapima. Teismas absoliučiai ignoruodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodymus, dėl ko byla grąžinta nagrinėti ir ką turi pirmosios instancijos teismas išspręsti, priėmė sprendimą, kuriuo tinkamai neįvertino pareiškėjo interesų apsaugos svarbos. Skundžiamas sprendimas nepagrįstas nei teisės aktais, nei sveika logika, pamina administracinių teismų egzistavimo prasmę ir esmę, pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtą interesą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas imasi šiame įstatyme nustatytų priemonių, kad būtų užkirstas kelias vilkinti procesą, ir siekia, kad byla būtų išnagrinėta per vieną teismo posėdį, jeigu tai nekenkia tinkamai išnagrinėti bylą. ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, jog apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu: bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų, tuo metu ABTĮ 145 straipsnio 2 dalis numato, jog šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais apeliacinės instancijos teismas priima naują sprendimą, jeigu naujas bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme gali užvilkinti galutinio sprendimo priėmimą. ?
Atsiliepimas
18. Atsakovas Valdyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
19. Atsakovas nurodo, kad ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašydamas įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą grąžinti R. K. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumažintą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, viso 1 789,07 Eur, reiškia naują reikalavimą, kuris nebuvo pareikštas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame 2019 m. kovo 21 d. sprendime teisingai nustatė, jog Valdyba 2017 m. sausio 31 d. sprendime Nr. (6.5) I-604 pagrįstai nurodė, jog kompensavimo už ypatingas darbo sąlygas mechanizmas nėra numatytas.
20. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Marijampolės skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia naują reikalavimą, kuris nebuvo pareikštas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pažymi, kad pats apeliantas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisinių pagrindų, kuriais jis grindžia savo reikalavimus, prašydamas kompensuoti praradimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. sausio 31 d. sprendimo NR. (6.5)I-604, kuriuo Valdyba neatnaujino pareiškėjui termino Valdybos Marijampolės skyriaus veiksmams 2010–2011 metais pagal Laikinąjį įstatymą mokant sumažintą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas apskųsti, taip pat nurodė, kad Laikinuoju įstatymu sumažintų kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas kompensavimas nėra nustatytas, teisėtumo ir pagrįstumo.
23. Pareiškėjas skundo reikalavimus grindė tuo, kad jis tiek Valdybai, tiek skunde teismui aiškiai nurodė, kad jam skirtos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas sumažinimo pagal Laikinąjį įstatymą niekada neginčijo ir neginčija, o kreipdamasis į Valdybą siekė, kad jam, atsižvelgiant į pagerėjusią valstybės ekonominę būklę, būtų pradėtos kompensuoti Laikinuoju įstatymu sumažintos išmokos.
24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimus atmetė, konstatavęs, kad Valdyba pagrįstai ginčijamu Sprendimu pareiškėjui atsakė, jog nėra pagrindo kompensuoti už ypatingas darbo sąlygas, nes nėra numatytas įstatymų leidėjo kompensavimo už ypatingas darbo sąlygas mechanizmas.
25. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimus, rėmėsi šioje byloje priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A-158-756/2019), kuria buvo panaikintas byloje priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimas ir byla perduota Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 7 d. nutartyje išaiškino, jog pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui dalykas – Valdybos Sprendimo išvada, kad pareiškėjo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo patirtų praradimų kompensavimas teisės aktais nėra nustatytas. Taigi, siekdamas išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti, kokiais teisiniais pagrindais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir (ar) kitais nutarimais) pareiškėjas grindžia reikalavimą kompensuoti minėtus praradimus, surinkti su tuo susijusius įrodymus ir nustatyti, ar toks pareiškėjo reikalavimas, ypač atsižvelgiant į pareiškėjo argumentus dėl lygiateisiškumo principo pažeidimų, yra pagrįstas, o ne vertinti, ar pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepraleido Valdybos Marijampolės skyriaus sprendimo, kurio pareiškėjas šioje byloje net neginčija, apskundimo termino.
27. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus, teisingai nustatė keliamo ginčo dalyką, konstatuodamas, jog ginčas kilo dėl Valdybos Sprendimo dalies, kuria pareiškėjui atsisakyta kompensuoti už ypatingas darbo sąlygas, t. y. pareiškėjas kelia klausimą, kad, pagerėjus ekonominei Lietuvos būklei, jam turėtų būti kompensuojami praradimai.
28. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė pareiškėjas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, ir pažymi, kad Laikinojo įstatymo pagrindu sumažintos išmokos jau grąžintos daliai asmenų: 2014 m. gegužės 15 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinių draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymas ir 2015 m. birželio 30 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas, tačiau pareiškėjo sumažintos kompensacijos minėti teisės aktai neapima. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, ignoruodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodymus, priėmė sprendimą, kuriuo tinkamai neįvertino pareiškėjo interesų apsaugos svarbos.
29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo reikalavimą – įpareigoti Valdybą grąžinti pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumažintą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, viso 1 789,07 Eur – nėra pagrindo laikyti nauju apeliaciniame skunde keliamu reikalavimu ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies prasme. Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo 2016 m. lapkričio 7 d. kreipimosi į Valdybos Marijampolės skyrių, kuris buvo persiųstas Valdybai, taip pat iš jo 2016 m. gruodžio 28 d. paaiškinimų Valdybai akivaizdžiai matyti, kad pareiškėjas į šią instituciją kreipėsi ne siekdamas apskųsti anksčiau pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas atliktą jam mokėtos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas sumažinimą, o prašydamas atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus bei gerėjančią ekonominę valstybės padėtį bei kompensuoti jo patirtus praradimus. Juolab, kad skundžiamame Sprendime pati Valdyba, atsakydama į pareiškėjo argumentus dėl patirtų praradimų kompensavimo, atskirai nurodė, kad toks kompensavimo mechanizmas nėra nustatytas, t. y. pareiškėjo prašymą grąžinti (kompensuoti) dėl prastos ekonominės valstybės būklės patirtus praradimus tenkinti atsisakė. Nesutikdamas būtent su šia Valdybos Sprendimo išvada pareiškėjas kreipėsi į teismą.
30. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas ginčijamo administracinio akto teisėtumą ir pagrįstumą, detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad Valdyba pagrįstai pareiškėjui atsakė, jog nėra pagrindo grąžinti pareiškėjui sumažintą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, nes nėra numatytas kompensavimo mechanizmas.
31. Teisėjų kolegija pažymi, kad Laikinojo įstatymo nuostatomis perskaičiuotų ir sumažintų socialinių išmokų (pensijų, kompensacijų ir kt.) kompensavimo tvarka nustatoma tik įstatymų leidžiamajai institucijai – Lietuvos Respublikos Seimui – priimant atitinkamą įstatymą. Šiuo metu kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas kompensavimo tvarka nėra nustatyta.
32. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad jis yra diskriminuojamas lyginant su kitais socialinių išmokų (valstybinių socialinio draudimo senatvės, netekto darbingumo ir valstybinių pensijų) gavėjais, kuriems kompensavimo mechanizmas jau yra nustatytas įstatymu, pažymi, kad Lietuvos Respublikos Seimas priėmė 2014 m. gegužės 15 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinių draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymą ir 2015 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymą (toliau – ir Kompensavimo įstatymai), nustatančius praradimų, atsiradusių dėl valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo tvarką, ir praradimų, atsiradusių dėl valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų sumažinimo, kompensavimo tvarką. Sumažintų kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas kompensavimas šiuose Kompensavimo įstatymuose nenustatytas. Akcentuotina, kad paminėti Kompensavimo įstatymai priimti įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Konstitucinis Teismas konstitucinės justicijos byloje dėl Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai tyrė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies atitiktį Konstitucijos nuostatoms tiek, kiek jose reguliuojamas valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų mokėjimas, tačiau netyrė ir nepasisakė dėl minėto įstatymo nuostatų, susijusių su kompensacijų perskaičiavimu už ypatingas darbo sąlygas, atitikties Konstitucijai.
33. Tai, kad nekompensuoti sumažinimai dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas buvo diskriminuojamas lyginant su kitais socialinių išmokų (valstybinių socialinio draudimo senatvės, netekto darbingumo ir valstybinių pensijų) gavėjais, kadangi tai skirtingos prigimties socialinės išmokos. Lygiateisiškumo principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas (diferencijuotas) teisinis reguliavimas, taikytinas tam tikroms asmenų, kurių padėtis skirtinga, kategorijoms, atsižvelgiant į jų statusą ar padėtį. Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas kompensavimo tvarka nėra nustatyta visų šių kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjų atžvilgiu, todėl tarp jų diskriminacijos taip pat nėra.
34. Paminėtina, kad, kaip matyti iš viešai skelbiamos informacijos, siekiant nustatyti kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė Lietuvos Respublikos socialinio draudimo našlių ir našlaičių, maitintojo netekimo, ištarnauto laiko, valstybinių pensijų, kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas, rentų, kompensacinių išmokų, šalpos, slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinių kompensacijų dalinio kompensavimo įstatymo projektą (toliau – ir Įstatymo projektas). Įstatymo projektas 2019 m. balandžio 3 d. užregistruotas registre (dokumento Nr. 19-4009) (https://www.lrs.lt).
35. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo argumentų, kad įstatymas, kuris reglamentuotų kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, delsiamas priimti, pažymi, kad teismas neturi įgalinimų daryti įtakos Įstatymo projekto pateikimo/svarstymo/ priėmimo eigai.
36. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.