Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. nuteistas pagal BK 150 str. 4 d. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, bausmę nustatant atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Ž. nuteistas už tai, kad seksualiai prievartavo mažametį asmenį. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

Laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. kovo 15 d., tiksliau nenustatytą dieną, apie 13 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) esančių J. vaikų globos namų bendro naudojimo prausykloje, A. Ž. tyčia, pasinaudodamas nukentėjusio A. B. (P.) (pavardė P. Civilinės būklės akto 2010-06-15 įraše Nr. 1280 pakeista į pavardę B.), gim. 2000 m. sausio 6 d., bejėgiška būkle dėl mažametystės, prieš jo valią privertė nukentėjusįjį A. B. rankomis masturbuoti jo lytinius organus ir taip kitokio fizinio sąlyčio būdu tenkino savo lytinę aistrą su mažamečiu A. B..

Nuteistasis A. Ž. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl jam paskirtos per griežtos bausmės. Jis iš karto ir pilnai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi. Jo parodymai dėl esminių nusikaltimo padarymo aplinkybių buvo nuoseklūs, jis netrukdė tyrimui ir ateityje nusikaltimų nedarys. Jis pakankamai gerai mokėsi, santykiai su klasės draugais ir mokytojais buvo patenkinami. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad jis anksčiau neteistas, jau ilgą laiką yra suimtas ir, jo manymu, kaltę jau išpirko. Nors jis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos ir nesaistomas tvirtais šeiminiais ryšiais, tačiau palaiko santykius su savo močiute, kuri yra labai sena ir ligota, išėjęs į laisvę jis norėtų jai padėti. Taip pat jis turi didelį norą mokytis, todėl išėjęs į laisvę nori pabaigti 12 klasių, susirasti gerą darbą ir gyventi normalų gyvenimą. Jis supranta, kad padarė sunkų nusikaltimą, už kurio padarymą įstatymas numato griežtą bausmę, tačiau prašo atsižvelgti į visas jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Teismo posėdyje gynėjas prašo nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras nuteistojo apeliacinį skundą prašo atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas nešališkai ir išsamiai ištyrė visas šios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino išnagrinėtus įrodymus ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Teisme pats nuteistasis A. Ž. prisipažino kaltu ir parodė, kad jam buvo žinomas nukentėjusiojo A. B. amžius ir kad tai žinodamas jis tenkino su šiuo mažamečiu asmeniu savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu. A. Ž. kaltę taip pat patvirtina nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, ekspertizių išvados bei kiti nuosprendyje išdėstyti ir įvertinti įrodymai. Baudžiamąjį įstatymą teismas irgi pritaikė tinkamai ir pripažintą įrodyta A. Ž. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 150 str. 4 d. Visų šių aplinkybių nuteistasis neginčija ir savo apeliaciniame skunde. Jame apeliantas nesutinka tik su paskirta bausme, prašo ją švelninti, tačiau apeliacinis skundas ir dėl šios nuosprendžio dalies yra nepagrįstas.

Iš nuosprendžio matosi, kad skirdamas bausmę A. Ž. teismas vadovavosi BK 41 str. 2 d. numatyta bausmės paskirtimi ir BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Kadangi A. Ž. nusikalstamą veiką padarė dar būdamas nepilnametis, skiriant jam bausmę į tai teismas irgi jau atsižvelgė taikydamas BK XI skyriuje numatytus nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo apie tai, kad prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi, davė teisingus ir nuoseklius parodymus, netrukdė ikiteisminiam tyrimui. Nurodo, kad yra pažangus ir stropus, nori mokytis, dirbti ir padėti savo senyvo amžiaus močiutei. Mano, kad būdamas suimtas savo kaltę jau išpirko, prašo atsižvelgti į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir paskirtą bausmę sušvelninti. Apelianto dėstomus argumentus kolegija atmeta, nes iš nuosprendžio matosi, kad į visas skunde nurodytas aplinkybes skiriant bausmę jau buvo atsižvelgta.

Iš bylos matosi, kad A. Ž. iš tikrųjų netrukdė ikiteisminiam tyrimui ir bylos nagrinėjimui teisme, visų apklausų metu pripažino visas esmines faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes. Tai įvertinęs teismas nuteistojo prisipažinimą padarius nusikaltimą ir nuoširdų gailėjimąsi jau pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Jokių kitų A. Ž. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Į tai, kad buvo nustatyta viena atsakomybę lengvinanti ir nebuvo nustatyta jokių atsakomybę sunkinančių aplinkybių, skiriant bausmę teismas jau atsižvelgė, tačiau buvo atsižvelgta ir į kitas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, taip pat į kaltininko asmenybę. Vertinant padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį šioje byloje būtina atsižvelgti į tai, kad A. Ž. padarytas labai sunkus nusikaltimas buvo pabaigtas ir nukentėjusiam mažamečiui asmeniui seksualiniu prievartavimu buvo padaryta didelė žala. Teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės išvadose nurodoma, kad nusikaltimo metu mažamečio A. B. patirti išgyvenimai neabejotinai apsunkino ir apsunkina nukentėjusiajam iš mažens konstatuotą lengvo protinio atsiliko eigą. Tai reiškia, kad nusikaltimo pasekmes nukentėjusysis jaus dar labai ilgą laiką. Nuosprendyje teismas padarė išvadą, kad A. Ž. nusikaltimą padarė spontaniškai, tačiau su tokia išvada, kolegijos nuomone, galima sutikti tik iš dalies. Pats pirmosios instancijos teismas toliau nuosprendyje nurodė, kad nusikaltimas buvo padarytas pasinaudojus ne tik nukentėjusiojo bejėgiška būkle dėl mažametystės, bet ir tuo, kad nukentėjusysis bijojo kaltinamojo dėl jo ir prieš tai dažnai naudoto fizinio smurto. Nukentėjusysis A. B. parodė, kad vaikų globos namuose A. Ž. ir anksčiau jį mušdavo. Be to, ir pats nuteistasis teisme parodė, kad tikrai A. B. mušdavo, o darydamas nusikaltimą, t. y. pasiūlęs A. B. patenkinti jo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu, tuo pačiu metu už tai pažadėjo nukentėjusiajam daugiau jo nemušti. Visos šios aplinkybės rodo, kad nors A. Ž. anksčiau kitų nusikaltimų nebuvo padaręs ir nebuvo teistas, tačiau šį nusikaltimą padarė ne visai atsitiktinai. Faktiškai mažamečio asmens seksualinis prievartavimas buvo ankstesnio nuteistojo elgesio su tuo pačiu nukentėjusiuoju padarinys. Vertinant padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį būtina atsižvelgti dar ir į tai, kad nukentėjusysis A. B., gimęs 2000 m., už nuteistąjį buvo žymiai jaunesnis, todėl pasipriešinti A. Ž. negalėjo ir dėl šios priežasties. Vertinant kaltininko asmenybę teismas jau atsižvelgė į tai, kad A. Ž. anksčiau neteistas, tačiau jau buvo baustas už administracinės teisės pažeidimus. Ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkti, o teisme išnagrinėti duomenys apie nepilnamečio kaltininko gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, jo sveikatos būklę ir socialinę brandą. A. Ž. paskirtos teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės išvados ir kiti bylos duomenys leidžia padaryti išvadą, kad nepilnamečio A. Ž. socialinė branda atitiko jo amžių. Nors ekspertizės išvadose nurodoma, kad A. Ž. konstatuojamas socializuotas elgesio sutrikimas, tačiau tai netrukdo jam suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Nusikaltimo padarymo ir šiuo metu nuteistasis nesirgo ir neserga nei lėtiniu, nei laikinu psichikos sutrikimais. Byloje nustatyta, kad nepilnamečio motina savo vaiko neaugino, jo tėvas miręs, o nuteistąjį augino tik jo močiutė. Nors nuteistasis skunde nurodo, kad jis nori savo senai močiutei padėti, tačiau iš bylos matosi, kad būtent dėl įžūlaus elgesio ta pati močiutė savo anūką auginti ir auklėti atsisakė ir dėl to nuteistasis pateko į Jiezno vaikų globos namus. Tai, kad A. Ž., kaip jis nurodo apeliaciniame skunde, ketina toliau mokytis, dirbti ir daugiau nenusikalsti, yra pozityvu ir tokie nuteistojo tikslai šiuo metu negali būti paneigti. Tačiau tik dėl to švelninti nuteistajam paskirtą bausmę, kolegijos nuomone, nėra pagrindo. BK 150 str. 4 d. sankcija numato laisvės atėmimo bausmę nuo 3 iki 13 metų. Vadovaujantis BK 90 str. 5 d. ir 91 str. 3 d. nuostatomis, nepilnamečiui už tą patį nusikaltimą galėjo būti paskirta irgi tik terminuoto laisvės atėmimo bausmė nuo 1 metų ir 6 mėnesių iki 10 metų. BK 92 str. numato galimybę atidėti paskirtos bausmės vykdymą nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 4 metams už bet kokį tyčinį nusikaltimą. Tačiau BK 92 str. gali būti taikomas tik tuo atveju, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje teismas padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti A. Ž. paskyrus tik realaus laisvės atėmimo bausmę. Kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra pagrįsta, nes įvertinus A. Ž. padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį ir visas kitas nuosprendyje bei šioje nutartyje jau aptartas aplinkybes, nuteistajam taikyti BK 92 str. pagrindo nėra. Šioje dalyje pažymėtina dar ir tai, kad sprendimas atidėti A. Ž. paskirtos bausmės vykdymą arba dar labiau l sušvelninti jam paskirtą bausmę šiuo atveju prieštarautų BK 41 str. 2 d. 5 p. numatytai bausmės paskirčiai užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, nes tai pažeistų mažamečio nukentėjusiojo interesus. Pagal galiojančią teisminę praktiką bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Už padarytą labai sunkų nusikaltimą pagal BK 150 str. 4 d. teismo paskirta A. Ž. 3 metų laisvės atėmimo bausmė yra artima nepilnamečiui baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos bausmės žemutinei ribai. Kolegijos nuomone, ši bausmė nėra aiškiai per griežta ir ją dar labiau švelninti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.