Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 1-79-1-00118-2010-1 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.7.2.2.3.; 1.1.11.9;

2.3.6.4.5.

2011 m. gegužės 5 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algerdas Urbšys, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorui Tomui Stelioniui, gynėjui advokatui Alfredui Besuspariui, kaltinamajam A. Ž., kaltinamojo atstovei pagal įstatymą Prienų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistei A. K., nukentėjusiojo atstovui pagal įstatymą R. B.,

neviešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, turintis 10 klasių išsilavinimą, gyvenantis (duomenys neskelbtini), esančiuose (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Ž. 2010-03-01 - 2010-03-15 laikotarpiu, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, apie 13 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų, esančių (duomenys neskelbtini) r., bendro naudojimo prausykloje, tyčia pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo A. B. (P. ) (pavardė P. Civilinės būklės akto 2010-06-15 įraše Nr. (duomenys neskelbtini) pakeista į pavardę B.), gim. (duomenys neskelbtini), būkle dėl mažametystės, prieš jo valią privertė nukentėjusįjį A. B. rankomis masturbuoti jo lytinius organus ir taip kitokio fizinio sąlyčio būdu tenkino savo lytinę aistrą su mažamečiu A. B..

Kaltinamasis A. Ž. kaltu prisipažino ir parodė, kad nuo 2009-06-19 gyvena (duomenys neskelbtini) vaikų globos namuose vienoje grupėje su A. P., dabar jo pavardė B.. Miega skirtinguose kambariuose, bet naudojasi bendru tualetu ir prausykla. Kad P. 10 metų, žinojo. Anksčiau būdavo, kad jis mušdavo P. . 2010 m. kovo pradžioje, savaitgalį, prieš pietus, apie 13.00 val. jis matė, kaip į prausyklą nuėjo P. . Jis nuėjo šiam iš paskos. A. pastoviai mėtė popierių į klozetą, tai jis tada supyko ir pasakė, kad galvą įkiš jo tenai, jeigu dar mėtys. A. anksčiau sakydavo, kad jo bijo, ir jis tai žinojo. Jis staiga sugalvojo, kad A. galėtų jį pamasturbuoti ir paklausė A., ar šis galės jam padirginti lytinius organus. A. pradžioje tylėjo. Po to nuėjo į prausyklą. Jis vėl paklausė, pasakė, kad daugiau nemuš, jei šis pamasturbuos jam lytinius organus. Dušo patalpoje jis nusimovė kelnes, kelnaites, bet A. negrasino. A. pradėjo liesti jo lytinius organus. A. pradžioje verkė, bet jis jam negrasino, tik sakė, ką reikia daryti. Mano, kad A. iš baimės sutiko tai padaryti, nes jis A. kartais mušdavo. Masturbavimas gal pora minučių truko, sperma neišsiliejo. Paskui nuskambėjo skambutis ir jie išsiskirstė. Jis liepė A. nusiplauti rankas ir niekam nepasakoti, kas buvo. Paskui, jam išeidinėjant, atėjo S. Č.. Jis pastarajam pasakė, kad jeigu ką matė, tai tegul niekam nepasakoja. Savo poelgį jis vertina blogai.

Savo parodymus A. Ž. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu ir parodė (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų pastatą, trečiame pastato aukšte esančią prausyklos patalpą ir vietą duše, kur kitokio fizinio sąlyčio būdu tenkino savo lytinę aistrą su mažamečiu A. P.. (t. 2, b.l. 115-117).

Be kaltinamojo A. Ž. prisipažinimo jo kaltė įrodyta sekančiais byloje esančiais įrodymais:

Mažametis nukentėjusysis A. B. į teisiamąjį posėdį kviečiamas nebuvo. Įstatymas numato, kad jaunesnį kaip 18 metų nukentėjusįjį apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas ir jis į teisiamąjį posėdį kviečiamas tik išimtinais atvejais (LR BPK 186 str.). Šioje byloje teismas išimtinio atvejo nenustatė, todėl nukentėjusiojo į teismo posėdį nekvietė, o jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pagarsino Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 2 d. tvarka. Teismas taip pat atsižvelgė ir į Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus ekspertų komisijos išvadą, kurioje A. B. nerekomenduojama dalyvauti teismo posėdyje dėl išliekančio įvykio psichotraumuojančio poveikio. (t. 1, b. l. 38-41).

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjęs mažametis A. B. parodė, kad tiksliai neprisimena, gali būti prieš dvi tris savaites, dienos metu jis nuėjo į tualetą. Buvo savaitgalis, į mokyklą jie tą dieną nėjo. Jam atėjus į tualetą, atėjo ir A. Ž., kuris jo paklausė „ką jis čia daro?“. Po to, liepė popierių mesti į šiukšliadėžę ir pasakė, kad ar „sukišti galvą į tualetą ar duot pasmaukyti?“ Jis išsigando ir apsiverkė. A. Ž. jam liepė neverkti, nes gali išgirsti mokytojai. A. Ž. pareikalavo, kad jis jam „smaukytų“. Jis darė taip, kaip A. norėjo. Jei gerai suprato, tai padarė ne iki galo. Po to, kai patenkino lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu, plovėsi rankas. Apie šį įvykį niekam nieko nepasakojo, išskyrus vieną socialinį mokytoją Liną, kuris po jo pasakojimo pasakė, kad iškvies policiją. Jis nenorėjo A. Ž. „smaukyti“, bet sutiko, kadangi A. Ž. jam pažadėjo, jei taip padarys, jis jo niekada daugiau nemuš. Parodo, ant psichologo pateikto vyro atvaizdo piešinio lytinį organą ir paaiškina, kad jis vadinasi „pimpalu“. Paaiškina, kad A. Ž. „pimpalas“ buvo plaukuotas, ir kad labai blogai jautiesi tai darydamas. Po to su muilu ir kempine nusiplovė rankas. Plovė rankas, nes buvo šlykštu po to valgyti. Jam taip nutiko vieną kartą. Ar kažkam taip buvo dar nutikę, nežino. A. jį dažnai mušdavo. (t. 1, b.l. 21-23).

Nepilnametis liudytojas S. Č. į teisiamąjį posėdį kviečiamas nebuvo. Įstatymas numato, kad jaunesnį kaip 18 metų liudytoją apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas ir jis į teisiamąjį posėdį kviečiamas tik išimtinais atvejais (LR BPK 186 str.). Šioje byloje teismas išimtinio atvejo nenustatė, todėl liudytojo į teismo posėdį nekvietė, o jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pagarsino Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 2 d. tvarka.

Ikiteisminio tyrimo metu nepilnametis liudytojas S. Č. parodė, kad šeštadienį apie 12 val. 30 min. nuėjęs į prausyklą praustis rankų, pamatė verkiantį A. ir A., kuris segėsi diržą. Išlindo A. ir pasakė, jei kam nors pasakys, tai jis jam perskels galvą. Tada buvo savaitgalis, į mokyklą nėjo. Kai jis prausykloje paklausė A., ar jį kas nors mušė, jis nieko neatsakė. A. visą laiką mušė A.. Kai jis atėjo į prausyklą, A. iš karto nubėgo į dušą. A. kelnės nebuvo užmautos, jos buvo atsegtos. Nusiplovę rankas, jie nuėjo į valgyklą. Jis viską papasakojo mokytojui Linui. Matė, kaip ant A. kelnių ir dešinės rankovės buvo kažkas balto. Dėmė buvo šlapia. Jam atrodo, kad ir A. kelnės buvo šlapios. (t. 1, b.l. 83-84).

Liudytojas R. J. parodė, kad 2010 metų kovo mėnesį jam paskambino iš darbo ir pasakė, kad yra problemų su vaikais, telefonu, kas nutiko, nesakė. Grįždamas iš Kauno, jis užsuko į Kaišiadoris, parvežė A. P. į (duomenys neskelbtini). Grįžus, socialinis pedagogas informavo, kad A. L. N. pasisakė, kad Ž. prie jo kabinėjosi, liepė atlikti tam tikrus veiksmus. Jis su L. N. pasikalbėjo su nukentėjusiuoju A. ir paliko tarnybinius pranešimus direktorei, kad reikia kreiptis į policiją dėl įvykio ištyrimo. Iš A. reakcijos galima buvo suvokti, kad vaikas labai išgyvena. A. pasakojo, kad Ž. liepė jam ranka liesti lytinius organus. Smulkmenų su L. N. jie neklausinėjo, nes čia specialistų darbas. S. Č. buvo apklausiamas, kai L. N. dalyvavo. Būtent S. Č. užsiminė, kad matė prausykloje A. ir Ž.. A. verkė, buvo pasilenkęs. N. tada pakalbėjo su A.. A. judrus vaikas, jo visur pilna, o Ž. turėjo didelį autoritetą tarp vaikų, bet ne visai gerais būdais užsitarnavo. Ž. konfliktavo su vaikais ir su suaugusiais, bet kad būtent skriausti pasirinkęs A. buvo, nepasakytų. Jis lankė Ž. po sulaikymo. Ž. dabar gailisi, nesididžiuoja ką padaręs.

Liudytojas L. N. parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini) vaikų globos namuose socialiniu darbuotoju. 2010 m. kovo mėnesį, gal apie 20 dieną, vakare apie 20-21val. iš dirbančios auklėtojos buvo gautas signalas, kad vienas A. Ž. grupės draugas sureagavo į pastabą apie „oralinį“. Tada jis ėjo pasikalbėti su vaiku S. Č. ir jiems besikalbant išaiškėjo, kad Č. matė, kaip A. plaunasi rankas ir verkia, o Ž. užsisega kelnes. Vėliau pasikalbėjo ir su A., dar pasikalbėjo su A. sekančią dieną ir 24 dieną jau kreipėsi į policiją. A. pasakojimas praktiškai nesiskyrė. Pirmą kartą detalių neklausinėjo, o antrą dieną, pokalbyje dalyvaujant ir R. J., jau smulkiau išklausinėjo. A. pasakojo, kad grasindamas jam smurtu Ž. privertė patenkinti jį lytiškai prausykloje ranka. Apie šį įvykį A. niekam nesipasakojo. Tą vakarą A. prašė nieko nedaryti, nes sakė, kad A. jį nuskriaus, jis matomai labai buvo išgąsdintas. Po to, kai papasakojo, kas nutiko, jis labai stipriai apsiverkė, jam buvo sukrėtimas. A. sakė, kad jis bijojo susilaukti smurto, nes jam buvo pasakyta, jeigu taip nedarys, tai jam bus blogai. A. išsiskyrė iš kitų vaikų, jo pasaulio suvokimas kitas, o Ž. tai užkliūdavo, jis pastoviai A. „kepšiojo“, provokuodavo. Ž. yra baustas ir svarstytas ne kartą, neramus, problemiškas vaikas buvo.

Liudytoja J. V. Ž. parodė, kad nuo 2009 m. vasaros A. Ž. gyvena (duomenys neskelbtini) vaikų globos namuose. 2010-03-23 atvykęs į darbą socialinis darbuotojas L. N. informavo, kad kalbėjosi su A. P. ir šis pasakė, kad jį seksualiai išnaudojo A. Ž.. Tada jie pasitarę nusprendė, kad reikėtų, jog su A. pasikalbėtų dar kas nors, geriausiai R. J.. Jie paprašė J., kad šis A. parsivežtų anksčiau ir pasikalbėtų su juo. R. J. ir L. N. pasikalbėjo su A., o sekančią dieną ją informavo, kad galimai buvo tokia veika, ir jie nutarė kreiptis į policiją dėl galimo nusikaltimo. A. Ž. išsiskyrė komunikabilumu, bet ir įžūloku, agresyviu elgesiu, taip norėjo tapti lyderiu, autoritetu.

Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-176 konstatuota, kad A. B. (P. ) nusikalstamos veikos padarymo metu lėtiniu psichikos sutrikimu (lėtine progresuojančia psichikos liga) nesirgo, jam iš mažens konstatuojamas lengvas protinis atsilikimas. Šiuo metu A. B. konstatuojamas lengvas protinis atsilikimas (sutrikimas yra pastovus, įgimtas). A. B., atsižvelgiant į turimas žinias, jam būdingas amžiaus bei individualias psichologines ypatybes, įvykio metu negalėjo visapusiškai suprasti su juo atliktų veiksmų esmės (nei pobūdžio, nei reikšmės). Atsižvelgiant į tai bei jo būseną įvykio metu (stiprus išgąstis, įtariamojo baimė, fizinis silpnumas) A. B. negalėjo adekvačiai tiems veiksmams priešintis. A. B. emocinė būsena įvykio metu (išgąstis, išankstinė įtariamojo baimė) iš esmės veikė jo veiksmus, reagavimą (pakluso įtariamojo nurodymams). A. B. nenustatytas nei padidintas polinkis į įtaigumą, nei padidintas polinkis fantazuoti. A. B. galėjo ir gali suvokti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus. A. B. šiuo metu psichikos sutrikimas, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su nagrinėjama jo atžvilgiu atlikta veika, nekonstatuojamas. Po įvykio A. B. pas psichiatrus nesilankė, tuometinė jo psichikos būsena nebuvo objektyviai įvertinta psichiatrų, todėl šiuo metu nustatyti A. B. sveikatos (psichikos) sutrikdymo mastą dėl jo atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos, nėra galimybės. Patirti išgyvenimai nagrinėjamo įvykio metu neabejotinai apsunkino ir apsunkina A. B. iš mažens konstatuojamo lengvo protinio atsilikimo eigą. (t. 1, b.l. 38-41).

Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad apžiūrėtos (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų bendro naudojimo patalpos trečiame aukšte, vaikų kambariai, prausykla, asmeniniai daiktai. (t. 1, b.l. 10-11).

Iš Kauno miesto civilinės metrikacijos biuro Civilinės būklės akto 2010-06-15 įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)matyti, kad A. P. , gim. (duomenys neskelbtini), pavardė pakeista į pavardę B.. (t. 1, b.l. 68-69).

Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103 MS-120 konstatuota, kad nusikalstamos veikos padarymo metu A. Ž. nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Šiuo metu A. Ž. neserga lėtiniu psichikos sutrikimu, nėra laikinoje psichikos veiklos sutrikimo būsenoje, jam konstatuotas socializuotas elgesio sutrikimas, kuris netrukdo jam suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti. A. Ž. nusikalstamos veikos metu nebuvo laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje. A. Ž. emocinė būsena įvykio metu netrukdė jam teisingai suvokti savo elgesį, veiksmus ir atitinkamai reguliuoti savo veiklą. A. Ž. šiuo metu neserga lėtiniu psichikos sutrikimu, todėl jis dėl savo psichikos būsenos nėra pavojingas visuomenei. A. Ž. gali dalyvauti ikiteisminiame tyrime, teismo posėdžiuose, būti teisiamas, jam dėl jo psichikos nereikia taikyti priverčiamųjų medicinos priemonių. (t. 2, b.l. 20-22).

Teismas, vertindamas byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, daro išvadą, kad byloje pilnai įrodyta, kad kaltinamasis A. Ž. seksualiai prievartavo mažametį A. B. ir ši jo veika pilnai atitinka požymius nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d. Byloje nustatyta, kad A. Ž. 2010-03-01 - 2010-03-15 laikotarpiu, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, apie 13 val. 30 min. (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų, esančių (duomenys neskelbtini) r., bendro naudojimo prausykloje, tyčia pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiojo A. B. būkle, prieš jo valią privertė nukentėjusįjį A. B. rankomis masturbuoti jo lytinius organus ir taip kitokio fizinio sąlyčio būdu tenkino savo lytinę aistrą su mažamečiu A. B..

Kaltinamasis A. Ž. prisipažino įvykdęs šį nusikaltimą, paaiškino jo padarymo aplinkybes, parodė, kad pamatęs, jog A. B. nuėjo į tualetą, nusekė šiam iš paskos. Pamatęs, kad A. B. įmetė popierius į klozetą, pasakė, jog įkiš ten šio galvą, jei dar mes popierių į klozetą. Paaiškino, kad A. B. jo bijojo, kadangi jis jį mušdavo. O tada jam kilo mintis, kad A. B. galėtų jam pamasturbuoti lytinius organus. Jis liepė tai padaryti A., bet šis nesutiko. Tada jis pasakė, jog jeigu tai padarys, daugiau jo nebemuš. Jis nusimovė kelnes ir sakė A., ką reikia daryti, o A. masturbavo jo lytinius organus. Jis A. negrasino, pradžioje A. verkė, nes jo bijojo, kadangi jis pastarąjį mušdavo. Šiuos jo parodymus patvirtino mažametis nukentėjusysis A. B.. Mažamečio seksualinio prievartavimo faktą patvirtina ir liudytojai S. Č., R. J., L. N., J. V. Ž.. Atlikta ambulatorinė kompleksinė Teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizė nustatė, kad A. B. konstatuotas lengvas protinis atsilikimas. A. B., atsižvelgiant į turimas žinias, jam būdingas amžiaus bei individualias psichologines ypatybes, įvykio metu negalėjo visapusiškai suprasti su juo atliktų veiksmų esmės. Atsižvelgiant į tai bei jo būseną įvykio metu (stiprus išgąstis, įtariamojo baimė, fizinis silpnumas) A. B. negalėjo adekvačiai tiems veiksmams priešintis. A. B. emocinė būsena įvykio metu (išgąstis, išankstinė įtariamojo baimė) iš esmės veikė jo veiksmus, reagavimą (pakluso įtariamojo nurodymams). Įvertinant išdėstytą, teismas daro išvadą, kad kaltinamasis A. Ž. savo lytinę aistrą tenkino kitokio fizinio sąlyčio būdu prieš mažamečio nukentėjusiojo A. B. valią, pasinaudodamas jo bejėgiška būkle dėl mažametystės. Kaltinamasis A. Ž. suvokė, kad A. B. yra mažametis, žinojo, kad A. B. jo bijo, ir ta jo būkle pasinaudojo. Tai patvirtina jo paties parodymai. Kaltinamasis parodė, jog žinojo, kad A. B. yra 10 metų. Taigi, A. Ž. kaltė padarius Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d. numatytą nusikaltimą yra pilnai įrodyta.

Tačiau teismas šalina iš A. Ž. pareikšto kaltinimo aplinkybę, jog jis privertė A. B. prieš jo valią tenkinti lytinę aistrą, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą A. B. atžvilgiu, tai yra įkišti nukentėjusiojo A. B. galvą į klozetą. Ši aplinkybė teisme nebuvo įrodyta. Tai patvirtinančių objektyvių duomenų byloje nėra. Kaltinamasis A. Ž. neneigė, kad jis pasakė A. B., jog įkiš šio galvą į klozetą, jeigu jis dar mėtys popierius į klozetą. O mintis, kad A. B. gali jam pamasturbuoti lytinius organus, kilo po to. Jis taip pat paaiškino, kad A. B. jo bijojo, kadangi jis mušdavo A. B.. A. Ž. nurodė, jog, kai A. B. nesutiko tenkinti jo lytinės aistros, jis pasakė, kad jeigu tai padarys, daugiau jo nebemuš ir tada A. B. ėjo rankomis liesti jo lytinius organus. Mažametis nukentėjusysis A. B. nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog A. Ž. grasino jam fiziniu smurtu, įkišti galvą į klozetą, jei šis atsisakys tenkinti jo lytinę aistrą. Nukentėjusysis parodė, jog jis bijojo A. Ž.. Jis taip pat, kaip ir kaltinamasis, paaiškino, jog A. Ž. po to, kai jis įmetė popierių į klozetą, pasakė, kad įkiš jo galvą į klozetą. O po to liepė masturbuoti lytinius organus, pažadėdamas, kad jeigu tai padarys, daugiau jo nebemuš. Taigi daroma išvada, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, pagrindžiančių faktą, jog kaltinamasis grasino nukentėjusiajam fiziniu smurtu, jei šis netenkins jo lytinės aistros.

Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (LR BK 54 str. 2 d.) bei į Lietuvos Respublikos BK 91 str. numatytus bausmės skyrimo ypatumus nepilnamečiams.

Kaltinamasis A. Ž. anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka. VŠĮ (duomenys neskelbtini) rajono PSPC 2010-04-12 pažymėjime nurodyta, kad lankėsi 2009-10-16. Buvo nustatyta diagnozė: kiti mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai. (t. 2, b.l. 6). (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) gimnazijoje charakterizuojamas kaip rodantis didelį norą mokytis, tačiau greitai tie ketinimai išblėsta. A. temperamentingas, gana ūmus, į didesnius konfliktus nesivelia. Santykiai su klasės draugais patenkinami. Popamokinėje klasės veikloje ir mokyklos veikloje nedalyvauja, renginiuose lankosi nenoriai. Mokytojų ir A. tarpusavio santykiai patenkinami (t. 2, b.l. 31-33). (duomenys neskelbtini) r. savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus globojamo (rūpinamo) vaiko aplankymo akte pažymėta, kad autoritetą stengiasi įgyti jėga, pažeidinėdamas elgesio taisykles, konfliktuodamas su suaugusiais. Besimokydamas yra pažangus, tačiau dažnai pamokas praleisdavo be priežasčių. Sportuoja, skaito, žaidžia laisvalaikiu. Mėgsta bendrauti, bet nepriima nuomonės. Turi tvirtą apsisprendimą (t. 2, b. l. 38). Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad kaltinamojo mama neaugino, tėvas miręs. Iki 8 metų jis augo pas močiutę. Anksti pradėjo vartoti alkoholinius gėrimus, rūkyti, tapo grubiu, įžeidinėjančiu. Jo močiutė atsisakė priimti jį į namus. Ekspertizės akte konstatuota, kad A. Ž. asmenybė nebrandi, egocentriška, nelinkusi paisyti kitų žmonių norų, interesų, su polinkiu į delikventinį elgesį. Šiuo metu jis linkęs demonstruoti socialiai priimtiną elgesį. (t. 2, b.l. 20-22).

Kaltinamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažįsta tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą (jo parodymai dėl esminių nusikaltimo padarymo aplinkybių buvo nuoseklūs) ir nuoširdžiai gailisi (LR BK 59 str. 1 d. 2 p.). Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimą žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui A. Ž. įvykdė prieš mažametį, fiziškai silpnesnį asmenį, pats būdamas labai jauno amžiaus, sulaukęs 16 metų, vedinas žemų paskatų seksualiai save patenkinti neleistinu būdu. Nusikaltimas padarytas spontaniškai, pasinaudojant nukentėjusiojo bejėgiška būkle, taip pat tuo, kad nukentėjusysis bijojo kaltinamojo dėl pastarojo dažnai jo atžvilgiu naudojamo fizinio smurto. Seksualiniai veiksmai prieš mažamečius turi labai neigiamą poveikį jų psichikai ir vystymuisi, todėl ir jų vertinimo kriterijai yra griežtesni nei analogiškų veiksmų prieš vyresnio amžiaus asmenis. Įvykdytas nusikaltimas pagal Lietuvos Respublikos BK 11 str. nuostatas priskiriamas prie labai sunkių nusikaltimų kategorijos (LR BK 11 str. 6 d.). Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d. sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas. Teismas, įvertinęs aukščiau išdėstytą bei atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos BK 91 str. numatytus bausmės skyrimo ypatumus nepilnamečiams, daro išvadą, kad kaltinamajam turi būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, nes atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes yra pagrindas daryti išvadą, kad kitos rūšies bausmių nusikalstamiems kaltinamojo polinkiams pakeisti nepakanka, nustatant jos terminą mažesnį nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Tokią išvadą teismas daro, atsižvelgęs į kaltinamojo asmenybę, jo polinkį konfliktuoti, nepaisyti socialinių normų, į patenkinamai vertinamą jo elgesį mokykloje, be to, į tai, kad įvykdė labai sunkų nusikaltimą. Visos paminėtos aplinkybės suponuoja išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus jam realią laisvės atėmimo bausmę.

Kaltinamajam į bausmės laiką įskaitytinas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime.

Civilinių ieškinių baudžiamojoje byloje nepareikšta.

Daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veiklai tirti ir nagrinėti, nėra.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297 str., 298 str., 301-303 str., 308 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

A. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d., ir paskirti jam 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę. Bausmę paskirti atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Įskaityti į bausmės laiką laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2010-03-24 iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

Kardomąją priemonę - suėmimą iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti tą pačią.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, nuteistojo A. Ž. asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2009-07-15 Prienų PK MP (79), išsiųsti į bausmės atlikimo vietą.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos, nuteistajam šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio nuorašo įteikimo dienos, gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant skundą per Kauno apygardos teismą.