Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-04-16 · Administracinė byla Nr. A-662-355-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. TA-525-59-11Nutartis · 2011-09-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-04-16Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. Atskirasis skundasNutartis · 2013-01-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  4. Pirmoji instancijaNutartis · 2013-11-13Regionų apygardos administracinis teismas
  5. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-11-27Regionų apygardos administracinis teismas
  6. S-575-84-14Nutartis · 2014-01-30Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  7. Atskirasis skundasNutartis · 2014-02-12Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  8. Atskirasis skundasNutartis · 2014-02-26Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  9. Atskirasis skundasNutartis · 2014-04-16Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  10. TA-756-28-14Nutartis · 2014-05-21Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  11. Atskirasis skundasNutartis · 2014-05-28Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-04-16
Bylos Nr.
A-662-355-12
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00069-2011-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Pareiškėjas
G. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Administracinė byla Nr. A662-355/2012Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00069-2011-6Procesinio sprendimo kategorijos: 21; 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant pareiškėjui G. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas G. K. skundu (b. l. 2) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas), 9999 Lt neturtinę žalą už tai, kad nebuvo maitinamas pietumis dienomis, kuomet buvo konvojuojamas iš Komisariato areštinės į Šiaulių tardymo izoliatorių; priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Komisariato, 777 Lt neturtinę žalą už tai, kad Komisariato viršininko 2011 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 50-V-29 patvirtintų Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus Areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 9.1 punkte įrašyti žodžiai „priešgyniauti policijos pareigūnams, atsisakyti arba vengti vykdyti jų teisėtus interesus“.

Paaiškino, kad nuo 2008 m. lapkričio 14 d. būdamas suėmime 37 kartus buvo konvojuojamas iš Komisariato areštinės į Šiaulių tardymo izoliatorių. Tomis dienomis jis iš areštinės buvo išvežamas apie 11-12 val., į Šiaulių tardymo izoliatorių atvežamas jau po 14 val., kartais tik apie 16 val. Tvirtino, kad Komisariato areštinėje pietų negaudavo, sausas maisto davinys jam taip pat nebuvo įdedamas. Nurodė, kad Taisyklėse nustatyta, jog pusryčiai areštinėje esantiems asmenims duodami 6 val. – 6.45 val., pietūs – 12 val. – 12.45 val., vakarienė – 18.20 val. – 18.45 val. Pabrėžė, kad dienomis, kuomet iš Komisariato jis buvo vežamas į Šiaulių tardymo izoliatorių, gaudavo tik pusryčius ir vakarienę, nes pietų metu būdavo konvojuojamas, t. y. apie 12 val. turėdavo išbūti nevalgęs. Pažymėjo, jog pasitaikė atvejų, kuomet išvykus iš Komisariato areštinės, pirmiausia buvo konvojuojama į Kupiškį, iš jo pro Panevėžį važiuojama į Radviliškį ir tik tada konvojuojama į Šiaulius. Darė išvadą, kad Komisariato areštinės pareigūnai, neduodami pietų konvojavimo dienomis, pažeidė jo teises ir teisėtus interesus, buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis. Teigė, kad dėl tokio elgesio jis patyrė dvasinius išgyvenimus. Atkreipė dėmesį į Taisyklių 9.1 punktą ir teigė, kad jame įtvirtintas draudimas „priešgyniauti policijos pareigūnams“ pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus pasisakyti dėl policijos pareigūnų reikalavimų. Kadangi areštinėje laikomas asmuo privalo visiškai paklusti policijos pareigūnams, jis negali pasisakyti dėl jokių policijos pareigūnų reikalavimų, pareiškėjo teigimu, susidaro situacija, kuomet areštinėje laikomas asmuo, norėdamas išreikšti savo nuomonę ar nesutikimą su policijos pareigūno reikalavimais, to negali padaryti dėl nustatyto draudimo „priešgyniauti“ ir yra baudžiamas. Darė išvadą, kad Taisyklėse nurodytas draudimas „priešgyniauti“ pažeidžia Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens teisę turėti savo įsitikinimus ir laisvai juos reikšti.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą (b. l. 6-8) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 14 d. iki skundo padavimo teismui dienos iš Komisariato areštinės į Šiaulių tardymo izoliatorių buvo konvojuojamas 38 kartus. Etapai buvo vykdomi nuo 10 val. iki 11 val., kartais ir vėliau, priklausomai nuo to, kada atvyksta Šiaulių konvojavimo būrio pareigūnai. Nurodė, kad sulaikytųjų asmenų planinių konvojų metu maitinimo tvarka numatyta Policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintose Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės) devintame skyriuje. Pagal šias taisykles Komisariato viršininko įsakymu buvo patvirtintos Taisyklės, kurios nustato, jog pusryčiai asmenims, laikomiems areštinėje, pateikiami nuo 6 val. iki 6.45 val., pietūs – nuo 12 val. iki 12.45 val. Atsižvelgiant į tai, kad etapų metu suimtieji iš kamerų išvedami iki 11 val. ar truputį po 11 val., t. y. iki pietų likus daugiau nei 1 val., atsakovo manymu, konvojuojamųjų pietumis privalo rūpintis Šiaulių tardymo izoliatorius. Darė išvadą, jog pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo dėl maitinimo negavimo konvojavimo metu, šį reikalavimą turėtų reikšti Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, o ne Komisariato. Pabrėžė, jog Taisyklių 9.1 punkte nustatytas draudimas „priešgyniauti policijos pareigūnams“ į Taisykles įtrauktas atsižvelgiant į Areštinių veiklos taisykles, kurių 10.1 punkte įtvirtintas analogiškas draudimas, t. y. priešgyniauti policijos pareigūnams, atsisakyti arba vengti vykdyti jų teisėtus reikalavimus. Paaiškino, jog toks draudimas nustatytas tam, kad areštinėje būtų užtikrinta drausmė ir tvarka. Nurodė, jog pareigūnų darbas su areštinėje laikomais asmenimis yra atsakingas ir įtemptas, pareigūnai duoda tik teisėtus nurodymus, todėl neleistinas tyčinis priešgyniavimas jiems. Pažymėjo, kad pareiškėjas, reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo dėl galimai pažeidžiančio jo teises lokalaus teisės akto tokios žalos atsiradimo niekuo nepagrindė. Teigė, kad pats teisės aktas savaime negali sukelti neturtinės žalos.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 10 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies.

Nurodė Areštinių veiklos taisyklių 6, 7.11, 59, 62, 69 punktus, vidaus reikalų ministro 2000 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 88 patvirtintų Policijos komisariatų areštinių veiklos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 31.12, 71 punktus, Taisykles, nustačiusias areštinėje laikomų asmenų dienotvarkę, ir darė išvadą, kad asmenys, laikomi areštinėse, turi būti aprūpinami maitinimu tris kartus per dieną, o tarpai tarp maitinimų neturi trukti ilgiau kaip 6-7 val. Nustatė, jog pareiškėjas iš Komisariato areštinės kameros konvojavimui į Šiaulių tardymo izoliatorių dažniausiai buvo išvedamas nuo 11 val. iki 11.45 val., konvojaus metu pareiškėjas Komisariato areštinėje pietumis nebuvo maitinamas, jam taip pat nebuvo įdedamas sausas maisto davinys. Darė išvadą, kad konvojaus metu pareiškėjas buvo maitinamas arba tik du kartus per dieną (ryte apie 6 val. Komisariato areštinėje, ir vakare po 18 val. Šiaulių tardymo izoliatoriuje), arba tris kartus (ryte apie 6 val. Komisariato areštinėje, apie 16 val. likusiu nuo pietų maistu Šiaulių tardymo izoliatoriuje ir vakariene pagal Šiaulių tardymo izoliatoriuje patvirtintą tvarką). Konstatavo, kad abiem atvejais tarpas tarp maitinimų sudarė daugiau nei 7 val. taip pažeidžiant teisės aktų nuostatas.

Nurodė teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) 98 punktą, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių (toliau – ir Maitinimo taisyklės) 31 punktą ir darė išvadą, jog šių abiejų teisės aktų nuostatos skirtingai apibrėžia konvojuojamojo asmens aprūpinimą maitinimu konvojaus metu.

Atkreipė dėmesį, jog, atsižvelgiant į Areštinių veiklos taisyklių, Nuostatų, Taisyklių nuostatas, areštinėje laikomas asmuo privalo būti maitinamas tris kartus per dieną kas 6-7 valandas. Darė išvadą, kad, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, taip pat taikant loginį teisės aktų aiškinimą, šio teisės aktuose nustatyto reikalavimo būtina laikytis ir tais atvejais, kai areštinėje laikomas asmuo yra konvojuojamas. Konstatavo, kad atsakovo atstovo motyvų, jog konvojavimas trunka mažiau nei 6 val., todėl Komisariatas neprivalo pasirūpinti sausu maisto daviniu, o taip pat negali pamaitinti pietumis areštinėje, nes konvojuojamieji iš areštinės išvedami iki pietų laiko, teismas nelaikė pagrįstais. Pabrėžė, jog paminėti teisės aktai yra specialaus pobūdžio, aiškiai ir konkrečiai nurodo tvarką, kaip, kokiais intervalais turi būti maitinami suimti asmenys. Darė išvadą, kad atsakovas suimtųjų atžvilgiu privalo vadovautis specialiais teisės aktais, kurie tiesiogiai numato suimtųjų maitinimą, o ne vien Konvojavimo taisyklėmis, kurios skirtos konvojavimo tvarkai reguliuoti.

Nurodė Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, atkreipė dėmesį į Europos žmogaus teisių teismo 1978 m. bylą Airija prieš Jungtinę Karalystę ir darė išvadą, jog atsakovas, neįgyvendindamas pareiškėjo subjektinės teisės į tinkamą (savalaikį) maitinimą, Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies nepažeidė, tačiau tokiais veiksmais pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus bei neabejotinai padarė žalą. Nurodė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 6.250 straipsnio 1, 2 dalis, ir darė išvadą, kad Komisariato administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti maitinamam nustatytais intervalais tris kartus per dieną, t. y. byloje aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Konstatavo, kad netinkamomis, o tuo pačiu neteisėtomis valstybės institucijų (Komisariato) veikomis pažeidus šią asmens teisę, neabejotinai buvo padaryta žala pareiškėjui. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009, atsižvelgė pareiškėjo subjektinės teisės – būti maitinamam tris kartus per dieną – pažeidimo mastą ir trukmę, taip pat į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 800 Lt, vidutinis darbo užmokestis – apie 2121 Lt), vadovavosi teisingumo, protingumo kriterijais ir sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1000 Lt.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos atsiradimo dėl galimai jo teises ir teisėtus interesus pažeidžiančio nustatyto draudimo „priešgyniauti policijos pareigūnams“, todėl šią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Pažymėjo, jog Taisyklėse minėtas draudimas įtvirtintas atsižvelgiant į Areštinių veiklos taisyklėse nustatytą reglamentavimą. Pabrėžė, jog areštinėje laikomiems asmenims turi būti nustatyti atitinkami reikalavimai ir apribojimai, areštinėje privalo vyrauti tvarka ir drausmė, todėl draudimo formuluotė „priešgyniauti policijos pareigūnams“ visiškai atitinka įstaigos specifiką. Nurodė, kad policijos pareigūnų, dirbančių areštinėje, darbo tvarka ir veikla griežtai reglamentuojama teisės aktais, juose apibrėžtos jų teisės ir pareigos, įtvirtinti draudimai elgtis neteisėtai, pareigūnų bendravimas su laikomais areštinėje asmenimis pagrįstas griežtu įstatymų laikymosi principu ir skirtas areštinės veiklos nuostatuose apibrėžto režimo reikalavimams užtikrinti. Darė išvadą, kad pareigūnų duodami reikalavimai areštinėje laikomiems asmenims yra teisėti ir jie turi būti vykdomi nepriešgyniaujant.

III.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu (b. l. 164-166) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteistas 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Komisariato, panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti, likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad konvojuojamiems asmenims pietūs turėtų būti duodami Šiaulių tardymo izoliatoriuje, kadangi į šią įstaigą areštuotieji asmenys atvyksta apie 12-13 val. Nurodo Konvojavimo taisyklių 98.5 punktą, pažymi, kad konvojavimas iš Komisariato areštinės į Šiaulių tardymo izoliatorių trunka apie 1.30 val., ir daro išvadą, kad konvojuojamieji maisto daviniu neturi būti aprūpinami. Nurodo Maitinimo taisyklių 31 punktą ir daro išvadą, kad atsakovu dėl negauto pietų maitinimo dienomis, kai pareiškėjas buvo konvojuojamas iš Komisariato areštinės į Šiaulių tardymo izoliatorių, turėjo būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, nes jo pareigūnai nepasirūpino atvykstančiųjų maitinimu. Nurodo CK 6.271 straipsnio 1, 4 dalis ir daro išvadą, kad tarp atsakovo veiksmų ir neigiamų pasekmių nėra priežastinio ryšio. Kadangi Komisariato pareigūnai nepažeidė nei Maitinimo, nei Konvojavimo taisyklių, daro išvadą, kad jų veiksmų negalima vadinti neteisėtais.

Pareiškėjas G. K. apeliaciniu skundu (b. l. 172-173) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir priteisti jam 9999 Lt neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo atstovo. Tvirtina, kad buvo padaryta didesnė nei priteistoji 1000 Lt suma, negavęs pietų maisto ar sauso davinio patyrė nuovargį, stresą, dvasinius išgyvenimus, niekinimą. Taip pat prašo priteisti 777 Lt žalą. Mano, kad negalima nustatyti bausmes už suimtojo žodinius pareiškimus, dėl ko jis negali įvykdyti reikalavimų. Prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Taisyklių 9.1 punkto atitikties Konstitucijos 21 straipsnio 3 daliai.

Atsiliepimas

Pareiškėjas G. K. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 181-182) prašo apeliacinį skundą atmesti. Paaiškina, kad į Šiaulių tardymo izoliatorių, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, atvykdavo ne 12-13 val., o po 13 val. Nurodo, jog konvojavimo procesas yra ilgas, konvojavimo sąrašas sudaromas vakare, nuo pusryčių negaunama maisto 12 valandų.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 193-195) prašo apeliacinį skundą atmesti. Be aplinkybių, nurodytų atsakovo atstovo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 5 straipsnį, pagal kurį policijos areštinės nėra laikomos kardomojo kalinimo vietomis, policijos įstaigos nėra laisvės atėmimo įstaigos, ir daro išvadą, kad teismas policijos įstaigai neturėjo taikyti Maitinimo taisyklių 31 punkto.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl to, kad pareiškėjas nebuvo maitinamas pietumis ir dėl to, jog Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus Areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių 9.1 punkto nuostatos (areštinėje laikomiems asmenims draudžiama priešgyniauti policijos pareigūnams, atsisakyti arba vengti vykdyti jų teisėtus reikalavimus), priteismo. Dėl šių atsakovo veiksmų patirtą neturtinę žalą pareiškėjas vertina 10 776 Lt suma.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo straipsnis).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, esminis ginčas byloje kilo dėl to, kad G. K. konvojavimo iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato į Šiaulių tardymo izoliatorių metu nebuvo maitinamas pietumis. Nustatyta, kad asmenų, laikomų policijos areštinėje, išvedimo iš kamerų žurnalų duomenimis, G. K. konvojavimui į Šiaulių tardymo izoliatorių dažniausiai iš kameros būdavo išvedamas nuo 11 val. iki 11 val. 45 min. Tik 6 kartus pareiškėjas iš kameros buvo išvestas anksčiau nei 11 val., o 2011-03-18 etapuotas po pietų, t. y. iš kameros išvestas 13.30 val. Išvedus pareiškėją iš kameros iki 12 val., jis negaudavo pietų, taip pat nebūdavo duodamas sausas maisto davinys. Šiuose žurnaluose taip pat fiksuota, jog vieną kartą pareiškėjas buvo išvedamas 09 val. 48 min., šešis kartus iki 11.00 val. ir devynis kartus 11.00 val. arba kelios/keliolika minučių po 11.00 val. Pastaraisiais atvejais lieka neaišku, kada G. K. buvo pristatytas į Šiaulių tardymo izoliatorių ir kas turėjo pareigą pasirūpinti, kad pareiškėjas būtų pamaitintas pietumis. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas netyrė, o savo sprendime konstatavo, jog atsižvelgiant į Taisyklių, Nuostatų, Areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių normas, areštinėje laikomas asmuo privalo būti maitinamas tris kartus per dieną kas 6–7 valandos, todėl vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, taip pat taikant loginį ir nuoseklų teisės aktų aiškinimą, šio teisės aktuose nustatyto reikalavimo būtina laikytis ir tais atvejais, kai areštinėje laikomas asmuo yra konvojuojamas. Nagrinėjamu atveju būtina tiksliai nustatyti, kada pareiškėjas buvo pristatytas į Šiaulių tardymo izoliatorių, ar pastarajam nekilo pareiga užtikrinti, kad G. K. gautų pietus. Be to, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2011-03-30 įsakymu Nr. 1/01–86 patvirtintų Sauso davinio išdavimo asmenims, atvykstantiems į Šiaulių tardymo izoliatorių, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima buvo užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, tvarkos aprašas nustato sauso davinio išdavimo asmenims tvarką, kurie dėl objektyvių priežasčių negalėjo būti maitinami pagal dienotvarkę. Iš išdėstyto seka, jog vertinant bylos aplinkybes (kada išvyko iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir kada atvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių) negalima vienareikšmiškai teigti, jog G. K. maitinimą turėjo užtikrinti vien tik Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas. Išsiaiškinus anksčiau aptartas aplinkybes, nagrinėjant bylą iš naujo, tikslinga spręsti klausimą, ar į bylą atsakovu nėra būtina įtraukti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui taip pat prašo priteisti 777 Lt neturtinę žalą dėl Komisariato viršininko 2011 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 50-V-29 patvirtintų Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus Areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių 9.1 punkto nuostatos (areštinėje laikomiems asmenims draudžiama priešgyniauti policijos pareigūnams, atsisakyti arba vengti vykdyti jų teisėtus reikalavimus). Nagrinėjant bylą iš naujo, spręstina, ar šiuo reikalavimu nėra keliamas Taisyklių minėto punkto teisėtumo (atitikties aukštesnės juridinės galios teisės aktams) klausimas.

Administracinio proceso prigimtis skatina teismą būti aktyviu ir nagrinėjant administracines bylas betarpiškai ir aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes. ABTĮ 10 straipsnis numato, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises.

Remiantis išdėstytu (teismui visapusiškai ir objektyviai neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių) pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu, o dėl aukščiau nurodytų priežasčių byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, o taip pat ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes ir neišsiaiškino visų reikšmingų bylos aplinkybių, nepašalino byloje esančių abejonių ir prieštaravimų. Taigi kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime pilnai nenustatė šiai bylai reikšmingų aplinkybių (ABTĮ 86 str. 2 d.). Šie procesiniai teisės normų pažeidimai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas Arūnas SutkevičiusVaida Urmonaitė-Maculevičienė