Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų nutartis

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo K. G. skundą dėl Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. G. pateikė skundą (b. l. 2-8), kuriuo prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir motyvuota teismo nutartimi kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės nutarimo 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau — Vyriausybės Nutarimas) atitikties Konstitucijos 22 ir 32 straipsniams, Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymui (toliau – ŽULPKĮ) ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymui (toliau – TPĮ); netenkinus prašymo dėl bylos sustabdymo, skundžiamą 2021 m. sausio 26 d. Telšių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato nutarimą panaikinti, o administracinio nusižengimo teiseną pareiškėjos atžvilgiu nutraukti.Skunde pareiškėja nurodo, kad buvo nubausta už tai, kad ji 2020 m. gruodžio 31 d. 17 val. 15 min. nesilaikė Vyriausybės Nutarimu paskelbtų karantino sąlygų ir pažeidė Vyriausybės Nutarimo 2.1.8.3 p., nes nesant būtinybės buvo išvykusi iš savivaldybės, kurioje yra registruota ir gyvena, lankėsi kitoje savivaldybės teritorijoje, kurioje buvo išsinuomojusi kaimo turizmo sodybos „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), gyvenamąją patalpą, kad tokie jos veiksmai sukėlė pavojų išplisti COVID-19 ligai ir kad tuo ji padarė Lietuvos Respublikos administracinių nusiengimų kodekso (toliau — ANK) 45 straipsnio 4 dalyje nurodytą administracinį nusižengimą. ŽULPKĮ 2 straipsnio 21 dalyje nurodoma, kad karantinas - specialus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių taikymo režimas, nustatomas atskiriems objektams (toliau — riboto karantino objektai) ar apkrėstose teritorijose (toliau — teritorijų karantinas), kai registruojami nežinomos kilmės užkrečiamųjų ligų sukėlėjų paplitimai arba ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų atvejai, taip pat pavojingų užkrečiamųjų ligų protrūkiai ar epidemijos. Kadangi karantiną nustatantis Vyriausybės Nutarimas, kurio atitikimą ŽULPKĮ kvestionuoja pareiškėja, nustatė karantiną Lietuvos Respublikos teritorijoje, kuri ŽULPKĮ 20 straipsnio nustatyta tvarka nebuvo (ir iki šiol nėra) paskelbta užkrėsta teritorija, pareiškėja mano, kad Vyriausybės Nutarimas prieštarauja ŽULPKĮ, todėl jos manymu, šiuo Vyriausybės Nutarimu teismas neturi teisinio pagrindo vadovautis. Pareiškėja mano, kad karantinas yra taikytinas asmenų, kurie serga arba, kurie yra įtariami, kad serga, veiklos apribojimui ir jų atskyrimui nuo kitų asmenų, tačiau karantino režimo priemonės privaloma tvarka nėra ir negali būti taikomos asmenims, kurie neserga užkrečiamosiomis ligomis, nėra įtariami, kad serga užkrečiamosiomis ligomis. Nurodo, kad Vyriausybės Nutarimu nustatyti įpareigojimai, draudimai ir apribojimai visiems be išimties asmenims, nepriklausomai nuo, ar konkretus asmuo ŽULPKĮ kontekste yra laikytinas pavojingu asmeniu (gali užkrėsti kitus) ar nėra laikytinas pavojingu asmeniu (negali užkrėsti kitų), vertintinas kaip prieštaraujantis ŽULPKĮ ir Tarptautinės sveikatos priežiūros taisyklėms. Atsižvelgdama į tai, pareiškėja mano, kad Vyriausybės Nutarimo 2.1.8.3. p. nustatytas draudimas asmenims, kurie įstatymo nėra laikomi pavojingais asmenimis, palikti savo gyvenamąją vietą, yra vertintinas, kaip Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniu žmogui garantuotos konstitucinės teisės į jo privatų gyvenimą (žmogaus orumo) pažeidimas ir (ar) neteisėtas bei nepagrįstas jos suvaržymas, o taip pat ir Konstitucijos 32 straipsniu žmogui garantuotos jo konstitucinės teisės laisvai kilnotis pažeidimas ir (ar) neteisėtas bei nepagrįstas jos suvaržymas. Juo labiau, kad Lietuvos Respublikos teritorija, ŽULPKĮ nustatyta tvarka nebuvo (ir iki šiol nėra) paskelbta užkrėsta teritorija. Atsižvelgdama į tai, mano, kad Vyriausybės Nutarimas yra priimtas pažeidžiant imperatyvias TPĮ teisės normas, todėl galimumas nagrinėjamoje byloje vadovautis šiuo teisės aktu turi būti įvertintas (patikrintas). Vadovaujantis ANK 567 straipsniu, įgaliotos institucijos pareigūnas, atlikdamas administracinio nusižengimo tyrimą, privalo imtis visų priemonių, kad būtų visapusiškai ir objektyviai bei kiek įmanoma per trumpesnį laiką ištirtos veikos aplinkybės. Atskirai pažymi kad ANK 567 straipsnio 3 dalyje nurodoma, jog tiriant administracinį nusižengimą ir nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, įrodinėjimo pareigos negalima perkelti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Taip pat, ANK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Nutarime nurodyta, kad ji 2020 m. gruodžio 31 d. 17 val. 15 min. pažeidė Vyriausybės Nutarimo 2.1.8.3. p., kadangi „nesant būtinybės buvo išvykusi iš savivaldybės, kurioje yra registruota ir gyvena, lankėsi kitoje savivaldybės teritorijoje, t. y. buvo išsinuomojusi kaimo turizmo sodybos „(duomenys neskelbtini)“, esančios adresu (duomenys neskelbtini), gyvenamąją patalpą“. Vyriausybės Nutarimo 2.1.8.3. p., kurio pažeidimu yra kaltinama pareiškėja, nenustatė (ir šiuo metu nenustato) draudimo asmenims išvykti iš savivaldybės, kurioje asmuo yra registruotas ir gyvena, teritorijos, kaip ir nenustatė draudimo asmenims lankytis kitos savivaldybės, nei asmens gyvenamosios vietos savivaldybė, teritorijoje. Kitaip tariant, Vyriausybės Nutarimo 2.1.8.3. p. nustatė asmenims draudimą (išskyrus numatytas išimtis) palikti savo gyvenamąją vietą, bet ne draudimą asmenims išvykti iš savivaldybės teritorijos, kurioje yra asmens gyvenamoji vieta. Tuo tarpu skundžiamame nutarime nurodoma, kad pareiškėja, nesant būtinybės, buvo išvykusi iš savivaldybės, kurioje yra registruota ir gyvena, bei lankėsi kitoje savivaldybėje, todėl, pasak, administracinio nusižengimo bylą tyrusios institucijos, pareiškėja pažeidė Vyriausybės Nutarimo 2.1.8.3. p., nors ši teisės norma, nereglamentuoja to teisinio santykio, kurio pažeidimu yra kaltinama pareiškėja. Kadangi Vyriausybės Nutarimo 2.1.8.3. p. nustatė pareiškėjai draudimą palikti savo gyvenamąją vietą, t. y. gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini), administracinio nusižengimo bylą tyrusi institucija, inkriminuodama pareiškėjai Vyriausybės Nutarimo 2.1.8.3. p. pažeidimą, turėjo įrodinėti (bei įrodyti), kad pareiškėja, nesant objektyvios būtinybės, paliko savo gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini). Administracinio nusižengimo bylą nagrinėjusi institucija privalėjo (privalo) pateikti įtikinamus ir patikimus įrodymus, patvirtinančius tai, kad pareiškėja neturėjo teisės palikti savo gyvenamosios vietos nei dėl vienos iš toliau nurodytų priežasčių, nurodytų Vyriausybės Nutarimo 2.1.8.3. p. Taip pat nurodo, kad, kvalifikuojant asmens padarytą veiką pagal ANK 45 straipsnio 4 dalyje nurodytą teisės normą, būtina nustatyti ir įrodyti, jog tuo atveju, jei pažeidimas nebūtų buvęs padarytas, pavojus išplisti Užkrečiamai ligai nebūtų kilęs. Byloje turi būti patikimai ir įtikinamai įrodyta, kad tuo atveju, jei pareiškėja nebūtų kirtusi savo gyvenamosios vietos savivaldybės teritorijos ribų ir visą laiką būtų judėjusi tik savo gyvenamosios vietos savivaldybės teritorijos ribose, pavojus išplisti ligai nebūtų kilęs.

Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatas pateiktame atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka, mano, kad nesilaikydama Vyriausybės Nutarimo, išvykdama iš savivaldybės, kurioje registruota ir gyvena ji įvykdė administracinį nusižengimą numatytą ANK 45 straipsnio 4 dalyje ir jai pagrįstai skirta administracinė nuobauda 800 Eur. Prašo pareiškėjos skundo netenkinti ir nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. 67-ANR-N-143-2021 nepanaikinti (b. l. 12-13).

Teismo posėdyje pareiškėja nedalyvavo ir nuomonės nepareiškė, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, gautas prašymas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant( b.l.22).

Nutarimą ne teismo tvarka priėmusios institucijos atstovas prašė skundo netenkinti.

Skundas netenkintinas.

ANK 641 straipsnyje numatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio nusižengimo byla išnagrinėta ir nuobauda paskirta pagal įstatymus ir (ar) ją paskyrė institucija, turinti teisę spręsti tos kategorijos bylas, laikantis įstatymo nustatytos bylos nagrinėjimo ir administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. Nutarimas laikomas pagrįstu, kai jame padarytos išvados dėl administracinio nusižengimo įvykio, traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens kaltumo, jam paskirtos nuobaudos ir kitų nutarime sprendžiamų klausimų pagrįstos ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

2021 m. sausio 26 d. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato pareigūno nutarimu administracinėje byloje Nr. 67-ANR_N-143-2021 K. G. pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį paskirta 800 Eur bauda, už tai, kad ji 2020 m. gruodžio 31 d., 17 val. 15 min., (duomenys neskelbtini), nesilaikė paskelbtų karantino sąlygų, t. y. nesant būtinybei buvo išvykusi iš savivaldybės, kurioje yra registruota ir gyveno, lankėsi kitoje savivaldybės teritorijoje, t. y. buvo išsinuomojusi kaimo turizmo sodybos „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), gyvenamąją patalpą, tokiais savo veiksmais K. G. sukėlė pavojų išplisti COVID-19 ligai.

ANK 45 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad visuomenės sveikatos srities Europos Sąjungos reglamentų ar sprendimų, higienos norminių aktų ar kitų visuomenės sveikatos srities teisės aktų, Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pažeidimas užtraukia atsakomybę. ANK 45 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos, sukėlusios pavojų išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms, padarytos <...> karantino <...> metu <...>, užtraukia baudą asmenims nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio penkių šimtų eurų.

Pažymėtina, kad ANK 45 straipsnio 4 dalies dispozicija suformuota kaip blanketinė, todėl jos taikymui būtina nuoroda į kitus teisės aktus.

ŽULPKĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta fizinių asmenų pareiga pagal savo kompetenciją vykdyti užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemones. Užkrečiamų ligų profilaktikos priemonės yra numatytos ŽULPKĮ 3 skyriuje, viena iš tokių priemonių yra 21 straipsnyje numatytas karantinas. Karantino tikslas – nustatyti specialias asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, judėjimo sąlygas, apribojimus ir tvarką bei ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas, apribojimus ir tvarką ir taip riboti užkrečiamųjų ligų plitimą (ŽULPKĮ 21 straipsnio 1 dalis). Šio straipsnio 11 dalies 2 punkto b papunktyje numatyta, kad visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ar keliose savivaldybėse dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų paskelbto karantino metu Vyriausybė gali riboti arba laikinai uždrausti gyventojų išvykimą už jų gyvenamosios vietos savivaldybės ribų ir judėjimą joje bei ne Lietuvos Respublikos piliečių atvykimą į Lietuvos Respublikos teritoriją.

Pagal 2020 m. gruodžio 31 d. galiojusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ redakcijos 2.1.7. p. nuo 2020 m. gruodžio 16 d. 00:00 val. iki 2021 m. sausio 3 d. 24:00 val. Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo ribojamas asmenų judėjimas tarp savivaldybių, išskyrus atvejus, kai vykstama: į savo gyvenamosios vietos savivaldybę; į kitą nei savo gyvenamosios vietos savivaldybę dėl artimųjų giminaičių mirties; į darbą (darbo reikalais), kai darbo vieta yra kitoje savivaldybėje; į aptarnaujančius tarptautinius keleivių maršrutus oro, jūrų uostus, autobusų stotis ar iš jų; dėl sveikatos priežiūros paslaugų; dėl kitų objektyviai pagrįstų neatidėliotinų priežasčių, kai vykimas į kitą nei savo gyvenamosios vietos savivaldybę yra neišvengiamai būtinas. Šis ribojimas buvo netaikomas asmenims – vienos šeimos ar vieno namų ūkio nariams, vykstantiems į kitą nei savo gyvenamosios vietos savivaldybę, kurioje turi nekilnojamojo turto, priklausančio vienam iš šeimos ar namų ūkio narių nuosavybės teise. Šio nutarimo 2.1.8.3 p. buvo nustatyta, kad draudžiama palikti gyvenamąją vietą, išskyrus atvejus, kai vykstama į darbą (darbo reikalais), prekybos vietą, kai vykstama į aptarnaujančius tarptautinius keleivių maršrutus oro, jūrų uostus, autobusų stotis ar iš jų, į nekilnojamojo turto objektą, valdomą nuosavybės teise, laidotuves, dėl sveikatos priežiūros ir kitų būtinųjų paslaugų ar objektyviai pagrįstų priežasčių, kai vykimas neišvengiamai būtinas, kai ne daugiau kaip vienos šeimos ir (ar) vieno namų ūkio nariai vyksta pasivaikščioti atvirose vietose, taip pat kai vykstama prižiūrėti sergančių ar negalinčių savimi pasirūpinti asmenų.

Remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. birželio 13 d. Nr. 278 įsakymu „Dėl Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, dėl kurių ligoniai, asmenys, įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, asmenys, turėję sąlytį, ar šių ligų sukėlėjų nešiotojai turi būti hospitalizuojami, izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi privalomai, sąrašo patvirtinimo“ COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) priskiriama prie ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų.

Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad K. G. nesilaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ 2.1.7. ir 2.1.8.3. p. numatyto ribojimo judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje tarp savivaldybių, nes 2020 m. gruodžio 28 d. iš (duomenys neskelbtini) (pareiškėjos deklaruota gyvenamoji vieta) nuvyko į (duomenys neskelbtini), esantį kitos savivaldybės teritorijoje. Tai patvirtina 2020 m. gruodžio 31 d. administracinio nusižengimo protokolas, kuriame nurodytos visos administracinio nusižengimo padarymo esminės aplinkybės (b. l. 1-2), Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato vyresniosios tyrėjos 2021 m. sausio 1 d. tarnybinis pranešimas (b. l. 6-7), D. K. apklausos protokolas (b. l. 8-9), PRĮR pranešimas (b. l. 10-12), iš kurių matyti, kad 2020 m. gruodžio 31 d. 15 val. 38 m. gavus telefoninį pranešimą apie tai, kad poilsiavietėje „(duomenys neskelbtini)“ yra nesilaikoma karantino sąlygų, pilna poilsiautojų ir yra nuomojamos patalpos, (duomenys neskelbtini), buvo iškviesti policijos pareigūnai. Jie aiškindamiesi aplinkybes, nustatė, kad atvykus į kaimo turizmo sodybą „(duomenys neskelbtini)“, buvo rastos trys (duomenys neskelbtini), kuriuose buvo apgyvendintos šeimos. Surašant administracinio nusižengimo protokolą K. G. paaiškino: „ kadangi esame bendras ūkis( šeima) komandiruotės tikslais darbo dieną, 28 gruodžio atvykome kartu į (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) pasirinkome kaip saugiausią apgyvendinimo įstaigą. Nesutinkame su protokolu, su bauda“ (b. l. 2). Toks administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimas yra visiškai neinformatyvus, nors nurodo, kad atvyko komandiruotės tikslais, vienok tiek surašant administracinio nusižengimo protokolą tiek pateikiant skundą ir bylos nagrinėjimo metu pareiškėja nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad į kitą savivaldybę nei deklaruota jos gyvenamoji vieta, vyko komandiruotės, darbo tikslais. Kitų aplinkybių, kurios pateisintų K. G. būtiną vykimą į (duomenys neskelbtini), ji nenurodė, teismas taip pat nenustatė. Taigi K. G. į (duomenys neskelbtini) nuvyko be jokio teisėto pagrindo, lankėsi ir gyveno kaimo turizmo sodyboje, buvo ne viena, taigi savo elgesiu neabejotinai sukėlė pavojų išplisti COVID-19 ligai. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad K. G. kaltė, pažeidus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ 2.1.7 ir 2.1.8.3 p. numatytus ribojimus ir padarius ANK 45 straipsnio 4 dalyje numatytą nusižengimą, įrodyta visiškai.

Skunde nurodoma, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimas Nr. 1226 galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, ŽULPKĮ ir TPĮ, tačiau teismas neturi pagrindo su tuo sutikti ar kelti dėl to pagrįstas abejones. Ne visos Konstitucijoje įtvirtintos teisės yra absoliučios: „tai, kad pagrindinės žmogaus teisės, laisvės ir jų garantijos vienokia ar kitokia žodine forma suformuluotos Konstitucijoje, dar neleidžia teigti, jog šios formuluotės visais atvejais yra absoliučios jų taikymo prasme. Įstatymu žmogaus teisės, laisvės ir jų garantijos gali būti suformuluotos plačiau, negu jos pažodžiui išreikštos konkrečiame Konstitucijos straipsnyje ar jo dalyje. Taigi platesnis jų taikymas įmanomas, jeigu jį numato kitas teisės aktas, turintis įstatymo galią <...>“ (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada).

Konstitucinės žmogaus teisės, kurios nėra absoliučios, gali būti ribojamos, kai šie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; laikomasi konstitucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, kuris reiškia ir tai, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad šios priemonės neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti“ (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d., 2009 m. gruodžio 11 d. ir 2011 m. liepos 7 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros, tačiau reikiamais atvejais ir ribojant asmens teises ir laisves (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad žmogaus teisė į asmens neliečiamybę esant būtinybei gali būti ribojama. Tai gali būti daroma tik įstatymuose nustatytais pagrindais bei tvarka (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).

Lietuvos Respublikos Vyriausybė karantiną Lietuvoje paskelbė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Pažymėtina, kad būtent Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsnis numato karantino metu taikomas priemones, ribojimus. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ nustatė Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsnyje numatytų ribojimų įgyvendinimo tvarką. Taigi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 paskelbto karantino metu žmogaus teisės ir laisvės buvo ribojamos įstatymo, o ne poįstatyminio teisės akto pagrindu. Bylą nagrinėjančiam teismui abejonių dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 14 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ atitikties Konstitucijai, ŽULPKĮ ir TPĮ nekyla, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti ar šis teisės aktas atitinka Konstituciją, ŽULPKĮ ir TPĮ.

Teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 6 punktu ,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Skundą atmesti.

Nutartis per 20 kalendorinių dienų nuo nutarties paskelbimo gali būti skundžiama Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmus.