- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-07-01
- Bylos Nr.
- AN2-112-616/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 4-23-3-00028-2021-7
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Pakeisti apylinkės teismo nutarimą (nutartį)
- Teisėjas
- Ernesta Montvidienė (pirm.)
- Pažeidėjas
- K. G.
- Institucija
- Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariatas
- Kategorijos
- 1.4.1Administracinė nuobauda ir jos paskirtis (ANK 22 str.)
- 2.1Visuomenės sveikatos srities Europos Sąjungos reglamentų ar sprendimų, higienos norminių aktų ar kitų visuomenės sveikatos srities teisės aktų, Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pažeidimas (ANK 45 str.)
- 21.11.10Apygardos teismo sprendimas dėl apeliacinio skundo (ANK 653 str.)
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens K. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2021 m. gegužės 11 d. nutarties, kuria netenkintas K. G. skundas ir (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus viršininko 2021 m. sausio 26 d. nutarimas paliktas nepakeistu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Priimtų sprendimų esmė
1. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus viršininko 2021 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) K. G. pripažinta kalta padariusi administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 45 straipsnio 4 dalyje ir paskirta 800 (aštuonių šimtų) eurų dydžio bauda už tai, kad 2020 m. gruodžio 31 d., 17.15 val., nesilaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikoje paskelbimo“ paskelbtų karantino sąlygų (toliau – Vyriausybės nutarimas), t. y., nesant būtinybei buvo išvykusi iš savivaldybės, kurioje yra registruota ir gyvena, lankėsi kitoje savivaldybės teritorijoje, t. y., buvo išsinuomojusi (duomenys neskelbtini) sodybos „(duomenys neskelbtini)“, esančios adresu: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) patalpą, tokiais savo veiksmais administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo sukėlė pavojų išplisti ligai COVID-19, taip nesilaikydama Vyriausybės nutarimo 2.1.8.3 punkto reikalavimų (AN medžiaga, b. l. 4-5).
Žemesnės instancijos teismas
2. Nesutikdama su nutarimu K. G. jį apskundė Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmams. Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2021 m. gegužės 11 d. nutartimi netenkintas K. G. prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, konstatuojant, kad COVID-19 pandemija suteikia pagrindą Vyriausybei laikinai riboti laisvę kilnotis Lietuvoje; Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2021 m. gegužės 11 d. nutartimi skundas atmestas ir skundžiamas nutarimas paliktas nepakeistu. Nutartyje apylinkės teismas konstatavo, kad įrodymų visuma patvirtina, jog K. G. pažeidė 2020 m. lapkričio 4 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1226 punkte 2.1.8.3 nustatytą draudimą karantino metu palikti savo gyvenamąją vietą, tokiu būdu sukėlė pavojų kitų žmonių sveikatai, šį nusižengimą K. G. padarė tyčia, todėl K. G. veiksmuose yra nustatyti visi ANK 45 straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio nusižengimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai (b. l. 33-37).
II. Apeliacinio skundo bei atsiliepimo į skundą argumentai ir prašymai
3. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo K. G. prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės nutarimo atitikties Konstitucijos 22 ir 32 straipsniams, Lietuvos Respublikos Žmonių užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos įstatymui, Lietuvos Respublikos Teisėkūros pagrindų įstatymui. Netenkinus nurodyto prašymo, prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir administracinio nusižengimo teiseną jos atžvilgiu nutraukti.
3.1. Skunde nurodo, kad apylinkės teismas visiškai nepasisakė dėl skundo argumentų: kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Žmonių užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos įstatymo 2 straipsnio 21 dalimi ir 20 straipsnio 1 – 4 dalimis, teritorijų karantinas gali būti nustatomas tik toje (-ose) teritorijoje (-ose), kuri (-ios) įstatymo yra paskelbtos užkrėstomis teritorijomis, o Lietuvos Respublikos teritorija niekada nebuvo ir iki šiol nėra paskelbta užkrėsta teritorija; kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi, nebuvo atliktas privalomas Vyriausybės nutarimo projektu numatomas teisinio reguliavimo poveikio vertinimas; kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Žmonių užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos įstatymo 2 straipsnio 2 ir 34 dalimis ir kt., karantininių užkrečiamųjų ligų profilaktiką ir kontrolę nustato tarptautinės teisės aktai, o vienas iš tokių teisės aktų, nurodytų Lietuvos Respublikos Žmonių užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos įstatyme yra Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. sausio 18 d. įstatymu Nr. X-1430 ratifikuotos Tarptautinės sveikatos priežiūros taisyklės, kurios nustato, kad karantino režimo priemonės gali būti taikomos tik ligonių ir asmenų, kurie yra įtariami, kad serga, atžvilgiu; kad Lietuvos Respublikos Žmonių užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos įstatymo kontekste, tie asmenys, kurie neprivalo būti hospitalizuojami ir/ar izoliuojami, nėra laikomi pavojingas asmenimis, o tai yra dar vienas argumentas, paneigiantis karantino rėžimo priemonių taikymo absoliučiai visiems asmenims proporcingumą ir teisėtumą. Apylinkės teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė administraciniais norminiais aktais turi teisę riboti asmenų konstitucines teises ir laisves. Šiuo gi konkrečiu atveju, jos konstitucinės teisės – Konstitucijos 22 straipsniu žmogui garantuota konstitucinė teisė į privatų gyvenimą ir Konstitucijos 32 straipsniu žmogui garantuota konstitucinė teisė laisvai kilnotis, buvo suvaržytos ne įstatymu, o Vyriausybės nutarimu.
3.2. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisiškai nepagrįstą, ANK įtvirtintoms proceso teisės normos prieštaraujančią skundžiamą nutartį, teigiant, kad ANK 45 straipsnio 4 dalyje nurodytas administracinis nusižengimas yra formaliosios sudėties, todėl atsakomybei atsirasti pakanka nustatyti padarytą priešingą teisei veiką, nepriklausomai nuo atsiradusių pasekmių. 2020 m. Mykolo Romerio universiteto atliktame tyrime „COVID-19 pandemijos metu priimtų sprendimų vertinimas teisiniu, vadybiniu ir ekonominiu požiūriu“ (šaltinis: https://www.mruni.eu/wp-content/uploads/2021/01/COVID_sprendimu_tyrimo isvados.pdf) nurodyta „ANK 526, 45, 46 straipsnių dispozicijos yra blanketinės, t. y. nukreipiančios į kitus teisės aktus, o nusižengimų sudėtys formalios, nereikalaujančios padarinių (išskyrus ANK 45 straipsnio 4 dalies, 46 ir 526 straipsnio 3 dalies dispozicijas) <...>. Taip pat teismai konstatuoja, jog kvalifikuojant administracinį nusižengimą pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį, turi būti nustatyta, jog pažeidus nurodytus teisės aktus, buvo sukeltas pavojus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms. Nenustačius šių aplinkybių, administracinis nusižengimas perkvalifikuotinas iš ANK 45 straipsnio 4 dalies į ANK 45 straipsnio 1 dalį (tyrimo 12 lapas)“.
3.3. Pažymi, jog Lietuvos Respublikos Žmonių užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos įstatymo 9 straipsnis nustato, kad asmenys, kurie neprivalo būti izoliuoti ar hospitalizuoti, nėra laikomi pavojingais asmenims, kadangi, kaip paaiškina įstatymo 9 straipsnis, nuo jų negali užsikrėsti kiti asmenys. Apeliantės manymu, asmuo, kuris neserga užkrečiamąja liga, kuris nėra įtariamas, kad serga Užkrečiamąja liga, o taip pat asmuo, kuris nėra pripažintas turėjęs sąlytį su sergančiuoju užkrečiamąja liga (ir dėl to privalo izoliuotis), Lietuvos Respublikos Žmonių užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos įstatymo kontekste yra laikomas nepavojingu asmeniu (nuo jo negali užsikrėsti kiti asmenys), todėl asmenys, kuriuos įstatymas laiko nepavojingais asmenimis, objektyviai negali kelti pavojaus išplisti užkrečiamai ligai.
3.4. Nurodo, kad Vyriausybės nutarimo 2.1.8.3. punktas, kurio pažeidimu yra kaltinama apeliantė, nenustatė (ir šiuo metu nenustato) draudimo asmenims išvykti iš savivaldybės, kurioje asmuo yra registruotas ir gyvena teritorijos, kaip ir nenustatė draudimo asmenims lankytis kitos savivaldybės, nei asmens gyvenamosios vietos savivaldybė, teritorijoje. Skunde teigiama, kad Vyriausybės nutarimo 2.1.8.3. punktas nustatė asmenims draudimą (išskyrus numatytas išimtis) palikti savo gyvenamąją vietą, bet ne draudimą asmenims išvykti iš savivaldybės teritorijos, kurioje yra asmens gyvenamoji vieta. Tuo tarpu skundžiamoje nutartyje nurodoma, kad K. G., nesant būtinybės, buvo išvykusi iš savivaldybės, kurioje yra registruota ir gyvena, bei lankėsi kitoje savivaldybėje, todėl, pasak apylinkės teismo, ji pažeidė Vyriausybės nutarimo 2.1.8.3. punktą, nors ši teisės norma nereglamentuoja aptariamo teisinio santykio, kurio pažeidimu yra kaltinama K. G. Skundžiamos nutarties motyvas, kad K. G. pažeidė asmenų judėjimo tarp savivaldybių ribojimo draudimą, yra visiškai nepagrįstas, kadangi Vyriausybės nutarimo 2.1.8.3. punkte, kurio pažeidimu ji yra kaltinama, asmenų judėjimo tarp savivaldybių ribojimai nėra nustatyti.
3.5. Pažymi, jog apylinkės teismas nepagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė, kad apeliantė neva padarė Vyriausybės nutarimo 2.1.7. punkto pažeidimą, nors toks pažeidimas K. G. nebuvo inkriminuotas nei administracinio nusižengimo protokole nei Institucijos nutarime.
3.6. Skunde akcentuoja tai, kad ne K. G. turi įrodinėti, jog ji nepadarė administracinio nusižengimo, o bylą tiriantis pareigūnas, t. y. bylą tyrusi institucija privalėjo surinkti įtikinamus ir patikimus įrodymus, kad apeliantė neturėjo teisinio pagrindo atvykti į (duomenys neskelbtini) savivaldybę nė dėl vienos iš priežasčių, kurios nurodytos Vyriausybės nutarime (ANK 567 straipsnio 3 dalis). Apeliantė nesutinka, kad pažeidė Vyriausybės nutarimo 2.1.8.3. punkte nustatytą draudimą palikti gyvenamąją vietą, kadangi administracinio nusižengimo bylą tyrusi institucija nepateikė jokių patikimų ir įtikinamų įrodymų, patvirtinančių, jog ji neturėjo teisinio pagrindo palikti savo gyvenamosios vietos tais pagrindais, kurie nurodyti Vyriausybės nutarimo 2.1.8.3. punkte. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas priėmė procesinį sprendimą K. G. pripažinti kalta padarius administracinį nusižengimą ne todėl, kad bylą tyrusi institucija įrodė, kad ji padarė pažeidimą, o todėl, kad K. G. neįrodė, kad ji nepadarė pažeidimo. Tokie skundžiamos nutarties argumentai yra tolygūs argumentum ad absurdum (b. l. 39-43).
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į administracinėn atsakomybėn patraukto asmens K. G. apeliacinį skundą (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato viršininkas D. P. prašo Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2021 m. gegužės 11 d. nutartį palikti nepakeistą ir K. G. apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad nevykdydama Vyriausybės nutarimo reikalavimų ir nesant būtinybės išvykusi iš savivaldybės, kurioje yra registruota ir gyvena, įvykdė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 45 straipsnio 4 dalyje, todėl jai pagrįstai paskirta administracinė nuobauda. Be to, K. G. bylos nagrinėjimo metu paaiškino, jog ji atvyko į (duomenys neskelbtini) savivaldybę, nes jai patiko aplinka, gyvenimas „(duomenys neskelbtini)“ bei neturėjo jokios būtinybės išvykti iš gyvenamosios vietos.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens K. G. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, sprendimai keistini dėl netinkamai paskirtos nuobaudos (ANK 653 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
6. ANK 652 straipsnio 1 dalis numato, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Iš skundo turinio matyti, kad K. G. prašo apeliacinio teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės nutarimo atitikties Konstitucijos 22 ir 32 straipsniams, Lietuvos Respublikos Žmonių užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos įstatymui, Lietuvos Respublikos Teisėkūros pagrindų įstatymui. Taip pat ginčija apylinkės teismo padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms, motyvuodama tuo, jog ji nepadarė jai inkriminuoto teisės pažeidimo, numatyto ANK 45 straipsnio 4 dalyje.
Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą
7. Susipažinus su skundžiamais sprendimais – Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2021 m. gegužės 11 d. nutartimi, (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato 2021 m. sausio 26 d. nutarimu, apeliacinio skundo argumentais, bei Vyriausybės nutarimu, kurio konstitucingumo klausimą kelia apeliantė, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu nėra teisinio pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą, nenustačius aptariamo Vyriausybės nutarimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
8. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnį Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Konstitucinio Teismo statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 32 straipsnyje numatyta, kad pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos, ir šios teisės negali būti varžomos kitaip, kaip tik įstatymu, ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas ir dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio pažeidimo, kuriame nurodyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Aukštesnysis teismas sprendžia, kad Vyriausybės nutarimu nustatyti ribojimai niekaip nesusiję su asmens privataus gyvenimo neliečiamumu, kadangi nutarimu apimami ribojimai yra taikomi visuotinai, o nenukreipiant į asmenų privačių gyvenimų ribojimus ir juo labiau, kišimąsi į asmenų privatų gyvenimą.
9. ANK 45 straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė už Visuomenės sveikatos srities Europos Sąjungos reglamentų ar sprendimų, higienos norminių aktų ar kitų visuomenės sveikatos srities teisės aktų, Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pažeidimus. Ši veika susijusi su blanketinėmis normomis, kurios apibrėžia asmenų pareigas atliekant veiksmus ar nuo jų susilaikant, tokiu būdu siekiant nesukelti pavojaus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, riboto karantino metu, taip pat susidarius ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, jeigu ekstremalioji situacija ar ekstremalusis įvykis kelia pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai.
10. K. G. inkriminuoto pažeidimo laikotarpiu, Vyriausybės nutarimo 2.1.8.3 punkte buvo numatyta, kad karantino laikotarpiu Lietuvos Respublikoje esantiems asmenims yra draudžiama palikti gyvenamą vietą, numatant šio draudimo išimtis – kai vykstama į darbą (darbo reikalais), prekybos vietą, kai vykstama į aptarnaujančius tarptautinius keleivių maršrutus oro, jūrų uostus, autobusų stotis ar iš jų, į nekilnojamojo turto objektą, valdomą nuosavybės teise, laidotuves, dėl sveikatos priežiūros ir kitų būtinųjų paslaugų ar objektyviai pagrįstų priežasčių, kai vykimas neišvengiamai būtinas, kai ne daugiau kaip vienos šeimos ir (ar) vieno namų ūkio nariai vyksta pasivaikščioti atvirose vietose, taip pat kai vykstama prižiūrėti sergančių ar negalinčių savimi pasirūpinti asmenų.
11. Vyriausybės nutarimas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsnio 11 dalimi ir 3 dalies 1 punktu, bei atsižvelgiant į nepalankią epideminę COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) situaciją Lietuvos Respublikos teritorijoje, t. y. Vyriausybės nutarimas priimtas vadovaujantis įstatymu ir būtinumu apsaugoti žmonių sveikatą, todėl atitinka Konstitucijos 32 straipsnyje numatytus reikalavimus. Minėto įstatymo 21 straipsnio 1¹ dalies 2 punkto b papunktyje nustatyta, kad karantino metu šioje dalyje ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka gali būti laikinai apribota asmens judėjimo laisvė ir nustatyti šie ūkinės veiklos apribojimai: visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ar keliose savivaldybėse dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų paskelbto karantino metu Vyriausybė gali nustatyti šias teritorijų karantino režimo priemones, susijusias su asmens judėjimo laisvės ribojimu – riboti arba laikinai uždrausti gyventojų išvykimą už jų gyvenamosios vietos savivaldybės ribų ir judėjimą joje bei ne Lietuvos Respublikos piliečių atvykimą į Lietuvos Respublikos teritoriją.
12. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Vyriausybės priimami teisės aktai yra poįstatyminiai aktai; jie yra įstatymų taikymo aktai, jais detalizuojamos ir sukonkretinamos įstatymų normos, reglamentuojamas jų įgyvendinimas; svarbu, kad poįstatyminius teisės aktus Vyriausybė priimtų neviršydama savo įgaliojimų ir kad šie poįstatyminiai teisės aktai neprieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą Vyriausybė gali priimti poįstatyminius aktus nepriklausomai nuo to, ar jai įstatymu buvo nustatytas pavedimas, ar ne, o pagal šio straipsnio 7 punktą ji privalo priimti poįstatyminį aktą, kad realizuotų pareigą, kurią jai paveda Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kiti įstatymai. Aukštesnysis teismas, atsižvelgdamas į išdėstytą teisės aktų analizę bei K. G. pažeidimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą dėl karantino metu paskelbtų judėjimo ribojimų tarp šalies savivaldybių, neturi jokio pagrindo abejoti dėl Lietuvos Respublikos Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės bei Vyriausybės nutarimo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Vyriausybė, priimdama judėjimo apribojimus, laikėsi teisės aktų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos reikalavimo, kad asmenų judėjimas šalyje gali būti apribojamas tik įstatymu, aptariamu atveju apribojimai buvo įvesti žmonių sveikatai apsaugoti. Pastebėtina, kad apeliantės subjektyvus nesutikimas su Vyriausybės nutarimo turiniu, nedaro jo prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Dėl ANK 45 straipsnio 4 dalyje numatyto nusižengimo
13. Apeliantė nemano pažeidusi Vyriausybės nutarimo 2.1.8.3. punkte nustatytą draudimą. Taip pat argumentuoja, kad netinkamai paskirstyta įrodinėjimo našta, teigdama, kad ne ji turi įrodinėti nepadariusi administracinio nusižengimo, o teisės pažeidimo padarymo faktą turi įrodyti bylą tiriantis pareigūnas. Be to, nenustačius aplinkybių, kad buvo sukeltas pavojus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms, administracinis nusižengimas turėtų būti perkvalifikuotinas iš ANK 45 straipsnio 4 dalies į ANK 45 straipsnio 1 dalį.
14. Pagal ANK 569 straipsnio nuostatas, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio nusižengimo protokolu, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, pranešimais, aktais ar kitais dokumentais, kuriais asmenys, kurie nėra pareigūnai, užfiksavo administracinio nusižengimo požymių turinčios veikos padarymą, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų, nukentėjusiojo ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymais ir paaiškinimais, ekspertizės aktu, specialisto išvada, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu ir kitokiais dokumentais. Įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išnagrinėti.
15. Apygardos teismas, susipažinęs su pateikta administracinio nusižengimo bylos medžiaga, įvertinęs pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties dėl 2021 m. sausio 26 d. nutarimo motyvus, administracinio nusižengimo byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus konstatuoja, kad dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 45 straipsnio 4 dalyje, K. G. nubausta teisėtai ir pagrįstai. Pirmosios instancijos teismui nagrinėjant K. G. administracinio nusižengimo bylą ir sprendžiant jos administracinės atsakomybės padarius ANK 45 straipsnio 4 dalyje numatytą nusižengimą klausimą, duomenų pripažinimą įrodymais ir jų vertinimą reglamentuojančių normų buvo laikomasi. Be to, skundžiamoje apylinkės teismo nutartyje buvo išnagrinėti visi administracinio nusižengimo bylai reikšmingi duomenys, su kuriais sutinka ir aukštesnės instancijos teismas, o apeliacinio skundo motyvai, kurių dauguma – keliamos abejonės ir pateikiamos savos interpretacijos, nepateikiant subjektyvius samprotavimus patvirtinančių duomenų, neturi lemiamos reikšmės sprendžiant skundžiamos nutarties pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, todėl aukštesnysis teismas pasisako tik dėl esminių skundo argumentų.
16. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje yra pakankamai patikimų įrodymų, ((duomenys neskelbtini) K. G. paaiškinimas administracinio nusižengimo protokole Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame ji paaiškino, jog „kadangi esame bendras ūkis ((duomenys neskelbtini)), komandiruotės tikslais, darbo dieną 28 gruodžio, atvykome kartu į (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) pasirinkome kaip saugiausią apgyvendinimo įstaigą. Nesutinkame su protokolu, su bauda“ (AN medžiaga, b. l. 1), (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato vyresniosios tyrėjos L. L. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodoma, jog atvykus į (duomenys neskelbtini) sodybą „(duomenys neskelbtini)“ buvo rastos (duomenys neskelbtini), kuriose buvo apgyvendintos (duomenys neskelbtini), t. y. (duomenys neskelbtini) rasti – A. P. ir T. K., kitoje – G. B. ir D. B., trečioje rasti – R. G. ir K. G. Asmenis pradėta administracinė teisena pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį dėl to, kad nesilaikė Vyriausybės nutarimo 2.1.7. papunktyje numatyto reikalavimo. Asmenims surašyti administracinių nusižengimų protokolai (AN medžiaga, b. l. 6-7), (duomenys neskelbtini) D. K. apklausos protokolas, kuriame jis nurodė, jog (duomenys neskelbtini) jam telefonu paskambino vyriškis ir paprašė išnuomoti (duomenys neskelbtini). Asmuo jam paaiškino, kad jis (vyriškis) karantino sąlygoms nenusižengs ir (duomenys neskelbtini) gyvens tik (duomenys neskelbtini). Dar jam pasakė, jog yra (duomenys neskelbtini) ir jam priklauso (duomenys neskelbtini), todėl jis čia bus komandiruotėje. <...> (duomenys neskelbtini) jis atvykęs į (duomenys neskelbtini) sodybą, rado užimtas (duomenys neskelbtini), kaip ir buvo taręsis su asmeniu. Vienoje (duomenys neskelbtini) gyveno (duomenys neskelbtini), t. y. (duomenys neskelbtini), kitoje – (duomenys neskelbtini). <...> Jis mano, kad išnuomojo (duomenys neskelbtini) gyventi, o ne organizuoti šventes (AN medžiaga, b. l. 8-9), Birt žiūryklės duomenys iš kurių matyti, jog 2020 m. gruodžio 31 d., 15.38 val. gautas pranešimas, kad (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ yra nesilaikoma karantino sąlygų, pilna poilsiautojų, nuomojamos patalpos. Atvykus asmenims surašyti AN protokolai pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį, t. y. A. P., T. K., G. B., D. B., R. G. ir K. G. Daugiau asmenų nerasta (AN medžiaga, b. l. 10-12) bei kita byloje esanti medžiaga), patvirtinančių K. G. kaltę padarius jai inkriminuotą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 45 straipsnio 4 dalyje.
17. Apeliantė neginčija aplinkybių, kad nurodytu laiku buvo (duomenys neskelbtini) sodyboje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), kai tuo tarpu ji gyvena (duomenys neskelbtini), tačiau teigia, jog Institucija neįrodė jos kaltės, kadangi nepagrindė fakto, kad ji ten buvo be teisėto pagrindo.
18. Kaip matyti, administracinio nusižengimo protokole K. G. teikdama paaiškinimą su nusižengimu nesutiko ir nurodė, kad kadangi esame bendras ūkis ir, kad komandiruotės tikslais 2020 m. gruodžio 28 d. atvyko į „(duomenys neskelbtini)“, jas pasirinko kaip saugiausią apgyvendinimo įstaigą, tačiau nepateikė tai jokių patvirtinančių duomenų nei surašant administracinio nusižengimo protokolą, nei viso proceso metu. Šioje vietoje atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad pažeidėja turi ne tik teises, bet ir pareigas. Teigdama, kad nepadarė nusižengimo, K. G. turėjo visas teises, gindama savo poziciją, pateikti jos buvimą kitos savivaldybės teritorijoje, esant karantino režimui, pateisinančius duomenis, tačiau to nepadarė. Pažeidimą pateisinančių duomenų nepateikė ir teikdama apeliacinį skundą. Esminė faktinė aplinkybė yra tai, kad K. G. gyvena (duomenys neskelbtini), o 2020 m. gruodžio 31 d. 17.15 val. ji buvo (duomenys neskelbtini) sodyboje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini) ir tokiu būdu pažeidė Vyriausybės nutarimu patvirtintas karantino sąlygas – draudimą palikti gyvenamąją vietą, be pateisinančių priežasčių. Pastebėtina ir tai, kad jei K. G. būtų buvusi sustabdyta išvažiuojanti iš savo gyvenamosios vietos savivaldybės, ar įvažiuojanti į kito miesto savivaldybę, ji būtų turėjusi pateikti savo atvykimą/išvykimą pateisinančius duomenis kontrolę atliekantiems pareigūnams, kitu atveju jai būtų buvę neleista išvažiuoti/įvažiuoti.
19. Apeliantės teigimu ji nepažeidė Vyriausybės nutarimo 2.1.8.3 punkto, kadangi juo nenumatytas draudimas asmenims išvykti iš savivaldybės, kurioje asmuo yra registruotas ir gyvena. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena, o kaip nustatyta, K. G. gyvena (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) buvo, kaip teigia ji pati, komandiruotės tikslais (ANK medžiaga, b. l. 2), nors tai patvirtinančių duomenų nepateikė. Atsižvelgiant į tai, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad administracinio nusižengimo protokolas atitinka ANK 609 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus, t. y. K. G. pareikštas kaltinimas suformuluotas aiškiai, nurodant kokiais konkrečiais veiksmais buvo padarytas administracinis nusižengimas, o apeliantės subjektyvus Vyriausybės nutarimu nustatyto reikalavimo vertinimas, jai pareikšto kaltinimo nepaneigia, todėl laikytinas nepagrįstu.
20. Atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės skundo argumentas, kad jai buvo inkriminuotas ir Vyriausybės nutarimo 2.1.7. punkto pažeidimas. Pažymėtina, kad nei Institucijos nutarime nei administracinių nusižengimų protokole Vyriausybės nutarimo 2.1.7. punktas apeliantei nėra inkriminuotas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Vyriausybės nutarimo 2.1.7. punktas (karantino laikotarpiu draudžia asmenų judėjimą tarp savivaldybių) ir 2.1.8.3. punktas (draudžia karantino metu palikti gyvenamąją vietą) yra panašūs. Nors apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje ir rėmėsi Vyriausybės nutarimo 2.1.7. punktu, tačiau jo plačiau neanalizavo, detaliau vertindamas apeliantei inkriminuotą 2.1.8.3. punkto pažeidimą. Be to, minėto Vyriausybės nutarimo punkto paminėjimas skundžiamoje nutartyje, jo plačiau neanalizuojant, nekeičia apeliantei inkriminuoto administracinio nusižengimo esmės, todėl nėra pagrindo teigti, kad K. G. nepagrįstai buvo kaltinama padariusi Vyriausybės nutarimo 2.1.7. punkte numatytą pažeidimą.
21. Nagrinėjamu atveju ANK 45 straipsnio 4 dalies normoje įtvirtinti pavojingi padariniai yra suformuluoti kaip vertinamieji, nesiejant jų su tuo, ar pažeidimą darantis asmuo serga COVID-19 liga ar ne. Taigi, asmeniui atsakomybė pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį kylą įvertinus visas bylos aplinkybes, jo padarytais veiksmais sukeltą realų pavojų išplisti pavojingai ligai. Nors nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad apeliantė K. G. ar su ja kartu buvę asmenys būtų sirgę COVID-19 liga, tačiau tai niekaip nemažina apeliantės veiksmų pavojingumo ir savaime nešalina pastarosios atsakomybės pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad K. G. padarytas pažeidimas buvo itin pavojingas ir realiai sukėlė pavojų išplisti COVID-19 ligai. Akcentuotina, kad apeliantė jai inkriminuojamą Vyriausybės nutarimo pažeidimą padarė paskelbto karantino dėl plintančios COVID-19 ligos Lietuvos Respublikos teritorijoje metu. Įvertintina ir tai, jog K. G. ir su ja buvę asmenys pažeidimo padarymo vietoje buvo be svarbių ir pateisinamų priežasčių, t. y., ne tik, kad ji viena kėlė pavojų ligos plitimui, tačiau dar didesnį pavojų kėlė tai, kad ji buvo ne viena ir tikimybę ligos plitimui, didėjo esant didesniam karantino sąlygų nesilaikančių žmonių skaičiui. Taigi, K. G., priešingai nei ji mano, savo neteisėtais veiksmais sukėlė realų pavojų išplisti COVID-19 ligai. Apygardos teismas atkreipia apeliantės dėmesį, kad, jei ji vis dėlto įvykio metu būtų sirgusi COVID-19 liga, nors ir to nežinodama, jos veiksmai galimai būtų buvę įvertinti ne kaip ANK 45 straipsnio 4 dalies pažeidimas, o kaip nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 277 straipsnyje, kas vėlgi eliminuoja galimybę apeliantės veiką kvalifikuoti kaip švelnesnį administracinį nusižengimą.
22. Aukštesnysis teismas pažymi, kad nustatyti judėjimo sugriežtinimai ir draudimai, be kita ko, galioję ir K. G. inkriminuoto administracinio nusižengimo padarymo dieną, buvo privalomi visiems Lietuvos Respublikoje gyvenantiems asmenims. Kaip matyti iš nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje užfiksuotų faktinių aplinkybių, aukščiau aptarto ribojimo K. G. nesilaikė atvykdama iš (duomenys neskelbtini) savivaldybės į (duomenys neskelbtini) savivaldybę. Duomenų, kurie patvirtintų, jog K. G. nustatytų ribojimų nesilaikė dėl svarbių priežasčių (darbinių funkcijų, komandiruotės ir t. t.), byloje nėra. Be to, byloje esantys ir anksčiau aptarti įrodymai patvirtina K. G. kaltę, todėl tai, kad žemesnės instancijos teismo jie buvo įvertinti pažeidėjos nenaudai, neduoda pagrindo išvadai, jog apylinkės teismas šiuos duomenis tyrė ir vertino neobjektyviai. Esant aukščiau išdėstytų duomenų visumai, K. G. neneigiant, kad buvo atvykusi iš (duomenys neskelbtini) savivaldybės į (duomenys neskelbtini) savivaldybę, nesant įrodymų, patvirtinančių svarbios priežasties judėti tarp savivaldybių Lietuvos Respublikoje galiojant karantino režimui buvimą, spręstina, kad K. G. pagrįstai pripažinta padariusi administracinį nusižengimą, numatytą ANK 45 straipsnio 4 dalyje.
23. Administracinis nusižengimas yra ANK uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Subjektas, turintis teisę skirti nuobaudą, surašo protokolą, kuriame nurodoma padaryto pažeidimo sudėtis. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantė 2020 m. gruodžio 31 d. 17.15 val. nesilaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikoje paskelbimo“ paskelbtų karantino sąlygų, t. y. nesant būtinybei buvo išvykusi iš savivaldybės, kurioje yra registruota ir gyvena, lankėsi kitoje savivaldybės teritorijoje. Pažeidimas surašytas nurodant visus pažeidimo padarymo nustatymui būtinuosius elementus, pagrindžiant juos ir faktiniais duomenimis, t. y. kad ji lankėsi kitoje nei registruota savivaldybėje nesant būtinybės. Aplinkybės, kad buvo kitoje savivaldybėje nei registruota, apeliantė neginčija, tačiau ginčija aplinkybę dėl būtinybės nebuvimo, teigdama, kad ją turėjo įrodyti tyrimo subjektas (šiuo atveju Institucija). Atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti. Akivaizdu, kad būtinybės vykti į kitą savivaldybės teritoriją patvirtinimas yra vykstančio asmens pareiga, kurios tikrumą būtų galima patikrinti kitais objektyviais duomenimis, todėl kaltininkės tvirtinimai dėl būtinybės faktinio pagrindo patvirtinimo turi būti paremti konkrečiomis aplinkybėmis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis ir tai negali būti traktuojamas kaip įrodinėjimo pareigos perkėlimas kaltininkui, todėl šioje dalyje apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir atmestini.
Dėl paskirtos administracinės nuobaudos
24. Esminės administracinių nuobaudų skyrimo taisyklės yra įtvirtintos ANK 32 straipsnyje, remiantis kuriuo nuobauda ir administracinio poveikio priemonė už administracinį nusižengimą skiriama pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnį, laikantis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, vadovaujantis teisės viršenybės, teisingumo, operatyvumo, protingumo ir proporcingumo principais. Iš paminėto seka, kad administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės skyrimas asmeniui, padariusiam ANK specialiojoje dalyje įtvirtintą administracinį nusižengimą, yra išskirtinė teismo ar institucijos, administracinio nusižengimo bylą nagrinėjusios ne teismo tvarka, kompetencija. Tačiau, teismas (ar institucija, nagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą), spręsdamas asmeniui skirtinos nuobaudos dydžio klausimą, turi paskirti tokią nuobaudą, kuri būtų adekvati (proporcinga) padarytam administraciniam nusižengimui. Pažymėtina, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinius nusižengimus padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nedarytų naujų nusižengimų (ANK 22 straipsnis). Administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą tada, kai tarp padaryto nusižengimo ir už šį nusižengimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-4-2011, 2AT-8-2013, 2AT-7-4-2013 ir kt.).
25. Už ANK 45 straipsnio 4 dalyje numatyto nusižengimo padarymą asmenims skiriama bauda nuo penkių šimtų (500) eurų iki vieno tūkstančio penkių šimtų (1500) eurų. K. G. paskirta aštuonių šimtų (800) eurų dydžio bauda.
26. Iš administracinio nusižengimo bylos medžiagos matyti, kad administracinį nusižengimą, už kurį nutarimu paskirta administracinė nuobauda, K. G. padarė būdama tik (duomenys neskelbtini) kartų bausta administracine tvarka už (duomenys neskelbtini), paskirtos baudos sumokėtos, (duomenys neskelbtini) (ANK byla b. l. 16-17, 18), jos atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Kaip matyti, K. G. nėra neigiamai charakterizuojamas asmuo, nėra duomenų, kad ji nuolatos darytų teisės pažeidimus. Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga neleidžia aukštesniajam teismui manyti, jog K. G. inkriminuotas administracinis nusižengimas buvo šiam asmeniui būdingo elgesio modelio pavyzdys. Apeliacinės instancijos teismas K. G. padarytą pažeidimą vertina kaip atsitiktinio pobūdžio. Nusižengimui esant atsitiktiniam, sąlygotam subjektyvaus asmens suvokimo dėl susiklosčiusių aplinkybių, didesnės nei minimalios administracinės nuobaudos paskyrimas, įvertinus pažeidėjos asmenybę, nebūtų teisinga ir proporcinga nuobauda. Visų šių aplinkybių visuma, turinti reikšmės sprendžiant nuobaudos dydžio klausimą, aukštesniajam teismui leidžia manyti, kad administracinės nuobaudos prevenciniai ir nubaudimo tikslai, numatyti ANK 22 straipsnyje, nagrinėjamu atveju gali būti pasiekti K. G. paskiriant minimalią ANK 45 straipsnio 4 dalyje numatytą baudą. Tačiau šios aplinkybės savaime nesudaro pagrindo jos atžvilgiu taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus viršininko 2021 m. sausio 26 d. nutarimas dalyje dėl administracinės nuobaudos paskyrimo keistinas ir skirtina sankcijoje numatyta minimali nuobauda (ANK 653 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Tokios K. G. administracinės nuobaudos paskyrimas apeliacinės instancijos teismo vertinimu atitiks proporcingumo ir protingumo kriterijus, siekiant nuobaudos tikslų, numatytų ANK 22 straipsnyje.
27. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, apygardos teismas konstatuoja, kad Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2021 m. gegužės 11 d. nutartis ir 2021 m. sausio 26 d. Institucijos nutarimas keistini dalyje dėl administracinės nuobaudos paskyrimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
K. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2021 m. gegužės 11 d. nutartį pakeisti, pakeičiant (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus viršininko 2021 m. sausio 26 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje ir K. G. už administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 45 straipsnio 4 dalyje, paskirtą 800 (aštuonių šimtų) eurų dydžio baudą sumažinti iki 500 (penkių šimtų) eurų.
Kitas nutarties ir nutarimo dalis palikti nepakeistas.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.