- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-12
- Bylos Nr.
- A-685-822/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03594-2014-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Skirgailė Žalimienė (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- G. K.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba VSDFV Klaipėdos skyrius
- Kategorijos
- 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. (G. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo išmokėti pensijos nepriemoką.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–7) prašydamas: 1) pripažinus, kad skundas paduotas praleidus terminui, terminą skundui paduoti atnaujinti; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Valdyba) 2014 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5779; 3) priteisti iš atsakovo Valdybos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį 20 878,93 Lt, kuri susidarė dėl Konstitucijai ir konstituciniams valstybės principams prieštaraujančio Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo; 4) priteisti iš atsakovo Valdybos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį 3 923,04 Lt, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatų taikymo.
Paaiškino, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 1992 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjui neterminuotai buvo paskirta valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija, kuri vėliau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 ir 8 straipsnių nuostatomis buvo mokama sumažinta. Dėl neišmokėtos pensijos dalies paskaičiavimo su 2012 m. vasario 29 d. kreipėsi į VSDFV Klaipėdos skyrių, kuris 2012 m. kovo 23 d. atsakyme pateikė duomenis apie neišmokėtą pensijos dalį. Atsižvelgiant į tai, kad neišmokėta pensijos dalis nebuvo išmokėta ir po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, pareiškėjas 2014 m. birželio 18 d. pakartotinai kreipėsi į VSDFV Klaipėdos skyrių ir į VSDFV prašydamas paskaičiuoti ir išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį. VSDFV Klaipėdos skyrius 2014 m. birželio 27 d. rašte Nr. (10.1)SI-35685 nurodė teisinį pagrindą, kuriuo remiantis buvo mokama sumažinta pensija, o prašymą išmokėti susidariusią nepriemoką pagal kompetenciją persiuntė nagrinėti VSDFV. VSDFV 2014 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5779 atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą.
Prašydamas atnaujinti praleistą terminą pareiškėjas nurodė, kad apie savo pažeistas teises sužinojo tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo. Nuo 2010 m. sausio 1 d. gaudamas sumažintą pensiją nemanė, kad yra pažeidinėjamos jo teisės. Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą ir konstatavus, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnis prieštaravo Konstitucijai, pareiškėjas ir tada pagrįstai tikėjosi, kad jam bus išmokėta neteisėtai sumažinta senatvės pensijos dalis, nes išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti jo neišmokėjimą. Vėliau pareiškėjas dėl pensijos dalies perskaičiavimo ir išmokėjimo su 2014 m. birželio 18 d. raštu į VSDFV Klaipėdos skyrių kreipėsi pakartotinai. Iš gauto VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. birželio 27 d. atsakymo pareiškėjas sužinojo, kad jo atžvilgiu taip pat buvo taikytina ir Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostata, kuri pripažinta prieštaraujanti Konstitucijos nuostatoms, todėl nusprendė kreiptis į teismą. Pareiškėjo nuomone, trejų metų termino skundui paduoti jis nėra praleidęs. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad 2010 m. sausio mėn. gavęs sumažintą pensiją subjektyviai suvokė, kad pažeidžiamos jo teisės, tačiau žinojo, kad yra priimtas Laikinasis įstatymas, kuriame nustatyta, kad jo nuostatos bus taikomos vienerius metus. Pareiškėjo teigimu, toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas ir nepagrįstai riboja teisę į nuosavybę
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Atsiliepime (b. l. 22–23) nurodė, kad ginčo laikotarpiu 2010–2011 metais pareiškėjui ne visa senatvės pensija buvo mokama vadovaujantis tuo metu galiojusiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis. Nurodė, kad į pareiškėjo prašymą išduoti pažymą apie 2010–2011 metais išskaičiuotą senatvės pensijos dalį kaip dirbančiam pensininkui buvo atsakyta 2012 m. kovo 23 d. raštu Nr. (10.1)SI-17992, kuriame buvo paaiškintas mokėtos sumažintos pensijos teisinis pagrindas bei pateikti duomenys apie pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos senatvės pensijos ginčo laikotarpiu dydžius. Atsakant į pareiškėjo 2014 m. birželio 18 d. prašymą, pripažinus, jog pareiškėjas praleido terminą prašymui išmokėti pensijos nepriemoką paduoti, vadovaujantis Valdybos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-69 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11 punktu, 2014 m. birželio 26 d. raštu Nr. (10.1)SI-35504 pareiškėjo prašymą pagal kompetenciją persiuntė nagrinėti VSDFV. Pažymėjo, kad VSDFV įvertinusi pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus, 2014 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5779 pagrįstai 2014 m. birželio 18 d. prašymą paliko nenagrinėtą.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 55–59) nurodė, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas valstybinė senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl apie tai, kad pensija mokama ne viso dydžio pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) dar 2010 m. sausio mėn., o kreipdamasis į VSDFV su 2014 m. birželio 18 d. prašymu pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą skundui dėl VSDFV skyriaus sprendimo paduoti. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas minėtame prašyme nurodė aplinkybes dėl kurių praleido terminą skundui paduoti, VSDFV kito termino pateikti paaiškinimams ir įrodymams (Taisyklių 20 punktas) dėl praleisto termino pareiškėjui nenustatė, o prašymą dėl termino atnaujinimo išnagrinėjo pagal 2014 m. birželio 18 d. prašyme pateiktus paaiškinimus. VSDFV įvertinusi, kad pareiškėjas nenurodė jokių svarbių, ekstraordinarių priežasčių, kurios objektyviai galėjo pareiškėjui užkirsti kelią per trejų metų laikotarpį paduoti skundą, atsisakė atnaujinti terminą VSDFV skyriaus valiniam sprendimui apskųsti. Pareiškėjo prašymas buvo atsisakytas nagrinėti kaip paduotas praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą trejų metų skundo padavimo terminą, todėl laikytina, kad pareiškėjas prieš kreipdamasis į teismą nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Bylos dalį dėl reikalavimo atnaujinti terminą skundui paduoti atsakovas prašė nutraukti vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 4 d. sprendimu bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti senatvės pensijos nepriemoką (skundo 4 ir 5 reikalavimai) nutraukė. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojama teismų praktika tokio pobūdžio bylose, nustatė, kad apie tai, kad paskirta senatvės pensija buvo sumažinta, pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėnesį, kai jam buvo išmokėta ne visa pensija. Pareiškėjas, prašydamas išmokėti jam senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią 2010–2011 metais taikant Konstitucijai prieštaravusias Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, taip pat taikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatas, į VSDFV kreipėsi su 2014 m. birželio 18 d. prašymu, t. y. praleidęs Pensijų įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2014 m. birželio 18 d. prašyme, kurį VSDFV Klaipėdos skyrius pagal kompetenciją persiuntė nagrinėti VSDFV, nurodė termino skundui paduoti priežastis bei pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui dėl VSDFV skyriaus sprendimo paduoti, todėl VSDFV nenustatydama papildomo termino, pareiškėjo nurodytas aplinkybes įvertino ir dėl jų pasisakė 2014 m. birželio 30 d. sprendime Nr. (6.5)I-5779. Praleistą terminą skundui paduoti pareiškėjas grindė aplinkybėmis, jog apie savo pažeistas teises sužinojo tik Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, todėl vertino, kad nuo šio nutarimo priėmimo dar nėra praėję trejų metų laikotarpis skundui pateikti, o po Konstitucinio Teismo priėmimo pareiškėjas dėl savo pažeistų teisių nesikreipė, nes tikėjosi, kad neteisėtai sumažinta pensijos dalis bus išmokėta, nes išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti jos neišmokėjimą. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad 2010 m. sausio mėn. gavęs sumažintą pensiją subjektyviai suvokė, kad tuo galimai pažeidžiamos jo teisės, tačiau žinojo, kad Laikinojo įstatymo nuostatos bus taikomos tik vienerius metus, tačiau vėliau ginčui aktualių nuostatų galiojimas buvo pratęstas. Iš esmės tokias pačias termino praleidimo aplinkybes pareiškėjas nurodė ir skunde teismui.
Vertindamas pareiškėjo pateiktas termino praleidimą pagrindžiančias aplinkybes, teismas pažymėjo, kad nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo (2012 m. vasario 6 d.), taip pat ir nuo jo paskelbimo – 2012 m. rugsėjo 21 d., praėjo pakankamai laiko, per kurį pareiškėjas galėtų suvokti galimą savo teisių pažeidimą ir įstatymo nustatyta tvarka ir terminais jas ginti, be to, kaip skunde ir prašyme VSDFV nurodė pareiškėjas, apie galimą savo teisių pažeidimą jis suvokė dar 2010 m. sausio mėn. gavęs sumažintą senatvės pensiją, tačiau su prašymu išmokėti senatvės pensijos nepriemoką pareiškėjas į VSDFV skyrių kreipėsi tik su 2014 m. birželio 18 d. prašymu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundžiamame VSDFV 2014 m. birželio 30 d. sprendime Nr. (6.5)I-5779 atsakovas pareiškėjo delsimą kreiptis dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo teisingai įvertino, kaip aplinkybę priklausančią nuo pareiškėjo valios ir pagrįstai nusprendė jo skundo nenagrinėti, todėl nėra pagrindo panaikinti skundžiamą VSDFV sprendimą, o pareiškėjo reikalavimas dėl šio sprendimo panaikinimo atmetamas kaip nepagrįstas. Kitų aplinkybių, kurios pareiškėjui sutrukdė per trejų metų laikotarpį (nuo 2010 m. sausio mėn.) kreiptis į VSDFV ir sudarytų pagrindą atnaujinti terminą paduoti skundą, pareiškėjas nenurodė.
Dėl pareiškėjo prašymo priteisti pensijos nepriemoką susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatas, teismas pažymėjo, reikalavimas dėl pensijos išmokėjimo, skundo tenkinimo atveju, turėtų būti priteistas ne iš VSDFV, kaip nurodo pareiškėjas, o iš VSDFV Klaipėdos skyriaus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašymas dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo liko iš esmės VSDFV, kuri yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, neišnagrinėtas (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, bylos dalis dėl reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką, nutrauktina Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 8 punkto pagrindu.
III.
Pareiškėjas G. K. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (b. l. 90–93).
Apeliantas palaiko savo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, mano, kad jo skundas turėjo būti išnagrinėtas ir patenkintas. Teismas neatsižvelgė, kad pareiškėjas pirmą kartą dėl sumažintos pensijos į atsakovą kreipėsi 2012 m. vasario 29 d. Nurodo, kad jo teisę reikalauti išmokėti neišmokėtą pensijos dalį patvirtina Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažyma Nr. (12)-SN-03, o pensijos neišmokėjimas diskriminuoja pareiškėją kitų pensininkų atžvilgiu.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovas remiasi su atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika tokio pobūdžio bylose bei skundžiamame teismo sprendime išdėstytais motyvais. Papildomai pažymi, kad pareiškėjas kreipdamasis į VSDFV Klaipėdos skyrių su 2012 m. vasario 29 d. prašymu, prašė tik išduoti pažymą apie 2010 m. sausio 1 d.–2012 m. sausio 1 d. laikotarpiu jam kaip dirbančiam pensininkui išskaičiuotą senatvės pensijos dalį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.
Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytos pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta senatvės pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėnesio.
Iš bylos matyti, kad VSDFV Klaipėdos skyrius 2012 kovo 23 d. raštu Nr. (10.1)SI-17992 atsakydamas į pareiškėjo 2012 m. vasario 29 d. pateiktą prašymą, pareiškėjui pateikė duomenis apie 2010–2011 metais pareiškėjui, kaip dirbančiam pensininkui, išskaičiuotą senatvės pensijos dalį, bei nurodė senatvės pensijos už minėtą laikotarpį perskaičiavimo teisinį pagrindą (b. l. 10). Pareiškėjas su 2014 m. birželio 18 d. prašymu (b. l. 49) kreipėsi į VSDFV Klaipėdos skyrių dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies paskaičiavimo ir išmokėjimo. Taip pat prašė, nusprendus, kad yra praleidęs terminą prašymui paduoti, jį atnaujinti. VSDFV Klaipėdos skyrius 2014 m. birželio 27 d. raštu Nr. (10.1)SI-35685 (b. l. 8) pareiškėjo prašymo dalį, kuria prašoma išmokėti pensijos nepriemoką, vadovaujantis Taisyklių 11 punktu pagal kompetenciją perdavė nagrinėti VSDFV. VSDFV 2014 m. birželio 30 d. raštu Nr. (6.5)I-5779 išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, taip pat įvertinusi aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia Pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintą trejų metų termino tokio pobūdžio prašymui pateikti praleidimą ir konstatavusi, kad pateiktos priežastys nėra pakankamas pagrindas atnaujinti terminą, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą išmokėti 2010–2011 metais negautą senatvės pensijos dalį (b. l. 13–15). Nesutikdamas su tokiu VSDFV sprendimu pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą.
Taigi ginčas šioje byloje kilo dėl VSDFV sprendimo, kuriuo nustatyta, kad praleistas skundo atsakovui padavimo terminas ir atsisakyta šį terminą atnaujinti bei nagrinėti pareiškėjo prašymą, teisėtumo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tinkamu atsakovu tokio pobūdžio ginčuose turi būti laikomas tam tikras VSDFV teritorinis skyrius, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.
Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtent pareiškėjo 2014 m. birželio 18 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Pagal byloje esančius duomenis, nėra pagrindo spręsti, kad kreipdamasis į VSDFV Klaipėdos skyrių su 2012 m. vasario 29 d. prašymu pareiškėjas prašė ne tik pateikti duomenis apie 2010–2011 metų laikotarpiu jam neišmokėtos senatvės pensijos dalį, bet ir ją išmokėti. Atsakovo 2012 m. kovo 23 d. raštu „Dėl pensijos dydžio“ pareiškėjui pateikta informacija apie jam taikytą teisinį reglamentavimą ir pensijos dydžius. Byloje nėra duomenų, kad gavęs šį raštą pareiškėjas iki 2014 m. birželio 18 d. būtų kreipęsis į atsakovą dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimo. Paduodamas 2014 m. birželio 18 d. prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo pagrindu sumažinta senatvės pensija. Todėl atsakovas 2014 m. balandžio 1 d. sprendime pagrįstai konstatavo termino praleidimą ir vertino pareiškėjo prašyme nurodytas termino praleidimo priežastis.
Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, nepagrįsta pozicija, kad terminas skundui paduoti skaičiuotinas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai priėmimo, ar jo paskelbimo (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-66-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-167-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų procedūrinio pobūdžio termino, skaičiuojamo nuo pirmojo mėnesio, kurį asmuo gavo sumažintą pensiją, svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos tik individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Nagrinėjamu atveju tokių individualių priežasčių pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nenurodė. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjo paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 31 punkte.
Pasisakydama dėl pareiškėjo praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo galimybės teisme, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas ir teismas tinkamai vadovavosi tokio pobūdžio bylose LVAT suformuota praktika. Papildomai įvertinusi byloje surinktus duomenis, apeliacinio teismo teisėjų kolegija nenustatė jokių objektyvių priežasčių nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl skundžiamo atsakovo sprendimo teisėtumo.
Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgusi į minėtą praktiką, teisėjų kolegija patikrinusi bylą, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio nuostatomis, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodytu faktinių bei teisinių aplinkybių vertinimu ir pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, visų sprendime išdėstytų motyvų papildomai nekartoja.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamam ginčui aktualias materialinės teisės normas, teisingai taikė aktualią teismų praktiką, skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.