Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Marytės Mitkuvienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 4 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys civilinėje byloje Nr. 2-503-343/2008, iškeltoje pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neteisėtais teismų (teisėjų) veiksmais padarytos neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Šioje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai netenkino ieškinio Lietuvos valstybei dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl kasacinio teismo (teisėjų) neteisėtų veiksmų, nagrinėjant klausimą dėl proceso atnaujinimo užbaigtoje civilinėje byloje, atlyginimo. Kadangi ieškinys grindžiamas kasacinio teismo (teisėjų) neteisėtais veiksmais, pažeidžiančiais ieškovo nekaltumo prezumpciją bei teisę būti išklausytam, kasacinio skundo ribų peržengimu, būtina išsiaiškinti ne tik ieškinio dalyką bei pagrindą sudarančias aplinkybes, bet ir nagrinėti nekaltumo prezumpcijos principo esmę ir turinį, itin kruopščiai ištirti faktines aplinkybes, susijusias su išnagrinėta civiline byla, iš kurios kildinamas pareikštas reikalavimas.

Kaip žinoma, ginčo teisenos tvarka pareikštas ieškinys (lot. k. „actio“) be bendrų procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų turi atitikti ir specialiuosius ieškininiam pareiškimui keliamus reikalavimus (CPK 115 str., 135 str. 1 d.), pagal kuriuos ieškinio turinį sudaro ieškovo reikalavimas ir jį pagrindžiančios aplinkybės, tai yra ieškinio dalykas ir pagrindas. Kiekvieną konkretų ieškinį individualizuoja jo elementai. Ieškinio dalykas (lot. k. „petitium“) – tai atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas ( CPK 135 str. 1 d. 4 p.). Šiame reikalavime ieškovas turi nurodyti konkretų asmenį, kuris galimai pažeidė jo subjektines teises ar įstatymų saugomus interesus, taip pat aiškiai suformuluoti patį reikalavimą, t.y. ko jis prašo teismo. Ieškinio pagrindas (lot. k. „causa petendi“) – faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia materialųjį teisinį reikalavimą (CPK 135 str. 1 d. 2 p.). Ieškovas neprivalo nurodyti ieškinio juridinio pagrindo - konkrečių materialiosios teisės normų, kurios reguliuoja ginčijamą materialųjį teisinį santykį ir kurių pagrindu teismas tenkina ieškinį, tačiau turi įvardyti įrodymus, kurie patvirtina ieškovo išdėstytas faktines aplinkybes (CPK 135 str. 1 d. 3 p.).

Ieškovas V. G. pareiškė ieškinį dėl teismo (teisėjų) veiksmų pripažinimo neteisėtais ir neturtinės žalos atlyginimo (ieškinio dalykas), tai yra pasirinko du savarankiškus CK 1.138 straipsnyje nustatytus civilinių teisių gynimo būdus. Šiuos reikalavimus jis grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 22 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-621/2004) pateiktais, jo tvirtinimu, prigimtines teises ir laisves pažeidžiančiais teiginiais: 1)„Valstybės institucijos pradėjo pareiškėjo baudžiamąjį persekiojimą dėl paties pareiškėjo neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, kad pareiškėjas išteisintas ne dėl jį reabilituojančių pagrindų. Išteisinamajame teismo nuosprendyje konstatuoti neteisėti pareiškėjo veiksmai (neteisėtos operacijos užsienio valiuta, surinktų iš fizinių asmenų 811 560 Lt negrąžinimas)“. 2)„Pareiškėjas skolinosi dideles pinigų sumas, laiku jų negrąžindavo (iš teismo nuosprendžio matyti, kad pareiškėjas iš fizinių asmenų yra pasiskolinęs 1 458 646 Lt, iš kurių 811 560 Lt negrąžinta), turėdamas daug skolų, jis sudarydavo naujas paskolų sutartis ir pan.“. Ieškovo nuomone: 1. Šie kasacinio teismo teisėjų kolegijos teiginiai pažeidžia jo nekaltumo prezumpciją; 2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija viršijo jai suteiktus įgaliojimus, nes vertino baudžiamojoje dalyje nustatytas faktines aplinkybes, kurios nenagrinėtos civilinėje byloje; 3. Kasacinis, teismas pažeidė ir ieškovo teisę būti išklausytam, nes faktines aplinkybes nagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Kaip nurodo apeliantas, šios aukščiau paminėtos aplinkybės sudaro jo ieškinio faktinį pagrindą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo kildinamas iš neteisėtų, civilinę bylą nagrinėjusio teismo (teisėjų) veiksmų, kurie, kaip teigia ieškovas, pasireiškė galiojančiuose teismo procesiniuose dokumentuose išdėstytais argumentais, jo nuomone, pažeidžiančiais nekaltumo prezumpciją, o taip pat civilinio proceso teisės normas (kasacinio skundo ribų peržengimas, teisės būti išklausytam pažeidimas), gali būti reiškiamas ir turi būti nagrinėjamas teismine tvarka.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ieškovo apeliacinio skundo argumentus dėl valstybės netiesioginės civilinės atsakomybės už, ieškovo teigimu, teismų padarytą žalą, laiko būtinu plačiau nagrinėti tokios atsakomybės specifiką. Valstybė yra ypatingas teisės subjektas, kuris per atitinkamas institucijas nustato galimo ir leistino elgesio ribas tam tikrose srityse, yra atsakingas už kitų teisės subjektų - teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijų, turinčių teisę įstatymų numatytais atvejais taikyti asmenų teisių ir laisvių suvaržymus, veiksmus, t. y. įstatymo normos nustato valstybės netiesioginę civilinę atsakomybę. Teisės subjektai, už kurių veiksmus ar neveikimą, atsakinga valstybė, turėdami valdingus įgalinimus, siekdami nepažeisti asmenų teisių ir teisėtų interesų, turi pareigą elgtis ypatingai atidžiai ir apdairiai, o padarytą žalą turi atlyginti visiškai.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų pareigūnų veiksmais, atlyginimo institutas inter alia suponuoja tai, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, kad valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus. Plačiau valstybės netiesioginės civilinės atsakomybės sąlygas už specialių subjektų - ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo padarytą žalą analizavo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Šis teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pažymėjo, kad, reglamentuojant žalos atlyginimo klausimus, kai žalą padaro valstybės pareigūnai, ši teisė nereiškia, kad įstatymų leidėjas gali laisva nuožiūra nustatyti išsamų baigtinį sąrašą atvejų, kuriais tokiu būdu atsiradusi žala turi būti atlyginama, nes tai prieštarauja konstituciniam principui, pagal kurį padaryta žala turi būti atlyginta visais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 6 d. nutartis civ. byloje A. N. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-7/2007).

Kaip žinoma, valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, nustatyta CK 6.272 straipsnio 1 - 3 dalyse. Šios rūšies žalos atlyginimo specifika pasireiškia tuo, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija ar jos pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl šių subjektų neteisėtų veiksmų. CK 6.272 straipsnio pirmoji dalis nustato valstybės atsakomybės ypatumus dėl ikiteisminio tyrimo institucijų ar teismo neteisėtų veiksmų baudžiamojoje byloje. Ši civilinės atsakomybės rūšis ypatinga tuo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar teismo kaltės įrodinėti nereikia, kadangi valstybei deliktinė civilinė atsakomybė atsiranda nepaisant šių asmenų kaltės, jeigu nustatomos kitos civilinės atsakomybės sąlygos. Dar viena ypatybė ta, jog nurodytoje teisės normoje išdėstyti konkretūs neteisėti veiksmai, kurie gali nulemti civilinės atsakomybės taikymą valstybei. Tuo tarpu remiantis CK 6.272 straipsnio antrosios dalies normomis, kuriomis savo ieškininius reikalavimus grindžia ieškovas, valstybei deliktinė civilinė atsakomybė už nagrinėjant civilinę bylą nustatytus neteisėtus veiksmus gali atsirasti tik nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas, taigi, turi būti konstatuota ir atitinkamo teismo pareigūno kaltė – tyčia ar neatsargumas. Be to, nurodyta materialiosios teisės norma neriboja valstybės atsakomybės konkrečiais įstatyme įvardytais veiksmais. Todėl tam, kad ieškovo pareikštas ieškinys valstybei atlyginti neturtinę žalą dėl neteisėtų teismo (teisėjų) veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, būtų tenkintas, būtina nustatyti visas keturias civilinės atsakomybės sąlygas - neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltę (CK 6.245 str. 4 d., 6.245-6.250 str.). Tai reiškia, kad valstybės deliktinė civilinė atsakomybė dėl civilinę bylą nagrinėjusio teismo pareigūno kaltės gali atsirasti dėl bet kokių šio pareigūno veiksmų ar neveikimo, jeigu nustatomas jų neteisėtumas, asmeniui padaryta žala, kuri atsirado kaip šio pareigūno neteisėtų veiksmų rezultatas, ir kaltė. Nenustačius bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Taigi apeliantas teisingai nurodo, kad esminė sąlyga valstybės civilinei atsakomybei atsirasti nagrinėjamu atveju yra teismo neteisėti veiksmai, kurių buvimą turi įrodyti ieškovas (CPK 12, 178 str.).

Neteisėtumas civilinėje teisėje suprantamas labai plačiai – tiek sutarties pažeidimas, tiek konkrečios teisės normos, tiek bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atsargiai pažeidimas (CK 6.256, 6.263 str.). Neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti žalą dėl neteisėtų teismo pareigūnų veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami civilinio proceso ir civilinės teisės normų. Teisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas galimas tik įstatymų numatytais atvejais (CK 6.246 str. 3 d.).

Kaip minėta, ieškovas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžia teismo padarytu Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija), Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir nacionaliniuose baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintos nekaltumo prezumpcijos pažeidimu. Ieškovas įrodinėja, kad civilinę bylą nagrinėję kasacinio teismo teisėjai nutartyje išdėstė teiginius, kurie pažeidžia jo nekaltumo prezumpciją, ir būtent tuo pasireiškia teisėjų neteisėti veiksmai. Pastebėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. spalio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje M. B. v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Generalinė prokuratūra (civ. bylos Nr. 3K-3-895/2003), pažymėjo, kad procesinio veiksmo teisėtumas pagal nacionalinę teisę savaime nereiškia jo teisėtumo pagal Konvencijos nuostatas. Esant tokiai situacijai, teisėjų kolegija turi pagrindo išsamiau nagrinėti ne tik kasacinio teismo nutartyje išdėstytų teiginių prasmę bei reikšmę, bet ir nekaltumo prezumpcijos, kaip ji suprantama Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktikoje, esmę ir turinį.

Nekaltumo prezumpcijos turinys nėra pakankamai ir išsamiai apibrėžtas nei EŽTT praktikoje, nei nacionaliniuose teismuose. Šis principas įtvirtintas Konvencijos 6 straipsnio antrojoje dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio pirmojoje dalyje, BPK 44 straipsnio šeštojoje dalyje. Minimas pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas yra viena svarbiausių žmogaus teisių ir laisvių garantijų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas) ir reiškia, kad tik įstatymo nustatyta tvarka, laikantis visų baudžiamojo proceso principų, išnagrinėjus baudžiamąją bylą ir įrodžius asmens kaltę, šį asmenį galima pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo.

Kaip žinoma, pagal Konstitucijos 138 straipsnio pirmąją dalį Konvencija yra sudėtinė Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis, todėl nagrinėjamoje byloje yra būtina atsižvelgti į EŽTT praktiką šiuo klausimu. EŽTT praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad nekaltumo prezumpcija bus pažeista, jei pareigūno teiginys, susijęs su asmeniu, kuriam pareikšti kaltinimai dėl nusikaltimo, atspindės nuomonę, kad jis yra kaltas, prieš tai, kai tai bus įrodyta pagal įstatymą. Pakanka, kad (net jei nėra jokių formalių išvadų) būtų tam tikri samprotavimai, leidžiantys daryti išvadą, kad pareigūnas laiko kaltinamąjį kaltu. Akivaizdu, kad nekaltumo prezumpciją gali pažeisti ne tik teisėjas ar teismas, bet ir kitos valdžios institucijos (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, 2000-10-10, §§ 41–42, ECHR 2000-X). Minėtoje Daktaro byloje EŽTT pabrėžė pasirinktų žodžių svarbą pareigūnų teiginiuose, išsakytuose, kol asmuo dar nebuvo teistas ir pripažintas kaltu dėl nusikaltimo padarymo. Tačiau ar pareigūno teiginys pažeidžia nekaltumo prezumpciją, turi būti nuspręsta konkrečių aplinkybių, kuriomis ginčijamas teiginys buvo išsakytas, kontekste (EŽTT 2002 m. kovo 26 d. sprendimas byloje A. Butkevičius v. Lietuvos Respublika, pareiškimo Nr. 48297/99). Pastebėtina, jog paprastai nekaltumo prezumpcija pažeidžiama tuomet, kai dėl asmens išsakytos išankstinės nuomonės nepagrįstai pradedamas kito asmens baudžiamasis persekiojimas arba kuomet vykstant ikiteisminiam tyrimui ar nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme išsakoma išankstinė nuomonė dėl įtariamojo (kaltinamojo) kaltumo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors, kaip minėta, nekaltumo prezumpcijos turinys nėra atskleistas teismų praktikoje, taip pat išsamiau nenagrinėta, kuris teisės subjektas gali, o kuris negali būti atsakingas už nekaltumo prezumpcijos pažeidimą, pažeisti nekaltumo prezumpciją gali bet kuris asmuo, taigi, ir civilinę bylą nagrinėjęs teismas. Kuo labiau nekaltumo prezumpciją pažeidęs asmuo yra susijęs su baudžiamuoju persekiojimu ir kuo didesnę įtaką baudžiamajai atsakomybei atsirasti šis asmuo turi (teismas, prokuroras), tuo žymesni teisiniai padariniai gali atsirasti. Todėl teisėjų - tiek bendrosios kompetencijos (civilinėse ir baudžiamosiose bylose), tiek administracinių teismų procesiniuose sprendimuose išdėstyti teiginiai gali pažeisti asmens nekaltumo prezumpciją. Tačiau šie teiginiai turi būti nedviprasmiški, juose turi būti aiškiai ir suprantamai nurodyta, jog konkretus asmuo padarė nusikalstamą veiką, ir tai turi būti užfiksuota iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo baudžiamojoje byloje. Tokia situacija galima tik esant akivaizdžiai asmens kaltumą dėl nusikalstamos veikos padarymo pagrindžiančiais teismo teiginiais.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas neįrodė šių teismo neteisėtų veiksmų, nes ginčijami kasacinio teismo teiginiai yra teisėti, pagrįsti ir negali būti pripažįstami pažeidžiantys ieškovo V. G. nekaltumo prezumpciją (CPK 185 str.). Tokią išvadą patvirtina žemiau nurodytos aplinkybės.

Pirma, teismo procesinis sprendimas yra vientisas teisės aktas ir jame išdėstytos nuostatos turi būti aiškinamos nuosekliai, sistemiškai, todėl negalima remtis sprendimo (nutarties) vienu sakiniu ar fraze ir juos aiškinti atsietai nuo kitų sakinių ar frazių. Ieškovo išskirti kasacinio teismo teiginiai neįrodo, kad V. G. kaltinamas nusikalstamų veikų padarymu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nevertino baudžiamojoje byloje, kurioje ieškovui priimtas išteisinamasis nuosprendis, nustatytų aplinkybių ir nekvalifikavo ieškovo veiksmų ar neveikimo. Remdamasis bylos faktinėmis aplinkybėmis šis teismas pasisakė dėl paties V. G. neapdairumo, nesąžiningumo. Kasacinis teismas minimoje byloje sprendė klausimą dėl proceso atnaujinimo užbaigtoje civilinėje byloje, ir atsakydamas į ieškovo prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytas aplinkybes, susijusias su taikos sutarties sudarymu dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių, išdėstė argumentus, paneigiančius šiuos ieškovo teiginius.

Antra, kasacinio teismo nutartyje išdėstyti teiginiai neprieštarauja baudžiamojoje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Teisėjų kolegija pastebi, kad ieškovas iš tiesų atliko neteisėtus veiksmus. Dar daugiau, jis buvo nuteistas už tai, kad pasisavino kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantį turtą stambiu mastu (BK 1961 m. 275 str. 3 d.). Tokią išvadą padarė baudžiamąją bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas. Ieškovo veiksmų neteisėtumo nepaneigė ir baudžiamąją bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas. Tai, kad baudžiamąją bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pripažino V. G. atlikus neteisėtus veiksmus, patvirtina ne tik bylos medžiaga, bet ir faktas, jog šis teismas atmetė apeliaciniame skunde išdėstytą nuteistojo prašymą išteisinti jį nesant nusikaltimo įvykio (b. l. 15-17, 19). Šis teismas nustatė, kad V. G. veiksmuose nėra nusikaltimo požymių, t. y. neįrodyta jo kaltė (1961 m. BK 3 str. 2 d.). Taigi baudžiamąją bylą nagrinėję teismai nustatė ieškovo neteisėtus veiksmus. Veiksmų neteisėtumas pasireiškė pasiskolintų pinigų nesugrąžinimu sutartyse nustatytu laiku. Nėra pagrindo nesutikti ir su ginčijamu kasacinio teismo nutarties motyvuojamosios dalies teiginiu dėl ieškovo atliktų neteisėtų operacijų užsienio valiuta. Šis teismo teiginys paremtas įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, kadangi ieškovas buvo nuteistas už šį nusikaltimą (BK 1961 m. 329 str.) ir baudžiamoji byla nutraukta dėl veikos dekriminalizavimo po nuosprendžio įsiteisėjimo. Todėl civilinę bylą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjęs kasacinis teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad V. G. buvo išteisintas ne dėl jį reabilituojančių pagrindų (b. l. 11).

Trečia, nepagrįstos apelianto prielaidos dėl bylą nagrinėjusio kasacinio teismo teisėjų šališkumo. Kaip žinia, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teismo narys neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Teismas turi būti nešališkas ir objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl jų (teisėjų) nešališkumo. Teismui pateiktų įrodymų vertinimas ir nustatytų bylos aplinkybių konstatavimas yra teismo pareiga, teismas įvertina įrodymus ir pripažįsta nustatytomis aplinkybes pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą tinkamu bylos aplinkybių ištyrimu (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje H. Daktaras v. Lietuvos Respublika, pareiškimo Nr. 42095/98). Nagrinėjamos bylos medžiaga nepatvirtina apelianto minimų prielaidų ir nesukelia abejonių dėl bylą nagrinėjusio kasacinio teismo teisėjų kolegijos narių galimo šališkumo ieškovas nepateikė, nušalinimų šiems teisėjams nepareiškė. Pastebėtina, kad civilinė byla kasacine tvarka paprastai nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, ir tai nereiškia teisėjų šališkumo (CPK 356 str. 1 d.). Tuo remiantis taip pat atmetamas, kaip nepagrįstas apelianto argumentas dėl teisės būti išklausytam pažeidimo (CPK 178 str.). Beje, ši teisė apima ne vien asmens tiesioginį dalyvavimą teismo posėdyje, tačiau taip pat argumentų pateikimą juos išdėstant procesiniuose dokumentuose, kuria apeliantas pasinaudojo argumentus pateikdamas kasaciniame skunde.

Taigi apeliantui neįrodžius, jog civilinę bylą nagrinėjusio teismo veiksmai yra neteisėti, nėra teisinės prasmės nagrinėti ir spręsti klausimą dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos, priežastinio ryšio, kaltės) buvimo ar nebuvimo (CK 6.272 str.).

Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste, atkreipia dėmesį į paties atsakovo veiksmus ginant galimai pažeistą subjektinę teisę. Nuo kasacinio teismo nutarties, iš kurios kildinamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, priėmimo, iki ieškinio pareiškimo praėjo treji metai. Ši aplinkybė leidžia spręsti, kad pats ieškovas nebuvo pakankamai atidus ir aktyvus, gindamas subjektines teises. Todėl net jeigu ir būtų konstatuoti neteisėti civilinę bylą nagrinėjusių teisėjų veiksmai, kuriais būtų pažeista ieškovo nekaltumo prezumpcija ar civilinio proceso teisės normos, po galimo teisės pažeidimo iki ieškinio pateikimo teismui praėjęs laiko tarpas duotų pagrindą svarstyti dėl neturtinės žalos nepriteisimo. Kaip žinia, EŽTT, taip pat Vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, kad pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, pakankama bei teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. v. Prancūzija, pareiškimo Nr. 7508/02; Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje A 444-619/2008). Todėl ne visada tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, o tokia žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus v. Lietuva, pareiškimo Nr. 53161/99; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civ. byloje S. Š. v. UAB, bylos Nr. 3K-7-2/2008).

Ieškovas taip pat nurodė, kad jo teisės pažeistos taip pat dėl minimos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nutarties paviešinimo. Teisėjų kolegija paaiškina, kad Konvencijos nuostatos imperatyviai neįpareigoja Konvenciją ratifikavusių valstybių nuasmeninti teismų priimamuose procesiniuose sprendimuose asmens duomenų. Teismų įstatymo 39 straipsnio šeštojoje įtvirtinta nuostata, kad teismų procesiniai sprendimai skelbiami nepažeidžiant asmens duomenų apsaugos, valstybės, tarnybos, komercinės, profesinės ir kitų įstatymų saugomų paslapčių apsaugos reikalavimų, taip pat laikantis kituose įstatymuose numatytų apribojimų ir draudimų. Tokių ribojimų ar draudimų skelbti nenuasmenintus asmenų duomenis teismų procesiniuose sprendimuose anksčiau nebuvo nustatyta įstatymuose, to nenustato ir galiojančios įstatymų normos. Tačiau Teisėjų taryba, siekdama išplėsti asmens teisės į privatų gyvenimą ribas, 2005 m. rugsėjo 9 d. priėmė nutarimą Nr. 13 P – 378 „Dėl teismų sprendimų, nuosprendžių, nutarimų ir nutarčių skelbimo internete tvarkos patvirtinimo“. Šis nutarimas įsigaliojo 2006 m. sausio 1 d. ir taikomas tiems teismų procesiniams sprendimams, kurie priimti po nutarimo įsigaliojimo, išskyrus teismų praktikos biuleteniuose bei apžvalgose skalbiamus teismų procesinius sprendimus, kuriems nutarimo nuostatos taikomos nuo nutarimo priėmimo dienos. Taigi Teisėjų taryba savo iniciatyva poįstatyminiu aktu išplėtė asmens duomenų paskelbimo apsaugos ribas viešai skelbiamuose teismų procesiniuose sprendimuose. Šis nutarimas įsigaliojo praėjus daugiau kaip vieneriems metams po teismo nutarties, iš kurios ieškovas kildina žalos atsiradimą, priėmimo ir jame nenustatyta teismų pareiga nuasmeninti asmens duomenis anksčiau priimtuose teismų procesiniuose sprendimuose. Esant tokioms aplinkybėms, daryti išvadą, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nutartyje (kaip ir kituose tuo laikotarpiu priimtuose teismų procesiniuose sprendimuose) minimi dalyvavusių byloje asmenų vardai ir pavardės pažeidžia šių asmenų teisę į privatų gyvenimą, nėra pagrindo. Tuo labiau nėra pagrindo konstatuoti, kad teisėtais teismo veiksmais ieškovui padaryta žala, kuri turi būti atlyginta (CK 6.246 str. 3 d.). Todėl ieškovo argumentai dėl subjektinių teisių pažeidimo, teismui teisėtai išviešinus jo asmens duomenis, nepagrįsti.

Pažymėtina, kad teisėjų kolegija neturi įgaliojimų vertinti, ar klausimą dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo sprendusi kasacinio teismo teisėjų kolegija peržengė kasacinio teismo ribas (CPK 185 str.). Tuo pačiu pastebėtina, kad šis klausimas neturi reikšmės teisingam išsprendimui civilinės bylos, kurioje nenustatyta, jog kasacinis teismas būtų pažeidęs ieškovo nekaltumo prezumpciją, teisę būti išklausytam ir padaręs ieškovui neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija, remdamasi šioje nutartyje anksčiau išdėstytomis aplinkybėmis, sprendžia, kad naikinti skundžiamą teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra nustatyta, todėl šis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 302 str., 329 str. 1 d., 330 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.