Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nerijaus Meilučio ir Arūno Rudzinsko,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagalatsakovo V. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1122-454/2013 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lytagra“ ieškinį atsakovui V. Z. dėl skolos priteisimo ir atsakovo V. Z. priešieškinį ieškovei akcinei bendrovei „Lytagra“ dėl sutarties nutraukimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 21d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

Apeliaciniu skundu yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovės akcinės bendrovės „Lytagra“ ieškinys atsakovui V. Z. dėl skolos priteisimo ir atmestas atsakovo priešieškinis ieškovei dėl sutarties nutraukimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimasyra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti remiantis apeliantoapeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas 2011 m. birželio 9 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 596 (b.l. 27–30, t. I), pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti naują Prancūzijos firmos „SUIRE“ rotorinę šienapjovę ROTOGYR PJR 3200 atsakovui nuosavybės teise, o atsakovas įsipareigojo priimti prekę ir apmokėti už ją pagal pateiktą PVM sąskaitą faktūrą 25 000 Lt sumą. Pagal sutartį rotorinė šienapjovė, atitinkanti ieškovės pateiktame apeliantui komerciniame pasiūlyme nurodytą komplektaciją ir būklę, turėjo būti pristatyta atsakovui iki 2011 m. liepos 25 d. Pagal sutartį mokėtiną PVM mokestį – 4 338,84 Lt - atsakovas sumokėjo ieškovei 2011 m. birželio 10 d. (b.l. 33, t. I).2011 m. rugpjūčio 5 d. perdavimo–priėmimo aktu (b.l. 31, t. I) ieškovė perdavė atsakovui rotorinę šienapjovę SUIRE ROTOGYR PJR 3200, g.n. 000401829. 2011 m. rugpjūčio 5 d. atsakovui buvo išrašyta apmokėjimui PVM sąskaita faktūra serija SF-S08 Nr. 033548 (b.l. 32, t. I), kurioje nurodytą sumą be PVM, t. y. 20 661,16 Lt jis turėjo apmokėti iki 2011 m. rugpjūčio 20 d., tačiau atsakovas iki šiol nurodytos sumos ieškovei nėra sumokėjęs.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl šalių sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties teisinio kvalifikavimo, t. y. ar šalių sudaryta sutartis yra vartojimo sutartis. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apelianto sudarant ginčijamą sutartį nelaikė vartotoju, nepagrįstai šalių sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties nekvalifikavo kaip vartojimo sutarties, o tuo pačiu nepagrįstai netaikė apeliantui, kaip vartotojui, papildomos teisinės apsaugos. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šalių sudarytos sutarties nekvalifikavo kaip vartojimo sutarties, kadangi apeliantas, sudarydamas rotorinės šienapjovės pirkimo–pardavimo sutartį, veikė ne kaip vartotojas, o kaip ūkininkas, kuris rotorinę šienapjovę įsigijo ne savo asmeniniams ar namų ūkio poreikiams, bet poreikiams, susijusiems su jo vykdoma ūkininko veikla, tenkinti.

CK 1.39 straipsnio 1 dalyje vartojimo sutartis apibrėžiama kaip sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Vadovaujantis vartotojų apsaugos srityje priimtomis Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės aktų normomis, sutartis turėtų būti kvalifikuojama kaip vartojimo, jei ji atitinka šiuos esminius požymius: 1) prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo, 2) fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės-komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, 3) prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, kuris veikia savo verslo (plačiąja prasme) tikslais). Toks teisinis reguliavimas suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą teisiškai kvalifikuojant sutartį nustatyti, koks asmuo, t. y. fizinis ar juridinis asmuo, yra prekių ar paslaugų vartotojas, taip pat prekių ir paslaugų įsigijimo tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008). Jei sutarties šalys yra du verslo subjektai, jų sudaryta sutartis nepatenka į vartojimo sutarties sampratą ir atitinkamam ginčo santykiui teisės aktai, reglamentuojantys vartotojų teisių apsaugą, netaikytini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2004). Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai ūkininkas sudaro prekių ar paslaugų įsigijimo sutartį, jos kvalifikavimui būtina nustatyti, kokiu tikslu prekės ar paslaugos yra įsigytos – ūkinei veiklai ar asmeniniams poreikiams tenkinti. Jeigu ūkininkas įsigyja prekes ar paslaugas su jo vykdoma veikla susijusiu tikslu, jis negali būti laikomas vartotoju. Atitinkamai – jeigu ūkininkas įsigyja prekes ar paslaugas savo asmeniniams ar šeimos poreikiams tenkinti, jis yra vartotojas ir turi gauti atitinkamą teisinę apsaugą. Kai vartojimo sutartis sudaroma dvigubo naudojimo tikslu, t. y. tiek verslo, tiek asmeniniams tikslams, tokia sutartis laikoma vartojimo sutartimi tik tuo atveju, kai verslo tikslas joje yra nežymus.

Byloje esantis ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimas ŪP Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 65, t. I) patvirtina, kad apeliantas nuo 2008 m. sausio 24 d. (duomenys neskelbtini) yra įregistravęs ūkininko ūkį, t. y. apeliantas yra ūkininkas. Ūkininkas yra fizinis asmuo, kuris vienas arba su partneriais verčiasi žemės ūkio veikla ir miškininkyste, o jo ūkis įregistruotas Ūkininkų ūkių registre (Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 2 str. 2 d.). Rotorinės šienapjovės pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta tarp ieškovės ir atsakovo, kuris sutartį sudarė kaip ūkininkas. Tiek pirkimo–pardavimo sutarties įvadinėje dalyje, nurodant sutarties šalis, tiek ir nurodant sutarties šalių rekvizitus apeliantas nurodytas kaip ūkininkas, pažymėta, kad apelianto parašas galioja ir be antspaudo. Esant nurodytoms aplinkybėms ir siekiant įvertinti, ar ginčijama sutartis yra vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis, būtina nustatyti, kokiems tikslams apeliantas įsigijo rotorinę šienapjovę. Pirmosios instancijos teismas apelianto nurodytas aplinkybes, jog jis rotorinę šienapjovę įsigijo savo namų valdos priežiūrai, atsižvelgdamas į rotorinės šienapjovės paskirtį ir techninius parametrus, laikė mažai tikėtinomis ir nepripažino, kad apeliantas pirkimo–pardavimo sutartį sudarė kaip vartotojas. Teisėjų kolegija sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada ir pažymi, kad ne tik rotorinės šienapjovės techniniai parametrai ar paskirtis, bet ir paties apelianto paaiškinimai, duoti parengiamojo teismo posėdžio metu, leidžia pagrįstai manyti, kad apeliantas rotorinę šienapjovę iš esmės įsigijo ne savo asmeniniams ar namų ūkio poreikiams tenkinti, bet savo, kaip ūkininko veiklai, vykdyti. Vien aplinkybė, kad apeliantas rotorinę šienapjovę tikėtinai gali panaudoti ir savo namų valdos priežiūrai, nesudaro pagrindo spręsti, kad apeliantas sutartį sudarė kaip vartotojas, kadangi verslo tikslas, atsižvelgiant į rotorinės šienapjovės techninius ypatumus (ji naudojama tik prikabinta prie traktoriaus, jos darbinis plotis siekia 3,2 m), šiuo atveju yra dominuojantis. Pažymėtina, kad nors byloje esantys duomenys patvirtina, kad apeliantui nuosavybės teise priklauso 0,2500 ha bendro ploto žemės sklypas, kuriame yra apeliantui nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas ir kiti pastatai (b.l. 66–70, t. I), tačiau nurodyti duomenys nepatvirtina, kad apeliantas rotorinę šienapjovę įsigijo išimtinai tik savo ir savo šeimos asmeniniams poreikiams tenkinti, t. y. šienauti namų valdą. Parengiamojo teismo posėdžio metu apeliantas nurodė, kad šienapjovę įsigijo namų valdai, kurios plotas 7 ha (b.l. 174, t. I), tačiau byloje esantys duomenys paneigia apelianto nurodytą aplinkybę, kad jo namų valda yra 7 ha ploto. Apeliantas parengiamojo teismo posėdžio metu patvirtino, kad šienapjovę pirko žolei smulkinti, savo ūkinei veiklai, o naudojant šienapjovę per 3 valandas apie hektarą susmulkino (b.l. 174, t. I), todėl byloje esant duomenims, kad apelianto namų valda yra tik 0,2500 ha bendro ploto, kuri dar yra užstatyta pastatais, jo nurodytos aplinkybės, kad jis per 3 valandas susmulkino apie hektarą žolės, leidžia pagrįstai manyti, kad apeliantas rotorinę šienapjovę įsigijo ir naudojo savo kaip ūkininko veiklai vykdyti. Esant nurodytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai šalių sudarytą sutartį kvalifikavo ne kaip vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį, o kaip pirkimo–pardavimo sutartį ir pagrįstai apelianto nelaikė silpnesniąja sutarties šalimi, kuriai taikomos didesnės teisinės apsaugos galimybės. Pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad apeliantas sudarant rotorinės šienapjovės pirkimo–pardavimo sutartį veikė ne kaip vartotojas, teismas neturėjo pagrindo spręsti ir apelianto už priešieškinį sumokėto žyminio mokesčio grąžinimo klausimo, dėl ko nepagrįstu laikytinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai remiantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktu nesprendė žyminio mokesčio grąžinimo klausimo.

Apelianto nurodytas argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo teisiniams santykiams netaikė „Vartojimo rangos“ skirsnio normų taip pat laikytinas nepagrįstu, kadangi tarp šalių susiklosčius pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams, teismas neturėjo jokio pagrindo sprendžiant ginčą remtis rangos teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis.

Apeliaciniame skunde be kita ko teigiama, kad teismas nepagrįstai apeliantui primetė pareigą paneigti išsamiau ieškovės nurodytas aplinkybes, nei tai yra įmanoma pagal ieškovės pateiktus įrodymus. Pažymėtina, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Taigi apeliantas turėjo pareigą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis rėmėsi kaip savo atsikirtimų ir reikalavimų pagrindu, o ne paneigti ieškovės nurodytas aplinkybes jos pateiktų įrodymų kontekste. Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas - teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 str.). Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo, priimtą sprendimą pagrindė byloje esančių įrodymų tinkamu įvertinimu, o ne kaip nurodyta apeliaciniame skunde, remdamasis tik prielaidomis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad apeliantui buvo perduota tinkamos kokybės rotorinė šienapjovė, o jos gedimas, dėl kurio rotorinė šienapjovė šiuo metu negali būti naudojama, labiau tikėtina atsirado ne dėl jos netinkamos kokybės, o dėl netinkamo jos naudojimo ar naudojimo ne pagal paskirtį.

CK 6.38 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai prievolių vykdymo principai, pagal kuriuos prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra – vadovaujantis protingumo kriterijais. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė šią materialinės teisės normą, kadangi, teisėjų kolegijos manymu, ieškovė tinkamai įvykdė savo pareigas pagal šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį ir perdavė apeliantui tinkamos kokybės rotorinę šienapjovę. Kaip viena iš bendrųjų pardavėjo pareigų, įtvirtintų CK 6.317 straipsnyje, yra numatyta pareiga patvirtinti prekės kokybę. Pagal CK 6.333 straipsnio 1 dalį pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus. Tais atvejais, kai pardavėjas garantuoja daiktų kokybę, jis atsako už daiktų trūkumus, jeigu neįrodo, kad šie atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, kad pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, arba dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos (CK 6.333 str. 3 d.). Ieškovė šalių sudarytoje sutartyje rotorinei šienapjovei suteikė 12 mėnesių garantijos terminą, o gedimas, dėl kurio rotorinė šienapjovė negali būti naudojama, atsirado šiam terminui nepasibaigus. Ieškovės teigimu, atsiradęs rotorinės šienapjovės gedimas yra jos netinkamo naudojimo ar naudojimo ne pagal paskirtį padarinys, ką nustatė pirmosios instancijos teismas ir su kuo apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti. Teisėjų kolegija nepagrįstu laiko apeliacinio skundo argumentą, jog 2011 m. spalio 19 d. raštu Nr. 1022 (b.l. 36, t. I) ieškovė pripažino, kad apeliantui pardavė nekokybišką rotorinę šienapjovę, kadangi minėtame rašte tokie duomenys nenurodyti. Faktas, jog ieškovė konstatavo itin didelius apeliantui parduotos rotorinės šienapjovės apgadinimus, nesudaro pagrindo teigti, jog tie sugadinimai atsirado dėl netinkamos šienapjovės kokybės. Nors minėti sugadinimai nustatyti kokybės garantijos termino metu, tačiau pažymėtina, kad pagal sutarties sąlygas ieškovė neatsako už prekės kokybę, jei defektai atsirado dėl to, kad pirkėjas pažeidė prekės naudojimo pagal paskirtį, saugojimo, aptarnavimo, priežiūros ir eksploatacijos taisykles arba defektai atsirado kitaip dėl pirkėjo ar trečiųjų asmenų kaltės arba dėl nenugalimos jėgos (Sutarties 4.2. punktas). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad rotorinės šienapjovės defektai, dėl kurių netikslinga šienapjovę net remontuoti, atsirado būtent dėl apelianto kaltės ir apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad šienapjovės atraminio veleno sugadinimas sulenkiant jį „V“ raide, nudilinti ir išlaužyti pjovimo peiliukai galėjo atsirasti dėl netinkamos rotorinės šienapjovės kokybės, o priešingai, byloje esantys duomenys pagrįstai leidžia teigti, kad šis sugadinimas atsirado būtent dėl netinkamo šienapjovės naudojimo ar naudojimo ne pagal paskirtį. Apeliacinio teismo manymu, ieškovės byloje pateikti duomenys ir įrodymai leidžia manyti labiau esant tikėtiną išvadą, kad gedimai atsirado dėl netinkamo šienapjovės eksploatavimo, nei kad dėl netinkamos jos kokybės. Kokybės garantijos terminu paaiškėję trūkumai, kuriuos ieškovė ištaisė, nesudaro pagrindo spręsti, jog apeliantui pateikta šienapjovė buvo netinkamos kokybės. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas pirmiau nurodytą išvadą dėl rotorinės šienapjovės sugadinimų padarė remdamasis vien tik prielaidomis, kadangi nurodyto sugadinimo atsiradimo galimos priežastys buvo patvirtintos liudytojų, o taip pat UAB DK „PZU Lietuva“ raštu (b.l. 116, t. I, b.l. 5, t. II). Apelianto teigimu, draudimo kompanijos pateikti duomenys negali patvirtinti rotorinės šienapjovės sugadinimo priežasties, kadangi pranešimą apie draudiminį įvykį užpildė draudimo įmonės darbuotoja, tačiau su šiuo apelianto argumentu nėra jokio pagrindo sutikti. Draudimo kompanijos suinteresuotumo bylos baigtimi nenustatyta, apeliantas nepateikė jokių duomenų apie tai, kad draudimo kompanija būtų suinteresuota priimti būtent ieškovei palankų teismo sprendimą ir pateikti galimai neteisingus duomenis apie draudiminį įvykį. Pažymėtina, kad draudimo kompanija, apdraudusi rotorinę šienapjovę ROTOGYR PJR 3200, nurodė, kad 2011 m. rugsėjo 19 d. apeliantas telefonu informavo apie 2011m. rugsėjo 16 d. įvykį, t. y. kad draudėjui važiuojant papuolė nežinomas daiktas ir apgadino šienapjovę (b.l. 116, t. I). Apelianto veiksmai kreipiantis į draudimo kompaniją ir informuojant ją apie įvykį tikintis draudimo išmokos, o ne kreipimasis į ieškovę, kad ši pašalintų atsiradusį gedimą, kuris atsirado kokybės garantijos terminu, kaip tik rodo, kad pats apeliantas buvo įsitikinęs, jog atsiradęs gedimas yra ne šienapjovės prastos kokybės padarinys. Draudimo kompanijos rašte nurodytos įvykio aplinkybės, kurias draudimo kompanijai nurodė pats apeliantas, leidžia pagrįstai manyti, kad šienapjovės esami gedimai atsirado būtent dėl apelianto netinkamų veiksmų naudojant šienapjovę netinkamai.Pakabinamo žolynų smulkintuvo SUIRE priežiūros instrukcijoje (b.l. 83–97, t. I) nurodyta, kad prieš pradedant naudoti mašiną reikia įsitikinti, kad sklypo žemės paviršiuje nėra nelygumų ir nuolaužų (medžio, metalo, plastiko, tvoros ir pan.), kuriuos mašina galėtų užkliudyti ir kurie galėtų ją apgadinti. Nurodytos aplinkybės kaip tik ir sudaro pagrindą manyti, kad apeliantas tinkamai nurodytos pareigos neįvykdė, dėl ko papuolus į šienapjovę nežinomam daiktui ji buvo apgadinta.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantas iki bylos iškėlimo teisme pagal ieškovės ieškinį jokių pretenzijų dėl netinkamos rotorinės šienapjovės kokybės ieškovei nereiškė, todėl jo nurodyti teiginiai apie tai, kad ieškovė jam pardavė netinkamos kokybės šienapjovę laikytini gynybine pozicija siekiant išvengti savo prievolių tinkamo vykdymo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė perdavė apeliantui tinkamos kokybės, sutarties sąlygas atitinkančią Prancūzijoje pagamintą šienapjovę, kadangi byloje esantys įrodymai paneigia perdavimo–priėmimo akte esantį įrašą apie rotorinės šienapjovės pagaminimą Lenkijoje, nes ieškovė įrodė, jog perdavimo–priėmimo akte esantis įrašas yra tik rašymo apsirikimas, o apeliantui perduota rotorinė šienapjovė yra tikrai pagaminta Prancūzijoje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad apeliantas nepaneigė ieškovės nurodytos aplinkybės, jos apeliantui perduota rotorinė šienapjovė yra pagaminta Prancūzijoje, todėl teismas pagrįstai laikė, kad apeliantui perduota sutarties sąlygas atitinkanti prekė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas, pasirašydamas perdavimo-priėmimo aktą ir matydamas įrašą apie prekės pagaminimo vietą, jokių pretenzijų ar pastabų dėl to ieškovei nereiškė, rotorinę šienapjovę priėmė ir ją pradėjo eksploatuoti. Šalių sudarytos sutarties 5.1. nurodyta, kad pirkėjas, t. y. apeliantas įsipareigoja patikrinti prekės komplektiškumą bei kokybę priimant prekę. Tais atvejais, kai pirkėjas, perimdamas prekę, nepareiškia pardavėjui apie prekės trūkumus, laikoma, kad pirkėjui prekė, jos kiekis, komplektiškumas ir kokybė tinka ir jis neturi bei neturės dėl to pardavėjui jokių pretenzijų. Esant nurodytoms aplinkybėms ir apeliantui dėl prekės kilmės jos priėmimo metu nereiškiant jokių pretenzijų, kai apeliantas buvo įsipareigojęs prekės perdavimo jam metu patikrinti jos komplektiškumą bei kokybę, pagal sutarties sąlygas laikytina, kad pirkėjui prekė, jos kiekis, komplektiškumas ir kokybė tiko. Apeliantas nurodytos sutarties sąlygos neginčijo, todėl net ir tuo atveju, jei apeliantui būtų perduota Lenkijoje pagaminta šienapjovė, jo elgesys ir veiksmai priimant jam perduodamą prekę rodo, kad apeliantas sutiko, kad jam būtų perduota būtent tokia prekė ir dėl to jokių pretenzijų nereiškė.

Apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nevertino, ar šalių sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje sutarties dalykas buvo pakankamai apibrėžtas, laikytinas nepagrįstu, kadangi pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu skundžiamame sprendime yra pasisakęs.Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nepasisakytina.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, remdamasi bylos medžiaga sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai ištyrė aplinkybes, svarbias teisingam kilusio ginčo sprendimui, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, išaiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, reglamentuojančias tarp šalių susiklosčiusius santykius, ir tenkindamas ieškovės ieškinį bei atmesdamas priešieškinį priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 185 str., 263 str.), kurį naikinti ar keisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apeliacinį skundą, apeliantui nepriteistinos iš ieškovės jo turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.).

Ieškovė, pateikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą, įrodymų, kad turėjo bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų nepateikė, prašymo priteisti jai turėtas bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas nepareiškė, todėl jai tokios išlaidos, atmetus atsakovo apeliacinį skundą, nepriteistinos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies1punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimąpalikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.