Vilniaus apygardos teismo nutartis

2017-12-14 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-659-497/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2017-08-29Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-12-14Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-12-14
Bylos Nr.
1A-659-497/2017
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-24261-2016-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Audrius Cininas (pirm.), Vitalija Norkūnaitė, Arūnas Kisielius
Nuteistasis
A. V.
Nukentėjusysis
A. A. V.
Advokatai
Mykolas Girdiušas, Jurijus Surininas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-659-497/2017Teisminio proceso Nr. 1-01-1-24261-2016-7Procesinio sprendimo kategorijos:1.2.4.6.2.1.; 1.2.5.4.1.; 2.4.6.1.(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2017 m. gruodžio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Audriaus Cinino,

teisėjų Vitalijos Norkūnaitės ir Arūno Kisieliaus,sekretoriaujant Irmai Greičiuvienei, Paulinai Petrauskaiteidalyvaujant prokurorei Audronei Šukienei,nuteistajam A. V.,gynėjui advokatui Jurijui Surininui,nukentėjusiajai A. A. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. ir jo gynėjo advokato Mykolo Girdiušo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BK 140 straipsnio 2 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje, ir paskirtos bausmės:

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimas 5 mėnesiams,

pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas 7 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant A. V. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu: neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, pradėti dirbti ar registruotis darbo biržoje, gydytis priklausomybės ligas bei nevartoti alkoholio ir kitų psichiką veikiančių medžiagų (išskyrus vaistus ligos gydymui).

Vadovaujantis BK 72² straipsniu, A. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje, šį įpareigojimą įvykdant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, nustatė :

A. V. nuteistas už tai, kad 2016 m. gegužės 23 d. apie 18 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (nustatytas 1,25 promilių girtumas), konflikto su motina A. A. V. metu tyčia abiem rankomis pastūmė A. A. V. į krūtinę, dėl ko ji nugriuvo ant grindų ir susitrenkė galvą bei nugarą, tokiu būdu smurtaudamas prieš savo šeimos narį, sukėlė nukentėjusiajai A. A. V. fizinį skausmą. Šiais savo veiksmais A. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Be to, A. V. 2016 m. rugpjūčio 16 d. apie 16.30 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,11 promilių girtumas), būdamas virtuvėje, konflikto su motina A. A. V. metu, rankoje laikydamas peilį, grasino A. A. V., sakydamas „susidorosiu“, o motinai bandant atimti peilį, su ja susistumdė, motinai atėmus peilį, griebė peilį jai iš rankų, po ko, į virtuvę užėjęs V. D., atėmė iš jo peilį, tada A. V., nuėjęs į motinos kambarį, reikalavo jos duoti pinigų cigaretėms, o motinai atsisakius, grasino jai, sakydamas „sukaposiu baldus ir susidorosiu“, taip grasino nužudyti savo motiną A. A. V., dėl ko buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šiais savo veiksmais A. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniu skundu A. V. ir jo gynėjas Mykolas Girdiušas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes A. V. nepadarė nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad fizinio skausmo, A. V. ją 2016-05-23 įvykio metu pastūmus, ir dėl to jai nugriuvus, nepajuto ir jokių pretenzijų dėl to savo sūnui neturi. Tačiau pirmosios instancijos teismas padarė niekuo nepagrįstą išvadą, kad nukentėjusioji dėl šio pastūmimo ir kritimo juto fizinį skausmą. Netiesioginiai įrodymai (liudytojo D. Š. parodymai, Bendrojo pagalbos centro pranešimas, apžiūros protokolas, Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės duomenys, tarnybinis pranešimas), kuriais remdamasis teismas konstatavo, kad nuteistasis padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, taip pat nepatvirtina, kad nukentėjusioji įvykio metu juto skausmą ar buvo sumušta.

Tokias pat objektyviais duomenimis nepagrįstas išvadas apie A. V. kaltę teismas padarė ir dėl 2016-08-16 įvykusio konflikto. Teismo išvados, kad nukentėjusioji buvo išsigandusi A. V. grasinimų ir pagrįstai tikėjo, kad sūnus gali juos įgyvendinti, nepatvirtina bylos duomenys. A. V. gyveno kartu su motina, dažnai tarpusavyje konfliktuodavo ir tų konfliktų metu ne kartą grasino savo motinai, tačiau niekada jo veiksmai nebuvo tiek pavojingi, kad keltų grėsmę motinos gyvybei, todėl nukentėjusiajai nebuvo jokio pagrindo bijoti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Nors konflikto metu A. V. ir laikė rankoje peiliuką, tačiau jį buvo paėmęs ne grasinti motinai, o taisyti stalui. Kad nukentėjusioji visiškai nebijojo A. V., rodo ir faktas, kad ji peiliuką iš A. V. buvo atėmusi, vėliau A. V. peiliuką atėmė iš motinos, kol galiausiai jį pats atidavė dalinai konflikte dalyvavusiam liudytojui V. D.. Tai, kad motina nesikreipė pagalbos į minėtą liudytoją, irgi parodo, jog A. V. grasinimų ji rimtais nelaikė. Kad grasinimai buvo tik spontaniškai išsakyti žodžiai, rodo ir faktas, kad A. V. grasino sukapoti baldus, nors jokio kirvio ar kito įrankio šiems grasinimams įvykdyti bute nebuvo.

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Nuteistojo A. V. ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 str. 3 d.). Apeliantas ir jo gynėjas prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį išteisinti, motyvuodamas tuo, kad jis nepadarė nusikalstamų veikų, už kurių padarymą yra nuteistas. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir iš naujo įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nuosekliai nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, ir nuteistojo A. V. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas byloje įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais.

Dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas padarė niekuo nepagrįstą išvadą, kad nukentėjusioji pajuto fizinį skausmą po to, kai ją nuteistasis 2016-05-23 įvykio metu pastūmė, dėl ko ji pargriuvo, nes nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme teigė, kad jokio fizinio skausmo dėl jos pastūmimo ir nugriuvimo nepajuto ir pretenzijų nuteistajam neturi. Tačiau teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta, visiškai pritardama apylinkės teismo išvadai, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog nuteistasis 2016-05-23 apie 18 val. nukentėjusiosios bute smurtavo prieš nukentėjusiąją ir sukėlė jai fizinį skausmą.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, kad nukentėjusioji pajuto fizinį skausmą po prieš ją pavartoto smurto, padarė, remdamasis ne tik nukentėjusiosios parodymais, bet taip pat liudytojo D. Š. parodymais, Bendrojo pagalbos centro registruotu pranešimu, apžiūros protokolu, tarnybiniu pranešimu dėl smurto artimoje aplinkoje nustatymo, Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės duomenimis apie A. A. V. sveikatos būklę ir nusiskundimais po įvykio, kita bylos medžiaga, taip pat paties kaltinamojo A. V. duotais parodymais. Apeliantai teigia, kad ir šie įrodymai nepatvirtina, kad nukentėjusioji juto fizinį skausmą, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiems jų argumentams. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad minėtuose įrodymuose nėra užfiksuota, jog nukentėjusioji būtų sumušta ar sužalota, kad įvykio vietoje nebuvo kraujo, o aplinka buvo tvarkinga, nėra esmingai reikšmingos, sprendžiant dėl nuteistojo kaltės, sukėlus nukentėjusiajai fizinį skausmą, nes nuteistajam ir nėra inkriminuojamos aplinkybės, kad jis sužalojo savo motiną. Be to, faktas, kad nukentėjusioji nebuvo sužalota, nereiškia, kad po to, kai buvo nuteistojo pastumta ir nugriuvo, ji nejuto skausmo apskritai. Byloje teismo nustatyta ir nėra ginčijama, kad konflikto metu nuteistasis rankomis pastūmė nukentėjusiąją ir ji nugriuvo, o griūdama nestipriai susitrenkė galvą ir nugarą. Nors Greitosios medicinos pagalbos brigada sužalojimų nukentėjusiajai nenustatė, tačiau ant jos galvos užčiuopė guzą, kas patvirtina, kad griūdama ji atsitrenkė galva į kietą daiktą (sieną, grindis). Galva ar nugara atsitrenkus į kietą paviršių, paprastai visada atsiranda tam tikras fizinis skausmas. Be to, iš greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės, tarnybinio pranešimo dėl smurto artimoje aplinkoje nustatymo, liudytojo D. Š. parodymų matyti, kad nukentėjusioji po A. V. panaudoto smurto skundėsi galvos ir nugaros skausmais, sakė, kad sūnus ją stumdė, ji atsitrenkė į sieną, griuvo ant grindų. Taigi fizinį skausmą nukentėjusioji jautė, nors vėliau tai ir neigė, skausmo faktas buvo ir jį patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiosios pozicija dėl to, ar ji juto fizinį skausmą 2016-05-23 įvykio metu, nebuvo nuosekli. Iš karto po įvykio nukentėjusioji detaliai nurodė nuteistojo smurtavimo aplinkybes, kurios buvo užfiksuotos 2016-05-23 tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje nustatymo (1 t., b. l. 28-30), nurodė, kur ir kaip nuteistasis jai sudavė, skundėsi galvos svaigimu. Liudytojas D. Š. parodė (2 t. b. l. 115), kad pareigūnams atvykus į įvykio vietą, nukentėjusioji skundėsi galvos ir nugaros skausmais, sakė, kad A. V. ją pastūmė ir ji galva atsitrenkė į sieną bei nugriuvo ant žemės. Kad nukentėjusioji skundėsi medikams galvos svaigimu, taip pat užfiksuota 2016-05-23 Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje (1 t., b. l. 45). Tačiau jau po kelių dienų 2016-05-31 duodama parodymus, nukentėjusioji, nors ir nurodė, kad ją nuteistasis pastūmė ir ji nugriuvo, bet neigė, kad ji juto fizinį skausmą, paaiškino, kad sūnus atsiprašė ir ji atleido (1 t., b. l. 37). 2017-07-18 teismo posėdyje nukentėjusioji paaiškino, kad griūdama ji atsitrenkė į minkštą fotelį ir neužsigavo, fizinio skausmo nepajuto, ir net nežino, kas yra fizinis skausmas (2 t., b. l. 114-115). Taigi nukentėjusioji savo parodymus keitė nuteistojo naudai. Nuteistasis yra nukentėjusiosios sūnus, todėl parodymų keitimas gali būti paaiškinamas jos siekiu palengvinti sūnaus padėtį, sušvelninti jo atsakomybę. Todėl sprendžiant, ar nukentėjusioji juto fizinį skausmą, vadovautis daugiausiai nukentėjusiosios parodymais ir suteikti jiems išskirtinę reikšmę, kurią akcentuoja nuteistasis apeliaciniame skunde, negalima, nes jie iš esmės nėra patikimi. Nukentėjusiosios parodymus, kad ji nejuto skausmo po patirto sūnaus smurto, paneigia kiti jau aptarti bylos duomenys, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai konstatavo, kad A. V. pastūmė rankomis savo motiną A. A. V., dėl ko ji griūdama atsitrenkė į sieną ir nukrito ant žemės, po ko atsirado neteisėtų veiksmų padariniai – fizinis skausmas dėl galvos ir nugaros sutrenkimo. Kaltinamojo A. V. veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal šį straipsnį. Argumentų, paneigiančių šių išvadų pagrįstumą, apeliantai savo skunde nenurodė.

Dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog nukentėjusioji buvo išsigandusi A. V. grasinimų ir pagrįstai tikėjo, kad sūnus gali juos įgyvendinti, nepatvirtina bylos duomenys. Tačiau teisėjų kolegija ir šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji tikrai buvo išsigandusi nuteistojo grasinimų ir pagrįstai tikėjo, kad sūnus gali juos įgyvendinti. Šias aplinkybes patvirtina nukentėjusios A. A. V. pareiškimas ir parodymai, liudytojų V. D. ir B. M. parodymai, Bendrojo pagalbos centro registruotas pranešimas, apžiūros protokolas, tarnybinis pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje nustatymo, alkoholio matuoklio duomenys dėl A. V. nustatyto neblaivumo, kita bylos medžiaga, taip pat iš dalies paties kaltinamojo A. V. duoti parodymai.

Teik nukentėjusioji, tiek kaltinamasis 2016-08-16 įvykio aplinkybes nurodė panašiai – kad tarp jų kilo konfliktas, nuteistasis buvo neblaivus ir rankoje turėjo statybinį peiliuką (šios teismo nustatytos aplinkybės apeliaciniame skunde nėra ginčijamos), nuteistasis neatmetė galimybės, kad galėjo prišnekėti motinai visokių dalykų, o A. A. V. teisme patvirtino, kad A. V., laikydamas peiliuką rankoje, grasino susidorojimu ir „viską sukapoti, išdaužyti“. Apeliaciniame skunde teigiama, kad šie grasinimai buvo tik spontaniškai išsakyti žodžiai, tačiau kolegija negali sutikti su apeliantais, nes bylos duomenys rodo, kad nukentėjusioji šiuos nuteistojo žodžius, jo veiksmus, būklę ir bendrai visą susidariusią situaciją vertino kaip pavojingą jos gyvybei. Nuteistoji žinojo, kad girtas sūnus yra agresyvus, piktas ir gali būti neprognozuojamas, nes jis gydėsi dėl psichikos sutrikimų, vartojo vaistus, be to, anksčiau prieš nukentėjusiąją yra smurtavęs. Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji po nuteistojo grasinimu išėjo pas kaimynus ir iškvietė policiją, kurios laukė ir laiptinėje, ir pas kaimynus, namo negrįžo. Liudytoja B. M. (pareigūnė) (2 t., b. l. 135-136) patvirtino, kad atvykusi policija pagal iškvietimą rado nukentėjusiąją išsigandusią, kuri pasakė, kad sūnus jai grasino peiliu, šaukė ant jos, kad užmuš, jeigu ji iškvies policiją. Įvykio liudytojas V. D. (nuomininkas) (2 t., b. l. 115-116) nurodė, jog A. A. V. bijo girto sūnaus, jis būna agresyvus, yra ją sumušęs. Šios aplinkybės įrodo, jog nukentėjusioji buvo išsigandusi peilį rankoje laikusio A. V. grasinimų ir pagrįstai tikėjo, kad sūnus juos gali įgyvendinti. Kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad nukentėjusioji yra 80 metų amžiaus ir pagal savo fizines savybes neturi galimybės tinkamai pasipriešinti ar apsiginti nuo sūnaus agresijos, todėl jos baimė dėl pavojaus savo sveikatai ir gyvybei turėjo pagrindą. Tuo tarpu apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad nukentėjusioji vienu momentu buvo atėmusi peilį iš nuteistojo, kad ji nesikreipė pagalbos į liudytoją V. D. ir kad bute nebuvo kirvio, niekaip nepatvirtina, kad nukentėjusioji nuteistojo nebijojo ir rimtai jo grasinimų nevertino. Taigi apeliantai argumentų, sudarančių pagrindą abejoti apylinkės teismo išvadų pagrįstumu, nenurodė, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., nutaria :

Nuteistojo A. V. ir jo gynėjo advokato Mykolo Girdiušo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Audrius CininasTeisėjai Vitalija NorkūnaitėArūnas Kisielius