- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-06-09
- Bylos Nr.
- e2A-873-921/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-18121-2020-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Evaldas Burzdikas, Jurgita Sujetienė, Rasa Urbanavičiūtė
- Ieškovas
- K. K.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, I. L., V. V., O. Ž., J. R.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Jurgitos Sujetienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Rasos Urbanavičiūtės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės K. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-237-962/2022 pagal ieškovės K. K. patikslintą ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, I. L., V. V., O. Ž. ir J. R. dėl neatlygintino kelio servituto nustatymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, A. S., E. V., M. V. ir Kauno miesto savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. I. K. K. kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), neatlygintiną kelio servitutą, suteikiantį teisę ieškovei važiuoti transporto priemonėmis bei naudotis pėsčiųjų taku pagal individualią veiklą vykdančio A. G. parengtą planą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
2. Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso 5/8 dalys gyvenamojo namo bei 5/8 dalys garažo, esančių (duomenys neskelbtini). Kitos 3/8 dalys šio nekilnojamojo turto priklauso trečiajam asmeniui A. S.. Ieškovė prie jai nuosavybės teise priklausančių statinių, (duomenys neskelbtini), visuomet naudojo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį. Šiuo metu vyksta žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), atidalinimo procesas, vietoje vieno bendro žemės sklypo formuojami du atskiri žemės sklypai. Žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra suformuotas, priklauso valstybei, o žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), iki šios dienos nėra suformuotas, formavimo procesas sustabdytas inicijavus bylą teisme dėl servituto nustatymo, žemė priklauso valstybei. Ieškovė pažymėjo ir tai, kad Kauno miesto savivaldybės įmonės „Kauno planas“ parengtame žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), plane nėra numatytas servitutas gyventojų bei specialiųjų tarnybų transporto priemonių patekimui prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), taku, einančiu per žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriuo iki šiol realiai buvo naudojamasi. Individualią veiklą vykdantis A. G. parengė planą, kuriame pažymėjo servituto vietą faktiškai naudojamoje vienintelėje įvažiavimo ir išvažiavimo vietoje į (iš) žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Kitaip ieškovė neturi galimybės patekti į savo gyvenamąjį namą ir garažą, o taip pat žemės sklypą po šiais statiniais. Ieškovė yra davusi sutikimą, jog žemės sklype po ieškovei nuosavybės teise priklausančiais statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), būtu nustatytas neatlygintinas kelio servitutas pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkams. Todėl, ieškovės nuomone, jos reikalavimo nustatyti analogišką (neatlygintino) servitutą patenkinimas, vienareikšmiai atitiktų lygiateisiškumo ir proporcingumo principų reikalavimus.
3. A. N. žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad nėra nė vienos iš būtinų sąlygų, kurioms esant, servitutas nustatytinas teismo sprendimu. Nacionalinė žemės tarnyba yra patikėtiniu nesuformuotos valstybinės žemės, esančios (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), t. y. šioje byloje yra vienas ir tas pats savininkas. Taip pat byloje nėra aišku, kas yra tarnaujantis daiktas, o kas viešpataujantis. Teritorija, kurioje pageidaujama nustatyti servitutą, yra suplanuota Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 23 d. įsakymu „Dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“. Šis teritorijų planavimo dokumentas yra įregistruotas Teritorijų planavimo dokumentų registre, o informacijos apie tai, kad minėto detaliojo plano sprendiniai būtų panaikinti ar pakeisti, Nacionalinės žemės tarnyba neturi. Kelio servituto (tarnaujančio daikto), suteikiančio teisę žemės sklypo savininkams važiuoti transporto priemonėmis ar eiti pėstiesiems per minėtą teritoriją, teritorijos planavimo dokumente, nenumatyta. Be to, civilinių teisinių santykių teisingumo ir interesų derinimo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuoti dėl servituto patirti netekimai, todėl ieškovė nepagrįstai prašo neatlygintino servituto.
Atsiliepimas
4. A. I. L. atsiliepime su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovė atsisakė servituto, kurio dabar reikalauja, teigė, kad įvažiavimą pasidarys iš rytinėje pusėje valstybės žemėje esančio privažiavimo, savo sklype pasistatydama statinį, ant kurio stogo galės lengvai užvažiuoti mašina. Šį faktą netiesiogiai patvirtina ieškovės parašas ant detaliojo plano brėžinyje, pagal kurį buvo atlikti geodeziniai matavimai ir kuriame nėra pažymėto servituto. Ieškinyje ieškovė nepagrįstai prašo suteikti jai neatlygintiną servitutą, argumentuodama tuo, kad ji yra suteikusi neatlygintiną servitutą pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), gyventojams žemės sklype po jai nuosavybės teise priklausančiais statiniais. Pažymėjo, kad ieškovės minimas servitutas yra skirtas patekti į ūkinį pastatą, kuris priklauso E. V., V. V. ir M. V.. Tuo tarpu ieškovės naudai servitutas būtų nustatytas atsakovės namo pusės kieme, po jos langais. Be to, ieškovės prašomo nustatyti servituto plotas yra 76 kv. m, o jos žemėje esančio servituto plotas yra beveik dvigubai mažesnis. Atsakovės nuomone, servitutas jos kieme gali būti naudojamas ne tik privažiavimui prie žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bet ir kaip namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojų ir svečių automobilių stovėjimo aikštelė.
5. A. V. V. atsiliepime su ieškiniu sutiko. Nurodė, kad ji neturi būti atsakove, nes neturi žemės, visa žemė priklauso valstybei. Kai atskyrė sodybas, liko bendras įvažiavimas į vieną kiemą. Namas, esantis (duomenys neskelbtini), neturi atskiro įvažiavimo, namas stovi įkalnėje, šlaite. Žemė visada bus valstybės žinioje, o servitutą suteikti galima, nes žemė valstybės, servitutas turi būti neatlygintinas.
6. A. J. R. atsiliepime su ieškiniu nesutiko.
7. A. O. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad sutinka su kitų bendrasavininkų nuomone.
8. Trečiasis asmuo E. V. atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu sutiko.
9. Trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į ieškinį nurodė, jog susiklosčiusi situacija, kad patvirtinus žemės sklypų (duomenys neskelbtini) detalųjį planą, nebuvo suprojektuotas kelio servitutas, suteikiantis teisę važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis daiktas) per žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), iki žemės sklypo (duomenys neskelbtini), negali būti vertinama kaip ieškovės teisių ir teisėtų interesų suvaržymas neteisėtu būdu, kadangi detalusis planas parengtas ir patvirtintas laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant nustatytų reikalavimų. SĮ „Kauno planas“ parengtame žemės sklypų (duomenys neskelbtini) detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje yra ieškovės parašas, reiškiantis asmens pritarimą parengtiems sprendiniams. Ieškovė iki detaliojo plano patvirtinimo neišreiškė valios dėl kelio servituto nustatymo. Detalusis planas yra galiojantis ir privalomas. Žemės sklypų detaliuoju planu įvažiavimas į žemės sklypą (duomenys neskelbtini), yra suprojektuotas ir numatytas iš (duomenys neskelbtini) gatvės. Ieškovė nepateikė objektyvių įrodymų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad kelio servitutas per atsakovų žemės sklypą (duomenys neskelbtini), yra objektyviai būtinas ir vienintelis būdas išspręsti ieškovės interesų įgyvendinimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Kauno apylinkės teismas 2022 m. kovo 7 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės valstybei 87 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.
11. Teismas nustatė, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 5/8 dalys gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 5/8 dalys garažo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Kitos 3/8 dalys minėto nekilnojamojo turto priklauso trečiajam asmeniui A. S.. A. I. L., V. V., O. Ž., J. R., tretiesiems asmenims E. V. ir M. V. nuosavybės teise priklauso skirtingos dalys gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatų, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), buvo suplanuoti ir suformuoti detaliuoju planu, patvirtintu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. A-4390 „Dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“. Kauno miesto savivaldybės administracija 2019 m. gruodžio 4 d. raštu Nr. 70-2-4246 VĮ Valstybės žemės fondo Kauno žemėtvarkos ir geodezijos skyriui pateikė užsakymą atlikti žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus ir nustatyti savarankiškai funkcionuojančių statinių žemės sklypo dalis. Kauno miesto savivaldybės administracija 2019 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. 70-2-4391 apie pateiktą užsakymą pranešė Nacionalinei žemės tarnybai. VĮ Valstybės žemės fondo Kauno žemėtvarkos ir geodezijos skyrius 2020 m. rugsėjo 28 d. raštu Nr. S-9318 informavo Kauno miesto savivaldybės administraciją, kad atliko žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus ir parengė žemės sklypų planus. VĮ Valstybės žemės fondo Kauno žemėtvarkos ir geodezijos skyrius 2020 m. rugsėjo 28 d. raštu Nr. S- 9318 ir 2020 m. spalio 30 d. raštu Nr. S-10353 perdavė Kauno miesto savivaldybės administracijai parengtus žemės sklypų planus ir teisės aktų nustatyta tvarka suderintas sklypų kadastro duomenų bylas. Kauno miesto savivaldybės administracija 2020 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 70-2-3673 perdavė parengtas žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kadastro duomenų bylas Nacionalinei žemės tarnybai. 2020 m. liepos 7 d. Kauno miesto savivaldybės administracijoje buvo gautas ieškovės pareiškimas dėl žemės sklypo ribų paženklinimo ir servituto, kuriuo ieškovė pranešė, kad nustatant žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kadastro duomenis ir riboženkliais paženklinus žemės sklypo ribas, paaiškėjo, jog ieškovė neturi įėjimo į jai priklausančius statinius ir neturi įvažiavimo į žemės sklypą. Ieškovė prašė nustatyti servitutą žemės sklype (duomenys neskelbtini). Kauno miesto savivaldybės administracija, atsakydama į šį ieškovės pranešimą, 2020 m. rugpjūčio 4 d. raštu Nr. 70-2-2513 informavo ieškovę, kad SĮ „Kauno planas“ parengtas dokumentas yra žemės sklypų (duomenys neskelbtini) detalusis planas, patvirtintas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. A- 4390. Be kita ko, nurodė, kad šiame detaliajame plane nėra suprojektuotas kelio servitutas žemės sklype (duomenys neskelbtini), suteikiantis teisę žemės sklypo (duomenys neskelbtini) savininkams važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku. Taip pat pažymėjo, kad esamo įėjimo ir įvažiavimo į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) vieta detaliajame plane nurodyta iš (duomenys neskelbtini) gatvės. Minėtu raštu taip pat atkreiptas ieškovės dėmesys į tai, kad detaliojo plano brėžinyje yra ieškovės pritarimas parengtiems sprendiniams, patvirtintas jos parašu. Kauno miesto savivaldybės administracija 2020 m. rugpjūčio 4 d. raštu Nr. 70-2-2513 pasiūlė ieškovei servituto nustatymo klausimą spręsti suinteresuotų asmenų bendru susitarimu arba teisme.
12. 2021 m. sausio 21 d. VĮ Valstybės žemės fondo Kauno žemėtvarkos ir geodezijos skyriaus matininkas nustatė žemės sklypo (duomenys neskelbtini), (proj. plane A) ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini), (proj. plane B) ribas ir paženklino riboženkliais. Faktas apie atliktus darbus užfiksuotas 2021 m. sausio 21 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktuose. Šių aktų 5 punkte nurodyta, kad ieškovė su žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ribomis sutinka, bet aktus pasirašyti atsisako, nes pageidauja kelio servituto žemės sklype (duomenys neskelbtini).
13. Iš VĮ „Registrų centras“ 2020 m. lapkričio 23 d. rašto Nr. 35492255 ir matininko A. G. pažymos bei jos priedo – kadastro žemėlapio ištraukos, teismas nustatė, kad žemės sklypai po statiniais adresu: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), priklauso Lietuvos Respublikai ir valstybinės žemės patikėjimo teise yra valdomi atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos. Žemės sklypas po pastatais adresu: (duomenys neskelbtini), nėra suformuotas. Iš 2021 m. spalio 13 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašo teismas nustatė, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra suformuotas, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai.
Šalies argumentai
14. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog žemės sklypas (duomenys neskelbtini), nėra suformuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas, negalėtų būti registruojamas ir ieškovės prašomas nustatyti servitutas. Be to, nors ieškovė ieškiniu prašo ir teikia A. G. projektinius pasiūlymus dėl servituto nustatymo iki formuojamo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), iš esmės nagrinėjant bylą, nustatyta, jog ieškovei reikalingas servitutas patekti į jai nuosavybės teise priklausantį objektą – garažą. Teismas pastebėjo, kad ginčas dėl patekimo į garažą gali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, tačiau ieškovė, atstovaujama byloje profesionalaus teisininko, tikslinti reiškiamo reikalavimo bei teikti naujų projektinių pasiūlymų, prašant nustatyti servitutą iki ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto – garažo, nepageidavo. Ieškovė teigė, jog tai, kad žemės sklypas nesuformuotas, nebuvo kliūtis nustatyti servitutą formuojamame žemės sklype po ieškovei nuosavybės teise priklausančiais pastatais kaimynams, t. y. pastatų (duomenys neskelbtini) savininkams, todėl ieškovė taip pat turi tokią teisę.
Žemesnės instancijos teismas
15. Teismas nustatė, kad žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), buvo suplanuoti ir suformuoti detaliuoju planu, patvirtintu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. A-4390 „Dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“. Šiame detaliajame plane nėra suprojektuotas kelio servitutas žemės sklype (duomenys neskelbtini), suteikiantis teisę žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkams važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku. Be to, detaliojo plano brėžinyje yra ieškovės pritarimas parengtiems sprendiniams, patvirtintas jos parašu.
16. Teismas pastebėjo, kad nagrinėjamu atveju neatlygintinas kelio servitutas pastatų (duomenys neskelbtini), savininkams yra nustatytas pagal teritorijų planavimo dokumentus, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo tomis pačiomis sąlygomis nustatyti ieškovės prašomo servituto teismo sprendimu. Teismas konstatavo, kad žemės plotas, esantis (duomenys neskelbtini), neatitinka žemės sklypo požymių ir jam taikomų reikalavimų, kadangi nėra suformuotas pagal žemėtvarkos projektą ar kitą detalų teritorijų planavimo dokumentą ir įstatymo nustatyta tvarka įregistruotas viešajame registre, neturi ir kitų identifikacinių, kaip civilinių teisių objekto, požymių. Todėl darė išvadą, kad teismui nustačius kelio servitutą, nebūtų sukurtas servitutas, kaip jis suprantamas civilinėje teisėje, nes nėra objekto, kuriam prašoma nustatyti servitutą. Be to, atsižvelgiant į tai, kad nesuformuotos valstybinės žemės patikėtiniu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), yra Nacionalinė žemės tarnyba, aišku tai, kad egzistuoja tik vienas ir tas pats savininkas. Ieškovė nėra žemės sklypo (duomenys neskelbtini), savininkė. Šiuo atveju tiek tarnaujančio, tiek viešpataujančio daikto savininkas yra tas pats – valstybė. Be to, esant nesuformuotam žemės sklypui (duomenys neskelbtini), apskritai yra neaiškus viešpataujantis daiktas. Žemės sklypas, kuris yra nesuformuotas ir įstatymų nustatyta tvarka neįregistruotas, negali būti viešpataujančiu daiktu, byloje pareikšto reikalavimo tenkinimas nustatant servitutą iki nesuformuoto žemės sklypo, neturėtų įtakos ieškovės teisėms ir pareigoms. Nustatęs minėtas aplinkybes, teismas ieškinį laikė nepagrįstu ir neįrodytu, todėl jį atmetė. Atmetęs ieškinį, teismas iš ieškovės valstybei priteisė 87 Eur išlaidų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
17. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo teismo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 7 d. sprendimą, ieškinį visiškai tenkinti – nustatyti žemės sklype, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), neatlygintiną kelio servitutą, suteikiantį teisę ieškovei važiuoti transporto priemonėmis bei naudotis pėsčiųjų taku pagal individualią veiklą vykdančio A. G. parengtą planą ir priteisti iš atsakovių ieškovės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
17.1. Pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė neištyręs ir neišsiaiškinęs visų esminių bylos aplinkybių, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnio, 263 straipsnio 1 dalies ir 265 straipsnio 1 dalies nuostatas, be to, netinkamai taikė materialinės teisės normas bei nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, kas turėjo įtakos nepagrįsto ir neteisėto procesinio sprendimo priėmimui.
17.2. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), nėra suformuotas ir įstatymu nustatyta tvarka įregistruotas, negalėtų būti registruojamas ir ieškovės prašomas nustatyti servitutas. Darydamas tokią išvadą teismas neatskleidė bylos esmės, nes ieškovė ieškiniu prašė nustatyti servitutą pagal individualią veiklą vykdančio A. G. parengtą planą, konkrečiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Minėtas žemės sklypas yra suformuotas ir tinkamai įregistruotas viešajame registre. Ginčo dėl to, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra suformuotas, šioje byloje nėra. Pažymi, kad atsakovė I. L. teismo posėdžio metu išsakė grasinimus užtverti tvorą, kas rodo problemos esmę, todėl ieškovės prašomas nustatyti servitutas yra būtinas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog pernelyg formalizuojant tiek pateikiamų procesinių dokumentų, tiek jų priedų turinį ir atsisakant iš esmės spręsti šalių ginčą vien dėl neesminių kelio servituto plano trūkumų, kurie gali būti ištaisomi proceso metu, ribojama asmens teisė į teisminę gynybą ir pažeidžiamas teisminės gynybos prieinamumo principas. Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad bylos dėl kelio servituto nustatymo turi viešojo intereso pobūdį, tai inter alia lemia aktyvų teismo vaidmenį renkant ir tiriant įrodymus. Tarnaujantis žemės sklypas šiuo konkrečiu atveju jau yra suformuotas ir įregistruotas viešajame registre, būtent jame ieškovė ieškiniu prašė nustatyti servitutą ir pateikė teismui individualią veiklą vykdančio A. G. parengtą planą. Taigi, ieškovės ieškinio reikalavimas neprieštaravo kasacinio suformuotai teismų praktikai šiuo klausimu.
17.3. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atsisakyta tenkinti ieškovės ieškinį iš esmės tik dėl to, kad viena iš atsakovių (Nacionalinė žemės tarnyba) sąmoningai sustabdė žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įregistravimo viešajame registre procedūrą, akivaizdžiai sąlygoja tolesnį šalių bylinėjimąsi tuo pačiu klausimu, tik po to, kai paminėtas žemės sklypas bus registruotas viešajame registre.
17.4. Pirmosios instancijos teismo sprendimas apibrėžia tokią faktinę situaciją, kai žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), neegzistuoja tik tuomet, kai reikia jį įvardyti viešpataujančiu daiktu ieškovės prašomam nustatyti servitutui. Tačiau tas pats žemės plotas tampa realiai egzistuojančiu žemės sklypu kitu atveju – kai jis tampa tarnaujančiu daiktu atsakovams per šį žemės sklypą jau suformuoto servituto atveju. Tokia skundžiamą sprendimą priėmusio pirmosios instancijos teismo pozicija pažeidžia lygiateisiškumo ir proporcingumo principų reikalavimus.
17.5. Ieškovė ieškinyje nurodė aplinkybes, suponuojančias būtinumą nustatyti kelio servitutą pagal jos pateiktą projektinį siūlymą, t. y. kitaip ieškovė neturi galimybės patekti į savo gyvenamąjį namą ir garažą, o taip pat žemės sklypą po šiais statiniais. Tačiau teismas nepasisakė dėl ieškovės prašomo nustatyti servituto objektyvios būtinybės, jos nepaneigdamas, nepasisakė dėl nė vienos iš kasacinio teismo praktikoje nurodytų sąlygų, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu, tuo pačiu jų ir nepaneigdamas. Todėl laikytina, kad ieškovė įrodė visas servituto nustatymo sąlygas, o jos pateiktų įrodymų pakanka išvadai, jog nenustačius kelio servituto, ieškovė neturi kitos galimybės naudoti savo nuosavybę (garažą bei kitą nekilnojamąjį turtą) pagal tikslinę paskirtį, nes neturi jokių galimybių iki jo privažiuoti automobiliu.
17.6. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, neištyrė ir neįvertino visų reikšmingų bylai aplinkybių, dėl ko byla buvo išnagrinėta nevisapusiškai, neteisingai taikė ir aiškino anksčiau nurodytas materialiosios teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas kaip nepagrįstas ir neteisėtas.
Atsiliepimas
18. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prašo visiškai atmesti apeliacinį skundą, o Kauno miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
Šalies argumentai
18.1. Apeliantė nepagrįstai prašo nustatyti teismo keliu neatlygintiną servitutą, tačiau nenurodo jokių argumentų, kodėl jis turėtų būti neatlygintinas. Šio kelio servituto nustatymas gana stipriai suvaržytų žemės sklypo (duomenys neskelbtini), naudojimą, tačiau apeliantė siekia nemokėti piniginės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi nustatytu žemės servitutu. Atsakovės nuomone, apeliacinės instancijos teismui nusprendus tenkinti apeliacinį skundą, turėtų būti įvertinta ir nustatyta teisinga kompensacija už naudojimąsi svetimu daiktu bei atlyginti nuostoliai, atsiradę dėl galimybės naudoti žemės sklypo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir būdą praradimo. Pažymi, kad apeliantė per visą laikotarpį nesikreipė į Nacionalinę žemės tarnybą ir dėl servituto nustatymo sandoriu (iki statinio), todėl atsakovė ginčo su ieškove dėl servituto nustatymo niekada ir neturėjo.
18.2. Apeliacinis skundas neturėtų būti tenkinamas, kadangi pats ieškinio reikalavimas yra ydingas. Tarnyba pažymi, kad ieškovės pateiktame individualią veiklą vykdančio A. G. parengtame servituto nustatymo plane yra nurodyta: ,,76 kv. m kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis daiktas) per sklypą adresu (duomenys neskelbtini) iki žemės sklypo (duomenys neskelbtini)”, taip pat nurodyta jo lokalizacija būtent iki nesuformuoto žemės sklypo ribos (o ne suformuoto objekto, pavyzdžiui, gyvenamojo namo). Taigi, akivaizdu, kad viešpataujančiu daiktu nurodytas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), o tarnaujančiu – žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Tačiau žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra suformuotas, jam nėra suteiktas unikalus numeris, jis negali būti įstatymų nustatyta tvarka įregistruojamas VĮ Registrų centre. Todėl, pagal apeliantės pateiktą servituto nustatymo planą, pagal kurį servituto lokalizacija pažymėta būtent iki šio žemės sklypo, viešpataujantis daiktas yra neegzistuojantis. Ieškovės prašomas servitutas negali būti registruojamas ir todėl, kad tarnaujančio ir viešpataujančio daikto savininkas yra tas pats – Lietuvos Respublika, patikėjimo teise valdanti Nacionalinė žemės tarnyba. Tokios pat pozicijos laikosi ir Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-376-889/2022. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad šiuo metu nėra galimybės realiai įgyvendinti ieškovės prašomą nustatyti servitutą.
18.3. Nepagrįstai apeliantė kalba apie „atvirkštinį“ servitutą. Pažymi, kad byloje yra pateiktas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), suformavimo sprendimas ir jame nėra nustatytas joks „atvirkštinis“ servitutas, tokiu būdu nėra, kaip teigiama skunde, pažeidžiami lygiateisiškumo ir proporcingumo principai. Tokios servituto rūšies kaip „atvirkštinis“, kurį nuolat akcentavo tiek posėdžio metu, tiek apeliaciniame skunde teisės aktai neapibrėžia ir nenumato.
18.4. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad Nacionalinė žemės tarnyba sąmoningai veikė ir nepriėmė sprendimo suformuoti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad Nacionalinė žemės tarnyba, gavusi ieškinį dėl ginčo servituto nustatymo, t. y. esant ginčui dėl šiuose planuose nenumatyto ir pageidaujamo servituto, laiko, kad sprendžiamas servituto nustatymo klausimas neabejotinai susijęs ir apima formuojamo žemės sklypo kadastro duomenų byloje (ribų paženklinimo akte, aiškinamajame akte) iškeltą servituto nustatymo klausimą. Atsižvelgiant į tai, buvo sustabdytos žemės sklypo formavimo procedūros iki ginčas bus išspręstas teismo keliu. Atsakovės nuomone, šioje byloje nėra būtinųjų sąlygų, kurioms esant, servitutas nustatytinas teismo sprendimu.
18.5. Atsakovė pažymi, kad nėra ginčijamo materialinio teisinio santykio dalyvis, nes tokio ginčo su ieškove neturėjo ir šioje byloje ji negali būti laikoma tinkamu atsakovu. Todėl ieškinys atmestinas kaip pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi atsakyti pagal ieškinį (netinkamam atsakovui).
Atsiliepimas
19. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė V. V. prašo teismo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovės 200 Eur materialinę žalą bei 850 Eur moralinę žalą už kaimynų trukdymą ir melą.
20. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė I. L. prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti 500 Eur moralinę ir 100 Eur materialinę žalą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
20.1. Atsakovės nuomone, ji nepagrįstai byloje įtraukta atsakove, kadangi ji nėra prisidėjusi prie detaliojo plano sudarymo. Pažymi, kad savo žemės sklypo dalį ieškovė yra seniai apsitvėrusi, todėl kyla klausimas, kodėl negalima aptverti visą sklypą B, t. y. atskirti tvora sklypą A nuo sklypo B. Atsakovės nuomone, ieškovė nori servituto sklype A, kad galėtų jame statyti savo ir trečiojo asmens A. S. automobilius, kas buvo daroma iki šiol, ir kas yra neteisinga sklypo A savininkų atžvilgiu. Servitutas yra teisė patekti į kitą sklypą, bet ne teisė užimti svetimo sklypo teritoriją. Pažymi, kad sklype B yra suformuotas įvažiavimas į sklypą iš (duomenys neskelbtini) gatvės pusės ir tam, kad būtų galima fiziškai juo naudotis, tereikia tvoroje pasidaryti vartelius.
20.2. Dėl servituto nustatyto sklype B, atsakovė pažymi, kad tai labai mažas 4 žingsnių servitutas nueiti iki ūkinio pastato, kuris netarnauja automobiliams. Todėl jį lyginti su prašomu nustatyti servitutu negalima.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantė, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas paduoto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl naujų įrodymų priėmimo
22. A. V. V. kartu su atsiliepimu pateikė naują įrodymą – VĮ Registrų centro Kauno filialo pažymą ir Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pažymėtina, kad atsakovė šiuo atveju nenurodo, kokias aplinkybes gali patvirtinti ar paneigti jos pridedami įrodymai, be to, nenurodo ir jokių aplinkybių, kurios jai trukdė tokio pobūdžio ir turinio įrodymus teikti pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, atsakovės pateiktus naujus įrodymus atsisako priimti (CPK 314 straipsnis).
Dėl atsiliepimuose į apeliacinį skundą pareikštų reikalavimų ir apeliacijos objekto
23. Nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama nustatyti žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), neatlygintiną kelio servitutą, suteikiantį teisę ieškovei važiuoti transporto priemonėmis bei naudotis pėsčiųjų taku pagal individualią veiklą vykdančio A. G. parengtą planą. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys savarankiškų reikalavimų bylos nagrinėjimo metu nereiškė. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. A. N. žemės tarnyba, I. L. ir V. V. pateikė atsiliepimus į apeliacinį skundą, kuriuose nurodo, kad su ieškovės apeliaciniu skundu nesutinka. Be to, atsakovė V. V. ir atsakovė I. L. atsiliepimuose į apeliacinį skundą pareiškė savarankiškus reikalavimus ir prašo priteisti iš ieškovės turtinę bei neturtinę žalą.
24. Pažymėtina, kad CPK 318 straipsnio 1 dalis numato, jog šalys per dvidešimt dienų nuo apeliacinio skundo kopijų išsiuntimo iš pirmosios instancijos teismo dienos privalo, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę raštu pateikti atsiliepimus į apeliacinį skundą ir juose išdėstyti savo nuomonę dėl paduoto apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo. Atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat gali būti pateikiamas dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kai jis to pageidauja. Taigi, CPK nuostatos nesuteikia teisės nei šalims, nei kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims atsiliepime į apeliacinį skundą kelti naujus reikalavimus, kurie nebuvo iškelti ir nagrinėjami pirmosios instancijos teisme.
25. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teisme nenagrinėja atsakovių V. V. ir I. L. atsiliepimuose į apeliacinį skundą iškeltų naujų reikalavimų dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
26. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės ieškinys, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl ieškovės apeliaciniame skunde ir atsakovių atsiliepimuose į apeliacinius skundus nurodytų argumentų (ne)pagrįstumo
27. Teisėjų kolegija, viena vertus, sutinka su ieškovės argumentais, nurodytas apeliaciniame skunde, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje nesiaiškino ir neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių. Kita vertus, sutinka ir su atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos atsiliepime į ieškinį nurodytais argumentais, kad pati ieškovė ieškinyje yra ydingai suformulavusi reikalavimą.
28. Pažymėtina, kad servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybę jos turėtojui naudotis svetimu daiktu. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.111 straipsnio 1 dalį, servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (CK 4.112 straipsnio 1 dalis). Servituto turinį sąlygoja viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai (CK 4.112 straipsnio 3 dalis). Taigi, servituto, kaip daiktinės teisės, esmė – vieno (tarnaujančiojo) nekilnojamojo daikto savininko teisių į šį nekilnojamąjį daiktą apribojimas kito (viešpataujančiojo) nekilnojamojo daikto savininko (valdytojo) naudai. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį, servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas. CK 4.126 straipsnio 1 dalis numato, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį.
29. Apibendrinant tai, kas nurodyta nutarties 28 punkte, darytina išvada, kad servituto nustatymas teismo sprendimu apima du daiktus, t. y. tarnaujančio daikto naudojimą viešpataujančio daikto naudai.
30. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriame reikalavimą suformulavo taip: nustatyti žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), neatlygintiną servitutą, suteikiantį teisę ieškovei važiuoti transporto priemonėmis bei naudotis pėsčiųjų taku pagal individualią veiklą vykdančio A. G. parengtą planą. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš minėto ieškovės reikalavimo yra aišku tik tai, kas yra tarnaujantis daiktas. Tarnaujantis daiktas yra žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu iš minėto ieškovės reikalavimo visiškai nėra aišku, kas yra viešpataujantis daiktas, t. y. žemės sklypas ir (ar) jame esantys statiniai. Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovė patikslintame ieškinyje buvo nurodžiusi, kad ji neturi galimybės patekti į savo gyvenamąją namą ir garažą, o taip pat ir į žemės sklypą po šiais statiniais. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad nors ieškovė ir teikia projektinius pasiūlymus dėl servituto nustatymo iki formuojamo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), bylą nagrinėjant iš esmės, nustatyta, jog ieškovei reikalingas servitutas patekti į jai nuosavybės teise priklausantį objektą – garažą (sprendimo 26 punktas). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė, kuriais byloje esančiais įrodymais vadovaudamasis padarė tokio pobūdžio išvadą (kad ieškovei reikalingas servitutas patekti tik į jai nuosavybės teise priklausantį objektą – garažą). Be to, iš pirmosios instancijos teismo ginčijamo sprendimo 29–32 punktuose nurodytos argumentacijos ir teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas vertino ir tai, ar žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), gali būti viešpataujančiu daiktu narinėjamu atveju. Taigi, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu neišsiaiškino, kuriam konkrečiai viešpataujančiam daiktui ieškovė prašo nustatyti servitutą.
31. Teisėjų kolegija, išklausiusi teismo posėdžio garso įrašus, neturi pagrindo sutikti su atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos argumentais, nurodytais atsiliepime į apeliacinį skundą, kad ieškovei ir (ar) jos atstovui buvo tinkamai pasiūlyta patikslinti ir (ar) pakeisti ieškinio reikalavimą. Be to, teismo posėdžių metu pirmosios instancijos teismas neatkreipė ieškovės ir (ar) jos atstovo dėmesio į tai, kad nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinio reikalavime nėra nurodžiusi viešpataujančio daikto, be to, neprašė ieškovės patikslinti (ar pašalinti) ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių ir suformuluoto reikalavimo neatitikimus.
32. Taigi, apibendrinant tai, kas nurodyta nutarties 30–31 punktuose, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju visiškai nėra aišku, kas yra viešpataujantis daiktas, t. y. žemės sklypas ir (ar) jame esantys statiniai (statinys). Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad pirmosios instancijos teismas būtų ėmęsis priemonių pašalinti ieškovės ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių ir suformuluoto reikalavimo prieštaravimus ir (ar) netikslumus, t. y. būtų pareikalavęs ieškovės ir (ar) jos atstovo aiškiai ir konkrečiai nurodyti ir (ar) patikslinti, kas nagrinėjamu atveju yra viešpataujantis daiktas.
33. Išaiškintina, kad ieškovas ieškinyje privalo aiškiai nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinį ieškinio pagrindą), o formuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą – ieškinio dalyką, jį turi išdėstyti aiškų ir konkretų. Ieškinio dalykas – ieškovo reikalavimas atsakovui – gali būti neaiškus, jeigu jis neatitinka konkretumo ir tikslumo reikalavimų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad procesiniame dokumente ieškinio pagrindas ir dalykas negali būti formuluojami taip, kad jie būtų abstraktūs, netikslūs ir prieštarautų vienas kitam. Ieškinio pagrindo ir dalyko prieštaravimas tarpusavyje šalintinas taikant ieškinio trūkumų šalinimo institutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2013).
34. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš ieškovės ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių ir suformuluoto reikalavimo akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas galėjo taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą, įpareigodamas ieškovę aiškiai ir konkrečiai nurodyti, kokiam viešpataujančiam daiktui (žemės sklypui ir (ar) statiniams) yra prašoma nustatyti servitutą, tačiau to nepadarė.
35. Pažymėtina ir tai, kad tokio pobūdžio klausimai kaip ieškinio faktinių aplinkybių ir reikalavimo neatitikimas ir (ar) ieškinio neaiškaus reikalavimo sutikslinimas galėjo būti išspręsti ne tik naudojantis trūkumų šalinimo institutu (CPK 115 straipsnio 4 dalis), bet ir parengiamojo teismo posėdžio metu (CPK 230 straipsnio 1 dalis). Tuo tikslu CPK 230 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybė parengiamojo teismo posėdžio metu, iškvietus šalis, jas apklausti, siekiant išsiaiškinti ginčo esmę ir visiškai suformuluoti šalių reikalavimus ir atsikirtimų turinį. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas pasirengimą nagrinėti bylą nustatė paruošiamųjų dokumentų būdu.
36. Taigi, pirmosios instancijos teismas, matydamas, kad ieškovė netinkamai suformulavo patikslintame ieškinyje reikalavimą, siekdamas išsiaiškinti ginčo esmę ir bylos nagrinėjimo ribas, galėjo taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą arba paskirti parengiamąjį teismo posėdį, tačiau to nepadarė, o atmetė ieškovės ieškinį, be kita ko, nurodydamas ir tai, kad ieškovė, atstovaujama profesionalaus teisininko, nepageidavo tikslinti reiškiamo reikalavimo bei teikti naujų projektinių pasiūlymų (ginčijamo sprendimo 26 punktas). Teisėjų kolegija nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo ginčijamo sprendimo 32 punkte nurodyta argumentacija, kad nagrinėjamu atveju, esant nesuformuotam žemės sklypui (duomenys neskelbtini), apskritai yra neaiškus viešpataujantis daiktas. Nagrinėjamu atveju tai, kas yra viešpataujantis daiktas, yra neaišku ne dėl to, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra nesuformuotas, o dėl to, kad ieškovė ir (ar) jos atstovas bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismui nepareikalavus, nesukonkretino, kokiam viešpataujančiam daiktui prašo nustatyti servitutą.
37. CK 4.126 straipsnio 2 dalis numato, jog į teismą dėl servituto nustatymo teismo sprendimu gali kreiptis tik daikto savininkas ar valdytojas. Taigi, ieškovė, pasirinkdama viešpataujantį daiktą, pavyzdžiui, žemės sklypą, turi teismui pateikti įrodymus, kad viešpataujantis daiktas jai priklauso nuosavybės teise ir (ar) ji yra teisėta to daikto valdytoja.
38. Pabrėžtina, kad servitutas yra daiktinė teisė. CK 4.124 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai. Servitutas kaip daiktinė teisė yra registruojamas Nekilnojamojo turto registre. Daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą įregistravimo sąlygas reglamentuoja Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnis. Daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Sutiktina su ieškovės argumentais, nurodytais apeliaciniame skunde, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris yra tarnaujantis daiktas, šiuo metu yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Todėl šiam nekilnojamam daiktui teismo sprendimu nustatyti suvaržymai (servitutas) galėtų būtų įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Kitas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra įregistruotas kaip nekilnojamasis daiktas. Ieškovei pasirinkus viešpataujančiu daiktu minėtą žemės sklypą, tikėtina, kad nebus galimybės jam, kaip viešpataujančiam daiktui, įregistruoti servitutą kaip daiktinę teisę iki tol, kol nebus pabaigtos žemės sklypo formavimo ir įregistravimo procedūros.
39. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, jog atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo (tuo pačiu ir įregistravimo Nekilnojamojo turto registre) procedūra buvo sustabdyta po to, kai buvo gautas ieškovės ieškinys dėl servituto nustatymo. Pirmosios instancijos teismas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir jo įregistravimo Nekilnojamojo turto registre sustabdymo aplinkybių visiškai netyrė ir nesiaiškino. Nesiaiškino ir to, ar atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai trukdė kokios nors kitos aplinkybės, išskyrus tai, kad ieškovė kreipėsi į teismą dėl servituto nustatymo, pabaigti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir įregistravimo Nekilnojamojo turto registre procedūras. Kaip ir nesiaiškino to, ar, pavyzdžiui, tuo atveju, jeigu ieškinys būtų patenkintas egzistuotų dar kokios nors kitos aplinkybės, trukdančios pabaigti pradėtas žemės sklypo formavimo ir įregistravimo Nekilnojamojo turto registre procedūras, kartu įregistruojant servitutą. Juolab kad iš byloje esančios kadastrinių duomenų bylos, tikėtina, kad būtų įmanoma pateikti (nurodyti) žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), identifikacinius duomenis. Tačiau šios aplinkybės, susijusios su žemės sklypo suformavimo ir (ar) įregistravimo procedūrų pabaiga tiek ieškinio patenkinimo, tiek atmetimo atveju, būtų aktualios tik tuo atveju, jeigu ieškovė ieškinyje viešpataujančiu daiktu būtų pasirinkusi žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir, kaip minėta anksčiau, pateikusi duomenis, kad šiuo metu ji yra teisėta žemės sklypo valdytoja arba savininkė. Tuo tarpu, kaip minėta anksčiau, tai, kas yra viešpataujantis daiktas, nagrinėjamu atveju apskritai nėra aišku.
40. Apibendrinant tai, kas nurodyta nutarties 38–39 punktuose, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nesiaiškindamas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir įregistravimo Nekilnojamojo turto registre sustabdymo aplinkybių ir galimybės procedūras pabaigti ir įregistruoti žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre, išsprendus ginčą dėl servituto nustatymo, nepagrįstai ginčijamame sprendime nurodė, kad žemės sklypas, kuris yra nesuformuotas ir įstatymų nustatyta tvarka neįregistruotas, negali būti viešpataujančiu daiktu.
41. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį, teismo sprendimu servitutas nustatomas esant dviem būtinoms sąlygoms: 1) kai savininkai nesutaria; 2) kai, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Servitutas priverstinai gali būti nustatomas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas; servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2011 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2011; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2015). Šiuo atveju sutiktina su ieškovės argumentais, nurodytais apeliaciniame skunde, kad pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nesiaiškino anksčiau nurodytų sąlygų, kurioms esant, servitutas turi būti nustatytas. Tačiau nesutiktina, kad pirmosios instancijos teismui nepaneigus šių sąlygų egzistavimo, apeliacinės instancijos teismui yra pagrindas padaryti išvadą, kad ieškovė įrodė visas servituto nustatymo sąlygas.
42. Išaiškintina ir tai, kad servitutu yra suvaržoma kito asmens nuosavybės teisė, todėl, spręsdami su servituto nustatymu susijusius klausimus, teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2015). Servituto būtinybei pagrįsti nereikšmingas jo naudingumas ar patogumas – esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę; toks apribojimas turi sukelti kuo mažesnius nepatogumus tarnaujančiojo (to, kurį apriboja) daikto savininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2014; 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2015). Be to, turi būti siekiama abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2008).
43. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad ieškovė nagrinėjamu atveju galėjo prašyti nustatyti tik atlygintiną kelio servitutą.
44. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje servituto nustatymo bylose nurodyta, kad šiems teisiniams santykiams būdingas atlygintinumo principas. Tai reiškia, kad įgydama naudos viena šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2011; 2012 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012). Kasacinis teismas taip pat yra ne kartą nurodęs, kad galioja servituto atlygintinumo prezumpcija, t. y. tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuoti dėl servituto patirti netekimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009; 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2011; 2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2014; kt.). Tai, kokiu pagrindu buvo nustatytas servitutas (įstatymu, sandoriu, teismo sprendimu, administraciniu aktu), neturi jokios įtakos viešpataujančiojo daikto savininko prievolei kompensuoti tarnaujančiojo daikto savininko dėl nustatyto servituto patiriamus netekimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2011; 2013 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2013).
45. Taigi, pagal kasacinio teismo praktiką, nurodytą šios nutarties 44 punkte, galioja servituto atlygintinumo prezumpcija. Šią prezumpciją paneigti tenka pareiga prašančiam nustatyti servitutą asmeniui. Nagrinėjamu atveju ieškovė, prašydama nustatyti neatlygintiną servitutą, nurodė, kad ji yra davusi sutikimą, jog būtų nustatytas neatlygintinas kelio servitutas pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkams. Tai, ieškovės nuomone, yra pakankamas pagrindas nustatyti ir jai neatlygintiną servitutą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad neatlygintinas kelio servitutas pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkams, yra nustatytas pagal teritorijų planavimo dokumentus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės nurodytos aplinkybės, kad pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkams yra nustatytas neatlygintinas servitutas, nėra pakankamas pagrindas nustatyti neatlygintiną servitutą ir ieškovei.
46. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, atsižvelgia į tokias aplinkybes: kokiam daiktui, visam ar jo daliai, nustatomas servitutas; koks servituto turinys ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009; 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61-469/2016).
47. Nagrinėjamu atveju atkreiptinas ieškovės dėmesys, kad iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų argumentų galima spręsti, kad ji svarstytų klausimą dėl servituto ieškovei nustatymo sandoriu, kaip tai numato CK 4.125 straipsnis. Tai, kad valstybinės žemės patikėtiniai turi teisę sudaryti sandorius dėl valstybinės žemės servitutų tais atvejais, kai servitutai negali būti nustatyti administraciniu aktu, yra numatyta ir Žemės įstatymo 23 straipsnio 10 dalyje. Taigi, ieškovei siūlytina mėginti servituto nustatymo klausimą išspręsti ne tik teismo sprendimu, bet ir kreipiantis į atsakovę Nacionalinę žemės tarnybą dėl servituto nustatymo sandoriu.
48. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam civilinės bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Dėl procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
49. Apibendrinant tai, kas nurodyta anksčiau, darytina išvada, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį dėl servituto nustatymo, nesiaiškindamas aplinkybių, ką nagrinėjamu atveju ieškovė laiko viešpataujančiu daiktu, neprašydamas ieškovės galutinai suformuluoti savo reikalavimą, netinkamai taikė procesines teisės normas, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Esant nurodytoms aplinkybėms, skundžiamas teismo sprendimas naikinamas ir byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes liko neatskleista bylos esmė (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).
50. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal tirtinų aplinkybių mastą bei pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme tokia apimtimi neatitiktų apeliacijos esmės bei paskirties, reikštų, jog apeliacinės instancijos teismas vykdo pirmosios instancijos teismo funkciją ir pakeičia pirmosios instancijos teismą. Be to, šalis, nesutikdama su teismo išvadomis dėl iki šiol nenagrinėtų esminių ginčo aplinkybių, prarastų galimybę šias išvadas apskųsti apeliacine tvarka, t. y. būtų apribota šalių teisė į apeliaciją (CPK 301 straipsnio 1 dalis, 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis).
51. Kadangi byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 7 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.