- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-02
- Bylos Nr.
- 1A-92-487/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-47829-2019-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Čepukėnienė, Linas Šiukšta, Aldona Tilindienė
- Nuteistasis
- V. K.
- Advokatai
- Eugenijus Šuliokas
- Kategorijos
- 1.2.3.1.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Lino Šiukštos ir Aldonos Tilindienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžio, kuriuo:
V. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų.
Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, V. K. pripažintas pavojingu recidyvistu.
Į paskirtą bausmės laiką įskaitytas V. K. kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2019 m. lapkričio 9 d. iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
jis, 2019 m. lapkričio mėn. 9 d. apie 17.30 val. buto, esančio (duomenys neskelbtini), koridoriuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto metu, tyčia sudavė ranka nemažiau du smūgius nukentėjusiajam Z. V. į galvos sritį ir spyrė nemažiau du kartus jam į įvairias kūno sritis, tuo padarydamas nukentėjusiajam sunkią galvos traumą – kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje, kraujo patekėjimą po voratinkliniu galvos smegenų dangalu kairėje, galvos smegenų suspaudimą išsiliejus kraujui, komą, antrinės galvos smegenų išemiją, žaizdas veide, poodines kraujosruvas kairėje periorbitalinėje ir kairio peties srityje, tai yra, sunkiai sužalojo Z. V., nes dėl sunkios galvos smegenų traumos ir pavojingumo gyvybei taikyta dekompresinė kraniotomijos operacija ir dirbtinė plaučių ventiliacija, tačiau dėl sunkios smegenų traumos, pasireiškusios kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje, kraujo patekėjimu po voratinkliniu galvos smegenų dangalu kairėje, galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, koma, kas komplikavosi antrine galvos smegenų išemija, plaučių uždegimu, dauginiu organų disfunkcijos sindromu, 2020 m. vasario 7 d. nukentėjusysis mirė gydymo įstaigoje, t. y. tyčia nužudė Z. V..
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Nuteistojo V. K. apeliaciniame skunde prašoma Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. nuosprendį pakeisti, V. K. padarytą veiką perkvalifikuoti į BK 132 straipsnio 1 dalį (neatsargų gyvybės atėmimą) ir skirti šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmę.
Šalies argumentai
2.1. Apeliantas nesutinka su jam paskirta bausme, teigdamas, kad ji yra per griežta. Apeliaciniame skunde jis nurodo, kad skiriama bausmė turi būti adekvati jo padarytai nusikalstamai veikai. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir tuo esmingai pažeidė baudžiamojo įstatymo reikalavimus, o tuo pačiu suvaržė ir įstatymų garantuotas apelianto teises, tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.
2.2. Apeliantas neneigia, kad tarpusavio konflikto metu jis iš tikrųjų sudavė Z. V. kelis nestiprius smūgius, Z. V. nužudyti nenorėjo ir to nesiekė. Jis teigia, kad panaudoti fizinį smurtą išprovokavo pats nukentėjusysis, kuris, būdamas girtas, bandė pirmas jam suduoti smūgius. Nukentėjusysis po V. K. suduotų smūgių buvo sąmoningas, pats atsikėlė nuo grindų, niekuo nesiskundė. Apeliantas atkreipia teismo dėmesį, kad Z. V. mirė gydymo įstaigoje, praėjus net 3 mėnesiams po jo suduotų smūgių. Baudžiamojoje byloje nebuvo aiškinamasi, ar tikrai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo apelianto suduoti smūgiai, ar tam neturėjo įtakos Z. V. gyvenimo būdas, ar gydymo įstaigoje nukentėjusiajam buvo taikytas tinkamas gydymas. Z. V. girtavo, gyveno asocialiai, jo bute nuolat rinkdavosi girtaujantys asmenys, ne kartą tarp jų kildavo konfliktai, net muštynės. Apelianto nuomone, negalima atmesti galimybės, kad Z. V. galėjo būti sumuštas ir kitų nuolat jo bute girtaujančių asmenų. Taip pat nukentėjusiojo gyvenimo būdas galėjo turėti reikšmės jo gijimui ir mirties priežasčiai.
2.3. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas nepagrįstai BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu pripažino V. K. pavojingu recidyvistu ir dėl to skyrė sankcijoje numatytą didesnę nei vidurkis bausmę.
2.4. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu padarius nusikalstamą veiką, neanalizavo faktinių aplinkybių, jų nevertino, tuo padarė esminį teisės normų pažeidimą. Todėl apeliacinės instancijos teismo jis prašo nešališkai, objektyviai, tinkamai įvertinti visą byloje surinktą medžiagą, kad būtų padaryta išvada, atitinkanti faktines bylos aplinkybes.
2. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis V. K. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmetamas.
3. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. K. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis apeliaciniame skunde, neneigdamas smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį, nesutinka su jo veiksmų teisiniu vertinimu. Apeliantas prašo perkvalifikuoti jo veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 132 straipsnio 1 dalį, tuo pačiu peržiūrėti bausmę, atsižvelgiant ir į paties nukentėjusiojo provokuojantį elgesį, taip pat ginčija jo pripažinimo pavojingu recidyvistu pagrįstumą.
4. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos duomenis, skundžiamą teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus. Baudžiamojoje byloje esminių BPK pažeidimų dėl įrodymų vertinimo, baudžiamojo įstatymo taikymo, kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamą veiką, nenustatyta. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi byloje surinktų įrodymų vertinimo analizę, dėl jos pasisako tiek, kiek tai susiję su apeliaciniame skunde ginčijamomis teismo išvadomis, t. y. skundžiamą nuosprendį patikrina, atsižvelgdama į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Dėl nuteistojo veikos kvalifikavimo
5. Nuteistasis neneigia, jog smurtavo prieš nukentėjusįjį, tačiau nesutinka su teismo išvada, kad jo veiksmai, suduodant smūgius nukentėjusiajam, sukėlė nukentėjusiojo mirtį ir buvo jos priežastis. Jis nurodė, kad nukentėjusiojo išprovokuotas sudavė jam nestiprius smūgius, nes po jų Z. V. buvo sąmoningas, atsikėlė ir nusiskundimų neturėjo. Apelianto teigimu, atsiradusioms mirtinoms pasekmėms įtakos galėjo turėti asocialus nukentėjusiojo gyvenimo būdas. V. K. manymu, nebuvo įvertinta ir aplinkybė, kad nukentėjusysis mirė, praėjus netrumpam laiko tarpui po jo smurtinių veiksmų, todėl jis per tą laiką galėjo būti sužalotas kitų asmenų.
6. Dėl išdėstytų aplinkybių apeliantas mano, kad jo nusikalstami veiksmai perkvalifikuotini iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 132 straipsnio 1 dalį. Su apeliacinio skundo argumentais dėl nuteistojo V. K. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 132 straipsnio 1 dalį sutikti nėra pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
7. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines aplinkybes, laikėsi BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių, nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje surinktus, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, palygino juos tarpusavyje ir nurodė, kuriais remiasi, darydamas išvadas dėl V. K. kaltės ir jo padarytų veiksmų teisinės kvalifikacijos. Aplinkybės, turinčios reikšmės padarytos veikos kvalifikavimui, pirmosios instancijos teismo buvo ištirtos bei, atsižvelgus į jų tarpusavio santykį, atitinkamai įvertintos. Baudžiamojoje byloje nėra pagrindo daryti kitokias išvadas dėl faktinių aplinkybių, atskleidžiančių nuteistojo padarytą veiką, jos įrodytumo. Nuosprendyje išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir V. K. kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų analize. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažįsta, kad teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl V. K. kaltės, padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, yra pagrįstos ir teisingos. Vien tik nuteistojo nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, nėra pagrindas keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.
8. Nužudymas yra tyčinis neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas ir tik tokia veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnį. Jei žmogaus gyvybė atimta dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnis), veika kvalifikuojama pagal BK 132 straipsnį kaip neatsargus gyvybės atėmimas. Atsakomybė ir už nužudymą, ir už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo kyla tik tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (nukentėjusiojo mirties) yra priežastinis ryšys. Ar yra ryšys tarp nustatytos kaltininko veikos ir padarinių, kokie veiksniai lėmė nukentėjusio mirtį, ar jie objektyviai ir dėsningai išplaukia iš neteisėtos veikos, sprendžiama, vertinant įrodymus ir nustatant loginę priežasčių seką, reikalingą išvadai padaryti.
9. Surinktų įrodymų visuma – nuteistojo V. K. parodymai (t. 2, b. l. 192–195; t. 3, b. l. 12, 16; t. 4, b. l. 2–3), parodymų patikrinimo vietoje protokolas (t. 3, 1–10), liudytojų R. B. (t. 2, b. l. 67–68, 69–70; t. 4, b. l. 36–37), iš dalies R. M. (t. 1, b. l. 94–101; t. 4, b. l. 36) parodymai, ištirti liudytojos B. G. (t. 2, b. l. 73–74) parodymai, kiti bylos duomenys patvirtina, kad fizinį smurtą (ne mažiau du smūgius ranka suduodant į galvos sritį ir nemažiau du kartus spiriant į įvairias kūno vietas) prieš mirusįjį vartojo V. K..
10. Aplinkybė dėl fizinio smurto panaudojimo nėra ginčijama ir nuteistojo apeliaciniame skunde, nuteistasis V. K. nesutinka su tuo, kad jo veiksmai galėjo sąlygoti kilusius padarinius ir tarp jų yra būtinasis priežastinis ryšys.
11. Nuteistasis V. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu savo kaltę iš esmės pripažino ir parodė, kad, tik užėjus pro neužrakintas buto duris, nukentėjusysis papriekaištavo, kodėl nuteistasis įsibrovė į jo butą, bandė suduoti ranka, tačiau nepataikė. Tada V. K., norėdamas atsikirsti, dešinės rankos alkūne sudavė nukentėjusiajam į veido sritį ties dešiniu antakiu, jį prakirsdamas, ir dar vieną smūgį kumščiu į galvą, o kai jis parkrito – spyrė koja. V. K. neneigė, kad smurtaudamas Z. V. priminė apie jo skolas, dėl ko pastarasis bijo išeiti į gatvę. Analogiškas įvykio aplinkybes V. K. nurodė ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas bei parodymų patikrinimo vietoje metu. V. K. smurtavimo prieš Z. V. aplinkybę patvirtino ir tiesiogiai įvykį matę liudininkai R. B. ir B. G.. Atitinkamai liudytojas R. B. parodė apie jo matytus V. K. suduotus du smūgius kumščiu į nukentėjusiojo galvos sritį, kai jie, būdami apsvaigę nuo alkoholio, apie pusę penkių vakaro užėjo pas Z. V.. Liudytoja B. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė apie nuteistojo smūgius kumščiu ir spyrius koja nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, įvykis buvo apie 17 val. Liudytoja R. M., kuri nebuvo tiesioginė įvykio liudininkė ir smūgių sudavimo momento nematė, parodė, kad laikotarpiu nuo 17 val. iki 18 val. Z. V. bute girdėjo triukšmą, žmonių balsus, iki to momento girdėjo, kad pas Z. V. buvo užėjusi kažkokia moteris, kuri reikalavo grąžinti skolą. 2019 m. lapkričio 19 d. apžiūros protokolu apžiūrėti Bendrojo pagalbos centro (toliau – BPC) pokalbių įrašai ir nustatyta, kad 2019 m. lapkričio 9 d. apie 17.49 val. pranešėja B. G. informavo BPC apie neseniai (maždaug prieš dešimt minučių) sumuštą asmenį (kaip nustatyta Z. V.), po ko nurodžiusi apie reikalingą greitąją pagalbą buvo sujungta su greitosios pagalbos medikais (t. 1, b. l. 175–17, 179–180). Remiantis VšĮ Marijampolės ligoninės pateikta informacija, nustatyta, kad Z. V. į ligoninės priėmimo ir skubios pagalbos skyrių GMP buvo pristatytas 2019 m. lapkričio 9 d. 18.30 val. (t. 1, b. l. 81), po ko hospitalizuotas ir gydymo įstaigoje gydytas iki kol mirė 2020 m. vasario 7 d. Minėtų įrodymų visuma patvirtina, kad būtent V. K. sudavė smūgius Z. V. ir būtent jo veiksmais buvo sužalotas nukentėjusysis. Pažymėtina, kad liudytoja B. G. teismo posėdyje apklausta nebuvo, išnaudojus galimybes ją iškviesti į teismą ir apklausti, todėl liudytojos parodymai teisme buvo ištirti BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu.
12. Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada Nr. G3016/2019(02) ir papildoma specialisto išvada Nr. pG285/2020(02) nustatyti V. K. smurtiniais veiksmais nukentėjusiajam Z. V. padaryti sužalojimai, jų lokalizacija ir padarymo mechanizmas. Specialisto išvada Z. V. konstatuota sunki galvos smegenų trauma <...>, dėl kurios buvo taikoma dekompresinė kraniotomija su subdurinės hematomos šalinimu, o taip pat dirbtinė plaučiu ventiliacija; buvo nustatyta, kad nukentėjusiajam konstatuoti sužalojimai tyčiniam savęs žalojimui ir griuvimo traumai nebūdingi; konstatuota sunki galvos smegenų trauma, dėl jos pavojingumo gyvybei ir taikytų gydymo priemonių, vertinama sunkiu sveikatos sutrikdymu, kiti specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 87–89). Specialisto išvadoje Nr. pM 4/2020/(02), Z. V. mirties priežastis nurodoma – sunki galvos trauma, pasireiškusi kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalų kairėje, kraujo pratekėjimu po voratinkliniu galvos smegenų dangalu kairėje, kraujo pratekėjimu po voratinkliniu galvos smegenų dangalu kairėje, galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, koma, kas komplikavosi antrine galvos smegenų išemija, plaučių uždegimu, dauginiu organų disfunkcijos sindromu; Z. V. konstatuota sunki galvos smegenų trauma ir jos komplikacijos yra tiesiogiai susijęs su mirtimi (t. 1, b. l. 110–116).
13. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, nustatant priežastinį ryšį, turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti (be jos ši nekiltų), ar mirtis buvo dėsninga ir numatoma veikos pasekmė. Tais atvejais, kai tarp suduotų smūgių ir nukentėjusiojo mirties nėra įsiterpęs joks kitas veiksnys, turintis lemiamos įtakos mirčiai, laikoma, kad priežastinis ryšis egzistuoja. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog būtent V. K. suduotais smūgiais ranka nukentėjusiajam į galvos sritį, spyriais koja į kitas kūno vietas padarytas Z. V. sunkus sveikatos sužalojimas ir dėl jo atsiradusios komplikacijos sukėlė nukentėjusiojo mirtį, yra pagrįsta. Byloje neginčytinai nustatyta, kad tarp nuteistojo V. K. veikos (suduoto mažiausiai dviejų smūgių ranka nukentėjusiajam į galvos sritį, ne mažiau dviejų spyrių koja į kitas kūno vietas) ir atsiradusių padarinių (nukentėjusiojo Z. V. mirties) yra tiesioginis priežastinis ryšys.
14. Šios išvados nepaneigia nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės dėl mirusiojo savijautos po panaudoto fizinio smurto (buvo sąmoningas, atsikėlė, niekuo nesiskundė), asocialaus jo gyvenimo būdo, taikyto gydymo tinkamumo ar mirties po nemažo laiko tarpo. Apelianto selektyviai nurodomos aplinkybės, įvertinus jas visumos šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, nesudaro pagrindo kitokiai išvadai, nei padarė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje. Bylos duomenys (liudytojų parodymai, VšĮ Marijampolės ligoninės pateikta informacija, specialisto išvadų tiriamojoje dalyje nurodyti duomenys Nr. G3016/2019(02), Nr. pM 4/2020/(02)) patvirtina, kad po V. K. suduotų smūgių Z. V. kurį laiką dar buvo sąmoningas bei atliko savarankiškus veiksmus (po patirtų smūgių atsikėlė, pūtė į alkotesterį, atsakė į užduodamus klausimus ir pan. (t. 1 b. l. 82)). Tačiau bylos duomenys patvirtina ir tai, kad V. K. smurtiniais veiksmais Z. V. buvo padaryta sunki galvos smegenų trauma, su kuria susijusios komplikacijos vystėsi palaipsniui bei sukėlė mirtį. Nors nukentėjusysis mirė, praėjus beveik trims mėnesiams po nuteistojo smurtinių veiksmų, pabrėžtina, kad nukentėjusysis betarpiškai po nuteistojo pavartoto smurto buvo pristatytas į stacionarią gydymo įstaigą, kur jam buvo taikomas jo sužalojimų pobūdį ir atsiradusias komplikacijas atitinkantis gydymas ir kur jis buvo gydytas iki pat mirties.
15. Pabrėžtina, jog tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-381/2011, Nr. 2K-28-976/2015 ir kt.). Baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyti kiti veiksniai, galėję lemti Z. V. mirtį. Smurtiniai V. K. veiksmai, dėl kurių nukentėjusiajam buvo sunkiai sužalota galva ir dėl šio sužalojimo kilo komplikacijos, teisingai nustatyti kaip pagrindinis veiksnys, dėsningai nulėmęs nukentėjusiojo mirtį. Nėra pagrindo sutikti ir su apelianto argumentu, kad jo suduoti smūgiai buvo nestiprūs. Teisėjų kolegijos vertinimu, tik stiprus trauminis poveikis – stiprūs smūgiai – padarė specialisto išvadoje Nr. G3016/2019(02) konstatuotus mirusiajam padarytus sužalojimus, iš kurių pagrindinis – sunki galvos smegenų trauma, dėl jos pavojingumo gyvybei ir taikytų gydymo priemonių įvertinta kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl jos kilo komplikacijos (specialisto išvada Nr. pM 4/2020/(02) (t. 1, b. l. 110–116)). Šie duomenys paneigia V. K. tvirtinimą apie suduotus nestiprius smūgius. Nėra pagrindo išvadai, kad nukentėjusiojo mirtį galėjo lemti netinkamai suteikta medicininė pagalba. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie netinkamai arba pavėluotai suteiktą medicininę pagalbą nuo nukentėjusiojo sumušimo momento iki jo mirties. Medicinos pagalba, įvertinus pagalbos iškvietimo laiką, paties nukentėjusiojo išsakytus nusiskundimus, suteikta laiku – nukentėjusysis tą pačią dieną buvo nuvežtas į priėmimo ir skubios pagalbos skyrių, hospitalizuotas ir gydymo įstaigoje gydytas iki kol mirė. Neduoda pagrindo išvadai apie netinkamai nustatytą nukentėjusiojo mirties priežastį ir nuteistojo nurodytos aplinkybės apie nukentėjusiojo piktnaudžiavimą alkoholiu, asocialų gyvenimo būdą. Neabejotina, kad būtent nuteistojo smurtiniais veiksmais nukentėjusiajam buvo padaryta galvos smegenų trauma ir kilo komplikacijos. Todėl tarp V. K. veikos ir Z. V. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys ir skundžiamu nuosprendžiu nuteistasis pagrįstai pripažintas kaltu už nukentėjusiojo gyvybės atėmimą.
16. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad V. K. nužudė nukentėjusįjį, veikdamas netiesiogine tyčia. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad nuteistasis nenorėjo ir nesiekė Z. V. mirties, nesudaro pagrindo jo nusikalstamus veiksmus kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kaip neatsargius.
17. Nusikaltimų, numatytų BK 129 straipsnyje ir BK 132 straipsnyje, atribojimo kriterijus yra kaltininko kaltės forma. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama, veikiant tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir norėjo ją atimti. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo pagal BK 132 straipsnį kyla, esant nusikalstamam pasitikėjimui ar nusikalstamam nerūpestingumui. Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo pasitikėjimo padaromas tada, kai asmuo numatė, jog jo veikimas arba neveikimas gali sukelti pavojingus BK numatytus padarinius, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, arba dėl nusikalstamo nerūpestingumo – jeigu asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo arba neveikimo gali atsirasti pavojingi padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Pažymėtina, kad subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio – kaltės – turinys yra atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko parodymais, bet vertinant ir objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo, ir pan.
18. Sutiktina su apelianto teiginiu, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių nuteistojo siekį nužudyti Z. V.. Tačiau nustatytos bylos faktinės aplinkybės – konflikto pradžia ir eiga, V. K. suduoti smūgiai, jų lokalizacija, taip pat nuteistojo elgesys po smurtinių veiksmų rodo, kad V. K. veikė netiesiogine tyčia. Nustatyta, kad fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį buvo pavartotas po to, kai neblaivus Z. V. išreiškė nepasitenkinimą dėl nuteistojo atėjimo į jo butą bei priekaištų apie jo skolas. Kilusio konflikto metu V. K. ranka sudavė Z. V. smūgius į gyvybiškai pavojingą kūno vietą – galvą, spyrė į kitas kūno vietas, taip padarydamas jam sužalojimus, iš jų – vieną sunkų, kuriam komplikavusis Z. V. mirė. Spręstina, kad V. K. atliko valinius, sąmoningus, nusikalstamus veiksmus ir, nors nesiekė Z. V. mirties, buvo abejingas galimoms pasekmėms, nieko nedarė, kad tokie padariniai nekiltų. Jis pasirinko tokį veikos padarymo būdą, dėl kurio įstatymo numatytų pavojingų padarinių kilimo tikimybė tik padidėja. Nuteistojo V. K. veikos objektyvieji požymiai rodo, kad, nors ir būdamas neblaivus, nuteistasis suprato, kad tyčia smūgiuoja į kito, neblaivaus žmogaus gyvybei svarbią kūno vietą (galvą), dėl ko gali kilti pavojingi padariniai gyvybei, tačiau buvo abejingas. Suduodamas smūgius į gyvybiškai svarbią kūno vietą, t. y. sąmoningai pasirinkdamas tokį savo veikimo būdą, V. K. suvokė, jog kelia pavojų nukentėjusiojo sveikatai ir gyvybei, numatė, kad jis gali patirti mirtinus sužalojimus ir, nors nenorėjo tokių padarinių (atimti gyvybės), tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. Po smurtinių veiksmų nuteistasis net nebandė suteikti nukentėjusiajam pagalbos, palikęs jį sužalotą, nuėjo į namus, nesidomėjo sužaloto nukentėjusiojo likimu, ar jam reikalinga pagalba. Pagrindo išvadai, kad V. K., būdamas suaugęs, turintis gyvenimiškos patirties žmogus, galėjo nesuprasti savo veiksmų pavojingumo, nenumatyti pavojingų padarinių atsiradimo galimybės, nėra. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuteistasis V. K. nužudė nukentėjusįjį Z. V. netiesiogine tyčia, teisinio pagrindo nuteistojo nusikalstamą veiką kvalifikuoti kaip gyvybės atėmimą dėl neatsargumo, numatytą BK 132 straipsnio 1 dalyje, nėra. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistojo nusikalstamus veiksmus, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė.
Dėl paskirtos bausmės
19. Nuteistasis V. K. apeliaciniame skunde išdėstytą prašymą švelninti jam paskirtą bausmę siejo su argumentais dėl netinkamos jo veiksmų kvalifikacijos. Anot nuteistojo, teismas jam paskyrė neadekvačią jo padarytai veikai, todėl per griežtą bausmę.
20. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais bausmės skyrimo nuteistajam V. K. motyvais. Baudžiamojoje byloje teismas tinkamai nustatė reikšmingų aplinkybių visumą, įvertino byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė bylos duomenimis pagrįstą išvadą ne tik dėl V. K. padarytų veiksmų teisinio vertinimo, bet ir dėl V. K. skirtinos bausmės. Teisinio pagrindo keisti skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtą bausmę nenustatyta.
21. Teismas skiria BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta tik terminuota laisvės atėmimo nuo septynerių iki penkiolikos metų bausmė. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nustatytų aplinkybių visumą, sprendė, kad, siekiant tinkamai nubausti V. K. už jo padarytą nusikalstamą veiką bei sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo (BK 41 straipsnio 2 dalis), įgyvendinti teisingumo principą ir bausmės paskirtį, užtikrinti bausmės tikslus ir teisingumo principą, V. K. skirtina laisvės atėmimo 12 metų bausmė, kurios dydis nežymiai didesnis nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.
22. Nustatant V. K. bausmės trukmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumą, tyčinį jo pobūdį, padarytą žalą, jo asmenybę charakterizuojančius duomenis, į nustatytas atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, taip pat kitas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui. V. K. padarė tyčinį, baigtą nusikaltimą žmogaus gyvybei, kuri yra viena iš svarbiausių baudžiamuoju įstatymu saugomų vertybių, ir dėl to veika priskirta labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Nusikaltimą, sukėlusį negrįžtamus padarinius, t. y. kito žmogaus mirtį, nuteistasis padarė, veikdamas netiesiogine tyčia. Buvo atsižvelgta ir į nustatytas atsakomybę lengvinančią bei sunkinančią aplinkybes. Apygardos teismas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (kaltininkas pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi). Įvertinta, kad parodymus dėl nusikalstamos veikos davė tiek kiek atsiminė dėl neblaivumo įvykio metu, todėl objektyviai galėjo ne visas faktines aplinkybes atsiminti ir teisingai vertinti.
23.1. Apeliaciniame skunde, nors ir nedetalizuota, minima aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, t. y. kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys.
23.2. Teismų praktikoje išaiškinta, kad ši kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokavimu pripažįstamas nukentėjusiojo sąmoningas elgesys, kuris skatina asmenį pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu – neatsargus nukentėjusiojo skatinimas kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį.
23.3. Baudžiamojoje byloje nukentėjusiojo provokuojančiais veiksmais nuteistasis įvardina išreikštą nukentėjusiojo nepasitenkinimą nuteistojo V. K. užėjimu į butą ir bandymą suduoti nuteistajam smūgį. Su apelianto argumentais, kad nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis, sutikti nėra pagrindo. Nuteistojo pozicija, kad Z. V. bandė jam suduoti smūgį, paneigta liudytojų B. G. ir R. B., kurie buvo įvykio vietoje, parodymais. Be to, byloje nustatytos įvykio aplinkybės –V. K. nekviestas užėjo į nukentėjusiojo butą ir ėmė jam priekaištauti dėl skolų, Z. V. išreiškė nepasitenkinimą dėl šio V. K. elgesio, kaip atsaką į nukentėjusiojo nepasitenkinimą, V. K. panaudojo fizinį smurtą, paneigia nuteistojo poziciją dėl provokuojančio nukentėjusiojo elgesio. Neabejotina, kad nukentėjusiojo priekaištai nuteistajam galėjo būti nepriimtini, o įvertinus faktą, kad abu konflikto dalyviai buvo neblaivūs (Z. V. buvo nustatytas 2,54 ‰, o V. K. 2,21 ‰ neblaivumas), jie galėjo lemti ir neadekvačią nuteistojo reakciją. Teisėjų kolegija sprendžia, kad konfliktą tarp V. K. ir Z. V. sąlygojo būtent nuteistojo elgesys (atėjimas nekviestam į nukentėjusiojo namus, priekaištai dėl skolų), o sulaukęs atsako (nuketėjusiojo nepasitenkinimo) nuteistasis pats konfliktą pratęsė, panaudodamas prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą. Nuteistojo V. K. veiksmams nukentėjusiojo elgesys esminės reikšmės neturėjo, priešingai byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad veikos padarymą lėmė individualios nuteistojo psichologinės savybės ir apsvaigimas nuo alkoholio. Todėl pagrindo nustatyti nuteistojo V. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, nėra.
23. Byloje nuteistojo atsakomybę sunkinančia pagrįstai buvo pripažinta aplinkybė, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Kitų aplinkybių, kurias būtų galima pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis ar sunkinančiomis pirmosios instancijos teismo nebuvo nustatyta, tokių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.
24. Skirdamas bausmę V. K. teismas įvertino ir byloje esančius nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis. V. K. buvo anksčiau teistas keturis kartus už nusikaltimus, susijusius su fizinio smurto panaudojimu. Naują nusikalstamą veiką jis padarė, neišnykus teistumui, praėjus trumpam laiko tarpui po paleidimo iš bausmės atlikimo vietos, į kurią prieš tai buvo grąžintas, panaikinus lygtinį paleidimą. Jis iki nusikaltimo padarymo sistemingai girtavo, nedirbo. Nustatytos aplinkybės rodo nuteistojo V. K. neigiamą požiūrį į visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas ir leidžia spręsti apie susiformavusias jo paties vertybines orientacijas, kaip asmens, linkusio nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio normų ir sistemingai pažeidinėti įstatymus. V. K. tinkamų išvadų iš ankstesnių teistumų ir paskirtų bausmių nedaro, savo poelgių neanalizuoja, o jo daromos veikos tik sunkėja. Tai nuteistąjį charakterizuoja neigiamai ir rodo didesnį jo pavojingumo visuomenei laipsnį.
25. Skundžiamu nuosprendžiu V. K. taip pat buvo pripažintas pavojingu recidyvistu, įvertinus, jog jis, būdamas recidyvistas, padarė naują labai sunkų nusikaltimą (BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nors apeliaciniu skundu nesutinkama su tokia teismo išvada, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. K. pavojingu recidyvistu, baudžiamąjį įstatymą pritaikė teisingai.
26.1. Nustatyta, kad V. K. iki šioje baudžiamojoje byloje inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo buvo teistas keturis kartus už tyčinius nusikaltimus, t. y. 1) Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 20 d. baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu padaręs BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą; 2) Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu padaręs BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą; 3) Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą; to paties teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartimi bausmė, paskirta šiuo nuosprendžiu, subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu skirta bausme, o 2016 m. kovo 24 d. teismo nutartimi bausmė buvo pakeista į 90 parų areštą; 4) Marijampolės rajono apylinkės teismo 2018 m. sausio 5 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs BK 140 straipsnio 1 dalyje. Teistumas nėra išnykęs. Taigi, esant BK 27 straipsnio 1 dalyje numatytoms pripažinimo recidyvistu sąlygoms, nuteistasis V. K. laikytinas recidyvistu.
26.2. Pažymėtina, kad, pripažįstant nusikaltimų recidyvą, neatsižvelgiama į baudžiamuosius nusižengimus ir neatsargius nusikaltimus. Apeliantas aukščiau išvardintais nuosprendžiais nuteistas už nesunkių nusikaltimų padarymą. Todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ankstesnius nuteistojo V. K. teistumus. Pagal BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatas nusikaltimų recidyvas konstatuojamas nuo to momento, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, kurį padarė, būdamas pilnamečiu, kitu teismo nuosprendžiu pripažįstamas kaltu padaręs naują tyčinį nusikaltimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis V. K. recidyvistu laikytinas nuo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2018 m. sausio 5 d. nuosprendžio priėmimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą sąlygą apeliantą pripažinti pavojingu recidyvistu – naują labai sunkų nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, V. K. padarė, būdamas recidyvistu.
26.3. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismo buvo įvertintos ir BK 27 straipsnio 3 dalyje numatytos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistasis V. K. charakterizuojamas neigiamai, t. y. sistemingai teisiamas už tyčinius smurtinio pobūdžio nusikaltimus, vėl nusikalto, iš ankstesnių teistumų jokių teigiamų išvadų nedaro, anksčiau paskirtos ir atliktos bausmės tikslo nepasiekė. Be to, apeliantas neturi nuolatinio legalaus pragyvenimo šaltinio, piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais. Daugelį nusikaltimų V. K. padarė, būdamas neblaivus. Paskutinis nuteistojo padarytas nusikaltimas yra tyčinis, padarytas būnant neblaiviu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas nurodytas aplinkybes, kurios parodo V. K. padarytų nusikaltimų ir padidintą jo asmenybės pavojingumo laipsnį, pagrįstai apeliantą pripažino pavojingu recidyvistu.
26. Tokiu būdu matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bausmės nuteistajam V. K. skyrimo klausimą, įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes – kaltininko padarytos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, jo veiksmus, asmenybę, elgesį ir gyvenimo būdą iki veikos ir jos padarymo metu, t. y. kiekvieną nustatytą aplinkybę tiek atskirai, tiek ir jų visumą, nepaliekant neįvertintų jokių nuteistųjų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių.
27. Įvertinus tiek pirmosios instancijos teismo, tiek šiame procesiniame sprendime nurodytų aplinkybių visumą, nėra pagrindo spręsti, jog skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam buvo skirta neteisinga, savo dydžiu neproporcinga, neatitinkanti padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio ir pavojingumo laipsnio bausmė. Teismas nuosprendyje išdėstė bei įvertino nuteistojo bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam V. K. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį parinko kiek didesnį nei bausmės vidurkis ir kuri nelaikytina per griežta. Tokia bausmė atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei bausmei keliamų tikslų kontekste.
28. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį nuteistojo V. K. apeliaciniame skunde nurodomais argumentais nėra teisinio pagrindo.
29. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 322 straipsnio 1 dalis). Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 19 d. nutartimi nuteistajam V. K. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinktas gynėjas advokatas Eugenijus Šuliokas. Lietuvos apeliaciniame teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2021 m. vasario 5 d. pažyma Nr. (12.32Mr) PT-833 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad nuteistajam V. K. teiktos teisinės pagalbos išlaidos yra 154,44 Eur ir kad šios išlaidos priteistinos valstybei.
30. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus (2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3180 redakcija). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-41-697/2021 ir kt.). Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismo nuosprendį apskundė nuteistasis V. K., tačiau apeliacinės instancijos teisme jis gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė, todėl Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 19 d. nutartimi nuteistajam V. K. buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinktas gynėjas advokatas E. Šuliokas. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, apeliacinio proceso trukmę, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai, todėl teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo turi būti išieškotos.
Lietuvos apeliacinio teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.
Išieškoti iš nuteistojo V. K. 154,44 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt keturis eurus ir 44 centus) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybei.