Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės Editos Sangavičiūtės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 28 d. nuosprendžio, kuriuo:

P. D. išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje, kadangi nepadaryta veika, turinti šios nusikalstamos veikos požymių.

Paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – panaikintas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. P. D. (toliau – P. D.) pagal BK 284 straipsnį išteisintas dėl to, kad jis 2018 m. birželio 15 d. apie 15.35 val. viešoje vietoje – prie UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), kitų asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu, panaudodamas Vokietijos pramoninės gamybos lygiavamzdį, trumpavamzdį „Chief 2 Inch“ modelio 9 mm kalibro revolverį „Record“ Nr. (duomenys neskelbtini), juo šaudamas į M. K. vairuojamą automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriame sėdėjo E. K. ir R. L., demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

2. Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 28 d. nuosprendyje konstatuota, jog P. D. dėl BK 284 straipsnio išteisintinas, nesant nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, požymių (Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Motyvuojamoji dalis

6. Prokurorės Editos Sangavičiūtės skundas atmetamas.

9. Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje surinktais duomenimis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame išvada dėl nusikalstamos veikos požymių buvimo kaltinamojo P. D. veikoje padaryta remiantis byloje surinktų ir tinkamai ištirtų įrodymų analize, įvertinus kaltinamojo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais bei kitą rašytinę bylos medžiagą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje esančių duomenų nepakanka spręsti, kad buvo padaryta nusikalstama veika, atitinkanti BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Aukštesnysis teismas negali sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu ir atmeta jį kaip nepagrįstą.

10. Dėl įrodymų vertinimo ir veiksmų kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį

10.1. Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį nulemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo būdas ir vieta. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl būtina nustatyti padarinius, realiai sutrikdžiusius visuomenės rimtį ar tvarką. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu teismų praktikoje paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai. Būtent šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-28-976/2018, 9.1 punktas).

10.4. Teisėjų kolegija susipažinusi su bylos medžiaga, skundo argumentais, skundžiamu nuosprendžiu pritaria apylinkės teismo argumentams išdėstytiems skundžiamame nuosprendyje tuo aspektu, kad išties nukentėjusieji E. K. ir R. L. nebuvo pašaliniai asmenys, jie įvykio dieną važiavo tuo pačiu automobiliu kaip ir M. K., ir pastarieji matė kaip M. K. dėl menkavertės priežasties konfliktavo su išteisintuoju P. D. ir panaudojo viešoje vietoje smurtą P. D. atžvilgiu ( M. K. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis). Taigi, nukentėjusiųjų išgąstis byloje nurodytomis aplinkybėmis negali būti laikomas viešosios tvarkos sutrikdymu. Be to, vertinant, kiek realus galėjo būti išgąstis dėl P. D. veiksmų, pirmos instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nukentėjusieji policijos nekvietė, apie įvykį policijai nepranešė, apklausiamas kiekvienas iš nukentėjusių nenurodė, kad draugai (kiti nukentėjusieji) būtų išsigandę. Be to jie nurodė, kad į automobilį šovė kelis kartus, kai tuo tarpu kiti byloje ištirti įrodymai šių aplinkybių nepatvirtino. Objektyviai nustatyta, kad nesuinteresuoti asmenys girdėjo tik vieną šūvį. Taigi nukentėjusiųjų parodymai nebuvo nuoseklūs dėl įvykio aplinkybių. Byloje yra duomenys, kad po pavartoto smurto P. D. atsikėlė nuo žemės ir svirduliuodamas bėgo link automobilio kaip jis pats teigė manydamas, kad pastarieji jį dar gali pulti, norėjo pagąsdinti ir tokiu būdu bandė sulaikyti nuvažiuojantį automobilį, todėl savigynai išduotu šautuvu šovė į orą. Tą momentą, kaip P. D. automobiliu išvažinėjo iš aikštelės pastebėjo atsitiktinai į aikštelę automobiliu įvažiuojantys asmenys K. I. ir V. I., matė einantį apsvaigusį P. D., pastebėjo kaip pastarasis šovė. Kadangi tai vyko vidurį dienos, toks veiksmas juos šokiravo, sukėlė baimę, todėl iškvietė policiją. Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad automobilių remonto įmonės darbuotojas išgirdęs sprogimą buvo išėjęs į lauką, tačiau nesuprato, kad tai buvo ginklo šūvis. Duomenų, kad būtų nutrūkusi laikinai įmonės veikla nėra. Taigi šioje situacijoje tiek kiek įvykį matė ir kaip jį traktavo teisme apklausti Kristina ir V. I., matyti, kad naudodamas ginklą viešoje vietoje išteisintasis, sukėlė pastariesiems nesaugumo jausmą, išgąstį, kas iš esmės leidžia manyti, kad tokie pastarojo veiksmai šioje situacijoje trikdė pastarųjų rimtį. Tačiau vien šios aplinkybės – veikimo konkrečiu atveju panaudojant šaunamąjį ginklą viešoje vietoje, nepakanka, nes kaip nurodė K. I., jai pasirodė, kad šovęs ginklu jaunuolis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų priemonių. Kaip nustatyta neginčijamais įrodymais, išteisintasis P. D. įvykio metu nebuvo vartojęs alkoholio ar psichotropinių medžiagų, todėl jo apsvaigimas, ką patvirtina byloje esanti medžiaga filmuota medžiaga, buvo nuo patirto fizinio smurto. Teisėjų kolegija neabejoja, kad jeigu K. I. ir V. I. būtų matę konflikto pradžią, smurto panaudojimą P. D. atžvilgiu viešoje vietoje ir bandymą pabėgti iš įvykio vietos automobiliu, jų vertinimas situacijos būtų buvęs visiškai kitoks. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai vertino įvykio visumą, nesuteikė išskirtinumo kai kuriems įrodymams, o vertino visus įrodymus, jų visumą ir padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju P. D. veiksmai nebuvo įžūlūs ir nesutrikdė viešosios rimties ar tvarkos.

10.5. Veika, numatyta BK 284 straipsnio 1 dalyje, padaroma tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-28-976/2018, 9.2 punktas). Nei veikos padarymo motyvas, nei tikslas nenurodyti kaip BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau jų analizė svarbi teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui. Tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti, todėl kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-66-942/2017).

10.6. Apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu konstatavo, kad P. D. veiksmai buvo nukreipti ne į viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymą, o į M. K., kaip asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymą, dėmesio į save, kaip nukentėjusio nuo nusikaltimo asmens, atkreipimą, siekimą užkirsti kelią galimiems tolimesniems M. K. ir jo draugų veiksmams. Taigi, teismų praktika formuoja vieningą praktiką panašaus pobūdžio bylose, kad nei veikos padarymo motyvas, nei tikslas nenurodyti kaip BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau jų analizė svarbi teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui. Šiuo konkrečiu atveju, tiek išteisintojo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu, tiek byloje esanti filmuota medžiaga, garso įrašas patvirtina, kad ne P. D. pradėjo konfliktą aikštelėje, o nukentėjusysis M. K., už ką pastarasis yra nuteistas. Byloje yra specialisto išvada Nr. G1856/2018(02), kurioje konstatuoja, jog P. D. patyrė pažandės dešinės pusės sumušimus, kairio smilkinio žandikaulio sąnario patempimą, odos nubrozdinimus kairėje alkūnėje, kairiame dilbyje bei poodinę kraujosruvą kairėje blauzdoje. Išteisintasis po patirto smurto bandė kelis kartus stotis nuo žemės ir tik pagaliau pavykus jis svirduliuodamas ėjo link automobilio, kuris pakankamai greitai išvažinėjo iš aikštelės. Tai patvirtina išteisintojo teiginius, kad jis bandė sustabdyti asmenį, prieš jį panaudojusį smurtą. Šioje situacijoje vertinti, kad toks P. D. bandymas sulaikyti asmenį, šovimas iš savigynai išduoto ginklo viešoje vietoje buvo saugus ir logiškas veiksmas, yra pakankamai sudėtinga, nes fizinis smurtas buvo paveikęs ne tik koordinaciją, bet ir kalbą, tai patvirtina bendrojo pagalbos centro informacinėje sistemoje užfiksuotas P. D. pranešimas (2 t., b. l. 66-67). Todėl pagrįstai pirmos instancijos teismas padarė išvadą, kad P. D. neturėjo tikslo pažeisti viešąją tvarką ar visuomenės rimtį, o siekė sulaikyti asmenį padariusį jo atžvilgiu nusikalstamą veiką – sužalojimą. Nesant subjektyviojo elemento – tyčios, negalima ir atsakomybė pagal BK 284 straipsnį.

10.7. Prokurorė apeliaciniame skunde kelia klausimą, kad P. D. nepripažinimas padarius nusikalstamą veiką turi būti vertinamas kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Su tokiais argumentais sutikti negalima. Bylos duomenys patvirtina, kad P. D. savo veiksmų motyvaciją nurodė nuosekliai, kad jis taip veikė dėl to jog norėjo sulaikyti nusikaltėlį, po patirto smurto jautėsi apsvaigęs, norėjo, jog visuomenė atkreiptų į tai dėmesį ir jam padėtų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmos instancijos teismas teisingai įvertino išteisintojo tikslus, pažymėjo, jog P. D. po įvykio iš karto skambino į bendrąjį pagalbos centrą, pranešė apie įvykį ir tai patvirtina, kad pastarasis ir būdamas sužalotas bandė sulaikyti smurtautoją, po to kai jis nukentėjo. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-529/2013). Taigi kaltinamasis P. D. prisipažino, jog buvo įvykio vietoje ((duomenys neskelbtini) prie UAB „(duomenys neskelbtini)“) ir, apsvaigęs nuo jam M. K. suduoto smūgio, panaudojo turimą ginklą – garsinį revolverį – juo vieną kartą šaudamas į orą, siekdamas sustabdyti prieš jį fizinį smurtą pavartojusį asmenį M. K.. Šias jo nurodytas aplinkybes patvirtino įrodymų visuma, todėl teigti, kad tai gynybinė taktika, kaip teigia prokurorė, nėra jokio teisinio pagrindo.

10.8. Dėl skundo argumento, kad apylinkės teismas vertindamas kaltinamojo P. D. būklę, po jam suduoto smūgio, neturėjo medicininių žinių ir negalėjo teigti, jog P. D. įvykio metu buvo apsvaigęs nuo prieš jį panaudoto smurto. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pirmos instancijos teisme posėdžio metu peržiūrėjus filmuoją medžiagą, gautą iš įvykio vietos, teismas vertindamas surinktus duomenis, įvertino vizualiai matomą P. D. būseną jam tik atvažiavus ir išlipus iš automobilio, ir po suduoto smūgio. Jam atvažiavus, į ratų montavimo servisą, ir išlipus, asmens judesiai buvo koordinuoti, prie jo priėjus nukentėjusiesiems, P. D. stovėjo stabiliai, tačiau M. K. sudavus smūgį, iš vaizdo įrašo matyti, kaip asmuo krisdamas atsitrekia į automobilį ir nuslysta ant žemės. P. D., kurį laiką guli, vėliau bando stotis ir svyruodamas bando pavyti bandantį pasišalinti asmenį, kuris prieš jį pavartojo smurtą. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas nors ir neturėdamas specialiųjų žinių tam, kad galėtų mediciniškai įvertinti P. D. sveikatos būklės po suduoto smūgio, tačiau įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, kas apylinkės teismui leido padaryti pagrįstą išvadą, kad P. D. nekoordinuoti veiksmai buvo sąlygoti M. K. atliktų neteisėtų veiksmų prieš jį, šią aplinkybę patvirtina, byloje esanti, specialisto išvada (t. 1, b. l. 32-34).

11. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant baudžiamojo proceso nuostatų. Jokių esminių baudžiamojo proceso pažeidimų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl nėra pagrindo skundžiamą nuosprendį panaikinti ar pakeisti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Prokurorės Editos Sangavičiūtės apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.