Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Mockevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (pareiškėjos) Šiaulių apygardos prokuratūros ir suinteresuoto asmens A. Č. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos Šiaulių apygardos prokuratūros pareiškimą dėl A. Č. pripažinimo ribotai veiksniu tam tikrose srityse, suinteresuoti asmenys A. Č., A. P., R. Č., A. Č.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apelianto A. Č. apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliantės Šiaulių apygardos prokuratūros apeliacinis skundas tenkintinas.

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

16. Apeliacijos objektas – teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjos pareiškimas pripažinti asmenį ribotai veiksniu tam tikrose srityse, atmesti suinteresuoto asmens prašymai dėl procesinių klausimų išsprendimo bei sumažintos bylinėjimosi išlaidos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl suinteresuoto asmens A. Č. apeliacinio skundo argumentų

17. Apeliantas A. Č. teigia, kad teismas nepagrįstai neskyrė pareiškėjai baudos už nepagrįsto pareiškimo apelianto atžvilgiu, pateikimą (CPK 463 str. 4 d.). Apelianto nuomone, teismas neatsižvelgė ir nevertino prokurorų elgesio bei aplinkybių, jog A. Č. persekiojimas yra ne vienkartinė, tačiau tęstinė prokurorų veikla. Teigia, jog savo pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo prokuroras grindė reikalingumą apsaugoti visuomenę nuo neadekvataus A. Č. elgesio ir įrodinėjo, jog A. Č. yra iškelta baudžiamoji byla (ikiteisminio tyrimo byla Nr. (duomenys neskelbtini)). Tačiau pasak apelianto, minėtas ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas nesant nusikaltimo sudėties, kas reiškia, jog prokuroro nurodytų aplinkybių nėra ir nebuvo. Tokiu būdu, apelianto nuomone, prokuroro kreipimasis dėl asmens veiksnumo ir teisių apribojimo, kildinamas iš nebuvusio nusikaltimo įvykio (apie ką prokuroras žinojo) negali būti laikomas fakto ar teisės klaida, o turi būti laikomas aiškiai nepagrįstu pareiškimu. Su šiais apelianto argumentais, apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir atmeta dėl toliau nurodytų motyvų.

18. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 7 straipsnio 2 dalis numato, jog byloje dalyvaujantys asmenys įpareigojami procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai ir nepiktnaudžiauti jomis. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis kaip neteisėtas veiksmas (neveikimas) gali sukelti įvairaus pobūdžio negatyvius teisinius padarinius. Analogiškai CK 95 straipsnyje reglamentuojamos piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmės. Pagal šio straipsnio 1 dalį, dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui (CPK 95 straipsnio 2 dalis). CPK 463 straipsnio 4 dalyje taip pat numatyta, kad asmuo, kuris padavė aiškiai nepagrįstą pareiškimą dėl fizinio asmens pripažinimo ribotai veiksniu tam tikrose srityse, teismo nutartimi gali būti nubaustas nuo 50 iki 600 eurų baudą, tai yra teismui suteikiama teisė skirti baudą už piktnaudžiavimą procesu.

19. Pažymėtina, jog dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pateikė nepagrįstą procesinį dokumentą arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą, gali būti pripažįstamas piktnaudžiaujančiu savo procesinėmis teisėmis (CPK 95 str., 463 str. 4 d.). Tačiau toks įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-313/2018). Pagal CPK 95 straipsnį baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sekančios sąlygos: šalies nesąžiningumas ir skundo nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-159-421/2016).

20. Lietuvos Respublikos CK 1.5 straipsnio 1 dalis numato, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Šio straipsnio 4 dalis teismą įpareigoja aiškinti ir taikyti įstatymą, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Nors suinteresuotas asmuo A. Č. ir nurodo, kad teismas neatsižvelgė ir nevertino prokurorų elgesio bei aplinkybių, jog jo persekiojimas yra ne vienkartinė, tačiau tęstinė prokurorų veikla, tačiau kaip ir dėl ko jis yra persekiojimas, apeliacinis teismas pastebi, kad suinteresuotas asmuo, nenurodė. A. Č. taip pat teigia, kad prokuroras melagingai nurodo, jog pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo grindžia reikalingumu apsaugoti visuomenę nuo neadekvataus A. Č. elgesio ir įrodinėja, jog A. Č. yra iškelta baudžiamoji byla (ikiteisminio tyrimo byla Nr. 01-1-53367-18). Pasak apelianto, minėtas ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas nesant nusikaltimo sudėties, kas reiškia, jog prokuroro nurodytų aplinkybių nėra ir nebuvo, todėl ir pareiškimas, siekiant A. Č. apriboti veiksnumą, yra pateiktas nepagrįstai.

21. Akcentuotina, jog pareiškimą dėl asmens pripažinimo ribotai veiksniu tam tikrose srityse turi teisę paduoti prokuroras (CPK 463 str. 1 d. 4 p.). Šiuo aspektu, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nežiūrint į tai, jog ikiteisminis tyrimas A. Č. atžvilgiu buvo nutrauktas, tai nereiškia, kad įvykio, kurio metu nukentėjusiai M. G. sukeltas fizinis skausmas, nekontroliuojant A. Č. savo emocijų ir veiksmų, nebuvo. Kad A. Č. linkęs konfliktuoti, neiti į konstruktyvias diskusijas ir nekontroliuoja savo emocijų, patvirtina ir byloje esantis kiti įrodymai – liudytojos J. J. parodymai bei Ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini). Bylos duomenys patvirtina ir aplinkybę, kad A. Č. naudojosi ir pageidauja naudotis specialiąja teise - šaunamuoju ginklu, dėl ko, apeliacinės instancijos teismas pritaria Šiaulių apygardos prokuratūros nuomonei, galimai kyla galimai kyla grėsmė visuomenės ir paties A. Č. saugumui. Akcentuotina, jog asmuo pageidaujantis naudotis išskirtine, specialiąja teise, turi atitikti tokiai teisei naudotis keliamus reikalavimus – stabilias emocijas ir nepriekaištingą reputaciją bei priimti kylančias pasekmes. Taigi, tokios nustatytos aplinkybės, galiojantis teisinis reglamentavimas ir byloje esantys įrodymai, priešingai nei teigia apeliantas A. Č., apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėja Šiaulių apygardos prokuratūra piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, paduodant pareiškimą jo atžvilgiu. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kilęs ginčas teisme tarp pareiškėjo ir suinteresuoto asmens A. Č. dar nesuteikia teismui teisinio pagrindo jį laikyti prokuroro piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis byloje. Atsižvelgiant į nurodytą, bei teismui nenustačius prokuroro kaltų veiksmų sąmoningai veikiant prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė suinteresuoto asmens A. Č. prašymas skirti Šiaulių apygardos prokuratūrai piniginę baudą (CPK 463 str. 4 d.).

22. Apeliantas A. Č. apeliaciniu skundu teigia, kad teismas nepagrįstai atsisakė priimti atskirąsias nutartis gydytojos L. Š. ir socialinės darbuotojos A. L.-P. atžvilgiu. Gydytoja L. Š. teismui pateikė medicininius dokumentus, kuriuos surašė nesilaikydama teisės aktų reikalavimų, net neteikusi jokių sveikatos priežiūros paslaugų A. Č.. Gydytojos L. Š. A. Č. nustatyta diagnozė buvo visiškai paneigta 2019-12-19 dienos gydymo įstaigos raštu Nr. (duomenys neskelbtini). Gyd. L. Š. A. Č. diagnozuota neegzistuojanti psichikos liga tapo ne tik teisiniu pagrindu procesui dėl A. Č. veiksnumo apribojimo, tačiau taip pat pagrindu teismo psichiatrijos ekspertizės atlikimui. Teismo teiginiai, jog jokios neigiamos pasekmės A. Č. nekilo neatitinka tikrovės, kadangi be gydytojos L. Š. diagnozės kitų įrodymų galinčių patvirtinti prokuroro įrodinėjamą A. Č. psichikos sutrikimą nėra. Nustatęs šiurkštų paciento teisių pažeidimą, teismas privalėjo apie tai informuoti Valstybinę akreditacijos tarnybą. Socialinė darbuotoja A. L.-P. taip pat pažeidė teisės aktų reikalavimus, surašydama žinomai neteisingą 2019-09-06 dienos išvadą Nr. 38 dėl A. Č. gebėjimo pasirūpinti savimi ir priimti kasdienius sprendimus (t. y. išvadą apie A. Č. ribotą veiksnumą). Išvada neatitinka nei esminių logikos principų, nei teisės aktų reikalavimų tokio pobūdžio dokumentui, nes ji surašyta neapklausiant A. Č. artimųjų ir A. L.-P. neturint kompetencijos psichiatrijos srityje konstatuoti A. Č. elgesio sutrikimų. Šiuos apelianto argumentus apeliacinės instancijos teismas taip pat laiko nepagrįstais ir atmeta juos dėl toliau nurodytų motyvų.

23. CPK 299 straipsnis numato, kad jeigu teismas nagrinėdamas civilinę bylą padaro išvadą, kad asmenys pažeidė įstatymus ar kitas teisės normas, jis priima atskirąją nutartį ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms ar pareigūnams, informuodamas juos apie pažeidimus.

24. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad prokuroras ir suinteresuotas asmuo A. Č. į nagrinėjamąją bylą pateikė medicininius dokumentus, kuriuose yra atitinkami ir tarpusavyje nesutampantys duomenys apie pastarojo psichinę būklę. Dėl šių duomenų tarpusavio neatitikimo, suinteresuotas asmuo ir prašė teismo priimti atskirąją nutartį dėl gyd. L. Š. informuojant Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą prie SAM. Taip pat suinteresuotas asmuo A. Č. prašė teismo dėl išvadą dėl asmens gebėjimo pasirūpinti savimi ir priimti kasdienius sprendimus parengusios socialinės darbuotojos A. L. – P. kreiptis į VšĮ Dainų pirminės sveikatos priežiūros centro administraciją.

25. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytų ir byloje nustatytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tiek gydytoja L. Š., tiek socialinė darbuotoja A. L. – P. tinkamai aiškina teisės aktų nuostatas susijusias su jų tiesioginėmis pareigomis. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog tiek gydytojos L. Š., tiek socialinės darbuotojos pateikti paciento psichinės būklės vertinimai nesukėlė pastarajam jokių neigiamų pasekmių ir atitiko tuo metu esamą situaciją. Šiais savo veiksmais nurodytų gydymo įstaigų darbuotojos nepateikė teismui jokių akivaizdžiai neteisingų duomenų, kurių pagrindu teismas galėjo padaryti neteisingus vertinimus susijusius su A. Č. psichikos sveikata. Kita vertus, paties A. Č. pateiktas iš kitos gydymo įstaigos kitoks jo psichinės sveikatos vertinimas, nesudaro pagrindo jo laikyti teisingu, galutiniu ir neginčijamu, o juo labiau, teismui spręsti, kad gydytoja L. Š. ar socialinė darbuotoja A. L.-P. nurodė neteisingą informaciją ar pažeidė teisės aktus. Pastebėtina ir tai, kad suinteresuotas asmuo A. Č. keitė gydymo įstaigas, vengė nuvykti į teismo paskirtą psichiatrijos ekspertizę, net tris kartus be pateisinamos priežasties nenuvyko į ekspertinę įstaigą, su socialiniais darbuotojais atsisakė bendradarbiauti, kas teismui leidžia daryti tikėtiną prielaidą, jog tokiais savo veiksmais A. Č., keisdamas gydymo įstaigas, galimai siekė gauti jam palankią gydytojų išvadą specialiosios teisės įgyvendinimui. Nors A. Č. ir teigia, kad gyd. L. Š. A. Č. diagnozuota neegzistuojanti psichikos liga tapo ne tik teisiniu pagrindu procesui dėl A. Č. veiksnumo apribojimo, tačiau taip pat pagrindu teismo psichiatrijos ekspertizės atlikimui, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, pagrindu procesui tapo ne gyd. L. Š. vertinimas, o tikėtinai paties suinteresuoto asmens A. Č. konfliktinis elgesys dėl ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį (fizinio skausmo sukėlimas). Todėl atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, anksčiau nurodytus teisinius ir faktinius argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad gydymo įstaigų tarnautojos, konkrečiai gyd. L. Š. ir A. L. – P., tinkamai užfiksavo ir aiškino medicininiuose dokumentuose duomenis, atsižvelgiant jų veiklą reglamentuojančius teisės aktus ir į joms suteiktus įgaliojimus, teisingai aiškino ginčo klausimą bei taikė procesines teisės normas ir suinteresuoto asmens A. Č. prašymą dėl atskirųjų nutarčių priėmimo, pagrįstai atmetė.

Dėl apeliantės (pareiškėjos) Šiaulių apygardos prokuratūros apeliacinio skundo argumentų

26. Apeliantė Šiaulių apygardos prokuratūra, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad A. Č. vengė atlikti paskirtą ekspertizę, net tris kartus be pateisinamos priežasties nenuvyko į ekspertinę įstaigą, su socialiniais darbuotojais atsisakė bendradarbiauti, todėl teismas 2020-07-17 priėmė nutartį A. Č. priverstinai nusiųsti ambulatorinei teismo psichiatrijos ekspertizei. Ekspertai nurodė, kad atliktos ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės metu stebėtas nemotyvuotai priešiškas nusiteikimas jį tiriančio teismo psichiatro eksperto atžvilgiu, tiriamasis gausiai kaltina įvairius asmenis, pareigūnus, psichikos sveikatos specialistus, ekspertus, prokurorus, teisėjus siekiu jam pakenkti. Tiriamojo samprotavimai turi kliedesinės simptomatikos požymių - kai kurie akivaizdžiai neatitinka realybės, nepasiduoda korekcijai ir dominuoja tiriamojo dėmesio lauke, tiriamasis stokoja nuoseklumo, mąstymas rigidiškas, visiškai nepriimantis oponuojančios nuomonės jokiose, net smulkiausiose ir menkavertiškose aplinkybėse. Taigi, A. Č. buvo nustatytas psichikos sutrikimas, kurį reikia papildomai diferencijuoti.

27. Apeliantė taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ekspertų pateiktą išvadą, nes joje nebuvo pateikti atsakymai į nutartyje nurodytus klausimus, o pateikta išvada, kurioje motyvuotai išdėstytos priežastys, dėl kurių ambulatorinio ištyrimo metu negalima duoti ekspertinės išvados ir kodėl tiriamajam asmeniui yra tikslingas ilgesnis psichikos būsenos stebėjimas ir ištyrimas. Nurodo, jog teismas neteisingai įvertino ekspertinę išvadą ir nepagrįstai neskyrė A. Č. stacionarinės ekspertizės, bet to pasėkoje, neturėdamas pakankamai duomenų apie A. Č. psichinės sveikatos būklę, taip pat padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra medicininio kriterijaus siekiant A. Č. pripažinti ribotai veiksniu tam tikrose srityse. Nesant ekspertų išvados apie asmens gebėjimą suprasti savo veiksmus, apeliantės nuomone, teismas netinkamai taikė medicininį neveiksnumo nustatymo kriterijų. Toks teismo sprendimas priimtas pažeidžiant procesines teisės normas, todėl turi būti panaikintas. Su šiais apeliantės argumentais, apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka.

28. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas priimdamas sprendimą pareiškimą atmesti, rėmėsi teismo ekspertų 2020-08-20 - 2020-09-18 išvada, nurodydamas, kad ekspertai atskirai į kiekvieną klausimą neatsakė, tik iš bendravimo su tiriamuoju vertino jo psichinę ir psichologinę būklę padarydami preliminarius vertinimus, remdamiesi jiems pateiktais dokumentais. Taip pat teismas rėmėsi suinteresuotų asmenų paaiškinimais ir savo išvadas grindė remiantis CK normomis reglamentuojančiomis neveiksnumo institutą, Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo normomis bei teisės aktais, reglamentuojančiais asmens laisves.

29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į byloje esančius prieštaringus duomenis bei apeliantės Šiaulių apygardos prokuratūros apeliacinio skundo argumentus yra pagrindo manyti, kad suinteresuotam asmeniui A. Č. tikslinga skirti stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę. Tokią apeliacinės instancijos teismo nuomonę sąlygoja visų pirma, esantis byloje duomenis, kad suinteresuotas asmuo naudojasi specialiąja teise – šaunamuoju ginklu, kas siejasi su viešuoju interesu. Antra, suinteresuotam asmeniui dar 1998-1999 buvo diagnozuotas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas. Trečia, VŠĮ Centro poliklinikos bei UAB (pavadiniams neskelbtinas) informacija, iš kurios matyti, kad A. Č. įtariamas kliedesinis sutrikimas. Ketvirta, jog suinteresuotas asmuo A. Č. linkęs konfliktuoti, neiti į konstruktyvias diskusijas, nekontroliuoja savo emocijų, kaltina įvairias institucijas bei asmenis (teisėsaugos pareigūnus, medikus) siekiu jam pakenkti ir galimai trikdo jų darbą (įvykis su M. G., liudytojos J. J. parodymai, Ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) išdėstyta informacija, teismų informacinės sistemos Liteko duomenys, jog A. Č. yra 91 bylos dalyvis (CPK 179 str. 3 d.)). Penkta, 2019-06-07 – 06-28 VTPT prie SAM (miesto) teismo psichiatrijos skyriaus ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio matyti, kad įvertinus baudžiamosios bylos medžiagos, tiriamojo medicininių dokumentų psichologinio įvertinimo ir psichikos būklės ištyrimo, A. Č. išlieka diagnostiškai neaiškus, psichikos sutrikimo direfencinei diagnostikai tikslingas ilgalaikis stebėjimas, kuris įmanomas tik stacionaro sąlygomis, todėl rekomenduojama A. Č. nukreipti stacionarinei teismo psichiatrijos ekspertizei į (miesto) ekspertinį skyrių. Šešta, jog teismui paskyrus ekspertizę, suinteresuotas asmuo vengė net tris kartus nuvykti ir ją atlikti. Septinta, 2020-08-20 – 2020 – 09 - 18 Valstybinės teismo psichiatrinės tarnybos prie sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus Ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio matyti, kad šiuo metu galima pagrįstai įtarti tiriamajam pasireiškusius organinio pobūdžio psichikos sutrikimus, kuriuos siekiant patikimai diferencijuoti tarp asmenybės ypatumų su pervertinimo idėjomis ir tarp organinio kliedesinio sutrikimo, reikalingas ilgalaikis stebėjimas stacionaro sąlygomis, todėl A. Č. yra tikslinga skirti stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę VTPT prie SAM Utenos ekspertiniame skyriuje.

30. Šių duomenų pirmosios instancijos teismas negretino, nevertino ir iškilusių abejonių – tarp VŠĮ Centro poliklinikos, UAB (pavadinimas neskelbtinas) informacijos, dviejų skirtingų ekspertinių įstaigų ekspertizės aktų su vienodomis rekomendacijomis bei priešingos - suinteresuoto asmens A. Č. pagal pageidavimą pasirinktos gydymo įstaigos išduotos vienos pažymos ir paties A. Č. bei jo artimųjų, suinteresuotų asmenų palankių pačiam A. Č. paaiškinimų, nepašalino. Teismas apsiribojo ne sisteminiu pateiktų išvadų vertinimu kartu su kitų byloje esančių įrodymų visuma, o vienu fragmentu iš psichologinio 2020-08-20 – 2020 – 09 - 18 Ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) vertinimo, jog suinteresuotas asmuo A. Č. ,,tyrimo situacijoje orientuojasi gerai, dirba nuosekliai, kryptingai, atidžiai, savo darbui kritiškas“. Iš to, atsižvelgęs dar ir į paties A. Č. paaiškinimus teismo posėdžio metu, teismas padarė išvadą, kad ekspertizės aktas yra tik rekomenduojamo pobūdžio ir laikė, jog įvertinimo metu tiriamojo pažintinių funkcijų (dėmesio, atminties, mąstymo, orientacijos) sutrikimų nenustatyta. Tačiau neabejotina išvada dėl suinteresuoto asmens A. Č. pripažinimo/nepripažinimo ribotai veiksniu, akivaizdu, jog gali būti padaryta tik atlikus teismo stacionarinę psichiatrijos ekspertizę ir kartu su ja įvertinus byloje esančių įrodymų visumą.

31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tam tikri reikšmingi faktai byloje nustatomi, ištyrus ir įvertinus bylos aplinkybes ir įrodymus, kurių pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Neišsamus ar nepakankamas bylos aplinkybių tyrimas vertinamas kaip procesinis pažeidimas, sudarantis pagrindą teismo sprendimui panaikinti.

32. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo.

33. Įvertinus visumą bylos duomenų, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys suteikia pagrindo išvadai, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės – nepaskyrė teismo stacionarinės psichiatrijos ekspertizės, ko pasėkoje, neištyrus ir neįvertinus visų bylos teisingam išnagrinėjimui svarbių faktinių aplinkybių nusprendė, jog pareiškėjos Šiaulių apygardos prokuratūros pareiškimas pripažinti A. Č. ribotai veiksniu tam tikrose srityse, nepagrįstas, atsižvelgiant į išreikalautinų, iš naujo vertintinų įrodymų apimtį bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į išdėstytą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti, todėl yra naikintinas, o byla perduotina nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

34. Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, suinteresuoto asmens A. Č. apeliacinio skundo reikalavimas dėl visų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme priteisimo, taip ir išlaidų apeliacinės instancijos teisme klausimai nespręstini, nes visos bylinėjimosi išlaidos, tame tarpe ir už apeliacinio skundo padavimą, bus paskirstytos galutinai išsprendus šalių ginčą.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.