Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės A. D. ieškinį atsakovei D. P. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys notarė Kristina Šilkienė ir J. V..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas..

Įstatymu yra nustatyta galimybė asmeniui savo nuožiūra nuspręsti, kam po jo mirties atiteks teisė disponuoti likusiu turtu. Tokios valios išraiškos forma – testamentas, kuris apibrėžtinas kaip asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisiniai padariniai atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims (CK 5.2 straipsnio 2 dalis). Kaip ir kiekvienas sandoris, testamentas turi turėti tokius būtinus elementus: subjektą, valią ir jos išraišką, turinį bei formą. Testamento atveju itin reikšmingas sandorio elementas – testatoriaus valia, t. y. ar testamento turinys atitinka palikėjo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2011; 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588-421/2015; kt.).

Testamentas, sudarytas neveiksnaus asmens, negalioja (CK 5.16 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ginčijant testamentą, galima remtis ir kitais sandorių negaliojimo pagrindais (CK 5.16 straipsnio 2 dalis), tarp jų ir tuo, kuris nustato, jog teismas gali pripažinti negaliojančiu sandorį, kuris sudarytas asmens, kuris, nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti (CK 1.89 straipsnis). CK 1.89 straipsnio pagrindu nuginčijami sandoriai priskiriami prie sandorių su valios trūkumais. Sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik tuo atveju, kai jame išreikšta asmens valia dėl kokios nors priežasties (ligos ar kt.) neatitinka tikrosios sandorio šalies valios. Kasacinis teismas bylose dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais yra konstatavęs, kad testamento ginčijimo atveju itin reikšmingas yra sandorio elementas – testatoriaus valia, t. y. ar testamento turinys atitinka palikėjo valią. Nagrinėdami bylas dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais, teismai, atsižvelgdami į ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, turi tirti ir vertinti, ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma išreikšta palikėjo valia atitinka jo tikrąją valią, nes tarp vidinės testatoriaus valios ir jos išreiškimo negali būti prieštaravimų. Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2013).

Bylų, kuriose ginčijamas mirusio testatoriaus testamentas CK 1.89 straipsnio pagrindu, nagrinėjimo ypatumas yra tas, kad testatoriaus gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant paties testatoriaus, paprastai pagal liudytojų parodymus ar ekspertų išvadas, priimtas remiantis medicininiuose dokumentuose išlikusiais įrašais apie testatoriaus sveikatos būklę. Savo praktikoje dėl testamento pripažinimo negaliojančiu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra pažymėjęs, kad gerbti testatoriaus valią reikalauja gero elgesio (geros moralės) taisyklės. Ši moralinė nuostata, taikant testamento sudarymo tvarką reglamentuojančias normas, įgyvendinama per civilinių teisinių santykių subjektų teisinę pareigą įgyvendinant savo teises bei atliekant pareigas veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis) bei įstatyme nustatytą pareigą vadovautis šiais principais ir teismui aiškinant įstatymus bei taikant juos (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-303/2010). Analogiška nuostata turi būti taikoma ir įrodymų vertinimui, todėl teismo išvada, kad testamento surašymo metu testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų padarinių, gali būti padaryta, tik tuo atveju, jei pašalinamos visos pagrįstos abejonės dėl išreikštos palikėjo valios atitikimo jo tikrajai valiai.

Pasisakydamas dėl CK 1.89 normos aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.). Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu..

Byloje, siekiant išsiaiškinti testatorės O. M. gebėjimą testamento sudarymo metu suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, buvo atlikta teismo pomirtinė psichiatrijos ekspertizė. VĮ teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Kauno I-ojo tesimo psichatrijos skyriaus teismo psichiatrijos ekspertizės akte (duomenys neskelbtini) nurodoma, jog O. M. testamento sudarymo metu (2014-04-10) sirgo psichikos sutrikimu: F06.33 Organine depresija. Pagal savo psichikos būklę O. M. testamento sudarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Ekspertizei pateiktoje medžiagoje nėra objektyvių duomenų apie tokio pobūdžio O. M. psichikos sutrikimų požymius (simptomus), kurie testamento sudarymo laikotarpiu testatorei būtų trukdę suprasti savo veiksmus ir juos valdyti (2 t., b. l. 112-116). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje bylose dėl testamento nuginčijimo taip pat yra nurodęs, kad teismas eksperto išvadą turi įvertinti kartu su įžangine ir tiriamąja ekspertizės dalimi. Nagrinėjamu atveju, ekspertizės tiriamojoje dalyje nurodyta, kad iš pateiktų bendrųjų ambulatorinių asmens sveikatos istorijų žinoma, kad testatorė testamento sudarymo periodu sirgo somatinėmis ligomis, tarp jų lėtine išemine galvos smegenų liga, tiesiosios žarnos piktybiniu naviku. Tarp somatinės būklės gydymui skirtu medikamentų nurodytas narkotinis analgetikas – tramadolis, tačiau jis buvo skiriamas terapinėmis dozėmis, gydytojų įrašuose objektyvių duomenų apie tiriamosios somatinių ligų ar gydymo sukeltą šalutinį poveikį tokiame lygmenyje, kad testatorė būtų nesugebėjusi suprasti savo veiksmų ir jų valdyti testamento sudarymo laikotarpiu (2014-04-10) nėra. Ekspertizės tiriamojoje dalyje atkreipiamas dėmesys į šeimos gydytojos D. B. parodymus, kuriuose ji nurodė, kad O. M. buvo visiškai orentuota. O. M. sirgo psichikos sutrikimu - Organine depresija, tačiau pastarasis sutrikimas neturėjo esminės įtakos jos gebėjimui suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Kognityvinio sutrikimo požymiai O. M. fiksuojami nuo 2015 metų gegužės mėnesio, nuo to laiko jai nustatyta demencijos diagnozė, tačiau tai laiko atžvilgiu negali būti gretinama su testamento sudarymo laikotarpiu.

Teismas darydamas išvadą, kad O. M. testamento sudarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, įvertina ir byloje esančių įrodymų visumą. Ekspertizės išvadą atitinka ir kiti byloje surinkti įrodymai - notarės Kristinos Šilkienės paaiškinimai dėl testatorės tvirtos valios išreiškimo turtą testamentu palikti būtent atsakovei D. P.. Notarė posėdžio metu paaiškino, kad bendraujant su testatore O. M. jai buvo aišku, jog ji visiškai suvokia tiek sudaromo sandorio, tiek notarinio veiksmo esmę ir jo teisinę reikšmę. O. M. pati jai nurodė, kad D. P. ja labai rūpinasi, todėl ji atsidėkodama savo turtą nori palikti jai. Paaiškino, kad asmens veiksnumas neveiksnių asmenų registre tikrinamas sudarant bet kokį sandorį. Šiuo atveju jai visiškai nekilo abejonių dėl O. M. veiksnumo. Notarės tvirtinimu, O. M. elgėsi adekvačiai, valia buvo aiški, sudarant testamentą nedalyvavo kiti asmenys, kurie galėtų testatorę įtakoti. Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja šeimos gydytoja D. B. gydžiusi O. M. daug metų nurodė, kad ji buvo visiškai orientuota, pati atvykdavo į gydymo įstaigą, teigė ieškanti slaugytojos, kuriai už priežiūrą užrašytų butą. Liudytoja G. L. teismo posėdžio metu nurodė, kad O. M. džiaugėsi D. P. priežiūra. Liudytoja M. V. posėdžio metu nurodė, kad O. M. buvo sąmoninga, norėjo, kad ją ir jos sutuoktinį prižiūrėtų, ją palaidotų tik slaugytoja Danutė. Aplinkybes, kad O. M. ieškojo asmens, kuriam už priežiūrą galėtų užrašyti butą, patvirtino ir liudytojos B. S. bei S. M..

Įrodymų visuma vienareikšmiškai patvirtina, jog testatorės O. M. sudarytame testamente yra išreikšta tikroji jos valia. Pagal kasacinio teismo praktiką bylose dėl testamento pripažinimo negaliojančiu lemiamą reikšmę turi testatoriaus tikroji valia, kuri yra gerbtina, o testamento pripažinimas negaliojančiu yra laikytina ultima ratio (paskutinė) priemone. Teismo išvada, kad testamento surašymo metu testatorė negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų padarinių, gali būti padaryta, jei pašalinamos visos pagrįstos abejonės. Aplinkybė, kad testatorė testamento sudarymo metu turėjo sveikatos sutrikimų neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad ji negalėjo turėti savo pagrįstos nuomonės dėl turto. Ginčo testamento sudarymo, tvirtinimo aplinkybės, ginčo laikotarpiu su testatore bendravusių, ryšius palaikiusių liudytojų parodymai, testamentą tvirtinusios notarės Kristinos Šilkienės paaiškinimai, medicininiai dokumentai patvirtina, kad O. M. turėjo fizinę negalią, tačiau pateikti medicininiai dokumentai, ekspertizės išvada ir liudytojų parodymai nepatvirtina, kad dėl savo fizinės negalios O. M. negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Be to, Lietuvos Aukščiausias Teismas savo 2014 m. spalio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2014 yra pažymėjęs, kad „testatoriaus galimi argumentai nebūtinai atspindės vidutinio protingo žmogaus suvokimą apie turto palikimą, tačiau testatoriai su savo nuosavybe turi teisę elgtis kaip tinkami, jei nenustatyta, jog toks jų elgesys neatitinka jų tikrosios valios ir prieštarauja jų interesams“. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas daro išvadą, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuponuoja vienareikšmiškos išvados, kad testatorė O. M. testamento sudarymo metu (2014-04-10) dėl sveikatos sutrikimų negalėjo turėti savo pagrįstos nuomonės dėl turto palikimo atsakovei D. P. kaip padėkos už suteiktą priežiūrą.

Ieškovė A. D. testamentą, sudarytą ir 2014-04-10 patvirtintą notarės Kristinos Šilkienės Raseinių rajono 1-ajame notarų biure, ginčija ir CK 5.29 straipsnio pagrindu teigdama, kad nėra aišku ar tvirtinusi sandorį notarė tinkamai įsitikino O. M. fizinėmis galimybėmis matyti testamento tekstą ir jį perskaityti. Ieškovės įsitikinimu O. M. aklumas buvo akivaizdus ir tam nustatyti nereikėjo specialių žinių, specialistų ar gydytoijų išvadų, o 2014-04-10 testamento tekste nurodyta, kad „Šis testamentas testatoriaus perskaitytas“, todėl testamento sudarymo tvarkos pažeidimas yra savarankiškas pagrindas jį pripažinti negaliojančiu. Ieškovė mano, kad notarė privalėjo imtis profesinio atsargumo bei apdairumo ir įsitikinti ar testatorė iš tikrųjų pati gali perskaityti ir pasirašyti testamentą.

Jeigu testatorius dėl fizinių trūkumų, ligos ar kitokių priežasčių negali pats pasirašyti testamento, jo prašymu testamentą gali už jį pasirašyti notaro ar kito turinčio teisę patvirtinti testamentą pareigūno ir ne mažiau kaip dviejų liudytojų akivaizdoje kitas veiksnus fizinis asmuo, kuris nėra įpėdinis pagal testamentą, kartu nurodydamas priežastį, dėl kurios testatorius negalėjo pats pasirašyti testamento. Liudytojai taip pat turi pasirašyti testamente. (CK 5.29 straipsnis). Kadangi testatoriaus parašas yra vienas svarbiausių testamento rekvizitų, kurio nebuvimas testamentą daro negaliojantį, tai ypatinga svarba turi būti skiriama fakto, kad testatorius pats negali pasirašyti testamento, nustatymui. Atsižvelgiant į testamento teisinę prigimtį ir reikšmę, negalėjimas asmeniškai pasirašyti testamento turi būti absoliutus, t. y. turi būti nustatyta, kad testatorius objektyviai negali pats pasirašyti dėl CK 5.29 straipsnyje išvardytų priežasčių. Ar testamento formos, jo tvirtinimo tvarkos trūkumai yra pagrindas pripažinti testamentą negaliojančiu, turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į tai, ar dėl jų galėjo būti neišreikšta tikroji testatoriaus valia, ar, net ir nustačius tam tikrus testamento sudarymo ir tvirtinimo tvarkos pažeidimus, kitų įrodymų visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad testatoriaus valia atitinka sudaryto testamento turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2011).

Kadangi testatoriaus parašas yra vienas svarbiausių testamento rekvizitų, kurio nebuvimas testamentą daro negaliojantį, tai ypatinga svarba turi būti skiriama fakto, kad testatorius pats negali pasirašyti testamento, nustatymui. Atsižvelgiant į testamento teisinę prigimtį ir reikšmę, negalėjimas asmeniškai pasirašyti testamento turi būti absoliutus, t. y. turi būti nustatyta, kad testatorius objektyviai negali pats pasirašyti dėl CK 5.29 straipsnyje išvardytų priežasčių. Nagrinėjamu atveju 2014-04-10 testamentą tvirtino notarė. Notarė, būdama valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis Notariato įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų (Notariato įstatymo 2 str. 1 d.), privalo įsitikinti testatorės veiksnumu (Notariato įstatymo 31 str., 48 str.). Ginčo testamentą tvirtinusi, byloje trečiuoju asmeniu dalyvaujanti notarė Kristina Šilkienė 2018-04-09 vykusiame teismo posėdyje teismui teikė paaiškinimus apie testamento sudarymo aplinkybes. Notarė teisme nurodė, kad 2014 metais testatorė O. M. atvyko į notarų biurą bei sudarė testamentą. Sandorio sudarymui ji pateikė reikalingus dokumentus. Testatorė pati perskaitė testamentą, su juo susipažino ir jį pasirašė. Testatorė į notarų biurą buvo atvykusi kelis kartus, jos niekas nelydėjo. O. M. buvo atvykusi be akinių, todėl jai nekilo jokių abejonių, kad testatorė turėjo regėjimo negalią. Be to, į registracijos knyga prie savo pavardės O. M. pasirašė pati, ji pati pamatė savo pavardę ir šalia pasirašė. Testatorė pati nurodė, kad D. P. ja labai rūpinasi ir globoja, todėl ji visą savo turtą nori palikti jai. Aiškinantis testatorės valią testamento sudarymo dieną jai nekilo jokių abejonių nei dėl O. M. gebėjimo suvokti savo veiksmų reikšmę bei juos valdyti, nei dėl testatorės regos. O. M. atsakė į visus pateiktus klausimus, pasilenkusi perskaitė testamentą, pati jį pasirašė, pati pasirašė registracijos knygoje prie savo pavardės. Bendraujant su testatore jai buvo aišku, jog ji visiškai suvokia tiek sudaromo sandorio, tiek notarinio veiksmo esmę ir jo teisinę reikšmę, notarė įsitikino testatorės valia turtą palikti D. P..

Ieškovės argumentus dėl O. M. akivaizdaus aklumo ir fizinės galimybės matyti testamento tekstą paneigia ir byloje apklaustų liudytojų parodymai bei medicininiai dokumentai. Šeimos gydytoja D. B. teismo posėdžio metu nurodė, kad O. M. matė blogai, kai reikėdavo padėti parašą, ji prisikišus žiūrėdavo į tekstą, tačiau pasirašydavo pati, pati atvykdavo ir į gydymo įstaigą, tik paskutiniais metais vaistus išrašydavo slaugytoja. D. B. ruošė siuntimus pas okulistus. Slaugos O. M. nebūtų gavusi, jei nebūtų aprašyti jos regėjimo sutrikimai ir kiti susirgimai. Tik visų ligų visuma jai atvėrė galimybes į visišką negalią. Ant siuntimo pas ekspertus O. M. pasirašė pati. Liudytoja M. V. nurodė, kad O. M. regėjimas buvo silpnas, tačiau regėjimą ji visiškai prarado tik prieš mirtį. Nors liudytoja S. M. ir nurodė, kad paskutinius pusantrų metų prieš mirtį, O. M. pati jau neidavo apsipirkti, o namuose orientavosi iš atminties, tačiau iš 2014-01-13 bendro pirminio spcialiųjų poreikių vertinimo akto matyti, kad 2014-01-10 pacientė buvo lankyta namuose, tačiau nerasta, namiškių teigimu išvykusi į polikliniką. Šių duomenų visuma patvirtina, kad nors O. M. matė blogai, tačiau visiškai akla nebuvo, ji pati nueidavo į parduotuvę apsipirkti, nuvykdavo į polikliniką, pas notarę dėl testamento sudarymo ji nelydima buvo nuvykusi ne vieną kartą. Be to, kaip savo praktikoje yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausias Teismas „teisinis reglamentavimas leidžia regėjimo negalią turintiems asmenims, nesant kitų fizinių trūkumų ar kitų priežasčių, dėl kurių jie patys negalėtų to padaryti ir gebantys laisvai reikšti savo valią, patiems pasirašyti notarų tvirtinamus sandorius, o testamentas netampa negaliojančiu vien todėl, kad jį pasirašė regėjimo negalią turintis asmuo, galintis suvokti sandorio esmę ir padarinius“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2012). Taigi, akivaizdu, kad ir šiuo atveju pagrindinis argumentas testamentui nuginčyti yra testatoriaus valia ir sąlygos jai tinkamai išreikšti.

Nors ieškovė A. D. ir teigia, kad atsakovė D. P. įtakojo O. M. sudaryti testamentą, kuris jai buvo nenaudingas, tačiau iš teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymų matyti, kad O. M. tiek B. S., tiek ir S. M. buvo siūliusi už priežiūrą perleisti butą. Šeimos gydytojai D. B. O. M. taip pat buvo sakiusi, kad ieško slaugytojos, kuriai už priežiūrą perrašys butą. Liudytojos M. V. ir G. L. nurodė, kad O. M. giminių neturėjo, o jos sutuoktinio K. V. vaikai jais nesirūpino. Todėl normalu, kad atsiradus atsakovei bei nuoširdžiai rūpinantis O. M., ši nusprendė palikti savo turtą būtent jai. Šias aplinkybes patvirtino ir notarė, kuri nurodė, kad 2014-04-10 aiškinantis testatorės valią, ji paaiškino, kad D. P. ja labai rūpinasi ir globoja, todėl ji visą savo turtą nori palikti jai.

Pažymėtina tai, kad ginčo objektu tapęs testamentas yra surašytas notarės ir pasirašytas pačios testatorės, patvirtintas notariškai. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad, sudarant testamentą, testatorę būtų įtakojusi atsakovė ar kiti asmenys, ar kad testatorė testamentą būtų sudariusi prieš savo valią. Priešingai byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad O. M. sudarydama 2014-04-10 ginčo testamentą aiškiai išreiškė savo valią dėl turto, bei aiškiai argumentavo tokį savo sprendimą.

Teismas įvertinęs šių byloje surinktų įrodymų visumą daro išvadą, kad byloje neįrodyta ((duomenys neskelbtini) straipsnis), jog O. M. testamento sudarymo momentu, t.y. 2014-04-10 buvo tokios būsenos, jog negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti (CK 1.89 straipsnio 1 dalis) ar buvo visiškai akla dėl ko pati negalėjo perskaityti testamento ir jo pasirašyti ko pesekoje buvo pažeista testamento sudarymo tvarka (CK 5.29 straipsnis) arba testatorę sudaryti testamentą būtų įtakojusi atsakovė D. P.. Esant šioms teismo nustatytoms aplinkybės, teismas daro išvadą, jog ieškovės A. D. ieškinys laikomas neįrodytu ir nepagrįstu, todėl teismo atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Bylą nagrinėjant teisme valstybė patyrė 16,32 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atmetus ieškinį, nurodytos bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybei iš iš ieškovės A. D. (CPK 93, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260, 265, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškovės A. D. patikslintą ieškinį atmesti.

Priteisti iš A. D., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 16,32 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Valstybės naudai priteistos išlaidos turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, Swedbank, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmus.