Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irma Čuchraj

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. K. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovui K. K. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo ir kitų susijusių klausimų, trečiasis asmuo akcinė bendrovė bankas Swedbank, institucija, teikianti išvadą byloje, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų argumentai

12. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nepilnamečio vaiko laikinosios gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu šiuo metu labiausiai atitinka vaiko interesus.

13. Atsakovas, teikdamas prašymą teismui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų netinkamas vaiko gyvenimo sąlygas nuolatinėje jo gyvenamojoje vieloje Klaipėdoje, nenurodė jokių priežasčių, kodėl turėtų būti keičiama vaiko ugdymo įstaiga, sveikatos priežiūros įstaiga ir pan. Teismas nevertino aplinkybės, kad sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo atsakovas priėmė savavališkai, nederinęs ir nepasitaręs su ja, nors visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, turi spręsti abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis, 3.169 straipsnio l dalis). Žinojo, kad vaikas vasarą atostogaus Kaune pas gimines, tačiau, kad liks ten gyventi, nuo jos buvo nuslėpta. Vaiko atostogos pas gimines jai jokių įtarimų nesukėlė, juo labiau, kad atsakovo darbo vieta yra Klaipėdoje, kol nepajautė grubaus nebūdingo vaiko elgesio, keiksmų necenzūriniais žodžiais, vaikas pradėjo nebeatsiliepti telefonu. Teigia, kad tai ne dvylikamečio vaiko, o jo tėvo žodžiai, vaikas yra primokytas, nes niekada iš savo vaiko atstūmimo nėra patyrusi. Teigia, kad jos elgesys, t. y. kanceliarinių prekių vaikui pirkimas, ruošimas mokyklai įrodo, kad ji nežinojo apie tai, kad atsakovas savavališkai pakeitė vaiko gyvenamąją vietą, o atsakovo veiksmai rodo, kad jis siekia dominuoti bei sumenkinti mamos vaidmenį sūnaus gyvenime, nusilpninti jos ryšį su vaiku.

14. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad atsakovas dirba Klaipėdoje (nors teigia, kad gyvena Kaune), vadovavosi tik atsakovo prašyme išdėstytais deklaratyviais teiginiais, ignoravo jos argumentus dėl atsakovo melo, vienašališkai jo priimtų sprendimų, nors atsakovas neįrodė, kad vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas.

15. Teigia, kad esant konfliktiškiems šalių santykiams dėl vaiko gyvenamosios vietos, siekiant išvengti vaiko įtraukimo į suaugusiųjų tarpusavio nesutarimus, galimas manipuliacijas vaiku, tikslinga vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su ja atsižvelgiant ir į tai, kad santuoką ji prašo nutraukti dėl atsakovo kaltės, nes patiria jo psichologinį smurtą. Taigi, atsakovas geba manipuliuoti vaiku, daryti jam spaudimą ir įtaką, nuteikti prieš ją.

16. Pažymi, kad vaiko nuomonė nėra visa lemianti ir nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Atsižvelgiant į tai, kad sūnus kartu su atsakovu slėpė išvykimo gyventi į Kauną aplinkybes, teismui nepagrįstai nekilo abejonių dėl išreikštos nepilnamečio vaiko nuomonės tikrumo ir tėvo įtakos vaikui. Teismas, remdamasis vaiko nuomone, neįsitikino, ar vaikas specialistų apklaustas šalia nesant tėvo, ar savo norus ir nuomonę išreiškė laisvai, ar vaikas yra pakankamai brandus, kad suformuluotų ir išreikštų savo nuomonę.

17. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo tenkinęs jos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau nutartį panaikino ir tenkino atsakovo prašymą, nors atsakovas jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių būtinybę keisti įprastą vaiko gyvenamąją, nepateikė.

19. Argumentuoja, kad ieškovė nenurodo, kodėl nesutinka su pritaria pirmosios instancijos teismo išvada, kad nepilnamečio vaiko laikinosios gyvenamosios vietos nustatymas su juo šiuo metu labiausiai atitinka vaiko interesus. Pažymi, kad teismas vertino ne tik jo pateiktus įrodymus, bet ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos nuomonę. Nurodo, kad išsinuomojo butą Kaune, su vaiku nuo pat primų rugpjūčio dienų vežėsi daiktus į Kauną, sūnus visą vasarą praleido Kaune pas gimines. Nurodo, kad kartu su sūnumi pasitarę bei informavę ieškovę pasirinko ugdymo įstaigą, kurioje sūnus kontaktiniu būdu jau mokosi nuo 2022 m. rugsėjo 16 d.

20. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neturėjo svarstyti klausimo, ar sąlygos vaikui gyventi su motina yra netinkamos. Teismas, priimdamas sprendimą, atžvelgė į vaiko teisių specialistų išvadą bei berniuko norus ir priėmė sprendimą, kuris geriausiai atitiko vaiko poreikius ir interesus.

21. Tai, kad ieškovė sūnui pirko kanceliarines prekes ir uniformą neįrodo, kad ji nežinojo apie tai, kad sūnus ruošiasi ir nori kartu su tėvu gyventi Kaune, o aprūpinti mokymosi priemonėmis ir paruošti vaiką mokyklai yra tėvų pareiga. Sūnus jau nuo balandžio mėnesio žinojo, kad tėvai ruošiasi skirtis ir iš karto pasakė, kad nori gyventi su tėčiu Kaune. Vasarą, kai jie išvyko gyventi į Kauną tiek ieškovė, tiek jis, tiek ir sūnus jau žinojo apie vykstančias skyrybas bei apie sūnaus išreikštą norą. Iki rugpjūčio 1 d. jis atliko visus veiksmus, kad vaikas galėtų visapusiškai augti ir vystytis, gautų visas jam priklausančias paslaugas Kaune, išsinuomojo būstą, surado mokyklą, kuri berniuką priėmė mokytis nuo rugsėjo, vaikui surado gydymo įstaigą. Taigi, veiksmai nebuvo atlikti skubotai prieš pat naujus mokslo metus, tam ruošėsi visą vasarą ir ieškovė tai žinojo. Jau nuo rugpjūčio mėnesio sūnus gyvena Kaune, tačiau ieškovė uždraudė Klaipėdoje esančiai mokyklai perduoti sūnaus dokumentus į Kauną. Pažymi, kad vaikas ir anksčiau daug laiko leido Kaune pas gimines, todėl čia turi draugų, jaučiasi gerai ir jokios neigiamos įtakos persikėlimas į kitą miestą jam neturėjo. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su juo šiuo metu geriausiai atitinka vaiko interesus.

22. Pažymi, kad ieškovės teiginiai dėl psichologinio smurto ir santuokos nutraukimo priežasčių niekaip nesusiję su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu ir pagrindais, o visi ieškovės dėstomi teiginiai ir nurodytos aplinkybės yra susiję su bylos nagrinėjimu iš esmės, o ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320, 338 straipsniai).

24. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

25. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos atsakovo prašytos laikinosios apsaugos priemonės, t. y. nustatyta laikina šalių nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta su atsakovu ir priteistas laikinas išlaikymas vaikui iš ieškovės, bei netenkintas analogiškas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti šalių nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ja bei priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą vaikui, teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

27. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio ir CK 3.3 straipsnio nuostatose įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Taigi nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama ne tik užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą, bet ir laikinai sureguliuoti ginčo teisinius santykius. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė – laikinas nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas – visų pirma skirta užtikrinti išimtinai vaiko interesus ir jų apsaugą iki bus išnagrinėta byla ir išspręsti vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo ir kiti klausimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-687/2020).

28. Pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi padarė išvadą, kad šioje proceso stadijoje yra pagrindas nepilnamečio E. K., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą laikinai nustatyti su atsakovu. Apeliantė, ginčydama pirmosios instancijos teismo išvadą, iš esmės argumentuoja tuo, kad atsakovas (vaiko tėvas) jai nepranešęs išsivežė vaiką gyventi į Kauną iš jo gyvenamosios vietos Klaipėdoje, neįrodė, kad buvo būtina pakeisti šalių vaiko gyvenamąją vietą, nepateikė jokių įrodymų apie netinkamas vaiko gyvenimo sąlygas nuolatinėje jo gyvenamojoje vieloje Klaipėdoje. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nepilnamečio vaiko laikinosios gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu šiuo metu labiausiai atitinka vaiko interesus. Apeliacinės instancijos teismas su apeliantės argumentais nesutinka.

29. Kiekvienu atveju sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikino pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013). Nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą. Šalys pripažįsta, kad jų sūnus nuo vasaros pradžios faktiškai gyvena Kaune, iš pradžių svečiavosi pas tėvo gimines, o rugpjūčio mėnesį atsakovas su sūnumi persikraustė gyventi į Kauną, surado sūnui mokyklą bei šeimos gydytoją. Iš šalių procesinių dokumentų ir vaiko paaiškinimų, duotų vaiko teisių apsaugos institucijos atstovei, matyti, jog pagrindinis šalių nesutarimas santuokos nutraukimo byloje būtent ir kyla dėl vaiko gyvenamosios vietos.

30. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyrius 2022 m. rugsėjo 9 d. išklausė šalių nepilnametį vaiką ir surašė vaiko nuomonės išklausymo aktą, kuriame nurodyta, jog šalių nepilnametis sūnus paaiškino, kad Kaune gyvena nuo vasaros pradžios, iš pradžių gyveno pas tetą sode, o nuo rugpjūčio mėnesio gyvena su tėčiu bute, kuriame jaučiasi gerai, kaip savo namuose. Vaikas nurodė, kad su abiem tėvais sutaria gerai, bet tėtis jam padeda mokytis ir praleidžia daugiau laiko su juo, tėčiui rodo sąsiuvinį, į kurį aprašo perskaitytas knygas. Rugsėjo pradžioje į Kauną buvo atvykusi mama, kuri sakė, kad jo namai Klaipėdoje, bet jis nori likti gyventi su tėvu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šalių vaikui jau yra 12 metų, jis geba išreikšti savo norus ir pažiūras. Sutiktina su apeliante, kad vaiko nuomonė nėra visa lemianti ir nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas, tačiau nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad vaiko noras neatitinka jo interesų. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog nepilnamečiam vaikui gyvenant su atsakovu, pastarasis netinkamai rūpinasi šalių nepilnamečio vaiko sveikata, auklėjimu, priežiūra, ugdymu, tinkamų buitinių sąlygų sudarymu, daro žalingą įtaką vaikui savo elgesiu ar kitaip neigiamai veikia vaiką. Priešingai, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad šalių sūnumi yra tinkamai rūpinamasi, jis lanko mokymo įstaigą. Nagrinėjamu atveju ieškovė taip pat nepateikė jokių duomenų, sudarančių pagrindą manyti, kad atsakovas netinkamai rūpinasi vaiku, o Institucija pateikė nuomonę dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kurioje nurodė, jog nenustatė, kad vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymas neatitiktų jo interesų. Pažymėtina, kad Kauno skyrius patikrino vaiko gyvenimo sąlygas, nustatė, kad vaikas su tėvu gyvena trijų kambarių bute, turi savo atskirą kambarį, baldus, jam sudarytos sąlygos tinkamam vystymuisi ir ugdymuisi. Apeliantė taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad vaiko gyvenimas su tėvu neatitiktų vaiko interesų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantės dėstomi teiginiai apie santuokos iširimo priežastis, atsakovo charakterį ir elgesį ir pan., yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, o ne laikinųjų apsaugos priemonių klausimas.

31. Apeliacinės instancijos teismas pakartotinai pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl, nagrinėdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinius vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principus (CK 3.3 straipsnio 1 dalis). Teismo nuomone, šalių dvylikos metų sūnus yra pakankamo amžiaus suvokti tėvų skyrybų situaciją bei pasekmes, įvertinus tai, kad vaikas nurodė, jog jo santykiai geri su abiem tėvais, akivaizdu, kad vaikas taip pat išgyvena tėvų skyrybas, taigi šiuo metu šalių sūnui yra ypač svarbu sudaryti bent minimaliai stabilias, ramias ir saugias gyvenimo ir vystymosi sąlygas, todėl, nors vaikas dar neilgai gyvena Kaune, nėra teisinio pagrindo keisti vaiko gyvenamąją vietą, ypač, kai šioje bylos nagrinėjimo stadijoje pats vaikas išreiškė norą likti gyventi su tėvu.

32. Kaip minėta, ieškovei, prašančiai panaikinti pritaikytą laikinąją priemonę, tenka pareiga įrodyti, kad šioje proceso stadijoje vaiko gyvenamąją vietą nustačius su atsakovu bus pažeisti vaiko interesai. Apeliantei argumentuojant, kad Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi jos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo patenkintas ir šalių nepilnamečio sūnaus laikina gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ši nutartis buvo priimta teismui neturint duomenų apie vaiko poziciją ir vaiko teisių apsaugos institucijos nuomonę. Kaip matyti iš ginčijamos nutarties, teismui gavus šiuos duomenis, 2022 m. rugpjūčio 30 d. nutartis buvo panaikinta ir priimta priešinga nutartis, kuri ginčijama šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje.

33. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė nepateikė įrodymų, leidžiančių pagrįstai įtarti, kad vaiko gyvenamoji vieta su tėvu yra nesaugi, kad vaiko gyvenamosios vietos su motina nustatymas iki teismo sprendimo geriausiai atitiktų vaiko interesus (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose yra siekiama tik laikinai, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo, užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, sureguliuoti ginčo situaciją. Nepilnamečio vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymas neatima galimybės, išnagrinėjus bylą iš esmės, priimti kitokį teismo sprendimą, nes laikinosios apsaugos priemonės nėra civilinių teisių gynybos būdas (pareikštų reikalavimų tenkinimas ar jų atmetimas), o tik priemonė, užtikrinanti materialiųjų teisių gynybą. Taigi vaiko gyvenamosios vietos ir kiti šalių keliami klausimai (reikalavimai) bus išspręsti tik įvertinus byloje esančių įrodymų visumą ir išnagrinėjus ginčą iš esmės. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonės skirtos ne tėvų interesų patenkinimui, o vaiko interesų užtikrinimui.

34. Nustatęs vaiko laikiną gyvenamąją vietą su atsakovu pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš ieškovės priteisė laikiną išlaikymą vaikui. Šios nutarties dalies apeliantė neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.

35. Kiti atskirojo skundo argumentai nagrinėjamoje proceso situacijoje nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nenagrinėja. Apeliacinės instancijos teismas pritaria ginčijamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytiems motyvams ir plačiau jų nekartoja. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

36. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 14 d. nutartį palikti nepakeistą.