- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-03
- Bylos Nr.
- I1-1109-541/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03436-2019-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Jolanta Vėgelienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Vėgelienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašoma iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), priteisti 25 000 Eur neturtinės žalos už psichologinių paslaugų laiku nesuteikimą bei 3,18 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (b. l. 1–14).
Paaiškina, kad pareiškėjas 2019 m. birželio 18 d. iš Vilniaus PN buvo išleistas aplankyti sunkiai sergančios mamos. Lankymo metu pareiškėjo mamos būklė buvo labai bloga. Po 2019 m. birželio 18 d. trumpalaikės išvykos į namus pareiškėjas dėl psichologinės pagalbos jam suteikimo kreipėsi į Vilniaus PN psichologę K. P., kadangi pareiškėjui tą dieną psichologinė pagalba buvo būtina. Psichologė K. P. atsisakė pareiškėjui teikti psichologinę pagalbą ir nurodė, kad dabar neturi laiko ir kad konsultacijai pareiškėją pakvies kitą savaitę. Tačiau pareiškėjas psichologinei konsultacijai pakviestas nebuvo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad 2019 m. birželio 27 d. jam buvo pranešta, jog mirė jo mama. Mamos netektis pareiškėjui sukėlė didelį stresą, dvasinius išgyvenimus, emocinę ir dvasinę depresiją, dėl mamos netekties pareiškėjas pradėjo mažiau bendrauti su aplinkiniais. Pareiškėjui vietoj psichologinės pagalbos buvo leidžiami raminamieji vaistai. Pareiškėjas 2019 m. birželio 29 d. buvo nuvežtas į mamos laidotuves. Po mamos laidotuvių pareiškėjui psichologiškai buvo labai sunku, buvo sunku susitaikyti su mintimi, kad mamos nebėra, pareiškėjas negalėjo suvokti, kas iš tiesų įvyko, buvo sunku atsigauti po patirtų išgyvenimų. Pareiškėjas, po mamos laidotuvių grįžęs į Vilniaus PN, pakartotinai kreipėsi į Vilniaus PN psichologę K. P. dėl psichologinės pagalbos suteikimo. Tačiau pareiškėjas ir vėl psichologinės pagalbos iš psichologės K. P. nesulaukė. Pareiškėjo manymu, jei minėta psichologė yra nusistačiusi prieš pareiškėją, psichologinei pagalbai pareiškėjas galėjo būti nukreiptas pas kitą Vilniaus PN dirbantį psichologą. Pareiškėjas prašomos pagalbos nesulaukė iš visos Vilniaus PN psichologinės tarnybos. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN psichologinė tarnyba nevertino ir tos aplinkybės, kad pareiškėjas yra įtrauktas į linkusių žalotis asmenų sąrašą. Nurodytos aplinkybės patvirtina Vilniaus PN psichologinės tarnybos abejingumą pareiškėjo atžvilgiu ir nenorą pareiškėjui teikti psichologinę pagalbą.
Pareiškėjas paaiškina, kad dėl prašomos psichologinės pagalbos nesuteikimo 2019 m. liepos 9 d. Vilniaus PN direktoriui parašė skundą. Po skundo pateikimo pareiškėją 2019 m. liepos 9 d. išsikvietė Vilniaus PN psichologinės tarnybos viršininkė, kuri pareiškėjo atsiprašinėjo, prašė atsiimti skundą, tačiau, pareiškėjo manymu, nebuvo nusiteikusi padėti jam išspręsti problemas. Pareiškėjui buvo pateiktas Vilniaus PN 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas, kuriame nurodoma, kad pareiškėjo situacija buvo įvertinta įstaigos psichologų susirinkime bei pripažinta, kad pareiškėjas dėl susidariusios situacijos patyrė nepatogumų, dėl to Vilniaus PN apgailestauja. Nors pareiškėjas skunde prašė nustatyti, ar psichologė K. P. tinkamai ir laiku vykdė jai priklausančias pareigas, tačiau minėtame Vilniaus PN sprendime nebuvo atsakyta į pareiškėjo keltus reikalavimus. Pareiškėjas šį Vilniaus PN sprendimą apskundė Kalėjimų departamentui, kuris savo sprendimu palaikė Vilniaus PN poziciją, į pareiškėjo keliamus reikalavimus taip pat nebuvo atsakyta. Tačiau Kalėjimų departamentas, kaip ir Vilniaus PN, pripažino, kad pareiškėjas reikiamu laiku pagalbos negavo.
Pareiškėjas pažymi, kad po mamos mirties dėl gilių išgyvenimų pablogėjo pareiškėjo sveikata, atsirado problemų su širdies veikla, pareiškėjas jau 3 mėnesius vartoja vaistus.
Pareiškėjas savo poziciją grindžia nacionaliniais ir tarptautiniais teisės aktais bei teismų praktika.
Šalies argumentai
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo skundą atmesti (b. l. 32–36).
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas paaiškina, kad pareiškėjas Vilniaus PN Resocializacijos skyriaus psichologų konsultuojamas nuolat pagal jo išreiškiamą poreikį. Su pareiškėju jį kuravusi skunde nurodyta psichologė buvo sutarusi, kad individualios konsultacijos vyks kiekvieną savaitę, tačiau pareiškėjas pats dažnai neateidavo į konsultacijas. Po savo sunkiai sergančios mamos aplankymo ir po mamos laidotuvių jis į Vilniaus PN Resocializacijos skyriaus psichologę K. T. (mergautinė pavardė P.) nesikreipė. Į ją kreipėsi tik 2019 m. liepos 2 d., tačiau ne dėl psichologinės konsultacijos, o su priekaištais, kodėl jis nebuvo iškviestas psichologės iniciatyva pokalbiui.
Atsakovės atstovas pažymi, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės neatitinka realios situacijos, kadangi po motinos mirties jis nesikreipė į psichologus su realiu ir nuoširdžiu prašymu suteikti jam psichologinę pagalbą, o, atvirkščiai, dėl neaiškių priežasčių rodė savo neigiamą nusiteikimą į jį visą laiką konsultavusią psichologę – 2019 m. liepos 2 d. kreipęsis į ją reiškė neobjektyvius priekaištus, nepasitenkinimą. Atsakovės atstovo manymu, tikėtina, kad psichologinės pagalbos realaus poreikio tuo laikotarpiu pareiškėjas neturėjo, o bandė manipuliuoti tiek situacija, tiek Vilniaus PN Resocializacijos skyriaus psichologe.
Atsakovės atstovas su pareiškėjo nuomone, kad pats psichologas turi rodyti iniciatyvą bendrauti su nuteistaisiais ir teikti jiems psichologinę pagalbą, nesutinka, kadangi pats psichologas savo iniciatyva neturi teisės ir tuo labiau pareigos domėtis nuteistųjų asmeniniu gyvenimu bei siūlyti jiems savo paslaugas.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas paaiškina, kad pareiškėjas nėra niekaip išskiriamas iš kitų nuteistųjų. Vilniaus PN Resocializacijos skyriaus psichologai visuomet stengiasi kiek įmanoma operatyviai teikti psichologinę pagalbą nuteistiesiems, kuriems kyla tokios pagalbos poreikis. Vilniaus PN pabrėžia, kad pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, pabloginančių jo buvimą minėtoje įstaigoje, nebuvo.
Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjas nepagrindžia, kokiu paskaičiavimu jam atsirado neturtinė žala, ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą. Pareiškėjo nurodytos sumos teisinis nepagrindimas taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės darė įtaką jo fizinei ar psichinei sveikatai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Vilniaus PN neteisėtų veiksmų neužtikrinant jam psichologinės pagalbos teikimo, atlyginimo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017, 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas yra specifinis, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindu logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3693-502/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-232-822/2018, 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-58-552/2019, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1570-629/2019).
Remiantis rašytine bylos medžiaga, nustatyta, kad Vilniaus PN administracija, atsižvelgdama į pareiškėjo prašymus, 2019 m. birželio 18 d. suteikė jam trumpalaikę išvyką į namus dėl motinos ir tėvo ligos (b. l. 44–47), 2019 m. birželio 28 d. suteikė trumpalaikę išvyką į motinos laidotuves (b. l. 48–51).
Vilniaus PN Resocializacijos skyriaus psichologės K. T. 2019 m. spalio 11 d. tarnybiniame pranešime Nr. 437 Vilniaus PN direktoriui nurodyta, kad pareiškėjui buvo teikiamos tęstinės individualios konsultacijos 2018 m. birželio 4 d., 2018 m. birželio 18 d., 2018 m. birželio 25 d., 2018 m. liepos 2 d., 2018 m. liepos 9 d., 2018 m. rugpjūčio 21 d., 2018 m. rugpjūčio 29 d., 2018 m. rugsėjo 5 d., 2018 m. rugsėjo 12 d., 2018 m. spalio 23 d., 2018 m. lapkričio 6 d., 2018 m. lapkričio 30 d., 2018 m. gruodžio 7 d., 2018 m. gruodžio 14 d., 2019 m. sausio 29 d., 2019 m. vasario 5 d. (b. l. 37, 38). Šiame tarnybiniame pranešime pažymėta, kad nors pirmosios individualios psichologinės konsultacijos metu su pareiškėju sutarta, kad konsultacijos vyks kiekvieną savaitę tuo pačiu metu, konsultacijos trukmė 45 min., tačiau pareiškėjas dažnai į konsultacijas neatvykdavo, o atvykęs kitą kartą kaip neatvykimo priežastį nurodydavo nenorą ateiti, tingėjimą, miegojimą, prastą nuotaiką ir kt. Po motinos mirties pareiškėjui Resocializacijos skyriaus viršininkė D. L. 2019 m. birželio 28 d. pasiūlė kreiptis pas įstaigos psichologę, tačiau pareiškėjas pas įstaigos psichologus kreipęsis nebuvo. Tarnybiniame pranešime taip pat pažymėta, kad pareiškėjas 2019 m. liepos 2 d. kreipėsi į psichologę K. T., pokalbio metu psichologinės pagalbos poreikio neišsakė, tačiau išreiškė priekaištus, kodėl jis nebuvo kviečiamas ir konsultuojamas po motinos mirties, nurodė, jog psichologas privalo jį išsikviesti pats. Po pokalbio su pareiškėju ši situacija buvo aptarta su D. L. ir nuteistajam buvo pasiūlyta apsilankyti pas įstaigos psichologę I. J.. Nuo 2019 m. liepos 9 d. iki dabar pagal poreikį pareiškėjas yra konsultuojamas šios įstaigos psichologės.
Pareiškėjas 2019 m. liepos 9 d. su skundu dėl Resocializacijos skyriaus psichologės K. P. veiksmų, pareiškėjui nesuteikiant skubios psichologinės pagalbos po mamos aplankymo ligoninėje 2019 m. birželio 18 d. ir po mamos laidotuvių 2019 m. birželio 29 d., kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, kuri 2019 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. 42-2744 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ pareiškėjui pateikė atsakymą (b. l. 16, 17). Šiame rašte paaiškinta, kad nurodytu laiku psichologė K. P. labai intensyviai dirbo, todėl faktą, kad pareiškėjas nebuvo priimtas pagal poreikį, sąlygojo objektyvios priežastys, o ne galimai šališkas psichologės požiūris į pareiškėją ar jo problemas. Pareiškėjas informuotas, kad jo patirta situacija buvo įvertinta psichologų susirinkime ir kad aptartos neplanuotų konsultacijų teikimo galimybės. Taip pat pažymėta, kad Resocializacijos skyriuje darbą pradėjo dar du psichologai ir tai pagerins psichologinių paslaugų prieinamumą.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus PN 2019 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. 42-2744 „Dėl skundo išnagrinėjimo“, Kalėjimų departamentui pateikė skundą. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2019 m. rugsėjo mėn. sprendime pažymėjęs tai, jog pareiškėjo netenkina gautas atsakymas, o tai savaime nereiškia, kad jis yra neteisėtas, konstatavo, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas (b. l. 15).
Pareiškėjas nagrinėjamu atveju neturtinę žalą kildina iš Vilniaus PN veiksmų, nesuteikiant jam psichologinės pagalbos laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 18 d. iki 2019 m. liepos 9 d., kai pareiškėjas lankė sunkiai sergančią mamą bei mirus mamai.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad socialinės reabilitacijos metu <...> teikiama pagalba nuteistiesiems sprendžiant asmenines ir socialines problemas, psichologinė pagalba, atliekama individuali ar grupinė psichologinė terapija, taip pat kitos priemonės, kurių įgyvendinimas padėtų nuteistiesiems socialiai reabilituotis.
Lietuvos psichologų sąjungos 2017 m. gegužės 17 d. patvirtinto „Psichologo profesinės etikos kodekso“ 1.3 papunktyje „Apsisprendimo laisvė“ nustatyta, kad: psichologas gina kliento autonomiją ir jo apsisprendimo teisę. Klientas turi teisę apsispręsti pradėti arba baigti profesinį bendravimą su psichologu (1 dalis); dirbant su vaikais arba klientais, nukreiptais pas psichologą ne jų sprendimu, įskaitant ir teismo sprendimą, arba esant krizinei situacijai, kai būtina neatidėliotina psichologinė pagalba, psichologas, prieš pradėdamas profesinį bendravimą, asmenį informuoja apie būsimų paslaugų pobūdį bei konfidencialumo ribas ir siekia bendradarbiavimo su klientu (2 dalis).
Iš šių nuostatų matyti, kad asmens (šiuo atveju nuteistojo) kreipimasis į psichologą yra paties asmens laisvo apsisprendimo laisvė, t. y. pats asmuo turi teisę apsispręsti, kada pradėti ir kada baigti bendravimą su psichologu, o asmuo pas psichologą ne paties asmens sprendimu gali būti nukreiptas esant krizinei situacijai.
Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas Vilniaus PN Resocializacijos skyriaus psichologų konsultuojamas nuolat pagal jo išreiškiamą poreikį, o po sunkiai sergančios mamos aplankymo ir po mamos laidotuvių pareiškėjas į Vilniaus PN Resocializacijos skyriaus psichologę K. T. nesikreipė. Teismas šiais atsakovės atstovo paaiškinimais pagrindo abejoti neturi. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo skundo teiginių, kad jis po sunkiai sergančios mamos lankymo kreipėsi į įstaigos psichologę dėl psichologinės pagalbos suteikimo, tačiau jam pagalba nei prašymo metu, nei vėliau suteikta nebuvo, jokiais rašytiniais įrodymais nepagrindžia. Byloje kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas su prašymu dėl psichologinės pagalbos suteikimo po 2019 m. birželio 18 d. apsilankymo pas sergančią mamą būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją ar psichologus, nėra. Be to, kaip byloje nustatyta, pareiškėjui 2019 m. birželio 28 d. po pareiškėjo motinos mirties buvo pasiūlyta kreiptis pas įstaigos psichologą konsultacijai (b. l. 43), pareiškėjui 2019 m. liepos 2 d. pasikreipus į psichologę K. T. pokalbio metu pareiškėjas reiškė priekaištus, psichologinės pagalbos poreikio neišsakė, o pareiškėjui išreiškus nusiskundimą, jam buvo suteikta kito psichologo psichologinė konsultacija (b. l. 37, 38, 93). Pažymėtina ir tai, kad Vilniaus PN Resocializacijos skyriaus patarėjos K. K.-L. 2020 m. sausio 21 d. pažymoje Nr. 14-267 nurodyta, kad pareiškėjas yra psichologų žinioje, jam teikiamos psichologinės konsultacijos, be to, vieno Psichologinių paslaugų komandos susirinkimų metu buvo analizuota pareiškėjo situacija, kurio metu nutarta, kad krizės ar kitu nenumatytu atveju iš anksto nesusitarusį dėl psichologinės konsultacijos asmenį, nesant galimybės priimti skubos tvarka, jį nukreipti pas kitą psichologą (b. l. 93). Byloje nenustatyta, kad pareiškėjo nurodytu ginčo laikotarpiu (po apsilankymo pas sunkiai sergančią mamą ir po mamos mirties) būtų kilusi krizinė situacija (savęs žalojimasis ir kt.), dėl kurios psichologinė pagalba pareiškėjui turėjo būti teikiama nesant pastarojo prašymui.
Teismo vertinimu, administracinėje byloje surinktų ir aptartų duomenų visuma patvirtina faktą, jog pareiškėjo teisės nagrinėjamu aspektu nebuvo pažeistos, kadangi, kaip nustatyta, teisė pasinaudoti psichologo pagalba pareiškėjui išreiškus pageidavimą buvo užtikrinta, pataisos įstaigai ėmusis aukščiau nurodytų veiksmų.
Pažymėtina ir tai, kad, kaip byloje nustatyta, pareiškėjas dėl psichologinės pagalbos jam teikimo su skundais kreipėsi tiek į Vilniaus PN administraciją, tiek į Kalėjimų departamentą ir nors iš pareiškėjo teismui teikto skundo turinio matyti, kad jis su šių institucijų sprendimais nesutinka, tačiau šių administracinių aktų pareiškėjas teismui neskundė.
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo Vilniaus PN veiksmus bei faktą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų ar neveikimo – negali kilti civilinė atsakomybė. Tuo remdamasis teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus nagrinėtu aspektu dėl neturtinės žalos atlyginimo ir plačiau dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų nepasisako.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).
Pareiškėjas prašo teismo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjo skundo reikalavimai atmesti, todėl prašymas priteisti iš atsakovės atstovo patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.