Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-10-28 · Administracinė byla Nr. P-143-111-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. P-143-111-11Nutartis · 2011-10-28Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. P-143-111-11Nutartis · 2011-10-28Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-10-28
Bylos Nr.
P-143-111-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01075-2009-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Anatolijus Baranovas (pran.)
Trečiasis asmuo
K. S.
Pareiškėjas
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Atsakovas
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai
Kategorijos
  • 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.8pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.10pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P143-111/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01075-2009-7Procesinio sprendimo kategorija 80.3; 80.8; 80.9; 80.10; 80.11; 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2011 m. spalio 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Anatolijaus Baranovo (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens K. S. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-1360/2010 pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos skundą atsakovui Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui K. S. dėl išvados panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir pareiškėjas, Teisingumo ministerija) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lygių galimybių kontrolierės A. B. 2009 m. birželio 12 d. pažymos Nr. (09-SN-43) (toliau – ir Pažyma) išvadą, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministras (toliau – ir Teisingumo ministras), atsisakydamas trečiąjį suinteresuotą asmenį K. S. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) priimti į Personalo ir dokumentų administravimo Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigas, remdamasis teisės krypties išsilavinimo neturėjimu, netiesiogiai diskriminavo jį dėl socialinės padėties.

Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 8–11 punktai bei Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 8 dalies 1 punktas ir kiti teisės aktai užtikrina įstaigos vadovui galimybę pasinaudoti diskrecinio pobūdžio teise – tvirtinti ministerijos administracijos struktūrą, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės piniginių fondų, pareigybių sąrašą. Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojų pareigybės aprašomos ir vertinamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės tvirtinama Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 (toliau – ir Metodika). Metodikos 11 punkte numatyta, kad, atsižvelgiant į pareigybės paskirtį, bendrąsias ir/ar specialiąsias veiklos sritis ir funkcijas, nustatomi specialūs reikalavimai, kuriuos turi atitikti šias pareigas einantys valstybės tarnautojai. Nustatomas reikiamas išsilavinimas: studijų sritis (sritys), kvalifikacinis laipsnis ir/ar profesinė kvalifikacija, papildomai galima nurodyti ir studijų kryptį (kryptis). Metodikos 2 punkte numatyta, kad valstybės tarnautojo pareigybės aprašymas – valstybės tarnautojo pareigybę apibūdinantis dokumentas, kuriame nurodoma pareigybės pavadinimas, lygis ir kategorija, nustatomi specialūs reikalavimai valstybės tarnautojui, einančiam šias pareigas, nurodomos valstybės tarnautojo, einančio šias pareigas, pareigybei priskirtos funkcijos. Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punktas taip pat įpareigojo valstybės tarnautoją tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis. Iš šių teisės aktų matyti, kad juose nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris galimybę užimti atitinkamas valstybės tarnybos pareigybes sieja su asmens gebėjimu atlikti atitinkamos pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, kurių (funkcijų) atlikimui užtikrinti iš asmens gali būti reikalaujama specialių gebėjimų, pvz., atitinkamos specialybės ir kvalifikacijos, darbo įgūdžių turėjimo ir pan. Pažymėjo, kad realizuojant aukščiau minėtą Teisingumo ministro teisę, naujai įsteigto Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus funkcijos buvo pakeistos suteikus daugiau reikšmės teisinio pobūdžio darbui, o ne tik ryšių palaikymui su visuomene, lyginant su Viešųjų ryšių skyriaus, veikusio iki 2009 m. balandžio 3 d., funkcijomis (Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus nuostatų 5.2, 6.5, 6.8 p.). Todėl Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjui pareigybės aprašymo 6 punkto 1 dalyje buvo nustatytas specialus reikalavimas – turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities, teisės krypties išsilavinimą. Pažymėjo, kad dėl struktūrinių pakeitimų Viešųjų ryšių skyriui tapus Personalo ir dokumentų administravimo departamento vienu iš struktūrinių padalinių, iš buvusių 7 pareigybių 3 pareigybės buvo panaikintos, todėl pakeitimai palietė ne vien padalinio vadovą. Akcentavo, kad skundžiamame sprendime padaryta visiškai nepagrįsta išvada dėl iki struktūrinių pakeitimų ir po jų Viešųjų ryšių skyriaus vedėjui priskiriamų funkcijų. Nurodė, jog iš Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus pareigybės aprašymo matyti, kad skiriamam į šias pareigas valstybės tarnautojui, be reikalavimo išsilavinimui, keliami ir kiti specialūs reikalavimai, kurie nebuvo keliami savarankiško Viešųjų ryšių skyriaus vedėjui: turėti ne mažesnę kaip 2 metų darbo patirtį viešųjų ryšių srityje (6.2 p.), išmanyti Lietuvos teisinę sistemą teoriniu ir praktiniu aspektu (6.4 p.), ir priskiriamos funkcijos: teikti teisines išvadas (7.3 p.), rengti atsakymus į valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų, taip pat asmenų paklausimus (7.10 p.), dalyvauti įgyvendinant Teisingumo ministerijoje asmenų aptarnavimą taikant „vieno langelio principą“ ir pagal poreikį rengti ataskaitas bei teikti jas departamento direktoriui (7.11 p.), nuolat teikti ataskaitas departamento direktoriui apie iškylančias problemas įgyvendinant ,,vieno langelio principą“ Teisingumo ministerijoje ir siūlyti galimus sprendimo būdus trūkumams pašalinti ir aptarnavimo kokybei gerinti (7.12 p.). Pareiškėjo nuomone, tinkamai vykdė Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnyje nustatytą įrodinėjimo pareigą paneigti kaltės prezumpciją ir pateikė visus būtinus dokumentus bei atsakymus į apibrėžtus klausimus. Pažymėjo, kad, esant pateiktiems dokumentams, skundžiama institucija, vertindama aplinkybes, privalėjo jais remtis (Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 23 str. 2 d.). Tuo labiau, kad, palyginus Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo funkcijas iki struktūrinių pakeitimų ir po jų, aiškiai matyti, jog skyriaus veiklos pobūdis pasikeitė. Kadangi Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad valstybės tarnautojas privalo atitikti specialius reikalavimus, numatytus pareigybės aprašyme, pareiškėjas laikė, kad norminiai teisės aktai nustato, jog tam tikrą darbą, aptartą pareigybės aprašyme, dirbti gali tik atitinkamą diplomą turintis asmuo, todėl teigė, kad skundžiamame sprendime nepagrįstai remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 44. Pareiškėjo manymu, skundžiamo sprendimo argumentas, jog reikėjo vykdyti realią atranką tarp kandidatų, visiškai nepagrįstas, kadangi šiuo atveju naujai įsteigtai pareigybei buvo numatytas reikalavimas turėti nustatytą išsilavinimą, todėl pirmumo teisės buvimas nebuvo reikšmingas ir nereikėjo vykdyti jokios atrankos. Netiesioginė diskriminacija dėl socialinės padėties suprantama kaip formalus reikalavimas, kurį įgyvendinant gali būti faktinių naudojimosi teisėmis apribojimų. Teigė, kad ginčo atveju reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities, teisės krypties išsilavinimą yra objektyviai pateisinamas, šis reikalavimas vertinamas kaip esminis ir būtinas esant dabartiniam kompetencijos paskirstymui įstaigos viduje (bendrauja su viešųjų ryšių atstovais iš esmės pats įstaigos vadovas, todėl Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo funkcijos praplečiamos ir jiems suteikiamas teisinio darbo pobūdis). Teigė, kad skundžiamame sprendime nepagrįstai teigiama, jog asmeniui, kurio pareigybės aprašyme nustatyta bendroji veiklos sritis, bet nėra nustatyta specialioji veiklos sritis, negali būti keliami specialūs reikalavimai. Vadovaujantis Metodikos 11 punktu, atsižvelgiant į valstybės tarnautojo pareigybės paskirtį, bendrąsias ir/ar specialiąsias veiklos sritis ir funkcijas, nustatomi specialūs reikalavimai, kuriuos turi atitikti šias pareigas einantys valstybės tarnautojai. Todėl gali būti nustatomos bendrosios ar/ir specialiosios veiklos sritys bei priskiriamos funkcijos ir visi šie požymiai, sprendžiant klausimą dėl asmeniui keliamo reikalavimo išsilavinimui, vertinami kartu. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 14 d. nutarime yra pasisakęs, jog valstybės tarnybai, kaip sistemai, keliami profesionalumo, kvalifikuotumo reikalavimai suponuoja ir atitinkamus reikalavimus asmenims, stojantiems į valstybės tarnybą. Teigė, kad, nesant teisinio išsilavinimo, K. S. veikloje pasitaikė nesklandumų, kurie buvo abiejų pusių geranoriškai ištaisomi palankiai susiklosčius aplinkybėms ir neatsiradus suinteresuotų asmenų reikalavimams dėl žalos atlyginimo (klaidingas spaudos pranešimas dėl antstolės J. G., gramatinės ir turinio klaidos spaudos pranešimuose, skyriaus kontrolės stoka). Kadangi minėti nesklandumai atsirado iš dalies ir dėl teisinių žinių stokos bei teisinių terminų netinkamo suvokimo, vykdant struktūrinius pertvarkymus, savarankiško Viešųjų ryšių skyriaus funkcijos buvo perduotos Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriui, atsisakant jo kaip savarankiško padalinio ir peržiūrint visų valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus. Nurodė, kad Teisingumo ministro nustatytas reikalavimas Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybei yra proporcingas siekiamam tikslui, todėl atitinka Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 7 dalies 7 ir 8 punktus. Pažymėjo, jog Viešųjų ryšių skyriaus priskyrimas Personalo ir dokumentų administravimo departamentui savaime nereiškia, kad sumažėjo jo reikšmė, kadangi tokio pobūdžio struktūriniai pakeitimai susiję su padaliniui priskiriamomis funkcijomis, jų apimtimi, su padalinyje dirbančių tarnautojų skaičiumi ir kt. aplinkybėmis, o ne vien padalinio pavaldumu. Šis pertvarkymas buvo pirmasis žingsnis vykdant struktūrinius pakeitimus dėl valstybės biudžeto išlaidų sumažinimo Teisingumo ministerijoje. Akcentavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse laikomasi praktikos, jog, pasikeitus esminiams pareigybės elementams ir nesant galimybių užtikrinti Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytas garantijas (paskyrimas į kitas to paties lygio arba į žemesnės kategorijos pareigas), asmuo turi būti atleistas (2005 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-1791/2005, 2008 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A39-1874/2008, 2009 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A39-244/2009, 2009 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009). Teigė, kad valstybės tarnautojas, kurio pareigybė yra naikinama, negali būti automatiškai perkeliamas į kitas pareigas, neatsižvelgiant į tai, ar jis atitinka bendruosius, ar specialiuosius pareigybės aprašyme nustatytus reikalavimus. Pažymėjo ir tai, kad sunkiai suvokiamas ir įgyvendinamas skundžiamame sprendime nurodytas pasiūlymas nukreipti K. S. tobulinti kvalifikaciją ir, ją patobulinus, jis atitiktų keliamus reikalavimus, turint omenyje, jog reikėtų įgyti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities, teisės krypties išsilavinimą. Atsisakymas priimti į darbą buvo sąlygotas Teisingumo ministro veiksmo – reikalavimų pakeitimo naujai įsteigtai pareigybei. Dėl šio veiksmo skundžiamame sprendime nepadaryta galutinių išvadų. Atsakovas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (toliau – ir atsakovas) įvertino tik išvestinį veiksmą, tačiau neįvertino pirminio veiksmo teisėtumo, todėl padaryta išvada netenka prasmės.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 22 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad K. S. nuo 2007 m. rugpjūčio 20 d. dirbo Teisingumo ministerijoje Viešųjų ryšių skyriaus vedėju (A lygis, 16 kategorija). Nuo 2009 m. balandžio 3 d. buvo panaikintas Teisingumo ministerijos Viešųjų ryšių skyrius. 2009 m. balandžio 4 d. ministerijoje buvo įsteigtas Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyrius (Teisingumo ministro 2009 m. vasario 3 d. įsakymas Nr. R-28). Teisingumo ministras, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2, 4 ir 6 dalimis, 43 straipsnio 1 dalimi, 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, Darbo kodekso (toliau – ir DK) 177 straipsniu ir Teisingumo ministro 2009 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. 1R-28 „Dėl Teisingumo ministro 2008 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 1R-505 „Dėl Teisingumo ministerijos struktūros ir pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“, 2009 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. 1P-27 2009 m. balandžio 3 d. K. S. atleido iš Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigų. K. S. nebuvo paskirtas Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėju, kadangi Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybės aprašyme, patvirtintame Teisingumo ministro 2009 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 1R-36, buvo nustatytas reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą socialinių studijų srities, teisės krypties išsilavinimą (6.1 p.). Tokio išsilavinimo K. S. neturėjo. K. S. 2009 m. balandžio 27 d. su skundu kreipėsi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, prašydamas ištirti, ar Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybėje įrašius specialųjį reikalavimą turėti teisės krypties išsilavinimą ir tuo pagrindu jį atleidus iš užimamų Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigų, į šias pareigas paskyrus žemesnės kvalifikacijos asmenį, jo atžvilgiu nebuvo vykdoma diskriminacija socialinės padėties atžvilgiu. Lygių galimybių kontrolierė 2009 m. birželio 13 d. pažymoje Nr. (09-SN-43) padarė išvadą, kad Teisingumo ministras, atsisakydamas K. S. priimti į Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigas remiantis teisės krypties išsilavinimo neturėjimu, netiesiogiai jį diskriminavo dėl socialinės padėties ir taip pažeidė Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 4 punktą. Atsižvelgdama į skundo tyrimo metu nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasi Lygių galimybių įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi bei Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 24 straipsnio 6 dalimi, Lygių galimybių kontrolierė nusprendė įspėti Teisingumo ministrą dėl padaryto pažeidimo. Pažymėjo, jog Lygių galimybių įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, manantis, jog buvo pažeistos jo lygios galimybės, turi teisę kreiptis į lygių galimybių kontrolierių. Kreipimasis į lygių galimybių kontrolierių neapriboja galimybės ginti savo teises teisme. Pagal to paties įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, skundai dėl lygių galimybių pažeidimo teikiami lygių galimybių kontrolieriui. Teismo vertinimu, įstatymas vienareikšmiškai nusako, kad asmuo, nepriklausomai nuo to, iš kokių santykių kyla teisinis ginčas, turi teisę kreiptis į lygių galimybių kontrolierių dėl galbūt pažeistų lygių galimybių. Tai, kad šiuo atveju kilęs ginčas susijęs su valstybės tarnyba, nereiškia, jog K. S. skunde nurodytų aplinkybių Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba neturėjo tirti. Teismas padarė išvadą, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, priėmusi K. S. skundą ir jį ištyrusi bei padariusi atitinkamas išvadas pažymoje, veikė pagal galiojančius teisės aktus, savo kompetencijos neviršijo. Pažymėjo, jog Lygių galimybių įstatymo paskirtis – užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios asmenų lygybę ir draudimą varžyti žmogaus teises ir teikti jam privilegijas lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu, taip pat kad būtų įgyvendintos ir Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio įstatymo priede, kitų tarptautinių teisės aktų nuostatos. Šio įstatymo 7 straipsnio 4 punktas įtvirtina, kad, įgyvendindamas lygias galimybes, darbdavys, neatsižvelgdamas į lytį, rasę, tautybę, kalbą, kilmę, socialinę padėtį, tikėjimą, įsitikinimus ar pažiūras, amžių, lytinę orientaciją, negalią, etninę priklausomybę, religiją, privalo naudoti vienodus atleidimo iš darbo ir iš valstybės tarnybos kriterijus. Sąvoka „socialinė padėtis“ apibrėžta Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje – tai fizinio asmens įgytas išsilavinimas, kvalifikacija ar mokymasis ir studijos mokslo ir studijų sistemai priklausančiose įstaigose, turima nuosavybė, gaunamos pajamos, teisės aktuose nustatytos valstybės paramos poreikis ir (arba) kiti su asmens finansine (ekonomine) padėtimi susiję veiksniai. Kaip matyti iš Personalo ir dokumentų administravimo viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo, šiai pareigybei yra keliamas reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities, teisės krypties išsilavinimą (6.1 p.), o Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybei buvo reikalaujama turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą (magistro kvalifikacinį laipsnį) socialinių arba humanitarinių mokslų studijų krypties, ryšių su visuomene, žurnalistikos, teisės krypties išsilavinimą (5 p.). Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos 7 punkte įtvirtinta, kad, nustatant valstybės tarnautojo pareigybei priskiriamas bendrąsias ir/ar specialiąsias veiklos sritis, atsižvelgiama į pareigybės paskirtį ir teisės aktų, reglamentuojančių įstaigos ar įstaigos struktūrinio padalinio veiklą, nuostatas. Pastebėjo, jog iš Personalo ir dokumentų administravimo viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo akivaizdžiai matyti, kad šias pareigas einantis karjeros valstybės tarnautojas atlieka tik bendrojoje veiklos srityje – viešųjų ryšių (III dalis). Jokių specialiųjų veiklos sričių pareigybės aprašyme nenustatyta, todėl, teismo vertinimu, kaip pagrįstai atsiliepime nurodė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, asmuo (Personalo ir dokumentų administravimo viešųjų ryšių skyriaus vedėjas) šiuo atveju turi veikti tik bendrojoje veikos srityje (viešųjų ryšių). Taigi specialusis reikalavimas turėti teisės krypties išsilavinimą, teismo nuomone, pagrįstai buvo vertintas kaip nepagrįstas, perteklinis. Pažymėjo, jog, analizuojant Personalo ir dokumentų administravimo viešųjų ryšių skyriaus vedėjo ir buvusio Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo funkcijas, matyti, kad jos iš esmės tos pačios, susijusios su viešaisiais ryšiais, tik naujos pareigybės aprašyme labiau išplėstos: koordinuoti visuomenės švietimo politiką, programų ir priemonių rengimą, įgyvendinimą ir skyriaus veiklą teisinio švietimo srityje (buvusio Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 11 p. ir naujos pareigybės aprašymo 7.1 p.); operatyviai ir sistemingai rengti žiniasklaidoje pateikiamą informaciją, susijusią su ministerijos veikla, ją analizuoti, reaguoti į pasirodančią netikslią informaciją (buvusio Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 12 p. ir naujos pareigybės aprašymo 7.4 p., papildomai nurodant „nustato žinių apie Teisingumo ministeriją ir jos veiklos pobūdį“); formuoti Teisingumo ministerijos įvaizdį ir nuolat teikti informaciją visuomenei ir žiniasklaidai apie Teisingumo ministerijos veiklą (buvusio Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 13 p. ir naujos pareigybės aprašymo 7.5 p.); rengti Lietuvos Respublikos įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektus ir dalyvauti darbo grupėse, komisijose visuomenės teisinio švietimo arba kitais su skyriaus kompetencija susijusiais klausimais (buvusio Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 21 p. ir naujos pareigybės aprašymo 7.2 p.). Ir nors naujos pareigybės aprašyme įvardinta naujų funkcijų (pvz., dalyvauti įgyvendinant Teisingumo ministerijoje asmenų aptarnavimą taikant „vieno langelio“ principą ir pagal poreikį rengti ataskaitas bei jas teikti departamento direktoriui (7.12 p.), atstovauti Teisingumo ministerijai valstybės ir savivaldybių institucijose ar įstaigose ir kituose renginiuose (7.13 p.) ir kt.), tačiau, teismo vertinimu, šių funkcijų įgyvendinimui teisinis išsilavinimas iš esmės nėra reikalingas, kadangi jų (funkcijų) įgyvendinimas nėra siejamas su dažnu specialių teisinių žinių panaudojimu, o tai pagrįstų tokio išsilavinimo būtinybę priskirtoms funkcijoms atlikti. Jokių esminių funkcijų pasikeitimo šiuo atveju nebuvo, reikalavimai pareigybių aprašymuose dėl teisinių žinių iš esmės taip pat nesiskyrė (buvusio Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 9 p. ir naujos pareigybės aprašymo 6.3–6.7 p.), todėl, teismo nuomone, naujame pareigybės aprašyme įtvirtintas reikalavimas turėti teisės krypties išsilavinimą atsakovo pagrįstai buvo traktuotas kaip diskriminacinio pobūdžio. Pažymėjo, jog, kaip matyti iš bylos medžiagos, K. S., dirbdamas Viešųjų ryšių skyriaus vedėju, nebuvo gavęs drausminių nuobaudų. 2008 m. valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisija jo tarnybinę veiklą įvertino „labai gerai“. Tokie faktai leido daryti išvadą, kad K. S. iš esmės tinkamai atliko pareigas viešųjų ryšių srityje ir neturėdamas aukštojo universitetinio ar jam prilyginto socialinių mokslų studijų srities, teisės krypties išsilavinimo. Pabrėžė, jog tam tikrų nesklandumų, padarytų smulkmeniškų klaidų iš esmės pasitaiko atliekant bet kurį darbą ir tokių aplinkybių išvengimas negali būti sietinas su būtinybe turėti teisinį išsilavinimą. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad K. S. turima darbo patirtis viešųjų ryšių srityje (9 metai) buvo žymiai didesnė nei to asmens, kuris užėmė Personalo ir dokumentų administravimo viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigas, todėl naujame pareigybės aprašyme įvesta būtinybė turėti teisės krypties išsilavinimą buvo nepagrįsta ir šiuo aspektu. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo pozicijos pagrįstumą taip pat įrodinėjo ir remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2005 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-1791/2005, 2008 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A39-1874/2008, 2009 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A39-244/2009, 2009 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009). Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai), kuris, nagrinėjant bylas teismuose, išreiškiamas maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (2006 m. kovo 28 d. nutarimas), išskyrus tuos atvejus, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina. Šiuo atveju nutarčių, kuriomis skunde remiasi pareiškėjas, faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos situacijos aplinkybių (jose buvo akcentuota darbuotojų darbo patirties stoka, pareigybės lygio kaita, kitokio pobūdžio išsilavinimo (ekonomikos srities) poreikis, taip pat darbas ne viešųjų ryšių srityje), todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo minima teisminė praktika taip pat neįrodo jo paduoto skundo pagrįstumo. Teismas padarė išvadą, kad Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybės aprašyme nebuvo įtvirtinamos lygios teisės ir galimybės. Atsakovas išsamiai ištyrė faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir 2009 m. birželio 12 d. pažymoje Nr. (09-SN-43) pagrįstai konstatavo, kad Teisingumo ministerija, nustatydama Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybės aprašyme specialųjį reikalavimą turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą, kuris traktuotinas kaip diskriminacinio pobūdžio kriterijus, bei nesvarstydama K. S. kandidatūros į minėtas pareigas, pažeidė Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 4 punkto nuostatas. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog reikalavimas turėti teisinį išsilavinimą tam, kad būtų galima eiti Personalo ir dokumentų administravimo Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigas, nagrinėtinu atveju nėra proporcingas ir būtinas teisėtiems darbdavio tikslams pasiekti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie leistų teismui daryti priešingas išvadas. Dėl išvardintų aplinkybių teismas pabrėžė, jog nėra juridinio pagrindo naikinti Lygių galimybės kontrolierės A. B. pasirašytos 2009 m. birželio 12 d. pažymos Nr. (09-SN-43) išvados, kad Teisingumo ministras, atsisakydamas K. S. priimti į Personalo ir dokumentų administravimo Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigas, remiantis teisės krypties išsilavinimo neturėjimu, netiesiogiai diskriminavo jį dėl socialinės padėties.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimu patenkino pareiškėjo apeliacinį skundą. Teismas panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą: patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino atsakovo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2009 m. birželio 12 d. pažymą Nr. (09-SN-43) „Dėl K. S. skundo tyrimo“.

Teismas nurodė, jog pareiškėjas iš esmės siekia ne tik panaikinti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2009 m. birželio 12 d. pažymoje Nr. (09-SN-43) „Dėl K. S. skundo tyrimo“ padarytą išvadą, kad Teisingumo ministras, atsisakydamas K. S. priimti į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigas, remdamasis teisės krypties išsilavinimo neturėjimu, netiesiogiai diskriminavo jį dėl socialinės padėties, bet ir šios išvados pagrindu priimtą sprendimą įspėti Teisingumo ministrą dėl padaryto pažeidimo. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-825/2008, teismas pripažino, kad šioje byloje ginčijama Pažyma yra vertintina kaip administracinis aktas, galintis būti ginčo objektu administraciniame teisme (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 22 str. 1 d.). Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Teismų įstatymo 31 str. 2 d., ABTĮ 13 str. 1 d.), todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimuose pateiktos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės nagrinėjamoje byloje nesaisto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo. Teismas nurodė, kad atsakovo priimtas sprendimas įspėti dėl padaryto pažeidimo yra pagrįstas joje (Pažymoje) išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, pateiktu tirtų veiksmų ir sprendimų teisiniu įvertinimu, nurodytos konkrečios teisės aktų nuostatos, kurias pažeidusiu buvo pripažintas pareiškėjas bei kurių pagrindu buvo priimtas skundžiamas sprendimas. Teismo vertinimu, negalima vienareikšmiškai teigti, kad atsakovo padaryta išvada dėl pažeidimo yra savarankiška ir nesusijusi su Pažymoje išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų teisiniu vertinimu. Todėl nėra pagrindo pripažinti, jog ginčijamas administracinis aktas neatitinka formalių įstatymo reikalavimų (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.). Ginčijamoje Pažymoje sprendimo (pažymos) apskundimo tvarkos nenurodymas (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 2 d.) negali būti vertinama kaip esminis pažeidimas, sąlygojantis ginčijamo administracinio akto neteisėtumą (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.), nes pastaroji aplinkybė nesutrukdė pareiškėjui pasinaudoti teise į tinkamą teisminę gynybą. Teismas, vadovaudamasis Lygių galimybių įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 2 dalimi, 13 straipsniu, Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 24¹ straipsniu, pažymėjo, kad lygių galimybių kontrolierius, tirdamas asmenų skundus, negali būti vertinamas kaip ikiteisminė ginčų nagrinėjimo institucija administracinę teiseną reglamentuojančių teisės aktų prasme. Lygių galimybių kontrolieriaus atliekamu tyrimu ir pateikiamu atitinkamų skundžiamų veiksmų ar (ir) sprendimų teisiniu įvertinimu nėra siekiama išspręsti tarp inter alia darbdavio ir darbuotojo kilusių tarnybinių ginčų (Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 23, 24 str.). Viena iš lygių galimybių kontrolieriaus funkcijų yra prižiūrėti, kaip yra vykdomas Lygių galimybių įstatymas (Lygių galimybių įstatymo 14 str.), be kita ko, šiuo tikslu nagrinėjant asmenų skundus dėl galimų pastarojo įstatymo reikalavimų pažeidimų (Lygių galimybių įstatymo 12 str. 1 d., 14, 15 str.). Lygių galimybių kontrolieriaus kompetenciją apibrėžiančių Lygių galimybių ir Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymų nuostatų sisteminė analizė patvirtina, kad aptariamas subjektas yra kompetentingas nagrinėti tik tuos skundus, kuriuose yra keliamas klausimas dėl atitinkamų veiksmų ar (ir) sprendimų atitikties Lygių galimybių įstatymo ir (ar) Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo reikalavimams. Savo ruožtu, atlikus skundo tyrimą, turi būti pateikiamas tik skundžiamų veiksmų ir (ar) sprendimų teisinis įvertinimas Lygių galimybių įstatyme ir (ar) Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme įtvirtintų reikalavimų atžvilgiu. Todėl vien tai, kad lygių galimybių kontrolierius priėmė tirti skundą dėl galimų lygių galimybių (diskriminacinių) pažeidimų valstybės tarnybos teisinių santykių srityje, savaime negali būti vertinama kaip kompetencijos pažeidimas. Lygių galimybių kontrolieriui pateiktame skunde trečiasis suinteresuotas asmuo būtent ir prašė įvertinti Teisingumo ministro veiksmus diskriminaciniu aspektu. Tokia lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijos apibrėžtis savaime nepaneigia jo teisės atliekant tyrimą vertinti skundžiamų veiksmų ir (ar) sprendimų atitiktį kitų nei paminėtų įstatymų teisės aktų reikalavimams. Kadangi Lygių galimybių įstatymo taikymas apima ypač plačias visuomeninių teisinių santykių sritis (šio įstatymo 1 str., 2 str. 3 d., 5–9 str.), reguliuojamas atitinkamų teisės normų, toks vertinimas, teismo nuomone, gali būti būtinas ir yra pateisinamas, siekiant patvirtinti ar paneigti diskriminacinio pažeidimo buvimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo veiksmai, kuriuos atsakovas pripažino pažeidžiančiais Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 4 punktą, patenka į valstybės tarnybos teisinio reglamentavimo sritį, inter alia apimančią atleidimo iš valstybės tarnybos teisinius santykius. Pareiškėjo veiksmai buvo skundžiami tik tiek, kiek tai susiję su trečiojo suinteresuoto asmens nepaskyrimu būtent į naujai įsteigto Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigas. Į trečiojo suinteresuoto asmens pageidautas užimti Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigas, taikant Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatą, buvo paskirta iki tol panaikintame Viešųjų ryšių skyriuje vyriausiosios specialistės pareigas užėmusi R. S. Pareiškėjas atsisakė svarstyti K. S. 2009 m. balandžio 1 d. prašymą paskirti jį į naujai įsteigto skyriaus vedėjo pareigas vien tuo pagrindu, jog jo išsilavinimas neatitiko nustatyto pareigybės aprašyme. Todėl tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino trečiojo suinteresuoto asmens ir į jo pageidautas užimti pareigas paskirtos R. S. darbo patirtį, kvalifikaciją, tarnybinę veiklą bei kitas su turimu išsilavinimu nesusijusias aplinkybes. Juk šiuo atveju atsakovas sprendimą neskirti trečiojo suinteresuoto asmens į paminėtas pareigas priėmė atsižvelgdamas į vienintelį objektyvų kriterijų – reikiamo išsilavinimo neturėjimą. Nenustatyta jokių aplinkybių, leidžiančių pagrįstai manyti, jog K. S. buvo (galėjo būti) diskriminuojamas kitais, nei paminėtu, pagrindais. Teismas nurodė, kad, aiškindamas ir taikydamas Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog tais atvejais, kai karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme yra nustatyti specialūs reikalavimai, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar tokio tarnautojo dalykinės savybės atitinka šiuos specialiuosius reikalavimus, ar šie specialieji reikalavimai, kurių tarnautojas neatitinka, yra esminiai, t. y. ar jų nustatymas gali būti pateisinamas objektyvia būtinybe atlikti tik šiai pareigybei priskirtas specifines funkcijas ir uždavinius (2009 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009). Be to, Konstitucinio Teismo formuojamoje oficialioje konstitucinėje doktrinoje taip pat iš esmės yra laikomasi pozicijos, jog tam tikrų specialių reikalavimų, susijusių su valstybės tarnautojo atliekamomis funkcijomis, nustatymas nelaikomas Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje piliečiams garantuojamos teisės lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą pažeidimu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. sausio 22 d. nutarimai). Remdamasis Teisingumo ministro 2009 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 1R-36 patvirtintu Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybės aprašymu, teismas nustatė, jog vienintelė funkcija, kuriai vykdyti akivaizdžiai yra būtinas socialinių mokslų teisės krypties išsilavinimas, yra įtvirtinta 7.3 punkte – teikti teisines išvadas dėl įstatymų ir kitų teisės aktų visuomenės teisinio švietimo srityje projektų. Tai, kad viena iš pastarojo skyriaus funkcijų yra rengti ir dalyvauti rengiant teisės aktus, susijusius su visuomenės informavimu, yra numatyta ir naujai įsteigto Viešųjų ryšių skyriaus nuostatų, patvirtintų Teisingumo ministro 2009 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 1R-36. Vertindamas kitas pareigybės aprašyme numatytas funkcijas, teismas paminėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 (2008 m. balandžio 24 d. nutarimo Nr. 356 redakcija) patvirtintos Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos 8 punktą. Teismas įvertino Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 (redakcija, galiojusi aptariamo pareigybės aprašymo tvirtinimo metu; toliau – ir Nuostatai), 1, 5, 5¹, 6, 7, 8, 9 punktus. Teismo nuomone, vertinant konkrečių pastaruosiuose Nuostatuose įtvirtintų funkcijų turinį, akivaizdu, jog paminėtame pareigybės aprašyme (7.1, 7.4, 7.9, 7.10, 7.12 p.) išvardintos Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo funkcijos turi tiesioginį ryšį su Teisingumo ministro ir Teisingumo ministerijos atliekamu teisingumo srities valstybiniu valdymu. Informacijos apie Teisingumo ministro ir Teisingumo ministerijos veiklą, kuri, atsižvelgiant į atliekamas funkcijas, paprastai yra tiesiogiai susijusi su teise, teisės sistema, teisėsaugos institucijomis (plačiąja prasme), tarptautiniu teisiniu bendradarbiavimu ir kt., sklaida, viešoje erdvėje esančios informacijos kontrolė, teisinio švietimo organizavimas, atsakymų į paklausimus, susijusių su minėta ministerijos veikla, teikimas bei kitos minėtame pareigybės aprašyme išvardintos Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo funkcijos reikalauja specialių žinių ir įgūdžių ne tik viešųjų ryšių (komunikacijos), bet ir teisės srityje. Tai savo ruožtu lemia, kad aptariamai pareigybei užimti nustatytas specialusis reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą socialinių mokslų studijų teisės krypties išsilavinimą iš esmės yra pateisinamas objektyvia būtinybe atlikti Personalo ir dokumentų administravimo Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybei priskirtas funkcijas. Atsakovas aptariamus pareiškėjo veiksmus pripažino netiesiogine diskriminacija (Lygių galimybių įstatymo 2 str. 4 d.). Teismas pažymėjo, jog byloje nenustatyta ir jokių aplinkybių, kurios leistų manyti (daryti prielaidą), jog, nustatant aptariamą specialųjį reikalavimą, buvo siekiama užkirsti kelią būtent trečiojo suinteresuoto asmens skyrimui į aptariamas pareigas. Tačiau neabejotina, jog specialaus reikalavimo, susijusio su atitinkamo išsilavinimo turėjimu, nustatymas nagrinėjamu atveju buvo viena iš tiesioginių priežasčių, faktiškai apribojusių trečiojo suinteresuoto galimybę (teisę) pretenduoti į aptariamas pareigas, įgyvendinant Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas sutiko ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nuo 2009 m. balandžio 4 d. įsteigto Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus pagrindinės funkcijos iš esmės atitiko iki 2009 m. balandžio 3 d. veikusio skyriaus funkcijas bei nėra pakankamo pagrindo abejoti, jog K. S. tinkamai atliko pastarojo skyriaus vedėjo funkcijas, neturėdamas teisinio išsilavinimo. Vis dėlto pastarosios aplinkybės negali būti vertinamos kaip patvirtinančios, kad šioje byloje aptariamais Teisingumo ministro veiksmais nebuvo siekiama teisėto tikslo ar kad šio tikslo nebuvo siekiama teisėtomis ir būtinomis priemonėmis. Teismas pabrėžė, kad reikalavimas turėti socialinių mokslų teisės krypties studijų išsilavinimą yra objektyviai pateisinamas aptariamai pareigybei priskirtų funkcijų, turinčių tiesioginį ryšį su pareiškėjo atliekamu teisingumo srities valstybiniu valdymu, vykdymu. Pastebėjo, jog, analizuojant naujai įsteigto Viešųjų ryšių skyriaus nuostatus, matyti, jog analogiškas ryšys egzistuoja ir tarp šio skyriaus bei minėtų Teisingumo ministerijos funkcijų. Savo ruožtu, pastarosios aplinkybės iš esmės leidžia sutikti su pareiškėju, kad nustatant tokį išsilavinimo reikalavimą yra siekiama užtikrinti tinkamą Teisingumo ministerijos funkcijų įgyvendinimą (veiklą), o tai, teismo vertinimu, yra teisėtas pareiškėjo siekiamas tikslas. Be to, atsižvelgiant į Teisingumo ministerijos atliekamas funkcijas ir nurodytą aptariamos pareigybės funkcijų tarpusavio ryšį, teisinio išsilavinimo reikalavimas negali būti pripažintas neutraliu. Vien tai, jog K. S. 2009 m. balandžio 3 d. panaikintas Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigas ėjo tinkamai, nagrinėjamu atveju savaime neleidžia pripažinti, jog teisinio išsilavinimo turėjimas, siekiant užimti aptariamas pareigas, nelaikytinas įprastu ir lemiamu profesiniu veiklos reikalavimu, ar (ir) paneigti, kad, nustatydamas tokį reikalavimą, naujai įteigtai pareigybei minėto tikslo Teisingumo ministras siekė netinkamomis priemonėmis. Teismas akcentavo, kad už teisingumo srities valstybinį valdymą, Teisingumo ministerijos veiklos organizavimą yra atsakingas Teisingumo ministras, kuriam, be kita ko, yra suteikiama teisė tvirtinti ministerijos struktūrą, steigti, reorganizuoti ar naikinti šios institucijos struktūrinius padalinius, steigti naujas, keisti ar naikinti esamas pareigybes, tvirtinti jų aprašymus (Vyriausybės įstatymo 26 str. 1 d., 26 str. 3 d. 1, 6, 9–17 p.). Atlikdamas šiuos veiksmus, Teisingumo ministras teisės aktų apibrėžtose ribose turi diskreciją inter alia spręsti dėl atitinkamų funkcijų paskirstymo valstybės tarnautojams (darbuotojams) bei, atsižvelgiant į šių funkcijų pobūdį, nustatyti specialius reikalavimus. Tokia jo diskrecija nagrinėjamos bylos kontekste vertintina ir kaip apimanti teisę, būtent nustatant teisinio išsilavinimo reikalavimą bei į šias pareigas skiriant tokį išsilavinimą turintį asmenį, spręsti, ar skyriaus atliekamų funkcijų (teisės aktų rengimo, teisės išvadų teikimo, teisinio švietimo koordinavimo, informacijos teikimo ir kontrolės bei kt.) teisinę kontrolę atlieka šio skyriaus vadovas ar jam pavaldus valstybės tarnautojas (darbuotojas). Nagrinėjamu atveju Teisingumo ministro nustatytą reikalavimą turėti teisinį išsilavinimą būtent skyriaus vedėjo pareigybei pateisina šiame baigiamajame teismo akte konstatuotas tiesioginis naujai įsteigto Viešųjų ryšių skyriaus funkcijų ryšys su pareiškėjo veikla teisingumo valstybinio valdymo srityje bei aptariamoje pareigybėje nustatytos funkcijos, susijusios su pastarojo skyriaus ir jame tarnaujančių (dirbančių) asmenų veiklos koordinavimu ir kontrole. Savo ruožtu, nagrinėjamu atveju teigiant, kad, tvirtindamas byloje aptariamos pareigybės aprašymą, Teisingumo ministras negalėjo nustatyti specialaus reikalavimo dėl teisinio išsilavinimo turėjimo (nors šis reikalavimas yra objektyviai pagrįstas atliekamomis funkcijomis), nepagrįstai būtų ribojama minėta Teisingumo ministro teisė, nepagrįstai būtų kišamasi į Teisingumo ministerijos veiklos (darbo) organizavimo (vidaus administravimo) teisinius santykius. Steigdamas naują Viešųjų ryšių skyrių ir naują šio skyriaus vedėjo pareigybę, tvirtindamas jos aprašymą, Teisingumo ministras nebuvo ribojamas K. S. turimo išsilavinimo ir neprivalėjo nustatyti tokių specialių reikalavimų, kuriuos atitiktų būtent pastarasis asmuo. Todėl, konstatavus, jog Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybei nustatytas reikalavimas turėti teisinį išsilavinimą nagrinėjamu atveju yra pagrįstas, bei, atsižvelgiant į aplinkybę, jog valstybės tarnautojas Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies pagrindu į kitas pareigas (tarp jų ir į žemesnes) gali būti perkeltas tik tokiu atveju, kai inter alia atitinka tos pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus (šiuo klausimu žr., 2009 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009, 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A39-244/2009, 2008 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A39-1874/2008), teismo nuomone, pripažintina, jog pareiškėjas įrodė, kad byloje nagrinėtais Teisingumo ministro veiksmais buvo siekiama teisėto tikslo bei šie veiksmai buvo tinkami pastarajam tikslui pasiekti. Teismas nurodė, kad, kaip ir bet kurio kito įstatymo pažeidimas, Lygių galimybių įstatymo pažeidimas turi keturis sudėties elementus – subjektą, objektą, subjektyvinę pusę ir objektyvinę pusę (pagal analogiją žr. 2008 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-825/2008). Todėl nagrinėjamu atveju nesant pažeidimo objektyvinės pusės, atsakovo skundžiamoje Pažymoje nurodyti pareiškėjo veiksmai negali būti pripažinti pažeidžiančiais Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 4 punkto reikalavimus, o lygių galimybių kontrolieriaus sprendimas įspėti Teisingumo ministrą dėl padaryto pažeidimo – pagrįstu. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, dėl to skundžiamas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, priimant naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas tenkintinas. Taip pat, atsižvelgiant į šiame baigiamajame teismo akte padarytas išvadas, atsisakytina tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktą prašymą priteisti jam jo patirtas bylinėjimosi išlaidas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 44 str. 2, 5 d.).

IV.

Trečiasis suinteresuotas asmuo 2011 m. vasario 8 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-1360/2010, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7–10, 12 punktais. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismas nepagrįstai, neatsižvelgdamas į Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) principus, konstatavo, kad Teisingumo ministras turi neribotą diskrecijos teisę spręsti dėl valstybės tarnautojų funkcijų, specialių reikalavimų pareigybėms. Teisingumo ministras, nustatydamas steigiamo naujo Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigybei keliamus specialiuosius reikalavimus, turėjo griežtai vadovautis teisės aktų reikalavimais, o konstatavimas, kad Teisingumo ministras teisės aktų reikalavimų nesilaikė, jokiu būdu negalėtų būti pripažįstamas nepagrįstu Teisingumo ministro teisių ribojimu ar kišimusi į Teisingumo ministerijos veiklos (darbo) organizavimo (vidaus administravimo) teisinius santykius.

2. Teismas neįsigilino į netiesioginės diskriminacijos sampratą, netiesioginės diskriminacijos objektyvaus pateisinimo galimybes, painiojosi tarp dviejų skirtingų galimų užimti pozicijų šioje byloje – netiesioginės diskriminacijos pateisinimo galimybės ir apskritai dėl pačios netiesioginės diskriminacijos egzistavimo. Teismas nesuprato, kas yra netiesioginė diskriminacija ir kaip ji apskritai pasireiškia. Teisingumo ministras, įtvirtindamas teisinio išsilavinimo kriterijų, turėjo veikti pagal Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 4 dalį ir aiškiai nurodyti, kokio teisėto tikslo siekė, įvesdamas šį kriterijų, taip pat pagrįsti, kad priemonės, kurių ėmėsi (nepriimdamas jo į pareigas ir atleisdamas iš valstybės tarnybos), buvo tinkamos ir būtinos, t. y. turėjo būti paaiškinta, koks esminis skirtumas atsirado tarp anksčiau buvusių Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigų ir naujai įsteigtų Personalo ir dokumentų administravimo departamento Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigų, kad atsirado realus teisinio išsilavinimo poreikis. Teismas, pripažindamas absoliučią Teisingumo ministro diskrecijos teisę nustatyti specialius reikalavimus pareigybėms, neatsižvelgiant į jokius teisėtumo, lygiateisiškumo, protingumo, proporcingumo reikalavimus, apskritai paneigė netiesioginės diskriminacijos, kaip diskriminacijos formos, egzistavimą ir užkirto kelią nagrinėti ginčus dėl netiesioginio diskriminavimo ateityje.

3. Teismas neatsižvelgė į Lygių galimybių įstatymo (4 str.) reikalavimus dėl įrodinėjimo naštos perkėlimo, todėl neteisingai traktavo Teisingumo ministerijos motyvus. Pareiškėjui teko daug didesnė įrodinėjimo našta šioje byloje – Teisingumo ministerija ne tik turėjo pagrįsti nustatyto kriterijaus – teisinio išsilavinimo – objektyvų pateisinamumą, bet ir paneigti Pažymos teisėtumo prezumpciją.

4. Nei pareiškėjas, nei teismas visiškai neįsigilino į netiesioginės diskriminacijos esmę, painiojo tiesioginės ir netiesioginės diskriminacijos sąvokas ir jų sukeliamas pasekmes, galimybes pateisinti diskriminacinius veiksmus. Priešingai nei aiškino pareiškėjas ir teismas, netiesioginė diskriminacija nėra pateisinama tik esminiais ir lemiančiais profesiniais reikalavimais. Grindžiant netiesioginės diskriminacijos pateisinimą esminiais ir lemiančiais profesiniais reikalavimais, vis tiek turi būti įrodinėjamas teisėtas tikslas, kurio buvo siekiama įvedant esminį ir lemiantį profesinį reikalavimą, o įvestas esminis profesinis reikalavimas turi būti proporcingas ir būtinas.

Žemesnės instancijos teismas

5. Teismas netinkamai aiškino Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 24 straipsnio 6 punktą (tyrimo metu ar atlikęs tyrimą, lygių galimybių kontrolieriaus gali priimti tokį sprendimą – įspėti dėl padaryto pažeidimo) ir todėl konstatavo, kad ginčijama Pažyma yra administracinis aktas, galintis būti ginčo objektu administraciniame teisme. Teismas turėjo aiškiai vertinti ir pasisakyti, kodėl ir kaip Pažyma, kurioje nustatomas netiesioginės diskriminacijos faktas ir skiriamas įspėjimas Teisingumo ministrui, sukėlė teisinius padarinius. Lygių galimybių kontrolieriaus sprendimas skirti asmeniui įspėjimą nesukuria jokių teisinių pasekmių, tai daugiau moralinio poveikio priemonė, nesukurianti įpareigojimo veikti tam tikru būdu. Teismas nepagrindė, kokias visgi teisines pasekmes sukuria Lygių galimybių kontrolieriaus skiriamas įspėjimas. Lygių galimybių kontrolieriaus sprendimai yra neskundžiami. Teisingumo ministerija apskritai neskundė Pažymos dalies, kuria skiriamas įspėjimas Teisingumo ministrui, pareiškėjas skundė tikrai teisiškai niekaip neįpareigojančią Pažymos dalį.

6. Jei Lygių galimybių kontrolierius, kaip konstatavo teismas, yra kvaziteisminė institucija, tai jos sprendimo teisėtumo nagrinėjimas turėjo būti vykdomas pagal ABTĮ įtvirtintas apeliacinio proceso taisykles, t. y. teismas tik turėjo patikrinti, ar Pažyma atitiko teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus, o ne iš naujo tirti fakto klausimus, teismas turėjo tik aiškintis teisės klausimus, tikrinti, ar Lygių galimybių kontrolierius teisingai pritaikė įstatymus.

7. Pažymoje nustatyta, kad būtent Teisingumo ministras netiesiogiai diskriminavo jį dėl socialinės padėties, ir įspėjo būtent Teisingumo ministrą. Būtent Teisingumo ministras turėjo kreiptis į teismą dėl Pažymos panaikinimo, tačiau skundą padavė Teisingumo ministerija, save nurodžiusi kaip pareiškėją, o pasirašė Teisingumo ministerijos atstovai. Teismas sprendė klausimus apie teises ir pareigas asmens, neįtraukto į bylą.

8. Vienas iš teisėjų kolegijos teisėjų, nagrinėjusių bylą apeliaciniame procese, – Audrius Bakaveckas 1998–1999 m. dirbo Teisingumo ministerijoje vyresniuoju specialistu, o tai kelia pagrįstų abejonių jo nepriklausomumu ir nešališkumu. Teisėjas galėjo turėti asmeninį suinteresuotumą palaikyti pareiškėjo skundą vien dėl ankstesnių tarnybinių santykių su Teisingumo ministerija.

Žemesnės instancijos teismas

9. Tai buvo pirmas netiesioginės diskriminacijos atvejis, sprendžiamas tiek Lygių galimybių kontrolieriaus, tiek administracinių teismų, todėl sprendimas šioje byloje yra itin svarbus administracinei justicijai, nes formuoja vienodą teismų praktiką. Teismų praktika dėl netiesioginės diskriminacijos yra formuojama klaidinga linkme, apskritai paneigiant netiesioginės diskriminacijos egzistavimo galimybes. Yra pagrindas pradėti formuoti naują teisminės praktikos kryptį dėl netiesioginės diskriminacijos. Būtina suformuoti vienodą teismų praktiką dėl Lygių galimybių kontrolieriaus sprendimų apskundimo galimybių, nes žemesnės instancijos teismai šiuo metu formuoja kitokią praktiką (2009 m. vasario 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-243-602/2009, 2010 m. kovo 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-342-602/2010).

10. Atsakovas neteisėtais veiksmais pažeidė ir Konvenciją, jos užtikrinamą teisę į teisingą teismą (6 str.), teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą (8 str.), apsaugą nuo diskriminacijos (14 str.).

Trečiasis suinteresuotas asmuo 2011 m. birželio 30 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė papildomą prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-1360/2010, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad, nagrinėjant bylą teisme, byloje nebuvo duomenų, jog Teisingumo ministerija pakeitė specialiuosius reikalavimus išsilavinimui Viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pareigoms ir paskelbė naują konkursą. Šie skelbimai internete paskelbti tik 2010 m. gruodžio 22 d. ir 2011 m. kovo 23 d., t. y. jau po galutinio sprendimo administracinėje byloje priėmimo, todėl nei teismui, nei bylos šalims tokie faktai nebuvo ir negalėjo būti žinomi. Ši faktinė aplinkybė paaiškėjo tik 2011 m. gegužės 9 d., atsitiktinai žiūrinėjant Valstybės tarnybos departamento skelbiamą informaciją.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Prašymas atmestinas.

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

Trečiasis suinteresuotas asmuo prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 7, 8, 9, 10 ir 12 punktus.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių galima tik tada, kai tokios aplinkybės egzistavo nagrinėjant bylą, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui. Teisingumo ministerijos 2010 m. gruodžio 22 d. ir 2011 m. kovo 23 d. konkursai ir reikalavimai pareigybėms paskelbti po to, kai byla jau buvo išnagrinėta, todėl neatitinka šiam proceso atnaujinimo pagrindui keliamų aptartų reikalavimų.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punktą, jeigu sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų. Įsiteisėjusio teismo sprendimo įtaka į bylą neįtraukto ir joje nedalyvavusio asmens teisėms ir pareigoms nustatytina atsižvelgiant į konkrečių ginčijamų teisinių santykių turinį. Teisingumo ministras yra Teisingumo ministerijos vadovas, t. y. sudėtinė Teisingumo ministerijos aparato dalis. Įgaliojimus atstovauti Teisingumo ministerijai (T 1, b. l. 81, 164; T 2, b. l. 6) pasirašė būtent Teisingumo ministras. Visa tai leidžia teigti, jog Teisingumo ministras iš esmės dalyvavo nagrinėjant bylą. Negalima konstatuoti, kad teismas pasisakė dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą asmens teisių ar pareigų.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų. Procesas vadovaujantis šiuo pagrindu gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo sprendimo (T 2, b. l. 47–67) motyvuojamoji dalis atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies nuostatas (ABTĮ 133 str.). Suinteresuoto asmens netenkinantys ar, jo manymu, nepakankamai išsamūs motyvai pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasmę negali būti prilyginami motyvų nebuvimui.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punktą, jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Neteisėta teismo sudėtis gali būti konstatuota tik nustačius ABTĮ septintojo skirsnio (46, 47 str.), reglamentuojančio teismo sudėtį, nušalinimus, nuostatų pažeidimus. Argumentai dėl teisėjo A. Bakavecko darbo 1998–1999 m. (t. y. daugiau nei prieš dešimt metų) Teisingumo ministerijoje nesudaro pagrindo pripažinti, jog teismo sudėtis buvo neteisėta.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Prašydamas atnaujinti procesą vadovaujantis šiuo proceso atnaujinimo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. dėl padaryto akivaizdaus esminio materialinės teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Trečiasis suinteresuotas asmuo tokių akivaizdžių įrodymų nepateikė. Jo subjektyvus nesutikimas su materialinės teisės normų taikymu savaime negali būti siejamas su šiuo proceso atnaujinimo pagrindu pagal jo taikymo prasmę.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Trečiasis suinteresuotas asmuo tokių įrodymų nepateikė. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Teismų įstatymo 31 str. 2 d., ABTĮ 13 str. 1 d.), todėl nurodytuose Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimuose pateiktos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės nesaisto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo. Be to, paminėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-342-602/2010, apskundus jį apeliacine tvarka, buvo panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A556-329/2011. Apeliacinės instancijos teismas palaikė šioje administracinėje byloje pasirinktą poziciją dėl Lygių galimybių kontrolieriaus pažymos apskundimo galimybės. Argumentai dėl teismų praktikos formavimo klaidinga linkme yra tik subjektyvi trečiojo suinteresuoto asmens nuomonė, kurios nėra jokio pagrindo pripažinti pagrįsta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad proceso atnaujinimas savo esme yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir tvarkos.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad trečiojo suinteresuoto asmens prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-1360/2010 pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos skundą atsakovui Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui K. S. dėl išvados panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusLaimė BaltrūnaitėAnatolijus Baranovas