Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Kristina Latožienė Administracinė byla Nr. ATP-463-350/2014

2014 m. lapkričio 18 d.

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Algirdas Gaputis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs G. B. a.k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. B. Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos Panevėžio regiono departamento ( toliau - Institucija) vyriausiojo specialisto V. D. 2014 m. balandžio 25 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 145 straipsnio 3 dalį paskirta administracinė nuobauda 1500 Lt bauda už tai, kad 2014 m. kovo 15 d., 10 val. 49 min., kelio Nr. A1 302,5 km Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos pareigūnai sustabdė UAB „(duomenys neskelbtini) “ priklausantį automobilį DAF FA 95XF430, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba Samro 2EC19, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , kurį maršrutu Švedija-Lietuva vairavo UAB „(duomenys neskelbtini) “ vairuotojas V. P.. Kontrolės metu transporto priemonės buvo pasvertos ir nustatyta, kad automobilio varančiosios ašies apkrova buvo 17,53 t ir 6,03 t. viršijo maksimalią leistiną, kurios maksimalus leistinas dydis nustatytas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2002 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 3-66, patvirtintų maksimalių leidžiamų transporto priemonių matmenų, leidžiamų ašies (ašių) apkrovų, leidžiamų bendrijų masių II skirsnio 4.2 papunktyje. V. P. važiuodamas sunkiasvore transporto priemone neturėjo specialaus, nustatytos formos leidimo, suteikiančio teisę važiuoti sunkiasvore transporto priemone Lietuvos Respublikos keliais. Tuo buvo pažeisti Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 20 straipsnio reikalavimai, taip pat Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 3-289 patvirtinto Leidimų važiuoti valstybinės reikšmės keliais didžiagabaritėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis išdavimo ir mokesčio už važiavimą valstybinės reikšmės keliais tokiomis transporto priemonėmis mokėjimo, administravimo ir kontrolės tvarkos aprašo 4 punkto reikalavimai. G. B. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini) “ vadovu ir atsakingu asmeniu už įmonės vykdomos krovinių vežimo veiklos organizavimą, tuo pačiu pagal Krovinių, vežamų kelių transporto priemonėmis, išdėstymo ir tvirtinimo taisyklių patvirtintų Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 3-56, 9 punkto nuostatas būdamas atsakingu už krovinio išdėstymo kontrolės organizavimą taip, kad būtų laiku laikomasi nustatytų transporto priemonės pakrovimo normų, be to pagal Lietuvos Respublikos transporto kodekso 32 straipsnio 1 dalies reikalavimus privalėdamas tikrinti, ar pakrauto krovinio išdėstymas atitinka eismo saugumo reikalavimus ir kitas krovinių vežimo sąlygas, organizuodamas įmonės darbą neužtikrino ir nesukontroliavo, kad UAB „(duomenys neskelbtini) “ 2014 m. kovo 15 d. maršrutu Švedija-Lietuva vykdant krovinio vežimą automobiliu DAF FA 95XF.430, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba Samro 2EC19, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vežant krovinį transporto priemonės varančios ašies apkrova neviršytų Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2002 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 3-66, patvirtintų maksimalių leidžiamų transporto priemonių matmenų, leidžiamų ašies (ašių) apkrovų, leidžiamų bendrųjų masių II skirsnio 4.2 papunktyje nustatytos apkrovos, o viršijus nustatytą apkrovą toliau transporto priemonė važiuotų pašalinus neatitikimus arba turint nustatytos formos leidimą.

2014 m. balandžio 25 d. nutarimą G. B. apskundė Utenos rajono apylinkės teismui, tačiau skundžiama nutartimi jo skundas buvo atmestas.

Nesutinka su skundžiamoje nutartyje išdėstytu teiginiu, kad administraciniu nurodymu jam buvo pasiūlyta sumokėti pusė minimalios baudos, bet kadangi jis šia teise nepasinaudojo, nėra pagrindo taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas. Apelianto teigimu administracinio nurodymo nevykdymas negali būti pagrindu užkertančių ATPK 30¹ straipsnio taikymą.

Lietuvos Respublikos Kelių transporto kodekso 32 straipsnio 1 dalis numato, jog vežėjas privalo tikrinti, ar pakrauto krovinio išdėstymas ir tvirtinimas atitinka eismo saugumo reikalavimus ir kitas krovinių vežimo sąlygas. Vežėjui nustatytą pareigą įmonės vadovas vykdo pats, per vairuotoją ar kitą įgaliotą asmenį, todėl atsakomybė pagal ATPK 145 straipsnio 3 dalį kyla dviem subjektams – vairuotojui ir vadovui ar jo įgaliotam asmeniui. Kokiu būdu tikrinamas krovinys – jo išdėstymas ir tvirtinimas – vadovo reikalas, kitaip, už neveikimą, jam numatoma atsakomybė. Šiuo atveju vadovo kaltė pasireiškė neatsargia kaltės forma, o jo taikytos priemonės, kad pavaldiniai nedarytų teisės pažeidimų, nebuvo pakankamos.

Institucija mano, kad šiuo atveju nėra jokio pagrindo tenkinti apelianto skundo ir jo atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, nes jis nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu gali būti paskirta švelnesnė nuobauda, nei numatyta įstatyme.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalis).

ATPK 145 straipsnio 3 dalis numato, kad važiavimas be leidimo kelių transporto priemonėmis (jų junginiais) viršijant leidžiamą ašies (ašių) apkrovą ir (ar) leidžiamą bendrą svorį, taip pat važiavimas be leidimo kelių transporto priemonėmis (jų junginiais), kurių matmenys su kroviniu ar be jo viršija leidžiamus, užtraukia baudą vairuotojams nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų ir įmonių vadovams ar jų įgaliotiems asmenims, kuriems pavesta vadovauti krovinių ar keleivių vežimo veiklai, nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų.

Patikrinus bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais, konstatuotina, kad G. B. kaltė dėl ATPK 145 straipsnio 3 dalyje numatyto pažeidimo padarymo yra pilnai įrodyta.

Pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2002 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 3-66 patvirtintų maksimalių leidžiamų transporto priemonių matmenų, leidžiamų ašies (ašių) apkrovų, leidžiamų bendrųjų masių II skirsnio 4.2 punktą, transporto priemonių junginio varančiosios ašies apkrova neturi viršyti 11.5 tonų svorio. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad transporto priemonei DAF FA 95XF430, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba Samro 2EC19, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , varančios ašies apkrova nustatyta 17,53 t ir šiuo atveju maksimaliai leistina riba viršyta 6,03 t. Pagrindo abejoti Institucijos svėrimo akte Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotų duomenų teisingumu, nėra. Vairuotojas V. P. važiuodamas leistinas apkrovas viršijančia transporto priemone neturėjo specialaus, nustatytos formos leidimo, išduodamo Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka ir suteikiančio teisę važiuoti sunkiasvore transporto priemone Lietuvos Respublikos keliais. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad vairuojas su svėrimo rezultatais susipažindintas, svėrimo rezultatų ir faktinių aplinkybių apeliantas G. B. ir neginčija.

Pagal Lietuvos Respublikos Kelių transporto kodekso 32 str. 1 d. vežėjas privalo tikrinti, ar pakrauto krovinio išdėstymas ir tvirtinimas atitinka eismo saugumo reikalavimus ir kitas krovinių vežimo sąlygas. Už licencijuojamą kelių transporto veiklą UAB „(duomenys neskelbtini) “ yra atsakingas bendrovės vadovas G. B.. Kaip jau minėta, ATPK 145 straipsnio 3 dalis numato, kad šioje dalyje numatyto pažeidimo padarymas užtraukia baudą vairuotojams ir įmonių vadovams ar jų įgaliotiems asmenims. Tokiu būdu, kaip teisingai nurodo apylinkės teismas skundžiamame nutarime, įstatymas nesuteikia teisės administracinės atsakomybės klausimą sprendžiančiai institucijai pasirinkti administracinės atsakomybės subjektą, t.y. įstatymas nustato, jog už šį pažeidimą atsako abu asmenys - vairuotojas ir įmonės vadovas ar vadovo įgaliotas asmuo (šiuo atveju G. B.) ir atsakomybė pastarajam taikoma už netinkamą krovinių vežimo veiklos organizavimą, bei tai, kad jis nesiėmė visų būtinų ir pakankamų priemonių, jog jo bendrovės vairuotojas nepadarytų administracinio teisės pažeidimo.

Apeliantas iš esmės padaryto pažeidimo fakto neginčyja, tačiau nurodo, kad jam paskirta nuobauda per griežta, prašo taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir skirti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta įstatyme, arba administracinės nuobaudos visai neskirti.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 straipsnis). ATPK 30 straipsnyje, reglamentuojančiame administracinės nuobaudos skyrimo bendrąsias taisykles, numatyta, kad nuobauda už administracinį teisės pažeidimą yra skiriama neperžengiant norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, ribų, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Skiriant nuobaudą atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nustatytas atitinkamai ATPK 31 ir 32 straipsniuose.

ATPK 30¹ straipsnyje, kurį prašo taikyti apeliantas, nustatyta, jog organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinių teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos.

Teismų praktikoje susiformavusi pozicija, jog administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnio nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai. Tuo tarpu nesant tokių ypatingų aplinkybių, mažesnė nei įstatymo numatyta už konkretaus administracinio teisės pažeidimo padarymą nuobauda negali būti skiriama.

G. B. skunde nurodytos aplinkybės – kaltu prisipažįsta ir gailisi, bendrovės finansinė padėtis sunki ar tai, kad už padarytą pažeidimą jau nubaustas krovinį vežęs vairuotojas V. P., o apeliantas fiziškai negalėjo sukontroliuoti situacijos, jo nuo administracinės atsakomybės neatleidžia ir tai negali būti pagrindu švelnesnės nuobaudos paskyrimui. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, nėra išskirtinio pobūdžio, sudarančios pagrindą švelninti jam paskirtą nuobaudą. Šių apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių nepakanka apeliaciniam skundui tenkinti ir taikyti ATPK 30¹ straipsnyje numatytą administracinės nuobaudos švelninimo galimybę. Be to, iš apelianto skundo turinio matyti, kad jo prisipažinimas daugiau formalaus pobūdžio, t.y. jis neneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių – kad jo vadovaujamai bendrovei priklausanti transporto priemonė gabeno krovinį, o krovinį gabenusios transporto priemonės varančios ašies apkrova viršijo leistiną svorį, tačiau teigia, kad jis šios situacijos sukontroliuoti negalėjo, nebuvo informuotas dėl galimų problemų susijusių su krovinio pervežimu ir todėl negali atsakyti už padarytą formalų pažeidimą. Tokios jo nurodomos aplinkybės negali būti vertinamos kaip prisipažinimu padarius pažeidimą ir laikytinos jo atsakomybę švelninančia aplinkine.

Be to, apelianto skunde minimos aplinkybės dėl administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo laiko, t.y. tai, kad jis 2014-04-14 nurodytu laiku buvo atvykęs į Instituciją, tačiau kabinete nieko nerado, telefonu su pareigūnu susisiekti nepavyko, laikytinos deklaratyviomis, nes iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad G. B. neatvykus į bylos nagrinėjimą anksčiau paminėtu laiku, 2014-04-18 jam buvo siunčiamas priminimas pateikti duomenis apie tai, kad jis sumokėjo administraciniame nurodyme pasiūlytą sumokėti baudą ir atvykti į bylos nagrinėjimą 2014-04-25 11 val. Nors apeliantas skunde teigia, kad nuo 2014-04-22 iki 2014-04-30 buvo išvykęs į užsienį, tačiau iš priminimo siuntimo ir jo administracinės bylos nagrinėjimo laiko matyti, kad jis turėjo galimybę išdėstyti savo poziciją dėl nuobaudos paskyrimo raštu, per atstovą, ar prašyti bylos nagrinėjimą atidėti, tačiau tokia teise nepasinaudojo, todėl skunde nurodytas teiginys, kad jis skiriat nuobaudą savo kaltę neigiančių ar švelninančių argumentų pateikti negalėjo, atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad G. B. pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn už ATPK 145 straipsnio 3 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, paskirta nuobauda nėra aiškiai per griežta, tinkamai individualizuota, todėl darytina išvada, kad naikinti ar keisti Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutarties bei Institucijos 2014 m. balandžio 25 d. nutarimo G. B. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą ir G. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis neskundžiama.