- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-06-05
- Bylos Nr.
- e2S-798-601/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-14847-2022-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis panaikinta ir klausimas perduotas nagrinėti iš naujo I instancijos teismui.
- Teisėjas
- Evaldas Burzdikas (pirm.)
- Pareiškėjas
- D. P.
- Suinteresuotas asmuo
- R. G., uždaroji akcinė bendrovė „Euro Providus“, B. M. P., Euro Providus, Audronė Adomaitienė
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo D. P. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. kovo 22 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2FB-422-559/2023 pagal pareiškėjo D. P. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys – R. G., uždaroji akcinė bendrovė „Euro Providus“, B. M. P., antstolis Marius Lekečinskas, antstolė Audronė Adomaitienė.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas D. P. kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, prašydamas iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jo skoliniai įsipareigojimai, kurių mokėjimo terminai suėję pagal kreditorių ir antstolių pateiktus duomenis, sudaro 52 655,34 Eur, t. y. viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – ir MMA). Pažymėjo, kad jis stengėsi dirbti ir iš darbo užmokesčio atsiskaityti, tačiau nuo 2021 metų rugsėjo neteko darbo ir gavo tik nedarbo išmoką. Šiuo metu jis vykdo individualią veiklą, iš kurios planuoja gauti apie 1 375 Eur pajamų per mėnesį, bet trūksta pajamų būsto nuomai ir pragyvenimui ir neturi galimybių atsiskaityti su kreditoriais.
Atsiliepimas
3. Suinteresuoti asmenys atsiliepimų nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Kauno apylinkės teismas skundžiama 2023 m. kovo 22 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą pareiškėjui D. P. ir priteisė iš jo valstybei 53,28 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
5. Teismas tokį sprendimą priėmė, konstatavęs, kad pareiškėjas yra nesąžiningas kreditorių atžvilgiu. Teismo vertinimu, iškėlus bankroto bylą, D. P. mokumas nebūtų atkurtas pasiekus teisingą skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą, t. y. šiuo atveju mokumas būtų atkurtas tik nurašant pareiškėjo skolas, kas pažeistų kreditorių interesus, neužtikrintų subalansuoto kreditorių reikalavimų tenkinimo siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Anot teismo, pareiškėjo elgesys pastaruosius tris metus buvo pernelyg pasyvus ir vertintinas kaip sąmoningas siekis visais įmanomais būdais išvengti atsiskaitymų su kreditoriais ir mokėti jiems kuo mažesnes sumas.
6. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas, dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir gaudamas jam išmokamą darbo užmokestį, kuris buvo vidutiniškai apie 300 Eur atskaičius mokesčius ir išskaitas pagal vykdomuosius raštus, nedėjo pastangų susirasti geriau apmokamo darbo, ieškoti ir dirbti papildomą darbą, o, priešingai, pareiškėją tenkino toks mažas darbo užmokestis ir daromos mažos išskaitos grąžinant skolą. Pareiškėjas, būdamas darbingo amžiaus, neturėdamas sveikatos problemų, gaudavo tokias mažas pajamas ilgą laiką; jį taip pat tenkino gaunama panašaus dydžio nedarbo draudimo išmoka, kai jis buvo registruotas Užimtumo tarnyboje. D. P. darbo aktyviai neieškojo ir niekur nepradėjo dirbti, o registraciją minėtoje tarnyboje nutraukė, kaip jis pats teigė, nes baigėsi išmokų mokėjimo terminas. Be to, teismo nuomone, tai, kad pareiškėjas siekia ne atkurti savo nemokumą, o siekia skolų nurašymo, patvirtina ir tai, kad jis, nesugebėjęs grąžinti turimų skolų, ėmė paskolą iš banko būstui įsigyti, skolinosi pinigų iš UAB „Euro Providus“ ir savo motinos B. M. P.. Juolab, kad skolindamasis pinigus iš pastarosios, numatė pakankamai trumpą skolos grąžinimo terminą – šešis mėnesius, nors tuo metu niekur nedirbo, kas teismui leido spręsti, kad pareiškėjas, skolindamasis pinigus iš savo motinos, siekė sumažinti kitiems kreditoriams grąžinti tenkančią pinigų sumą.
7. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, prašydamas iškelti bankroto bylą, nurodė, kad jam būtiniesiems poreikiams patenkinti reikia 825 Eur per mėnesį, kas ne tik viršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą 1 MMA, bet taip pat sudaro beveik 2,5 karto didesnę lėšų sumą, negu jis gaudavo darbo užmokesčio, kai dirbo. Negana to, teismas pastebėjo, kad pareiškėjas prašė nustatyti 30 procentų gautų individualios veiklos pajamų laikotarpiui nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens D. P. nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti šio fizinio asmens kreditorinių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos. Teismo nuomone, tokiu būdu pareiškėjas siekia padidinti jo būtiniesiems poreikiams būtiną sumą, nors teismo posėdžio metu negalėjo nurodyti, kaip jis apskaičiuoja 30 procentų ir kokia pinigų suma sudaro šiuos procentus. Juolab, kad pats pareiškėjas nurodė, jog individualios veiklos apskaitos formą jis pasirinko, nes nereikia saugoti išlaidas pateisinančių dokumentų.
III. Atskirojo skundo argumentai
8. Atskiruoju skundu pareiškėjas D. P. Kauno apygardos teismo prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. kovo 22 d. priimtą nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, t. y. iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą. Atskirąjį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:
8.1. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas nedėjo pastangų susirasti geriau apmokamą darbą ar ieškoti ir dirbti papildomą darbą. Anot pareiškėjo, jis visuomet dirbo, ėmėsi ir atsitiktinių darbų, tačiau jie nebuvo pastovūs. Tuo tarpu susirasti geriau apmokamą nuolatinį darbą jis neturėjo galimybės, kadangi turi stuburo išvaržą ir nėra įgijęs jokio išsilavinimo, išskyrus muitinės tarpininkų kursus. Be to, pareiškėjas pažymėjo, kad gaudavo apie 300 Eur į rankas atskaičius mokesčius ir išskaitas kreditoriams, tačiau 2019–2021 m. jis dar turėjo savo nuosavą būstą, jam nereikėjo mokėti nuomos mokesčio, o komunalinius mokesčius sumokėti padėdavo kartu gyvenanti draugė o ir kainos 2021 m. buvo 20–30 procentų mažesnės negu šiuo metu;
8.2. Pareiškėjo netenkino ir mažos pajamos, kai jis buvo registruotas Užimtumo tarnyboje, todėl pareiškėjas kūrė individualios veiklos planus, bet pradžiai reikėjo didesnės sumos, tam, kad įsigyti darbinę įrangą, išsinuomoti patalpas jai laikyti. Kadangi darbo pasiūlymų iš Užimtumo tarnybos pareiškėjas nesulaukė (tik vieną, kurio dėl interesų konflikto negalėjo priimti), pareiškėjas ryžosi ir pradėjo savo individualią veiklą, kuri po truputį plečiasi ir gaunamos pajamos didėja;
8.3. Pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad pareiškėjas savo noru nutraukė darbo sutartį, neturėdamas kito darbo. Pareiškėjas pažymi, kad darbo sutartį nutraukė, nes įmonė negavo užsakymų (darbas su Rusija, Baltarusija) ir negalėjo tęsti veiklos, todėl visi darbuotojai, išskyrus vadovą, buvo atleisti. Kita vertus, pareiškėjas, nutraukęs darbo sutartį (2021 m. rugpjūčio 31 d.), iš karto užsiregistravo Užimtumo tarnyboje (2021 m. rugsėjo 2 d.), kad gautų bent minimalias pajamas ir kad būtų pasiūlytas kitas darbas. Tačiau 2022 m. liepos 18 d. buvo išregistruotas iš Užimtumo tarnybos, nes ėmėsi savo individualios veiklos.
8.4. Pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog pareiškėjas buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, nes, būdamas darbingo amžiaus, neturėdamas sveikatos problemų, neva galėjo atlikti aktyvius veiksmus savo mokumui atkurti ir susirasti geriau apmokamą darbą. Pareiškėjas teismui aiškino, kad turi sveikatos problemų, neturi išsilavinimo, yra vyresnio amžiaus ir susirasti darbą jam yra sunku, juolab, tęsiantis pandemijai. Nepaisant to, pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų savo finansinei būklei pagerinti ir sąžiningai siekė atsiskaityti su kreditoriais (nuo 2012 m. iš jo gaunamų pajamų buvo daromos išskaitos kreditoriams, su R. G. atsiskaitinėta papildomai imant paskolą ir pardavus vienintelį būstą, nutraukus darbo sutartį (kai neliko darbo), užsiregistravo Užimtumo tarnyboje, kūrė individualios veiklos planus ir ją pradėjo);
8.5. Pirmosios instancijos teismas nevertino skolos R. G. atsiradimo aplinkybių, pastarojo elgesio ir net neturėdamas jo atsiliepimo į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, išimtinai gynė tik jo teises, nesiekdamas skolininko ir kreditoriaus interesų pusiausvyros. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nepaisant kasmėnesinių išskaitų iš pareiškėjo pajamų bei jo papildomai sumokėtų 1 700 Lt, 7 500 Eur ir 15 316,08 Eur, skola nuo 7 000 Lt išaugo iki 155 675 Lt, kas leidžia spręsti apie tai, kad šiuo atveju labiau įžvelgtinas R. G., o ne pareiškėjo nesąžiningumas;
8.6. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo sąžiningai nurodytas išlaidas būtinųjų poreikių tenkinimui nepagrįstai laikė jo nesąžiningumu. Pareiškėjas nuomoja dviejų kambarių butą, nes buto nuomos mokestis (250 Eur) yra gerokai mažesnis, nei vieno kambario butų nuoma. Be to, pareiškėjo individualiai veiklai yra reikalingas garažas, nes dulkiniems įrankiams susidėti reikalinga patalpa; garažo nuomos kaina per mėnesį sudaro 25 Eur. Pareiškėjas, prašydamas iškelti bankroto bylą realiai nurodė, kad jam būtiniesiems poreikiams patenkinti reikia apie 825 Eur per mėnesį, t. y. daugiau lėšų, nei 2021 m. gaudavo darbo užmokesčio, kai su bendrasavininkais turėjo savo butą, gyveno su drauge ir kainos buvo 20–30 procentų mažesnės;
8.7. Pareiškėjas pagrįstai prašė nustatyti, kad individualios veiklos vykdymui reikalinga 30 procentų gautų individualios veiklos pajamų, laikotarpiui nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens D. P. nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti šio fizinio asmens kreditorinių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos. Šiuo savo prašymu pareiškėjas siekė turėti galimybę vykdyti individualią veiklą ir gauti iš jos pajamas, iš kurių galėtų tenkinti savo poreikius ir kreditorinius reikalavimus. Anot pareiškėjo, vykdant individualią veiklą nuo gautos sumos turi būti mokama 15 procentų dydžio gyventojų pajamų mokestis, kas mėnesį mokamos privalomojo socialinio draudimo įmokos, valstybinio socialinio draudimo įmokos, kurios nėra skirtos pareiškėjo poreikiams. Be to, pareiškėjui reikia įsigyti įrankius, juos prižiūrėti, remontuoti, įsigyti kitas darbui būtinas priemones, važiuoti į objektus, tai yra privalomos išlaidos, be kurių negali būti vykdoma individuali veikla generuojanti pajamas, todėl prašymas nustatyti reikalingą sumą individualios veiklos vykdymui negali būti traktuojamas, kaip asmens nesąžiningumas ar sąmoningas siekis bloginti savo turtinę padėtį.
9. Atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas – CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas taip pat nėra. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas iškelti fizinio asmens bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
11. Pareiškėjas apeliaciniame procese pateikė naujus įrodymus, t. y. 2019 m. liepos 15 d. diagnostinio tyrimo aprašymą, kuriame nurodyta stuburo išvarža, kas, jo teigimu, patvirtina, jog dėl sveikatos būklės jis negali dirbti sunkaus fizinio darbo.
12. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, nutarties 37–38 punktai).
13. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su pareiškėjo pateiktu nauju įrodymu, sprendžia, kad pateiktas dokumentas yra susiję su byloje sprendžiamu klausimu, įrodymas yra nedidelės apimties, jo priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl tinkamam atskirojo skundo išnagrinėjimui pareiškėjo pateiktas įrodymas priimamas.
Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo
14. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, netenkino pareiškėjo pareiškimo dėl bankroto bylos jam iškėlimo, konstatavęs pareiškėjo nesąžiningumą, kuris, teismo vertinimu, pasireiškė bandymu visais įmanomais būdais išvengti atsiskaitymų su kreditoriais ir mokėti jiems kuo mažesnes sumas. Apeliantas (pareiškėjas) nesutinka su skundžiama Kauno apylinkės teismo nutartimi; mano, kad teismas nepagrįstai jo elgesį laikė nesąžiningu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjo argumentais.
15. Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis).
16. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti bankroto bylą pareiškėjui FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, kuriame įtvirtinta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Taigi, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui kyla pareiga patikrinti ar pirmosios instancijos teismas teisingai atliko bankrutuoti siekiančio fizinio asmens sąžiningumo vertinimą.
17. Aplinkybės, ar asmuo tapo nemokus dėl nesąžiningų veiksmų (neveikimo), kiekvienu konkrečiu atveju pirmiausia vertintinos atsižvelgiant į FABĮ tikslą – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą. Teismų praktikoje pažymėta, kad fiziniai asmenys savo bankroto proceso metu turi dėti maksimalias pastangas užsitikrinti didesnių pajamų gavimą, kad susidarytų kaip galima didesnis pajamų ir išlaidų skirtumas, leidžiantis tenkinti kreditorių reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-706/2015). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindą daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Kasacinis teismas pastarojoje nutartyje taip pat atkreipė dėmesį, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui; tai reiškia, kad menkaverčiai ir reikšmingos įtakos mokumui neturėję sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti.
18. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo turtinės padėties, be kita ko nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. gegužės 6 d. pradėjo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ muitinės tarpininko atstovu, kur jam buvo mokamas minimalios mėnesinės algos darbo užmokestis, tačiau atskaičius mokesčius ir išskaitas pagal vykdomuosius raštus, laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d. į rankas vidutiniškai jam buvo išmokama per mėnesį 299,43 Eur darbo užmokesčio, o įsiskolinimams dengti buvo nukreipiama 132,18 Eur dydžio suma kas mėnesį. Darbo sutartis buvo nutraukta 2021 m. rugpjūčio 31 d., todėl nuo 2021 m. rugsėjo 10 d. iki 2022 m. birželio 9 d. pareiškėjui buvo mokama panašaus dydžio nedarbo draudimo išmoka. Šios aplinkybės teismui leido padaryti išvadą, kad pareiškėjas, būdamas darbingo amžiaus, neturėdamas sveikatos problemų, galėjo atlikti aktyvius veiksmus savo mokumui atkurti ir susirasti geriau apmokamą darbą. Teismas pareiškėjo aiškinimą, kad prasidėjus pandemijai jis negalėjo susirasti geriau apmokamo darbo, laikė nepateisinamu pasyvumu siekiant susirasti geriau apmokamą ar papildomą darbą ir atsiskaityti su kreditoriais.
19. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo (ne)sąžiningumo ir vertindamas pareiškėjo gaunamas pajamas bei jo siekį atsiskaityti su kreditoriais, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėją gana ilgą laiką tenkino itin mažas darbo užmokestis ir daromos mažos išskaitos grąžinant skolas. Tačiau vien formalus konstatavimas, kad asmuo gaunantis nedidelį darbo užmokestį, turi galimybes gauti didesnes pajamas, negali būti laikomas objektyviu argumentu, jog pareiškėjas realiai tokias galimybes turi. Kiekvienu konkrečiu atveju vertintina, ar pareiškėjas sąmoningai, t. y. iš esmės elgdamasis nesąžiningai kreditorių atžvilgiu, nesiekia susirasti geriau apmokamo darbo, ar geriau apmokamo darbo nesuradimą sąlygoja tam tikros tiek išorinės darbo rinkos aplinkybės (pvz. profesijos paklausa, keliami reikalavimai ir kt.), tiek pareiškėjo asmeninės savybės (pvz. išsilavinimas, įgūdžiai ir kt.). Taigi, bendrame pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų dėl pareiškėjo turtinės padėties vertinimo kontekste, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad visos tokiam vertinimui reikalingos faktinės aplinkybės byloje nebuvo visapusiškai atskleistos ir ištirtos. Pavyzdžiui, tai, kad pareiškėjui yra daugiau nei 50 metų, jis nėra įgijęs jokios specialybės, jam 2019 m. diagnozuoti pakitimai juosmeninėje stuburo dalyje, dėl ko, galimai yra apribotos galimybės dirbti fizinį darbą, kad jis, vis dėlto, deda pastangas atkurti savo mokumą pagal galimybes dengdamas įsiskolinimus (įsiskolinimą R. G. dengė ne tik išskaitomis nuo darbo užmokesčio, bet ir pervesdamas jam didesnes sumas), ieškodamas galimybių uždirbti daugiau (pradėjo vykdyti savo individualią veiklą) ir pan. Be to, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nevertino ar egzistavo pareiškėjo galimai nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys.
20. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo veiksmai bei dedamos pastangos, siekiant kuo daugiau atsiskaityti su kreditoriais gali būti vertinami jau fizinio asmens bankroto proceso metu, o fizinio asmens sąžiningumas kreditorių atžvilgiu jau iškėlus bankroto bylą yra vertinamas pakartotinai ir žymiai išsamiau, nei tai galima nustatyti bankroto bylos iškėlimo stadijoje, pvz. iškėlus bankroto bylą, bankroto administratorius turi patikrinti asmens sudarytus sandorius per 36 mėnesius, ir, nustatęs asmens nesąžiningumą, gali kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nutraukimo, tokia teisė taip pat suteikta kreditoriams (FABĮ 24 straipsnio 9 punktas), be to pastangos ieškoti geriau apmokamo darbo dažnai įtraukiamos į asmens nemokumo planą, kurio vykdymas yra kontroliuojamas tiek administratoriaus, tiek kreditorių.
21. Atsižvelgdamas į aukščiau paminėtas aplinkybes ir nurodytas teisės aiškinimo bei taikymo taisykles, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad aptariamu atveju su galimu pareiškėjo nesąžiningumu susijusios aplinkybės nebuvo išsamiai atskleistos ir detaliai įvertintos, be kita ko nevertintas ir nustatytų aplinkybių ryšys su asmens nemokumu, taip iš esmės neatskleidžiant ir bylos esmės, todėl skundžiama nutartis naikintina, bylą perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi tokio pareiškimo nagrinėjimas yra apylinkės teismo kompetencija (FABĮ 4 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. kovo 22 d. nutartį ir klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.