Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-02-14 · Civilinė byla Nr. 2S-397-560/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-02-14
Bylos Nr.
2S-397-560/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Dainius Rinkevičius
Skolininkas
T. T.
Kreditorius
R. V.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-397-560/2014Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1.; 122.3. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. vasario 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Dainius Rinkevičius,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininko T. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus R. V. pareiškimą skolininkui T. T. dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kreditorius R. V. pateikė pareiškimą dėl 37 000 Lt skolos, 5 procentų metinių palūkanų ir 209 Lt žyminio mokesčio priteisimo iš skolininko T. T.. Reiškiamam reikalavimui užtikrinti kreditorius prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininko turtą ir pinigines lėšas. Nurodė, kad prašoma iš skolininko priteisti suma yra didelė, skolininkas ilgą laiką nevykdo savo įsipareigojimų, todėl, kreditoriaus manymu, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo įsakymo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-10-30 nutartimi kreditoriaus R. V. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir areštavo skolininko T. T. nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 37 000 Lt sumai, o šiam turtui nesant ar jo nepakankant – pareikšto reikalavimo ribose skolininko pinigines lėšas, esančias kredito įstaigų sąskaitose, pas trečiuosius asmenis, ir grynuosius pinigus kasose, leidžiant daryti privalomus atsiskaitymus biudžetui, su darbo teisiniais santykiais susijusias išmokas bei mokėjimus kreditoriui; nesant turto ir piniginių lėšų – atsakovui priklausančias turtines teises. Teismas nurodė, kad pritaikius minėtą apsaugos priemonę, kuri yra laikina, bus efektyviau užtikrintas materialinių teisių gynimo būdas. Pažymėjo, kad reikalavimas yra turtinio pobūdžio, kuris laikytinas dideliu, ir tai yra pakankama aplinkybė laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nes sukelia galimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Nurodė, jog klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo spręstinas nepranešus apie tai skolininkui, kadangi, teismo nuomone, toks pranešimas realiai sukels grėsmę laikinųjų apsaugos priemonių taikymui arba jų taikymą padarys neįmanomą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Skolininkas T. T. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-30 nutartį. Nurodo, kad tai, jog kreditoriaus reikalavimas nagrinėjamoje byloje kildinamas iš įgaliojimo, o ne iš dvišalio sandorio, teismui turėjo sukelti abejonių, ar kreditoriaus reikalavimas yra pagrįstas. Pažymėjo, kad kreditorius, teikdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, jo nepagrindė ir nemotyvavo. Nurodė, kad skolininkas turi kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, tai įrodo pridedami dokumentai. Nors 2013-11-12 antstolio turto apraše skolininkui nurodytos ½ dalies 0,0799 ha žemės sklypo vertė pažymėta tik 1 Lt, tačiau šio turto, priklausančio sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tikroji vertė sudaro daugiau nei 220 000 Lt. Nurodo, kad skolininkas yra dirbantis asmuo, turi nuolatines pajamas, tai žinojo ir kreditorius, tačiau duomenų apie pajamas teismui pateikti negali dėl laiko stokos. Pabrėžė, kad dėl to, jog skolininkui nebuvo pranešta apie prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jis neturėjo galimybės pateikti įrodymų apie savo turtinę padėtį ir apie tai, jog skolininkui 37 000 Lt suma nėra didelė.

Kreditorius R. V. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kurį prašo atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad skolininkas su atskiruoju skundu nepateikė duomenų, kurie paneigtų kreditoriaus pareiškime nurodytas aplinkybes. Nurodė, kad skolininko nurodytam nekilnojamajam turtui – žemės sklypui ir gyvenamajam namui – yra įregistruota hipoteka, taigi skolininkas negali laisvai disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiais turto vienetais. Be to, nekilnojamojo turto vienetui esant apsunkintam hipoteka, 1 Lt turto vertės antstolio turto apraše nurodymas yra pagrįstas, nes skolininkas yra įsipareigojęs hipotekos kreditoriui įvykdyti tam tikros piniginės sumos prievolę. Skolininko pateiktas 2005 m. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašas nėra aktualus ir neįrodo nekilnojamojo turto 220 000 Lt vertės. Be to, antstolio turto apraše nurodyta skolininko daiktų vertė siekia tik 14 501 Lt sumą, o skolininkas nepateikė jokių duomenų, kad daiktų vertė yra didesnė, taip pat nepateikė įrodymų apie jo darbo užmokestį. Nurodo, kad, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimą, teismas nesprendžia kreditoriaus pagrįstumo klausimo, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog teismas nepagrįstai neįvertino kreditoriaus R. V. reikalavimo, kylančio iš įgaliojimo, pagrįstumo. Taip pat nurodė, kad įstatymas suteikia teismui teisę spręsti dėl būtinybės informuoti atsakovą apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą. Šiuo atveju skolininkui nebuvo pranešta apie tokį prašymą pagrįstai, kadangi teismas turėjo pakankamai duomenų, leidžiančių spręsti apie grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui bei apie skolininko nesąžiningumą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktą bylos medžiagą, šalių paaiškinimus ir atsikirtimus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant procesinės ir materialinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo.

Pagal CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tokios, kurios užkirstų galimybę išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo, bylos nagrinėjimo metu būtų užtikrinta ta pati atsakovo bei ieškovo turtinė padėtis, kuri buvo iki ieškovo kreipimosi į teismą. Įvertinęs pateiktus duomenis bei nustatęs, kad kreditoriaus R. V. reikalavimas yra turtinio pobūdžio, o pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo reikalaujama iš skolininko T. T. priteisti suma yra didelė – 37 000 Lt, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog yra pagrindas taikyti kreditoriaus prašomą laikinąją apsaugos priemonę – skolininko turto areštą, nes jo netaikius galimai kreditoriui palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar pasidaryti neįmanomu. Skolininkas T. T. atskirajame skunde nepateikė nei faktinių, nei teisinių argumentų, paneigiančių šią pagrįstą apylinkės teismo išvadą.

Minėta, pagal CPK 144 str. 1 d. asmenys, teikiantys prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Ieškinio pagrįstumo preliminarus (prima facie) įvertinimas reiškia, kad teismas iš paties ieškinio reikalavimo bei ieškinio faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio nusprendžia, jog ieškinys yra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau pats ieškinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės bei atitinkamai teismas netiria ir nevertina ieškinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-09-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011; 2011-09-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2010/2011). Taigi nagrinėjamu atveju nesant akivaizdžių duomenų apie priimto pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo nepagrįstumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į nurodytas aplinkybes, leidusias daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas būsimo teismo sprendimo įvykdymas.

Pagal susiformavusią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką vien didelė ieškinio suma sudaro pagrindą preziumuoti, kad kilo reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis 2011-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-658/2011; 2011-02-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-152/2011). Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas, atsižvelgdamas į turimų įrodymų visetą, sprendžia, ar ieškinio (pareiškimo) suma konkretaus atsakovo (skolininko) atžvilgiu pripažintina didele. Kitaip tariant, kiekvienu atveju teismas turi vertinti, ar pareikšto ieškinio (pareiškimo) suma yra didelė konkrečiam atsakovui (skolininkui), ar ne. Teismas konkrečiam asmeniui pareikštą turtinio reikalavimo sumą turi vertinti pagal jo turimo turto vertę, pajamas, įsipareigojimus ir pan. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad apeliantas, skųsdamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-30 nutartį, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pateikė dokumentus ir argumentus, kurie, jo manymu, įrodo, jog skolininko finansinė padėtis yra tokia gera, jog nekyla grėsmė kreditoriui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skolininko pateikti dokumentai neįrodo, jog būsimo galimai kreditoriui palankaus teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės ar netaps neįmanomu. Pažymėtina, kad atsakovas su 2013-11-21 atskiruoju skundu pateikė 2005-01-17 VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašą, iš kurio matyti skolininkui nuosavybės teise priklausantis turtas – ½ dalis žemės sklypo ir ½ dalis pastato-gyvenamojo namo, tačiau matyti, kad šis skolininkui priklausantis turtas apsunkintas hipoteka. Be to, skolininkas nurodo, jog minėto išrašo duomenimis, skolininkui priklausančio turto vertė sudaro daugiau nei 220 000 Lt, tačiau pažymėtina, jog pateiktame 2005-01-17 VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta vertė nėra aktuali bylos nagrinėjimo metu. Taip pat su atskiruoju skundu pateiktas ir antstolio M. D. 2013-11-12 turto aprašas, kuriame aukščiau minėto žemės sklypo vertė nurodyta 1 Lt, tuo tarpu ir visų skolininkui priklausančių daiktų vertė siekia tik 14 501 Lt. Pažymėtina, kad skolininkas T. T., teigdamas, jog antstolio turto apraše nurodyta žemės sklypo kaina yra nepagrįsta, nepateikė teismui jokių aktualių įrodymų apie didesnę žemės sklypo vertę. Taip pat teismui nepateikti jokie kiti įrodymai apie skolininkui priklausantį turtą ir gaunamas pajamas, t. y. teismas neturi jokių kitų dokumentų, įrodančių gerą skolininko finansinę padėtį. Taigi, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog skolininkas objektyviais įrodymais neįrodė, kad reikalavimo suma (37 000 Lt) jam nėra didelė ir kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog laikinosios apsaugos priemonės skolininko atžvilgiu pritaikytos nepagrįstai.

Skolininkas atskirąjį skundą taip pat grindžia ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išnagrinėjo kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešęs skolininkui. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismo nutartis nenaikintina, nes pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kreditoriaus nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, manė, kad pranešimas gali sutrukdyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, o pagal CPK 148 str. tokias aplinkybes nustato klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjantis teismas. Be to, teismas pažymi, kad, atsižvelgiant į įstatymo leidėjo nustatytą itin trumpą terminą klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėti, atsakovo informavimas apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą yra labiau orientuotas ne į galimybę suteikti atsakovui teisę į atsiliepimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, o į galimybę atsakovui kuo greičiau realizuoti savo priešpriešinę teisę – prašyti teismo laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita (CPK 146 str.), panaikinti (CPK 150 str.). Nepranešimas iš anksto apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimą savaime nedaro nutarties negaliojančia. Šiuo atveju skolininkui suteikiama teisė būti išklausytam vėliau, pateikiant atskirąjį skundą dėl priimtos nutarties, kaip tai numatyta CPK 151 str.

Pažymėtina, kad įstatymas suteikia teisę atsakovui motyvuotu prašymu kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita (CPK 148 str. 1 d.), įmokėti reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą, pateikti laidavimo raštą arba įkeisti turtą (CPK 148 str. 2 d.).

Taigi, dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nėra pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo nutartį nepagrįsta ir neteisėta, todėl atskirasis skundas netenkintinas.

Taip pat kreditorius R. V. prašo teismo priteisti 500 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, atlyginimą. Pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidos paskirstomos teismo procesiniu sprendimu, kuriuo byla išnagrinėjama iš esmės arba užbaigiama nepriimant sprendimo dėl ginčo esmės (CPK 93 str., 94 str., 96 str.). Atkreiptinas dėmesys, kad šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi civilinė byla nėra užbaigiama, dėl to konstatuotina, jog bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą privalės išspręsti pirmosios instancijos teismas, priimdamas galutinį procesinį sprendimą nagrinėjamoje byloje. Analogiška praktika formuojama ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012-12-20 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1465/2012.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 str. 1 d. 1 p., 338 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Dainius Rinkevičius