- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-28
- Bylos Nr.
- 2A-374-302/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11639-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Alma Urbanavičienė, Henrichas Jaglinskis
- Atsakovas
- AB „Lietuvos energija“
- Ieškovas
- BUAB „Hidroelektromontažas“
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš Romualdos Janovičienės ( kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Henricho Jaglinskio ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo AB „Lietuvos energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Hidroelektromontažas“ ieškinį atsakovui AB „Lietuvos energija“ dėl įskaitymo akto pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ir skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Hidroelektromontažas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslinęs prašė pripažinti negaliojančiais ab initio 2012 m. sausio 26 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto ir 2012 m. liepos 31d. PVM sąskaitos-faktūros pagrindu atsakovo atliktus įskaitymus, taikyti restituciją ir priteisti iš AB “Lietuvos energija" 123 636,28 Lt dydžio sumą ieškovo BUAB “Hidroelektromontažas" naudai, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad atsakovas 2012 m. sausio 26 d. ir 2012 m. liepos 31 d. atliko vienarūšių finansinių reikalavimų įskaitymus, kuriais atsakovo skola ieškovui atitinkamai sumažėjo 2 636,28 Lt ir 121 000 Lt dydžio sumomis, tuo metu galiojus ieškovo atžvilgiu pritaikytam turto areštui. Atsakovas 2012 m. sausio 26 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto pagrindu atliko 2 636,28 Lt įskaitymą, kuomet buvo areštuotos 2011 m. sausio 14 d. antstolės I. B. patvarkymu Nr. 0011/10/09387 bei 2011 m. vasario 2 d. antstolio G. B. patvarkymu Nr. 0040/11/00052/JJ-95 UAB „Fima" ir Valstybinės mokesčių inspekcijos naudai UAB „Hidroelektromontažas" lėšos, esančios ar ateityje būsiančios AB „Lietuvos energija". Atsakovas 2012 m. liepos 31 d. AB „Lietuvos energija" išrašytos PVM sąskaitos- faktūros (serija LEN Nr. 001769) pagrindu įskaitė 121 000 Lt sumą į AB „Lietuvos energija" reikalavimus BUAB „Hidroelektromontažas". Pažymėjo, kad šis įskaitymas buvo atliktas, galiojus tiek antstolių I. B. ir G. B. pritaikytam AB „Lietuvos energija" esančių ar ateityje būsiančių ir UAB „Hidroelektromontažas" priklausančių lėšų areštui, tiek Vilniaus apygardos teismui 2012 m. kovo 8 d. pritaikytam turto areštui (priėmus Ieškovo kreditorių pareiškimą dėl bankroto bylos Ieškovui iškėlimo), tiek Vilniaus apygardos teismui 2012 m. gegužės 7 d. pritaikytam nekilnojamojo ir kito ilgalaikio materialiojo turto areštui (iškėlus Ieškovui bankroto bylą). Akcentavo, kad atsakovas apie 2012 m. liepos 31 d. AB „Lietuvos energija" PVM sąskaitos-faktūros serija LEN Nr. 001769 pagrindu atliktą įskaitymą informavo ieškovą tik 2013 m. vasario 21 d., taip pažeisdamas tiek CK 6.134 str. l d. 6 p., CK 6.131 str. 2 d., tiek įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 3 p. ir 35 str. nuostatas. Ieškovas yra įsitikinęs, kad atsakovo atlikti vienarūšių reikalavimu įskaitymai yra niekiniai pagal CK 1.80 str., negaliojantys, pagal CK 6.66 pažeidžiantys ieškovo kreditorių interesus, ir prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo nuostatoms - CK 6.134 str. l d. 6 p. bei CK 6.131 str. 2 d.. Kadangi atsakovo atlikti įskaitymai prieštarauja CK 1.80 str. įtvirtintoms imperatyvioms įstatymo normoms ir pažeidžia ieškovo kreditorių teises ir teisėtus interesus, įskaitymus pripažinus negaliojančiais, yra pagrindas taikyti restituciją, remiantis CK 6.145 str. nuostatomis, bei grąžinti ieškovui visas įskaitytas lėšas, t. y. 123 636,28 Lt dydžio sumą. Pažymėjo, kad pagal CPK 85 str. l d. 11 p. bylose dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ieškinio suma nustatoma pagal atsakovo grąžintinas sumas, jeigu pripažinus sandorį negaliojančiu būtų taikoma restitucija. Taigi, atsižvelgiant į faktinę situaciją ir teisinį reglamentavimą, akivaizdu, kad ieškinio suma turėtų būti abiejų įskaitymų suma, kuri lygi 123 636,28 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas AB „Lietuvos energija“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad atsakovo atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymai ieškovo atžvilgiu, t. y. 2012-01-26 Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto bei 2012-07-31 PVM sąskaitos-faktūros serija LEN Nr. 001769 pagrindu atlikti įskaitymai yra laikytini teisėtais ir galiojančiais. Teigė, kad įskaitymai buvo atlikti iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo bei buvo atlikti nepažeidžiant antstolių patvarkymų. Pažymėjo, kad ieškovas neturi teisės ginčyti atliktų įskaitymų remdamas actio Pauliana institutu, o be to ieškovas neįrodė actio Pauliana sąlygų egzistavimo, kadangi įskaitymais nebuvo pažeisti kitų kreditorių interesai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 18 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino negaliojančiais ab initio 2012 m. sausio 26 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto ir 2012 m. liepos 31d. PVM sąskaitos-faktūros pagrindu atsakovo atliktus įskaitymus; priteisė iš atsakovo AB „Lietuvos energija" 123 636,28 Lt dydžio sumą ieškovo BUAB „Hidroelektromontažas" naudai, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 3 484,14 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priimdamas sprendimą, teismas iš byloje esančių duomenų nenustatė, jog ieškovas sutiko su tokiu įskaitymu bei laikė jį pagrįstu. Pažymėjo, jog atsakovas byloje neįrodė, kad ieškovas BUAB „Hidroelektromontažas“ buvo nesąžiningas, todėl įskaitymui, atliktam 2012-01-26 tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktu, netaikomos CK 6.66 str. nuostatos (actio Pauliana). Be to, atkreipė dėmesį į tai, jog atsakovas apie tai, jog ieškovui yra taikoma laikinoji apsaugos priemonė pagal 2010-08-30 Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo nutartį byloje Nr. L2-7400-862/2010 buvo informuotas, todėl įskaitymas pažeidžia CK 6.134 str. 1 d. 6 p. reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog ieškovas nedavė sutikimo atlikti įskaitymą ir 2012-07-31 PVM sąskaitos-faktūros pagrindu, o apie Vilniaus apygardos teismo 2012-03-08 nutartimi pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę jam taipogi buvo žinoma, todėl konstatavo, jog ir šio dokumento pagrindu atsakovas įskaitymo negalėjo atlikti. Nustatęs minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog tiek 2012-01-26 tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktu atliktas įskaitymas, tiek 2012-07-31 PVM sąskaitos-faktūros pagrindu atliktas įskaitymas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai
Apeliantas AB „Lietuvos energija“ pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimo ir prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą-ieškinį atmesti. Nurodo, kad antstolės I. B. patvarkyme, kuriuo atsakovas buvo informuotas apie Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2010-08-30 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, buvo nustatytas draudimas ieškovui mokėtinas sumas pervesti tiesiogiai į ieškovo sąskaitą. Vietoje tokių veiksmų patvarkyme buvo nurodyta mokėtinas sumas pervesti į antstolių depozitines sąskaitas. Pabrėžia, kad šiuo atveju jokie mokėjimai nebuvo atliekami, nes galiojanti atsakovo prievolė pasibaigė atsakovui atlikus vienašališką sandorį-įskaitymą. Taigi, 2012-01-26 atliktu įskaitymu antstolės I. B. patvarkyme nustatyti mokėtinų sumų pervedimų į ieškovo sąskaitą ribojimai pažeisti nebuvo. Be to atkreipia dėmesį į tai, jog Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2010-08-30 nutartimi laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos tik pas konkrečius subjektus, t.y. būtent bankuose ir kitose kredito įstaigose, esančioms ieškovo lėšoms. Todėl, pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino 2010-08-30 nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pobūdžio bei apimties, todėl vertindamas atlikto įskaitymo teisėtumą, padarė materialinės teisės pažeidimą. Apelianto manymu, skundžiamu sprendimu buvo klaidingai įvertintos reikšmingos faktinės aplinkybės bei neteisingai pritaikytos materialinės teisės normos, todėl 2012-01-26 Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu atliktas įskaitymas negali būti laikomas prieštaraujančiu imperatyviems teisės aktų reikalavimams. Apeliantas taip pat nurodo, jog ieškovas iki pat 2013 m. vasario 15 d. nei teisminio proceso metu, nei jokiomis kitomis priemonėmis neginčijo nei aplinkybių, jog jis pažeidė Garantinio periodo sutarties nuostatas, nei jam paskirtos baudos fakto ar dydžio. Todėl atsakovas pagrįstai laikė, kad su padarytais pažeidimais ir paskirta bauda ieškovas sutiko. Atsižvelgiant į tai, kad atliekant įskaitymą 2012-07-31 PVM sąskaitos-faktūros pagrindu jokio ginčo teisme nebuvo, o toks ginčas buvo inicijuotas ieškovo bankroto administratoriaus daugiau nei pusei metų po atlikto įskaitymo, darytina išvada, kad CK 6.314 str. 1 d. 1 p. nustatytas reikalavimas pažeistas nebuvo, o teismo išvada, kad šiuo atveju buvo įskaityti ginčijami nuostoliai, neatitinka ginčo faktinių aplinkybių ir teisine prasme yra klaidingi. Teismas sprendime taip pat nurodė, kad kaip ir pirmojo įskaitymo atveju, 2012-07-31 PVM sąskaitos-faktūros pagrindu atliktas įskaitymas prieštaravo CK 6.134 str. 1 d. 6 p., t.y. draudimui įskaityti, kai prievolės dalykas yra turtas, į kurį negalima nukreipti išieškojimo. Tokio nurodytos nuostatos interpretacija yra klaidinga, nes CK 6.134 str. 1 d. 6 p. nustatyto turto, į kurį negalima nukreipti išieškojimo, sąvoka negali būti tapatinama su turtu, kuriam pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Be to, apeliantas pažymi, jog net ir tuo atveju, jei hipotetiškai būtų pripažįstama, jog apeliantas negalėjo atlikti įskaitymo, nes tuo metu galiojo Vilniaus apygardos teismo 2012-03-08 nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, minėta nutartimi laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos tik 26 579,27 Lt vertės turtui. Tai reiškia, kad tokiu atveju atsakovo įskaitymo teisė, jei net teoriškai ir būtų ribojama, tai ribojama tik šia suma, o įskaityti likusią sumą jokio draudimo apskritai nebuvo.
Atsiliepimas
Ieškovas BUAB „Hidroelektromontažas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovas neneigia, jog įskaitymus atliko tiek galiojant ieškovo turto areštams, apie kuriuos atsakovas faktiškai žinojo, tiek konstatavus ieškovo nemokumą bei iškėlus bankroto bylą. Pabrėžia, kad atsakovas buvo informuotas apie turto- ieškovo lėšų, esančių pas atsakovą- areštą, todėl neturėjo teisės disponuoti ieškovui mokėtinomis lėšomis. Atsižvelgiant į tai, ieškovas kategoriškai nesutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, kad neva antstolės I. B. 2011-01-04 patvarkyme neva buvo nustatytas tik draudimas „ieškovui mokėtinas sumas pervesti tiesiogiai į ieškovo sąskaitą“. Ieškovo manymu, apeliantas pažeidė antstolių pritaikytus areštus, todėl neteisėtai disponavo ieškovo lėšomis, esančiomis apelianto žinioje. Ieškovo manymu, šiuo atveju nors ir nepavyko nustatyti 121 000 Lt dydžio įskaitymo atlikimo datos, tačiau bet kuriuo atveju ar apeliantas įskaitymą atliko prieš ar po bankroto bylos iškėlimo ieškovui, atsakovo atliktas 121 000 Lt dydžio įskaitymas yra niekinis ir negaliojantis. Be to, apeliantas į bylą nepateikė absoliučiai jokių įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantas būtų informavęs ieškovą apie 2012-07-31 PVM sąskaitos-faktūros pagrindu pritaikytą 121 000 Lt dydžio baudą ir atliktą įskaitymą anksčiau nei 2013-02-21 raštu. Atsižvelgiant į tai, ieškovo manymu, pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo bylą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, nors iš dalies nesutikdamas su teismo sprendimo motyvais, sprendžia, kad priimtas sprendimas teisėtas, todėl nekeistinas.
Byloje nustatyta, kad šalys 2012-01-26 tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktu atliko tarpusavio įsiskolinimų įskaitymą 2 636,28 Lt sumai, kuriuo buvo sumažintas atsakovo įsiskolinimas ieškovui (b.l. 15-16). Atsakovas 2012-07-31 PVM sąskaitos-faktūros pagrindu atliko vienašalį savo 121.000,00 Lt skolos įskaitymą į neva ieškovo skolą, susidariusią dėl atsakovo paskirtos ieškovui baudos (b.l. 19).
Ieškovas abu įskaitymus ginčija CK 6.66 str. numatytais pagrindais.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Aukštaitijos statyba“ v. AB bankas „Hansa – LTB“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-917/2003).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vinukas“ v. UAB „LCL“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. J. B., A. B. ir R. Š., bylos Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutavusi UAB „Balmeto Medis“ v. „Simega“, bylos Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. S. v. R. M. ir J. M., bylos Nr. 3K-3-25/2012; kt.).
Dėl ieškovo nemokumo sandorių sudarymo metu.
Viena šio ieškinio sąlygų yra ta, kad actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį skolininkas sudarė nesąžiningai, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad jo sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises. Tai reiškia, kad skolininko sudaromas sandoris turi pažeisti bent vieno kreditoriaus interesus ir teises. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus interesus: jei dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; jei skolininkas būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; jei kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Dėl skolininko nemokumo šiuo aspektu pažymėtina, kad CK 6.66 straipsnyje nenurodyta nemokumo kriterijų ar sampratos, tačiau kituose teisės aktuose jis yra apibrėžtas ir gali būti taikomas. Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas. Pagal ĮBĮ 2 straipsnį įmonės nemokumas yra apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Nemokumas kaip teisinė sąlyga actio Pauliana atveju suprantamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
Nagrinėjamoje byloje teismas netyrė ir nekonstatavo ieškovo nemokumo būsenos, tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pagal byloje esančius duomenis yra pagrindas išvadai, kad ieškovas akto apie tarpusavio įsiskolinimų įskaitymą pasirašymo metu (2012-01-26) ieškovas buvo nemokus. Iš Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutarties, kuria ieškovui buvo iškelta bankroto byla, matyti, kad teismas ieškovo nemokumą konstatavo jau 2011 m rugsėjo 30 dienai, kadangi tai dienai pagal įmonės balansą ieškovas turėjo turo ir gautinų sumų 3 533 440 Lt, o mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai buvo 3 247 530 Lt sumai, be to nurodytai dienai ieškovas turėjo nuostolių 230 141 Lt sumai. Po 2001-09-30 ieškovo finansinė padėtis nepagerėjo, per tą laiką buvo pateikta antstoliams ne vienas vykdomasis dokumentas dėl didelių sumų priverstinio išieškojimo. Tokiu būdu sudarant ginčijamą sandorį (pasirašant tarpusavio įsiskolinimų įskaitymą aktą) ieškovas buvo nemokus. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo sudarytas kitas sandoris vienašalis skolos įskaitymas, atliktas 2012-07-11, taip pat sudarytas esant ieškovui nemokiam ir esant priimtai Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutarties, kuria ieškovui buvo iškelta bankroto byla. Nors ši nutartis įsiteisėjo 2012 m. rugpjūčio 27 d. (b.l. 26-30), tačiau atsakovui buvo žinoma apie ieškovui keliamą bankroto bylą, nes dar 2013 m. kovo 8 d. teismas buvo priėmęs nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – arešto visam ieškovo turtui esant paduotam ieškiniui dėl bankroto bylos iškėlimo (b.l. 20-21), kuri skelbiama viešai.
Skolininko sudarytas sandoris gali pažeisti kreditoriaus teises, jei skolininkas, turėdamas kelis kreditorius ir būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam bent vienam kreditoriui. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditoriaus teisių pažeidimu, be kita ko, laikomas atvejis, kai skolininkas yra nesąžiningas tuo, kad, būdamas nemokus, ginčijamu sandoriu suteikia pirmenybę kitam kreditoriui. Esant nemokumo situacijai skolininkas privalo elgtis sąžiningai. Viena actio Pauliana taikymo sąlygų yra skolininko nesąžiningumas. Tai – skolininko žinojimas ar turėjimas žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises. Būdamas nemokus, jeigu įstatymai nedraudžia, skolininkas turi teisę sudaryti sandorius ir vykdyti atsiskaitymus, bet neturi teisės sudaryti pranašumo nė vienam kreditoriui. Sąžiningo elgesio tokioje situacijoje neatitinka tai, jeigu jis iš keleto kreditorių išskiria vieną ar kelis ir visiškai atsiskaito. Toks skolininko veiksmas reiškia jo nesąžiningumą, o tam tikromis aplinkybėmis yra uždraustas baudžiamojo įstatymo. BK 208 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sunkioje ekonominėje padėtyje ar nemokumo atveju, kai akivaizdžiai gresia bankrotas ir nėra galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, o patenkinami tik vieno kreditoriaus reikalavimai ir taip padaroma žala likusiems kreditoriams, tokia veika yra vertinama kaip skolininko nesąžiningumas. Esant visoms baudžiamosios atsakomybės sąlygoms ji užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Teisėjų kolegija vertina, kad pranašumo vienam kreditoriui suteikimas kaip actio Pauliana aplinkybė yra ir kreditoriaus teisių pažeidimas, ir skolininko nesąžiningumas.
Teismų praktikoje pasisakyta, kad vertinant, ar pirmenybės suteikimas vienam kreditoriui pažeidė kitų kreditorių, kurių interesais pareikštas actio Pauliana, interesus ir teises, reikia atsižvelgti į konkrečias bylos aplinkybes, o vien nustatytos atsiskaitymo tvarkos pažeidimo konstatavimo neužtenka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2002 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. A. v. R. S., J. Ch., Z. G., bylos Nr. 3K-3-221/2002).
Dėl ieškovo ir atsakovo sąžiningumo.
Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai. Esant nemokumui, bet dar nesant iškeltos bankroto bylos, įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno kreditoriaus reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Tokius sprendimus gali padiktuoti verslo logika, nes kartais tai gali būti vienintelė racionali išeitis išvengti bankroto. Svarbu, kad turto perleidimas nepažeistų kitų analogiškoje situacijoje esančių kreditorių teisių. Pavyzdžiui, kiti kreditoriai gali būti suinteresuoti įsigyti tą patį turtą (daiktus, lėšas ar kt.) ir įskaityti savo reikalavimus tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kreditoriui nedraudžiama iki bankroto bylos iškėlimo daryti įskaitymus, bet skolininkas turi pareigą nepažeisti kitų kreditorių interesų. Jeigu, be kreditoriaus, kuriam perleistas reikalavimas į lėšas, nemokumo padėtyje esantis skolininkas turėjo daugiau kreditorių, kurių reikalavimai buvo piniginiai, o su jais liko neatsiskaityta, tai yra pagrindas išvadai, kad kitų kreditorių interesai buvo pažeisti, nepriklausomai nuo to, kad įmonės nemokumas nedidėjo arba nepakito. Ta aplinkybė, kad įmonės nemokumas dėl skolininko sudaryto sandorio nepadidėjo ar išliko toks pats, nėra teisiškai lemianti ar reikšminga, sprendžiant, ar yra pažeistos kitų kreditorių teisės ar interesai, nes jie gali būti pažeidžiami kitais būdais, nesusijusiais su nemokumu. Kreditorių teisės ar interesai gali būti pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pats ar nedidėja, pavyzdžiui, tik keičiasi turto struktūra, bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris nemokumo situacijoje jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus. Įmokų paskirstymą, esant kelioms skoloms, nesant šalių susitarimo, reglamentuoja įstatymai (pavyzdžiui, CK 6.55 straipsnis, Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas).
Nagrinėjamoje byloje kaip jau minėta, ieškovas turėjo daugiau kreditorių, kurių reikalavimai buvo piniginiai, o ginčijami sandoriai buvo sudaryti ieškovui esant faktiškai nemokiam, neturint pakankamai pinigų visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu, todėl turėjo būti laikomasi Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnyje nustatytos mokėjimo eilės tvarkos. Teisėjų kolegija vertina, kad šie argumentai atitinka teisines actio Pauliana taikymo nuostatas dėl kreditoriaus teisių pažeidimo, jeigu sudarytu sandoriu yra pažeidžiami kitų kreditorių interesai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmenybę suteikti vienam kreditoriui – atsakovui byloje pasirašant tarpusavio įsiskolinimų įskaitymo aktą nebuvo jokio pagrindo. Kolegija nesutinka su teismo padaryta išvada, kad ieškovas šio akto pasirašymo metu buvo nesąžiningas. Aukščiau nurodytos aplinkybės apie tai, jog jis žinodamas, kad turi kitų kreditorių, tačiau pirmenybę suteikdamas tik vienam iš kreditorių rodo jo nesąžiningumą, kuris pripažįstamas pagal teismų praktiką analogiškoje situacijoje.
Pažymėtina ir tai, kad atsakovas sudarydamas abu sandorius taip pat buvo nesąžiningas, nes tiek vienu atveju sudarant dvišalį sandorį (pasirašant tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą), tiek atliekant vienašalį įskaitymą, atsakovui buvo žinomas ieškovo nemokumas, tai, kad jis turi ne vieną kreditorių, ką patvirtina atsakovui antstolių siunčiami pranešimai apie iš ieškovo vykdomus išieškojimus (b.l. 13,14).
Dėl privalėjimo sudaryti sandorį kolegija plačiai nepasisako, nes šalys šia aplinkybe nesiremia, o byloje nenustatyta, kad tokia pareiga kilo iš įstatymo (pvz., viešojo pirkimo sutartys (CK 6.380 straipsnis), energijos pirkimo–pardavimo sutartys (CK 6.383 straipsnis), tokia pareiga nustatyta teismo sprendimu (pvz., paskolos sutartyje nustatytas skolininko įsipareigojimas pagal kreditoriaus pareikalavimą įkeisti turtą), ikisutartinių santykių, viešo konkurso ir kitų imperatyvų, iš kitos sutarties ar savanoriško įsipareigojimo sudaryti sutartį (CK 6.156 straipsnio 2 dalies išimtis).
Dėl išdėstyto ieškovo reikalavimas pripažinti abu sandorius negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu yra pagrįstas.
Kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad pirmos instancijos teismas pasisakydamas dėl 2012-01-26 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms – ieškovo turto areštui, negalima atlikti tokio įskaitymo. Teismas per plačiai taikė sprendime nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2011, nes Aukščiausiasis Teismas šioje nutartyje nepasisakė dėl įskaitymo atlikimo esant ne taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms ne bet kokioje byloje ir situacijoje, o tik tuo atveju, kai yra priimtas teismo ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei ir dėl šios bylos pritaikytos minėtos priemonės, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje sprendžiant apie 2012-01-26 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą galiojimą, jo sudarymo metu tokios laikinosios apsaugos priemonės ieškovo turtui taikytos nebuvo. Nors kolegija ir nesutinka su šiuo teismo argumentu, tačiau dėl to naikinti sprendimą, kuris iš esmės yra teisėtas nėra pagrindo, o dėl jo teisėtumo kolegija pasisakė.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str.1 d. 1 p.).
Atmetus apeliacinį skundą apelianto turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, kurias jis prašo priteisti, nepriteistinos (CPK 93 str.), ieškovas duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.
Kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.