Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. J. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. J. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį ir jai skirta 3 metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 (septynioms) paroms.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu atimta teisė vairuoti visų rūšių transporto priemones 3 (trejiems) metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. nuteista už tai, kad 2010 m. rugsėjo 10 d. apie 15 val. (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos, (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje, kelio (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kilometre, važiuodama (duomenys neskelbtini) kryptimi, vairuodama jai priklausantį lengvąjį automobilį „Peugeot 309“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 punkto (eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti, privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti), 19 punkto (vairuotojas privalo imtis visų būtinų priemonių savo, keleivių ir krovinio saugumui kelionės metu užtikrinti), 28 punkto (transporto priemonių vairuotojai privalo kelyje visada elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams ir nesudarytų kliūčių jų eismui), 106 punkto (prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas, prieš sukdamas į kairę ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams), 133 punkto (vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas), 134 punkto (jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams), 141.3 punkto (prieš pradėdamas lenkti, vairuotojas privalo įsitikinti, kad lenkimui būtina eismo juostos atkarpa yra laisva ir nebus kliudoma priešpriešiais atvažiuojančioms transporto priemonėms) reikalavimus, t. y. neįsitikinusi, kad aplenkti bus saugu, lenkė ekskavatorių „Case“ 695SR, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir susidūrė su priešais atvažiuojančiu automobiliu „Chrysler Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dėl ko per eismo įvykį automobilio „Peugeot“ keleivei G. Ž. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, o P. Ž., dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų mirė įvykio vietoje. Šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje.

Apeliantės teigimu, išanalizavus visus byloje esančius įrodymus, galima daryti išvadą, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių jos kaltę, ir kad ji pripažinta kalta ir nuteista visiškai nepagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė šio straipsnio nuostatų. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas BPK normų nepažeidė, tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistoji, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

Dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo

Asmens teisė į nešališką teismą numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 straipsnio 1 dalyje.

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad, nors nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą, pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį jis gali būti tikrinamas dviem aspektais, kurie yra glaudžiai tarpusavyje susiję (Piersack v. Belgium, no. 8692/79, judgement of 1 October 1982; Micallef v. Malta, no. 17056/06, judgement of 15 October 2009).

Pirmiausia teismas turi būti subjektyviai nešališkas. Šiuo aspektu atsižvelgiama į konkretaus teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y. į tai, ar jis konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotas principas, kad asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių (pvz., Micallef v. Malta; Lavents c. Lettonie, no 58442/00, arr?t du 28 novembre 2002). Nurodyta prezumpcija dažnai yra sunkiai paneigiama, taigi svarbias tolimesnes garantijas užtikrina objektyvaus nešališkumo reikalavimas (Micallef v. Malta).

Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią pagrįstą abejonę. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Šiuo požiūriu netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti gana svarbu, nes nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei ir, visų pirma, bylos šalims (pvz., Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000; Neš??k v. Slovakia, no. 65559/01, judgement of 27 February 2007; a contrario Academy Traiding Ltd and Others v. Greece, judgement of 4 April 2000, no. 30342/96; Lindon, Otchakovsky-Laurens and July v. France, nos. 21279/02 and 36448/02, judgement of 22 October 2007; Poppe v. the Netherlands, no. 32271/04, judgement of 24 March 2009). Vis dėlto sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (pvz., Fey v. Austria, no. 14396/88, judgement of 24 February 1993; Vera Fern?ndez-Huidobro c. Espagne, no 74181/01, arr?t du 6 janvier 2010). Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, jog teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-202/2005; Nr. 2K-230/2009; 2K-243/2009, 1A-507-300/2011).

Įvertinant kilusių dėl teismo nešališkumo abejonių pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į visą bylos nagrinėjimo eigą. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad bylą nagrinėjusi teisėja posėdyje apklausė kaltinamąją, kuri pateikė savo įvykio versiją, taip pat apklausė nukentėjusiuosius A. M., V. B., G. Ž., M. Ž., liudytojus D. M., V. N., G. M., A. P., M. P. bei gynybos pakviestus liudytojus E. Š., P. S., V. G., taip pat apklausė ekspertizę atlikusį ekspertą bei ištyrė byloje esančius rašytinius dokumentus, išklausė prokuroro, kaltinamosios ir jos advokato baigiamąsias kalbas. Teisėja teisiamojo posėdžio metu sudarė visas galimybes kaltinamajai R. J. ir jos gynėjams naudotis įstatymo jiems suteiktomis teisėmis, siekiant apginti savo interesus, visus kitus veiksmus teisiamojo posėdžio metu atliko, laikydamasi baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kartu pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Taigi teismas savo išvadas gali grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas. Pažymėtina, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis. Įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų pagrįstoms išvadoms padaryti. Kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, jo aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teisėja ne tik nurodė faktines bylos aplinkybes, išdėstydama jas, bet ir aprašė teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas apie faktines bylos aplinkybes, pateikė motyvus dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir bausmės skyrimo, taip pat tinkamai motyvavo atsisakymą skirti naują kompleksinę įvykio ekspertizę. Iš pirmosios instancijos teismo teisėjos veiksmų bylos nagrinėjimo teisme metu matyti, kad jie atlikti laikantis įstatymo reikalavimų, nesuteikiant palankumo kuriai nors iš proceso šalių, nesudarant įspūdžio apie kitokį teismo suinteresuotumą bylos baigtimi. Iš to darytina išvada, kad nė vienai iš proceso šalių nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas, kad teismas nebuvo suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi, todėl, kolegijos nuomone, nėra pagrindo abejoti dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo. Aptartų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pateiktos pakankamos garantijos, pašalinančios bet kokią abejonę dėl teismo nešališkumo.

Dėl R. J. kaltės

BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmens, vairavusio kelių transporto priemonę ir pažeidusio kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus.

Priežastinis ryšys yra BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinasis objektyvusis požymis, jungiantis neteisėtą veiką su pavojingomis pasekmėmis ir nustatantis, kad būtent kaltininko padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai dėsningai nulėmė nusikalstamą rezultatą.

Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tarp padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus. Jei Kelių eismo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, nustatoma, kurio eismo dalyvio padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga (kasacinė byla Nr. 2K-73/2011).

Byloje surinktų įrodymų visuma nustatyta, kad R. J. pažeisdama Kelių eismo taisyklių 141.3 punkto reikalavimus, kuriame numatyta, kad prieš pradėdamas lenkti, vairuotojas privalo įsitikinti, kad lenkimui būtina eismo juostos atkarpa yra laisva ir nebus kliudoma priešpriešiais atvažiuojančioms transporto priemonėms, išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą neįsitikinusi, kad aplenkti bus saugu, lenkė ekskavatorių „Case“ 695SR, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir susidūrė su priešais atvažiuojančiu automobiliu „Chrysler Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dėl to per eismo įvykį automobilio „Peugeot“ keleivei G. Ž. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, o P. Ž. dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų mirė įvykio vietoje.

Šią ekspertizės išvadą taip pat patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Nukentėjusysis A. M. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad jis automobiliu „Chrysler Voyager“ važiavo (duomenys neskelbtini) plentu (duomenys neskelbtini) kryptimi apie 90–100 kilometrų per valandą greičiu. Kartu su juo važiavo V. N.. Tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pastebėjo, kad jam priešais atvažiuoja geltonos spalvos traktorius. Beveik jau prasilenkiant su traktoriumi staiga į jo eismo juostą įsuko „Peugeot“ automobilis. Kai „Peugeot“ išlindo, buvo ne daugiau kaip 10 metrų. Jo eismo juostoje įvyko susidūrimas. Jam daugiau į kairę pusę atsitrenkė „Peugeot“. Buvo didelis smūgis, jis nulėkė į griovį, o „Peugeot“ ant kelio liko po įvykio skersai. Traktorininkas sakė, kad jis matė, jog „Peugeot“ automobilyje buvo kažkas blogai su vairo traukėmis. A. M. buvo praskelta galva, gydėsi pats. „Peugeot“ gale buvo įdėtas traktoriaus stiklas, jis mano, kad dėl to žuvusysis negalėjo prisisegti diržo. Tą dieną matomumas buvo geras, jis automobilį vairuoja kasdien nuo 1996 metų. Jis kelyje daugiau jokių automobilių nematė.

Liudytojas V. N. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino nukentėjusiojo A. M. duotus parodymus bei parodė, kad prasilenkiant su traktoriumi staiga priešais juos, jų eismo juostoje, iššoko lengvasis automobilis „Peugeot“. Nepavyko išvengti susidūrimo, ir automobiliai vienas į kitą trenkėsi. Jie atsidūrė griovyje dešinėje pusėje, o „Peugeot“ – ant važiuojamosios dalies kitoje pusėje. Jokia kita transporto priemonė nevažiavo, jokia kita mašina tikrai nekliudė „Peugeot“. Kai „Peugeot“ išvažiavo į jų juostą, buvo likę apie 10 metrų.

Liudytojas D. M. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad 2010-09-10 iš (duomenys neskelbtini) kaimo, kur dirbo, jis važiavo į (duomenys neskelbtini) su ekskavatoriumi apie 40 km per valandą greičiu. Važiuodamas tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), galinio vaizdo veidrodėlyje jis pamatė paskui jį, ne didesniu kaip 5 metrų atstumu, važiuojantį automobilį „Peugeot“. Priešais link (duomenys neskelbtini) matė atvažiuojantį autobusiuką, kuris važiavo apie 90–100 kilometrų per valandą greičiu. Per galinio vaizdo veidrodėlį pamatė, kad „Peugeot“ automobilis suko arba ratas jam buvo išniręs. Jis pamanė, kad bus avarija. „Peugeot“ automobilis išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą. Jam atrodė, kad nori jį aplenkti, arba galėjo vairo traukė sugesti. „Peugeot“ buvo apie 5 metrus nuo jo traktoriaus, o autobusiukas – apie 20 metrų iki jo. Automobiliai susidūrė beveik šalia jo. Jis tada sustojo šalikelėje ir pamatė automobilį „Peugeot“, nuo smūgio grįžusį į savo eismo juostą, o autobusiuką – griovyje. Kai atvažiavo medikai ir ugniagesiai, o jo pagalbos nebereikėjo, jis išvažiavo. Jokio kito automobilio nebuvo, joks „Audi“ automobilis nevažiavo ir nekliudė R. J. vairuojamo automobilio. Prieš eismo įvykį kelyje buvo trys transporto priemonės.

Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012-03-28 eismo įvykio ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) suformuluota išvada, kad vienareikšmiškai nustatyti, ar susidūrimo metu automobilis „Peugeot 309“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) judėjo, ar stovėjo, negalima. Jeigu susidūrimo metu automobilis „Peugeot 309“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) judėjo, tai jis judėjo žymiai mažesniu greičiu negu automobilis „Chrysler Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Tačiau tokia išvada nesudaro pagrindo teigti, kad eismo įvykio metu automobilis „Peugeot 309“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjo, kadangi tai paneigia nukentėjusiojo A. M., liudytojų D. M. ir V. N. duoti parodymai pirmosios instancijos teisme, bei kiti byloje surinkti įrodymai. Nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų duoti parodymai taip pat patvirtina, kad automobilis „Peugeot 309“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) judėjo žymiai mažesniu greičiu nei automobilis „Chrysler Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi automobilis „Chrysler Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiavo 90–100 kilometrų per valandą greičiu, o automobilis „Peugeot 309“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat važiavo ir ruošėsi lenkti 40 kilometrų per valandą greičiu važiuojantį ekskavatorių „Case“.

Netikėti nukentėjusiojo A. M. ir liudytojų D. M. ir V. N. duotais parodymais teismas neturi pagrindo, kadangi šių liudytojų parodymai yra nuoseklūs, atitinka ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, juos patvirtina ir kita ikiteisminio tyrimo metu surinkta ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirta medžiaga (eismo įvykio schema, policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai, policijos pareigūnų duoti parodymai pirmosios instancijos teisme ir kt.).

Remdamasi anksčiau išdėstytomis aplinkybėmis ir kita ikiteisminio tyrimo metu surinkta ir pirmosios instancijos teisme ištirta bylos medžiaga, kolegija konstatuoja, kad nuteistosios R. J. kaltė padarius BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikalstamą veiką yra visiškai įrodyta.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad naujos kompleksinės eismo įvykio ekspertizės skirti nėra pagrindo, kadangi byloje yra nustatytos ir ištirtos visos esminės bylai reikšmingos aplinkybės, o naujos kompleksinės ekspertizės paskyrimas tik užvilkintų bylos nagrinėjimą. Pažymėtina, kad skiriant eismo įvykio ekspertizę nuteistoji R. J. ir jos gynėjai turėjo teisę pateikti klausimus, taip pat užduoti klausimus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ekspertizę atlikusiam ekspertui I. G..

Automobilio „Peugeot“ galimų važiuoklės ar kitų konstrukcijų pažeidimų, kurie galėjo sukliudyti R. J. suvaldyti automobilį „Peugeot“, buvimą paneigia Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012-03-28 eismo įvykio ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) padarytos išvados, kad automobilio „Peugeot 309“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairavimo sistema prieš pat šį eismo įvykį buvo veikianti. Diagnostinio tyrimo metu vairavimo sistemos gedimų, turėjusių priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu, nerasta. Taip pat nustatyta, kad automobilio „Peugeot 309“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priekinio kairės pusės rato pakaba prieš pat šį eismo įvykį buvo veikianti. Diagnostinio tyrimo metu priekinio kairės pusės rato pakabos gedimų, turėjusių priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu, nerasta. Be to, nustatyta, kad automobilio „Peugeot 309“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ratai neturi pažeidimų, turėjusių priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė apeliantės iškeltą versiją, kad eismo įvykis kilo dėl to, kad jos vairuojamą automobilį „Peugeot“ kliudė „Audi“ automobilis, ir dėl to ji nesuvaldė savo vairuojamo automobilio, ir ją atmetė, kadangi šią versiją paneigia nukentėjusiojo A. M., liudytojų V. N., D. M. duoti parodymai, kad eismo įvykio metu eismo įvykio vietoje nebuvo jokio kito automobilio, šiuos nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus taip pat patvirtina Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012-03-28 eismo įvykio ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta aplinkybė, kad ant automobilio „Peugeot 309“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nėra pėdsakų, būdingų susidūrimui su trečia (nenustatyta) transporto priemone, važiavusia ta pačia kryptimi, kaip ir automobilis „Peugeot 309“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Todėl apeliacinės instancijos sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ši apeliantės versija yra nepagrįsta ir pateikta siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad ikiteisminio tyrimo metu jai buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, kurio ji nesuprato, kad nuo nesuprantamo įtarimo buvo sunku gintis, ir šiuos argumentus atmeta. Nors apeliantė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad ji nesupranta, kuo yra kaltinama, iš bylos medžiagos duomenų visumos matyti, kad nuteistoji R. J. ir gynėjai aktyviai naudojosi gynybos teisėmis, teismo posėdžio metu buvo apklausti gynybos pakviesti liudytojai, be to, iš nuteistosios R. J. paaiškinimų pirmosios instancijos teisme (2 t., 11–12 b. l.) matyti, kad nuteistoji suvokė, jog yra kaltinama eismo įvykio sukėlimu, kurio metu buvo sužalota G. Ž. ir žuvo P. Ž., pateikė savo įvykio kilimo versiją bei įvykio aplinkybių vertinimą.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliantės skundo teiginius, kad nei ikiteisminio tyrimo institucijos, nei teismas tinkamai neanalizavo eismo įvykio plano, nekreipė dėmesio į tai, kad byloje akcentuojama, jog eismo įvykio pradžia yra prie plane pažymėtos Nr. 6 vietos, neįvertino, kad galėjo būti eismo įvykio pradžia prie autoįvykio plane Nr. 5 pažymėtos vietos, nebuvo nustatytas eismo įvykio mechanizmas. Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012-03-28 eismo įvykio ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini), matyti, kad eismo įvykio planas buvo detaliai išanalizuotas (2 t., 28–31 b. l.), kad įvertinus visus bylos duomenis buvo nustatytas eismo įvykio kilimo mechanizmas (2 t., 34 b. l.), kad išanalizavus bylos duomenis, objektyviai nustatyta, jog eismo įvykis įvyko eismo įvykio plane Nr. 6 pažymėtoje vietoje. Byloje taip pat nėra objektyvių duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad automobilio „Chrysler Voyger“ greitis buvo labai didelis ir tai turėjo lemiamos reikšmės eismo įvykiui kilti.

Dėl proceso išlaidų

BPK 103 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad proceso išlaidas sudaro liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokami pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje išlaidoms atlyginti.

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nuteistosios gynėjo iniciatyva į teismo posėdį buvo kviestas liudyti nukentėjusysis A. M., po to jis pateikė teismui prašymą dėl kelionės išlaidų apmokėjimo. BPK 105 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. Remiantis tuo, kas išdėstyta, ir tuo, kad nuteistosios gynėjo iniciatyva į teismo posėdį kviestas liudyti nukentėjusysis A. M. apygardos teismui pateikė prašymą dėl kelionės išlaidų, t. y. 119,09 Lt, apmokėjimo, ir jos pastarajam buvo atlygintos (BPK 104 str. 1 d.), kolegija daro išvadą, kad šios apygardos teismo patirtos išlaidos laikytinos proceso išlaidomis, todėl jos priteistinos valstybės naudai iš nuteistosios R. J..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistosios R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistosios R. J. 119,09 Lt proceso išlaidų, įmokant jas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią AB „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.