Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algirdas Gailiūnas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „NV Media“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-167-881/2013 pagal ieškovės UAB „NV Media“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei UAB „Medipresa“, trečiasis asmuo – UAB „Vento media“, kuria buvo atsisakyta iškelti bankroto bylą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Trečiasis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, UAB „Vento media“ tvirtino, kad 2011 m. liepos 1 d. su atsakove pasirašė leidinio pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovė už leidinius neatsiskaitė 10 270,82 Lt sumai. Bankroto administratoriumi prašė skirti UAB „Verslo konsultantai“. Teigė, kad po kreipimosi į teismą atsakovė iš dalies atsiskaitė su trečiuoju asmeniu, tačiau liko skolinga 642,85 Lt sumą ir delspinigius.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė, nesutikdama su skundžiama nutartimi, padavė teismui atskirąjį skundą, kuriame prašo ją panaikinti ir perduoti klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atskirąjį skundą pagrindė šiais argumentais:

1. Teismas neišanalizavo įmonės ūkinės finansinės veiklos rezultatų, o apsiribojo vien tik formaliu atsakovės pateiktų finansinių dokumentų vertinimu, todėl padarė klaidingą išvadą, kad įmonė yra moki.

2. Skundžiama nutartimi atsisakyta kelti bankroto bylą nepaneigus abejonių dėl atsakovės mokumo. Be kita ko, teismas bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka, ieškovei nesuteikdamas galimybės pateikti atsikirtimų į atsakovės medžiagą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str. 2, 3 d., 338 str.).

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta iškelti bankroto bylą atsakovei – UAB „Medipresa“, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nutartį jos teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo iš esmės teisėtai ir pagrįstai teismo nutarčiai pakeisti arba panaikinti. Remdamasis bylos medžiaga, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai nustatė faktines aplinkybes, turinčias teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, skundžiama nutartis yra motyvuota, atitinkanti suformuotą teismų praktiką. Nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalies ir 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ir ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 str. 1 d.). Sisteminė šiuose įstatymuose įtvirtintų teisės normų analizė leidžia spręsti, kad įmonės nemokumo procese siekiama dviejų priešingų tikslų – ne tik ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), bet ir atkurti nemokios įmonės mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo (atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas). Greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties. Dar daugiau, greitas ir koncentruotas likvidacinio tikslo vyravimas bankroto procese sudaro prielaidas teisiniam netikrumui atsirasti. Todėl bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus. Tai reiškia, kad bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2-1031/2008, Nr. 2-185/2010, Nr. 2-2377/2011 ir Nr. 2-2561/2011).

ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje reglamentuojama, kad bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. Per definitionem, pateiktą šio įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje, įmonės nemokumas yra įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi įmonės ne visos skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Tam, kad išsiaiškintų įmonės realią turtinę padėtį, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal naujausius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį pagal naujausius duomenis, turinčius reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę.

Civiliniame procese vyraujantis dispozityvumo principas, be kita ko, reiškia, kad tik šalys nustato įrodinėjimo dalyką bei nurodo aplinkybes, kuriomis jos grindžia pareikštus reikalavimus (CPK 13 str.). Tačiau įmonių nemokumo klausimai turi reikšmės bei įtakos ne tik verslui, bet ir visai visuomenei. Todėl teismas, spręsdamas ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, turi būti aktyvus, gali ex proprio motu (savo iniciatyva) rinkti įrodymus tam, kad tinkamai atskleistų įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį, iš kurio galima spręsti apie įmonės (ne)mokumą.

Teismas, siekdamas teisingai išspręsti klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, turi ne tik formaliai įvertinti įmonės finansiniuose dokumentuose nurodytus duomenis, bet ir įsitikinti šių duomenų pagrįstumu. Tik nustačius pradelstų įsipareigojimų ir į įmonės balansą pagrįstai įrašytus turto dydžius galima išspręsti nagrinėjamo ieškinio dėl pripažinimo pagrįstumą.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti bankroto bylą atsakovei, nes nustatė, kad pagal atsakovės 2012 m. spalio 31 d. balanso duomenis, atsakovės turtas yra įvertintas 8 027 809 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 8 576 164 Lt, atsakovės pradelsti įsipareigojimai yra 659 965,63 Lt, t. y. atsakovės pradelsti įsiskolinimai neviršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Teismas atsižvelgęs į tai, o taip pat nenustatęs, kad atsakovė vėluotų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas ar būtų viešai paskelbusi arba kitaip pranešusi kreditoriams, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų, sprendė, kad ieškovė yra moki.

Apeliacinės instancijos teismas, objektyviai ir visapusiškai ištyręs atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentus ir kitus duomenis, neturi jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad jos pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės į balansą įrašyto turto vertės. Teismas taip pat nenustatė jokių aplinkybių, kurios keltų abejonių, kad įmonės finansinės atskaitomybės dokumentuose pateikti duomenys yra nepagrįsti. Teismas, be kita ko, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nepaneigia ieškovės prie atskirojo skundo pridėti rašytiniai dokumentai, o atsakovės pridėti prie atskirojo skundo rašytiniai įrodymai tik patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisingumą. Ieškovei buvo žinoma, kad atsakovės turtas 2011 m. žymiai padidėjo. Teismas, inter alia, remdamasis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatė, kad Kauno apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-1496-285/2012 (civilinė byla Nr. 2-17777-285/2013) Preliminarų sprendimą pakeitė, t. y. atsakovei atsiskaičiuos su ieškove ieškinys atmestas, tačiau sprendimas apskųstas apeliacine tvarka.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas tik formaliai įvertino atsakovės pateiktus finansinius dokumentus, todėl padarė klaidingą išvadą, kad įmonė yra moki. Anksčiau išdėstyti argumentai sudaro pagrindą daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įmonių bankrotą reglamentuojančias teisės normas, nustatė klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo teisingam išsprendimui teisiškai reikšmingas aplinkybes, t. y. atskleidė bylos esmę. Kaip jau minėta, pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki.

Taip pat kaip nepagrįstus teismas atmeta ieškovės atskirojo skundo argumentus, kad teismas bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka ieškovei nesuteikdamas galimybės pateikti atsikirtimų į atsakovės medžiagą. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos Civilinio proceso kodekso nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis (ĮBĮ 10 str. 1 d.). Nei ĮBĮ, nei CPK imperatyviai nenustato, kad klausimas dėl bankroto bylos kėlimo ar atsisakymo iškelti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Ar tokią bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka sprendžia bylą nagrinėjantis teismas (ĮBĮ 9 str. 6 d.). Apie tai, kad byla bus nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovei 2012 m. gruodžio 4 d. teismo raštu Nr. B2-6441-881/2012 buvo išsiųstas atsakovės atsiliepimas. Taigi ieškovės teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti. Be to, ieškovė pasinaudojo savo teise į teisminę gynybą ir padavė teismui atskirąjį skundą dėl skundžiamos nutarties. Teismas pastebi ir tai, kad ieškovė pati inicijavo bankroto bylos iškėlimą atsakovei.

Taigi apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas nutartį priėmė įvertinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes. Nutartis yra motyvuota. Teismas nenukrypo nuo aukštesnės instancijos teismų praktikos.

Nurodytais motyvais pripažinus, kad skundžiama nutartis yra teisėta bei pagrįsta, teismas nepasisako dėl kitų atskirojo skundo argumentų, nes jie laikytini teisiškai nereikšmingais nagrinėjamos bylos kontekste.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad skundžiama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 330 str., 338 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teismas, remdamasis CPK 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, taip pat, kad atsiliepimo į atskirąjį skundą motyvai iš esmės tapatūs atsiliepimo į ieškinį argumentams, prieina prie išvados, kad atsakovės prašoma priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų suma 2 117, 50 Lt mažintina ir atsakovei iš ieškovės priteistina 500 Lt advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Dėl baudos ieškovei skyrimo.

Teismas pažymi, kad skundžiama nutartimi, be kita ko, pirmosios instancijos teismas už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ieškovei paskyrė 5 000 Lt baudą, o trečiajam asmeniui – 2 000 Lt baudą.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 1 d. nutartimi ieškovės ir trečiojo asmens prašymų dėl baudų panaikinimo netenkino.

Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. balandžio 4 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 1 d. nutartį paliko nepakeistą.

Taigi atsižvelgdamas į tai, kad inicijuotame teisminiame procese dėl bankroto bylos iškėlimo proceso šalims, įskaitant ir ieškovei, už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis jau yra paskirta bauda, todėl teismas sprendžia, jog šiame proceso etape nėra jokio teisinio pagrindo antrą kartą ieškovei skirti baudą, be to, tokiu atveju būtų pažeistas bendrasis teisės principas non bis in idem (negalima du kartus bausti už tą patį pažeidimą). Paduodama atskirąjį skundą ieškovė įgyvendino jai įstatymo suteiktą teisę į apeliaciją.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 punktu ir 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei UAB „Medipresa“ (į. k. 126119151) iš ieškovės UAB „NV Media“ (į. k. 302596356) 500 Lt (penkis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.