Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

Vilniaus m. vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovui Dmitrijui Charitonovui, nepilnamečio nuteistojo atstovei pagal įstatymą Z. S.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. S., nuteistojo N. S. ir jo gynėjo, nukentėjusiojo V. S. (V. S.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo N. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje (dėl J. S. nužudymo), 129 straipsnio 1 dalyje (dėl R. P. nužudymo) ir nuteistas:

pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (dėl J. S. nužudymo) laisvės atėmimu septyneriems metams;

pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (dėl R. P. nužudymo) laisvės atėmimu šešeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir N. S. paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė devyneriems metams. Bausmę nustatyta atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

Iš N. S. priteista V. S. 20 554 Lt turtinei ir 200 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

N. S. nuteistas už tai, kad XXXX m. birželio XX d., apie XX val. prie upelio (duomenys neskelbtini) mieste, Vilniaus rajone tarpusavio konflikto metu, tyčia rankomis ir kojomis bei metaliniu strypu sudavė ne mažiau kaip dešimt smūgių J. S. į įvairias kūno vietas, taip padarė poodines kraujosruvas kaktoje, dešinės akies vokuose ir skruoste, nugaros kairėje pusėje, nedidelius kairio žando ir kairio peties odos nubrozdinimus, t. y. sužalojimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu, bei sudavė ne mažiau kaip tris smūgius metaliniu strypu nukentėjusiajai į galvą, taip padarė tris muštines žaizdas galvos skliauto kairėje pusėje su atvirais skeveldriniais spaustinais kaulų skliauto kairės pusės lūžiais, nusileidusiais į kaukolės pamatą, galvos smegenų ir smegenėlių kairiųjų pusrutulių ir smegenų kamieno sumušimą bei kraujo išsiliejimą po minkštaisiais smegenų kairiojo pusrutulio dangalais ir į smegenų skilvelius, t. y. sužalojimus, vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, kas komplikavosi ūmia vidaus organų mažakraujyste nukraujavus iš galvoje esančių žaizdų, židininiu perivaskuliniu ir periceliuliniu galvos smegenų pabrinkimu ir židinine plaučių aspiracija krauju bei ūmia židinine plaučių emfizema, dėl ko nukentėjusioji mirė.

N. S. taip pat nuteistas už tai, kad XXXX m. rugpjūčio X d., apie XX val. R. P. namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su R. P. metu tyčia rankomis ir kojomis bei mediniu pagaliu sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius R. P. į įvairias kūno vietas, taip padarė kraujosruvas smakro dešinėje, kairiame žaste ir kairės alkūnės srityje, t. y. sužalojimus, kurie vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, kairės pusės III-IV šonkaulių lūžius su kraujosruva kairėje krūtinės pusėje, t. y. sužalojimus, kurie vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, kraujosruvą kairio smilkinio apatinėje dalyje – žando ir kaklo kairės pusės minkštuosiuose audiniuose su užausio srities nubrozdinimu, skeveldrinį kaukolės pamato kairės pusės lūžį su galvos smegenų ir smegenėlių kairiųjų pusrutulių sumušimu bei kraujo išsiliejimu po minkštaisiais smegenų abiejų pusrutulių dangalais ir į smegenų skilvelius, t. y. sužalojimus, kurie vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, kas komplikavosi ūmiu širdies kraujagyslių ir kvėpavimo funkcijų sutrikimu, dėl ko nukentėjusysis 2007 m. rugpjūčio 9 d. 5 val. 20 min. mirė.

Motyvuojamoji dalis

N. S., nuteistojo ir jo gynėjo, nukentėjusiojo V. S. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybių (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1, 3 punktai, 329 straipsnio 1 punktas).

Dėl J. S. nužudymo

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad N. S. nužudė J. S. dėl to, kad neva nukentėjusioji pasakė A. D.: „ko čia juokies, čigone“, t. y. pasijuokė iš nuteistajam artimo žmogaus A. D. (nuteistasis jai yra dėdė). Tačiau apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad J. S. nužudymo tikrasis motyvas nenustatytas dėl šių priežasčių: pirma, liudytoja A. D. neigia, kad XXXX m. birželio XX d. buvo įvykio vietoje ir matė kaip buvo nužudyta J. S.; antra, šį motyvą pirmosios instancijos teismas nustatė vadovaudamasis nenuosekliais ir prieštaringais liudytojų A. K. ir V. V. parodymais (t. t. 1, b. l. 192-195, t. 2, b. l. 38-41, 86-87). Tačiau ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. Š. parodė, kad N. S. sudavė strypu J. S. po to, kai dėl kažko susiginčijo A. K. ir J. S., taip pat buvo kilęs kažkoks konfliktas tarp V. V. ir A. D. (t. 2, b. l. 64-67, 82-84, 86-88, 89-91). Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esantys įrodymai dėl J. S. nužudymo motyvo yra prieštaringi, kitų patikimų ir įtikinamų įrodymų dėl to apeliacinės instancijos teismui nepateikta. Todėl neįrodyta, kad N. S. nužudė J. S. dėl to, kad nukentėjusioji pasijuokė iš A. D., kuri yra čigonų tautybės.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, R. S. (nuteistojo sesuo) Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad XXXX m. spalio X d. panaudodama prievartą ir grasindama panaudoti smurtą siekė paveikti nepilnametę liudytoją A. K., kad ji ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų melagingus parodymus N. S. naudai dėl J. S. nužudymo, t. y. pagal BK 233 straipsnio 3 dalį (t. 3, b. l. 63-64). Minėtas apkaltinamasis nuosprendis yra įsiteisėjęs, todėl apeliacinės instancijos teismas jo teisėtumo ir pagrįstumo neperžiūri. Iš byloje esančių garso įrašo suvestinės matyti, kad R. S. prašo A. K. pasakyti tiesą, nemeluoti, versti visą kaltę jiems, kodėl ji (A. K.) apie juos (V. Ž. ir P. J.) nepagalvojo anksčiau, kad jie nekalti, gal jai (A. K.) davė pinigų, sako, kad „kokius parodymus davei, tokius ir teisme tu gali pasakyti ir viskas...“, „... A., kaip tu negali žinoti, kur buvo mano brolis (N. S.), su kuo jis tuo momentu buvo, kai jūs buvot... .“ (t. 3, b. l. 47-58). Šio pokalbio įrašo turinys leidžia daryti išvadą, kad R. S. darė poveikį liudytojai, tačiau ji (R. S.) buvo įsitikinusi, kad nuteistasis N. S. nepadarė šio nusikaltimo, todėl prašė A. K. sakyti tiesą ir duoti tokius parodymus, kokius ji davė ikiteisminio tyrimo pradžioje, kai šio nusikaltimo padarymu apkaltino V. Ž. ir P. J. Teisėjų kolegijos nuomone, iš šio garso įrašo turinio negalima daryti kategorišką išvadą, kad R. S. prašo liudytoją A. K. meluoti ir sakyti pareigūnams, jog N. S. nenužudė J. S. Šio garso įrašo suvestinė leidžia daryti išvadą, kad R. S. prašo A. K. sakytų tiesą apie J. S. nužudymo aplinkybes, kad tai padarė ne nuteistasis, o kiti asmenys. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šis R. S. ir liudytojos A. K. pokalbis apie J. S. nužudymo aplinkybes nėra informatyvus, šis garso įrašas nepatvirtina, kad šį nusikaltimą padarė būtent nuteistasis, todėl turi būti vertinamas ne selektyviai, o visumoje su kitais įrodymais.

Iš liudytojos R. S. parodymų matyti, kad XXXX m. birželio XX d. nuteistasis naudojasi jos telefono abonentu Nr. +370XXXXX ir rašė SMS žinutes A. K. (t. 5, b. l. 76-77). Iš baudžiamojoje byloje esančių mobilių telefonų pokalbių išklotinių matyti, kad XXXX m. birželio XX vėlų vakarą N. S. parašė šešias SMS žinutes A. K. Duomenų, kad A. K. XXXX m. birželio XX d., apie X val. skambino N. S. nėra (t. 4, b. l. 195). Pirmosios instancijos teismas patikėjo liudytojos A. K. parodymais, kad ji XXXX m. birželio XX d. anksti ryte N. S. neskambino ir nepasakojo apie J. S. nužudymą. Iš bylos medžiagos matyti, kad šiuo telefonu galėjo naudotis kiti asmenys, taip pat ir A. D. Teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė nei patvirtina, nei paneigia nuteistojo nurodytą versiją, kada ir kaip jis sužinojo apie J. S. nužudymo aplinkybes, juo labiau neįrodo, kad nuteistasis nužudė nukentėjusiąją.

Iš liudytojų Z. S., R. S., A. D., Z. S. parodymų matyti, kad nuteistasis XXXX m. birželio XX d. buvo išvažiavęs į (duomenys neskelbtini) rajone, todėl negalėjo nužudyti J. S. Pirmosios instancijos teismas šių liudytojų parodymus vertino kritiškai, jais nesivadovavo, nes neva šie liudytojai yra artimi nuteistojo giminaičiai, todėl yra suinteresuoti duoti parodymus nuteistojo naudai. Iš liudytojos B. G. parodymų matyti, kad XXXX m. birželio XX d. per Joninių šventę, po pietų, N. S. buvo užėjęs į parduotuvę (duomenys neskelbtini). Iš liudytojos T. P. parodymų matyti, kad XXXX m. Joninių šventės dieną, apie XX val. XX min. matė N. S. (duomenys neskelbtini) autobusų stotelėje. Pirmosios instancijos teismas šiuos parodymus atmetė motyvuodamas tuo, kad liudytojos B. G. ir T. P. nebuvo apklaustos ikiteisminio tyrimo metu, tik pirmosios instancijos teisme nuteistojo artimųjų iniciatyva. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su Vilniaus apygardos teismo šių liudytojų parodymų įvertinimu, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad BPK nuostatos leidžia nuteistajam ir jo gynėjui prašyti teismą iškviesti ir apklausti bet kokius liudytojus. Tačiau teismas privalo jų parodymus lyginti ir vertinti visų kitų įrodymų kontekste, o ne atskirai (selektyviai). Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, minėti liudytojai gali sąžiningai klysti, kada ir kokiomis aplinkybėmis nuteistasis išvyko į (duomenys neskelbtini) arba jį ten matė. Todėl kategoriškai teigti, kad liudytojai sąmoningai meluoja ir nuteistojo giminaičių iniciatyva nori padėti N. S. išvengti baudžiamosios atsakomybės už J. S. nužudymą negalima. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje iš tikrųjų nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad XXXX m. birželio XX d. nuteistasis buvo (duomenys neskelbtini), todėl aukščiau paminėtų liudytojų parodymai atmesti pagrįstai.

Iš Vilniaus rajono PK rašto matyti, kad XXXX m. spalio XX d. iš tikrųjų tokia informacija buvo gauta, tačiau nenustatyta, kad nuteistasis anksčiau būtų kažką nužudę, panaudodamas peilį. Taip pat iš šio rašto matyti, kad N. S. kalbėdamas apie įrankį - peilį neva „pagražino“ savo istoriją (t. 6, b. l. 51). Byloje taip pat yra Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 9 d. nuosprendis, iš kurio matyti, kad N. S. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (t. 6, b. l. 71). Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, šie įrodymai nei patvirtina, nei paneigia, kad N. S. nužudė J. S., todėl aukščiau paminėto nelaiko patikimais ir objektyviais įrodymais dėl J. S. nužudymo.

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu nuo pat tyrimo pradžios buvo padaryta esminių klaidų ir tai iš esmės nulėmė savalaikį bylos ištyrimą ir objektyvių neginčijamų įrodymų suradimą ir ištyrimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo pradžioje liudytojos A. K. ir V. V. apie J. S. nužudymo aplinkybes buvo apklaustos paviršutiniškai ir neišsamiai, pirmiausia patikėta jų parodymais, kad jos apie tai nieko nežino. XXXX m. liepos X d. ikiteisminio tyrimo metu apklausus liudytoją A. K. besąlygiškai buvo patikėta jos parodymais apie tai, kad J. S. nužudė V. Ž. ir P. J., dėl ko pastarieji buvo sulaikyti BPK 140 straipsnyje numatyta tvarka. Būtent nepilnametės liudytojos A. K. parodymų pagrindu V. Ž. ir P. J. buvo tęsiamas pačios griežčiausios kardomosios priemonės-suėmimo terminas. Akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai iš karto nesiėmė priemonių nustatyti ir surasti nusikaltimo padarymo įrankį – metalinį strypą, panašų į armatūrą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tik XXXX m. rugsėjo XX d. apklausus N. Š. paaiškėjo, kad J. S. buvo nužudyta į galvą sudavus ne akmeniu, o metaliniu strypu (armatūra). Toliau ikiteisminio tyrimo metu per vėlai papildomai buvo apklaustos liudytojos A. K. ir V. V., tai sudarė sąlygas V. V. sukurti naują versiją ir teigti kad J. S. neva nužudė V. Š. Tačiau ši versija ikiteisminio tyrimo metu apskritai nebuvo tiriama. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo ir prie jo pridėtų spalvotų nuotraukų matyti, kad nužudytosios J. S. galva kruvina (t. 6, b. l. 15-34). Tačiau ikiteisminio tyrimo metu nebuvo imtasi priemonių nustatyti, ar ant įtariamųjų ir kitų įvykį mačiusių liudytojų rūbų nėra nukentėjusiosios kraujo grupę atitinkančių dėmių. Ikiteisminį tyrimą kontroliuojantis prokuroras nesiėmė BPK numatytų priemonių pašalinti prieštaravimus ne tik tarp liudytojų parodymų, bet ir rašytinių įrodymų. Šiuo metu praėjo pakankamai didelis laiko tarpas, kad šias klaidas būtų galima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme. BPK 2 straipsnyje nustatyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatyme numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Kuo trumpesnis ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo laikas garantuoja asmenų teisę į operatyvų, įmanomai trumpiausio laiko procesą, numatytą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Išteisinamasis nuosprendis, kaip ir apkaltinamasis nuosprendis, turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Išteisinamasis nuosprendis gali būti priimtas abejojant įrodymų tikrumu, tačiau teismas privalo išnaudoti visas galimybes abejonėms pašalinti. Tik tada, kai nepavyksta to padaryti, abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Byloje vienodai svarbūs tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai ar jų visuma. Įrodinėjimo procese netiesioginiais įrodymais nustatomos tokios aplinkybės, kurioms nustatyti trūksta tiesioginių įrodymų. Bet kokiu atveju įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę. Iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados. Iš byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų daryti išvadą, kad N. S. nužudė J. S. apeliacinės instancijos teismas negali. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Teisėjų kolegijos nuomone, ši norma teismui yra imperatyvi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais, todėl visos abejonės turi būti vertinamos nuteistojo naudai. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms ne tik objektyviai neįrodyta, kad N. S. dalyvavo nužudant J. S., bet nenustatytas šio nusikaltimo organizatorius, tikrasis nužudymo motyvas, taip pat nerastas nusikaltimo padarymo įrankis. Remiantis Vilniaus rajono Nemenčinės K. P. gimnazijos charakteristika matyti, kad J. S. buvo graži, aktyvi, bendraujanti su bendraklasiais ir su vyresniais mokiniais, mergina, o A. K. buvo jos (J. S.) šešėlyje, jų charakteriai buvo labai skirtingi (t. 5, b. l. 162). Iš nukentėjusiojo V. S. parodymų matyti, kad A. K. labai pavydėjo J. S., nes jo dukra buvo gražesnė ir turtingesnė. A. K. dukros gimimo dienos proga jai nupirko ir padovanojo nedidelį karstelį (t. 5, b. l. 146-147). Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad N. S. anksčiau nepažinojo nužudytosios J. S., kelis kartus tik matė, todėl motyvo ją nužudyti neturėjo. Byloje nustatytos aplinkybės, kad N. S. po J. S. nužudymo panašiu būdu pagaliu sudavė į galvą R. P., arba, kad jis (N. S.) Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 9 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (t. 6, b. l. 71) neįrodo ir nepaneigia nuteistojo kaltę. Atsižvelgdamas į aukščiau paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliacinio proceso metu iškilusių abejonių pašalinti nepavyko, nors teismas išnaudojo visas galimybes, todėl N. S. dėl J. S. nužudymo išteisinamas, neįrodžius kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija tenkina nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo prašymą atmesti nukentėjusiojo V. S. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nes N. S. dėl minėto nužudymo išteisinamas. Be to nukentėjusysis V. S. apeliacinio proceso metu atsisakė jam priteisto civilinio ieškinio dėl 20 554 Lt turtinės ir 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nes mano, kad N. S. jo dukros J. S. nenužudė, todėl yra nekaltas (BPK 112 straipsnio 3 dalis).

Dėl R. P. nužudymo

Apeliaciniuose skunduose nėra ginčijama nuteistojo kaltė dėl R. P. nužudymo. Tačiau nuteistojo gynėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nurodo, kad N. S. padaryta nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 130 straipsnį, nes N. S. nebuvo kilusio konflikto iniciatoriumi, o R. P. nužudė staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio nukentėjusiojo poelgio, t. y. tik po to, kai nuteistasis pavartojo prievartą prieš nuteistojo seserį R. S. Su tokiais nuteistojo gynėjo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 130 straipsnį už nužudymą atsako asmuo tada, kai nužudoma staiga labai susijaudinus dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo asmens poelgio. Veika gali būti kvalifikuojama pagal šį straipsnį tik esant dispozicijoje numatytoms sąlygoms, t. y. kai nukentėjusiajam atimama gyvybė kaltininkui esant fiziologinio afekto būklės ir kaltininko veiksmų priežastis turi būti neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgis, dėl kurio jis labai susijaudino. Afekto būklė – tai tokia psichologinė būsena, kai žmogui staiga labai susijaudinus iš dalies aptemsta sąmonė ir susilpnėja savitvarda, jis ne visai gali valdytis ir padaro tai, ko būdamas įprastos būklės nepadarytų. Paprastai nužudymas pripažįstamas padarytas tokios būsenos, kai jis padaromas tuoj po nukentėjusiojo neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką, ar jam artimus asmenis poelgio, kaip greitas atsakas į tai. Jei nuo nukentėjusiojo poelgio iki nužudymo praėjo ilgesnis laiko tarpas ar kaltininkas atliko kokius nors pasiruošimo tam veiksmus, toks nužudymas paprastai nėra kvalifikuojamas kaip padarytas staiga labai susijaudinus, nes šios aplinkybės rodo, kad staigaus didelio susijaudinimo būsena jam jau buvo praėjusi.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje N. S. parodė, kad XXXX m. rugpjūčio X d. su seserim R. buvo namie, vėliau užėjo M. P. ir J. Š., jos atsinešė 2 butelius sidro. R. S. paskambino R. P. ir pakvietė ateiti. Kai jie atėjo prie R. P. namų, ten stovėjo „BMW“ markės automobilis. N. S. su E. M. stovėjo už krūmų. M. P. ir J. Š. nuėjo pas R. P., nes norėjo iškviesti merginą vardu E. (E. B.). Po to M. P. ir J. Š. pradėjo E. B. priekaištauti dėl R. P. draugo A. M. P. paėmė E. B. už plaukų ir pradėjo tampyti, o J. Š. mušti. Tada R. P. liepė E. B. eiti namo. R. S. pasakė N. S., kad jis nesikištų į merginų konfliktą. R. S. paėmė R. P. už kaklo ir sudavė vieną kartą į veidą. Po to R. P. pasiėmė šakes ir pradėjo visus varyti iš kiemo, grasinti, kad nužudys R. S. ir pradėjo ją vytis, tačiau ji pabėgo. Nuteistasis liepė R. P. mesti šakes ir kvietė pasikalbėti, tačiau pastarasis atsisakė. Todėl jis (N. S.) pagaliu sudavė R. P., dėl ko nukentėjusysis nukrito, prarado sąmonę, dar spyrė į šoną, po to visi sulipo į automobilį ir išvažiavo. Analogiškus parodymus N. S. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 176-178, 179-184).

Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausti liudytojai M. P., J. Š., V. K. (V. K.), E. B., E. M., R. S. iš esmės patvirtino nuteistojo N. S. parodymus. Iš paties nuteistojo ir apklaustų liudytojų parodymų matyti, kad tarp M. P., J. Š., V. K., E. B., E. M., R. S. – iš vienos pusės ir nukentėjusiojo R. P. – iš kitos pusės įvyko konfliktas, kurio metu R. S. ir M. P. nukentėjusiajam sudavė kelis kartus į veidą. Po to R. P. pasiėmė pagalį (nulaužtą šakės kotą) ir sudavė R. S. į rankas. Pastarąją aplinkybę patvirtina teismo medicinos specialisto išvada (t. 3, b. l. 140). Po šio smūgio R. S. kažką sušuko N. S. čigoniškai ir pastarasis pagaliu, kurį paėmė iš E. M. , sudavė R. P. į galvą. Dėl to R. P. nukrito, o N. S. sudavė gulinčiam nukentėjusiajam dar kelis smūgius. Iš N. S. ir liudytojų parodymų matyti, kad prieš suduodamas smūgį pagaliu R. P. į galvą, su nukentėjusiuoju kalbėjosi, po to jis (N. S.) pribėgo prie nukentėjusiojo ir pagaliu trenkė jam į galvą po to, kai R. S. jam kažką pasakė. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu N. S. buvo atlikta teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizė, tačiau jokių laikino pobūdžio psichikos sutrikimų nustatyta nebuvo, jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Tačiau N. S. nepakankama emocijų ir pykčio kontrolė galėjo turėti įtakos šio nusikaltimo padarymui (t. 4, b. l. 30-31). Iš aptartų baudžiamojoje byloje esančių įrodymų matyti, kad BK 130 straipsnio dispozicijoje nurodytų sąlygų, kurioms esant būtų galima kvalifikuoti N. S. padarytą nusikalstamą veiką kaip nužudymą staiga labai susijaudinus dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo asmens poelgio, nėra. Iš paties nuteistojo ir apklaustų liudytojų parodymų matyti, kad N. S. prieš nusikaltimą elgėsi sąmoningai, apgalvotai, jis matė konfliktą tarp R. P. ir R. S. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie R. P. veiksmai nuteistajam nebuvo netikėti ar staiga kilę, tik nuteistajam sukėlė pyktį. Todėl teigti, kad N. S. nužudė R. P. tuoj po nukentėjusiojo neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimus asmenis poelgio ir tokius nuteistojo veiksmus laikyti kaip greitą atsaką į nukentėjusiojo veiksmus, nėra pagrindo. Atsižvelgiant į šiuos nurodytus argumentus ir motyvus nuteistojo gynėjo argumentai dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo į BK 130 straipsnį, atmestini. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad dėl kilusio konflikto N. S. pagaliu, rankomis ir kojomis tyčia sudavė smūgius R. P. į įvairias kūno vietas, taip pat į galvą, suprato, kad savo veika kėsinosi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir, nors nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido padariniams (mirčiai) atsirasti, t. y. veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai pripažino N. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nužudė R. P., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. BK 60 straipsnio, reglamentuojančio atsakomybę sunkinančias aplinkybes, 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama kai veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Pirmos instancijos teismas konstatavo nuteistojo apsvaigimą nuo alkoholio remdamasis liudytojų M. P. ir J. Š. parodymais, kad prieš įvykį N. S. gėrė alkoholinį gėrimą sidrą (t. 5, b. l. 56-58). Be to šios liudytojos nurodė skirtingus išgerto alkoholinio gėrimo kiekius. Jokių kitų duomenų, kurie patvirtintų šiuos parodymus apie nuteistojo girtumą, byloje nėra. Pats nuteistasis pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė buvęs visiškai blaivus (t. 5, b. l. 36). Be to, BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės konstatavimui reikia nustatyti ne tik apsvaigimą nuo alkoholio, bet ir tokios būsenos įtaką nusikalstamai veikai. Pastaroji aplinkybė nėra nustatyta nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad nusikaltimo padarymui įtakos turėjo nuteistojo apsvaigimas nuo alkoholio. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normų pritaikymo, pašalinant aptariamą atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 punktas). Tačiau pašalinus N. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nuteistajam paskirtą bausmę pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija, įsigaliojusi nuo 2007 m. liepos 21 d.) švelninti nėra jokio pagrindo.

Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl pripažinimo N. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybę tai, kad dėl R. P. nužudymo N. S. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, dėl padarytos nusikalstamos veikos gailisi, atsiprašė R. P. artimųjų ir atlygino žalą, atmetami. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad aplinkybe, lengvinančia kaltininko baudžiamąją atsakomybę, laikytina bet kuri iš šių situacijų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo išaiškinti šią veiką; 3) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo išaiškinti šioje veikoje dalyvavusius asmenis. Prisipažinimas yra situacija, kai kaltininkas savo noru, o ne verčiamas byloje surinktų įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nelaikoma, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jeigu jo tokia veika buvo išaiškinta teisėsaugos institucijų ir dėl to jis duoda teisingus ar iš dalies teisingus parodymus apie ją, siekdamas sušvelninti savo atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartys Nr. 2K-400/2004, 2K-470/2004, 2K-123/2005, 2K-235/2008, 2K-270/2008). Taigi, norint konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, t. y. nurodė esmines nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius. Teisėjų kolegijos nuomone, nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo ir gailėjimosi, o turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus ir pan.). Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nužudymą nustatomas tada, kai jis pripažįsta esmines nužudymo padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų duodant teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Tais atvejais, kai kaltininkas, nors ir prisipažindamas dėl padaryto nužudymo, sąmoningai neatskleidžia dalies jo faktinių aplinkybių, taip siekdamas sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę, nėra pagrindo pripažinti, jog yra BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nužudymo nustatomas tada, kai kaltininkas atlieka pozityvius veiksmus – stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiųjų, kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo ir kt. Būtina įvertinti, ar kaltininko gailėjimasis yra nuoširdus, tikras, ar ne apsimestinis. Tam nustatyti, būtina įvertinti kaltininko elgesį tuoj po šio nusikaltimo padarymo ir vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus apžvalga“ 7 punktas). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad N. S. ikiteisminio tyrimo metu, ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kaltu dėl R. P. nužudymo prisipažino iš dalies, siekė sumažinti savo nusikalstamų veiksmų apimtį. Todėl nuteistasis nebuvo nuoširdus, o gailestis tik formalus. Taigi nuteistojo N. S. prisipažinimas iš dalies įvykdžius jam inkriminuotą nusikaltimą yra tik formalus gailėjimasis ir negali būti nepripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji E. P. dėl sūnaus nužudymo civilinio ieškinio nepareiškė (t. 5, b. l. 39). Byloje nėra jokių duomenų, kad N. S. nukentėjusiajai atlygino kokio nors dydžio turtinę ar neturtinę žalą. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo šią aplinkybę N. S. pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 31 d. nuosprendį dėl N. S. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (dėl J. S. nužudymo) panaikinti ir priimti naują nuosprendį: N. S. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (dėl J. S. nužudymo) išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš N. S. priteista V. S. 20 554 Lt turtinei ir 200 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 31 d. nuosprendį dėl N. S. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija, įsigaliojusi nuo 2007 m. liepos 21 d.) dėl R. P. nužudymo pakeisti:

iš nuosprendžio pašalinti N. S. pripažintą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nužudė R. P. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šio nusikaltimo padarymui. N. S. paskirtą šešerių metų laisvės atėmimo bausmę už R. P. nužudymą palikti nepakeistą. Bausmę nustatyti atlikti pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.