- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-16
- Bylos Nr.
- eA-1612-575/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04597-2021-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Veslava Ruskan, Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- (duomenys neskelbtini)
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. 21S31765 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento pirmosios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 6K-1822 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas nurodė, kad jo skundą nagrinėjant Komisijoje jis turėjo būti išklausytas ir tai nurodė savo skunde. Tačiau Komisija nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjui nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime ir teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo.
3. Nesutikdamas su Komisijos sprendimo argumentais, kad pareiškėjui nėra pagrindo suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą, pareiškėjas tvirtino, kad nurodė Departamentui konkrečias individualias aplinkybes ir priežastį – politinius motyvus, dėl ko patiria pavojų gyvybei. Pareiškėjo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios seka, kad (duomenys neskelbtini) paplitę žudymai dėl politinių motyvų ir kyla reali grėsmė pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą.
Šalies argumentai
4. Pareiškėjo teigimu, Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jo išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, o asmuo neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.
Atsiliepimas
5. Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
6. Departamentas paaiškino, jog nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją. Šiuo atveju nei iš pareiškėjo pasakojimo, nei iš kitos Departamento atlikto tyrimo metu surinktos informacijos nebuvo įmanoma identifikuoti tikėtino pareiškėjo persekiotojo ar tikėtinų motyvų persekioti pareiškėją dėl jo individualių savybių. Atsakovas tyrimo metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Ženevos konvencija) nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jų politinių įsitikinimų. Todėl ginčijamame sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau –ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies kriterijų.
7. Atsakovas pažymėjo, kad galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Nagrinėjamu atveju nebuvo galima daryti išvados, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje yra kilusi reali ir individuali grėsmė. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė. Atsižvelgiant į tai, priimtas sprendimas nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio yra teisėtas bei pagrįstas.
8. Nesutikdamas su skundo teiginiais, kad pareiškėjas nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių jam gresia pavojus, Departamentas pabrėžė, kad pareiškėjas tiesiogiai su grasintojais nebuvo susitikęs, jis jų nematė, grasinimų sulaukdavo iš nežinomo telefono numerio.
9. Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino visą aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste, ir konstatavo, kad susiklosčiusi situacija neprilygsta „persekiojimui“, o bendra padėtis jo kilmės valstybėje nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės prieglobsčio prašytojui dėl jo asmeninių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų).
10. Atsakovas, spręsdamas dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjui taip pat įvertino pareiškėjo individualią situaciją kilmės valstybės informacijos kontekste. Nustačius, kad (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis karinis konfliktas prieglobsčio teisės nuostatų vertinimo kontekste, turi būti vertinama, ar prieglobsčio prašytojo gyvenamojoje vietovėje saugumo situacija prilygsta beatodairiško smurto situacijai, sąlygojančiai tarptautinės apsaugos poreikį. Remiantis Europos prieglobsčio pagalbos biuro (toliau – ir EPPB) pateikiama informacija (2021 m. parengtomis gairėmis), (duomenys neskelbtini) egzistuoja beatodairiškas smurtas, tačiau jo lygis nėra aukštas ir nesiekia to lygio, kai vien buvimo šioje teritorijoje pakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, būtina nustatyti individualias priežastis, patvirtinančias, kad civilį sugrąžinus į kilmės teritoriją, jam egzistuos reali grėsmė patirti rimtą žalą. EPPB teigia, kad (duomenys neskelbtini) yra vienas iš trijų miestų (kiti yra (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), kuriame valstybė gali apsaugoti civilį nuo persekiojimo. Kaip buvo minėta, asmuo nepatyrė nei grasinimų, nei persekiojimų dėl savo tautybės ir religijos. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, ginčijamame sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Departamentas neturi duomenų, kad situacija pareiškėjo kilmės valstybėje būtų esmingai pasikeitusi, pats pareiškėjas taip pat nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kuri turėtų būti papildomai įvertinta.
11. Vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsakovas nurodė, kad pagrįstai nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Dėl draudimo atvykti atsakovas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimus išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. nors pareiškėjas iš savo kilmės atvyko į Turkiją ir Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo jose nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jų elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jie būtų siekę kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.
12. Departamento įsitikinimu, vien tai, kad pareiškėjo skundas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kad tam tikros reikšmingos bylos aplinkybės dėl šios priežasties liko neįvertintos, nesudaro pagrindo vertinti, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.
II.
13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: 1) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 2) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 3) atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį; 4) kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.
14. Teismas nustatė, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnai 2021 m. liepos 29 d. sulaikė neteisėtai sieną kirtusį pareiškėją, su savimi užsienietis turėjo asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus; tą pačią dieną užsienietis pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvoje, prašyme nurodė, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, musulmonas, kilmės valstybėje protestavo prieš valdžią, dėl to ieško prieglobsčio.
15. Byloje taip pat buvo nustatyta, kad 2021 m. spalio 6 d. prieglobsčio prašytojas nurodė, kad jo paskutinė gyvenamoji vieta kilmės valstybėje yra (duomenys neskelbtini), yra vedęs, turi mažametį sūnų. Šeima liko gyventi (duomenys neskelbtini), nes žmonai ir sūnui nebuvo grasinama. Asmuo yra arabų tautybės, yra nepraktikuojantis musulmonas, todėl dėl religijos jam kilmės valstybėje nekilo problemų. Prieš išvykstant iš (duomenys neskelbtini) asmuo dirbo vairuotoju radijo stotyje (pavadinimo nenurodė), paaiškino, kad nepriklauso jokiai politinei partijai, tačiau nuo 2019 m. spalio 10 d. pradėjo dalyvauti protestuose prieš (duomenys neskelbtini) valdžią ir dėl šios priežasties sulaukė grasinimų, tačiau negalėjo įvardinti, kas konkrečiai grasino. Pareiškėjas taip pat pasakojo, kad dėl dalyvavimo protestuose išleido daug asmeninių santaupų, tačiau negalėjo paaiškini kaip ir kam pinigai buvo leidžiami. Pareiškėjas nurodė, kad grasinimų sulaukdavo iš nežinomo telefono numerio (paskutinė gauta žinutė 2021 m. birželio 6 d. buvo parodyta apklausos metu), žinutės turinys – „negalima dalyvauti protestuose“. Pareiškėjas į Lietuvą atvyko, kad jaustųsi saugus, nes (duomenys neskelbtini) jam yra nesaugu.
16. Vertindamas Departamento Sprendimo teisėtumą, teismas, vadovaudamasis Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, atsižvelgdamas į teismų praktiką, suformuotą prieglobsčio bylose, pažymėjo, kad baimė būti persekiojamam dėl asmens rasės, religijos, pilietybės, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų turi būti pagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais; persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.
17. Įvertinęs Sprendimo turinį, teismas pažymėjo, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą.
Žemesnės instancijos teismas
18. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė, tuo, kad išvykimą iš kilmės valstybės bei atvykimą į Lietuvą nulėmė prielaidos dėl grasinimų, nes jis dalyvavo protestuose ir išleido daug pinigų. Vertindamas pareiškėjo išsakytą baimę, kad egzistuoja reali grėsmė, jog jis kilmės valstybėje bus persekiojamas, teismas darė išvadą, jog atsakovo surinkta informacija apie padėtį pareiškėjo gyvenamojoje vietoje nepagrindžia prielaidos, kad grėsmė galėtų kilti asmeniškai prieglobsčio prašytojui (pareiškėjui), be to, pareiškėjo pasakojimas turi esminių trūkumų dėl pasakojimo patikimumo. Pareiškėjas nenurodė, nei kas jam grasina, nei kokiu tikslu, nei kokie grasintojų motyvai. Pareiškėjo pateikta žinutė telefone nepagrindė jo nurodomos aplinkybės, jog jam gresia persekiojimas dėl dalyvavimo protestuose. Grasintojo neįmanoma identifikuoti, nėra įtikinama, kad taip pareiškėjui asmeniškai grasina valdžios atstovai.
19. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausų metu duotus ir teisme duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas dėl susiklosčiusios situacijos galėjo jaustis nesaugiai, baimintis dėl savo sveikatos ar gyvybės. Teismas akcentavo, kad nei atsakovui, nei teismui pareiškėjas nenurodė duomenų, jog kilmės valstybėje asmeniškai patyrė veiksmus, kuriuos būtų galima prilyginti fiziniam ar psichologiniam smurtui, pakankamai rimtam savo pobūdžiu ar dažnumu. Minėtos aplinkybės taip pat suponavo išvadą, jog pareiškėjas turi galimybę saugiai gyventi kilmės šalyje.
20. Teismas pagrįsta pripažino atsakovo išvadą, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomos apsaugos. Byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, kad jo kaip žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms (duomenys neskelbtini) kils pavojus. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje, t. y. pareiškėjas neatitiko apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Teismo vertinimu, atsakovas, remdamasis EPPB išvadomis apie kilmės valstybėje esančią padėtį, pagrįstai nustatė, kad (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio lygio, kad egzistuoja beatodairiškas smurtas tokio lygio, jog vien dėl buvimo šioje teritorijoje spręstina, kad kyla grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.
21. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. liepos 7 d.) (toliau – ir Aprašas) 222 punkto nuostatomis, teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jo skundas Komisijoje turėjo būti išnagrinėtas žodine tvarka. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, dėk kokių aplinkybių žodinis skundo nagrinėjimas buvo būtinas. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas žodžiu buvo išklausytas apklausų metu ir teismo posėdyje, pareiškėjo pozicija buvo atskleista ir įvertinta. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui buvo sudarytos visos sąlygos teikti paaiškinimus ir atsakovui, ir teismui, taigi pareiškėjo teisė būti išklausytam (įskaitant teisme) buvo užtikrinta.
22. Teismo vertinimu, buvo pagrįsta Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Tačiau įvertinęs Įstatymo 133 straipsnio 2 dalies nuostatas, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 5 ir 44 punkto nuostatas, teismas nesutiko su atsakovo išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė jo padarytam pažeidimui. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, čia padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Nenustatyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali sukelti grėsmę visuomenės saugumui. Taigi pareiškėjo situacijai taikytina Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtinta taisyklė: pareiškėjui nustatomas 2 metų draudimo atvykti terminas, nes pareiškėjas buvo išsiųstas ir jo pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.
23. Teismas taip pat darė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
24. Teismas tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir sumažino draudimo atvykti laikotarpius iki dvejų metų, t. y. pakeitė ginčijamus sprendimus tose dalyje, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.
III.
25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti pilna apimtimi.
26. Apeliaciniame skunde prašoma bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi pareiškėjas nori būti tiesiogiai išklausytas.
27. Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir jį patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas, atsakovas nepagrįstai pareiškėjo pasakojimą laikė nepatikimu įrodymu.
28. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjas negali pasilikti kilmės šalyje, kadangi kyla grėsmė jo saugumui, įskaitant laisvę, gyvybę ir sveikatą, dėl jo dalyvavimo protestuose prieš valdžią. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad civilių gyventojų protesto akcijos prieš korupciją ir nefunkcionalią struktūrą yra tapę kasmetiniu (duomenys neskelbtini) fenomenu. Protestuotojai patiria grasinimus, gąsdinimus, jie grobiami, suimami be orderio ir net nužudomi. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) 2003 metais įkūrė (duomenys neskelbtini), kuri laikoma viena pavojingiausių karinių grupuočių (duomenys neskelbtini). Tas pats dvasininkas 2014 metais. įkūrė ir kitą ginkluotą grupuotę (duomenys neskelbtini), kuri buvo išformuota ir prijungta prie (duomenys neskelbtini) karinių dalinių, kuriems išlaiko didelę įtaką. Tas pats dvasininkas 2020 metais įkūrė dar vieną grupuotę „(duomenys neskelbtini)“, kuriai nurodė malšinti demonstracijas ir protestus. Šios grupuotės nariai malšino demonstracijas ir žudė žmones. Protestus taip pat jėga malšino (duomenys neskelbtini) saugumo pajėgos ir kitos pajėgos, naudoję perteklinę jėgą. Pagal kilmės šalies informaciją (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini)) yra (duomenys neskelbtini) remiama (duomenys neskelbtini) milicija ir politinė partija, daugiausia veikianti (duomenys neskelbtini), taip pat (duomenys neskelbtini). Grupė yra susijusi su daugybe sektinio smurto veiksmų ir galimų karo nusikaltimų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) yra įtariama vykdanti karo nusikaltimus, grobimus, kankinimus ir žudymus. Jungtinių Amerikos Valstijų Valstybės departamentas (duomenys neskelbtini) yra pripažinęs teroristine organizacija.
29. Pareiškėjas nurodo, kad (duomenys neskelbtini) vykstančio vidinio karinio konflikto, ginkluotų užpuolimų, žmonių grobimų ir kitų nusikaltimų kontekste, kurių nekontroliuoja valdžios struktūros arba net prie jų prisideda, visiškai tikėtina, kad pareiškėjui už dalyvavimą demonstracijose kyla reali persekiojimo grėsmė, dėl kurios pareiškėjas gali prarasti laisvę, gyvybę ir sveikatą. Pareiškėjas jau patyrė realų smurtą, nes buvo uždarytas į kalėjimą ir kankinamas elektrošoku.
30. Apelianto teigimu, jis priskirtinas padidintos rizikos grupei, kaip opozicijos dalyvis ir aktyvus protestuotojas, nes aktyviai, daug kartų, nepaisydamas grasinimų, dalyvavo protestuose, kvietė protestuotojus ir jiems padėjo.
31. Dėl papildomos apsaugos nesuteikimo pareiškėjas nurodo, kad atsakovas vadovavosi EPPB pateikiama informacija, kuri yra rekomendacinio pobūdžių ir vienerių metų senumo. Atsakovas turėjo rinkti ne tik naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes bei susiklosčiusią situaciją.
32. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jam prieglobstis nesuteiktas nepagrįstai, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo Sprendimas išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkerta kelią gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.
Atsiliepimas
33. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
34. Pakartodamas pirmosios instancijos teismui teikto atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus, atsakovas akcentuoja, kad nei iš pareiškėjo pasakojimo, nei iš kitos Departamento atlikto tyrimo metu surinktos informacijos nebuvo įmanoma identifikuoti tikėtino pareiškėjo persekiotojo ar tikėtinų motyvų persekioti pareiškėją dėl jo individualių savybių. Pareiškėjas teigė, kad jam grasino dėl dalyvavimo protestuose prieš (duomenys neskelbtini) valdžią. Pats pareiškėjas tiesiogiai susitikęs su grasintojais nebuvo, jis jų nematė, grasinimų sulaukdavo iš nežinomo telefono numerio. Taigi vertintina, kad „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų arba įrodymų pareiškėjas skunde nepateikė.
35. Departamento teigimu, nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, jog buvo surinkta bei įvertinta ir informacija pagal pareiškėjo prašymo motyvus, ir informacija apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino ir papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjui būtinybės. Atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjo prašymas atmestas dėl pasakojimo patikimumo. Departamentas ir pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. spalio 15 d. sprendimo Nr. 21S31765 ir Departamento Komisijos 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. 6K-1822 teisėtumo ir pagrįstumo.
37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas. Teisėjų kolegija pastebi, kad apeliaciniame skunde nėra nurodyta kitų motyvų, kuriais yra grindžiama būtinybė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
38. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
39. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas ir byla bus nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
40. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų.
41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo bei atsakovo atliktu įrodymų vertinimu, akcentuodamas, kad jis pagrindė, jog kilmės valstybėje jo persekiojimo grėsmė yra reali, atsakovas nepagrįstai jo pasakojimą vertino kaip nepatikimą. Be to, atsakovas nesurinko visapusiškos, naujausios ir aktualios informacijos apie kilmės valstybę.
42. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
43. Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsnių nuostatos. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.
44. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014 ir kt.).
45. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.).
46. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, (pareiškimo Nr. 24573/94), pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose: 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.
47. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; 2020 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4460-520/2020 ir kt.).
48. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas praprašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė individualaus persekiojimo (susidorojimo) baime kilmės valstybėje, t. y. pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko dėl persekiojimo ir sulaukiamų grasinimų už dalyvavimą protestuose, vykusiuose (duomenys neskelbtini), prieš (duomenys neskelbtini) valdžią. Užsienietis jokiai politinei partijai nepriklausė, protestuose pradėjo dalyvauti nuo 2019 m. spalio mėnesio, dėl to išleido daug asmeninių santaupų, pradėjo sulaukti grasinimų, gaunamų telefonu iš nežinomo numerio. Iš Departamento Sprendimo matyti, jog, įvertinus prašymą suteikti prieglobstį ir atlikus pareiškėjo apklausą, įvertinus situaciją kilmės valstybėje ir pareiškėjui aktualioje vietovėje, Departamentas konstatavo, kad nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog asmeniui jo gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini)) gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Sprendime pastebėta, kad pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką priežastys labiau ekonominio pobūdžio.
49. Įvertinusi pareiškėjo Departamentui teiktus paaiškinimus ir kitus byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija sutinka su Departamento ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje pateiktų įrodymų visuma nepatvirtina pareiškėjo teiginių dėl realios grėsmės būti persekiojamam kilmės valstybėje politiniu pagrindu – pareiškėjo pasakojimas apie dalyvavimą protestuose prieš (duomenys neskelbtini) valdžią nenuoseklus, pareiškėjas itin abstrakčiai nurodo jo motyvą protestuoti (norėjo laisvės), iš pasakojimo nėra aišku, ar pareiškėjui galbūt buvo grasinama dėl dalyvavimo protestuose, ar dėl to, kad jis galbūt buvo įtariamas kaip gaunantis finansavimą iš kitos valstybės. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nurodė, kad nežino, kas jam grasino, o po to išdėstė, kad jam grasino ir politinės partijos, ir teroristų organizacijos, ir nežinomas asmuo. Minėtų duomenų pakanka išvadai, kad pareiškėjo prašymas suteikti pabėgėlio statusą buvo nenuoseklus, nepatikimas ir nepagrįstas.
50. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo baimė patirti persekiojimą politiniais motyvais nepagrįsta individualiomis aplinkybėmis ir (ar) asmenine patirtimi, todėl „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta ir spręstina, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų – jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
51. Nagrinėjamo ginčo atveju, kaip matyti iš ginčijamo Departamento Sprendimo turinio, Departamentas pareiškėjo nurodytų ir turimų duomenų kontekste įvertino pagrindų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvimą, tačiau tokių pagrindų nenustatė. Duomenų, leidžiančių abejoti Departamento išvadų šiuo aspektu pagrįstumu, nėra. Be to, deklaratyvūs apeliacinio skundo teiginiai, kad atsakovas nesivadovavo naujausia, aktualiausia kilmės valstybės informacija, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka byloje esančių rašytinių įrodymų Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovo išvada, jog pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje ((duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ir laisvei, padaryta remiantis Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros pateikiamais naujausiais duomenimis ir atsižvelgiant į išskiriamus padidintos rizikos asmenų profilius bei pareiškėjo individualią situaciją. Pareiškėjas pats nurodo, kad jo šeima (sutuoktinė ir vaikas) liko (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nenurodė jokių duomenų ir (ar) jų šaltinių, paneigiančių minėtas išvadas, o apeliaciniame skunde nurodoma bendro pobūdžio informacija apie „(duomenys neskelbtini)“ karinę grupuotę ir kitas veikiančias struktūras kilmės valstybėje, savaime nepatvirtina, kad pareiškėjas atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijus, įtvirtintus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje. Byloje taip pat nenustatyta, kad apsauga pareiškėjams kilmės šalyje nėra prieinama.
52. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjo skundo argumentus ir bylos medžiagą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.
53. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teise ir faktais pagrįstų argumentų, kurie nebuvo įvertinti pirmosios instancijos teismo ir paneigtų skundžiamo teismo sprendimo išvadas.
54. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Departamento Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Departamento Sprendimo dalys, kuriomis nuspręsta pareiškėją išsiųsti į (duomenys neskelbtini) ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Teisėjų kolegija, įvertinusi Departamento Sprendimą ir pirmosios instancijos teismo išvadas, sprendžia, kad Departamento Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) ir uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus, yra pagrįsta ir teisėta. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl minėta Sprendimo dalis yra nepagrįsta, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija.
55. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiami Departamento sprendimai yra iš dalies pagrįsti ir teisėti, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytomis aplinkybėmis. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.