- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-12
- Bylos Nr.
- 2A-662/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00092-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Danguolė Martinavičienė, Dalia Višinskienė
- Atsakovas
- H. R.
- Ieškovas
- „Nordea Bank Finland Plc“, Lietuvoje
- Trečiasis asmuo
- V. R.
- Kategorijos
- 36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės H. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3136-431/2013 pagal pradinio ieškovo „Nordea Bank Finland Plc“ (AB), Lietuvoje veikiančio per „Nordea Bank Finland Plc“ Lietuvos skyrių, ieškinį atsakovei H. R. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo V. R.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pradinis ieškovas (toliau tekste – Bankas) ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės H. R. 53 068,61 EUR įsipareigojimų nevykdymo palūkanų iki bylos iškėlimo ir 16 % dydžio metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas už priteistą sumą 136 420,26 EUR ir 117,78 Lt sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovas nurodė, kad su trečiuoju asmeniu V. R. 2007-10-08 sudarė būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 07/01/40J (toliau tekste - Kredito sutartis), kurios pagrindu Bankas suteikė V. R. 81 094,00 EUR dydžio kreditą (Kredito sutarties specialiosios dalies 2.1 punktas). V. R. įsipareigojo kiekvieną mėnesį (pagal mokėjimų grafiką) mokėti kredito įmokas, palūkanas už kredito naudojimą bei vykdyti visus kitus sutartyje numatytus įsipareigojimus. Ieškovas su laiduotoja - atsakove H. R. 2007-10-08 sudarė laidavimo sutartį Nr. LBK 07/10/41J (toliau tekste - Laidavimo sutartis), pagal kurią H. R. laidavo už V. R. tinkamą ir visišką prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymą. Skolininkas V. R. pažeidė mokėjimo prievoles (t. y. nemokėjo kredito įmokų bei palūkanų) ir nepašalino pažeidimų per papildomai nustatytus terminus, todėl Bankas, vadovaudamasis Kredito sutarties bendrosios dalies 13.1 punktu, nuo 2009-02-12 vienašališkai nutraukė Kredito sutartį. Sutarties nutraukimo dieną mokėjimai pagal Kredito sutartį nebuvo vykdomi 5 mėnesius iš eilės. Skolininkas Bankui skolos nepadengė. Bankas 2009-02-26 pranešimu Nr. 1847 pareikalavo iš laiduotojos (solidarios skolininkės) H. R. padengti skolą ne vėliau kaip iki 2009-03-09, tačiau skola nebuvo padengta.
Skola ieškovui pagal Kredito sutartį iki 2013-01-15 imtinai sudarė 81 094,00 EUR panaudoto ir negrąžinto kredito, 2 167,65 EUR palūkanų už kredito naudojimą, 53 068,61 EUR įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, todėl, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė gera valia nesumoka ieškovui nurodytos skolos, ieškovas prašė priteisti šią sumą iš atsakovės (CK 6.71 str., 6.81 str. 1 d., Kredito sutarties specialiosios dalies 2.1 punktas, Laidavimo sutarties 1, 2.1.4, 3.3 punktai). Kredito sutarties specialiosios dalies 2.9 punkte, bendrosios dalies 8.1, 11 punktuose Ieškovas ir V. R. susitarė, kad kredito gavėjas moka palūkanas už kredito naudojimą, t. y. V. R. įsipareigojo kiekvieno mėnesio 10 dieną (pagal mokėjimų grafiką) mokėti ne tik kredito įmokas, bet ir metines palūkanas už kreditą. Šias palūkanas sudaro auksinio kliento 0,8 % marža + 12 mėn. EURIBOR. Nesumokėtos palūkanos už kredito naudojimą yra 2 167,65 EUR. V. R. pažeidė pareigą sumokėti ieškovui Kredito sutartyje numatytas palūkanas, todėl prašė jas priteisti (CK 6.71 str., 6.81 str. 1 d., Kredito sutarties specialiosios dalies 2.9 punktas, bendrosios dalies 8.1, 11 punktai, Laidavimo sutarties 1, 2.1.4, 3.3 punktai). Skolininkas V. R. taip pat yra skolingas Bankui 117,78 Lt turto draudimo mokesčio ir 90 EUR už laiškų siuntimą.
Atsiliepimas
Atsakovė ir trečiasis asmuo atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko nurodydami, kad ieškovo prašomos priteisti neproporcingai didelės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos rodo ne jų tikslą - minimalų kreditavimo nuostolių atlyginimą, o siekį nepagrįstai praturtėti atsakovės turto sąskaita, mokant 16 procentų dydžio metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas. Ieškinyje visiškai neatsižvelgta į tai, jog atsakovės santykiai su ieškovu, kilę iš kreditavimo sutarties tarp Ieškovo ir trečiojo asmens V. R., yra vartojimo sutarties kategorijos. Todėl ieškovas taip pat savo reikalavimuose privalo vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Iš 81 094 EUR kredito dalies 53 068 EUR pagal 16 procentų metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanų sudaro 65,44 procentus negrąžinto kredito, tai rodo ieškovo kaip kreditoriaus siekį nepelnytai ir didele apimtimi gauti nepagrįstą pinigų sumą. Teismas turi teisę sumažinti per dideles sutartines palūkanas, kurias atsakovė prašė mažinti iki 8 procentų metinių palūkanų. Įstatymai nenumato įsipareigojimų vykdymo palūkanų, be to, ieškovas skaičiuoja palūkanas nuo palūkanų, o tai draudžia CK 6.37 straipsnio 4 dalies nuostatos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovės ieškovui 136 420,26 EUR ir 117,78 Lt skolos sumą, 16 % metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas už visą priteistą skolą, skaičiuojant šias palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2013-01-18) iki visiško sprendimo įvykdymo.
Teismas, nustatęs, kad atsakovė kaip laiduotoja, užtikrinusi Kredito sutarties, sudarytos su V. R., tinkamą vykdymą, nevykdo Laidavimo sutartimi prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, negrąžina ieškovui kredito sumos ir nesumoka palūkanų, todėl priteisė ieškovui iš atsakovės 81 094,00 EUR panaudoto ir negrąžinto kredito (CK 6.38 str., 6.81 str., 6.200 str., Laidavimo sutarties 2.8 p.).
Atsižvelgęs į tai, kad Kredito sutarties specialiosios dalies 2.9 punkte, bendrosios dalies 8.1, 11 punktuose ieškovas ir V. R. susitarė, kad kredito gavėjas moka palūkanas už kredito naudojimą, t. y. V. R. įsipareigojo kiekvieno mėnesio 10 dieną (pagal mokėjimų grafiką) mokėti ne tik kredito įmokas, bet ir metines palūkanas už kreditą, šias palūkanas sudaro auksinio kliento 0,8 % marža + 12 mėn. EURIBOR, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalimi, 6.872 straipsniu, taip pat numatančiais pareigą mokėti įstatymo ar sutarties nustatyto dydžio palūkanas už pinigų naudojimąsi, teismas priteisė ieškovui iš atsakovės 2 167,65 EUR nesumokėtų palūkanų už kredito naudojimą (CK 6.71 str., 6.81 str. 1 d., Kredito sutarties specialiosios dalies 2.9 punktas, bendrosios dalies 8.1, 11 punktai, Laidavimo sutarties 1, 2.1.4, 3.3 punktai).
Vadovaudamasis Kredito sutarties bendrosios dalies 8.2 punktu, kuriuo ieškovas ir V. R. sutarė, kad jeigu kreditas, palūkanos ar bet koks kitas mokėjimas pagal sutartį nesumokamas nustatytu laiku į kredito sąskaitą ar kitą banko sąskaitą, kurią bankas nurodo kredito gavėjui, yra skaičiuojamos metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, kurios yra lygios 16 (šešiolika) proc. nuo visos laiku nesumokėtos sumos, pradedant skaičiuoti nuo kitos dienos, einančios po mokėjimo dienos, iki įsiskolinimo padengimo, teismas taip pat priteisė ieškovui iš atsakovės 53 068,61 EUR įsipareigojimų neįvykdymo palūkanų už terminų mokėti palūkanas už kredito naudojimą ir grąžinti kreditą pažeidimus, paskaičiuotus iki ieškinio padavimo dienos, t. y. iki 2013-01-15 (CK 6.210 str., 6.261 str., 6.874 str.). Teismas pažymėjo, kad mažinti nurodytų palūkanų nėra pagrindo, nes atsakovės atsakomybės apimtis yra tokia pati kaip ir pagrindinio skolininko V. R., o Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyrius 2009 m. liepos 8 d. nutartimi Nr. 261 V/2009 iš pagrindinio skolininko V. R. priteisė skolą, o taip pat priteisė ir Kredito sutarties bendrosios dalies 8.2 punkte numatytas 16 % sutartines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas iki visiško skolos išieškojimo dienos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė prašo skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 19 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismas, priteisdamas 136 420, 26 EUR, nepagrįstai nenurodė už ką, nuo kokios sumos skaičiuojamos palūkanos ir jų neišskyrė. Toks teismo sprendimas neobjektyvus, šališkas, prieštarauja procesinės teisės normoms, CPK 177, 185 straipsniams dėl įrodymų vertinimo, šalių lygiateisiškumo principų nesilaikymo. Teismas be pagrindo atsisakė tenkinti atsakovės 2013-06-05 prašymą įpareigoti ieškovą pateikti į bylą Kredito sutarties 8.2 punkte nurodytų „metinių įsipareigojimų nevykdymo palūkanų“ 16 procentų aritmetinių veiksmų konkretų skaičiavimą, nurodant sumas, nuo kurių skaičiuojamos palūkanos, kaip to reikalauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika AC-37-1 (biuletenis Nr. 37, psl. 448). Todėl sprendime padarytos neobjektyvios ir neteisingos, skaičiavimais nepagrįstos išvados dėl priteistinų sumų.
Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas nevertino, jog pavadinimu „įsipareigojimų nevykdymo palūkanos“ Lietuvoje nėra ir negali būti, kadangi Būsto kreditavimo sutarties specialiosios dalies 2.9 punkte nurodyta 0,8 proc. metinė palūkanų norma, kurią teismas priteisė, tačiau priteisdamas ir 16 proc. įsipareigojimų nevykdymo palūkanas, paskaičiuotas nuo negrąžinto kredito ir 0,8 proc. palūkanų, teismas pažeidė dvigubo palūkanų skaičiavimo draudimo principą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo prašo apeliacinį skundą tenkinti nurodydamas, kad nesutinka su teismo sprendimo padarytomis išvadomis dėl palūkanų priteisimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl teisių perėmimo
CPK 48 straipsnio 1 dalis numato, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kiti įstatymų numatyti atvejai), teismas, jei yra pagrindas, rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas. Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas informavo teismą, kad 2014 m. balandžio 1 d. „Nordea Bank Finland Plc“, Lietuvoje veikiantis per „Nordea Bank Finland Plc“ Lietuvos skyrių, perleido reikalavimo teises Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyriui ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad 2014 m. balandžio 1 d. įvyko teisių perleidimas ir perėmimas bei į tai, kad ginčas byloje kilo iš teisinių turtinių santykių, sprendžia, kad yra galimas subjektinių teisių bei pareigų perėmimas materialiojoje teisėje, todėl ieškovo „Nordea Bank Finland Plc“, veikiančio Lietuvoje per „Nordea Bank Finland Plc“ Lietuvos skyrių procesinių teisių ir pareigų perėmėju šioje civilinėje byloje pripažintinas Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių.
Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įsipareigojimų nevykdymo palūkanų priteisimu
Bylos duomenimis nustatyta, kad pagal 2007-10-08 Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 07/01/40J (t. 1, b. l. 22-32) Bankas suteikė trečiajam asmeniui V. R. 81 094 EUR kreditą paskolai, išduotai AB DnB NORD banko, pagal 2006-06-15 kreditavimo sutartį refinansuoti ir būstui remontuoti, kredito grąžinimo terminas - 2026-09-10. Suteiktam kreditui užtikrinti buvo įkeistas V. R. ir H. R. nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas: butas, unikalus Nr. 1098-8001-5014:0049, esantis Fabijoniškių g. 11-5, Vilniuje, hipotekos lakštas Nr. 01120070028640, 2007-10-10 įregistruotas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriuje. Be to, už V. R. tinkamą ir visišką prievolių pagal Kredito sutartį laidavo H. R. (Kredito sutarties specialiosios dalies 3.2 punktas, Laidavimo sutartis, CK 6.76 str.). Pagal 2007-10-08 Laidavimo sutarties (t. 1, b. l. 33-35) 1 punktą H. R. asmeniškai laidavo už tas pačias V. R. prievoles, kylančias iš Kredito sutarties. Bankas 2009-01-28 pranešimu apie sutarties nutraukimą (t. 1, b. l. 36) pareikalavo grąžinti susidariusią skolą, iš viso – 1 738,67 EUR, t. y. nesumokėtas kredito palūkanas nuo 2008-09-10 ir priskaičiuotas įsipareigojimų nevykdymo palūkanas, iki 2009-02-12, nurodydamas, kad nesumokėjus skolos ir kitų mokėjimų, Kredito sutartis bus vienašališkai nutraukta nuo nurodytos datos. Kredito gavėjui nevykdant šia sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir nemokant įmokų laiku, Bankas 2009-02-12 vienašališkai nutraukė Kredito sutartį. 2009-02-26 Bankas pareikalavo iš atsakovės kaip laiduotojos sumokėti 81 094 EUR laiku negrąžinto kredito, 2 167,65 EUR nesumokėtų kredito palūkanų, 90 EUR nesumokėtų mokesčių ir 557,13 EUR įsipareigojimų nevykdymo palūkanų (t. 1, b. l. 37).
Byloje nėra ginčo dėl atsakovės kaip laiduotojos solidarios atsakomybės Bankui dėl Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų tinkamo nevykdymo (CK 6.76, 6.78, 6.81 str.), tačiau apeliantė nesutinka su teismo priteistomis įsipareigojimų nevykdymo palūkanomis (53 068,61 EUR), nurodydama, kad įstatymai nenumato tokių palūkanų, taip pat ginčydama jų paskaičiavimo principą [kad jos nepagrįstai paskaičiuotos nuo 81 094 EUR negrąžinto kredito ir 2 167,65 EUR paskaičiuotų palūkanų už naudojimąsi pinigais (sutarties 2.9 p.)], kad yra neproporcingai didelės.
Su tokiais argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.
Kaip matyti iš Kredito sutarties 8.2 punkto, Bankas su trečiuoju asmeniu susitarė, kad jeigu kreditas, palūkanos ar bet koks mokėjimas pagal šią sutartį nesumokamas nustatytu laiku <...>, yra skaičiuojamos įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, kurios yra lygios 16 procentų nuo visos laiku nesumokėtos sumos, pradedant skaičiuoti nuo kitos dienos, einančios po mokėjimo dienos, iki įsiskolinimo padengimo. Apeliantė nurodo, kad sutartimi susitarta dėl įstatyme numatytų palūkanų, tačiau toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tos palūkanos, kurios mokamos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, atlieka kompensuojamąją funkciją. Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus lėšomis, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją. Iš tokio išaiškinimo darytina išvada, kad Kredito sutartyje numatytos įsipareigojimų nevykdymo palūkanos iš esmės atitinka kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas, kurias ieškovas turi teisę reikalauti ne tik Kredito sutarties, bet ir įstatymo pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismas, esant pareikštam ieškovo reikalavimui dėl tokių palūkanų priteisimo, pagrįstai jį tenkino. Pažymėtina, kad apeliantė, nesutikdama su šių palūkanų skaičiavimo principu, nepateikia konkrečių įrodymų, paneigiančių šias jos nurodomas aplinkybes, o ieškovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė detalų šių palūkanų paskaičiavimą, todėl apeliantės argumentai šiuo klausimu atmestini kaip nepagrįsti.
Taip pat nepagrįsti apeliantės argumentai, kad yra pažeidžiamas dvigubo palūkanų skaičiavimo draudimo principas, kadangi esant paskolos (kredito) teisiniams santykiams, kreditorius turi teisę skaičiuoti palūkanas tiek už naudojimąsi pinigais (CK 6.872 str.), tiek už mokėjimo termino praleidimą (šiuo atveju įvardijamas įsipareigojimų nevykdymo palūkanomis) (CK 6.874 str., 6.210 str., 6.881 str.), todėl teismas pagrįstai priteisė ieškovui abiejų rūšių palūkanas.
Sutikti su apeliante, kad ieškovo prašomos priteisti įsipareigojimų nevykdymo palūkanos yra neproporcingai didelės, taip pat nėra pakankamo pagrindo.
CK 6.37 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Palūkanų dydis yra įtvirtintas CK 6.210 straipsnio 1 ir 2 dalyse, tačiau ginčo atveju buvo susitarta dėl didesnių palūkanų nei nustato įstatymas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003), į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2006) ir kitas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pripažintina, kad teismui nebuvo pagrindo mažinti kompensuojamąsias palūkanas, kadangi negalima pripažinti, kad jos prieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams (CK 6.37 str. 3 d., 1.5 straipsnis.). Taip pat teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad V. R. nepadengus skolos geranoriškai, Bankas kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismo hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, kuris 2009-07-08 nutartimi Nr. 261V/2009 iš pagrindinio skolininko V. R. priteisė skolą, taip pat Kredito sutarties bendrosios dalies 8.2 punkte numatytas 16 proc. įsipareigojimų nevykdymo palūkanas iki visiško skolos išieškojimo dienos, nukreipiant išieškojimą į V. R. ir H. R. bendrąja jungtine nuosavybe priklausantį turtą, kuri yra įsiteisėjusi, pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad esant įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu nustatytam skolos dydžiui, jo sumažinimas, nesant kreditoriaus sutikimo, neatitiktų laidavimo esmės.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimant skundžiamą sprendimą, išsamiai ir objektyviai nustatė faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą dėl palūkanų, nepažeidė materialinės ir proceso teisės normų, todėl sprendimą pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Apeliantė nurodo, kad teismas neįvertino, jog pats ieškovas prisidėjo prie prievolės nevykdymo, tyčia nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti, nevykdė Kredito sutarties nuostatų dėl informacijos ir pranešimų, neatsakė į atsakovės 2009-02-05 raštišką prašymą dėl mokėjimų atidėjimo motyvuojant tuo, kad žemės sklypų Vilniaus mieste pardavimas užtruko dėl sumažėjusios paklausos (CK 6.259 str.). Teisėjų kolegija su tokiu argumentu nesutinka ir atmeta jį kaip nepagrįstą. Pažymėtina, kad šios aplinkybės, susijusios su banko pareigos priimti kredito gavėjo prašymus, skundus, kitus reikalavimus, jau buvo nagrinėjamos kitoje civilinėje byloje, kurioje atsakovai ginčijo Kredito sutarties vienašališko nutraukimo neteisėtumą. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-2610-590/2012, konstatavo, kad bankas neprivalo tenkinti kredito gavėjo prašymų, skundų ir reikalavimus, todėl ta aplinkybė, kad Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius neatsižvelgė į H. R. 2009-02-05 prašymą leisti atidėti mokėjimą iki 2009-09-10 ir per mėnesį mokėti po 500 Lt, nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovas pažeidė sutartį. Ši nutartis yra įsiteisėjusi ir joje nustatyti faktai turi prejudicinę galią (CPK 182 str. 2 p.). Taigi Bankui neatsakius į nurodytą atsakovės prašymą, tokie Banko veiksmai negali būti vertinami kaip aplinkybė, mažinanti skolininkės civilinės atsakomybės laipsnį, tuo labiau, kad ji įsipareigojo atsakyti už Kredito sutarties nevykdymą tokia pačia apimtimi kaip ir pagrindinis skolininkas V. R. ir tik nuo pačių skolininko bei laiduotojo priklausė Banko patirtų nuostolių, išreikštų įsipareigojimų nevykdymo palūkanų forma, dydis. Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės argumentas, kad Bankas tyčia nutraukė Kredito sutartį, kadangi kitoje jau minėtoje civilinėje byloje sprendžiant vienašališko Kredito sutarties nutraukimo teisėtumo klausimą, teismas konstatavo, kad Bankas teisėtai nutraukė šią sutartį.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai taikant ir aiškinant materialinės teisės normas, reglamentuojančias palūkanas už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą, procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, todėl paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės valstybei priteistinas 4 665 Lt žyminis mokestis, paskaičiuotas atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniu skundu iš esmės yra ginčijama teismo sprendimo dalis dėl 53 068,61 EUR (ekvivalentas – 183 235,29 Lt) palūkanų priteisimo, kurio mokėjimas buvo atidėtas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 24 d. nutartimi (CPK 84 str., 96 str.).
Atsižvelgiant į apeliantui nepalankų procesinį rezultatą, ieškovui priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos. Į bylą pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad ieškovas patyrė 3 460,60 Lt išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (t. 2, b. l. 42-44). Atsižvelgiant į tai, kad už šio procesinio dokumento parengimą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.11 p. nurodytas rekomenduotinas maksimalus dydis yra 1 200 Lt (imant 1,5 koeficiento ir įvertinant tai, kad paslaugų suteikimo bei mokėjimo atlikimo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga buvo 1 000 Lt), todėl konstatuotina, kad prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis neatitinka nurodytų rekomendacijų, taip pat kitų kriterijų, numatytų Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje, todėl ieškovui iš atsakovės priteistina 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo
Atsakovė apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą pakeisti taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, jį sumažinant, t. y. paliekant turto areštą žemės sklypams, kurių bendra vertė 122 600 Lt, panaikinant areštą piniginėms lėšoms 18 515,65 Lt sumai, argumentuodama tuo, kad antstoliui pardavus atsakovės ir trečiojo asmens butą ir pervedus bankui 172 185,80 Lt, skola sumažėjo iki 120 000 Lt, todėl negali būti areštuota daugiau turto negu reikia.
Toks prašymas atmestinas, kadangi, kaip matyti iš bylos duomenų, Lietuvos apeliacinis teismas, apeliacine tvarka peržiūrėjęs atsakovės paduotą atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 21 d. nutarties, kuria taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas – 136 420,26 EUR ir 117,78 Lt (ekvivalentas 471 149,65 Lt), nutarė sumažinti laikinųjų apsaugos priemonių mastą iki 301 149,65 Lt motyvuodamas tuo, kad iš nurodyto įkeisto turto yra pradėti išieškojimo veiksmai, todėl nėra pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių atsakovei dėl šios reiškiamo reikalavimo dalies. Apeliantei nurodant ir pateikiant įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovui vykdymo procese buvo pervesta 170 933,80 Lt skolos ir 1 252 Lt būtinųjų vykdymo išlaidų, tai nesudaro pagrindo pripažinti, kad taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas neatitinka skolos likučio, kadangi antstolis I. G. vykdymą atlieka pagal vykdomąjį raštą Nr. 261V/2009, 2009-12-09 išduotą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus, kuriuo nutarta priverstinai parduoti iš varžytynių atsakovei ir trečiajam asmeniui priklausantį nekilnojamąjį turtą, o nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimus dėl negrąžinto kredito ir palūkanų priteisimo, kuriems užtikrinti taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas 301 149,65 Lt Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartimi yra pripažintas tinkamu.
Pažymėtina, kad pasikeitus aplinkybėms, procesinis įstatymas nedraudžia atsakovei kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo (CPK 148 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais,
nutaria:
Ieškovą „Nordea Bank Finland Plc“, Lietuvoje veikiantį per „Nordea Bank Finland Plc“ Lietuvos skyrių pakeisti jo teisių perėmėju Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančiu per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių.
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš H. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 4 665 Lt žyminio mokesčio valstybei (įmokos kodas), Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, skyriaus kodas 303252632, 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Atmesti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo.