Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei procesinių palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN Kybartų sektoriuje nuo 2017 m. lapkričio 9 d. iki 2019 m. rugpjūčio 12 d.

Motyvuojamoji dalis

Ginčo laikotarpiu galiojusių Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) (neteko galios 2020 m. sausio 22 d.) 11¹.1. punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam asmeniui.

Administracinėje byloje esantys įrodymai (1 tomas, b. l. 39–40, 45, 46–93) patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad nagrinėjamu laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į 2 būrio bendrabučio tipo patalpą Nr.221, kurios plotas 36 kv. m, joje gyveno nuo 6 iki 12 nuteistųjų. Taigi, iš pateiktų duomenų teismas sprendžia, kad pareiškėjui gyvenant bendrabučio tipo patalpose atskirais laiko tarpais, iš viso 12 parų nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje (pareiškėjui teko 3 kv. m gyvenamojo ploto), todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą. Nors Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.1 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, tačiau nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017, 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016). Taigi, esant nustatytiems gyvenamojo ploto normos pažeidimams, gyvenamosiose patalpose esantys baldai, nuteistųjų reikmenys, asmeniniai daiktai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose.

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą (1 tomas, b. l. 37–44) nurodė, kad Kybartų sektoriuje remontai atliekami pagal iš anksto sudarytą planą, gavus lėšas iš valstybės biudžeto patalpas valo patys jose gyvenantys asmenys, jiems yra išduodamos valymo ir dezinfekcinės medžiagos, Kybartų sektoriuje kiekviename aukšte yra įrengtos skalbimo ir džiovinimo patalpos, kuriose nuteistieji gali skalbtis ir džiovintis rūbus. Taip pat nurodė, jog Kybartų sektoriuje nuteistųjų bendrabutyje yra įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija, o taip pat galima ventiliacija per atvertus langus, yra nuolat veikianti katilinė ir reikiamą temperatūrą palaiko gyvenamosiose patalpose įrengti radiatoriai. Jokių objektyvių duomenų (nuotraukų, patikrinimo aktų, patalpų fizikinių parametrų matavimo protokolų ir pan.), patvirtinančių, kad vertinamuoju laikotarpiu ginčo gyvenamosiose patalpose buvo užtikrintos teisės aktų reikalavimus atitinkančios kalinimo sąlygos, atsakovas nepateikė. Tačiau nagrinėjamu atveju aktualu ir tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų galėjo kreiptis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Pažymėtina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nesiskundus dėl netinkamų sąlygų, atsakovui šiuo metu tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Todėl pareiškėjo argumentai dėl nesuremontuotų patalpų, pelėsio patalpose buvimo, šalčio, drėgmės, blogos ventiliacijos, netvarkingų valgyklos patalpų, atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedo, kuris nustato nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą, 4.6. punktą nuteistiesiems leidžiama turėti plastikinius arba medinius stalo indus (lėkštę, dubenėlį sriubai, šaukštą, puoduką, šakutę, peilį), todėl pareiškėjo argumentai, jog jis turi valgyti naudodamasis plastikiniais indais ir įrankiais, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo argumentų, jog jam nebuvo leidžiama dienos metu gulėti užsiklojus, pažymėtina, jog pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.2. punktą nuteistieji privalo įėjus pataisos įstaigos administracijos atstovui į patalpą atsistoti ir pasisveikinti, įeiti ir išeiti iš patalpos, kurioje yra pataisos įstaigos atstovas, tik jam leidus, kreiptis į pataisos įstaigos administracijos atstovą, pasakydami savo pavardę. Byloje nėra jokių įrodymų, jog pareiškėjo sveikatos būklė buvo tokia, jog jam turėtų būti taikoma šios taisyklės išimtis ir įėjus Pataisos įstaigos pareigūnui jis galėtų gulėti lovoje užsiklojęs, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, jog atsakovo atstovas būtų diskriminavęs pareiškėją neskirdamas jam pasimatymų. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjo prašymai dėl pasimatymų suteikimo nebuvo tenkinti dėl laisvų vietų nebuvimo (1 tomas, b. l. 9, 10). Pataisos įstaigoje pasimatymai skirstomi pagal 2013 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 7-10/255 reglamentuotą tvarką (2 tomas, b. l. 57–58), todėl pareiškėjui neskyrus pasimatymo dėl to, jog nebuvo laisvų vietų trumpalaikiam pasimatymui, šie atsakovo atstovo veiksmai negali būti vertinami kaip pareiškėjo diskriminacija. Be to, Pataisos įstaigos administracija pasiūlė pareiškėjui kitą pasimatymo datą, kurios pareiškėjas atsisakė. Todėl šiuo aspektu atsakovo atstovo neteisėti veiksmai taip nekonstatuotini.

Neturtinę žalą pareiškėjas taip pat grindė aplinkybėmis, jog Kybartų sektoriaus administracija neišdavė jam higienos priemonių, rūbų, avalynės.

Pažymėtina, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo (toliau – Aprūpinimo tvarkos aprašas), 4 ir 5 punktai numato, jog higienos reikmenys, avalynė, drabužiai išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Remiantis Aprūpinimo tvarkos aprašo 13 punktu, nuteistasis laikomas nemokiu, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos (ginčo laikotarpiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 924 buvo patvirtintas 38 Eur bazinės socialinės išmokos dydis, taigi 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio buvo 19 Eur) dydžio pinigų sumą. Tais atvejais, kai suimtasis (nuteistasis) šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu.

2018 m. kovo 1 d. pareiškėjas pateikė prašymą skirti būtinas higienos bei skalbimo priemones. Pažymėtina, jog minėtame prašyme yra 2018 m. kovo 2 d. įrašas „gavau“ (b. l. 184). 2019 m. liepos 15 d. pareiškėjas pateikė prašymą aprūpinti rūbais bei avalyne, apatiniu trikotažu. Minėtame prašyme yra žyma, jog pareiškėjo asmeninių pinigų likutis 762,23 Eur (2 tomas, b. l. 5). Taip pat 2019 m. liepos 15 d. prašymu pareiškėjas prašė skirti būtinas higienos priemones. Minėtame prašyme yra žyma, jog pareiškėjo asmeninių pinigų likutis 762,23 Eur (2 tomas, b. l. 6).

Atsižvelgiant į tai, kad pagal 2018 m. kovo 1 d. prašymą pareiškėjui higienos priemonės buvo suteiktos, 2019 m. liepos 15 d. prašymų teikimo metu pareiškėjas buvo mokus, duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs daugiau prašymų dėl higienos priemonių, rūbų bei avalynės išdavimo, byloje nėra, teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus šiuo aspektu.

BVK 173 straipsnio 7 dalis nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems kartą per mėnesį iš areštinės arba pataisos įstaigos lėšų gali būti išmokama iki 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka. Kriterijus, pagal kuriuos gali būti skiriamos išmokos, išmokų skyrimo ir mokėjimo taisykles nustato Kalėjimų departamento direktorius.

Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 4/07-260 patvirtintų Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 2.1. punktą arešto bausmę atliekantiems ir lengvajai bei paprastajai grupei priskirtiems laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, kuriems per mėnesį, už kurį skiriamos piniginės išmokos, nebuvo skirtos drausminės nuobaudos, gali būti skiriama iki 0,3 bazinės socialinės išmokos (toliau – BSI) dydžio pinigų suma. Pagal Taisyklių 4 punktą išmokos neskiriamos: 4.1. jeigu įkalinimo įstaigos administracija nuteistajam pasiūlė mokamą darbą, kurį pagal sveikatos būklę nuteistasis gali dirbti, ir nuteistasis atsisakė dirbti; 4.2. jeigu nuteistajam per mėnesį, už kurį skiriama piniginė išmoka, buvo skirta bent viena iš šių drausminių nuobaudų: 4.2.1. anksčiau paskirtos paskatinimo priemonės – perkėlimo iš paprastosios grupės į lengvąją grupę, panaikinimas; 4.2.2. perkėlimas į drausmės grupę; 4.2.3. perkėlimas į kamerų tipo patalpas; 4.3. jeigu nedirbantis nuteistasis per mėnesį, už kurį skiriama piniginė išmoka, iš asmeninės sąskaitos išleido daugiau kaip 0,5 BSI dydžio pinigų sumą, o dirbantis nuteistasis – daugiau kaip 0,6 BSI dydžio pinigų sumą (išskyrus išlaidas civiliniams ieškiniams ir alimentams pagal teismų sprendimus mokėti); 4.4. jeigu einamojo mėnesio pradžioje asmeninėje sąskaitoje nedirbantis nuteistasis turėjo 0,3 BSI dydžio pinigų sumą, o dirbantis – 0,5 BSI dydžio ar didesnę pinigų sumą. Taisyklės reglamentuoja, jog piniginės išmokos nuteistiesiems skiriamos pagal jų prašymus (Taisyklių 5–10 punktai).

2017 m. gruodžio 14 d. pareiškėjas kreipėsi dėl pašalpos skyrimo iš kalinių rėmimo fondo (2 tomas, b. l. 25). Į minėtą prašymą pareiškėjui buvo atsakyta 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. 7/1-1635, kuriame nurodyta, jog pareiškėjas 2017 m. lapkričio mėnesį išleido 114,99 Eur, todėl pašalpa skirta nebus (2 tomas, b. l. 24). Įvertinus byloje esančius duomenis, teismas sprendžia, jog atsakovo atstovas neturėjo pareigos pareiškėjui, kuris neatitiko Taisyklėse ir Apraše numatytų sąlygų, skirti piniginę išmoką, todėl atsakovo atstovo neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuotini.

Pagal Bausmių vykdymo kodeksą darbas yra nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, viena iš jų pataisos priemonių (BVK 111 str.). Bausmių vykdymo kodekso 125 straipsnis numato, jog kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę (1 d.), nuteistiesiems darbą parenka pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į laisvas pareigas ir darbo vietas (3 d.), pataisos įstaigų ir valstybės įmonių prie pataisos įstaigų gamybinė ūkinė veikla privalo tarnauti tik pagrindiniam tikslui – išmokyti nuteistąjį gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis (8 d.). Įstatymų leidėjas šioje teisės normoje nuteistajam nustatė imperatyvią pareigą dirbti (galimybė reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito asmens), o pataisos įstaigos administracijai numatė teisę siūlyti darbą (galimybę turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą).

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas yra kreipęsis į Kybartų PN administraciją dėl galimybės įsidarbinti bibliotekininku, tačiau įdarbintas nebuvo, nes kitas nuteistasis labiau atitiko nuteistųjų atrankos dėl priėmimo į darbą kriterijus ( 2 tomas, b. l. 3, 4, 1 tomas, b. l. 12).

Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai įsakmiai neįpareigoja įkalinimo įstaigos administraciją įdarbinti norinčius dirbti nuteistuosius, nuteistųjų įtraukimas į darbą iš esmės yra įstaigos administracijos diskrecijos teisė, įgyvendinama atsižvelgiant į laisvas pareigas ir darbo vietas ir aprūpinimo darbu tikslus, teismas konstatuoja, jog atsakovo atstovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų (ar neveikimo), dėl kurių pareiškėjui galėjo kilti turtinė ar neturtinė žala.

Nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimą maistu reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 „Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems patvirtinimo“ (toliau – ir Valgiaraščiai) nuo 2018 m. sausio 1 d. buvo keičiami nuteistųjų maitinimo valgiaraščiai. Iki minėto įsakymo įsigaliojimo nuteistieji buvo maitinami, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ ir vėlesniais šio įsakymo pakeitimais patvirtintomis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V- 138 patvirtintais valgiaraščiais.

Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad nuteistiesiems tiekiamą maistą periodiškai tikrina Kauno technologijos universiteto Maisto tyrimų centras (1 tomas, b. l. 95–100). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų apie nustatytus nuteistiesiems tiekiamo maisto pažeidimus. Aktualu ir tai, kad pareiškėjas turėjo teisę naudotis parduotuvės paslaugomis ir nusipirkti tokių maisto produktų, kurie, jo manymu, turi pakankamai vertingųjų savybių ir yra kokybiški. Be to, pareiškėjui buvo skiriamas dietinis maitinimas atsižvelgiant į jo sveikatos būklę (2 tomas, b. l. 11, 12). Pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovės atstovo veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams, todėl daryta išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovo atstovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Kadangi Kybartų sektoriuje esantys nuteistieji buvo maitinami vadovaujantis teisės aktais nustatytais valgiaraščiais, energetinėmis vertėmis, todėl nėra pagrindo teigti, jog Pataisos įstaiga nuteistuosius maitina neracionaliai ir nuteistuosius kankina alkiu.

Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes bei jas patvirtinančius įrodymus, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas pataisos įstaigoje pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad 12 parų buvo kalinamas bendrabučio tipo patalpose pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią reglamentuotą gyvenamojo ploto normą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas atliko bausmę pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą neilgą laiko tarpą (12 parų), pareiškėjui teko 3,00 kv. m gyvenamojo ploto, taip pat šį plotą atitinkamai mažino gyvenamosiose patalpose buvę baldai ir kiti įrenginiai. Byloje nėra duomenų, kad būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų sutriko pareiškėjo sveikata, nenustatyta, kad atsakovo atstovo pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsi, o, kaip minėta, tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas sprendžia, jog nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos vertinamu laikotarpiu sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, nesant duomenų apie tai, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, nenustačius, jog atsakovės atstovas būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą, atsižvelgiant į neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus, į byloje nustatytas aplinkybes, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2071-1062/2019), į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri nagrinėjamu atveju įvertintina 52 Eur suma ir ši suma priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.

Taip pat pareiškėjas šioje byloje prašė priteisti jam procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.), yra priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos ir procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-342-858/2015 ir jame nurodytą teismų praktiką). Iš administracinės bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas, prašydamas priteisti jam neturtinę žalą, į teismą kreipėsi 2019 m. rugpjūčio 27 d. (1 t., b. l. 1), administracinė byla teisme buvo iškelta 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartimi (1 t., b. l. 35). Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už prievolę atlyginti neturtinę žalą nuo 2019 m. rugsėjo 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Likusieji šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturintys tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (pvz. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 5 str., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2, 5 punktais, teismas,

nusprendžia:

pareiškėjo P. D. skundą patenkinti iš dalies.

Pareiškėjui P. D. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, priteisti 52 Eur (penkiasdešimt du eurus) neturtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2019 m. rugsėjo 10 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.